„Paplūdimyje ledus valgančioms moterims siūloma juos keisti į galimybę atlikti oralinį seksą gerai Lietuvoje žinomam vyrui?“ – socialiniame tinkle klausimą iškėlė Žmogaus teisių centras. Įsisuko diskusijų ratas, kuriame teisūs jautėsi visi. Ledų gamintojai ir reklamos kūrėjai apie vaizdo klipe užkoduotą mintį turėjo savo nuomonę, žmogaus teisėmis besirūpinanti tarnyba kritikos žvilgsnį nuo moterų ir vyrų teisių kreipė link nepilnamečių, o vaikų psichiatras žiūrėdamas reklamą juokėsi ir prašė netirštinti spalvų ten, kur nereikia.

Žmogaus teisių pažeidimų nėra

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba teigė, kad šiuo konkrečiu atveju moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pažeidimo požymiai nėra įžvelgtini. Mano, kad šį turinį reikėtų vertinti iš galimos neigiamos įtakos nepilnamečiams perspektyvos.

– Kodėl Lietuvos lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba susidomėjo ledų reklama?

– Lietuvos žmogaus teisių centras socialiniuose tinkluose pasidalijo šia reklama su komentaru, mes pateikėme savo komentarą, nes buvome „užtaginti“ ir paprašyti vertinimo.

– Ar šioje reklamoje įžvelgėte žmogaus teisių pažeidimų?

– Pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, prekių pardavėjai suteikdami vartotojams (-oms) informaciją apie prekes ar jas reklamuodami privalo užtikrinti, kad šiame turinyje nebūtų reiškiamas pažeminimas, paniekinimas, teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl lyties. Tai pat privalu užtikrinti, kad informacijoje ar reklamoje nebūtų formuojamos visuomenės nuostatos, kad viena lytis yra pranašesnė už kitą.

Ši reklama, kuria šiandien feisbuko paskyroje pasidalijo Lietuvos žmogaus teisių centras, kelia klausimų dėl etiškumo ir galimo žalingų elgesio modelių vaizdavimo, tačiau Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo pažeidimo požymiai nėra įžvelgtini. Manome, kad šį turinį reikėtų vertinti iš galimos neigiamos įtakos nepilnamečiams perspektyvos. Tokį vertinimą galėtų pateikti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.

– Žinant, kad šio reklaminio klipo kūrėjas – nevienareikšmiškai vertinamas režisierius Emilis Vėlyvis, gal  Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba norėtų peržiūrėti jo  filmus ir ten paieškoti žmogaus teisių pažeidimų?

– Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nevertina filmų turinio – tai ne lygių galimybių kontrolieriaus (-ės) kompetencija.

Youtube stop kadras.

Tikslą pasiekė

Klausimus dėl minimos reklamos portalas kauno.diena.lt uždavė reklamuojamus ledus gaminančios AB „Premia KPC“ generaliniam direktoriui Alvydui Malakauskui. Vyras stebėjosi, kiek gali būti sugedę žmonių mintys.

–  Ar esate patenkinti šia reklama?

– Kol kas dar nežinau. Visada po to, kai pasirodo reklama, kreipiamės į agentūrą, kuri atlieka tyrimus, vykdo apklausas. Ir tada jau sprendžiame, esame ja patenkinti, ar ne. 

– Kokių lūkesčių turėjote reklamos kūrėjams?

– Mums buvo svarbu, kad ji būtų pastebima, išsiskirtų iš bendro reklamos triukšmo.

– Tikslas pasiektas?

– Dabar jau matau, kad pasiektas.

– Ką manote apie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos išsakytas pastabas?  

– Jie komentuoja, kad mes nesame nieko pažeidę. O į žmogaus teisių specialistus kreipėsi žmonės, tiksliau mergina, vardu Erika. Man tik pikta buvo skaityti žmonių apibūdinimus, pasisakymus, stebėti jų fantazijas, ką jie ten įžvelgia. Stebėjausi, kiek gali būti sugedę jų mintys. Tiesiog buvau šokiruotas. Apie oralinį seksą, apie kurį rašė... ten tikrai reikia sugebėti įžvelgti tokį veiksmą.

Šios reklamos mintis buvo paprasta: apie tai, kai už gerą daiktą galima atiduoti ir paskutines kelnes.

– Žmogaus teisių specialistai pasiūlė vaizdo klipą įvertinti dėl neigiamos įtakos nepilnamečiams. Ką apie tai manote?

– Šioje reklamoje neverčiame rūkyti, gerti ar pan. Pernai mūsų reklama buvo apie vagiamiausius ledus Lietuvoje. Ten galbūt ir buvo kažko neigiamo. Tik ten buvo paslėpta mintis, kad mus kopijuoja, plagijuoja ir pan.

– Nesijaučiate šių metų reklama tvirkinantys nepilnamečius?

– Tikrai ne. Šios reklamos mintis buvo paprasta: apie tai, kai už gerą daiktą galima atiduoti ir paskutines kelnes. Tik tiek. Negalvojome, kad čia taip viskas išsirutulios. Mūsų žmonių labai laki fantazija.

– Kai kitąmet galvosite apie naują reklamą, ar konsultuositės su Žmogaus teisių institucijomis?

– Visada konsultuojamės su kompetentingais žmonėmis. Net ir pernykštė reklama apie vagiamiausius ledus buvo išleista po konsultacijų su etikos specialistais. Paties prekės ženklo POOLS nuo pat 2015 m., kai įvedėme jį į Lietuvos rinką, reklama visada buvo drąsi, provokuojanti, su „pakasta“ mintimi. Visos reklamos – per humorą. Tai ir stebina , kad neturi dar žmonės to humoro. Žiūri per kažkur kitur, per kitą kreivę, kitą kampą. Kitais metais žiūrėsime, kaip mums seksis – ar turėsime pinigų, už ką pirkti tą reklamą.

Youtube stop kadras. 

Neteisk ir nebūsi teisiamas

Savo nuomonę apie kilusį šaršalą išsakė ir reklamoje filmavęsis televizijos laidų ir renginių vedėjas Rolandas Mackevičius. Kaip portalui kauno.diena.lt teigė žinomas vyras, šios reklamos scenarijus yra genijaus, jį reikia kuo mažiau interpretuoti.

– Ką manote apie reklamą, kurioje jūsų personažas kelnaites iškeičia į ledus?

– Tai geriausia reklama šiais metais, kokią tik Lietuva galėjo pamatyti.

– Ar ši reklama kažką žemina?

– Manau, kad ši reklama nežemina nei vyrų, nei moterų, nei ledų, nei paplūdimio, nei kamuolio – nieko. Mes kiekvieną kartą, kiekvienais metais stengiamės, kad mūsų reklamos būtų ir drąsios, ir smagios, juose būtų humoro. Ir jokiais būdais nenorime, kad jose kažkas būtų įžeistas. Ši reklama kaip tik ir yra tokia: šiek tiek humoro, šiek tiek drąsos, bet joje nenorima įžeisti jokio žmogaus. Mūsų tikslas buvo sustiprinti reklaminę prekės ženklo poziciją. Manau, kad mes tą pasiekėme. Žmonės žiūri, domisi, dalijasi. Mes reklamoje norėjome parodyti, kad žmogus gali atiduoti paskutines kelnes už porciją ledų. Apie tai kalbama ir senoje lietuviškoje patarlėje.

– Tuomet kodėl žmonėms kilo noras, kad šia reklama pasidomėtų už žmogaus teises atsakingos institucijos?

– Sakoma, kad kiekvienas supranta pagal savo sugedimo laipsnį. Tai gal jiems reikėtų į kultūringesnę aplinką įsimesti? Jei jau kiekviename dalyke įžvelgia sąsajas su lyties organais. Mano aplinkoje tokio dalyko niekas neįmatė ir neišmąstė. O tai, apie ką rašo Žmogaus teisių centras, tai nė arti neužsimenama. Jei kas šį vaizdo klipą žiūrėjo su garsu, ten sakoma „skanūs ledai“, „gražios kelnaitės“, „mainom“. Kurioje vietoje čia kažkas kažką išmatė?Darome išvadą: kiekvienas skirtingai vertina reklamą. Man priimtini kažkada Jėzaus pasakyti žodžiai: „Neteisk ir nebūsi teisiamas“.

– Jūs esate vienas iš reklamos kūrėjų?

– Aikštelėje  man sakė, kad esu talentas (juokiasi). Bet kokiu atveju šis scenarijus yra Emilio Vėlyvio. Kadangi scenarijus yra genijaus, tai jį reikia kuo mažiau interpretuoti. 

Youtube stop kadras. 

Žmonės, nekvailiokite

Portalo kalbintas vaikų psichiatras Linas Slušnys tikino, kad šios reklamos vaikai net nežiūrėtų.

– Žmogaus teisės šį turinį pasiūlė vertinti iš galimos neigiamos nepilnamečiams perspektyvos. Gal galite įvertinti galimą grėsmę vaiko psichikai?

– Nieko toje reklamoje pavojingo ar žeidžiančio neįžvelgiu. Turbūt mes jau baigiame išsikraustyti iš proto... Internete daug daugiau žeminančio, šlykštaus ir žymiai vulgaresnio humoro. Nepaisant to, kad ten niekas kelnių nenusimauna. Ši reklama – šmaikšti ir tiek.

Turbūt mes jau baigiame išsikraustyti iš proto...

– Kas suaugusiems šmaikštu, gal vaiko psichikai pavojinga?

– Mes įsivaizduojame, kad vaikai gyvena kažkokiame burbule. Visi kontekstai priklauso nuo to, kaip mes, suaugusieji, žiūrime ir kaip mes tą perduodame vaikui.

– Yra žmonių, kurie šiame vaizdo klipe sugeba įžvelgti užuominą į oralinį seką. Ką jūs apie tai manote?

– Tai gal nevalgykime ledų, o ypač tų, kurie ant pagaliuko! Nepykite, ironizuoju. Jau jeigu kalbame apie vaikus, visuomet prašau: žmonės, nekvailiokite, nepersistenkite. Vaikai auga ir mes, suaugusieji, turime jiems paaiškinti, jei jiems kyla klausimų. Galime kartu pasijuokti. Šioje reklamoje nieko žalingo nėra. Aš tą reklamą žiūrėdamas nuoširdžiai juokiausi. Žinant, kokius tekstus leidžia Lietuvos humoristai... Tai ši reklama šmaikšti, elegantiška ir joje yra tai, kas reklamai dera. Taip, ji aštri. Bet tai sukelia juoką. O ko reikia reklamai? To, kad žmogus atkreiptų dėmesį. Beje, šios reklamos vaikai net nežiūrėtų. Ji orientuota į vyresnius, kuriems įdomus pats personažas (Rolandas Mackevičius – red. past.), kuris nusimauna kelnes.

„Sekmadienį tikėjomės 35 °C karščio rekordo, tačiau iki jo pritrūko minimalaus skirtumo – 0,1 laipsnio. Kalvarijoje (Pietvakarių Lietuvoje) buvo fiksuotas 34,9 °C karštis. Tiesa, pasitaikė fiksuotų  pavienių rekordų –  lokalūs, tačiau nacionalinis rekordas nebuvo pasiektas“, – savaitgalio kaitrą prisiminė meteorologas. 

Specialistas priminė, kad pirmadienį pamažu karšto oro masė traukėsi, bet vis tiek dar buvo 25–30 °C šilumos. Vis dar vyravo pakankamai šiltas oras.

„Nuo antradienio įsivyravo Lietuvai vasarą būdinga oro masė. Galbūt kažkam tai atrodo per šalta, tačiau tai tik toks įspūdis. Artimiausiomis dienomis, t.y. visą šią savaitę, vyraus kaip tik tokie lietuviškai vasarai būdingi orai: dieną oro temperatūra sušils iki 19–24 °C, daug kur trumpai palynos. Iki savaitės galo bus pakankamai vienoda, saikingai šilta vasara. Savaitgalis nebus tobulas maudynėms ar pagulėjimui ant smėliuko. Oras bus gaivesnis“, – malonia žinia vasarą dirbantiems pasidalijo G. Valaika. 

Nustokime vertinti visos Lietuvos orus pagal vaizdą savo kieme.

Artimiausiomis dienomis, pasak specialisto,  galima tikėtis lietaus su perkūnija. Tačiau tokie palynojimai tikrai neprimins audros. Tiesa, kai kur gali pasitaikyti gausesnio lietaus ar audrų.

„Taip, kaip buvo antradienio rytą Šalčininkuose, Vilniuje. Tik taip nutiks tikrai ne visur. Lietus iškrenta labai netolygiai. Todėl ir pasitaiko vietų, kuriose prilyja labai daug, o yra tokių vietų, kur visai nelyja. Tokia situacija ir išliks. Vasarą, kai nedideli, konvekciniai debesys formuojasi vietoje, labai sudėtinga iš anksto pasakyti – lis ar nelis konkrečioje vietoje. Gali pilti kaip iš kibiro, o gali debesis praslinkti šonu ir lietaus nebus nė lašo. Visuomet kartoju: nustokime vertinti visos Lietuvos orus pagal vaizdą savo kieme. Jei pas mane sausa, tai nereiškia, kad visur sausa. Arba jei pas mane – šalta, nereiškia, kad kitame Lietuvos gale irgi šalta. Tai – pagrindinė taisyklė“, – sakė G. Valaika.

Tuos, kurie ruošiasi į pajūrį, sinoptikas įspėja – tokio karščio, koks buvo sekmadienį, nebus. „Todėl reiktų tam nusiteikti: tiems, kas norės degintis, teks lįsti į kopas ir laukti saulutės. Orai nebus labai palankūs pasideginimams: dažniau palis, mažiau saulės, daugiau debesų.

Šią savaitę nereikia tikėtis karščių, didesnių nei 25 °C. O kaip bus kitą savaitę, kol kas per anksti kalbėti“, – sakė G. Valaika. 

– Septyniolika metų žmogui – startas į gyvenimą. Ką šis amžius reiškia tigrui?

– Septyniolika metų tigrui reiškia saulėlydį. Laisvėje tigrai vidutiniškai gyvena 16 –18 metų.

– Iš kur ir kada Norda atkeliavo į Kauną?

– Amūro tigrai kilę iš Tolimųjų Rytų, jų arealas – Rusijoje. Norda į Lietuvą atvyko iš Rusijos, Čeliabinsko zoologijos sodo 2008 m. pagal nykstančių rūšių veisimo programą. Tuomet jai buvo dveji metukai. Ši tigrė yra gimusi zoologijos sode, jos tėvai irgi gimę ne laisvėje. Juk būtent Amūro tigrai yra labai sparčiai nykstanti rūšis, jų likę labai nedaug. Pagrindinė genetinė populiacija išlaikoma tik per zoologijos sodus.

Lietuvos zoologijos sodo nuotr. 

– Dėl kokios priežasties šie tigrai nyksta laisvėje?

– Nykimo priežastis banali, kaip ir daugumos gyvūnų rūšių – žmogaus daroma įtaką šių gyvūnų natūralioms buveinėms. Žmonės skverbiasi į gamtą ir tigrams nebelieka vietos. Rusijoje, kur yra išlikę daugiausiai šio porūšio tigrų, šie plėšrūnai dažniausiai yra medžiojami  paties medžiotojo ego patenkinimui.

– Rusijoje Amūro tigrus leidžiama medžioti legaliai?

– Tikrai ne. Amūro tigrai – tarptautiniu mastu saugoma rūšis. Rusijoje taip pat yra vykdoma jų veisimo programa.

Lietuvos zoologijos sodo nuotr. 

– Ar senolei Nordai per 17-likos gyvenimą teko patirti meilę, motinystės džiaugsmus?

– Esmė yra tame, kad šie tigrai yra vienišiai, slapukai. Jie mėgsta privatumą ir užima gana dideles teritorijas. Tigrai negyvena šeimomis ar poromis. Patinas su patele susitinka tik rujos metu. Po medaus mėnesio pora išsiskiria ir patelė viena augina jauniklius iki dviejų metų. Patinas niekada nepadeda auginti tigrei vaikų. Norda nėra buvusi mama. Zoologijos sode turime ir patiną. Bet kai jį atsivežėme, jis buvo per jaunas. Juk tigrai lytiškai subręsta tik būdami 4-5 metų amžiaus. Kai patinas subrendo, Norda jau buvo solidaus amžiaus tigrė. Bandėme juos poruoti, bet draugystė rezultatų nedavė.

– Dažniausiai žmonės, žiūrėdami į tigrą, mato gražią, didelę katę. O kaip yra iš tiesų – koks Nordos charakteris?

– Ji ir yra katė. Didžiausia pasaulyje. Ir jos elgesys – kaip katės. Tik vienas „bet“ – tai yra pavojinga katė. Kai kažkas Nordai patinka, ypač rujos metu, ji kaip katė atsigula ant nugaros, vartosi, rodo savo prielankumą. Jei kažkas nepatinka – šnypščia, šiepia dantis, kepšteli letena. Norda yra gana gero charakterio, ji labai prisirišusi prie savo prižiūrėtojų. Šiuo metu ši gana solidaus amžiaus dama – gana lengvai valdomas, pakankamai mielas gyvūnas. O jaunystėje visko buvo (šypsosi).

Lietuvos zoologijos sodo nuotr. 

– Ką veterinarai sako apie šios Zoologijos sode gyvenančios senolės sveikatą?

– Pernai ji buvo migdyta dėl sveikatos problemų, paimti kraujo tyrimai. Didelių sveikatos problemų tuo metu rasta nebuvo. Jos būklė – stabili. Bet į ją gerai įsižiūrėjus matosi, kad tai jau senas gyvūnas. Taip jau  būna su senais gyvūnais – būklė gali bet kada pablogėti.

– Norda dažniau snaudžia nulindusi į kampą ar vis dar noriai rodosi Zoologijos sodo lankytojams?

– Ji yra tikrai aktyvus gyvūnas, gyvena didžiuliame voljere, turi vidaus patalpas. Nepaisant to, kad šiuo metu vyksta Zoologijos sodo rekonstrukcija, Norda gyvena gana erdviai. Rudenį, kai atsivers Zoologijos sodo vartai, didelė tikimybė, kad ją galės pamatyti lankytojai. Nepaisant to, kad tai senas gyvūnas, tigrė jaučiasi labai gerai pagal savo amžių.

– Kiek šiai didžiulei katei reikia maisto?

– Vasaros sezono metu per dieną ji gauna apie 5 kg mėsos su kaulu. Tigrė šeriama ne tik mėsa: duodama ir vištienos, ir kiaušinių, ir žuvies. Jos racionas – gana platus ir kiekiai skaičiuojami ne gramais, o kilogramais.

– Kokia Amūro tigrų ateitis Lietuvos zoologijos sode? 

– Mes jau pradedame ieškoti naujos patelės – galbūt pavyks rasti mūsų brandžiam patinui draugę.

– O grįžtant prie Nordos. Ar jos gyvenimo istoriją galima vadinti laiminga, juk joje nebuvo meilės?

– Galbūt nepavyko išgirsti gražios meilės istorijos, tačiau turite gražią gyvenimo istoriją. 

– Nuo ko prasidėjo jūsų kelionė į Ameriką?

– Kažkada į Ameriką nuskrido Andželika Cholina su spektakliu, kuriame aktoriai vilkėjo mano kurtais  kostiumais. Tuomet jiems ir kilo mintis pasikviesti J. Statkevičių. Su mumis susisiekė Austėja Sruoga ir pradėjo tartis, kaip tai padaryti. Tik atvežti į Ameriką madas – gana sudėtinga: reikia laba daug kuo pasirūpinti iš anksto – tūkstančiais prožektorių, kilimais, sale ir kt. Pasiruošimas buvo tarsi ilga epopėja. Kai jau viskas buvo paruošta, ir bilietai išparduoti – prasidėjo pandemija. Teko viską atšaukti, grąžinti bilietus. Kai koronavirusas atsitraukė, A. Sruoga su visa lietuvių bendruomenė ir vėl pradėjo kviesti. Šiemet  pagaliau išsiruošėme.

J. Statkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ką vežėte už Atlanto?

– Dalį mūsų kolekcijos, rodytos Čikagoje,  sudarė kultiniai dalykai, kitą dalį – lietuviška kolekcija, kai ką kūrėme iš naujo – juk daug kas išparduota. Buvo suruoštos trys pasirodymo dalys.

– Su kokiais netikėtumais susidūrėte?

– Čikagoje nėra daug dėmesio skiriama madai. Ten nėra manekenių ir nėra jokių agentūrų. Priešingai nei Niujorke. Taigi, dešimt manekenių vežėmės iš Lietuvos, prie jų prisijungė penkios lietuvaitės, dirbančios Niujorke ir Los Andžele. Iš viso turėjome penkiolika manekenių ir 45 drabužių modelius. Teko daryti vaizdo intarpus tam, kad merginos spėtų persirengti. Vaizdo intarpuose buvo rodomos kitos kolekcijos su mano komentarais. Žmonės pamatė, ką esame sukūrę per 50 kolekcijų. Visiems jiems atvipo žandikaulis, nes buvo nepaprastai įdomu.

– Kiek susirinko žiūrovų?

– Arenos savininkai buvo nustebinti – norinčių patekti į areną susidarė apie 2 km eilė. Suvažiavo apie 3 tūkst. žmonių. Buvo kalbama, kad niekuomet ten nėra buvę tiek žmonių. Visi norėjo fotografuotis prie sienelės. Knygų, kurias buvome atsiuntę, neliko per 10 min. Dėl jų vos nekilo muštynės.

– Kokias sąlygas kėlėte organizatoriams?

– Mano sąlygos buvo: „Arba daryti labai gerai, arba nieko“. A. Sruoga išties nuvertė kalnus ir aš gavau tai, apie ką svajojau. Renginys buvo suorganizuotas tobulai iki smulkmenų. Visi buvo labai draugiški, merginos gyveno prašmatniausiame dangoraižyje, mus vežiojo su prabangiausiomis mašinomis. Priėmimas buvo „kosminis“. Mano manymu, Amerikos lietuviai yra daug labiau lietuviai, nei mes, gyvenantys Lietuvoje. Jie buvo labai pasiilgę ir labai norėjo pamatyti madas.

Mes, atvažiavę iš kaimo, sugebėjome padaryti taip, kad žmonės plojo stovėdami,  su ašaromis akyse.

Renginyje dirbę fotografai stebėjosi, kad jiems net nereikėjo specialiai tvarkyti nuotraukų, nes apšvietimas buvo puikus. Aš džiaugiausi iš profesinės pusės, kad nustebinome tuos, kurie gyvena tarsi rojuje – jie juk turi viską. Mes, atvažiavę iš kaimo, sugebėjome padaryti taip, kad žmonės plojo stovėdami, su ašaromis akyse. Tai buvo labai jautru ir gražu.

Manau, kad tai – labai svarbu: juk nei iki manęs ten buvo kas nuvežęs lietuviškas madas, nei po manęs nemanau, kad kas nuvažiuos. Nes tam iš tikrųjų reikia labai daug jėgų, pasiruošimo, užsispyrimo ir draugiškumo. Podiumas nuo Lietuvos nutiestas per Atlantą.

– Kokios emocijos įsiminė jums labiausiai?

Ten buvo tikras triumfas. Gal ir sakys, kad aš giriuosi, bet vis dėlto grožis yra svarbus dalykas žmonių gyvenime.

– Neįsivaizduojate, kas darėsi po renginio. Mane saugojo keturi stambūs tamsiaodžiai, nes be jų mane moterys turbūt būtų suplėšę: buvau ir apgnaibytas, ir kūnas nusėtas mėlynėmis – visi labai norėjo fotografuotis, minia buvo  įsiaudrinusi: jie prašė pasirašyti ir ant knygų ir vos ne ant krūtinės. Keturias valandas be sustojimo pozavau asmenukėms su kiekviena moterimi. Mane saugojęs žmogus tik pažvelgdavo į mane ir įleisdavo į mane supusį apsaugininkų ratelį moterį – nusifotografuodavome, jis ją vos ne už pakarpos ištraukdavo ir jau leisdavo kitą. Maniau, kad mane suplėšys į gabalus ir tai tikrai nebuvo juokinga. Atrodė, kad jie norėjo atsiplėšti po gabaliuką Juozo. Kažkas net ir įkando. Tai buvo nauja patirtis, tiek komplimentų ir tiek meilės nesu gavęs. Lietuvoje būna viskas daug santūriau ir paprasčiau. Ten buvo tikras triumfas. Gal ir sakys, kad aš giriuosi, bet vis dėlto grožis yra svarbus dalykas žmonių gyvenime.

J. Statkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Tai ne pirmas jūsų pasirodymas užsienyje. Kodėl šįkart tokios stiprios emocijos?

– Todėl, kad ten lietuvių bendruomenė ir jie norėjo būtent manęs. Apie tokį priėmimą nei kada svajojau, nei sapnavau. Taip, Amerikoje nesu naujokas – Niujorke turėjau „show roomą“ (speciali vieta, kurioje galima įsigyti ypatingus dizainerio kurtus drabužius – aut. past.) – pardavinėjome drabužius septyniolikoje  pačių geriausių parduotuvių. Bet Čikagoje niekada nebuvau buvęs, o ten – didžiulė lietuvių diaspora.

– Lietuvoje organizuojant renginį, viena didžiausių problemų – finansavimas. Amerikoje jūs to nepajutote?

– Ne, nepajutau. Ten labai daug lietuvių nuomonės formuotojų, kurios per instagramą pumpavo reklamą kaip reikiant. Ieva Voveris man įvardino visus skaičius: vien salės nuoma kainavo 230 tūkst. dolerių. Bilietai į  renginį kainavo  nuo 100 iki 500 dolerių. Pinigai buvo surinkti ir viskas apmokėta. Tik supraskit, kad ta šviesa ir tie kilimai kainuoja dvigubai daugiau nei Lietuvoje. Dar mes pardavinėjome knygas ir sukūrėme specialius marškinėlius. Pinigai, kurie buvo surinkti juos pardavus, buvo skirti Ukrainai.

– Pasibaigus šou Čikagoje iškart skridote į Lietuvą?

– Laimė viena nevaikšto – balandžio 18-ąją Niujorke įvyko režisieriaus Dexterio Fletcherio ir jo žmonos, filmo kooprodiuserės Dalios Ibelhauptaitės veiksmo filmo „Užblokuotas“ („Ghosted“) premjera. Dalia ta proga buvo slapta atskridusi į Lietuvą ir mes jai sukūrėme suknelę, o Dexteriui kostiumą jau buvau pasiuvęs iš anksto. Visa mano komanda po šou Čikagoje skrido į Lietuvą, o aš – į Niujorką, teisiai ant raudonojo kilimo. Buvo oficialiai gautas leidimas ir aš  turėjau progą pereiti raudonuoju kilimu drauge su Holivudo žvaigždėmis. Tas kilimas toks minkštas ir toks klampus… Man ir širdis drebėjo, ir drugeliai pilve plazdėjo. Kai jau esi su tais žmonėmis, uždarame rate – jie visi nepaprastai draugiški. Po filmo premjeros buvo didžiulė puota, paskui after partis ir po jo after after partis. Parsibeldžiau namo nebesuprasdamas, kur esu. Manau, kad man pasisekė šioje kelionėje nušauti du zuikius vienu šūviu. Ir ten pajaučiau, kad mane žmonės myli. Nors Lietuvoje ir ignoruoja.

J. Statkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Juk esate pripažintas ir Lietuvoje, ar čia tas atvejis, kai „savam krašte pranašu nebūsi“?

– Tik Lietuvoje neišgirdau nė vieno žodžio… Aišku, kad esu pripažintas. Tik žmonėms reikia įrodymų, kad esi geras. Tai čia ir yra pavyzdys – kad neprapuoliau ir manęs taip paprastai nesutrypsi ir kepure nepridengsi. Aš užsitarnavau sau pagarbą. Juk niekas neduoda trijų ordinų už dyką. Visa tai reikėjo uždirbti.

– Kuri dalis maloniausia jūsų darbe?

 Kai reikia prezentuoti Lietuvos veidą saulei ir pasauliui, vis dėlto Statkevičius yra pirmas visoje šitoje pagalbos grandyje.

Kalbant apie šią kelionę – Amerikoje atvažiavo Svetlana Griaznova su mano drabužiais, Miunchene vyko didžiausias koncertas, kuriame  Asmik Grigorian – su mano drabužiais, Londone vyko diplomatų inauguracija, ten – Giedrė Žickytė  su mano kurtais drabužiais, Dalia Ibelphautaitė Niujorke ir vėl – mano. Ir visa tai –  savaitės bėgyje, kai pamatau 5-6 moteris iškiliausiose vietose su mano drabužiais, spaudžia širdį. Kai reikia prezentuoti Lietuvos veidą saulei ir pasauliui, vis dėlto Statkevičius yra pirmas visoje šitoje pagalbos grandyje.

– Esate tas vyras, kuris žino, ko nori moterys?

– Moterys visada nori grožio, būti elegantiškos ir visada nori dėmesio. Aš šitą kokteilį žinau ir man sekasi jį pilstyti.

Ir dar: tu negali meluoti sau ir būti sau ištikimas. O ta ištikimybė sau kartais labai brangiai kainuoja. Kalbu ne apie pinigus. Reikia daug dalykų atkentėti dėl to, kad padarytum tai, ko tikrai nori ir kaip nori. Nesu prisitaikėlis, darau savo darbą, nesimėtau, kuriu spektaklius. Pailsėti negaliu nė sekundės. Jei nori kažką padaryti, pastoviai turi būti „ant bangos“. Ir ta „banga“ tęsiasi jau 34 metus.

– Ar tiesa, kad šiemet „Auksinių svogūnų“ apdovanojimų nebus?

– Akivaizdu. Juk iki balandžio 1 d. liko labai nedaug laiko, o anonsų nėra. Faktas, kad nebus. 

– Dėl kokios priežasties šiemet nebus lietuvių pamėgto renginio?

– Šalia vykstantis karas. Manau, kad rengti tokį renginį, ypač kviesti žmones, tarp kurių nemažai tų, kuriuos norėtume pakviesti ir pajuokti, apie karą pasisako šiek tiek ne taip, kaip manome, kad turėtų šnekėti politikai. 

– Ką reiškia „šiek tiek ne taip turėtų šnekėti politikai“?

Yra nemaža dalis tų politikų, kurie net negali atsakyti, kam priklauso Krymas. Tai – pati paprasčiausia indikacija. 

– Yra nemaža dalis tų politikų, kurie net negali atsakyti, kam priklauso Krymas. Tai – pati paprasčiausia indikacija. Šioje situacijoje mes nenorime jiems daryti reklamos, kviesti. Nemanau, kad ir kitais metais kokį nors Puidoką (Mindaugą Puidoką – red. past.) kviesime. O tokių yra ir daugiau. Tai – viena iš priežasčių. Kita – karas nesibaigęs ir kol kas šitos šventės nerengsime. O kitais metais, po pergalės, bus visai kitos nuotaikos. 

– O gal dėl to, kad vyksta karas, verta būtų šiemet ir „Euroviziją“ pristabdyti?

– Kiekvienas renginio organizatorius sprendžia pats – daryti ar nedaryti, ką kviesti, ko nekviesti. Lygiai taip pat kaip ir olimpinėse sporto varžybose, jie nusprendžia (ne)kviesti rusų ir baltarusių sportininkų. Mes lygiai taip pat nusprendėme, kad nekviesime į šitą ceremoniją tų veikėjų, kurie aiškiai neišsakė savo pozicijos. Tam, kad nebūtų dvilypumų, nusprendėme renginį nukelti metams. Ir nemanau, kad čia kažkas labai dėl to pablogės, tuo labiau, kad sutarėme, jog kitais metais bus treji rinkimai, tai ten turėsime pretendentų  gerą derlių. 

Kiekvienam kaimui – savas durnius ir jie yra etatiniai. 

– „Auksinių svogūnų“ organizatoriai pasisako prieš linksmybes karo metu?

– Mes nepasisakome prieš linksmybes. Manome, kad ceremonija, kurioje didžiąją dalį herojų sudaro politikai – jie yra nominuojami. Šioje situacijoje nenorime daryti tiems labiausiai „nusipelniusiems“ reklamos. 

– Be jų nominantų sąrašas stipriai sutrumpėja?

– Sakoma, kad kiekvienam kaimui – savas durnius ir jie yra etatiniai. 

– Kuriam politikui (nedarant reklamos) šiemet „Auksinių svogūnų“ svogūną dedikuotumėte nuo savęs?

– Jų yra tikrai daug. Amžinas „svogūnų“ nominantas – Petras Gražulis, jis galėtų pretenduoti  į ne vieną nominaciją. Agnė Širinskienė, kandidatas į Šilutės merus Robertas Kuncaitis. Kas keisčiausia – pati Ingrida Šimonytė už pastaruosius veiksmus tikrai būtų nominuota. Jei jau valstybėje nėra kitų reikalų, išskyrus dėl A. Širinskienės pasisakymo apie O.Šurajevą rašyti skundus Etikos komisijai ir po to dar rašinėti feisbukuose... Nelabai suprantu, kaip mano gerbiama politikė taip nutrūko nuo grandinės. Mes ir ją nominuotume, kaip „Geriausią Širinskienės draugę“.  

– Kaip įprastai tvarkomasi su netekties emocijomis?

– Visi turime praeiti gedulo reakciją: agresija, depresija, adaptacija. Su tuo turime susitvarkyti. Jei nesusitvarkome, reikia gydytis. Jei susitvarkome – skausmas normalu. O jo dydis – labai subjektyvus dalykas: kas, kiek intensyviai reaguoja.

– Kodėl visuomenė taip stipriai reaguoja į ne itin artimo, tik iš televizijos ar interneto pažįstamo, žmogaus netektį?

– Daugumai žmonių reikalingi objektai susitapatinimui tam, kad jie jaustųsi kažkiek vertingi. Ir jei tie objektai nukenčia ar net miršta, tuomet sekėjams tampa sunku gyventi, nes vėl reikia ieškoti naujų objektų. Tai nėra paprasta, nes žmogui tam, kad jis jaustųsi gyvenime gerai, reikia turėti kažkokią vertę, o jei jis jos nėra susikūręs per savo gyvenimą, ieško kieno nors kito – į jį panašaus, jam artimo, svarbaus. Tam, kad jis jaustųsi irgi tiek pat svarbus.

Eugenijus Laurinaitis./ T. Lukšio / BNS nuotr. 

– Kodėl žmonės vis dažniau bando ieškoti ryšio ne su realiais žmonėmis, o su tais, kuriuos pažįsta tik per virtualias erdves? Ar čia mūsų visuomenės bėda?

Vis daugiau ir daugiau to gyvenimo, kuris turėtų vykti tarp žmonių, vyksta nežinia kur, – t. y. ten, kas vadinasi internetu.

– Šiuo metu tai yra globalinė bėda. Vis daugiau ir daugiau to gyvenimo, kuris turėtų vykti tarp žmonių, vyksta nežinia kur, – t. y. ten, kas vadinasi internetu. Nes jei eilinio žmogaus paklaustume, kur jis yra ir kas tai yra, sulauktume daugybės atsakymų, neatitinkančių realybės. Tai yra visiška transformacija to, kas anksčiau vadinosi draugyste, santykiais ar pan. Todėl ir tai, kas toje erdvėje vyksta, atrodo taip pat svarbu, kaip anksčiau atrodė tarp artimų žmonių vykstantys procesai.

– Kaip su tokia virtualių santykių forma turėtų žmonės tvarkytis?

– Su tuo negalime tvarkytis. Tai susiję su milijardiniais pinigais ir didžiulėmis korporacijomis, apraizgiusiomis pasaulį. Nieko nepadarysime.

– Belieka susitaikyti?

Noras turėti tūkstančius draugų velniai žino kokioje erdvėje – menkavertiškumo išraiškos.

– Tiesiog ieškoti savo būdo, kaip aš noriu gyventi savo gyvenimą, aiškintis, kas man yra draugystė. Kai man asmeniškai siūlosi daugybė žmonių, kurių aš akyse nemačiau, feisbuke į draugus, aš juos iškart  ištrinu. Nes kas tai per draugai? Noras turėti tūkstančius draugų velniai žino kokioje erdvėje – menkavertiškumo išraiškos.

– Ar tai reiškia, kad turėtume stengtis grįžti prie realių (ne virtualių) santykių bei ryšių tarp žmonių?

– Tik tie, kam tai rūpi. O tiems, kam rūpi tie „draugų“ skaičiai, tegul jie gyvena virtualiame pasaulyje – nieko nebeperauklėsime. O tie, kam rūpi tikra draugystė, tikras ryšys, darys taip, kaip jie jaučia.

– Gedulas, kurį išgyvename dėl artimo žmogaus ir žinomo, bet asmeniškai nepažįstamo, žmogaus netekties yra toks pat ar skiriasi?

– Jie truputį skiriasi. Todėl, kad iš tikrųjų idealo praradimas, kuris buvo viešojoje erdvėje, reikalauja pakaitalo. Žmogus ieško kito. O kai netenkama artimo, reikia išgedėti ir suprasti, kad jo tikrai daugiau nebebus.

Pareigūnas sistemoje dirba per 20 metų

Kaip skelbiama Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos (LRITĮPS) pranešime, incidentas įvyko gruodžio 2 dieną. 

Smurtavęs pareigūnas sistemoje dirba per 20 metų. Sumuštas šuo nedelsiant buvo nugabentas pas veterinarijos gydytoją.

Alytaus pataisos namuose dėl šio įvykio pradėtas tarnybinis patikrinimas.

Pasak LRITĮPS pirmininko Kęstučio Pauliuko, tai – protu nesuvokiamas žiaurumo protrūkis.

„Kad taip elgtųsi pareigūnas, juolab kinologas – dresuojantis ir mokantis šios specialybės kitus pareigūnus, nėra tekę girdėti. Mano nuomonė vienareikšmiška: toks pareigūnas negali dirbti sistemoje, kitaip apie kokią nepriekaištingą reputaciją galime kalbėti. Penktadienį jo įniršio auka tapo šuo, kitą kartą tai gali būti pareigūnas, pareigūnė ar nuteistasis. Mano nuomone, už žiaurų elgesį su gyvūnu jam turėtų būti pradėtas ne tik tarnybinis, bet ir ikiteisminis tyrimas“, – sakė K. Pauliukas.

Negalime  tylėti, nors tai didžiulė gėda visai sistemai.

LRITĮPS pirmininkas stebisi, kodėl apie šį įvykį nėra informuota visuomenė.

„Negalime  tylėti, nors tai didžiulė gėda visai sistemai“, – sakė K. Pauliukas.

Panašios situacijos neatsimena

Portalas kauno.diena.lt apie beprecedentį įvykį pasiteiravo Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotojo, atliekančio Alytaus pataisos namų direktoriaus funkcijas Remigijaus Aniulio. 

„Nelabai galiu atskleisti visų detalių, nes pradėtas tyrimas. Gruodžio 2 dieną, pirminiais duomenimis, mūsų įstaigai priklausantis šuo tarnybos metu patyrė traumą. Tyrimas parodys, ar tai buvo tyčiniai, ar neatsargūs veiksmai.  Kinologas greičiausiai dresuodamas (taip galima įvardinti šį procesą), reaguodamas į tam tikrą šuns reakciją, šunį sužalojo – šuo patyrė traumą“, – trumpai situaciją apibūdino R. Aniulis. 

Pasak pašnekovo, sužalotas šuo gydomas dėl sumušimo pas jį prižiūrinčią  kinologę namuose. Kadangi tai jaunas šuo, jis yra auginamas ir prižiūrimas namų sąlygomis.

„Savaitgalį buvo atlikti visi reikiami tyrimai – konstatuotas užpakalinės dalies sumušimas. Lūžių nerasta“, – pasiteiravus, ar šuo stipriai sužalotas, teigė R. Aniulis.

Šunys Alytaus pataisos namuose dalyvauja kasdieniame darbe: drauge su kinologais dirba kratose, ieško draudžiamų daiktų. Tarnybinio šuns išlaikymas įstaigai kainuoja, pašnekovas patikino, jog sumos, skiriamos šuns išlaikymui, labai skiriasi – tenka gydyti įvairias ligas, rengti specialias treniruotes, mokymus. 

Pasidomėjome, ar tai pirmas atvejis, kai nuo pareigūno rankos nukenčia tarnybinis šuo.

„Neatsimenu situacijos, kad taip būtų nutikę. Nei tiesioginių operacijų, kratų ar apmokymų metu. Toks įvykis šitoje įstaigoje tikrai pirmas. Greičiausia, kad net ir sistemoje toks nutikimas pirmas. Kol atliekame tyrimą ir aiškinamės aplinkybes, pareigūnas  nušalintas nuo pareigų“, –  patikino pašnekovas.

Kinologas, sužalojęs tarnybinį šunį, Alytaus pataisos namuose prižiūri keletą šunų. „Nežinau, ar pareigūnas asmeniškai turi šunį. Tarnybiniai įstaigos šunys, su kuriais jis dirba, gyvena įstaigoje“, – sakė R. Aniulis. 

Alytaus pataisos namų vadovas neslepia, kad galimas pareigūno smurto atvejis prieš šunį kelia daug klausimų ir pačiame kolektyve. „Kai tyrimas tik prasidėjęs, tiesos nežinome. Yra įvairių nuomonių. Galbūt tyrimas nustatys visas aplinkybes, kurios nebus kardinaliai neigiamos. Kolegos ir stebisi, ir netiki, kad taip galėjo nutikti“, – neslepia pašnekovas.

Tyrimas dėl sužaloto šuns gali trukti iki dviejų mėnesių. Žadama, jog prašant įvertinti situaciją tiek iš profesinės, tiek iš dalykinės pusės, bus išklausyta ir specialistų nuomonė.

Kada sužalotas šuo gali grįžti į tarnybą? „Viliamės, kad tai nutiks kuo greičiau. Kol kas jį prižiūrintys specialistai liepė stebėti šunį, yra tinimas. Po to jį vėl  apžiūrės veterinarijos specialistai. Kol kas daugiau detalių negaliu atskleisti, ieškomi liudininkai, nesinori suformuoti kažkokią nuomonę, kuri galėtų trikdyti tyrimo eigą. Norisi viską įvertinti objektyviai, kad tokių situacijų daugiau nepasikartotų“, – sakė R. Aniulis.