Neretai ir gydytojo psichiatro diagnozuotus psichikos bei elgesio sutrikimus. Dažniausiai šias šeimas kamuoja nepriteklius, nedarbas, nepasitikėjimas, beviltiškumas. Su šeimomis dirbantys specialistai pastebi, kad pokyčių galima tikėtis tik tuomet, jei pavyksta įrodyti, kad stengtis verta, nes priklausomybę įveikti ir savo vaikus pačiam auginti tikrai įmanoma.

„Prieš suteikiant pagalbą, žmonėms būtina parodyti pagarbą. Dėmesys ir empatija padeda užmegzti bei palaikyti pozityvius tolesnius santykius, o kartu sustiprina šansus, kad žmogus ras jėgų keisti gyvenimo būdą, vaikai grįš į šeimą“, - įsitikinusi Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologė Jūratė Marcinkevičienė.

Nuo alkoholio priklausomi visi artimieji

Kėdainių rajone gyvenantis Robertas pilnametystės sulaukė globos namuose. Iki tol jo atsiminimuose – tik gatvėje praleistas laikas, patirtos nuoskaudos, baudžiamosios bylos ir iki šiol persekiojančios skolos. Į gyvenimo užribį vaikiną nustūmė priklausomybė alkoholiui, kurį Robertas vartoja nuo paauglystės. Girtavo ir abu jo tėvai, o išgertuves lydintys konfliktai jau buvo tapę jaunuolio kasdienybe.

Nuo paauglystės Robertą pažinojusi mobiliosios komandos priklausomybės ligų specialistė, anksčiau mokykloje dirbusi Gitana Stasytienė atvira: „Visos pedagogų ir specialistų pastangos tuomet nueidavusios perniek – vaikinas problemos nepripažino“.

Jaunuolis dar giliau klimpo, pradėjęs bendrą gyvenimą su panašaus likimo mergina. Ji taip pat patyrė skausmo kupiną vaikystę. Nors jauni žmonės ir laikėsi vienas kito, tęsė savo tėvų gyvenimo būdą. Kai susilaukė vaikelio, jiedu jį mylėjo, tačiau rūpinosi  vaiku pagal suformuotą pavyzdį, kokį gavo iš savo tėvų. Šalia visada buvo alkoholis, kuris galiausiai atvedė į gilią krizę – mažyliui augti šeimoje tapo nebesaugu, nes tėvai nuolat būdavo apsvaigę. Prieš kurį laiką vaikas laikinai buvo perkeltas į saugius, juo pasirūpinti pasirengusios šeimos, namus.

Sveikimo kelias prasidėjo netekus vaiko

Tik namuose nutilus vaikučio krykštavimui, jauna mama visgi priėmė sprendimą gydytis ilgalaikės reabilitacijos bendruomenėje. G. Stasytienė sako, kad moteris buvo ryžtingesnė nei partneris: „Meilė vaikui jai neleido pasiduoti. Dėl dukters ryžosi žengti nelengvu keliu į blaivų gyvenimą, įveikti nuo paauglystės lydintį potraukį svaigalams. Reabilitacijos bendruomenėje mama praleis metus, per tą laiką jos ryšys su vaiku nenutrūks, atsakingi žmonės padės jai nuolat su juo susitikti“.

Robertui ilgą laiką sekėsi sunkiau: jis keikė institucijas, jų tvarkas ir reikalavimus, kaltino kišantis į jo gyvenimą, atsisakė pripažinti akivaizdžias problemas.

Mobilioji komanda su šia šeima dirba holistiškai – apjungia trijų specialistų patirtį: priklausomybės ligų, psichologijos ir socialinės srities žinovo. Šiuo būdu vykęs intensyvus darbas ir profesionalų atkaklumas galiausiai davė rezultatą.

„Pirmasis laimėjimas buvo tai, kad įveikėme vyro įsitikinimą, jog niekas jam jau nebepadės ir prasmės stengtis nėra. Vykdėme psichoedukacijas, padėjome išspręsti kai kurias socialines problemas, užsiregistruoti sveikatos priežiūros įstaigoje, suradome jam gydytis tinkamiausią reabilitacijos bendruomenę ir palydėjome“, - pasakoja už socialinę sritį atsakinga Dalia Dimavičienė.

Psichologė J. Marcinkevičienė neslepia, kad buvo nerimo – ar skausmingas išsiskyrimas su drauge ir vaiku bei vidinio nerimo laikas vyro nepalauš, ar jis ištvers adaptacinį laikotarpį reabilitacijoje.

Svarbu – laiku atpažinti problemas ir jas nedelsiant spręsti

Dabar, praėjus beveik trims mėnesiams, iš abiejų reabilitacijos centrų mobiliosios komandos specialistes pasiekė džiuginančios žinios: mama sparčiau, Robertas šiek tiek lėčiau, bet sveiksta, abu dirba ir vis dažniau šypsosi.

„Dabar jau atrodo, kad šypsotis galime ir mes – mums pavyko. Noriu tikėti, kad pasibaigus reabilitacijos laikui, vaiko tėvai toliau kurs blaivų gyvenimą, patys augins savo vaiką ir rodys jam kitokį pavyzdį“, - sako priklausomybės ligų specialistė G. Stasytienė. 

Visose apskrityse veikiančių mobiliųjų komandų specialistų misija yra ta pati – padėti atpažinti ir įvardinti šeimos problemą, keisti nuostatas ir požiūrį į gyvenimą, ieškoti sprendimų ir padėti juos priimti. Komandai iš klientų tenka išgirsti daug kaltinimų, grasinimų, pykčio ar sielvarto kupinų riksmų, tačiau labiausiai Kėdainių Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos kolektyvas didžiuojasi atgaliniu ryšiu iš žmonių, kuriems jie padėjo. Viena iš tokių yra Roberto šeima.

Per devynis šių metų mėnesius komanda intensyviai dirbo su 50 šeimų. Joms suteikta beveik 500 konsultacijų. Bevažiuodamos nuo vienos šeimos pas kitą, specialistės nuvažiavo kelią, kurio užtektų visą Lietuvą apjuosti dešimt kartų.

„Pirmoji reakcija, sulaukus vaiko teisių gynėjų skambučio buvo nuostaba“, – sako Jurga, prisiminusi, kai jos namuose po to, kai vaikas susižeidė žaisdamas parke, apsilankė vaiko teisių specialistai.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovai paaiškina, kodėl turi būti pastebėta ir įvertinta kiekviena situacija, kai galimai pažeidžiamos vaiko teisės.

Pasikarstymas medyje baigėsi ligoninėje

Prieš pusmetį Kauno apskrityje gyvenanti Jurga su trimis savo vaikais leido laiką miestelio parke. Kol moteris vežimėlyje klostė mažylį, vyresnieji karstėsi medyje, aplinka jiems yra pažįstama, čia visi ateina kelis kartus per savaitę. Mergaitė neišlaikė pusiausvyros, krito ir susižeidė ranką. Iškvietus greitąją medicinos pagalbą, atvyko ir policija. Nukentėjusioji pristatyta į Kauno klinikų skubios pagalbos skyrių, kur jai diagnozuotas riešo lūžis bei nesunki galvos trauma.

Praėjus pusmečiui po lūžiu pasibaigusio pasivaikščiojimo, apie tos dienos įvykius mama Jurga kalba ramiai: dukros riešas sėkmingai sugijo, jokių kitų pasekmių vaikas nejaučia. Moteris gerai atsimena ir pirmą savo susitikimą su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojais. Jau kitą dieną po įvykio parke, specialistas atvyko į šeimos namus.

Nesijautė kaltinama, vyko santūrus pokalbis

Jurga pasakoja, kad pirmoji reakcija, sulaukus vaiko teisių gynėjų skambučio buvo  nuostaba. Moteris tada manė, kad šie specialistai domisi kiek kitokiomis šeimomis – socialinės rizikos grupei priklausančiais asmenimis, neprižiūrėtais vaikais ir panašiai. Tuokart, kai visa šeima jaudinosi tik dėl mergaitės patirtos traumos, Jurga nenorėjo patirti papildomo streso dar ir dėl Tarnybos atstovo pasirodymo namuose. Visgi, jos nuogąstavimai nepasitvirtino – specialistas bendravo maloniai, moteris nepajuto jokio smerkimo arba kaltinimo, kad vaikui nutiko nelaimė. Vizito tikslą atvykęs darbuotojas nusakė aiškiai ir ramiai.

„Susitikimas įvyko sutartu laiku, laukėme namie su vyru ir vaikais. Vyko pagarbus lygiaverčių žmonių pokalbis. Vaikų šis lankytojas taip pat nesutrikdė, pokalbiui juos paruošėme, paaiškinome, kodėl jis reikalingas. Su vaikais visada kalbame atvirai, neatsakytų klausimų nepaliekame. Taip elgėmės ir tąkart“, – pabrėžia mama.

Tikslas – ne ką nors bausti, bet padėti

Tokie vaiko teisių gynėjų apsilankymai yra visiškai įprasta praktika, nes reaguojama į kiekvieną gautą pranešimą apie galimai pažeidžiamas vaiko teises.

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Neringa Martišienė sako: „Šiuo konkrečiu atveju policija gavo informaciją iš įvykio vietos, o apie nelaimę viešoje vietoje jiems pranešė medikai. Iš glausto pranešimo turinio sunku nuspręsti, ar šeimoje įvyko nelaimingas atsitikimas, ar priežastys visai kitos, galbūt – vaiko nepriežiūra ir šeimai reikia pagalbos. Todėl specialistai nuvyksta į šeimą, pabendrauja su vaiku ir jo tėvais, išsiaiškina nežinomas aplinkybes“.

Vaiko teisių specialistai reaguoja ne tik tada, kai aiškus konkretus vaiko teisių pažeidimas. Išsamiai išsiaiškinama situacija ir tais atvejais, kai pažeidimas galimas arba įtariamas. Lygiai taip pat įvertinama ir visa anonimiškai pateikta informacija. Ar apskritai specialistai vyks į šeimą, per kiek laiko tai padarys, priklauso nuo pranešimo turinio. Kai vaikas patiria smurtą, kyla grėsmė vaiko gyvybei ar saugumui, tada į šeimą vykti reikia nedelsiant. Kitais atvejais, jeigu pagal pranešimo turinį įvertinama, kad tiesioginio pavojaus vaiko sveikatai, gyvybei ir saugumui nėra, į šeimą privalu nuvykti per 3 darbo dienas.  

Pirmiausia, atvykus į šeimą prisistatoma, šeimai paaiškinamas atvykimo tikslas ir pačio apsilankymo procedūra. Paprastai trumpas ir aiškus paaiškinimas sumažina šeimos nerimą ir bendrauti tampa lengviau. 

Įvertino, kad pagalba nereikalinga

Prieš atvykdamas į Jurgos šeimą, vaiko teisių atstovas jau buvo išsiaiškinęs, kad lankysis joje pirmą kartą, nes duomenų bazėje informacijos apie šeimos sunkumus ar anksčiau jai teiktą pagalbą nėra. Atstovo užduotis – įsitikinti, ar šeimoje šiuo metu nekyla sunkumų, taip pat jis turi suprasti, kaip tėvai juos sprendžia. Galbūt vaikui ar tėvams reikalinga psichologo konsultacija ar kitos paslaugos.

Pokalbio metu su tėveliais ir atskirai su vaiku specialistas užpildė pranešimo apie galimą vaiko teisių pažeidimą formą. Šis dokumentas jokiu būdu nereiškia, jog šeimoje kažkas negerai.  N. Martišienė pabrėžia, kad vienoda ir nuosekli procedūra atliekama nuvykus į bet kurią šeimą, o profesionalus specialistas yra pasirengęs kalbėti su vaiku pagal jo amžių ir brandą. Pokalbis su Jurgos dukrele buvo organizuotas taip, kad jai nekiltų nerimas ar baimė, bet specialistas išliko dėmesingas vaiko žodžiams ir neverbalinei kalbai.

Užpildęs minėtą pranešimo forma ir įsitikinęs, kad vaikui šeimoje saugu, jokia pagalba nereikalinga, vaiko teisių specialistas atsisveikino ir išvyko.

Tarnybos darbuotojai džiaugiasi situacijomis, kai pranešimai visgi nepasitvirtina, tai reiškia, kad vaikai savo šeimose yra saugūs, jie jaučiasi gerai, jais rūpinamasi, o nutikusi nelaimė, vienoks ar kitoks fizinis susižalojimas – tik nelaimingas atsitikimas.

Babtiškės Marijonos Levišauskienės kieme šiandien iškilmingai grojo Babtų gimnazijos orkestras, būriavosi sveikintojai su gėlių puokštėmis, dovanomis. Ponia Marijona per Velykas švenčia 100-ąjų gimtadienį.

„Ir nutik tu man taip – 100 metų per pačias Velykas“,  – džiaugėsi guvi ilgaamžė.

Jaukiuose namuose su jauniausiu sūnumi Bronislovu ir anūku gyvenanti ilgaamžė sakė, kad jai nieko netrūksta, o jaučiasi kuo puikiausiai. Šampano taurę išskirtine proga pakėlusi moteris pasakojo, kad į medikus pirmą kartą kreipėsi tik sulaukusi aštuoniasdešimties, ir neprisimena, ar dar yra buvusi. Jokių vaistų nevartoja.

Garbingo amžiaus moteris gali pasigirti puikia atmintimi, turi gerą humoro jausmą. Tačiau visiems, be abejonės, didžiausią įspūdį daro iš šios moters sklindanti ramybė, šypsena, puikus humoro jausmas.

Apie Marijoną labai gražiai atsiliepia kaimynai, ją pažystantys žmonės. Bronislovo ir Marijonos Levišauskų šeima buvo gerbiama kaimo žmonių. Sutuoktinį moteris palaidojo prieš keturis dešimtmečius. Kartu jie užaugino tris vaikus, susilaukė keturių anūkų. Pati šimtametė yra iš gausios, septynių vaikų šeimos.

Visą gyvenimą su vyru ūkininkavo. Turėjo 9 ha žemės. Tačiau kiekvieną laisvą minutę Marijona mėgo austi, verpti. Jos rankų darbai ir dabar puošia gražius tvarkingus namus.

Garbaus jubiliejaus proga Marijoną Levišauskienę sveikino ir dar kito jubiliejaus sulaukti linkėjo Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Angelė Ščiukauskienė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė, Babtų seniūnas Jonas Praškevičius, gimnazijos direktorius Vidas Mikalauskas, kiti susirinkusieji.

Babtų seniūnijoje šiemet tai jau antroji 100-metė. O Kauno rajone 100-ąjį gimtadienį 2014-aisiais minės 15 ilgaamžių.

Olego Karavajevo dailės studija, tradiciškai savo gimtadienio proga surengusi parodą, vėl nustebino. Per metus dar į priekį pažengta. Darbai dar įdomesni ir profesionalesni. Tačiau patiems studijos nariams svarbiausia, kad jie per tapybą rado kelią geriau pažinti save ir atsiskleisti kūryba.

Per trisdešimt O. Karavajevos dailės studijos narių 13-ojoje parodoje eksponuoja po du darbus. Tai natiurmortai, peizažai, portretai. Darbai, sukurti plenerų metu arba gimę iš buities atkovotomis akimirkomis.

Į parodos atidarymą atvykęs dailininkas Vytautas Lagunavičius, medžio drožėjas Adis Teresius neslėpė susižavėjimo, įvertino pažangą. Čia pat vietoje tartasi dėl personalinių parodų surengimo.

Studijos vadovas, žinomas menininkas O. Karavajevas – kuklus, nelinkęs girti savo mokinių. Dailininkas sako, kad kiekvieno žmogaus darbas, jei sukurtas jo, yra vienintelis ir tuo vertingas. O tai, kad jau 13 metų veltui kiekvieną šeštadienį gausų būrį moko meno paslapčių, dailininkas paaiškina labai paprastai: noriu, kad būtų daugiau žmonių, su kuriais galima apie meną pasikalbėti.

Garliavos viešojoje bibliotekoje įsikūrusioje studijoje renkasi įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės. Jauniausiam studijos nariui šešeri, vyriausiai damai – 70. Be vadovo, čia nėra profesionalių menininkų. Piešimo paslaptis įminti bando kelios medikės, pedagogai, muziejininkė, žurnalistė, kitų menui tolimų profesijų žmonės. Prisijungia jau menus studijuojantis arba studijoms besiruošiantis jaunimas.

Įdomu tai, kad studijos veikloje dalyvaujama šeimomis. Įkandin žmonos tapyti pradeda vyras, o mamos pėdomis seka dukros. Netikėtai viena paskui kitą tapyba užsidegė penkios buvusios vienos klasės mokinės.

Kiekvienas studijos narys – atskira istorija. Tačiau neabejotinai visus jungia tie patys troškimai – atskleisti save, pamatyti ir parodyti tai, ko nei kasdieniame darbe, nei buityje negali. Todėl, kaip pripažįsta parodos lankytojai, paveikslai veikia, juose yra emocija, jausmas. Juose tikrai įdėta dalelė kiekvieno žmogaus, su teptuku rankoje prie molberto stovėjusio valandų valandas.
O. Karavajevo dailės studijos parodos surengtos ne tik Lietuvoje, kūriniais grožėjosi Suomijos, Vokietijos, kitų šalių meno gerbėjai.

Vasario 22 d. Garliavos viešojoje bibliotekoje (Vytauto g. 21) atidarytą dailės studijos parodą galima aplankyti bibliotekos darbo laiku: pirmadienį – penktadienį nuo 8 iki 19 val. ir šeštadienį nuo 10 iki 16 val.