-
Gydo kaip geriausiuose pasaulio hematologijos centruose
Pasak Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro (HOTC) gydytojo hematologo Andriaus Žučenkos, šio centro pacientai gauna inovatyviausią gydymą: „Paprastai ankstyviausieji pirmos ir antros A fazės tyrimai vyksta geriausiuose pasaulio hematologijos centruose – JAV, Vakarų Europos, Australijos, tad didžiuojamės, kad HOTC buvo įtrauktas net į du tokius ankstyvosios fazės tyrimus, o pirmieji mūsų pacientai jau gydomi pačiais moderniausiais preparatais.“ Vienas iš tokių klinikinių tyrimų – ūmios mieloleukemijos gydymas.
A. Žučenka pasakoja apie ūminę mieloleukemiją, jos kilmę, eigą ir klinikinių tyrimų galimybes.
– Kas sukelia ūminę mieloleukemiją ir kokie jos požymiai?
– Ūminė mieloleukemija (ŪML) yra labai agresyvi, piktybinė kraujo liga, kurios metu kaulų čiulpuose vietoj sveikų kraujo ląstelių dauginasi vėžinės, pakitusios, nebrandžios ląstelės, vadinamos blastais.
Ligos atsiradimą sukelia genetinės pažaidos, atsirandančios kraujodaros ląstelėse. Nepaisant to, kad žinome kai kuriuos rizikos faktorius (prieš tai taikyta chemoterapija ar spindulinis gydymas, nuolatinis kontaktas su specifinėmis cheminėmis medžiagomis, jonizuojanti spinduliuotė, paveldimumas), dažnai negalime tiksliai pasakyti, kodėl įvyko genetinė pažaida, sukėlusi ŪML.
Tai – reta liga. Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 100–110 naujų atvejų, vidutinis ligonių amžius siekia 65–70 metų, kiek dažniau serga vyrai. Deja, bet retais atvejais šia liga suserga ir gerokai jaunesni žmonės, net vaikai.
Klinikiniai tyrimai dažniausiai leidžia pacientams gauti pačių moderniausių taikinių terapijos vaistų.
Paprastai klinikinė eiga yra ūmi, ji tęsiasi keletą savaičių ar mėnesių, o ligonių būklė sparčiai blogėja. Pacientus varginantys simptomai susiję su kraujodaros ir sveikų kraujo ląstelių nepakankamumu: dusulys, galvos svaigimas, dėl raudonųjų kraujo ląstelių (eritrocitų) trūkumo vargina labai didelis bendras silpnumas, dėl baltųjų kraujo ląstelių (leukocitų) stokos – bakterinės, grybelinės, virusinės infekcijos, kraujavimas iš nosies, dantenų, dėl mažo trombocitų skaičiaus savaime atsirandančios mėlynės ar netgi gyvybei pavojingi kraujavimai.
– Kokia šių pacientų gydymo galimybės nauda pacientams, dalyvaujantiems klinikiniuose tyrimuose? Esate minėjęs, kad mažai centrų gali dalyvauti tokiuose tyrimuose.
– Tarp visų piktybinių ligų ŪML gydymas yra vienas iš labiausiai individualizuotų. Vadinasi, tiek pats gydymas, tiek ligos prognozė, tiek galimybė stebėti likutines vėžines ląsteles labai jautriais tyrimais priklauso nuo vėžio genomikos – kiekvieno paciento leukeminėse ląstelėse nustatomos genetinės pažaidos. Be vėžinių ląstelių genetinių tyrimų šiuolaikinis ŪML gydymas neįmanomas. Labai džiaugiamės, kad Santaros klinikų HOTC turime visą moderniausių tyrimų ir gydymo arsenalą, skirtą ŪML pacientams. Tačiau svarbu paminėti, kad, nepaisant žymios pažangos, reikšmingai daliai ŪML pacientų visiškai pasveikti nepavyksta, todėl nuolat vyksta daugybė klinikinių tyrimų, kuriuose tiriami modernūs vaistai ir jų deriniai siekiant padidinti remisijų skaičių, paailginti remisijų trukmę ir, svarbiausia, išgyvenamumą, visiško pasveikimo dažnį. Klinikiniai tyrimai dažniausiai leidžia pacientams gauti pačių moderniausių taikinių terapijos vaistų, kurie yra dar nekompensuojami arba dar net nėra registruoti Europos vaistų agentūros. Tai itin svarbu, kadangi naujųjų taikinių terapijos vaistų kainos būna itin didelės. Taip pat neretai susiklosto liūdni scenarijai, kai pacientai jau būna išnaudoję visas įmanomas standartinio gydymo galimybes, tad dalyvavimas klinikiniame tyrime gali būti išsigelbėjimas ir galimybė gauti tiriamąjį vaistą, kuris gali būti efektyvus. Labai džiaugiamės, kad šiuo metu mūsų centre vyksta net trys klinikiniai tyrimai, skirti ŪML pacientams, – tai ypač didelis pasiekimas.
– Pacientė Viktorija turėjo galimybę dalyvauti klinikiniame tyrime. Kuo jos atvejis ypatingas?
– Jos leukeminėse ląstelėse nustatėme taikininę genetinę pažaidą. Tai leido pacientei įsitraukti į vieną iš mūsų centre vykstančių klinikinių tyrimų ir gauti patį moderniausią gydymą – taikinių terapiją tiriamuoju vaistu ir chemoterapijos derinį. Svarbu pabrėžti, jog, paaiškėjus galutiniams leukeminių genetinių tyrimų rezultatams, žinojome, kad, siekiant Viktoriją išgydyti, būtina ir alogeninė (kito žmogaus) kaulų čiulpų transplantacija, po kurios susiformuoja nauja, sveika donorinė kraujodara ir imuninė sistema, kovojanti su likutinėmis leukemijos ląstelėmis ir neleidžianti įvykti ligos atkryčiui. Džiaugiuosi, kad pradinis leukemijos gydymas buvo labai efektyvus, Viktorija pasiekė visišką remisiją, kuri ir buvo tiltas į kaulų čiulpų transplantaciją. Svarbu paminėti, kad dėl dalyvavimo klinikiniame tyrime Viktorija ir po transplantacijos gali tęsti palaikomąjį gydymą, taip siekiant dar labiau sumažinti ligos atkryčio riziką. Darome viską, kas įmanoma, kad Viktorija įveiktų ligą visam laikui, o potransplantacinės komplikacijos kiek įmanoma mažiau turėtų įtakos gyvenimo kokybei. Tad labai smagu, kad Viktorijos kaulų čiulpuose jau ilgą laiką neaptinkame jokių leukeminių ląstelių, net ir pasitelkdami pačius jautriausius tyrimų metodus.
– Ką ruošdamasis sunkiam gydymui turėtų žinoti pacientas?
– ŪML gydymas yra itin sudėtingas ir kompleksinis, apimantis intensyvią chemoterapiją, taikinių terapiją ir kaulų čiulpų transplantaciją. Šie gydymo etapai yra siejami su įvairių, neretai gyvybei pavojingų komplikacijų rizika, ilga hospitalizacijos trukme, dideliais psichologiniais ir fiziniais iššūkiais. Tačiau tai yra galimybė visiškai pasveikti nuo vienos iš agresyviausių piktybinių ligų.
Kai kalbu su pacientais, stengiuosi juos suprantamai ir išsamiai informuoti apie pačią ligą ir numatomą ilgą gydymo kelią, kuriuo kartu turėsime eiti siekdami pagrindinio tikslo – visiško pasveikimo. Neretai, ypač su jaunesniais ar didelę atkryčio riziką turinčiais pacientais, tenka imtis ir rizikingesnių sprendimų, kai imuninių komplikacijų rizika po kaulų čiulpų transplantacijos tampa didesnė, tačiau tai galimai padidina pasveikimo galimybes. Manau, itin svarbu, kad pacientas suprastų, kodėl imamės vienokių ar kitokių gydymo veiksmų, todėl su savo pacientais stengiuosi būti atviras ir detalus, o pacientai žino, kad gali visada kreiptis pagalbos ir jos sulauks. Tai neabejotinai yra didelis krūvis, tačiau džiaugiuosi matydamas, kaip gerėja mūsų ŪML pacientų gydymo rezultatai. Labai akcentuoju, kad paciento artimųjų rato pagalba taip pat yra išskirtinai svarbi, ypač kai su ŪML susiduria vyresni žmonės. Taip pat labai džiaugiamės, kad HOTC yra itin didelė, daugiadisciplinė komanda. Prie sėkmės istorijų labai prisideda ir slaugytojai, padėjėjai, koordinatoriai, psichologai, Santaros klinikų konsultantai, intensyvios terapijos skyriai, socialiniai darbuotojai, savanoriai, medicinos biologai, laboratorinės medicinos gydytojai, gydytojai patologai ir kiti. Tik darbas tokioje didelėje komandoje leidžia teikti ŪML sergantiems pacientams aukščiausio lygio paslaugas – ir tinkamą priežiūrą, ir gydymą.
-
Ką valgydami ir gerdami galime užsikrėsti erkiniu encefalitu 1
Taip LRT RADIJUI sako Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Serologinių tyrimų skyriaus vedėja Jūratė Buitkuvienė. Anot jos, erkiniu encefalitu galima užsikrėsti ir per maistą – pieno produktus ir tam tikrų laukinių gyvulių mėsą, todėl tinkamas šių produktų apdorojimas – neišvengiamas.
– Ar jau reikia susirūpinti dėl erkių?
– Žinomas leidinys „The Guardian“ neseniai parašė – užmirškime ebolos virusą ir pradėkime kalbėti apie erkes. Šis nariuotakojis atneša labai daug blogybių, nes platina visų šešių žinomų virusų šeimų sukėlėjus, ypač daug bakterinių ligų. Viena aktualiausių ligų – erkinis encefalitas. Ši liga sukelia žmogui smegenų uždegimą, neišvengiami ir liekamieji reiškiniai.
Erkiniu encefalitu galima užsikrėsti keliais būdais – kai įsisiurbia erkė arba per maisto produktus. Erkės ir didelė graužikų dalis – erkinio encefalito viruso rezervuaras. Užsikrečiančiųjų arealas – labai didelis. Visi šiltakraujai gyvūnai, besiganantys miškuose, pievose – potencialūs erkinio encefalito viruso turėtojai. Tai ir laukiniai, ir naminiai gyvūnai – ožkos, avys, stirnos, šernai...
– Ar erkiniu encefalitu galima užsikrėsti geriant nepasterizuotą ožkos, kuriai buvo įsisiurbusi erkė, pieną?
– Galvijai, žirgai mėgsta saulėtas vietoves, jie eina į nušienautas pievas. Ožkos nereiklios maistui, jos ganosi patvoriais, eina nusiskinti aukštesnės žolės, o erkės dažniausiai ir lokalizuojasi nenupjautoje žolėje. Štai 2016 m. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto atlikti tyrimai rodo, kad iš trijų ištirtų galvijų vienas turi teigiamą rezultatą, tai reiškia, kažkada turėjo kontaktą su erkinio encefalito virusu. Tokių ožkų skaičius didesnis – iš 26 ožkų 16 turi teigiamą rezultatą.
Medikų duomenys rodo, kad 2017 m. erkiniu encefalitu buvo užsikrėtę 474 žmonės. Tam tikras procentas galėjo užsikrėsti per ožkos pieną. Kai virulentiška erkė įsisiurbia ožkai, antikūniai pradeda gamintis 4–5 dieną, tačiau pats virusas ima cirkuliuoti maždaug 2–3 dieną. Taigi labai didelė tikimybė, kad virusas laikosi tokios ožkos piene ir jei žmogus geria jį nepasterizuotą, kyla didelė tikimybė užsikrėsti erkiniu encefalitu.
– Svarbu suvokti tai, kad jei pienas ištiriamas ir virusas nerandamas, erkė gyvuliui vis tiek gali įsisiurbti šiandien arba rytoj.
– Mūsų žmonės turi suvokti, kad Lietuva yra geroje seismologinėje srityje. Mums negresia žemės drebėjimai, neturime didelių katastrofų, tačiau yra erkinio encefalito grėsmė. Ožkų augintojai tam bando priešintis, sakydami, kad jų ožkos sveikos, žvalios, puikiai ėda, jų produkcija skani.
Mums negresia žemės drebėjimai, neturime didelių katastrofų, tačiau yra erkinio encefalito grėsmė.
Bėda, kad esame endeminėje zonoje, joje galime likti dar daug metų. Nėra šios ligos klinikos, ožkų augintojams atrodo, kad jų gyvuliai sveiki. Tačiau jei ožkoms atliktume tyrimus, matytume, kad jos turi antikūnų, o tai reiškia kontaktą su virusu. Viso to sprendimas gana paprastas – virusas yra nestabilus, kai veikiamas aukštos temperatūros.
Jei užviriname pieną, virusas žūsta per 2 min. Jei pieną pakaitiname iki 70 laipsnių temperatūros, reikia penkių minučių, kad virusas žūtų. Tačiau šaldytuve virusas gali išsilaikyti iki poros savaičių, jei tai sviestas ir grietinė – net iki kelių mėnesių.
Lengva apie tai kalbėti prancūzams, nes jie turi nuostabias technologijas, erkinio encefalito atvejai pas juos neregistruojami. Sudėtinga buvo austrams, nes jie taip pat endeminėje zonoje. Tačiau net 80–90 proc. Austrijos žmonių pasirinko vakcinas.
– Ar galima užsikrėsti valgant ožkos mėsą?
– Lietuvoje neturime apie tai duomenų. Tačiau yra duomenų, rodančių, kad Čekijos respublikoje, Vengrijoje registruoti atvejai, kai erkiniu encefalitu susirgo žmonės, valgę ožkieną. Tinkamas terminis apdorojimas būtų labai prevencija.
– Ar turėtų suklusti laukinių žvėrių mėsos mėgėjai?
– Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas neseniai pradėjo atlikinėti tyrimus laukinėje faunoje. Jau aišku, kad apie 50 proc. iš visų tirtų šernų turėjo antikūnų prieš erkinio encefalito virusą.
Todėl medžiotojams, kurie maistui naudoja šernieną, taip pat ją mėgstantiems žmonėms rekomenduočiau mėsą labai gerai termiškai apdoroti. Nesiryžčiau kažko sakyti apie rūkytus produktus, nes tyrimus dar reikia išplėsti.
-
Geriausi natūralūs vitaminai, reikalingi artėjant pavasariui, nieko nekainuoja 3
Pumpurai yra renkami žiemą, tad kirtavietėse tikrai galima prisirinkti pušų pumpurų, be to, renkami drebulių, beržų, tuopų ir kitų medžių pumpurai, sako provizorė Jadvyga Balvočiūtė. „Dabar žiema be sniego, darbai gali vykti ir sode, galima kai ką genėti, tad žinokite, kad labai vertingi juodųjų serbentų pumpurai“, – pataria pašnekovė.
Beje, priduria ji, karklo pumpurai kartesni, bet jie turi labai stiprų priešuždegiminį poveikį, taip pat verta žinoti, kad sveika ne tik pumpurai, bet ir žievė.
„Kaip ir viskas gamtoje, pumpurai yra stebuklinga augalo dalis, kurioje sukaupta viskas, ko reikia gyvybei. Be pumpurų, daug naudingų medžiagų yra ir augalų šaknyse, ir žievėje, ir visur kitur. Bet mūsų žinios apie tai tėra tik lašas vandenyne“, – įsitikinusi J. Balvočiūtė.
Be pumpurų, daug naudingų medžiagų yra ir augalų šaknyse, ir žievėje, ir visur kitur. Bet mūsų žinios apie tai tėra tik lašas vandenyne.
Tačiau, pabrėžia ji, pumpurus reikia vartoti atsargiai ir ne per daug. O paklausta, kokių savybių turi pumpurai, provizorė sako, kad jie – ir tonizuoja, ir veikia antibakteriškai, ir gydo skrandžio ligas, iš jų gaminami tepalai žaizdoms gydyti ar skausmingoms vietoms trinti.
„Pavyzdžiui, drebulės pumpurams pripažintos smegenų veiklą skatinančios savybės. Jei žmogus labai pavargęs, galima juos vartoti, bet tik labai atsargiai ir po truputį“, – sako J. Balvočiūtė.
Taigi pumpuras – daug gyvybės turinti augalo dalis. Ir visai teisingai elgėsi mūsų tėvai ir seneliai suvalgydami žiemos laiku po žiupsnelį kitą pumpurų – vieno augalo, antro, trečio. Pasirodo, tai iš kartos į kartą perduodamos žinios.
Beje, tuo metu, kai stalas būdavo skurdus, taip pat gelbėdavo medžių pumpurai.
Vertingi ne tik patys pumpurai, bet ir jų arbatos. Sako, kad tai geriausi natūralūs vitaminai prieš pavasarį.
Įspėjimas dėl visų šių patarimų – alergiškiems žmonėms ir nėščiosioms. Jie, vartodami ir medikamentus, ir vaistažoles, turėtų būti atsargūs.
