Puikiai tiek laukinėje gamtoje, tiek sodybose vešintys čiobreliai turtingi daugeliu vertingų savybių. Jie tinkami ne tik aromatingai arbatai ruošti ar patiekalams gardinti, bet ir puikiai pritaikomi kaip dekoratyviniai augalai sodyboms apželdinti.

Žinoma šimtai rūšių

Čiobrelis – notrelinių šeimos augalų gentis. Tai kosmopolitai, plačiai naudojami maistiniai, vaistiniai ir prieskoniniai augalai. Daugelis jų – itin dekoratyvūs.

Lotyniškas augalo pavadinimas Thymus, išvertus iš graikų kalbos, reiškia jėga arba drąsa.

Čiobrelis pasižymi stiprinančiomis ir gaivinančiomis savybėmis. Tai kvapus augalas, turintis gulsčius arba kylančius sumedėjusius stiebus, lapai smulkūs, žiedai sutelkti galvelės pavidalo žiedynuose.
Gentyje yra apie 350 rūšių. Lietuvoje plačiau paplitusios kelios: paprastasis, vaistinis, citrininis, keturbriaunis čiobrelis.

Vaistinis čiobrelis kilęs nuo Viduržemio jūros pakrančių, kur savaime auga kalnuose. Auginamas daugelyje Europos šalių, Kaukaze, Kryme, Lietuvoje retas.

Tai daugiametis 20–30 cm aukščio puskrūmis. Žiemoja su lapais, šaltuoju sezonu augalą rekomenduojama pridengti. Žiemą viršutiniai lapai nuo šalčio paruduoja, o apatiniai išlieka žali.
Naujus ūglius pradeda leisti balandžio viduryje, o pražysta birželio pradžioje ir žydi 30–40 dienų. Liepos pabaigoje rugpjūtį subręsta sėklos. Jų nenurinkus, savaime pasisėja ir sudygsta.

Mėgsta saulėtas vietas

Paaugusius savaiminius daigelius galima persodinti į kitą vietą. Surinktos sėklos daigios dvejus metus, trečiaisiais daigumas sumažėja per pusę.

Sėjama pavasarį į inspektą arba tiesiai į lysvę, daigai persodinami kas 30 cm. Vienoje vietoje nepersodinti čiobreliai gali augti penkerius metus. Įsišaknija nesunkiai, tad iš prigludusios prie žemės šakelės, atsargiai nukirpus, gaunamas naujas kerelis.

Geriausiai auga saulėtoje, gerai įdirbtoje, puveningoje ir kalkingoje žemėje. Vasarą purenami lysvių tarpueiliai, jei augalai silpnai auga, patręšiama trąšomis. Vaistinė žaliava – šakučių viršūnėlės pjaunamos liepą. Džiovinama gerai vėdinamoje, tamsioje patalpoje. Vartojama tiek šviežia, tiek džiovinta žolė.

Biologiškai aktyvių medžiagų kiekį joje lemia įvairūs veiksniai. Aromatinių augalų kokybė – tai eterinio aliejaus kiekis ir sudėtis.

Privalumas – ir malonus kvapas

Pirmaisiais augimo metais gaunamas 500–600 kg/ha, antraisiais 1–2,5 t/ha orasausės žaliavos. Vaistiniai čiobreliai jautrūs besniegėms ir labai šaltoms žiemoms, augalai apšąla ar visiškai iššąla.

Keturbriaunis čiobrelis savaime auga Šiaurės, Vakarų ir Vidurio Europoje. Lietuvoje dažnas. Dažniausiai auga dirvonuose, sausose pievose, pakelėse, kalvose, šlaituose.

Tai iki 25 cm aukščio puskrūmis, žiemoja su lapais. Atželti pradeda gegužės pradžioje, žydi birželio rugpjūčio mėnesiais apie 65 dienas. Sėklos prinoksta rugpjūčio spalio mėnesiais.

Kaip ir kiti čiobreliai, dauginami sėklomis ir auginiais. Gerai auga kalkingoje, neutralioje arba silpnai rūgščioje, nedrėgnoje, nepiktžolėtoje dirvoje. Šios rūšies čiobreliai žiemoja nepridengti. Citrininis čiobrelis užauga iki 10–15 cm aukščio, lapai – šviesiai gelsvi, žalsvi, žiedai – rausvi, maloniai kvepiantys citrinomis.

Žydi gegužės birželio mėnesiais, auga laidžiame priesmėlyje. Tai yra šviesiamėgis augalas. Dėl malonaus kvapo dažnai sodinamas poilsio zonose, alpinariumuose.

Po ilgai trukusios sausros ir Lietuvos klimatui neįprastai aukštos oro temperatūros prapliupęs lietus ir atvėsęs oras leidžia pradėti galvoti apie medelių, pirmiausia – spygliuočių sodinimą. Didesnių sodybų šeimininkai ar ūkininkai medelynuose jau žvalgosi eglių sodinukų.

Nepraranda populiarumo

Nors šiuo metu jų žinoma apie 50 rūšių, populiarumo nepraranda mūsų kraštovaizdyje įprastos paprastosios eglės. Jos auga visoje Europoje. Lietuvoje tai viena iš dažniausiai aptinkamų medžių rūšių. Eglės ypač buvo mėgstamos senosios kartos lietuvių: tai buvo pagrindinis augalas sodybų apsauginėms juostoms formuoti.

Paprastosios eglės nepraranda populiarumo ir šiandien, jos sėkmingai konkuruoja su įvežtinėmis eglių rūšimis ir formomis. Paprastųjų eglių paplitimą ir augimo spartą lemia žmogaus veikla, meteorologinės sąlygos, ligų ir kenkėjų antplūdžiai. Eglės dirvožemiui reiklesnės už pušis. Jos gerai auga derlinguose, pakankamai drėgnuose dirvožemiuose. Eglėms būdingos paviršinės šaknys, todėl jos neatsparios stipriems vėjams.

Tačiau gerai pakenčia unksmę, atsparios šalčiams, nors kartais nukenčia nuo pavasarinių šalnų, ypač ankstyvosios formos medžiai. Neatsparios užterštam orui.

Atlikti stebėjimai

Paprastai eglė užauga 30–40 m, nors literatūroje nurodoma, kad ji pasiekia 50–60 m aukštį ir 2 m liemens skersmenį. Prienų šile užaugusi aukščiausia Lietuvos eglė, būdama 171 metų, siekė 44 m ir buvo 73,4 cm liemens skersmens (be žievės).

Vegetatyviniai, arba ilgieji, ūgliai sudaro kasmetinį medžio prieaugį. Jie pradeda augti išsiskleidus pumpurams: bepradedantį augti ūglį galima apčiuopti pirštais arba pamatyti praskleidus besiskleidžiančius spyglius.

Manoma, kad paprastoji eglė intensyviausiai auga būdama 20–50 metų. Tačiau naujausi tyrimai rodo, jog kamieno prieaugio kulminaciją šie medžiai pasiekia kiek anksčiau, būdami 11–14 metų. Intensyviausio augimo periodu aukščio prieaugis neretai viršija net 1 m.

Žinios apie skirtingo amžiaus paprastųjų eglių augimo spartą turi svarbią taikomąją reikšmę: tyrimų rezultatai padeda prognozuoti, kada bus pasiektas norimas šių medžių aukštis pasodinus juos želdynuose, kokio prieaugio galima tikėtis vienais ar kitais metais. Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, Klaipėdos universiteto Botanikos sode buvo atlikti paprastųjų eglių augimo intensyvumo stebėjimai.

Tenka kantriai laukti

Kaip rodo tyrimų duomenys, metinių ūglių prieaugio dydis priklausė nuo šių medžių amžiaus. Kuo augalas senesnis, tuo didesnis jo prieaugis. 12 metų amžiaus paprastųjų eglių metinis prieaugis buvo net 44 cm didesnis už eglių prieaugį trečiaisiais jų amžiaus metais, taigi prieaugio skirtumas – net 8 kartai.

Gana didelis skirtumas nustatytas tarp trečių ketvirtų metų amžiaus paprastųjų eglių metinio prieaugio. Daugiau nei 3 kartus didesnis aukščio prieaugis fiksuotas ketverių metų eglių. O trečiaisiais augimo metais fiksuotas ne tik mažiausias metinių ūglių prieaugis, bet ir didžiausias jo svyravimas tarp visų tirtųjų to amžiaus individų: mažiausias tų metų ūglio ilgis siekė vos 3 cm, kai ilgiausias ūglis – net 10 cm.

Didžiausi metiniai eglių prieaugiai fiksuoti dešimtais ir dvyliktais paprastųjų eglių augimo metais: aptikta eglių, kurios per metus priaugo 45–55 cm. Nuo šeštų amžiaus metų fiksuotas gana stabilus paprastųjų eglių prieaugio didėjimas. Tai reiškia, kad augant eglėms, didėja ir jų prieaugio stabilumas.

Tad sodybų šeimininkus intensyviu augimu paprastosios eglės pradės džiuginti tik maždaug nuo 10-tų metų. Belieka kantriai palaukti.

Artėjant rudeniui, galima pagalvoti apie vaistinių augalų sodelių plėtrą. Kero dalijimu, šakniastiebių dalimis rudenį galima dauginti daugelį daugiamečių vaistinių augalų. O kad jie puikiai augtų ir kitąmet džiugintų gausiu derliumi, reikia žinoti, kokių sąlygų reikalauja viena ar kita rūšis.

Reikia nevienodų sąlygų

Vaistažolių augimui būtini penki pagrindiniai veiksniai: šviesa, šiluma, drėgmė, oras ir maisto medžiagos. Jie tarpusavyje yra glaudžiai susiję ir nepakeičiami vienas kitu.

Kadangi vaistažolių yra daug rūšių, jų biologinės savybės yra skirtingos, tad ir joms augti reikia nevienodų aplinkos sąlygų. Svarbu gerai žinoti augalų savybes ir jų augimo sąlygas.

Vaistažolių fiziologiniam vystymuisi ir augimui daug įtakos turi apšvietimo trukmė ir stiprumas. Beveik visos vaistažolės mėgsta saulėtas, gerai apšviestas vietas.

Daugiausia šviesos reikia paprastajai kraujažolei, kvapniajam bazilikui, tauriajam bobramuniui, vaistiniam šalavijui, vaistiniam čiobreliui.

Pusiau pavėsyje gali augti stambiašaknis snaputis, vaistinė šventagaršvė, o vaistinė gelsvė mėgsta ūksmingas vietas, bet gali augti ir saulėtoje vietoje.

Atkeliavo net iš Amerikos

Maisto medžiagoms pasisavinti, kvėpuoti, vandeniui garinti reikia tam tikros temperatūros. Nuo šilumos priklauso visų fiziologinių procesų, vykstančių augaluose, intensyvumas.
Dauguma Lietuvoje auginamų vaistinių augalų – įvežtiniai.

Vaistažolės yra atkeliavusios iš įvairių kraštų: rausvažiedė ežiuolė – iš Amerikos prerijų, vaistinė gelsvė – iš Azijos, vaistinis čiobrelis – iš Viduržemio jūros pakrančių, vaistinė medetka ir melisa – iš Pietų Europos. Tad ir jų poreikis šilumai įvairus.

Kaip šilumamėgės vaistažolės žinomos vaistinė melisa, didžioji nasturtė, paprastasis čiobrelis, paprastasis kmynas.

Šalnų labiausiai nepakelia gvazdikinis serentis, didžioji nasturtė, o krūminė sidabražolė ir kalninė arnika, atvirkščiai – šalčiams atsparios.

Kritulių beveik pakanka

Vaistažolės gerai auga ir vystosi, kai dirvoje yra pakankamai drėgmės. Vanduo įeina į augalų ląstelių protoplazmos ir sienelių sudėtį, palaiko reikiamą turgorą, taip pat yra visų organinių medžiagų sudėtinė dalis.

Įvairioms vaistažolėms reikia nevienodo drėgmės kiekio. Daugiau jo reikia vaistinei gelsvei, didžiajam kmynui, blakinei kalendrai, miškinei dedešvai, triskiaučiui lakišiui, medetkai, pipirmėtei, valerijonui, vaistinei taukei, vaistinei svilarožei.

Vaistiniam šalavijui, vaistiniam čiobreliui, gauruotajai ir didžiažiedei tūbei geriau tinka sausesni dirvožemiai.

Neigiamos įtakos augimui bei derliui turi ir drėgmės perteklius. Labiausiai nepakenčia net ir trumpalaikio užmirkimo vaistinis šalavijas, paprastoji kraujažolė.

Nuolydžias, gerai nudrenuotas dirvas mėgsta šlamagraižė leuzėja, vaistinis isopas, paprastoji jonažolė.

Paprastai Lietuvoje daugumai vaistažolių kritulių beveik pakanka, tačiau sausringais metais jas tenka laistyti.

Oro reikia mitybai

Vaistažolės kvėpuoja, kaip ir kiti gyvi organizmai, deguonimi. Jo turi būti pakankamai ir dirvoje, nes dygstančios sėklos ir šaknys taip pat kvėpuoja.

Žemėje trūkstant deguonies, vaistažolės blogai auga. Todėl svarbu palaikyti purią ir neužmirkusią dirvą per visą vaistažolių vegetaciją, kad prie šaknų pakankamai praeitų oro.

Jo ir ypač anglies dioksido (CO2) reikia ir augalų mitybai. Ore pastarojo yra labai mažai (0,03 proc.), o augalai jo išeikvoja daugiau. Daugiausia jo pagamina dirvos organizmai.

Kuo dirvoje daugiau organinių medžiagų, tuo daugiau iš jos išskiria anglies dioksido, taigi augalai daugiau jo gali asimiliuoti ir gausiau derėti.

Dauguma vaistinių augalų mėgsta kalkingas, humusingas, maisto medžiagų turtingas dirvas.

Tinkamiausi vidutinio sunkumo priesmėlio, lengvi ir vidutinio sunkumo priemolio bei humusingi smėlio dirvožemiai.

Juos būtina gausiai tręšti organinėmis trąšomis, giliai įdirbti, sudarant patvarią trupininę struktūrą.

Pietų regionuose keliautojams kvapą gniaužia sodriais levandų kilimais nuklotos kalnų pievos, tarpukalnės, laukai. Šių nuostabių augalų žavesiui abejingi nelieka ir mūsų tautiečiai – sugrįžę namo, jie skuba levandomis gražinti savo sodus bei sodybas.

Truputis istorijos

Levandos, kaip žmonėms naudingi augalai, žinomos jau daugiau nei 2500 metų. Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu levandos buvo auginamos vienuolynų soduose šalia kitų vaistinių augalų.

Kvapnieji puskrūmiai garsėjo antiseptinėmis savybėmis, dėl to vertinti netgi kapų plėšikų.

Levandos Londone per XVII a. siautusį marą išgelbėjo daug gyvybių, o cholera aplenkė XVI a. Prancūzijos pirštinių gamintojus, nes šie, kvėpindami savo gaminius levandų aliejumi, iki soties prisiuostydavo gydomųjų savybių turinčių lakiųjų medžiagų.

1910-aisiais levandos užkopė į gydomųjų augalų Olimpą. Chemikas René Maurice‘as Gattefossé triūsdamas laboratorijoje skaudžiai nusidegino ranką. Eteriniu levandų aliejumi jis manė tiesiog atvėsinsiąs odą, bet greitai suprato padaręs atradimą.

Aliejus ne tik numalšino skausmą, neleido kilti infekcijai, bet ir itin greitai užgydė odą nepalikdamas jokio rando. Chemikas tapo vienu aromaterapijos pradininkų.
Pirmaisiais levandų kvepalais galėjo girtis turtingos europietės, gyvenusios XIV a. Itin populiarus levandų vanduo buvo XVI ir XVII a.

Bene žymiausias šiuolaikinės parfumerijos kūrinys su levandomis – "Guerlain" aromatas "Jicky" (1889 m.). Jo autorius Aime Guerlainas iš pradžių manė, kad ši levandų, mairūnų, santalų, bergamočių ir verbenų kompozicija bus vyriška, bet galiausiai kūrinys atiteko moterims.

Biologinės savybės

Tikroji levanda (lot. Lavandula angustifolia) – 20–60 cm aukščio daugiametis puskrūmis plačiu šakniastiebiu.
Dekoratyvinis, malonaus kvapo (aromatinis), vaistinis ir prieskoninis bei medingas augalas.

Stiebas status, labai šakotas. Šakos keturbriaunės, viršutinėje dalyje belapės, kaip ir stiebas, ištisai apaugusios neilgais, šakotais plaukeliais.

Lapai – lancetiški arba linijiški, į apačią užsiraičiusiais kraštais. Jauni lapeliai dėl gausaus plaukuotumo pilkai žali, vėliau – žali.

Žiedai – melsvai violetiniai, mėlyni ir melsvi, susitelkę po 3–8 į retus menturius. Stiebo ir šakučių viršūnėse sudaro ilgas pertrauktas varputes. Žydi liepą rugpjūtį (rugsėjį).
Tamsiai rudos sėklos subręsta spalio pradžioje. Vaisius – kiaušiniškas, apie 2 mm ilgio lygaus paviršiaus rudas riešutėlis.

Levandinas – hibridinis augalas

Iš viso levandų priskaičiuojama daugiau nei 100 rūšių, veislių, hibridų. Visos levandos paplitusios šiltesnio klimato nei Lietuva juostose.

Mūsų šalyje gali būti auginamos tik žiemos soduose, oranžerijose, vazonuose kaip kambariniai augalai, išskyrus tikrąją levandą.

Ji savaime auga Europoje, Viduržemio pajūrio kraštuose. Auginama Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Anglijoje, Danijoje, Šiaurės Afrikoje, Amerikoje, Australijoje.
Yra rūšių, savaime augančių Indijoje, Kinijoje, Pietų Amerikoje. Europoje plačiai paplitusios hibridinės levandos, dar vadinamos olandiškomis levandomis arba levandinais (lot. Lavandula x intermedia).

Tai hibridinė veislė, atsiradusi sukryžminus tikrąsias ir varpines (lot. Lavandula latifolia) levandas.
Jos yra atsparios ligoms, krauna didesnius žiedus ir kvepia stipriau nei tikrosios levandos, o derlius paprastai gausus ir renkamas mašinomis, tad ir pigesnis. Lietuvoje levandinai dar nėra populiarūs.

Laukai – kaip Provanse

Mūsų šalyje tikrosios levandos 1924-aisiais pradėtos auginti Kauno botanikos sode. Dabar jos auginamos jau visuose keturiuose botanikos soduose, sodybose, darželiuose.

Visai neseniai tokius laukus, kokie plyti Prancūzijoje, Provanse, Lietuvoje sumanė įveisti Jūratė Lankauskaitė-Kregždienė.

Netoli Vilniaus esančiame Kiemelių kaime, kur su šeima persikraustė gyventi, ji levandomis užsodino 2 ha plotą ir net ėmė gaminti levandų vandenį.

Beje, ir pajūryje įsikūrusio vieno gyvenamųjų namų kvartalo bendruomenė yra pasiryžusi levandų želdiniais papuošti ne tik savo sodybas, bet ir viešąsias erdves, kad jos džiugintų visus čia apsilankančius svečius.
Šiemet jau pasodinti pirmieji levandų daigai.

Rengiami specialūs festivaliai

Melsvai violetiniai levandų žiedeliai ir mėlynai banguojantys šių kvapnių augalų laukai – neatskiriama Prancūzijos Provanso regiono dalis.

Tikra levandų fiesta užvaldo Provansą liepą, kai įvairiuose šio regiono miesteliuose rengiami levandų festivaliai, pritraukiantys kvapų gurmanus bei aromaterapijos gerbėjus.

Kiekvienas miestelis turi savo festivalio datą, o keliaujant po Provansą galima grožėtis šių nuostabių augalų laukais.
O jei norisi dar daugiau kvapų ir žiedų – galima užsukti į vieną iš daugybės Provanse įsikūrusių distiliavimo centrų.
Jame galima sužinoti, kaip gaminamas levandų eterinis aliejus ir kiti produktai iš šių augalų, naudojami parfumerijoje bei medicinoje.

Pastaruoju metu vis gausėja besidominčiųjų vaistinių augalų auginimu ar jų rinkimu. Nors įvairių informacijos šaltinių – apstu, tačiau ir jie ne visada atsako į rūpimus klausimus. Ką gi reikėtų žinoti norintiesiems žiemą mėgautis kvapnia, savomis rankomis paruoštų vaistažolių arbata?

Svarbu ir oras, ir laikas

Vaistažolių sodeliuose (taip pat ir natūraliose augavietėse) vaistinę žaliavą reikia nuimti tuo metu, kai augaluose susikaupia daugiausia biologiškai aktyvių junginių.

Veikliosios medžiagos kaupiasi įvairiose augalo dalyse: lapuose, žieduose, vaisiuose, žievėje, šakniastiebiuose, šaknyse. Todėl rinkti reikia tas dalis, kuriose šių medžiagų yra daugiausia. Pavyzdžiui, beržų ir pušų renkami pumpurai, ramunių ir medetkų – žiedynai, dilgėlių ir šalpusnių – lapai.

Įvairios augalo dalys kaupia skirtingas veikliąsias medžiagas, todėl jas reikia rinkti atskirai, o kartais – net skirtingu laiku. Štai paprastojo putino žievė lupama anksti pavasarį, o vaisiai renkami rudenį. Veikliosios medžiagos yra nestabilūs junginiai, todėl net paros laikotarpiu jų santykis ir kokybinė sudėtis augaluose kinta.

Dieną glikozidai kaupiasi įvairiose augalų dalyse, o naktį jie pradeda irti. Per parą žymiai keičiasi ir eterinių aliejų kiekis. Jų turinčius augalus geriausia rinkti nuo 10 iki 15 val.

Žaliavos kokybė labai priklauso ir nuo to, kokiu oru ji renkama. Lapus, žolę, nebyrančius vaisius patartina rinkti saulėtą dieną, rasai nukritus, nes po lietaus arba rasoti jie blogai džiūva, pelija, pakinta jų natūrali spalva bei vertingosios savybės.

Negalima suspausti

Tačiau lengvai byrančius vaisius reikėtų rinkti nevisiškai subrendusios ir rasotus. Taip patiriama mažiau nuostolių dėl vaisių byrėjimo. Šaknis ir šakniastiebius galima kasti bet kokiomis oro sąlygomis, nes prieš džiovinant juos būtina nuplauti.

Renkant nuodingus vaistinguosius augalus, būtina laikytis visų atsargumo priemonių, saugotis, kad sultys nepatektų į akis ar ant odos. Nuodingųjų augalų negalima rinkti į tą pačią talpą su kitais, nenuodingais augalais. Baigus darbą, būtina gerai nusiplauti rankas.

Į dėžes ar maišus surinktų vaistinių augalų lapų, žolės ar žiedų negalima suspausti, nes jie greitai kaista, o nuo to suyra jų veikliosios medžiagos. Surinktą žaliavą būtina tuoj pat džiovinti, nes ji genda, joje mažėja biologiškai aktyvių medžiagų (glikozidų, flavonoidų, saponinų) – juos suardo ląstelėse esantys fermentai.

Džiovinimu siekiama iš augalų ląstelių pašalinti vandenį, sustabdyti jose vykstančius gyvybinius procesus bei fermentų veiklą. Tik tinkamai išdžiovinta žaliava ilgą laiką išlaiko gydomąsias savybes, ją patogu naudoti.

Prieš džiovinant iš surinktos žaliavos pašalinami į ją patekę kiti augalai, žemės grumsteliai, kitos priemaišos. Džiovinimo būdas priklauso nuo to, kokias veikliąsias medžiagas augalas kaupia.

Tinkami 1–3 metus

Eterinių aliejų turtingi augalai, tokie kaip paprasteji, keturbriauniai ir vaistiniai čiobreliai, paprastieji raudonėliai, pipirmėtės, kmynai, džiovinami lėtai, ne aukštesnėje kaip 30–35 laipsnių temperatūroje, antraip aliejus išgaruoja.

Glikozidus kaupiantys augalai, tokie kaip rusmenės, pakalnutės, džiovinami 50–60 laipsnių temperatūroje. Tokiomis sąlygomis šių augalų ląstelėse esantys fermentai tampa neaktyvūs ir negali suardyti glikozidų.
Augalinę žaliavą, turinčią alkaloidų, reikia išdžiovinti greitai. Daugumai augalų optimali džiovinimo temperatūra yra 40–50 (iki 60) laipsnių.

Askorbino rūgšties turintys augalai, pavyzdžiui, erškėčio vaisiai, džiovinami 80–90 laipsnių temperatūroje – taip išlieka didžiausias vitamino C kiekis. Vaistinė žaliava turi būti džiovinama nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje, gerai vėdinamoje patalpoje.

Tinkamai išdžiovinti augalai išlaiko natūralią spalvą, jų žievė, šaknys, šakniastiebiai lūžta su traškesiu, lapai, žiedai susitrina į miltelius, o sultingi vaisiai nelimpa vienas prie kito ir netepa rankų. Vaistinių augalų išdžiovinti žiedai, lapai ir žolė tinka vartoti vidutiniškai 1–2, o žievė, šaknys, šakniastiebiai – 2–3 metus.