Vis sunkiau ir sunkiau
Deja, ne visada valdžios sugebėta mylėti savo krašto žmones, išvažiavo kone milijonas gyventi ten, kur geriau yra vertinami kitos šalies valdžios. Pykčio, pavydo užtenka čia, mūsų krašte. Vis dėlto išlikome ir dar laikomės – tik vis sunkiau ir sunkiau, tik pirštų galais laikomės už laisvės vėliavos stiebo – kaip sugyventi draugiškai, gerbti vieni kitus, nevogti, saugoti tai, kas brangiausia lietuvio širdyje.
Kas nutiko su mumis pačiais, kad nebemokame vertinti kalbos, skaudžios turėtos, esamos istorijos, etninių tradicijų, žeminamų ne tik asmenybių, bet ir tos pravardžiuojamos, menkinamos „Antrosios Lietuvos“? Kodėl taip aplaidžiai, be atsakomybės leidžiama, pažeidžiant Konstituciją, Seime svetimas raides žymėti dokumentuose? Už ką tu žmones, Lietuvą baudi, Seime, į kokį rytojų tu žiūri?
Lietuvių kalbos neparduosime?
Deja, Lietuvos tautinis identitetas liko suterštas, supurvintas svetimybėmis. Kas tai padarė, galvos sukti nebereikia – tai mūsų rinktas Seimas su Prezidentu priešakyje, kuris per pirmus rinkimus mušėsi į krūtinę, kad lietuvių kalbos neparduosime, nebus jokių svetimų raidžių dokumentuose, deja, po pergalės prezidentūra pritarė Seimo narių grupei, kuri išdavė Konstituciją, duodama priesaiką saugoti lietuvių kalbą.
Ką mes galime padaryti? Tikrai galime. Turime būti vieningi „Antrojoje Lietuvoje“, nes mūsų yra dar kol kas daugiau negu „Pirmojoje Lietuvoje“, Vilniaus ponai. Mūsų senoliai atsiėmė Vilnių, vėliau partizanai stojo į kovą, gynė Lietuvą, žuvo tūkstančiai, ištremtos šeimos ir visa tai darė, kad išsaugotų šeimas, tėvynę, kalbą, etnines žemes.
Iš Seimo vis dažniau girdima: „Ei, jūs ten, „antrokai“ iš Kauno, Alytaus, Klaipėdos, Šiaulių ar Panevėžio, Ignalinos ir t. t., patylėkit, mes geriau žinome, kaip saugoti Lietuvos istoriją, kalbą, tradicijas, eikite geriau dirbti socialinius darbus, neškite „pirmokams“ pinigus.“
„Pirmokų“ siekis Seime yra padaryti Vilnių milijoniniu miestu, nors ir dabar trūksta darželių, mokyklų, poliklinikos užkimštos taip, kaip gatvės, bet žūtbūt reikia milijono, kad lengviau būtų valdyti drumsčiančius ramybę – „Antrąją Lietuvą“ – „antrokus“.
Kas nutiko su mumis pačiais, kad nebemokame vertinti kalbos, skaudžios turėtos, esamos istorijos, etninių tradicijų?
Retorinis klausimas: kaip jūs tą milijoninį Vilnių sukursite dekriminalizuodami narkotikus? Kokie vaikai gims? Gal ir įmanoma, bet ką mes turėsime, kokie bus sveikatos padariniai? Mūsų ir taip nedaug likę, o dar į karą galvojate siųsti vyrus. Kas mažoje Lietuvoje, namie liks? Moterys vienos su vaikais, senoliais? Atrodo, gera jūsų taktika regionams kol kas grėsmingai pasiteisina: padaryti milijoninį Vilnių sumažinant jaunoms šeimoms galimybių regionuose įsigyti gyvenamųjų būstų. 0:1 – kol kas jūsų naudai.
Visur narkotikų pėdsakai
Dar niekada Lietuvos švietimo istorijoje nebuvo tokio atvejo, kad „abiejų Lietuvų“ mokyklose būtų aptikta narkotinių medžiagų pėdsakų. Šios žinios išmušė visuomenę iš vėžių, ne vienas mokinys buvo išvežtas į ligoninę gelbėti gyvybės. Štai kokią žalą padarėte Lietuvos vaikams, jaunimui, taip drastiškai ir neatsakingai projektuodami ir viešindami tokias kalbas Seime. Ši šiurkšti ir skaudi klaida yra sunkiai ištaisoma, bet įmanoma, tik, manau, nebe jums, narkotikų dekriminalizavimo autoriams, reikės spręsti.
Negana to, Kovo 11-osios išvakarėse Lietuvos lenkų Seimo narių grupelė nusprendė dar daugiau – kad lenkiški vardai ir pavardės būtų rašomos ne tik svetimomis jau įteisintomis, pažeidžiant Konstituciją, trimis raidėmis: w, q, x, bet dar ir diakritiniais ženklais. Pavyzdžiui: ć, ń, ó, ś, ź ir kt.
Tai antras žingsnis žengti dar toliau, ardyti lietuvių kalbos pamatus. Tyliai ir ramiai, kol „laisviečiai“ turi teisingumo ministrę Dobrovolską (atsiprašau, bet nerašysiu w, laikysiuosi Konstitucijos), kuri, mano manymu, yra ne „laisviečių“, o Lietuvos lenkų Seimo narių grupelės ministrė.
Bus diakritiniai ženklai?
Jei Seime su Prezidentu priešakyje bus įteisinti diakritiniai ženklai, tai, dirbantys biurokratai ar rašantys lenkiškus vardus ar pavardes dokumentuose žmonės, būkite pasiruošę būti nubausti, nes klysti rašant negalima. Ką tai reiškia? Papildomai prie lietuvių abėcėlės teks mokytis ir jų diakritinius ženklus. Tad, švietimo ministre, ruoškite naujus vadovėlius pirmokams.
Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo atkakli siekdama saugoti lietuvių kalbą, jos identitetą, etnines žemes, tradicijas (2009 m. rugpjūčio 29 d.): „Lietuvių gramatikoje yra viskas, ko reikia, norint rašyti lenkiškas pavardes naudojant lenkiškas raides. Nematau techninių problemų.“
