"Mūsų pirmas blynas tikrai neprisvilo", – apie Kaune įvykusius motorlaivių "Formula Future" klasės pasaulio ir Europos čempionatus kalbėjo juos suorganizavusios Lietuvos motorlaivių federacijos (LMF) prezidentas, žinomas lenktynininkas ir vienas Motorlaivių akademijos įkūrėjų Edgaras Riabko.

Pirmą kartą mūsų šalyje surengtose tokio rango varžybose jėgas išmėgino 6–19 metų sportininkai.

Pasaulio čempionate aukso medalį iškovojo Kemas Mitkus ("Dolphin" klasė), sidabro – Joris Paulauskas ("Class 1") ir Adriana Kaškauskaitė ("Dolphin"), bronzos – Adas Šileika ("Class 1"), Dovydas Gedrimas ("Class 2"), Majus Rocius ("Dolphin").

Europos čempionate pirmas vietas užėmė J.Paulauskas, D.Gedrimas ir A.Kaškauskaitė, antrą – K.Mitkus.

Kai kurie Lietuvos jaunieji motorlaivininkai startavo su Suomijos vėliava. Neatvykus šios šalies rinktinei, šansų lenktyniauti atsirado kitiems mūsiškiams, nes čempionato taisyklės leidžia į nacionalinę ekipą registruoti tik dvylika sportininkų. Tad dalis lietuvių, Suomijos motorlaivių federacijai sutikus, laikinai tapo legionieriais.

Konkurencija Lietuvos rinktinėje tik didės. Tai skatina jaunimą daugiau treniruotis, motyvuoja siekti vis aukštesnio meistriškumo.

Tarp komandų pasaulio čempionate triumfavo Rusijos atstovai (3 700 taškų), antrą vietą užėmė latviai (2 374 tšk.), trečią – čekai (1 245 tšk.). Toliau išsirikiavo lenkai (1 193 tšk.), lietuviai (882 tšk.), slovakai (876 tšk.), vengrai (502 tšk.), estai (218 tšk.).

Suomijai simboliškai atstovavę Lietuvos lenktynininkai A.Šileika, D.Gedrimas, Joris Rinkevičius ir Emilis Morkūnas surinko 956 tšk., tačiau ši komanda bendroje įskaitoje nebuvo klasifikuota.

Europos čempionate vėlgi pasižymėjo Rusijos rinktinė (1 800 tšk.), aplenkusi Lenkijos (895 tšk.), Latvijos (841 tšk.), Čekijos (818 tšk.), Lietuvos (774 tšk.), Slovakijos (465 tšk.), Vengrijos (250 tšk.) ir Estijos (145 tšk.) atstovus.

Neklasifikuota Suomijos komanda, suburta iš Lietuvos motorlaivininkų, pelnė 669 tšk.

"Ir su Lietuvos trispalve, ir su Suomijos vėliava lenktyniavę sportininkai – mūsų mokiniai, tad džiaugiamės visų pasirodymais bei rezultatais. Matyti, kad ateityje konkurencija Lietuvos rinktinėje tik didės. Tai skatina jaunimą daugiau treniruotis, motyvuoja siekti vis aukštesnio meistriškumo", – sakė E.Riabko.

– Kaip vertinate visą renginį? – paklausėme LMF vadovo.

– Viskas pavyko puikiai, sklandžiai, be jokių nemalonių staigmenų, incidentų. Neužfiksuotas nė vienas COVID-19 atvejis. Užsienio delegacijos buvo patenkintos ir varžybų lygiu, ir tuo, kaip jos buvo suorganizuotos, ir buities sąlygomis. Sulaukiau daug padėkų ne vien žodžiu, bet ir raštu. Mūsų pirmas blynas tikrai neprisvilo.

– Kurios rungtys jums buvo įdomiausios?

– Visų klasių lenktynės vyko itin atkakliai, nebuvo vieno itin ryškaus favorito. Gerų įspūdžių paliko mūsiškių varžymasis: A.Kaškauskaitė tapo "Dolphin" klasės Europos čempione, K.Mitkus pelnė sidabrą, Kemas triumfavo pasaulio čempionate, o Adriana buvo antra. Mane, kaip trenerį, tai labai džiugina. Arba J.Paulauskas ir A.Šileika: vis būdavo 4–5 vietose, o šįkart Joris – antras, Adas – trečias. Nustebome, kad jie taip progresavo, abu eina tinkamu keliu. D.Gedrimas tapo Europos čempionu, nors anksčiau buvo tam tikrų abejonių, kad jis galbūt atsitiktinai pasirinko motorlaivių sportą. Tačiau Dovydas įrodė, kad išankstinis įspūdis buvo klaidingas, jis ir jo tėveliai turi ateities viziją, kaip siekti naujų sporto aukštumų. Apskritai visi varžybų dalyviai tiesiog skendo emocijose, kai kurie jaudinosi net per daug. Kita vertus, išbandymai buvo neeiliniai. Stengiamės vaikus motyvuoti, kiekvieno iš jų pergalėms ir trofėjams – savas laikas.

– Jūs ne vien vadovas, sportininkas, treneris, bet ir tėtis. Kaip sekėsi tvarkytis su šia pareiga?

– Mano dukra Meida neseniai pradėjo sportuoti. Ji iš pradžių net bijojo, bet šiemet viskas pasikeitė, net pateko į Lietuvos rinktinę. Jos pasirodymu buvome labai patenkinti (M.Riabko pasaulio čempionato "Class 1" varžybose užėmė 7-ą vietą, Europos čempionate – 9-ą – aut. past.).

– Kas laukia jaunųjų Lietuvos motorlaivių sporto talentų?

– Jiems varžybų sezonas dar nesibaigė. Rugsėjį ir spalį numatyti Lietuvos čempionato trečias ir ketvirtas etapai.

– Ar ateityje rengsite "Formula Future" pasaulio, Europos čempionatus, jeigu bus tokia galimybė?

– Taip, juolab kad jau turime patirties. Pateiksime paraiškas Tarptautinei motorlaivių federacijai (UIM), nors bet kokiu atveju teks paisyti pandemijos tendencijų. Manau, kad kitąmet mūsų jauniesiems sportininkams būtų naudingiau startuoti svetur, tad lauksime, kurios šalys pareikš norą organizuoti čempionatus. Tačiau ir mes būsime pasirengę.

– Šįkart jums teko varžybų organizatoriaus ir trenerio pareigos. Sunkiau organizuoti ar lenktyniauti?

– Krūviai labai skirtingi. Man paprasčiau varžybose – atvažiuoji, atlieki savo misiją. Įtampos yra, bet ji mažesnė. Organizatorius atsakingas ir už techninius reikalus, ir už Lietuvos rinktinę, jaudiniesi dėl kiekvieno jos nario. Ta savaitė buvo išties sunki.

– Kokie jūsų artimiausi planai?

– Su komanda laukiame spalio, kai Portugalijoje vyks du "Formulės 2" pasaulio čempionato etapai, paaiškės nugalėtojas, prizininkai. Šiuo metu esu pirmoje vietoje ir stengsiuosi joje išsilaikyti. Nelabai noriu būti antras ar trečias (juokiasi).

"Girdėjau labai daug apie šį menininką, jo darbą, todėl, gavus Lietuvos nacionalinio kultūros centro pakvietimą eksponuoti šias nuotraukas bibliotekoje, iš karto sutikau", – pasakojo Kauno rajono viešosios bibliotekos vyriausia bibliotekininkė Elvyra Matveičikienė.

Parodoje pristatomos Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautinių kostiumų rinkinio nuotraukos. Kostiumai, matomi nuotraukose, buvo pagaminti dar 2003 m. ir pirmą kartą parodyti tų pačių metų Dainų šventės renginiuose.

Projektas supažindina su skirtingų šalies regionų tradiciniais kostiumais ir atkreipia dėmesį į jų istoriją.

Kaip primenama parodos anotacijoje, Lietuvoje tradicinius drabužius kaimo gyventojai visuotinai vilkėjo maždaug iki XIX a. aštuntojo dešimtmečio. Vėliau šventadieniams vis dažniau pradėti siūdinti miesto mados drabužiai.

Ilgiausiai vietinių, nors ir artimesnių miesto madai, kostiumų variantai dėvėti Dzūkijoje ir Klaipėdos krašte. Kitur moderniųjų laikų vėjams atsilaikė tik pavienės praktiškos garderobo detalės, pvz., didelės vilnonės skaros, pirštinės, arba su papročiais susiję tradiciniai aprangos elementai, pvz., juostos.

Kaip teigiama Visuotinėje enciklopedijoje, XIX–XX a. sandūroje, vykstant nacionaliniam išsivaduojamajam judėjimui, besiformuojančiai tautos ideologijai prireikė tautos atstovavimo simbolių. Vienu jų (greta vėliavos ir herbo) ir tapo tautinis kostiumas – išeiginiai valstiečių tradiciniai drabužiai, iki XIX a. vidurio veikiami istorinių, ekonominių, gamtinių sąlygų, ūkinės veiklos, papročių, tradicijų ir religijos.

Detalės: siekdamas atskleisti išskirtinę kiekvieno kostiumo spalvinę gamą fotosesijai R.Penkauskas kruopščiai rinkosi vietą, apšvietimą. / R. Penkausko nuotr.

Noras ir reikalas vilkėti tautinius kostiumus iš pradžių smarkiai lenkė autentiškų kaimo drabužių rinkimo, muziejų steigimo, mokslinių tyrinėjimų procesą. Be to, būta nemažai laikotarpių, kai kostiumo kūrėjus labiau domino ne istorinis tikslumas, o kūrybiški perdirbiniai, kuriami prisitaikant prie šiuolaikinių madų arba specifinių scenos reikalavimų.

Projektas supažindina su skirtingų šalies regionų tradiciniais kostiumais ir atkreipia dėmesį į jų istoriją.

Regioninio lietuvių tautinio kostiumo pagrindą sudarantys moterų (marškiniai, sijonas, prijuostė, liemenė, galvos apdanga ir apavas) ir vyrų (marškiniai, kelnės, liemenė, rudinė, diržas ar juosta, galvos apdanga ir apavas) drabužiai yra vienodi visoje Lietuvoje, skiriasi tik medžiaga, spalvomis, sukirpimu, puošyba ir vilkėjimo būdu.

XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais visuotinis stilizuotų tautinių kostiumų įsigalėjimas Lietuvoje sukėlė aštrų poreikį atgaivinti šiai aprangai būtiną ryšį su istoriniais liaudies drabužiais, tikruoju, meniškai labai vertingu paveldu.

Detalės: siekdamas atskleisti išskirtinę kiekvieno kostiumo spalvinę gamą fotosesijai R.Penkauskas kruopščiai rinkosi vietą, apšvietimą. / R. Penkausko nuotr.

Fotografijose matomi kostiumai buvo pagaminti kopijuojant tradicinius, daugiausia muziejuose saugomus XIX a. kaimo gyventojų išeiginius drabužius. Daugeliu atvejų stengtasi atkurti tuos, kurių išlikę tik fragmentai, skiautės, taip pat atsidūrusius užsienyje arba šiaip mažiau žinomus.

Kai kurie kostiumo elementai atkurti papildomai remiantis rašytiniais šaltiniais, paskelbtais liaudies kostiumo tyrinėtojų darbais ir kitokia pagalbine medžiaga. Stengtasi nustatyti ir atsirinkti būdingiausius, tarp jų – meniniu požiūriu vertingiausius pavyzdžius, išryškinti kiekvieno etnografinio regiono savitumą.

R.Penkausko fotografijų ciklas sulaukė dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 2009 m. UNESCO globojamoje tarptautinėje parodoje "Humanity Photo Awards" už lietuvių tautinio kostiumo fotografijų koncepcijos sukūrimą ir atlikimą gautas žiuri prizas, o 2010 m. UNESCO globojamoje tarptautinėje bienalėje "TashkentAle" pelnė sidabro medalį.

Pagal kraitį – penkti

Sportininkai iš Rusijos pasaulio čempionate iškovojo šešis medalius, triumfuodami komandinėje įskaitoje, kurioje lietuviai liko penkti. Lietuvos atstovai geriausiai pasirodė delfinų, arba nulinėje klasėje. Kemas Mitkus, Adriana Kaskauskaitė ir Majus Rocius, atstovavęs Suomijai, nukonkuravo visus užsienio varžovus bei atitinkamai pasidalijo prizines vietas.

Apdovanojimą atsiėmusi jauniausioji Lietuvos sportininkė septynmetė Adriana Kaskauskaitė pripažino, kad labai jaudinosi, tačiau vėliau susikaupė ir pasirodė puikiai. Pasaulio čempionu tapęs Kemas Mitkus labai džiaugėsi rezultatu ir prižadėjo toliau tęsti treniruotes bei laimėti dar daugiau apdovanojimų.

"Kuo jaunesnė klasė, tuo mūsiškiai geresni. Tai parodo, kad mes labai gerai mokiname pačius mažiausius. Jie tik ateina į šią sporto šaką ir iš karto laimi. Bet kuo toliau einame, tuo mums būna sudėtingiau. Akivaizdu, kad dar trūksta įdirbio, palyginti su kitomis šalimis, – juk pradėjome treniruotis tik prieš metus. Vaikai augs ir medalių bus dar daugiau", – apie jaunųjų sportininkų perspektyvas kalbėjo treneris ir "Formulės-2" lenktynininkas Edgaras Riabko.

Lygiuojasi į lyderį

Būtent į šį tituluotą Lietuvos pilotą nori lygiuotis jaunasis Joris Paulauskas, pirmoje klasėje tapęs pasaulio vicečempionu.

Užuot žaidę kompiuteriais, eikite treniruotis ir tikrai tikiu, kad pasieksite savo tikslų.

"Po pasaulio pirmenybių tęsiu treniruotes tam, kad būčiau panašus į Edgarą", – šypsojosi aštuonmetis sportininkas.

Sūnaus pasiekimais didžiuojasi ir Jorio mama, Kristina Paulauskienė, teigianti, kad per mažiau nei metus pasiekti rezultatai tikrai stebina.

Antroje klasėje pasaulio bronzos medalininku tapo Suomijai atstovavęs lietuvis Dovydas Gedrimas. Dovydo mama Brigita pasakojo, kad sūnus pradėjo treniruotis tik gegužę ir šiandien jau yra Europos čempionas bei pasaulio čempionato bronzos medalio savininkas.

Vietoj ekranų – treniruotės

Pirmą kartą Lietuvoje ir jau 20-ą kartą istorijoje vykusio čempionato metu ant vandens varžėsi nuo šešerių iki devyniolikos metų amžiaus vaikai, atstovaujantys skirtingoms amžiaus ir meistriškumo klasėms – nuo nulinės, dar kitaip vadinamos delfinų, iki 5-osios.

Apdovanojimų ceremonijos metu pagrindinis organizatorius E.Riabko teigė, kad ši savaitė buvo ypatinga. Jos metu organizatorius patyrė ne tik daug emocijų, bet ir įgavo patirties.

"Užuot žaidę kompiuteriais, eikite treniruotis ir tikrai tikiu, kad pasieksite savo tikslų", – vaikus ragino E.Riabko.

Sudėjus manevravimo bei slalomo rungtyse surinktus taškus paaiškėjo, jog sėkmingiausiai pasaulio čempionate pasirodė atstovai iš Rusijos. Jie pasaulio čempionate iškovojo šešis medalius ir triumfavo komandinėje įskaitoje, kurioje lietuviai liko penkti.

Lietuvos sportininkai geriausiai pasirodė delfinų (nulinėje) klasėje. Lietuviai Kemas Mitkus, Adriana Kaskauskaitė bei Majus Rocius, atstovavęs Suomijai, nukonkuravo visus užsienio varžovus ir atitinkamai pasidalino prizines vietas.

Apdovanojimą atsiėmusi jauniausioji Lietuvos sportininkė septynmetė A. Kaskauskaitė pasakojo, jog šiandien labai jaudinosi, tačiau vėliau susikaupė ir pasirodė puikiai. Pasaulio čempionu tapęs K. Mitkus labai džiaugėsi ir prižadėjo toliau tęsti treniruotes bei laimėti dar daugiau apdovanojimų.

„Kuo jaunesnė klasė, tuo mes geresni. Tai parodo, jog mes labai gerai mokome pačius mažiausius. Jie ateina ir iš karto laimi. Kuo einame toliau, tuo sunkiau. Mums dar trūksta įdirbio palyginus su kitomis šalimis, juk pradėjome treniruotis tik prieš metus. Vaikai augs ir tų medalių bus dar daugiau , – apie jaunųjų sportininkų perspektyvas kalbėjo treneris ir „Formulės-2“ lenktynininkas Edgaras Riabko.

Pirmoje klasėje pasaulio vicečempionu tapęs Joris Paulauskas džiaugėsi iškovotomis taurėmis. „Iš pradžių labai nervinausi. Dabar esu labai laimingas ir toliau tęsiu treniruotes tam, kad būčiau kaip Edgaras“, – šypsojosi aštuonmetis sportininkas.

Sūnaus pasiekimais didžiuojasi ir Jorio mama, Kristina Paulauskienė, teigianti, jog per mažiau nei metus pasiekti rezultatai tikrai stebina.

Antroje klasėje pasaulio bronzos medalininku tapo Suomijai atstovavęs lietuvis Dovydas Gedrimas. Jo mama Brigita pasakojo, jog sūnus pradėjo treniruotis tik gegužę ir šiandien Dovydas yra Europos čempionas bei pasaulio čempionato bronzos medalio savininkas.

Apdovanojimų ceremonijos metu pagrindinis organizatorius E. Riabko teigė, jog ši savaitė buvo ypatinga, kurios metu patyrė ne tik daug emocijų, bet ir įgavo patirties. „Eikite treniruotis, ne su kompiuteriais žaiskit ir tikrai tikiu, kad pasieksite savo tikslus“ , – kalbėjo „Formulės-2“ lenktynininkas E. Riabko.

Į sekmadienį vykstantį pusfinalį bei finalą dėl pasaulio čempiono titulo turėjo galimybę patekti po keturis atstovus iš kiekvienos klasės. Net šeši atstovai iš Rusijos komandos pateko į pusfinalį. Į rytojaus varžybas kelialapius iškovojo ir penki Lietuvos atstovai, iš kurių du varžosi po Suomijos vėliava.

Delfinų arba nulinę klasę užkariavę lietuviai nurungė visus varžovus ir į pusfinalį prasibrovė aukščiausiose pozicijose. Adriana Kaskauskaitė, Majus Rocius, atstovaujantis Suomijai, bei Kemas Mitkus – jauniausieji Lietuvos komandos sportininkai, kurie, anot trenerio Edgaro Riabko, yra auganti ir būsima čempionų karta.

Į pusfinalį taip pat pateko antroje klasėje plaukiantis, Europos čempionu tapęs Dovydas Gedrimas bei pirmosios klasės pilotas Joris Paulauskas, tapęs Europos čempionato bronzos medalininku. Arčiausiai pusfinalio buvo penktosios klasės atstovė Nida Kilinskaitė, likusi per plauką nuo bilieto į pusfinalį ir nuo varžovės atsilikusi tik per tris dešimtąsias sekundės.

„Šiandien vaikai nusiramino ir įsivažiavo. Tikrai matosi, kad slalomo rungtyje didžioji dauguma lietuvių yra geresni nei manevravimo. Turime silpnesnę vietą, matome ją ir žinome, kur reikia pasitempti ir dirbti“ , – apie ateities tikslus kalbėjo „Formulės-2“ lenktynininkas bei jaunųjų sportininkų treneris Edgaras Riabko.

Čempionato metu ant vandens varžėsi nuo 6 iki 19 metų amžiaus vaikai, priklausantys nuo nulinės, dar kitaip vadinamos delfinų, iki 5 klasės. Šiandien sportininkai varžėsi manevravimo ir mazgų rišimo rungtyse.

Nuo pirmosios iki penktosios klasės lyderių pozicijas lentelėse išlaikė varžovai iš Rusijos. Nulinėje arba delfinų klasėje lyderių pozicijų neapleido Europos čempionate sužibėję jaunieji Lietuvos sportininkai Kemas Mitkus ir Adriana Kaskauskaitė.

Nors mazgų rišimo rungtyje lietuviai nepadarė nei vienos klaidos, tačiau manevravimo etape lietuviams sekėsi sunkiau. „Visose klasėse, išskyrus nulinėje, šiandien sekėsi sunkiau. Galbūt sutrukdė nervai, susijaudinimas. Vaikai plaukė lėčiau, darė daugiau klaidų nei įprastai daro treniruočių ar vietinių varžybų metu. Vaikai atrodė susikaustę, bet manau, kad tai yra natūralu, nes mūsų komandai tokios varžybos yra pirmos.  Man pačiam reikia pereiti per visą šitą sistemą. Lygiai taip pat ir vaikams“ , – apie sunkią dieną jaunajai Lietuvos komandai kalbėjo „Formulės-2“ lenktynininkas ir treneris Edgaras Riabko.

Pirmąją pasaulio čempionato dieną buvo pateikti keturi protestai. Protestus galima pateikti per valandą nuo rezultatų paskelbimo. „Kiekviena komanda turi valandą laiko protestuoti. Žinoma, tai labai sudėtinga, labai daug kūjų, o kai varžosi tokiame lygyje, pilotai plaukia labai arti tų kūjų. Protestas todėl ir kyla, nes teisėjai už kūjo palietimą priskaičiuoja baudos sekundžių, o komanda su tuo nesutinka“ , – apie protestų pateikimo eigą aiškino varžybų organizatorius E. Riabko.

Du protestus pateikė Rusijos komanda bei po vieną Lenkijos ir Čekijos komandos. Komisijai peržiūrėjus vaizdo įrašus šių komandų rezultatai pakeisti nebuvo.

Šeštadienį sportininkai varžysis slalomo rungtyje.

Niekada neįsivaizdavau savęs jokiame renginyje, truksiančiame visą parą, juo labiau – giedant sutartines. Ėjau su gana pesimistiškomis mintimis, nors sakoma: "Nespręsk apie knygą iš viršelio." Vos įžengusią į Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vidinį kiemelį mane nuginklavo aplinka. Ratu sustatyti koplytstulpiai, kabančios saulutės ir kryžiai bei aukštos lubos kūrė atmosferą, kuri sugebėtų patraukti net abejingiausią žiūrovą.

***

Maratonui prasidėjus, saulės spinduliai skverbėsi pro langų stiklus, užliedami kiemelį šiluma ir dar labiau suartindami tiek giedančiuosius, tiek stebėtojus.

Sutartinės užbūrė nuo pirmos sekundės. Tikriausiai daugeliui suvokiamas jausmas, kai ilgai būni po vandeniu ir galiausiai išneri į paviršių įkvėpti oro. Taip veikia ir sutartinės – tarsi naujas, dar neparagautas oro gurkšnis. Iš pradžių jis keistokas. Nesupranti nei ritmo, nei emocijos, o ką jau kalbėti apie žodžius. Klausydamas tam tikrų intarpų, neturint žodžių po nosimi, gali pasirodyti, kad giedama ne lietuviškai.

Sutartinių giedotojos iš Zapyškio kuklinosi esančios ne profesionalės, tačiau klausytojų širdis atvėrė tikrai profesionaliai.

Viena iš giedotojų Jolanta pasakojo sutartines atradusi netikėtai: "Vieną kartą su drauge važiavome automobiliu ir iš neturėjimo ką veikti pradėjome dainuoti sutartines. Vėliau ta pati draugė mane pakvietė prisijungti." Jolantai sutartinės – meditacija. "Iš pradžių gali jaustis nesmagiai. Stengiesi neiškristi iš ritmo, bandai teisingai išdainuoti, išlaikyti savo partiją, kad netrukdytum greta esančiai draugei. Vėliau, kai sutartinės nusėda tavo galvoje, giedi, klausaisi ir apiima malonus bendrumo jausmas", – savo patirtimi giedant sutartines dalijosi Jolanta.

***

Kad magija iš tikrųjų veikia, supranti praėjus pirmai maratono valandai. Negali atplėšti akių ir ausų. Sėdi prilipęs prie kėdės – atrodo, laumės buria. Giedotojos ne tik stovi ir gieda. Balso stygų virpėjimui pritaria visas kūnas. Į šonus tiesiamos rankos, šlamščiantys, trepsiantys batai, judėjimas ratu, susikibimai už rankų, būgno mušimas – visa tai sužadina klausytojo pojūčius.

Maloningos besikeičiančių giedotojų šypsenos ir rankos mostai kvietė prisijungti ir nelikti tik pasyvia klausytoja, tačiau turėjau nepamiršti tinkamai įvertinti savo klausos ir balso galimybių. "Grupėje lengviau", – kviesdama prisijungti visus stebėtojus, šypsojosi pagrindinė "Suburtynės" organizatorė Skaidra Jančaitė.

Net kalbėti sunku, viduje viskas dar skamba – tarsi upės tekėjimas.

Dar kelias valandas likau tik pasyvia žiūrove, negalinčia atsiklausyti sutartinių ir jaukiai jausdamasi jų sukurtame pasaulyje. Išgirdusi pasiteisinimą, kad neturiu klausos S.Jančaitė nusijuokė: "Po kelių valandų visi atsistoja ir gieda kartu, nors sako, kad neturi nei balso, nei klausos." Taip atsitiko ir man. Po daugelio paskatinimų nusprendžiau išbandyti save. Galbūt tai vienintelė galimybė gyvenime giedoti sutartines drauge su patyrusiomis jų giedotojomis.

***

Vos įžengus į ratą pasijunti kaip šeimos narys, kūną užlieja šiluma, atsipalaiduoji ir įsilieji į bendrą atmosferą. Nereikia bijoti, jei nesupranti, kaip giedama. Malonios moterys su šypsena visada paaiškins, suskirstys į grupes, pabus dirigentėmis.

Giedant, sako jos, svarbu sueiti į artimesnį ratelį, juk labai svarbu girdėti savo kaimynus. Be to, sutartinių garsai kuria bendrystę tarp visų giedančių žmonių. Pasijunti savas, nors šiuos dainininkus aplink save matai pirmą kartą gyvenime.

Kiemelio šone pasirodė dvi moterys. Jos ilgą laiką tiesiog stovėjo, neįsitraukė į sutartinių giedojimą. Reikėjo tik akimirkos, kad būtų pradėta nauja sutartinė, ir atvykėlės pradėjo kurti dar vieną magišką reiškinį – šįkart šokio improvizacijos.

Moterims vietoje kuriant spektaklį, iš dainininkų grupės pasitraukė Tautvydas Slaminskas. Jis prisijungė prie kitų dviejų šokėjų – Aistės Kriukelytės ir Rasos Birietos. Šokėjai išnaudojo visą kiemelio erdvę. Basomis kojomis jie lipo ant kėdžių, koplytstulpių, nardė tarp šokėjų, savo judesio giesmę atliko pasitelkę aukštyn keliamas rankas, ištemptas kojas ir kūno lankstumą.

A.Kriukelytė, iš Vilniaus atvykusi šiuolaikinio šokio kūrėja ir šokėja, pasakojo nedvejodama priėmusi S.Jančaitės kvietimą atvykti į "Suburtynę". "Aš judu iš vidinio kūno jausmo, niekada neturiu plano, ką toliau darysiu. Sutartinės kuria magišką atmosferą – ir kūno jausmas yra kitoks, tarsi ne iš šio pasaulio. Tokia maitinanti patirtis. Pašoki – ir jautiesi praturtėjęs", – emocijomis po šokio dalijosi šiuolaikinio šokio kūrėja.

Žiūrėdamas į šokėjus pamiršti, kur esi. Ima regėtis, kad kažkur išskrendi, keliauji į kitą pasaulį, kuriame skamba sutartinių gyva melodija, koja pati pradeda mušti ritmą, kūnas – judėti.

***

Paklausyti įspūdingų sutartinių garsų ateidavo ne tik vyresni žmonės. Užklysdavo ir jaunimas bei mamos su vaikais, kurie, muzikos garsų užliūliuoti, švelniai snausdavo ant mamų rankų.

Studentas Gustas sakė, kad užklydo čia išgirdęs sutartinių melodiją. "Norėčiau pamatyti šias moteris giedant aplink laužą, nes šios sutartinės tikrai užburia ir nuneša į kitą pasaulį", – juokavo Gustas. Šešiolikmetė Urtė, atvykusi iš Panevėžio, minėjo, kad "Suburtynė" buvo vienas iš tikslų, ką mergina norėjo pamatyti Kaune. "Buvo keista, nedrąsu. Sutartinės pasirodė sunkios, bet ši nauja patirtis labai įdomi" , – žavėjosi Urtė.

Sutartinių pasiklausyti atėjo ir menininkas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis. Tapytojas neslėpė ašarų nuskambėjus sutartinėms ir pasakojo, kad seniau, giedant viename ežero krante, atsakydavo iš kito, todėl ši emocija, kurią sukuria giesmės, yra neįkainojama. "Ritmas sutartinėse yra labai svarbus. Čia kaip audžiant – praleidi vieną eilutę, ir viskas sugriūva", – sutartinių subtilybių mokė E.Varkulevičius.

***

Jau Žolinių rytą, sekmadienį, prisijungė giedotojai iš Kauno rajono Ežerėlio kultūros centro, Vievio kultūros centro ir Kauno kultūros centro. Muziejaus kiemelyje pasirodė ne tik naujų giedotojų, vaikų, bet ir keturkojų klausytojų, kurie giedančių žmonių veiduose įžiebė šypsenas.

Šypsenos neslėpė ir visą naktį giedojusi S.Jančaitė. Nors moters veide buvo matyti nuovargis, tačiau akys švytėjo. Pagrindinė "Suburtynės" organizatorė palaimingai klausėsi atvykusių giedotojų ir džiaugėsi jų sukurta atmosfera.

Daugelis tikriausiai esame įpratę renginius užbaigti audringais plojimais, tačiau sutartinės – tai bendrystė, kuri dar kartą buvo įrodyta maratono pabaigoje. Pabaigus giedoti grupei "Sasutalas" iš Kauno kultūros centro, visi buvo pakviesti į ratą. Susikabinę už rankų, trepsėdami ir pajausdami melodiją, judėjome ratu. Ši bendrystė, kurią teikia sutartinės, unikali. Nepažįstama moteris paėmė mano ranką, tvirtai suspaudė ir giedodama šypsojosi man.

"Mano tikslas – kad sutartinės nuskambėtų per Lietuvą. Noriu, kad kiekvienas galėtų sugiedoti bent po vieną sutartinę savo šeimos nariams ir draugams", – apie "Suburtynės" tikslą kalbėjo S.Jančaitė. Atsisveikindama ir dėkodama ji kiekvienam palinkėjo klestėti ir dovanoti šią šilumą kitiems.

M.K.Čiurlionio muziejaus darbuotoja Rita neabejoja, kad "Suburtynės" naktis perdažo pasaulį naujomis spalvomis. "Net kalbėti sunku, viduje viskas dar skamba – tarsi upės tekėjimas", – susigraudinus šnekėjo muziejaus konsultantė.

Sutartinės priima ir savo šiluma apgaubia kiekvieną: ir ant mamos rankų snaudžiantį kūdikį, ir dūkstantį vaiką, ir studentą, ir senjorą ar keturkojus augintinius.

Pasikeitė treneriai

Vasaros tarpsezoniu žaidėjų rinkoje ypač aktyviai dirba ne tik į prizininkų trejetą patekę, bet ir už jo ribų likę klubai. Užvakar apie naujausią pirkinį pranešė "Šiauliai", pasirašę sutartį su amerikiete Ahyiona Vason. 23 metų 160 cm ūgio įžaidėja tapo šeštąja krepšininke, su kuria šiauliečiai sukirto rankomis vasarą. Tarp naujokių – ir žaidėjos iš JAV, Ispanijos ir Latvijos. Be to, komanda turės naują trenerį – juo tapo Tomas Keršis, pakeitęs į užsienį išvykusį Romualdą Petronį.

Nesnaudžia ir "Šiaulius" praėjusį sezoną bronziniame finale pranokę Kauno "Aistės-LSMU". Klubas ne tik pakeitė būrį žaidėjų, bet ir pagrindinį vairininką. Iki tol ne vieną sezoną ekipą į pergales vedęs Rokas Kondratavičius persikėlė į Kauno "Žalgirio" klubo jaunimo struktūrą. Jį pakeitė 26-erių Laurynas Dulinskas, turintis LKL darbo  patirties.

"Galima sakyti, kad buriame naują komandą. Permainų nebuvo daug, bet jos gana svarbios. Pirmoji, kad teko ieškoti naujo trenerio. Mūsų numylėtą trenerį R.Kondratavičių, kuris klube dirbo šešerius ar septynerius metus išleidome į "Žalgirį". Tai yra įvertinimas ir mums. Vadinasi, gebame paruošti ne tik žaidėjas, bet ir trenerius, vadybininkus", – pasakojo "Aisčių-LSMU" klubo direktorius Petras Aleksonis.

Ieškos kitos lyderės

Vieną didžiausių netekčių tarp žaidėjų P.Aleksonis įvardijo Karoliną Kazočiūnaitę, užsivilkusią čempionės Vilniaus "Kibirkšties-MRU" marškinėlius.

"Manau, pati žaidėja tiek daug metų atidavusi klubui ieško naujų iššūkių. Bet, kaip sakoma, tuščia vieta ilgai nebūna. Atsiras naujų lyderių, – neabejoja P.Aleksonis. – Svarbiausia, kad išlaikėme trenerio asistentą, fizinio parengimo trenerę ir daugumą žaidėjų, kurios sudarė branduolį. Kol kas viskas vyksta pagal planą,"

Nors lyderės netektis buvo skaudi, tačiau klubo direktorius teigė, kad yra ir atradimų.

"Pasidžiaugti irgi turime kuo: Gretą Tamašauskaitę-Stašelienę susigrąžinome iš Italijos. Greta – buvusi mūsų lyderė, Lietuvoje pripažinta snaiperė, gera gynėja. Iš sidabro medalių laimėtojo Klaipėdos "Neptūno" susigrąžinome Gintarę Paulauskaitę, kuri ne vienus metus yra žaidusi mūsų klube. Labai džiaugiamės, kad išlaikėme Martyną Petrėnaitę ir gynėjas Deimantę Žukaitę, Brigitą Sinickaitę, Urtę Slavinskaitę. Ši komanda popieriuje simpatiškai atrodys, o aikštelėje viskas priklauso nuo pačių žaidėjų ir trenerio. Komanda turės kitų stiprybių negu pernai", – komentavo P.Aleksonis.

Derasi su rėmėjais

Paklaustas, ar ši vasara renkant biudžetą buvo kitokia nei ankstesnės, "Aisčių-LSMU" klubo direktorius atsakė:

"Galima sakyti, kad šiais metais mes daug neblefavome. Kai klubai vasaros metu surenka komandos sudėtį, biudžetas būna dar tik planinis. Vasarą dar neturime viso sezono pinigų sąskaitoje. Esame surinkę komandą ir biudžetas tikrai neoptimistinis. Su rėmėjais vyksta pokalbiai, linksmesni negu pernai – šiais metais gali bent kavos susitikti. Kad rėmėjai dalytų paramas, tai tikrai dar taip nėra. Manau, vis tiek savo užsibrėžtą sumą surinksime. Nesigiriant, Kauno klubas visada pasižymėjo rėmėjais. Reikia neslėpti, kad moterų krepšinis nesukuria tokios vertės kaip vyrų, bet mes visada randame, ką pasiūlyti. Juk negali gyventi vien tik su savivaldybės parama."

Bagažas: L.Dulinskas tikisi, kad vyrų krepšinyje įgyta patirtis pravers ir treniruojant moteris. / Asmeninio archyvo nuotr.

Nepaisant sunkumų, ne tik klubo direktorius, bet ir naujasis treneris L.Dulinskas tikisi žaisti Lietuvos čempionato finale, Baltijos lygoje laimėti medalių ir pasiekti lemiamus Karalienės taurės turnyro etapus.

Motyvacijos netrūksta

– Kaip krepšinis atėjo į jūsų gyvenimą? – pasiteiravome naujojo "Aisčių-LSMU" trenerio L.Dulinsko.

– Pats esu marijampolietis. Nuo pirmos iki dvyliktos klasės lankiau krepšinį. Visada jaučiau, kad noriu dirbti sporto srityje. Mano dėdė moterų komandoje prisidėjo prie vadybos ir pats jaučiau, kad profesionalus krepšininkas tikrai nebūsiu. Kai į Marijampolės "Sūduvą" atėjo treneris Giedrius Žibėnas (dabartinis Vilniaus "Ryto" vairininkas), nuėjau pas jį ir paklausiau, ar galėčiau kuo nors padėti. Pasakiau, kad noriu išmokti ir tapti treneriu. G.Žibėnas priėmė mane kaip mokinį, taip ir prasidėjo mano žingsniai.

– Kokiose komandose dirbote?

– Kėdainių "Nevėžyje" LKL, Marijampolės "Sūduvoje" – trejus metus asistentu. Taip pat dirbau vyriausiu treneriu Tauragės "Fortūnoje" ir Ukmergės "Olimpe".

– Kokie jūsų didžiausi pasiekimai?

Esu daug išmokęs iš M.Kiltinavičiaus, G.Žibėno, labai imponuoja Kazys Maksvytis.

– Didžiausias pasiekimas man – patekimas į U20 (iki 20 metų) rinktinės trenerio asistento poziciją. Buvo labai didelė garbė atstovauti Lietuvai Europos čempionate. Taip pat du kartus, būdamas asistentu, esu laimėjęs Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) pirmenybes.

– Iš kurio trenerio išmokote daugiausia?

– Esu daug išmokęs iš M.Kiltinavičiaus, G.Žibėno, labai imponuoja Kazys Maksvytis. Stengiuosi geriausius dalykus pasiimti iš kiekvieno trenerio, bet vieno autoriteto neturiu.

– Kuo jus patraukė moterų krepšinis?

– Krepšinis, nesvarbu ar moterų, ar vyrų, visur yra panašus. Tiesiog skiriasi greičiai, fiziškumas, bet krepšinis visur yra įdomus.

– Kaip atsidūrėte "Aisčių-LSMU" komandoje?

– Paskambino direktorius ir pateikė pasiūlymą. Man patiko komandos vizija, tikslai. Komanda perspektyvi, laiminti, siekia aukščiausių tikslų.

– Kokios jūsų asmeninės ambicijos naujame kolektyve?

– Bandyti pagaliau tapti Lietuvos čempionėmis.

– Kaip vertinate pačią Lietuvos moterų krepšinio lygą?

– Šiek tiek liūdina šis vaizdas, kad praėjusį sezoną žaidė tik šešios komandos. Anksčiau, kai dirbau Marijampolėje, būdavo stiprios Marijampolės "Sūduvos", Kauno "Sirenų" ekipos. Buvo tikrai stipri lyga, konkuruodavo aštuonios komandos. O dabar, kai klubas turi tik penkis varžovus, tenka visą laiką žaisti su tomis pačiomis varžovėmis. Norėtųsi jų daugiau.

– Kaip manote, kas trukdo didėti moterų komandų skaičiui?

– Sunku pasakyti. Galbūt pandeminė situacija neleidžia surinkti biudžeto, konkurencingos sudėties. Kadangi daugiau metų dirbau vyrų krepšinyje, todėl moterų situacijos negaliu vertinti.

– Kodėl Lietuvos moterų rinktinė ne pirmus metus nepatenka į Europos čempionatą?

– Viskas prasideda nuo sporto mokyklų. Ten mergaičių krepšiniui skiriamas daug mažesnis dėmesys negu berniukų. Reikėtų, visų pirma, skatinti trenerius, kad jie eitų treniruoti mergaičių, o ne berniukų, nes iš tikrųjų berniukų trenerių yra kokius penkis kartus daugiau nei mergaičių. Mergaitės dabar noriau eina į futbolą nei į krepšinį, nors krepšinis yra Lietuvos antra religija.

– Papasakokite apie savo pomėgius?

– Mano gyvenimas aplink krepšinį sukasi 24 valandas, todėl papildomai veiklai ar pomėgiams aš tiesiog nerasčiau laiko.

Čempionato metu ant vandens varžėsi nuo 6 iki 19 metų amžiaus vaikai, priklausantys nuo nulinės, dar kitaip vadinamos delfinų, iki 5 klasės. Nors visą dieną lijo ir pūtė stiprus vėjas, tačiau tai nesutrukdė lietuvių komandai, pirmą kartą dalyvaujančiai tokiose varžybose, džiaugtis visų spalvų medaliais.

Adriana Kaskauskaitė, atstovaujanti nulinei klasei, tapo Europos čempione, o  Kemas Mitkus, taip pat iš nulinės klasės, pasidabino sidabru. Pirmai klasei priklausantis Joris Paulauskas džiaugėsi bronza, o ketvirtai klasei atstovaujantis Naglis Riabko tapo vicečempionu.

Varžybų metu netrūko ir įdomybių. Vienuolikmetis lietuvis Dovydas Gedrimas atstovavo Suomijos rinktinei. „Dovydas nepateko į Lietuvos rinktinę. Kadangi Suomija negalėjo atvykti, suomiai suteikė šansą Dovydui atstovauti jų šaliai ir dabar jis laimėjo Suomijai aukso medalį“ , - auklėtinio pasiekimu džiaugėsi „Formulės-2“ lentynininkas Edgaras Riabko.

Jaunasis čempionas medaliu labai džiaugėsi ir teigė, jog nesvarbu, kad plaukia su Suomijos vėliava, svarbu tai, kad gali pirmą kartą dalyvauti tokiose varžybose. Jauniausia Lietuvos atstovė septynmetė Adriana drąsiai pasakojo, kad pasirodė puikiai. „Iš pradžių labai jaudinausi, bet vėliau nusiraminau ir pasirodžiau labai gerai“ , - savo auksiniu pasirodymu didžiavosi jaunoji čempionė.

Visą ketvirtadienio dieną dalyvių oras nelepino. „ Vienu metu negalėjome plaukti, nes labai stipriai lijo, vaikams buvo labai sudėtinga. Aš labiau už vaikus išgyvenau, kaip čia bus“ , - apie sudėtingas oro sąlygas kalbėjo varžybų organizatorius E. Riabko.

„Daugumai pilotų toks oras yra neįprastas, tačiau mūsų jaunieji pilotai treniruojasi net ir labai ekstremaliomis sąlygomis, dėl to mūsų sportininkai neišsigando. O štai Latvijos sportininkai, kurie treniruojasi upėse, nebanguotuose vandenyse, tikrai buvę nustebę, pamatę tokias bangas“ , - savo komandos pasirodymu džiaugėsi Lietuvos motorlaivių akademijos treneris Matas Kvizikevičius.

Nuo penktadienio iki sekmadienio vyks pasaulio „Formulės Future“ čempionatas, kurio metu dalyviai varžysis slalomo, manevravimo ir mazgų rišimo rungtyse.

Tokios varžybos Lietuvoje surengtos pirmąjį kartą, tačiau pasaulio mastu tai jau dvidešimtas čempionatas. Šiais metais pirmą kartą istorijoje startuos ir jaunieji Lietuvos atstovai.

Viena iš pagrindinių organizatorių, „Formulės – 2“ lenktynininko Edgaro Riabko žmona Sigita Riabko pasakojo, jog pirmąją dieną su dideliais netikėtumais nesusidūrė. „Diena ėjo sklandžiai, tačiau oro sąlygos pakoregavo treniruočių grafiką. Buvo labai stiprus vėjas, sudėtingos oro sąlygos, todėl treniruotes turėjome atidėti“, – kalbėjo S. Riabko.

Organizatorė minėjo, jog COVID-19 infekcijos atvejų nebuvo, visi dalyviai iš dešimties skirtingų pasaulio šalių sėkmingai atvyko į varžybas.

Atidarymo ceremonijos metu sveikinimo žodį tarė pats varžybų organizatorius E. Riabko, kuris teigė, jog laukia ilgos ateinančios dienos bei daug nuovargio. Ceremonijos metu kalbėjo ir Seimo narys Marius Matijošaitis, kuris džiaugėsi, kad galima matyti tiek daug žmonių tokiu sudėtingu laikotarpiu. M. Matijošaitis gyrė E. Riabko drąsą ir paminėjo, jog nors jis yra lyg jaunųjų sportininkų ikona, tačiau per šias varžybas išaiškės naujų talentų, kurie sukurs savo naują istoriją.

Kitų šalių atstovai dėkojo E. Riabko už drąsą surengti šį čempionatą, nes pradinė vieta buvo numatyta Portugalijoje. Pandemijai pakoregavus planus, Lietuvos motorlaivių federacija pasiryžo surengti šias varžybas. Atstovas iš Latvijos teigė, jog E. Riabko yra didvyris. Juk didvyriu tampama, kai aukojiesi ne dėl savęs, o dėl savo bendruomenės.

Pasaulio čempionate dalyvaus ir E. Riabko dukra – Meida Riabko. Aštuonmetė sportininkė po treniruotės užtikrintai kalbėjo, jog iš pradžių jai buvo net baisu įlipti į valtį, tačiau dabar jaučiasi pasiruošusi ir jokių baimių nebeturi. Jaunoji dalyvė visiems palinkėjo sėkmės ir per daug nenuliūsti dėl nesėkmių.