Netikėtas radinys

Vykdant kasinėjimo darbus Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro kiemelyje, kur bėgant laikui turėtų atsirasti dekoratyvi apželdinta erdvė mokinių praktikai, darbininkai aptiko netikėtą radinį. Scenarijus labai panašus į 2018-ųjų birželį, kai vykdant Laisvės alėjos grindinio rekonstrukciją ekskavatoriaus kaušas kliudė puodynę su keliais šimtais monetų, kaip manoma nukaltų XVI a. Tiesa, praėjusią savaitę mokymo įstaigos teritorijoje sunkioji savaeigė mašina kliudė ne molinį indą, o stiklinį butelį. Nuo smūgio šiam pabirus į šukes, ant žemės išriedėjo popieriaus ritinys.

"Labai gaila, kad butelio nepavyko išsaugoti. Žinoma, svarbiausia, kad turinys liko sveikas", – Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Viešųjų ryšių koordinatorė Raimonda Jonuškienė dėkojo kasinėjimo darbus vykdžiusiems darbininkams, atsakingai pažiūrėjusiems į radinį.

Suvynioję į medžiagos skiautę, popieriaus ritinį jie nedelsiant pristatė ugdymo įstaigos administracijai.

Darbuotojus sužavėjo ne tik labai žemiškos, šiems laikams nebūdingos merginų svajonės, bet ir dailyraštis. (Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro nuotr.)

Ne šių dienų svajos

Kaip paaiškėjo netrukus, popieriaus ritinys priklauso 1965–1970 m. absolventėms. Tuometę Kauno miesto profesinę technikos mokyklą Nr. 3 baigusios merginos dailyraščiu dėkojo visiems pedagogams, vadovybei ir auklėtojoms už tai, kad negailėdamos jėgų, neskaičiuodamos laiko dalijosi savo žiniomis ir gyvenimiška patirtimi. Butelį su laišku jos užkasė po savo pačių rankomis sodintu medeliu.

"Absolvenčių rašyto laiško ilgis 2,30 m. Jis puikiai išsilaikęs, – R.Jonuškienė džiaugėsi, kad tai leido perskaityti visų 25 merginų svajones, surašytas popieriaus lape.

Aldona Bernotaitė labiau už viską troško įgyti vieną iš technikos specialybių ir neištekėti. Priešingai nei Ala Agadžijan – baigusi universitetą, kalbų fakultetą, mergina svajojo susirasti gerą gyvenimo draugą. Birutė Slatkevičiūtė buvo dar konkretesnė – norėjo ištekėti už to, apie kurį svajoja, o jei nepasiseks – už pirmo pasitaikiusio, bet turtingo.

Absolvenčių rašyto laiško ilgis 2,30 m. Jis puikiai išsilaikęs.

"Ir greitai išsiskirti…" – savųjų norų sąrašą baigė B.Slatkevičiūtė.

Vida Katinaitė sau piešė aktyvios meno veikėjos ateitį. Anna Lazdan – modelių konstruotojos karjerą. Birutė Dirmeitytė svajojo būti gera pedagoge su šoferio teisėmis. Janina Vičinskaitė – telefoniste. Marytė Kabalinaitė – akušere, o vėliau ir gydytoja-ginekologe.

Nė viena neatsiliepė

Gegužės viduryje virtualiojoje erdvėje Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro žinutę apie rastą laišką pamatė maždaug 43 tūkst. žmonių. Nemaža dalis jų pasidalijo pranešimu apie radinį, deja, nė viena iš absolvenčių prieš 51 metus po žeme užkasusių butelį su savo svajonėmis kol kas neatsiliepė.

"Vertinant šių dienų perspektyvoje merginų svajonės tokios žemiškos ir paprastos. Dabar to pasigendama. Labai įdomu, ar kurios nors svajonės išsipildė", – svarstė Viešųjų ryšių koordinatorė.

Ji pasakojo, kad tai ne pirmas butelis, rastas mokymo įstaigos teritorijoje. Tiesa, ankstesnis nebuvo vertas tiek dėmesio ir vietos profesinio mokymo centro istorijos kampelyje, kurį artimiausiu metu planuojama įsteigti.

"Šis radinys mus dar labiau pastūmėjo imtis to, apie ką galvojome jau kurį laiką. Muziejaus nesteigsime, bet istorijos kampelį – būtinai, – R.Jonuškienė bandė įsivaizduoti, kokiais eksponatais tokią erdvę ateityje galėtų papildyti pastarųjų metų absolventai. – Tradicijos keičiasi, o butelių su savo svajonėmis niekas nebekasa po žeme. Viskas modernėja, asfaltuojama."

Vadovavosi širdimi

Neryškus, natūralų grožį pabrėžiantis makiažas, tvarkingai sušukuoti plaukai, plati šypsena ir dangaus mėlio paltas – tokią Liliją pamačiau iš tolo, kai, eidama ištuštėjusiu Vytauto parku, ji man mojo ranka.

"Graži moteris", – pagalvojau, tačiau jau po keliolikos minučių mudviejų pokalbio pamačiau kur kas daugiau. Visų pirma – atkaklią asmenybę, tada – mylinčią dukrą ir seserį. Galiausiai supratau, kad Lilija toli gražu nepanaši į stereotipines grožio specialybių atstoves, apie kurias kalbama, esą toliau akių šešėlių paletės jos nieko nemato.

"Kaip atsidūrėte grožio pasaulyje?" – pasiteiravau. Išgirdusi mano klausimą, moteris nusišypsojo, o tada prisiminimais leidosi į paauglystę, kai jai – penkiolikmetei, mama rado jaunoms merginoms skirtus kursus. Juose buvo mokoma grožio, makiažo, stiliaus ir kitų subtilybių.

"Mamai visada atrodė, kad tokie dalykai moteriai yra svarbūs ir labai reikalingi", – L.Baltramiejūnaitė su mama sutiko ir anksčiau, ir dabar.

Po dešimtos klasės Lilija persikraustė į Kauną. Čia planavo baigti vidurinę mokyklą ir tęsti mokslus aukštojoje mokykloje. Tėvai į šeimos jaunėlę dėjo labai daug vilčių. Tikėjosi, kad ji pasirinks vieną iš, jų manymu, prestižinių specialybių. Tačiau po abitūros egzaminų, atsidūrusi pasirinkimo kryžkelėje, Lilija pasuko ne į mediciną, o į gydomąją kosmetologiją Kauno kolegijoje.

Nors ne vienus metus praleido svetur, Kaunas Lilijai – ramybės uostas, o dabar ir vieta, kur ji planuoja savo verslą. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Nuolat tobulėjo

Tėvai niekada nevaržė Lilijos laisvės, todėl pritarė ir šiam jos pasirinkimui. Kaip pasakojo pašnekovė, studijų metais dirbdama grožio salone Kaune, ji darė viską, pradedant depiliacijomis, baigiant kūno masažais. Kol galiausiai suprato, kad, norint būti geru specialistu, negali savęs dalyti į visas puses. Taip moters pasirinkimų sąrašo viršuje atsidūrė veido odos priežiūra, gydomoji, aparatinė kosmetologija, o ji pati pateko į vieną geriausių Kauno estetinės medicinos grožio klinikų. Dirbdama su profesionalia komanda Lilija įgavo daug vertingos patirties ir žinių, o sulaukusi kolegų įvertinimo bei klientų gerų žodžių, suprato ir savo, kaip specialistės, vertę. Grožio terapeutė prisiminė, kad karjeros pradžioje ji niekuomet neskaičiavo darbo valandų, negailėdama jėgų dirbo net ir savaitgaliais.

"Kosmetologija yra labai dinamiška – turi eiti koja kojon su laiku, nuolat mokytis seminaruose, dalyvauti konferencijose ir taip sekti tendencijas, inovacijas", – L.Baltramiejūnaitė akcentavo tobulėjimo procesą, kuris kosmetologijoje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, yra svarbiausias variklis.

Netikėtas pasiūlymas

Prieš susitikdama su Lilija žinojau, kad dar visai neseniai ji dirbo Saudo Arabijoje asmenine karališkosios šeimos grožio terapeute. Šios temos neliesti negalėjau – buvo pernelyg smalsu. Žinoma, konfidencialumo sutartis neleido Lilijai atskleisti įdomiausių karališkosios šeimos kasdienybės detalių.

"Tarkim, keliaudama su karališkos šeimos atstovais negalėdavau kelti nuotraukų į savo asmeninį "Instragram" profilį. Nors būdavo akimirkų, kai norėdavosi pasidalyti kelionių įspūdžiais, tačiau, saugojant šeimos privatumą, tai galėdavau daryti tik po mėnesio", – pasakojo L.Baltramiejūnaitė.

Savo keliones su karališka šeima L.Baltramiejūnaitė galėdavo viešinti tik po tam tikro laiko. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tiesa, svetimų žmonių lūpose girdėjusi jaunos moters istoriją, kurią jie tapatino su auksu tviskančia prabanga ir svajonių gyvenimu, nustebau, kad pati Lilija apie tai kalbėjo labai ramiai, be jokios pompastikos.

"Man atrodo, kad visa tai labiau sureikšmina kiti žmonės. Aš į šį darbą žiūrėjau taip pat, kaip ir ankstesnius grožio klinikoje ar nedideliame salone Kaune. Klientų niekada neskirsčiau, vienodai dirbau ir su Kristina, Vita ar Ramune, ir su Mr., Mrs., Miss, – per pastaruosius kelis mėnesius ne kartą pasakojusi apie Saudo Arabiją, L.Baltramiejūnaitė sutiko įspūdžiais pasidalyti ir su "Kauno diena".

Žinote, ką pagalvojau? Kas bus su klientėmis Lietuvoje, kurias jau užsirašiau procedūroms.

Papirko savo tiesumu

Kai ne vienus metus įtakingiems asmenims dirbusi jos sesuo išgirdo, kad karališkoji šeima ieško kosmetologės, kurią galėtų priimti į savo komandą, Lilijai pasiūlė nusiųsti gyvenimo aprašymą.

Pirmiausia jai teko filmuotis ir siųsti vaizdo medžiagą, kaip atlieka veido procedūrą kosmetologijos kabinete. Buvo reikalaujamas profesionalus įvaizdis, todėl, laikantis Arabų kultūrai būdingų nurodymų, galėjo matytis tik dirbančios rankos. Vėliau laukė pokalbis ir kitos praktinės dalys. Karališkoji šeima praktikavo holistinį požiūrį į grožio procedūras, todėl inovacijos būdavo derinamos su netradicinės medicinos pagrindais. Norėdama gauti darbą, Lilija keturiems mėnesiams išskrido net ir į Tailandą, kur netradicinės medicinos mokykloje ji mokėsi masažo subtilybių. Grožio terapeutė išties vertino patirtį ir galimybę mokytis, tačiau ten būdama darsyk įsitikino, kad tikrasis jos pašaukimas yra veido odos priežiūra, gydomoji, aparatinė kosmetologija.

"Trečio etapo metu atlikau procedūras karališkosios šeimos nariams. Turėjau pasirinkimą atlikti ir veido, ir kūno procedūras, be abejonės, pasirinkau rūpintis tik veido odos grožiu, o atlikti kūno procedūras atsisakiau. Aišku, gal ir nereikėjo taip elgtis, tačiau norėjau parodyti tai, ką moku geriausiai", – tąsyk, anot L.Baltramiejūnaitės, atsiskleidė ir kitos jos, kaip specialistės, savybės, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, buvo įvertintos karališkosios šeimos atstovų.

Nepaisant netaisyklingos anglų kalbos, ji valdė situaciją, o su kilmingos šeimos atstovais elgėsi kaip su įprastu klientu – drąsiai, bet ne familiariai, o svarbiausia – profesionaliai.

L.Baltramiejūnaitė apie darbą Saudo Arabijoje kalba trumpai: atsidūriau laiku ir vietoje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

"Tai yra ne vieno specialisto dažnai pasitaikanti klaida. Tarkim, treneris bijo ką nors įsakmiau pasakyti savo klientui, kad jo neatleistų. O juk greičiau atleis ne dėl kalbėjimo tiesiai, o dėl nepasiektų rezultatų", – L.Baltramiejūnaitės profesionalumas ir asmeninės savybės jai garantavo darbo vietą ir kontraktą.

Klystate manydami, kad išgirdusi žinią grožio terapeutė labai džiaugėsi – tuo metu jos galvoje buvo daugiau nerimo nei laimės.

"Žinote, ką pagalvojau? Kas bus su klientėmis Lietuvoje, kurias jau užsirašiau procedūroms", – su šypsena prisiminė pašnekovė.

Atstumą matavo minutėmis

Pagrindinė Lilijos darbo vieta buvo Saudo Arabijoje. Lietuvei buvo leista rinktis, kokiu grafiku ji nori dirbti: pusmetį nepertraukiamai būti su savo darbdaviais ar keliauti ir dirbti kas antrą mėnesį. Lilija pasirinko pastarąjį variantą. Kaip pasakojo specialistė, darbo ritmas buvo labai įvairus.

"Turite suprasti, kad mano klientai buvo tik trys ar keturi karališkosios šeimos nariai, todėl reikėdavo dirbti pagal iš anksto sudarytą procedūrų protokolą, t.y. kartą ar tris kartus per savaitę, tačiau neretai reikėdavo prisitaikyti prie asmeninių įgeidžių ir grožio procedūrą atlikti net viduryje nakties, tai dažniausiai pasitaikydavo Ramadano metu", – tuomet, anot pašnekovės, ji būdavo nuolatiniame budėjimo režime, su tvarkingu makiažu, surištais plaukais, kosmetologo darbo uniforma.

Sulaukusi kvietimo, karališkosios šeimos nariams Lilija turėdavo prisistatyti per pusvalandį. Kai Lilija pelnė karališkosios šeimos pasitikėjimą, jai buvo leista formuoti savo komandą ir kartu vykti į keliones, kur reikėjo atlikti įvairias procedūras prieš renginius, susitikimus.

"Buvo daug dinamikos. Tu pabundi ir nežinai, kas vyks, nes nuo tavęs niekas nepriklauso. Todėl tikrai nesijaučiu kažkokia žvaigžde. Visame tame mechanizme aš buvau mažas sraigtelis. Reikėjo daug emocinės stiprybės, kad prisitaikyčiau prie ritmo. Esu labai laiminga, kad darbas suteikė galimybę pamatyti labai daug pasaulio. Pradedant Paryžiumi, baigiant Niujorku ar Los Andželu, – moteris pasakojo, kad kelionių metu turėjo ir asmeninio laiko, tiesa, tam, kad, išėjus į miesto centrą po skambučio netektų bėgti tekinai, lietuvė viską gerai paskaičiuodavo. – Jei nori pamatyti kokią nors vietą ir žinai, kad tavęs tuo metu tikrai neprireiks – keliesi anksčiau ir eini. O šiaip, jei kur vaikščiodavau, stengdavausi nenutolti toliau nei atstumas, kurį galėčiau įveikti per 20 minučių.

Visi planai Lietuvoje

Pašnekovė pasakojo, kad šeima, kuriai dirbo, savo turtus matuoja ne aukso luitais ar deimantais, o galimybėmis ir laisve. Tai ją sužavėjo ir įkvėpė pačiai susikurti savo finansinę bei asmeninę laisvę.

"Visada sakiau, kad mus labiau įpareigoja kitų žmonių statusas nei juos pačius. Viskas yra mūsų galvose ir rankose. Todėl savo istorija nenoriu nieko skatinti važiuoti svetur. Tiesiog raginu išlaisvinti savo talentą, pasinaudoti visomis galimybėmis, o tada grįžti čia – į Lietuvą", – būtent taip padarė ir L.Baltramiejūnaitė.

Grožio specialistė įsitikinusi, kad kiekvienas mūsų gauna šansą, svarbiausia – juo pasinaudoti. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Pastaruosius kelerius metus Lilija buvo įsikūrusi Londone, kur jau 20 metų gyveno jos sesė. Londonas, anot jos, buvo strategiškai patogesnė lokacija keliaujant su karališkąja šeima. Visgi verslo ten moteris nusprendė nekurti – palikusi Londoną, ji grįžo į Kauną. Čia jos artimiausi ir mylimiausi žmonės, čia ir didieji planai, kurie netrukus bus realizuoti.

"Karantino apribojimus išnaudojau tobulėti ir visiškai susikoncentravau į savo veiklą. Daug kas, net ir iš man artimos aplinkos, galvojo, kad planuoju atidaryti kliniką. Tačiau mano planuose kitokio formato odos priežiūros projektas, kurį pristatysime jau gegužės mėnesį. Kuriame elektroninę parduotuvę ir kitokio koncepto fizinę parduotuvę Kaune, – L.Baltramiejūnaitė pasakojo, kad naujoje vietoje bus pristatomi garsiausi ir labiausiai pamėgti, kruopščiai atrinkti odos priežiūros prekių ženklai, orientuoti ir į eilinį klientą, ir į profesionalą. – Pastebėjau, kad dažnai klientai pasimeta produktų gausoje, todėl sukūrėme savo sistemą, kuri palengvins odos priežiūrą ir kartu pasiūlysime inovacijas bei holistinį požiūrį."

Paklausta, ar nuosavas verslas reiškia, kad dabar pagrindinis jos darbas bus vadovavimas, moteris pritariamai linktelėjo galvą. Sunerimusios to esą klausė ir senosios jos klientės.

"Šis naujasis projektas yra tik pradžia. Turiu daug idėjų ir ambicijų sugrįžti į profesionalią kosmetologiją. Džiaugiuosi atsiradusiomis galimybėmis ir tuo, ką šiuo metu kuriu", – moteris mėgavosi kiekviena akimirka.

Skalbimas – tarsi menas

Visi žinome, kokią funkciją atlieka skalbyklos. Nesvarbu, ar viešosios, įrengtos universiteto rūsyje, vaikų darželyje, kareivinėse ar ligoninėje. Tačiau ar žinote, kokia misija patikėta skalbyklos technologui? Kai tokį klausimą uždaviau Kauno klinikose dirbančiam Gediminui Mikulėnui, išgirdau labai netikėtą, tačiau be galo įdomų atsakymą.

"Skirtingus įrenginius, kad jie dirbtų kaip vienas, technologas sujungia į visumą. Tada viskas vyksta sklandžiai – skalbiniai slenka vienodu greičiu, krenta į presą, iš jo keliauja į džiovintuvą, tada – lyginti. Tai galima pritaikyti bet kurioje srityje, tarkim, mene, – dvejones, kas bendro tarp teptuko ir skalbyklės, tarp menininko ir skalbėjo, Kauno klinikų Aprūpinimo ir socialinių paslaugų tarnybos skalbyklos technologas dr. G.Mikulėnas kaipmat išsklaidė. – Viskas gerai, jei paveikslą gamina vienas žmogus, bet jei keli? Kažkas piešia, kažkas rėmelius daro, kažkas transportuoja. Kai darbas panašėja į konvejerį, atsiranda sumaištis. Pirmasis per daug pripiešia, o gal ir atvirkščiai – tas, kuris atsakingas už rėmelius, juos gamina per greitai. Tuo metu trečiasis, atsakingas už transportavimą, supranta, kad neturi automobilio. Taigi, darsyk pasikartosiu, – technologas tuos darbus sujungia, kad procesai vyktų sklandžiai. Tiksliau, dėlioja dėlionę."

Neatpažino ženklų

Tikiu, apie kiekvieną skalbyklos įrenginį G.Mikulėnas būtų papasakojęs kur kas daugiau, nei parašyta popierinėse instrukcijose, mat skalbimo paslaugų versle, kaip netrukus sužinojau, jis praleido ne vienus metus. Buvo įkūręs bendrovę "Foritas", kuri aptarnavo gydymo įstaigas, kariškių organizacijas, vaikų lopšelius-darželius. Vis dėlto šįsyk verslo temos nelietėme. Nešnekėjome ir apie legendinę rankinio komandą – Kauno "Granitą", kurioje kaunietis žaidė bemaž penkiolika metų. Nuo sporto tik šiek tiek atsispyrėme pratęsdami pokalbį toliau.

"Žinote, kaip būna su sportininkais? Dingsta krūviai, tačiau valgo tiek pat. Tada ima augti svoris, o su juo prasideda ir kiti reikalai…" – pašnekovas neabejojo, kad sulėtėjęs gyvenimo būdas ir neblogas apetitas prisidėjo prie jo savijautos.

Tiksliau, infarkto, kurį jis patyrė prieš penkiolika metų. Nors ne kartą girdėjo, kad, pajutus pirmuosius miokardo infarkto simptomus, svarbi kiekviena minutė, kūno siunčiamų ženklų vyras tąsyk neatpažino, o ir nemanė, kad jį gali užklupti ši liga.

"Paprasčiausiai vieną naktį pajutau neįprastą skausmą krūtinės srityje. Ėmė tirpti rankos. Pradžioje dar kentėjau, o ryte, kai skausmas buvo sunkiai pakeliamas, išsikviečiau greitąją pagalbą. Būčiau žinojęs, kas vyksta, jau vakare būčiau kreipęsis pagalbos ir būtų pavykę išvengti raumens pažeidimo", – nepaisant prabėgusių metų, G.Mikulėnas nepamiršo jį išgelbėjusių medikų.

Gediminas Mikulėnas

Sportas išugdė charakterį

Nors gimė Žaliakalnyje, pažinojo ir bičiuliavosi ne su vienu ten gyvenusiu menininku, G.Mikulėnas pasuko į tiksliuosius mokslus. Baigęs studijas dirbo programuotoju ir intensyviai sportavo, todėl po patirto infarkto vyras nusprendė panaudoti savo turimas galimybes ir sukauptas žinias.

"Pagalvojau, artėja pensija. Kažkas sėdi ir žiūri pro langą, kažkas vis dar eina į darbus, tačiau galvoja, kada bus atleistas, o aš ? Ką aš galiu? Sportavau. Moku algoritmus ir žinau, kaip juos apdoroti. Suprantu, kas yra tekstilė, nes buvau Tekstilės asociacijos prezidiumo nariu", – taip, anot pašnekovo, jo mintyse gimė idėja sukurti marškinėlius, kurie medikams padėtų sekti pacientų širdies veiklą ir elektrokardiogramos duomenis ištisą parą.

Kairės ir dešinės rankos nykščiais suspaudžiau daviklius. Žiūriu, ekrane – kardiosignalas!

Po daugybės valandų prie knygų ir interneto, viešnagių Vokietijoje, medžiagų ieškojimų ir bandymų, Gediminui pavyko tai, kas eiliniam žmogui atrodo neįmanoma.

"Kairės ir dešinės rankos nykščiais suspaudžiau daviklius. Žiūriu, ekrane – kardiosignalas! Tas vakaras buvo lūžis. Aš patikėjau tuo, ką darau. Ar buvau laimingas? Norėjosi šokti!" – išradėjas skaičiavo, kad idėjai virsti kūnu jam prireikė penkerių metų ir daug kantrybės, kurią išugdė sportas. To nepatyrusiems esą neretai pristinga kantrybės, todėl pusiaukelėje jie meta pradėtus darbus. Gediminas žinojo, kad, metus vieną darbą, o vietoje jo pradėjus naują, lauks tas pats.

"Vėl kažko klausi, vėl jausi, kad kažko nežinai", – šypsojosi pašnekovas.

Pagalba ligoniui

Žvelgiant iš šalies, išmanieji marškinėliai nesiskiria nuo bet kurių kitų. Yra lengvai prižiūrimi, skalbiami arba rankomis, arba neaukštoje temperatūroje skalbyklėje. Tik jų medžiagoje kiek daugiau elastano, kad geriau priglustų prie kūno ir rodytų tikslesnius duomenis.

"Yra ir nekontaktinių sensorių, bet jie brangūs – kainuoja apie 1 tūkst. eurų. Žinoma, galima gaminti ir brangesnius, tiks kas juos pirks?" – vyras svajojo, kad toks išmanusis drabužis būtų prieinamesnis kuo didesniam žmonių ratui.

Paties išradėjo namuose tokių marškinėlių dabar kabo bent keli. Vyras neabejojo, kad jei tokius būtų turėjęs anksčiau, infarkto būtų pavykę išvengti, mat net prieš 24 valandas iki pirmųjų pojūčių daryta kardiograma gali parodyti tam tikrus pakitimus. Vadinasi, nuotoliniu būdu užfiksavus pirmuosius sveikatos būklės pakitimus, žinute arba elektroniniu laišku apie juos galima panešti pacientą prižiūrinčiam medikui.

"Jau yra pagamintas išmaniųjų marškinėlių, kuriuos vilkint galima stebėti širdies veiklą, prototipas. Prie šių marškinėlių tvirtinamas vos apie 60 gsveriantis nešiojamasis kardiografas, kuris siunčia signalą į mobilųjį telefoną. Iš telefono informacija keliauja į duomenų bazę serveryje. Šiuo metu baigiame kurti programinę įrangą, kuri padės kardiologui stebėti paciento būklę", – pasakojo mokslininkas ir pabrėžė, kad visiškai nesvarbu, kokioje pasaulio vietoje bus gydytojas ar jo pacientas.

Nesėdi prie televizoriaus

Gediminas ne iš tų, kurie laisvus vakarus leidžia maigydamas televizoriaus pultelį. Laiką po darbų jis kur kas mieliau skiria akiračiui plėsti. Todėl, sukūręs išmaniuosius marškinėlius, vyras nežada sustoti. Pasitelkęs technologijas, G.Mikulėnas planuoja plėsti išmaniojo drabužio galimybes – kad būtų galima būtų ne tik stebėti paciento sveikatos būklę, bet ir vaistų veikimo intensyvumą, poveikio trukmę.

"Tarkim, po patirto infarkto ar insulto žmogus vėliau nestebimas. Jam išrašoma vaistų, ir viskas. Tačiau niekas nenagrinėja vaistų poveikio – gerti visą tabletę ar pusę. Paprasčiausiai nėra tokios prabangos. Pasitelkus mūsų kuriamą technologiją, tai bus galima daryti", – G.Mikulėnas prasitarė turįs ir daugiau minčių. Tarkim, marškinėlius patobulinti taip, kad jie rodytų deguonies kiekį kraujyje arba įspėtų apie padidėjusį cukraus kiekį kraujyje.

"Šiuo metu itin aktuali prieširdžių virpėjimo problema. Ši liga yra labai pavojinga, nes kraujyje gali atsirasti krešulių, o vėliau atsiranda ir insulto ar infarkto rizika. Todėl būtina sukurti tam tikrą stebėjimo algoritmą, kuris leistų problemą aptikti ankstyvojoje stadijoje", – teigė jis ir atkreipė dėmesį, kad ateityje tokia inovacija savo kaina turėtų būti prieinama kuo platesniam žmonių ratui, nes jos kuriama vertė milžiniška – gaunant itin tikslius ir išsamius medicininius duomenis, pagerėtų pacientų gyvenimo kokybė.

Turėjo du scenarijus

Pradinukų tėvams, ilgą laiką penėtiems politikų pažadais, praėjusios savaitės vidurys buvo pažymėtas maloniu netikėtumu, o savaitės pabaiga – deja vu jausmu. Sekmadienio vakarą vaikai iš spintų traukė uniformas, rikiavo pieštukus ir sąsiuvinius, merkė į vazas gėles. Tėvai jaudinosi tarsi prieš pirmąjį gyvenime rugsėjį, bet kartu trynė rankas, kad pagaliau be baimės migruos iš vieno kambario į kitą, o namuose užvirusio virduliuko garso neužgoš triukšmas iš kompiuterio ekrano.

"Patikėkite, per pastaruosius kelis mėnesius tai buvo pati geriausia žinia ir man, ir dukrai. Sužinojusi, kad nuo pirmadienio susitiks su draugais ir mokytoja, ji puolė matuotis uniformą, krautis daiktus į kuprinę. Akys spindėjo iš laimės, nes to tikrojo mokyklos skonio ji praktiškai nepatyrė – rugsėjį pradėjusi eiti į mokyklą, gruodį užsidarė namuose", – pirmokės Adrijos mama Vita pasakojo netikėjusi, kad vaikai į ugdymo įstaigas sugrįš iki šv.Velykų.

Kaip ir valdžia, dauguma tėvų, anot kaunietės, mintyse buvo paruošę A ir B scenarijus. Pirmasis pradinukus į mokyklos suolus turėjo sugrąžinti po pavasario atostogų, antrasis scenarijus buvo kur kas pesimistiškesnis.

"Jei atvirai, bent jau aš asmeniškai galvojau, kad pirmą klasę baigsime namuose. Žinoma, sugrįžimas nereiškia, kad po savaitės ar dviejų vėl nepereisime prie nuotolinio mokymosi. Praėjusiais metais tokiu pat laiku virusas juk tik įsisiūbavo", – moteris vylėsi, kad vėl augantys skaičiai ir planai griežtinti karantiną nepalies vaikų.

Jei atvirai, bent jau aš asmeniškai galvojau, kad pirmą klasę baigsime namuose.

Visiems reikia bendravimo

Per pastaruosius metus ne kartą teko girdėti kalbas apie ilgalaikius nuotolinio mokymosi padarinius. Ypač – socialinių įgūdžių stoką. Kalbinti tėvai sutiko, kad, uždarius mokyklas, vaikams labai stigo gyvo bendravimo. Vaikai pasidarė irzlesni, rytais dingo motyvacija keltis iš lovos. Mažai ką tepadėjo ir psichologų rekomenduotas dienos planavimas. Anksčiau po pamokų vaikai eidavo žaisti į lauką ar būrelius, o praėjusius tris mėnesius jų veiklos tilpo tarp keturių sienų.

"Nuolat akcentuojama, kad bendravimas ypač svarbus paaugliams. Nenorėčiau taip išskirti, nes manau, kad, nepriklausomai nuo amžiaus, draugų reikia visiems – ir dvyliktokams, ir pirmokams. Mažesniems vaikams gal net labiau. Visą savaitę stebiu dukrą – ji švyti, o po pamokų įsėdusi į automobilį visą kelią dalijasi įspūdžiais iš mokyklos", – kalbėjo Vita.

Vyresnieji esą turi daugiau galimybių palaikyti ryšį virtualiai. Galų gale, net ir tada, kai galiojo karantino sąlygos, draudžiančios bendrauti namų ūkiams, paaugliai rado būdų, kaip nenutraukti gyvų susitikimų.

"Tai prie parduotuvės kaimynų vaikus mačiau, tai parke. Mažiukai vieni nevaikšto, naudotis mesendžeriais, vaiberiais ir kitomis programėlėmis ne visi moka. Gerai, kai namie yra brolis ar sesė, tai dar gali pažaisti kartu, o ką daryti, jei vaikas auga vienas? Tik sienomis laipioti", – moters manymu, dėl karantino labiausiai nukentėjo būtent mažiausieji.

Nuotolinis mokymasis namuose savo kokybe esą neprilygo kontaktiniam. Meškos paslaugą padarė ir kai kurie tėvai. Vita pripažino, esanti viena jų.

"Parašiusi diktantą dukra atneša sąsiuvinį, kad nufotografuočiau ir nusiųsčiau mokytojai. Matau klaidą ir ką darau? Kviečiu dukrą taisyti, – šios savaitės žinių patikrinimai klasėje mamai leido suprasti, kaip smarkiai ji klydo. – Lietuvių kalbos diktante buvo keturios klaidos, matematikos – trys. Tikiuosi, per likusius mėnesius pasitempsime, priešingu atveju, vasarą ne prie jūros važiuosime, o pirmos klasės kursą kartosime."

Kiti liko namuose

Skaičiuojama, kad nuo pirmadienio į mokyklas sugrįžo maždaug 58 tūkst. pradinukų iš 44 šalies savivaldybių, kuriose keturiolikos dienų sergamumo COVID-19 rodiklis siekia mažiau nei 200 atvejų 100 tūkst. gyventojų. Tose savivaldybėse, kuriose atvejų skaičius viršija 200 atvejų 100 tūkst. gyventojų, nuo savaitės pradžios į mokyklas grįžo 103 klasės ir beveik 2 tūkst. mokinių. Vienų vaikų grįžimą į mokyklas koregavo epidemiologinė situacija, kitų – tėvų apsisprendimas. Dalis suaugusiųjų tikino bijantys, kad, vaikams pradėjus lankyti mokyklą, padidės rizika užsikrėsti COVID-19. Likusieji pasirinkimą motyvavo kitomis priežastimis, kaip, pavyzdžiui, du sūnus auginanti kaunietė Eglė. Moters vyresnėlis Matas mokosi šeštoje, pagrandukas Nojus – trečioje klasėje. Broliai eina į vieną ir tą pačią mokyklą, tačiau pirmadienį į ją keliauti galėjo tik Nojus. Deja, to nepadarė.

"Gal ir nesąžininga vaiko atžvilgiu, tačiau kitaip negaliu. Prailgintos grupės bent jau šią savaitę nebuvo, o mesti darbus ir važiuoti pasiimti sūnaus negalėjau. Todėl nusprendžiau, kad bent jau iki Velykų namuose sėdės abu sūnūs", – apie savo sprendimą moteris pranešė mokytojai.

Nojus – ne vienintelis, likęs namuose. Mokslus prie kompiuterio laikinai tęs dar trys bendraklasiai. Eglė pasakojo, kad mokymosi procesas vyksta panašiu principu kaip ir anksčiau, tiesiog kompiuterio ekrane jaunėlis mato ne bendraklasių ir mokytojos veidus, o klasės lentą. Garso kokybė gal ir nėra pati geriausia, tačiau trečiokas nesiskundė.

"Buvo labai jautri akimirka, kai pirmadienį per ekraną su sūnumi ir kitais likusiais namuose pasisveikino visi klasės draugai, kurie jau grįžo į mokyklą. Mačiau, kad sūnui širdį suspaudė, bet kol galiu rinktis – leisti ar ne, lieku prie antrojo varianto. Tiesiog šiuo metu taip patogiau", – sprendimą argumentavo moteris.

Pasiilgo mokinių

Į Kauno Senamiesčio progimnaziją pirmadienį neatvyko tik 5 proc. pradinukų. Namuose jie liko dėl ligos, kiti buvo priversti saviizoliuotis kartu su tėvais. Tokie mokiniai, anot progimnazijos administracijos, toliau mokysis per nuotolį. Pamokas realiu laiku jie stebi per "Teams" platformą, užduotys pateikiamos "Tamo" dienyne. Vis dėlto didžioji dauguma 1–4 klasių moksleivių ir vėl patyrė kontaktinio mokymosi džiaugsmą.

"Jaučiamės puikiai grįžę prie kontaktinio mokymosi – tiek mokytojai, tiek mokiniai. Pedagogai džiaugiasi, kad gali greičiau sutekti pagalbą mokiniams, kuriems sunkiau sekėsi dirbti per nuotolį. Vaikai laimingi, kad pagaliau gali pamatyti savo draugus. Visa ši savaitė ypatinga, o pirmadienis tikrai buvo tarsi rugsėjo 1-oji", – laikinai einanti direktoriaus pareigas Loreta Levanauskienė pasakojo, kad kartu su šurmuliu į mokyklą grįžo ir pastaruosius metus įstaigoje galiojusios taisyklės.

Erdvės sužymėtos įvairiomis nuorodomis, prie įeigos išrikiuoti dezinfekcinio skysčio buteliukai, užuomaršoms dalijamos kaukės. Jas visose bendrose patalpose, kai tarp asmenų neišlaikomas 2 m atstumas, privalo dėvėti ir darbuotojai, ir mokiniai. Pamokų metu klasėse mokiniai gali būti be apsauginių priemonių, dengiančių nosį ir burną. 1–4 klasių mokiniai valgykloje valgo pagal suderintą laiką, srautais. Valgykloje norintys nusipirkti užkandžių, tai gali padaryti tik jų klasei numatytu valgymo laiku.

Laukia likusiųjų

Mokiniai mokosi vienoje klasėje, joje lieka ir per pertraukas, o į bendrąsias patalpas – koridorius – eina pagal sudarytą grafiką. Kaip ir anksčiau, pradinių klasių mokinių tėvai su vaikais atsisveikina ir po pamokų susitinka mokyklos kieme. Pašaliniai asmenys neįleidžiami. Patekti vidun galima tik iš anksto susitarus su klasės mokytoja ar administracija.

"Per ilgai dirbome nuotoliniu būdu – visi pasiilgo kontakto. Teko tik priminti tvarką, bet jokių keblumų nekilo", – L.Levanauskienė dėkojo moksleivių tėvams už supratingumą ir bendradarbiavimą.

Kada į mokyklas grįš kitų klasių moksleiviai, kol kas neaišku. Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė ne kartą akcentavo, kad šiuo metu prioritetas – abiturientai, tačiau laikinai pareigas einanti Senamiesčio progimnazijos vadovė vylėsi, kad kiek įmanoma greičiau ugdymo įstaigų suolus užpildys ir kitų klasių mokiniai.

"Nekantrauja dalykų mokytojai, nekantrauja mokiniai. Tik įdomu, kada ir vėl galėsime visi susitikti", – L.Levanauskienė neslėpė gyvenanti laukimu.

Pasiruošę darbui

Šią savaitę atsivėrė ne tik didžiosios ne maisto prekėmis prekiaujančios parduotuvės, bet ir šalies muziejai, galerijos. Dar prieš išgirsdami karantino švelninimo sąlygas, muziejininkai tikino esą pasiruošę susitaikyti su realybe ir kibti į darbus. Šie, beje, nebuvo nutrūkę nei pirmosios, nei antrosios pandemijos bangų metu – muziejams ir galerijoms užvėrus duris, kultūra persikėlė į virtualiąją erdvę. Joje vyko edukacinės programos, įvairios ekskursijos. Tuo metu kultūros įstaigų darbuotojai, nors ir nedrąsiai, toliau dėliojo veiklos planus, galvojo apie renginius, ruošė naujas parodas lankytojams.

Muziejininkai neabejojo, kad, net ir pasibaigus karantinui, dalis dabar galiojančių ribojimų galios dar kurį laiką. Tačiau nei lankytojų srautų reguliavimas, nei patalpų dezinfekavimas kultūros žmonių nebaugino. Kainos? Nors per kelis mėnesius muziejai prarado nemažai lėšų, kelti kainas planavo vos keli. Likusieji tikino, kad branginti bilietus dabar būtų labai neprotinga ir nesąžininga lankytojų atžvilgiu.

Naujos taisyklės

Nors startas šalies muziejų darbui buvo duotas jau pirmadienį, Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai lankytojus pasitiko esibaigiant savaitei – penktadienį. Duris apklijavo priminimais apie lankytojų skaičių, viduje išrikiavo dezinfekcinio skysčio buteliukus, o patys kiekvieną atėjusįjį pasitiko su šypsena.

"Labai pasiilgome visų lankytojų!" – Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karo istorijos skyriaus vedėja istorikė Lina Kasparaitė-Balaišė neabejojo, kad jausmas abipusis.

L.Kasparaitė-Balaišė neabejojo, kad po pertraukos į muziejų grįžę miestiečiai bus maloniai nustebinti. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Vos tik sužinoję apie karantino sąlygų švelninimus, miestiečiai jau pirmadienį ėmė klibinti pagrindinio įėjimo duris, o išgirdę, kad vidun bus galima užeiti tik po kelių dienų, vėl apsišarvavo kantrybe.

Pagal dabar galiojančią tvarką, Karo muziejuje, kaip ir kitose kultūros įstaigose, vienu metu gali būti tik tam tikras lankytojų skaičius. Bilietus rekomenduojama įsigyti internetu. Nesant tokios galimybės, būtina registruotis iš anksto.

"Žmogus užsiregistruoja, ateina, nusiperka bilietą kasoje ir patenka į muziejų. Jis žinos, kurią valandą jo lauksime, ir nebus problemų", – Vytauto Didžiojo karo muziejaus vadovė Rita Malinauskienė neabejojo, kad procesas vyks sklandžiai.

Ir nors ypač didelių lankytojų srautų nesitikima, vienu metu susibūrus daugiau, nei galima, žmonių, dalies jų būtų prašoma luktelėti lauke, muziejaus sodelyje.

"Mūsų muziejaus erdvės leidžia priimti nemažai lankytojų ir nebus problemų dėl saugumo, bet nemanau, kad žmonių skaičiai bus tokie dideli, kad jų negalėtume suvaldyti, nes vis tiek skaičiuosime įeinančius žmones", – kalbėjo R.Malinauskienė.

Perkelta į kovą

Karantinui padiktavus savas sąlygas, muziejui teko koreguoti šimtmečio šventės planus, o parodos "Pradžios taškas" pristatymą perkelti iš vasario į kovo mėnesį. Todėl ir savo ekskursiją po muziejų pradėjome ne nuo didžiosios ar kitų ekspozicijų salių, o nuo erdvės, kurioje iki metų pabaigos eksponuojama gerai žinomos menininkės Jolitos Vaitkutės kūryba. Šaltibarščių šaukštu piešusi prezidentą Dalią Grybauskaitę, iš duonos trupinių barsčiusi Vladimiro Putino portretą, šįsyk kūrėja ėmėsi įamžinti muziejaus įkūrėją Vladą Nagevičių. Tam ji pasirinko ne maisto produktus, o muziejaus eksponatus.

"Šiais metais Vytauto Didžiojo karo muziejus mini 100 metų jubiliejų. Jo istorija prasidėjo tuomet, kai, paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir pradėjus kurti Lietuvos kariuomenę, kariuomenės vadovybė nusprendė Kaune įsteigti Karo muziejų. Nors darbai buvo pristabdyti, tačiau, juos atnaujinus, 1921 m. vasario 16 d. Vytauto Didžiojo karo muziejus buvo iškilmingai atidarytas. Muziejaus įkūrėjas generolas V.Nagevičius muziejų matė kaip kariuomenės ir visuomenės jungtį, kur pasakojama valstybės ir kariuomenės istorija, karybos raida, o, svarbiausia, įamžinamas aukų dėl laisvės atminimas", – priminusi muziejaus pradžią, L.Kasparaitė-Balaišė patarė sustoti salės priekyje, specialiu ženklu žymėtoje vietoje.

Iš jos, regis, padrikai sudėlioti muziejaus eksponatai akimirksniu virto V.Nagevičiaus portretu. Išvydusi nuostabą veide, Karo istorijos skyriaus vedėja neabejojo, kad panašios reakcijos sulauks ir iš kitų muziejaus lankytojų.

Eksponatas iš eksponatų

Savo darbui menininkė panaudojo maždaug 200 eksponatų, atspindinčių 1918–1940 m. laikotarpio Lietuvos kariuomenę. Įspūdingo dydžio V.Nagevičiaus atvaizde rasite Petro Kalpoko tapytą Elžbietos Linkevičienės portretą, pirmojo šarvuočio "Žaibas" modelį su kulkosvaidžiais, skulptūrą-prizą "Elnias", Kazio Skučo cigarų dėžutę, Čikagos nacionalinio lietuvių aeroklubo Lietuvos šaulių sąjungai dovanotą kompoziciją "Lėktuvas Dewoitine", brigados generolo Jono Juodišiaus uniforminį švarką su akselbantais, tarpukario Lietuvos kariuomenės kavaleristo balną, V.Nagevičiaus peleninę.

"Ko gero, sunkiausias eksponatas – Vytauto Didžiojo biustas. Yra ir visai mažų eksponatų, tokių kaip kulkos. Yra ir labai įdomių, tarkim, šuns arba žirgo dujokaukė esant cheminio ginklo pavojui", – istorikė pasakojo, apie kiekvieną jų bus galima daugiau sužinoti braukiant planšetę prie įėjimo.

Apie patį kūrybos procesą ekrane pasakos menininkė J.Vaitkutė. Surinkus visus eksponatus, pats kūrybos procesas truko kelias dienas, o į darbą buvo įtraukti ir keli muziejininkai. Apsimovę baltas pirštines, jie padėjo dėlioti eksponatus, kol galiausiai jie virto V.Nagevičiaus portretu.

Dėl galiojančių ribojimų kol kas vienu metu salėje galės būti ne daugiau kaip penki žmonės, tačiau tikimasi, kad jau vasarą vidun galės sugužėti kur kas daugiau lankytojų.

Laikui bėgant Didžiojoje salėje bus dar daugiau pokyčių. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Pasivaikščiojimas laiku

Iš arčiau susipažinę su V.Nagevičiumi, lankytojai bus kviečiami galvas pasukti dešiniau, į 100 metų istoriją pasakojančią laiko juostą ant sienos. Idėjos sumanytojai neabejojo, kad ekspozicija bus įdomi ir vyresnės kartos lankytojams, ir sudomins jaunimą, kuris susipažins ne tik su Karo muziejaus istorija, bet ir sužinos, kas atitinkamais metais vyko pasaulyje.

Prieš pakabinant lėktuvą, vienai dienai jį patupdysime ant žemės ir kviesime lankytojus dirstelėti iš arčiau.

"Štai čia muziejaus laiko juosta. Pradžia – 1921 m. Tie, kurie mėgsta skaityti, kilstelėję akis sužinos ir kitų įdomių detalių. Tarkim, tais metais, kai JAV buvo atidarytas "McDonald’s" greitojo maisto restoranas, muziejus neteko Vytauto Didžiojo vardo", – ranka mostelėjusi į sieną L.Kasparaitė-Balaišė kvietė prieiti arčiau ir sužinoti daugiau įdomybių.

Antai, animacinių filmų gerbėjams bus smalsu sužinoti, kad 1937-aisiais įvyko animacinio filmuko "Snieguolė ir septyni nykštukai" premjera. Tuo metu Kaune, muziejaus bokšte, buvo įkurdintas 35 varpų Vokietijoje pagamintas karilionas. Hario Poterio gerbėjams 1997-ieji primins ne tik pirmąją britų autorės J.K.Rowling serijos knygą, bet ir pogrindžio spaustuvės "ab" atgimimą. Nuo 1980-ųjų visą dešimtmetį nesusekta, leidusi patriotinio ir religinio pobūdžio literatūrą, 1997 m. ji tapo muziejaus leidykla.

Ore pakibs lėktuvas

Atsinaujinusi lankytojus pasitiks ir muziejaus Didžioji salė. Pastaroji ir Vytauto Didžiojo kapela pradėtos kurti 1934 m. Pirmiausia, spalio 15-ąją, buvo įsigyta skulptoriaus Vinco Grybo skulptūra "Vytautas Didysis". Statula buvo pastatyta kapelos nišoje, jos šonuose vėliau įrengti vitražai, vaizduojantys Žalgirio mūšyje paimtą 51 nugalėtų kryžiuočių vėliavą. Kapelos sienas papuošė paveikslai: "Vytauto priesaika", "Vytautas prie Juodosios jūros", "Vytautas prie Naugarduko", "Totorių chano duoklė Vytautui", "Saulės mūšis", "Lucko suvažiavimas", "Žalgirio mūšis", "Liublino unija". Kapelos viršuje buvo pakabinti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai ir Lietuvos Respublikos prezidentų portretai, kuriuos skyrė erškėčių vainikas, žymintis 1795–1918 m. – gyvenimą carinės Rusijos imperijos priespaudoje.

"Per karantiną pradėjome pertvarkyti didžiosios salės ekspoziciją. Planuojame, kad čia atsiras tarpukario Lietuvos kariuomenei skirta ekspozicija", – tolesniais planais dalijosi Karo istorijos skyriaus vedėja L.Kasparaitė-Balaišė.

Po pertraukos į muziejų atėję lankytojai turėtų pastebėti, kad ant vienos sienos nebeliko įspūdingo dydžio fotopano. Jo vietą užėmė nauja švieslentė, atiduodanti duoklę Lietuvos aviacijai. Laikui bėgant, anot istorikės, čia atsiras karo aviacijos, sausumos ir jūrų pajėgų tarpukario ekspozicijos, o virš lankytojų galvų pakibs šiuo metu antrame aukšte esantis ANBO lėktuvas.

"Prieš pakabinant lėktuvą, vienai dienai jį patupdysime ant žemės ir kviesime lankytojus dirstelėti iš arčiau", – muziejaus atstovė neabejojo, kad žmonėms bus įdomu iš arčiau susipažinti su vieninteliu originaliu orlaiviu.

Prabilo istorija

Nors ANBO orlaivio virš "Lituanicos" nuolaužų neliks, antrasis aukštas nestokos kitų įdomybių. Be aktyvaus kampelio vaikams ar virtualiųjų bandymų išgyventi partizanų bunkeryje, ekspozicijoje, menančioje 1830–1831 m. sukilimą Lietuvoje, laukia pažintis su įspūdingu Lietuvos kultūros tarybos finansuotu projektu "Praeitis atgyja – prisiliesk prie jos". Konsultuojantis su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, projektas įgyvendintas ir pritaikytas regėjimo negalią turintiems žmonėms. Tai jiems leis ne tik išgirsti pasakojimą apie Panerių kautynes, bet ir prisiliesti prie istorijos.

Projektas "Praeitis atgyja – prisiliesk prie jos" orientuotas į regėjimo negalią turinčius lankytojus. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"1830–1831 m. sukilimo Lietuvoje ekspozicija buvo papildyta šiuolaikinėmis technologijomis ir pritaikyta akliesiems ir silpnaregiams. Statiškas šio sukilimo Panerių kautynių maketas pritaikius naujas, išmaniąsias technologijas, tapo gyvas ir interaktyvus. Čia galima ne tik stebėti kautynių eigą, bet ir išgirsti istorijos pasakojimą. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto audiovizualinio vaizdavimo studijų programos studentai geranoriškai ir neatlygintinai sukūrė specialų pasakojimą. Klausydamiesi jo, žmonės galės liesti rekonstruotus to laikotarpio ginklus – ištiesintą dalgį, pistoletą ir muškietą, – pašnekovė pasakojo, kad ginklų kopijos pritvirtintos prie specialaus, ginklams demonstruoti skirto stendo. – Šiuolaikinis lankytojas nori liesti. Normalu, kad originalių eksponatų negalime duoti liesti, tačiau tam yra kopijos, kurios atitinka originalus."

Ateitį padiktavo muzika

Nors be muzikos negali gyventi, savo rytus iš Klaipėdos kilusi pianistė Marija Žakelytė pradeda visiškoje tyloje. Ją pertraukia tik į kavos puodelio briauną atsitrenkęs sidabrinis šaukštelis ar verčiamos knygos lapų šiugždesys. Karantinui diktuojant savo sąlygas, jaunai moteriai atsirado daugiau laiko sau pažinti ir skaityti. Karantinas, anot Marijos, padeda kurti naujas istorijas, kurias, liesdama pianino klavišus, vėliau ji pasakoja žmonėms.

"Rytais muziką įsijungiu tik tada, kai pati to noriu. Ne juokais supykčiau, jei kas nors kitas tai padarytų", – nors 27-erių moters veidą, tariant šiuos žodžius, puošė šypsena, tačiau akys kuždėjo, kad jos nuotaikos gali būti permainingos ir nenuspėjamos.

Vyrai pasakytų, kad tai būdinga daugumai moterų. Aš pridurčiau, kad tokie yra tikrieji menininkai. Savo tolesniu pasakojimu Marija tai tik darsyk paliudijo.

"Gimiau menininkų, tiksliau, muzikantų šeimoje. Mama buvo pianistė, tėtis – vokalistas, – tėvų kelio pasirinkimas, pasak M.Žakelytės, nulėmė ir jos ateitį. – Dar kai buvau mamos įsčiose, tėvai jau žinojo, kad būsiu muzikante, o kai gimiau, mane, dar neturinčią metukų, tėtis kilnodavo ant rankų ir sakydavo: čia mano koncertmeisterė."

Nors manė, kad pedagogės darbas ne jai, dabar M.Žakelytė savęs neįsivaizduoja be gausaus mokinių būrio. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Dėkinga angelams sargams

Su mamos palaiminimu iš aukščiau, tėčio Zenono Žakelio visapusišku palaikymu, mažoji Marija žengė muzikos keliu ir netrukus prakalbino namuose stovintį pianiną, kuriuo dar studijų metais grojo jos mama Vilija.

"Būdama septynerių įstojau į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Žinoma, pasirinkau pianiną. Vėliau tik šiek tiek maištavau, nes norėjau ir smuiką, ir chorą, ir dailę išbandyti", – M.Žakelytė pasakojo, kad pradinukės prieštaravimai buvo niekis, lyginant su paaugliško charakterio proveržiu šeštoje klasėje.

Tada bręstančiai merginai nesinorėjo ne tik pianino. Laimei, po poros metų atsirado pedagogė Asta Brazienė, sugebėjusi skrajoklę paauglę sugrąžinti ant žemės. Mokytoja savo mokine rūpinosi kaip dukra, vežiojo į meistriškumo pamokas, konkursus. Skatino, motyvavo ir įžiebė Marijos krūtinėje dar didesnę meilę muzikai.

"Kai atėjo laikas rinktis tolesnį kelią, dvejojau – sukti į Vilnių ar Kauną. Tada mokytoja nusivežė mane pas Zbignevą Ibelhauptą. Išgirdęs kaip groju, jis patarė likti Vilniuje. Todėl sakau, kad mokytoja A.Brazienė padėjo man pasiruošti stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o mokslus joje padėjo užbaigti tėtis. Nors studijos buvo nelengvos, jis visuomet tikėjo manimi ir neleido nuleisti rankų", – pianistė ėmė pasakoti apie dar vieną gyvenimo etapą – po vidurinės mokyklos baigimo.

Marijos Žakelytės asmeninio archyvo nuotr.

Susirgo sausgyslių uždegimu

Nepaisant didelės konkurencijos ir stiprių bendraamžių iš Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos ar Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos, jai – Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos auklėtinei, į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją pavyko įstoti iš pirmo karto. Tiesa, pirmakursė jautė šiokį tokį atotrūkį nuo kitų, todėl nusprendė pasivyti ir įrodyti savo vertę. Taip, baigiantis pirmiesiems mokslo metams, studentė užsibrėžė tikslą per kelias dienas išmokti nemažai kūrinių.

"Grojau visą savaitgalį. Kiekvieną dieną po dvylika valandų. Pasirinkau trečiuosius rūmus, kuriuose buvo šalta, todėl finalas buvo ne toks, kokio tikėjausi, – niekam negalėjau parodyti, ko išmokau. Susirgau sausgyslių uždegimu, todėl visiškai negalėjau pakelti rankų nuo kelių. Neišlaikiau nei puodelio, nei dušo galvutės. Gegužę vykusius egzaminus teko perkelti į rugpjūtį, – nors tąkart krimtosi dėl patirtos nesėkmės, pianistė M.Žakelytė tikino gavusi pamoką visam gyvenimui. – Supratau, kad reikia dirbti ne tik rankomis, bet ir galva. Kai pasveikau, tą ir dariau."

Pirmąkart po ligos prie pianino prisėsdavau trumpam, vos kelioms minutėms, tačiau darbas, anot muzikantės, buvo kur kas produktyvesnis nei anksčiau. Rankos? Dar kurį laiką, atvėsus orams, Marija jausdavo, kad skauda pirštus, tačiau su metais nemalonūs pojūčiai dingo.

"Dabar kažkaip ypatingai rankų nesaugau. Kaip ir dauguma žmonių, visuomet turiu pirštines, tik ne odines. Jų nemėgstu", – kalbėjo moteris.

Negalvojo būti mokytoja

Būdama vaiku, Marija nei lėlių, nei meškiukų prie sienos nerikiavo, matematikos, lietuvių kalbos ar muzikos jų nemokė. Mokytojo darbas jai esą niekada neatrodė patrauklus. "Galvojau, kas jau kas, bet aš tikrai niekada nebūsiu pedagoge", – M.Žakelytė juokėsi, kad jos atveju pasitvirtino sena lietuviška patarlė: nespjauk į vandenį, nes pačiam gali tekti gerti.

Gebėjimą bendrauti su mokiniais pirmieji pastebėjo Eduardo Balsio menų gimnazijos pedagogai. Todėl, norėdami akimirką atsipūsti, gabią merginą jie statydavo priešais klasę. Pradėjus studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pirmakursė sulaukė pirmų siūlymų mokyti vaikus. Iš pradžių – draugų, pažįstamų.

"Būdavo, skambina ir sako: atvesiu vaiką, jei gali, pažiūrėk, ar iš jo išeis muzikantas", – M.Žakelytė tikino, kad pirmųjų susitikimų metu atpažinti jaunuosius talentus nelengva, tačiau įmanoma.

Nors manė, kad pedagogės darbas ne jai, dabar M.Žakelytė savęs neįsivaizduoja be gausaus mokinių būrio. (Marijos Žakelytės asmeninio archyvo nuotr.)

Vis dėlto geriausiai situaciją atskleidžia pirmas sugrotas kūrinys. "Nepriklausomai nuo amžiaus, mokiniams keliu tokius pačius reikalavimus, kaip ir sau. Tada stebiu, kaip jie supranta mane ir mano mintis. Jei vaikas pagauna mintį, vadinasi, bus imlesnis muzikai. Žinoma, geriausiai viskas atsiskleidžia, kai, išmokęs kūrinį, mokinys jį pagroja. Tada matai, kaip jis susiejo teorines žinias su savo jausmais", – paklausta, ar pastarųjų sudedamųjų dalių pakanka norint tapti virtuozu, pianistė tik pakraipė galvą. Svarbiausia, anot jos, juodas darbas, o tada – sėkmė, reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje.

Mokiniams tampu ne tik muzikos mokytoja, bet ir psichologe, drauge, patarėja, guodėja.

Pamokos per nuotolį

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijusi bakalauro ir magistro laipsnius Marija nesustojo – jau kitąmet jos rankose turėtų atsidurti koncertmeisterio diplomas, kurį vaikystėje, sūpuodamas ant rankų, jai pranašavo mylimas tėtis.

"Kadangi tai bus antrasis magistro diplomas, už studijas tenka nemažai mokėti. Labai tikiuosi, kad kai grįšiu rudenį, mokslai nebus nuotoliniai", – kad ir kaip nemėgtų virtualiojo pasaulio, muzikė tikino prie jo prisitaikiusi.

Prieš karantiną per dieną turėjusi mažiausiai kelias kontaktines pamokas su įvairaus amžiaus mokiniais, dabar pianistė dirba nuotoliniu būdu. Toks formatas priimtinas ne visiems, todėl pamokų gerokai sumažėjo. Tiesa, tie, kurie mokymosi proceso nenutraukė, džiaugiasi galėdami bent taip susitikti su mokytoja.

"Žinoma, tiek, kiek yra, geriau nei nieko, tačiau tokio bendravimo nepalyginsi su gyvu. Mokydama vaikus aš visuomet pabrėžiu kūno svarbą ir jo kalbą. Per nuotolį to nepadarysi, rankos nepataisysi. Įjungęs kamerą matai arba veidą, arba klaviatūrą", – pianistė vylėsi, kad karantino suvaržymai greitai baigsis, o ji ir vėl galės susitikti su auklėtiniais, kurių be galo pasiilgo.

Planuose – sava mokykla

Daugiausia mokinių Marija turi Vilniuje ir Kaune. Jame pianistė šiuo metu leidžia itin daug laiko, tačiau jei likimas susiklostys taip, kad teks grįžti į sostinę, ryšio su mokiniais, gyvenančiais Kaune, M.Žakelytė nežada nutraukti.

"Per visus tuos metus, kiek dirbu su mokiniais, jų buvo labai įvairių. Pradedant vos penkerių vaikais, baigiant konkursų laureatais ir suaugusiaisiais. Šis darbas skatina mane labiau atsiverti, įsiklausyti, suprasti ir pajausti. Mokiniams tampu ne tik muzikos mokytoja, bet ir psichologe, drauge, patarėja, guodėja. Tai įpareigoja mane būti stipria, atkaklia ir nuoširdžia asmenybe", – klausantis M.Žakelytės, buvo sunku patikėti, kad kalba ta pati moteris, kuri kadaise nenorėjo būti mokytoja.

Marijos Žakelytės asmeninio archyvo nuotr.

Dabar ji svajoja ne tik apie daugiau pamokų, bet ir apie privačią muzikos mokyklą Lietuvoje. Pasiteiravus, kodėl ne užsienyje, pianistė nusijuokė. Tolimieji kraštai jai asocijuojasi tik su kokybiškomis atostogomis, tačiau gyventi ir kurti ji nori čia.

"Su tėčiu turime parengę didžiulį muzikinį repertuarą – nuo lietuvių liaudies dainų iki žymiausių operos arijų. Esame užsibrėžę tikslą aplankyti visus Lietuvos miestus ir miestelius, surengti juose koncertų, kai tik bus tokia galimybė. Tai mudviejų ilgai brandinta svajonė", – profesionali pianistė ir pedagogė neabejojo, kad jau netrukus jų planams bus lemta virsti kūnu.

Neišrankus maistui

"Sveiki, klauso Antanukas", – šmaikštus pasisveikinimas telefono ragelyje leido suprasti, kad, susitikus su A.Damaracku akis į akį, laukia nuotaikingas pokalbis. Spirgučių stiklainiukas, kurį namų šeimininkas pasiūlė vietoj kavos, mano įtarimus tik sustiprino.

"Švieži, skanūs. Tiesa, ne mano, o žmonikės pjaustyti. Prie cepelinų ar bulvių plokštainio puikiai tiks", – nors čirškinti spirgučiai žadino apetitą, atsisakiau, o vietoje jų vieną po kito skanavau šokoladinius saldainius. Antanas jų neragavo. Nors maistui 65-erių kaunietis neišrankus, geriausias desertas jam – ne torto gabalėlis ar milteliniu cukrumi barstyta bandelė, o juoda duona, rūkyti kaimiški lašinukai ir aštrūs krienai.

"Nemėgstu saldumynų. Kavos nė kartą gyvenime nesu gėręs. O šiaip mano kraujo grupė gera – galiu valgyti viską, ką noriu ir ką leidžia kišenė", – pusiau juokais, pusiau ne tarė A.Damarackas. Apie kraujo grupę vyras užsiminė neatsitiktinai, o ir į jo duris beldėmės ne šiaip sau. Antanas – Lietuvos garbės donoras, kraują davęs 123 kartus: aštuonis kartus – armijoje, Maskvoje, ir 115 – Kaune. Tiesa, sulaukęs pensinio amžiaus, daug metų trukusią tradiciją donoras turėjo nutraukti. Šalies įstatymas vyresniems nei 65 metų žmonėms kraują duoti draudžia.

Antanas ragina nebijoti tapti donorais ir tęsti tai, ko dėl amžiaus negali daryti jis pats. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Lietuvos rekordo jau nepagerinsiu, – Antanas labai nesikrimto, kad nepavyks nurungti donoro, kraują davusio 148 kartus. – Tam, kad pasiekčiau rekordą, kraują turėjau duoti iki 71 metų. Žinau, kad kitose šalyse amžiaus cenzo nėra. Svarbiausia tai, kaip jautiesi. Kaip jaučiuosi aš? Puikiai!"

Pradžia – kariuomenėje

Donoro karjerą Antanas pradėjo dar 1973-iaisiais, tarnaudamas Maskvoje. Kauniečio kraujas tąsyk nutekėjo į pratybų metu sužeisto kareivio veną.

"Anksčiau donorystė vykdavo kitokiu principu nei dabar. Adata – jam, adata – man ir teka kraujas iš vienos venos į kitą. Taip aš ir tapau donoru", – A.Damarackas pasakojo už donorystę tąsyk gavęs kelias laisvas dienas.

Armijoje Antanas kraują aukojo aštuonis kartus. Tiesa, tai liudijančių dokumentų neliko. Knygelių, kokią mūsų susitikimo metu delne gniaužė Antanas, anksčiau nebuvo.

Kaune, kuriame gimė ir augo, donorystę vyras prisiminė 1996-aisiais.

"Ėjau pro Centrinį paštą, galvoju, reikia užeiti. Patikrino kraują – IV grupė! Auksakraujis", – nuo tada kaunietis reguliariai, maždaug kas pusantro mėnesio, ėmė minti Kraujo centro slenkstį. Anksčiau vyrai kraują esą galėjo duoti penkis kartus per metus, vėliau skaičių padidino iki šešių.

"Galėčiau duoti ir dažniau. Nors neseniai viena medikė pasakė, kad vyresnių žmonių venose – prakaitas, o ne kraujas", – nepaisant įžeidžių žodžių, A.Damarackas nestokojo geros nuotaikos.

Sekundei atsiprašęs, jau netrukus kambaryje jis pasirodė su popieriaus skiautele. Pradžioje maniau, kad jo rankose pasiruošimo kraujo procedūrai atmintinė ar kokie kiti svarbūs dokumentai. Klydau.

"Štai čia yra dešimt laimingo žmogaus taisyklių. Jomis vadovaujuosi, – Padėjęs lapelį arčiau manęs, Lietuvos garbės donoras A.Damarackas ėmė skaityti, kas jame parašyta: – Žmogus gimsta pavargęs ir gyvena tam, kad pailsėtų. Pamatęs besiilsintį, padėk jam. Jeigu atsirado noras dirbti – palauk, praeis. Žinoma, aš čia juokauju!"

Kraujo nebijo

Savo dovanotą kraują Antanas matuoja ne mililitrais, ne litrais, o kibirais. Jų geraširdis pripildė net šešis. Medikai šį kiekį vertina savaip – vienos procedūros metu paaukotas kraujas išgelbsti net trijų žmonių gyvybes. Vadinasi, 123 kartai, kai Antano davė kraujo, vilties suteikė kone 0,5 tūkst. žmonių.

"Džiaugiuosi, kad padėjau kiekvienam, kuriam galėjau. Jei labai norėčiau, galėčiau sužinoti, kur nukeliavo mano kraujas. Tik kam? – pasiteiravus, ar vienodai dosnus būtų kitataučiam, kitos religijos ar įsitikinimų žmogui, A.Damarackas. – Jei reikėtų, kraujo duočiau ir banditui. Kaip aš sakau – saulė šviečia visiems vienodai. Anksčiau turėjau gražią tradiciją – paskutinį kartą metuose kraują duoti gruodžio 31-ąją. Kodėl? Žinau, kad naujametę naktį būna daug skaudžių incidentų, kurių metu žmonės netenka daug kraujo."

Paklaustas, ar niekada nejautė kraujo baimės, Antanas nusijuokė. Nors tarnaudamas kariuomenėje ne kartą matė, kaip tvirti tarsi ąžuolai vyrai alpsta pamatę kraujo čiurkšlę, jis tokias procedūras stebi šaltais nervais. Tiesa, nors ir bebaimis, mediku būti Antanas niekada negalvojo.

Daug metų dirbęs Lietuvos kariuomenės Vytauto Didžiojo jėgerių batalione, vėliau – Krašto apsaugos savanoriškosiose pajėgose, dabar Antanas – apsaugos darbuotojas.

"Statybos, remonto ir buities prekių parduotuvė, kurioje dirbu, dėl karantino buvo uždaryta. Laikinai ėmiausi kitos veiklos", – A.Damarackas pasakojo iki vasario saugojęs darbuotojus COVID-19 patikros punkte.

Vadovų dėmesys

Belaukdamas mūsų Antanas ant stalo išrikiavo iškarpas iš spaudos, Kraujo centro ženkliukus, Kauno miesto mero padėką, Santakos 3-iojo laipsnio garbės ženklą ir iš prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų gautą medalį "Už nuopelnus Lietuvai".

Vilmanto Raupelio nuotr.

"Važiuoju pas Dalytę", – 2017-ųjų liepą išgirdę šiuos žodžius bendradarbiai negalėjo patikėti, kad juokus mėgstantis A.Damarackas sako tiesą.

Jau netrukus jie suprato klydę, todėl, kai prieš dvejus metus sužinojo, kad kolega kviečiamas į iškilmingą Prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos vakarinę dalį, nė akimirkos nesudvejojo. Tiesa, tąkart abejonės draskė paties Antano širdį.

"Galvojau, važiuoti ar ne. Šventė turėjo prasidėti 18 val., o 15 val. aš dar sėdėjau Kaune. Galiausiai įkalbėtas nusprendžiau važiuoti. Žmonos nebuvo, tai pasikviečiau kaimyną. Žinoma, jis liko labai nustebęs tokio pasiūlymo, bet greitai susiruošė. Mums, vyrams, nereikia tiek laiko kaip moterims", – kelionę į Vilnių su šypsena prisiminė donoras.

Į šventinį vakarą Antanas tąkart nuėjo vienas – prie prezidentūros kiemelio slenksčio kaimynas apsigalvojo. Tuo metu kaunietis kraujo donoras ne tik praleido turiningą vakarą, bet ir sulaukė asmeninės  šalies vadovo padėkos.

Ėjau pro Centrinį paštą, galvoju, reikia užeiti. Patikrinimo kraują – IV grupė! Auksakraujis.

"Pamenu, paplekšnojo man petį ir tarė: Lietuvai labai reikia tokių žmonių kaip jūs", – arčiau manęs stumtelėjęs laminuotą kvietimą, prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Mitai apie donorystę

Antanas apgailestavo, kad kraujo donorystę vis dar supa mitai, žmones stabdantys tapti donorais. Vieni tiki galintys užsikrėsti kokia nors liga, kiti baiminasi, kad, reguliariai duodami kraujo, priaugs svorio, nors yra atvirkščiai – donorai sudegina daugiau kalorijų. Tarkim, vienos procedūros metu žmogus, duodantis kraujo, išeikvoja apie 650 kcal. Palyginimui: nuėjęs 10 km – tik 460 kcal. Vis dėlto vienas populiariausių mitų – žala sveikatai. Nors iš tiesų reguliarus kraujo davimas skatina raudonųjų kraujo ląstelių atsinaujinimą. Kraujo dovanojimas gali sumažinti pavojų susirgti širdies ir kai kuriomis vėžinėmis ligomis.

"Ne vienas ir ne kartą man sakė: duosi kraujo – negalėsi sustoti, būsi priklausomas kaip narkomanas. Kiti sakydavo, kad prastai miegosiu. Nieko panašaus! Po kiekvienos procedūros jausdavausi labai gerai", – paklaustas, ką turėtų žinoti kiekvienas, kuris ruošiasi duoti kraujo, A.Damarackas noriai dalijosi patarimais.

Eidamas į procedūrą donoras turi būti pailsėjęs, išsimiegojęs, pavalgęs, išgėręs pakankamai skysčių. Kraujo davimo dieną rekomenduojama nerūkyti, negerti kofeino turinčių skysčių. Dieną prieš procedūrą reikia atsisakyti labai riebaus, aštraus maisto, alkoholio.

"Seniau esu matęs, kaip du draugai atveda trečią, vos stovintį už parankių, nes reikia pinigų. Žinoma, tokius donorus kaipmat išprašydavo", – A.Damarackas tikino niekada negalvojęs kraujo duoti už atlygį. Pradžioje jis esą neimdavo net ir smulkių dovanėlių. Vėliau tik centro darbuotojos šiaip ne taip įsiūlydavo puodelį su atributika, šokolado plytelę, rankšluostį ar knygą.

Namuose visa šūsnis įvertinimų, sukauptų per kelias dešimtis donorystės metų. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Esu kažkada ir skrydį oro balionu dovanų gavęs!" – Antanas neslėpė, kad ilgametė kraujo donorystė jam dovanojo ne tik vidinį pasitenkinimo jausmą, bet ir daug įsimintinų akimirkų.

Miestas mieste

Retas, kuris nežino Aleksoto traukos taško – garsiosios turgavietės. Užsukus čia galima įsigyti puošnų dėvėtą paltą su sidabrine lape, apsivijusia aplink kaklą,  antikvarinį riešutmedžio staliuką, porcelianinį dvylikai asmenų skirtą pietų servizą, skalbimo mašiną iš Vokietijos, tos pačios kilmės kalbančią lėlę ar kur kas intymesnių daikčiukų. Ne veltui vietiniai, čia užsukantys dažniau nei tikintieji į šventas mišias, turgavietę vadina atskira respublika arba miestu mieste. Deja, šalį sukausčius karantinui, turgaus prekeiviams, kurių asortimentas ne mėsa, daržovės ar duonos gaminiai, teko užsidaryti. 

„Ir mums, ir pirkėjams buvo sunkiai suprantama, kodėl maisto prekes turguje buvo leista pardavinėti toliau, o mes, stovintys vos už kelių ar keliolikos metrų turėjome užsidaryti. Kuo vieni pavojingesni už kitus?, – Nespėjus  atsigauti po pirmojo karantino 72 metų drabužių pardavėjai Vitalijai esą teko taikytis prie antrojo sąlygų. – Sunku tai pavadinti taikymusi, greičiau – vegetavimu.“ 

Patirtų nuostolių, anot jos, nei praėjusių metų pavasarį, nei dabar niekas nekompensavo. Teko gyventi vien tik iš pensijos, kuri siekia vos kelis šimtus eurų. Laimei, padėjo vaikai, tačiau ne vienas Vitalijos pažįstamas garbaus amžiaus prekeivis, krito ne tik į finansinę, bet ir į dvasinę duobę.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Užkonservavo prekes

„Visiems mums buvo didelis smūgis. Tikėjomės geros prekybos gruodį, prisipirkome įvairių sezoninių daiktų“, – arčiausiai savęs kybojusią pakabą stvėrė pensininkė.

Sunku tai pavadinti taikymusi, greičiau – vegetavimu.

Vyriškas megztukas auštu kaklu, savo šeimininko, anot Vitalijos, laukia daugiau nei metus. Praėjusią žiemą jo niekam nenupirkus, moteris vylėsi, kad vėsesnis lietuviškas pavasaris atgins daugiau pirkėjų. Tačiau dėl epidemiologinės situacijos ir karantino suvaržymų megztuką, dar kelias šiltesnes striukes ir sportines kelnes su pūkeliu  kaunietei teko „užkonservuoti“.  Kelis maišus,  puspalapinės stogelį ir sulankstomą stalą, moteris iš tamsaus kambario traukė besibaigiant vasariui.

„Vasarą megztinių niekas neperka. Nereikia ir striukių. Galvojau, lapkritį ar gruodį tikrai pavyks parduoti, bet patys žinote, kuo baigėsi mūsų planai. Kas bus dabar, sunku pasakyti“, – ne maisto prekėmis prekiaujantiems  prekeiviams leidus grįžti į turgavietes, Vitalija megztuką ir vėl pakabino, tačiau abejojo, ar kas nors jį nupirks. Konkurencija didelė, o pirkėjų srautai menki. Po ilgos pertraukos daugiau žmonių į turgavietę esą eina kaip į muziejų.

„Jau vidurdienis, o aš pardaviau vienas kelnes už 8 eurus. Stoviu čia nuo ankstyvo ryto“, – rankomis iš nevilties skėsčiojo Vitalija.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Bijo kelti kainas

Kvepalus, kosmetiką ir kitus moteriškus niekučius pardavinėjanti Birutė pasakojo, smūgį verslui patyrusi jau praėjusio karantino metu. Dabar ji toliau skaičiuoja nuostolius, o kartu su jais prarastus klientus.  Mokslams ir darbams persikėlus į virtualią erdvę, ten pat persikėlė ir prekyba. Pamokyti vaikų ar anūkų, pirkti internetu ėmė net vyresni žmonės.

„Turiu kelias nuolatines klientes, tai net ir jos pasakojo, kad ėmė naudotis elektroninių parduotuvių paslaugomis. Randa ten nuolaidų ir perka, o aš nebeturiu iš ko gyventi. Skaudžiausia, kad dirbu čia jau ne vienerius metus, o viskas griuvo per kelis mėnesius“, – Birutė tikino, kad vieniems prekeiviams  pandemija su savo sugriežtinimais kirto į paširdžius, o kitus visai sunaikino.

Jau po pirmojo karantino į turgavietę grįžo ne visi, o po antrojo suvaržymų pardavėjų dar mažiau.

„Pamatytumėte, kas čia buvo prieš dvi savaites. Tuščia! Dabar po truputį grįžta, tačiau vaizdas toli gražu nepanašus į tą, prie kurio buvo pratusios mano akys“, – kalbėjo kaunietė.

Paklausta ar pandemija turės įtakos kainoms, Birutė nedrįso kalbėti už visus turgaus prekeivius. Savo prekių moteris žadėjo nebranginti, nuolatinėms klientėms ir toliau taikyti nuolaidas.

„Išgyventi reikia, tačiau rizikuoti prarasti paskutinius klientus  – baisu“, – tikino moteris.

Pakeitė savo įpročius

Valdžios sprendimą drausti prekiauti ne maisto prekėmis, peikė ir kitoje barikadų pusėje stovintys maisto prekių pardavėjai. Karantino suvaržymams ištuštinus didesnę pusę Aleksoto turgavietės, pastarieji skundėsi, kad ženkliai sumažėjo žmonių, perkančių maisto produktus.

Išgyventi reikia, tačiau rizikuoti prarasti paskutinius klientus  – baisu.

„Ateina žmogus automobilio detalės, palaidinės ar vaistų,  o išeina su maišeliu bulvių, kopūstu ir namine višta. Būna ir atvirkščiai. Kai juos uždarė, liūdniau buvo ir mums“, – daržovėmis prekiaujanti jauna mergina džiaugėsi, kad kovą turgavietėje jaučiamas didesnis šurmulys. Visgi, ankstesniųjų metų srautams jis vis dar neprilygsta, o ir žmonės labai pasikeitė.

„Dažnai girdime skambias frazes, kad reikia remti smulkius verslininkus, ūkininkus, tačiau žmonės ieško kur pigiau. Tarkim, paklausia kiek kainuoja obuoliai, o išgirdę apsisuka, nes kažkokiame prekybos centre matė akciją“, – kalbėjo prekybininkė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kalbinti pirkėjai pritarė, kad karantinas pakoregavo jų įpročius, todėl dabar, jei prireikia vaisių ar daržovių gerai pasvarsto, važiuoti į turgų ar eiti į arčiausiai esantį prekybos centrą. Juolab, kad pastaruosiuose galima nusipirkti ne tik maisto.

„Gyvename netoli turgaus, o šalia jo bent kelios parduotuvės. Įpratome eiti į jas ir ne visada skubame į turgų. Mes senyvi žmonės, skaičiuojame pinigus. Turguje tikrai ne viskas pigu, o parduotuvėse ir akcijų, ir skyrelių su nukainotomis prekėmis galima rasti“, – kalbinta senjorų pora „Kauno dienai“ sakė, kad karantinas juos išmokė dar labiau skaičiuoti.

Sutelkę visas jėgas antrosios pandemijos bangos metu, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriai tęsia misiją. Aktyviai įsitraukę į darbą didžiosiose šalies ligoninėse ir globos įstaigose, talkinantys vakcinavimo procese, nevyriausybinės organizacijos savanoriai pagalbos ranką tiesia ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui (NVSC). Praėjusį savaitgalį Lietuvos oro uoste jie ėmėsi keliautojų duomenų patikros – pasitinka atvykstančius į šalį užsieniečius ir grįžtančius piliečius, patikrina jų duomenis sistemoje, atsivežamus testų rezultatus. Planuojama, kad jau netrukus savanoriai darbuosis Kauno ir Palangos oro uostuose, Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste. Vis dėlto daugiausia rankų reikia vakcinavimo vietose. Jau šiuo metu šalies poliklinikose ir vakcinavimo centruose dirba daugiau nei 230 Raudonojo Kryžiaus savanorių. Kauno vakcinavimo centre jų bene daugiausia – apie 60.

Dauguma šių savanorių yra iš Raudonojo Kryžiaus savanorių rezervo. Pastarajame šiuo metu jau yra daugiau nei 650 savanorių, tačiau gyventojai ir toliau kviečiami prisijungti prie jų komandos.

"Lietuvos Raudonasis Kryžius – unikali humanitarinė jėga, kurios stiprybė yra savanoriai, kasdien padedantys tūkstančiams žmonių Lietuvoje", – naujoji Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė K.Meidė, buvusi prekybos tinklo "Maxima" generalinė direktorė, "Kauno dienai" apie save nebuvo linkusi daugžodžiauti. Tačiau kur kas dosnesnė žodžių ji buvo kalbėdama apie savo laiką ir jėgas dalijančius savanorius ir organizacijos veiklą, jai suteikusią visišką pilnatvę.

– Į nevyriausybinę organizaciją atėjote iš verslo pasaulio. Ar pastarasis labai skiriasi nuo to, kuriame dabar esate?

– Šiandien, kai nevyriausybinę organizaciją pažinau iš vidaus, galiu drąsiai pasakyti, kad skirtumų labai nedaug. Iš esmės tai tokia pati organizacija, turinti savo strategiją, struktūrą, komandą ir savo tikslus, žinanti, ką nori nuveikti. Skiriasi gal tik galutinis rezultatas ir gavėjas. Versle siekiama uždirbti tam tikrą pinigų sumą, o čia – pinigus išleisti geriems darbams, kad galiausiai liktų nulis pinigų ir būtų padaryta kuo daugiau darbų. Kuo daugiau stengsiesi, kuo daugiau ambicijų turėsi, tuo daugiau gerų darbų padarysi, tad iš esmės didelio skirtumo tikrai nepastebiu. Tik pasitenkinimo ir prasmės jausmas gerokai didesnis toje veikloje, kurioje matai padarytus darbus ir supranti, kiek gali pakeisti kai kurių žmonių gyvenimus. Tiesa, yra dar vienas skirtumas tarp verslo pasaulio ir nevyriausybinės organizacijos. Versle vadovui reikia nuolatinės lyderystės motyvuoti žmones, kad jie matytų prasmę, savo vaidmenį toje organizacijoje. Raudonajame Kryžiuje žmonės tiek atsidavę ir taip smarkiai tiki ta veikla, kad vadovui reikia kiek mažiau stengtis, siekiant sužadinti kolektyvo meilę atliekamam darbui.

Viena pagrindinių Raudonojo Kryžiaus misijų – būti valstybės pagalbininku.

– Kiekvienas naujas vadovas atsineša savo viziją ir tikslus. Kokie jūsiškiai?

– Pirmiausia susidūriau su tam tikra krize, nes antroji pandemijos banga vertė mobilizuotis ir reaguoti į tai. Viena pagrindinių Raudonojo Kryžiaus misijų – būti valstybės pagalbininku. Tuo metu, kai atėjau, pagalbos valstybei labai reikėjo. Pirmiausia – ligoninėms ir globos namams, kur stigo personalo rankų, nes daugelis darbuotojų arba sirgo, arba buvo saviizoliacijoje. Tais momentais gelbėjo mūsų savanorių rankos. Raudonasis Kryžius kaip organizacija yra be galo stipri. Kartu su Raudonojo Pusmėnulio draugija ji veikia nuo 1919 m. ir vienija 192 nares valstybes. Turi apie 13 mln. savanorių visame pasaulyje.

Tikrai noriu, kad Raudonasis Kryžius būtų stipri organizacija ir Lietuvoje, todėl planuojame plėtrą į tuos miestus, kuriuose kol kas neveikiame. Norime turėti dar daugiau savanorių, kurie reguliariai padėtų krizių ištiktiems žmonėms, galvojame apie rezervą, kad galėtume greičiau reaguoti į ekstremalias situacijas.

Parama: bene daugiausia Raudonojo Kryžiaus savanorių rankų dabar reikia vakcinuojant gyventojus. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

– Vadovauti Lietuvos Raudonajam Kryžiui pradėjote sudėtingu metu, kuris jums tapo savotišku krikštu. Ar negalvojote, koks scenarijus būtų buvęs, jei ne pandemija?

Kolegoms sakau, kad dirbu čia tik tris mėnesius, bet jausmas toks, lyg dirbčiau trejus metus.

– Raudonasis Kryžius buvo pasiruošęs krizėms – galvojo, kaip jas valdyti, kaip pristabdyti savo reguliarias veiklas, jei susiklostytų ekstremali situacija ir prireiktų daugiau rankų. Tačiau pandemija parodė, kad planai gali skirtis nuo realybės. Kai buvo galvojama apie ekstremalias situacijas, buvo manoma, kad jos truks neilgai, tad planas atitraukti savanorius nuo kitų veiklų ir skirti juos pagalbai su ekstremalia situacija atrodė logiškas. Tačiau pandemija atėjo ilgam. Ir mes negalėjome reguliariai dirbančių savanorių ilgam atitraukti nuo jų tiesioginių veiklų, nes jie dirbo su vienišais seneliais – o tos pagalbos vienišiems senoliams karantino metu reikėjo dar daugiau. Tai reiškia, kad turėjome padėti ir ligoninėms, ir globos namams, ir senoliams. Reikėjo rasti naujų savanorių, juos apmokyti. Tada rasti lyderių, kurie koordinuotų procesą. Galiu pasakyti, kad pirma savaitė buvo pakankamai ekstremali ir Raudonojo Kryžiaus komandai, ir man, kaip vadovei. Pusės savo žmonių nemačiau gyvai. Mes dirbome nuotolinėje platformoje, per ekranus, procesą reikėjo sukoordinuoti ir sudėlioti. Laikas nebuvo lengvas, bet krizė dar labiau suartino. Kolegoms sakau, kad dirbu čia tik tris mėnesius, bet jausmas toks, lyg dirbčiau trejus metus.

– Ar galima sakyti, kad atėjusi į nevyriausybinę organizaciją labiau priartėjote prie žmonių, nei anksčiau?

– Man niekada nebuvo svetimas jautrumas, empatija, bandymas suvokti žmogaus situaciją. Moteriai apskritai turbūt daugiau duota atjautos ir supratimo. Tas jausmas, kurį šiandien turiu viduje sako, kad tikrai radau savo vietą gyvenime. Tai ne tik įkvepia, bet ir užkrauna atsakomybę. Kuo ambicingesnius tikslus nusistatysi, kuo daugiau energijos įdėsi, tuo daugiau padarysi.

– Bet kokiame darbe svarbu kolektyvas. Kokius žmones sutikote Lietuvos Raudonajame Kryžiuje?

– Raudonasis Kryžius turi apie 80 nuolatinių darbuotojų. Jie dirba ir centriniame ofise, ir skyriuose. Koordinuoja įvairias veiklas ir didelį būrį savanorių. Pastarųjų turime apie 1,2 tūkst. Pusė jų nuolatiniai, kiekvieną savaitę savo rankomis prisidedantys prie tam tikrų veiklų. Kita pusė – rezerviniai, bet kada pasiruošę reaguoti į mūsų skambučius. Iki metų pabaigos planuojame būti sukaupę 2 tūkst. savanorių rezervą. Kokie mūsų savanoriai? Tai ir jauni, ir vyresni žmonės. Turime ir senjorų. Kai kalbini visus juos supranti, kad didelei daliai šių žmonių savanorystė yra tarsi graži šeimos tradicija – savanoriauja tėvai, drauge ateina jų vaikai. Tikėtina, kad po kurio laiko ateis ir pastarųjų atžalos. Yra daug ir įvairių istorijų, tačiau tiek Raudonojo Kryžiaus darbuotojus, tiek savanorius vienija žodis "prasmė" ir tas vidinio pasitenkinimo jausmas, padedant kitiems.

– Tikėtina, kad perskaitę interviu, žmonės susidomės savanoryste Lietuvos Raudonajame Kryžiuje. Kur jie turėtų kreiptis ir ko turėtų tikėtis?

– Jei žmogus jaučia vidinį norą aukoti savo laiką, jis turėtų užpildyti savanorio anketą, kurią ras mūsų internetiniame puslapyje. Su kiekvienu bus susisiekta. Visi savanoriai supažindinami su veiklų spektru, galimybėmis, todėl net neabejoju, kad kiekvienas atėjęs ras širdžiai mielų veiklų, prie kurių norės prisidėti. Šiandien ypatingai noriu pakviesti Kauno gyventojus. Jau įsibėgėja vakcinacijos procesas, aktyviai padedame savivaldybėms. Kauno vakcinavimo centras, įkurtas Ledo rūmuose, tapo turbūt didžiausiu Lietuvos vakcinavimo centru – čia kasdien jau paskiepijama po 2-3 tūkstančius žmonių. Todėl savanorių čia reikia itin daug. Pavyzdžiui, visose Lietuvos vakcinacijos vietose šiuo metu dirba apie 230 mūsų savanorių, o iš jų net 60 dirba Kaune. Jie tikri šaunuoliai, padeda kada tik gali, tačiau vakcinacija truks dar ilgai, todėl jiems labai reikia pagalbos.

Dabar skiepijami vyresnio amžiaus žmonės, o juos reikia palydėti ilgais koridoriais, padėti pildyti dokumentus, atsakyti į klausimus, galų gale – padrąsinti. Ekstremalių situacijų metu reikia ir kitokios jėgos – skambinti, registruoti, suteikti žinių apie pirmąją pagalbą. Labai norėtųsi įtraukti tiek jaunus žmones, tiek tuos, kurie jau baigė aktyviąją karjerą ir savo patirtį gali perduoti kitiems žmonėms. Taigi, kas gali skirti laiko po savo tiesioginių darbų, kviesčiau prisijungti. Tą patį darau ir aš. Taip, atiduodi daug laiko, bet be galo daug gauni atgal! Vien tas jausmas, kad prisidėjai, kad savo rankomis padarei kažką naudingo ligoninei ar seneliui yra nuostabus.

Susitiko: Kaune apsilankęs Prezidentas Gitanas Nausėda gyrė Raudonojo kryžiaus savanorius. R. Dačkaus / Prezidentūros nuotr.

– Neseniai bendravau su samariečiais. Pastarieji pasakojo, kad nors ir rečiau, bet vis dar girdi žmonių klausimų, ar jie nėra sekta. Kaip manote, ar apie Raudonąjį Kryžių pakanka informacijos? Ar žmonės žino, kokia tai organizacija?

– Lietuvoje Raudonasis Kryžius skaičiuoja 102 metus, todėl manau, organizacija žinoma. Tačiau visko pasitaiko. Patys ne kartą esame darę apklausas, kurios parodė, kad vyresnio amžiaus žmonės vis dar prisimena anksčiau šalyje veikusias Raudonojo kryžiaus ligonines, ir su šiuo pavadinimu iki šiol sieja kai kurias didmiesčių ligonines, nors jos vadinasi kitaip. Mes ligoninių neturime, o apie Raudonojo Kryžiaus veiklą norėtume papasakoti plačiau, nes daugiau apie organizaciją žino tie, kurie iš jos gauna pagalbą. Todėl prieš tai kvietusi aukoti savo laiką žmones, kurie jo turi, noriu kreiptis ir į tuos, kurie gal negali skirti savo laiko, bet gali prisidėti prie organizacijos veiklos savo finansine parama. Jūsų ir savanorių dėka mes ne tik padėtume didesniam skaičiui žmonių, bet ir galėtume plačiau skleisti žinią apie organizacijos veiklą. Manau, kad pasakoti apie Raudonojo Kryžiaus veiklą yra prasminga, nes tokiu būdu apie tai sužinos daugiau žmonių, kuriems būtent ir reikia mūsų ir savanorių pagalbos.

– Kokiais būdais planuojate skleisti žinią apie organizaciją ir ką norite apie ją pasakyti visuomenei?

– Geriausiai apie organizaciją pasako jos nuveikti darbai. Pagrindiniai tarptautinio Raudonojo Kryžiaus uždaviniai visame pasaulyje: padėti savo valstybėms ekstremalių situacijų atvejais – karų, ginkluotų konfliktų, didelio masto stichijų, epidemijų ir panašiai. Užtikrinti humanitarinę pagalbą į šalį atvykstantiems pabėgėliams ir migrantams. Kasdien, kai nesiaučia audros ar epidemijos – ištiesti pagalbos ranką krizės paliestiems žmonėms savo šalyje. Lietuvoje esame apdovanoti sąlyginai švelniu klimatu, čia rečiau kyla audros ar uraganai, tad kaip valstybės pagalbininkas ekstremaliose situacijose Raudonasis Kryžius iki šiol neturėjo didelių iššūkių. Šiais pandeminiais metais aktyviai prisidėdami prie pandemijos suvaldymo, įgyjame patirties šioje srityje, plečiame savanorių pajėgas ir, manau, tampame ne tik reikalingi ligoninėms, poliklinikoms ar globos įstaigoms, bet ir matomi kaip tą pagalbą teikiantys. Vadinamuoju "taikos metu" teikėme ir teikiame pagalbąkrizės paliestiems žmonėms. Daugiausia čia esame nuveikę dirbdami su vienišais senoliais ir negalią turinčiais asmenimis. Esame pastebėję, kad mūsų senjorams dažniausiai trūksta ne maisto, o dėmesio ir bendravimo, taip pat pagalbos jų kasdieniuose rūpesčiuose. Senjorų vienišumas ir negalėjimas aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime – turbūt didžiausia problema. Todėl mūsų savanoriai seneliams teikia tiek emocinę, tiek fizinę paramą. Tarkim, pandemijos laikotarpiu mūsų savanorių rankų reikėjo ne tik seneliams maistą ar vaistus nešti. Reikėjo sniegą kieme nukasti ar šunį į lauką išvesti. Mums taip pat svarbu įtraukti senelius į bendruomenes savo miestuose, kad jie galėtų susitikinėti, bendrauti ir grįžti į aktyvų socialinį gyvenimą. Norėtųsi, kad tie, kurie negali palikti namų, būtų pasiekiami elektroniniais kanalais – tad stengiamės juos to išmokyti, bei vienišumą spręsti ne vienkartiniu veiksmu, o padėti vėl tapti bendruomenės dalimi ir jaustis reikalingais.

Be šių išvardintų veiklų, yra ir daugiau sričių, kuriose dirba Raudonasis Kryžius – tai ir slaugos programa, vaikų dienos centrai, pirmosios pagalbos mokymai bei mano jau minėta pagalbos programa į Lietuvą atvykstantiems užsieniečiams, pasitraukusiems nuo neramumų savose šalyse. Siekiame plėsti šias veiklas ir padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. O plėsdami veiklas ir aktyviai apie tai pasakodami, manau, pasieksime, kad žmonės Raudonąjį Kryžių žinotų ne tik kaip kažkada ligonines turėjusią organizaciją.

Bet koks vadovas vienas lauke ne karys. Yra komanda, žmonių grupė, kuri padaro visą tą rezultatą kartu.

– Raudonasis Kryžius ne pirma vieta, kurioje užimate vadovaujamas pareigas. Ar sutiktumėte su mintimi, kad vadovu, kaip ir geru mokytoju gimstama?

– Yra visokių teorijų. Viena jų sako, kad visko galima išmokti. Aš negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti. Kadangi panašaus klausimo esu ne kartą sulaukusi, turėjau progą paanalizuoti, kodėl pačiai labai aktyviai nesiekus karjeros, visada būdavau pastebėta ir kažkiek pastūmėta. Drąsiai galiu pasakyti, kad anksčiau turėjau kur kas daugiau baimių imtis kažkokio žingsnio karjeroje, tačiau vis atsirasdavo žmonių, kurie stumtelėdavo. Todėl su visomis tomis baimėmis imdavausi atsakomybės. Pradžia niekada nebūdavo lengva.

Visgi, keli, nemažai ką mano gyvenime lėmę dalykai turbūt yra įgimti. Tai – atsakomybės jausmas. Jei jau prisiimu įsipareigojimą, kažkam kažką pažadu, žinau, darysiu viską – ir ką galiu, ir ko ne. Jei pati negalėsiu, rasiu, kas galės. Kitas dalykas – atkaklumas. Tikrai būna akimirkų, kai svyra rankos, nes viskas einasi ne taip, kaip planavai. Būna, kažkas viduje kužda, kad gali sustoti, tačiau tada pasigirsta kur kas stipresnis balsas, kuris sako: sustok, pailsėk ir daryk toliau.

Trečia savybė – pozityvus požiūris į gyvenimą. Aš jį turiu. Su dažnu kolektyvu esame kalbėję, kad kuo sunkesnis etapas, tuo daugiau mes juoksimės. Patikėkite, tai padeda. Ir jei šiandien kažkas nesigavo, žinau, rytoj išauš nauja diena, kurioje mes rasime naujų kelių, naujų minčių ir naujų atsakymų arba tiesiog aplinkybės bus geros. Matyt, kad tai padeda matyti šviesiai gyvenimą, o tada ir tikslų lengviau siekti.

– Bet turbūt sutiksite, kad svarbu ne tik asmeninės savybės, bet ir šalia esantys žmonės?

– Bet koks vadovas vienas lauke ne karys. Yra komanda, žmonių grupė, kuri padaro visą tą rezultatą kartu. Todėl labai svarbu vieniems kitus įkvėpti, neišsigąsti sunkumų. Kai jie ištinka – ranką ant peties uždėti ir pasidžiaugti, kai viskas sekasi.