-
Trisdešimt metų dirba žmogui
Pašauktas dirbti žmogui
„Viskas prasidėjo nuo trijų kambarių balkono, kuriame gaminau savo pirmuosius ortopedinius įtvarus. Aš trukdavau vieną dieną, tuo metu kiti – dvi savaites“, – medikų įvertinimas ir pasitikėjimas ortopedą technologą Algimantą Astrauską įkvėpė tobulėti ir plėsti veiklą.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Jau netrukus „Pirmas žingsnis“ išaugo iki 100 žmonių kolektyvo ir keturiolikos filialų visoje Lietuvoje. Tiesa, A. Astrauskas labiau akcentuoja kitus skaičius – per trisdešimt veiklos metų „Pirmas žingsnis“ drauge su medikais padėjo kone 300 tūkst. pacientų.
„Esu dėkingas visiems medicinos specialistams, savo amato profesionalams, kurie tuos metus eina drauge. Gera padėti kitiems. Tai yra savotiška saviraiška“, – „Pirmas žingsnis“ įkūrėjas ir vadovas, Ortopedijos ir medicinos pramonės įmonių asociacijos prezidentas A. Astrauskas džiaugėsi sėkmingu bendradarbiavimu vardan vieno ir to paties tikslo – padėti žmogui.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Šiandien „Pirmas žingsnis“ pacientus aptarnauja Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Marijampolės ir Vilkaviškio, Alytaus, Mažeikių, Raseinių, Birštono, Kelmės, Elektrėnų, Jonavos ir Druskininkų padaliniuose. Kiekviename jų veikia ne tik parduotuvės, bet ir gydytojų ortopedų kabinetas, meistrų dirbtuvės, kur galima pasitarti, kaip ir ką geriau atlikti, kaip geriau išpildyti paciento lūkesčius.
Platus pasirinkimas
Nuo meistrų dirbtuvių ir pradėjome pažintį su Kaune įsikūrusiu centriniu padaliniu. Nusileidus laiptais žemyn, nedidelėje erdvėje gaminami batų įdėklai: odiniai ortopediniai, silikoniniai su skersinio skliauto pakėlėju, zomšiniai. Specialiomis staklėmis jie kerpami, šlifuojami, klijuojami, kol galiausiai įgauna prekinę išvaizdą.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Kiek tolėliau, lentynose, naujųjų šeimininkų laukė jau pasiūta, o meistrų rankų – dar nebaigta ortopedinė avalynė: specialūs, minkštos medžiagos batai, diabetu sergantiems žmonėms, dar nebaigti vaikiški rožiniai aulinukai, didesnei pėdai siūti rudos odos rudeniniai batai su kelių centimetrų pakulne, elegantiški vyriški juodi odinukai.
Regimanto Zakšensko nuotr.
„Visas detales aptariame su užsakovais. Spalvas – taip pat“, – atgal į vietą padėjęs tik ką nuo lentynos paimtą dangaus mėlio batelį A. Astrauskas neabejojo, kad jį avinti moteris jausis ir laiminga, ir stilinga.
Trumpam dirstelėję į jau pasiūtus įtvarus
po traumų, operacijų, gydymui ir korekcijai, žingsnį sulėtinome patalpoje, kur aukščiausios kvalifikacijos specialistai gamina prarastų galūnių protezus. Palinkęs prie staklių, ortopedas technologas tuo metu lipdė gipsinę langetę. Retsykiais tenka pildyti ir kitokius užsakymus.
Regimanto Zakšensko nuotr.
„Prieš dvi savaites sulaukėme prašymo pagaminti šalmą garbaus amžiaus moteriai, kuri neturi pusės kaukolės kaulo. Gaminame specialius šalmus ir epilepsija sergantiems žmonėms. Jie panašūs į dviratininkų šalmus, tik gaminami iš minkštesnės medžiagos, kad krentant priepuolių metu nesusižalotų galvos“, – pažintį su įmonės siūlomu asortimentu tęsė A. Astrauskas.
Atsakingas požūris
„Pirmo žingsnio“ specialistai nuolat seka protezavimo naujoves visame pasaulyje, mokosi ir vyksta į stažuotes, todėl visi protezai gaminami pagal pažangiausias technologijas, naudojant pačias naujausias medžiagas. Tiesa, kokie geri bebūtų, medicininiai įrenginiai niekada neatstos prarastos rankos ar kojos. Pacientai tai esą neretai pamiršta.
Regimanto Zakšensko nuotr.
„Kur jūs matėte, kad žmogus po širdies persodinimo bėgtų maratoną? Todėl naivu tikėtis, kad protezas, nesvarbu koks geras bebūtų, atstotų prarastą galūnę. Protezas yra pagalbinė priemonė, kad galūnių netekęs ar jų nevaldantis žmogus nebūtų izoliuotas nuo visuomenės ir darbo. Paskui tik hobis, sportas ir visa kita“, – A. Astrauskas atkreipė dėmesį į dar vieną labai svarbią detalę.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro pasirašytą įsakymą, rankų ir kojų protezai yra kompensuojami 100 procentų. Nieko nekainuoja ir jų priežiūra. Todėl ortopedijos tinklo „Pirmas žingsnis“ vadovas nesiliauja stebėtis virtualioje erdvėje kartkartėmis pasirodančiais prašymais aukoti pinigus, galūnės protezui įsigyti.
Regimanto Zakšensko nuotr.
„Ar mūsų produkcija keliauja į užsienį? Ne. 2014 metais esame pagaminę ir padovanoję kojos protezą Ukrainos kariui, – Ne kartą vykęs į šiuo metu karo niokojamą šalį ir ten skaitęs paskaitas, A. Astrauskas dabar neskuba švaistytis tokiomis dovanomis. – Kodėl? Pagaminus pirminį protezą, dar mažiausiai pusę metų bigė atrofuojasi. Teisingai neprižiūrima medicininė priemonė tampa netinkama, nesvarbu, kad pirmą dieną žmogus su ja jautėsi gerai. Sakykit, kaip galiu gaminti tokį daiktą ir dar, ko gero, gauti už jį pinigus.“
Įrengtas amato muziejus
Iš meistrų dirbtuvių grįžome į antrą aukštą. Žvilgtelėję į nuotraukų galeriją, pasakojančią apie A. Astrausko ir šviesios atminties Lietuvos kardiochirurgo, diplomato, profesoriaus Jurgio Brėdikio įkurtos asociacijos „Šviesuva“ veiklą, žengėme į erdvę salę, kurioje organizuojamos konferencijos, labdaringi vakarai, šventiniai minėjimai, apdovanojimai. Anot A. Astrausko, patalpas, kuriose ne sykį vyko tarptautiniai masažo čempionatai, nesunku pritaikyti ir reabilitacijai. Apie tai ortopedijos tinklo vadovas pasvarsto vis dažniau.
Kasdien sulaukiame skambučių su užklausomis, todėl svarstom kažką daryti“, – ilgametes tradicijas puoselėjančios įmonės vadovas neatmetė galimybės, kad ateityje čia bus atliekami limfodrenažiniai masažai, lazerio terapijos ir t.t.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Kol mintis nevirto kūnu, salė saugo darbuotojų meistrystę ir atsidavimą darbui liudijančius diplomus, padėkos raštus, medalius, taures, statulėles ir ortopedijos amato muziejaus eksponatus. Vienintelis Baltijos šalyse tokio pobūdžio muziejus sulaukia daug dėmesio, tačiau dėl didelio darbuotojų užimtumo ir tiesioginių darbų, jis yra prieinamas ne visiems.
„Radęs 1892 metų knygą, išdidinau kelis jos lapus ir pakabinau. Kaip matote, protezai beveik nepasikeitė, nes žmogaus koja tokia pat“, – A. Astrauskas rankas kilstelėjo link pirmojo įspūdingo eksponato.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Jungtinėse Amerikos Valstijose gamintą batelį moteris iš Utenos paliko „Pirmas žingsnio“ ortopedams technologams, mainais už tai paprašiusi naujo, kompensuojančio 20 centimetrų trumpesnę koją. Ortopedijos amato muziejuje galima susipažinti su įvairiais medicininiais įrenginiais, instrumentais ir protezo evoliucija nuo nerangus ramsčio iki modernaus medicininio įrenginio, padedančio pilnavertiškai gyventi ir įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
1987-aisiais, kai Arvydui Saboniui trūko Achilo sausgyslė, mikrochirurgas Kęstutis Vitkus išgelbėjo tolesnę garsiojo krepšininko karjerą, o A. Astrauskas padėjo žengti pirmuosius žingsnius su operuota koja, kuri buvo apauta ortopedo technologo gamintu įtvaru. Lengvaatlečiui, paralimpinių žaidynių disko metimo varžybų prizininkui Algirdui Tatuliui, siekti pergalių taip pat padėjo „Pirmas žingsnis“ ir įmonėje dirbantys specialistai.
-
Moksleivių žemėlapyje – „art deco“ 3
Neišskiriama trijulė
Kauno Simono Daukanto progimnazijos aštuntokai Gustė Jačėnaitė, Gabrielė Karmazinaitė ir Mykolas Dziegoraitis – savo miesto patriotai. Nors dar yra ganėtinai jauni ir didelių ateities planų neturi, save jie mato Kaune. Baigusi aštuonias klases, tiksliukė Gustė mokslus norėtų tęsti „Saulės“, Gabrielė – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, o Mykolas – KTU gimnazijoje.
„Dabar laukia svarbiausia dalis – stojamieji egzaminai“, – šypsojosi nuo pirmos klasės neišskiriama trijulė, laiką kartu leidžianti ne tik mokykloje. Draugus neretai galima sutikti vaikščiojančius Santakos parke, Kleboniškio miške. Tiesa, pastaruosius kelis mėnesius jie buvo dažni svečiai miesto centre. Gustė, Gabrielė ir Mykolas sustodavo Gedimino, I. Kanto, V. Putvinskio gatvėse, Laisvės alėjoje, ieškojo art deco stiliaus pastatų, fotografavo jų fasadus, domėjosi čia gyvenusių žmonių istorijomis. Vėliau surinktą medžiagą pildė įvairiuose šaltiniuose rasta informacija, sistemino ją ir kėlė į virtualųjį žemėlapio pasakojimą, dalyvaujantį šalies moksleivių konkurse „Mano žemėlapis Lietuvai“.
Žemėlapio pasakojimas (angl. ArcGIS StoryMaps) – interaktyvus skaitmeninis žemėlapis, sudarytas iš vietos paviršiaus brėžinių, teksto, nuotraukų, vaizdo įrašų ir kitų elementų, siekiant įdomiai papasakoti istoriją. Jis kuriamas per debesyje veikiančią ir GIS mokykloms prieinamą „ArcGIS Online“ platformą. Žemėlapio pasakojimas, anot konkurso sumanytojų, puiki kartografinė priemonė įvairių disciplinų temoms atskleisti, pradedant spintų problemomis, baigiant didžiaisiais pasaulio mūšiais.
Jonas virto Jafaru
S. Daukanto progimnazijos aštuntokai nusprendė kurti žemėlapį, iliustruojantį art deco architektūrą Kauną. Temą aštuntokams pasiūlė klasės vadovas, informacinių technologijų ir robotikos mokytojas Fernando Antunezo Cidas – Kauno ir art deco gerbėjas.
Pedagogas stebėjo moksleivių darbą, patarė, kaip sukurti patrauklesnį puslapio dizainą, o patį žemėlapį – įdomesnį ir informatyvesnį. Į pasakojimą apie Kauno art deco architektūrą F. Antunezas Cidas pasiūlė dirstelėti ne savo, o išgalvoto herojaus akimis. Taip gimė pelikanas Jafaras. Pagal pirminį moksleivių sumanymą jis turėjo būti Jonas, tačiau klasės vadovas sparnuotį pasiūlė pavadinti labiau tarptautiniu vardu.
„Kauno zoologijos sode gyveno pelikanas Jafaras. Jam čia patiko gyventi, linksminti žmones ir už tai nemokamai gauti žuvies. Tačiau Zoologijos sodą pradėjo renovuoti ir Jafaras nebeturėjo ką veikti“, – G. Karmazinaitė tęsė pelikano istoriją.
Išgirdęs žmones kalbant apie Kaune esančius art deco pastatus, smalsuolis paukštis pasišovė kiekvieną jų aplankyti. Išsilaisvinęs iš narvo, pelikanas pradėjo savo didžiąją kelionę po 33 mieste išsibarsčiusius objektus – sudėtingesnės fasado struktūros, laužytų formų, laiptuotų kampinių bokštelių, išraiškingų durų, langų su stiklo skaidrėmis ir t. t. Jam įkandin leidosi moksleiviai Gustė, Gabrielė ir Mykolas.
Visai neseniai mano tėvai pažiūrėjo žemėlapį ir labai nustebo, kad kai kurie pastatai, pro kuriuos jie ne kartą ėjo, yra art deco stiliaus.
Komandos stiprybė
„Kiekvienas turime savo stipriąsias puses, todėl nebuvo sunku pasiskirstyti darbus“, – M. Dziegoraitis džiaugėsi komandos vieningumu kuriant interaktyvų virtualųjį žemėlapį.
Už nuotraukas ir iliustracijas buvo atsakinga penkiolikametė Gabrielė. Fotoaparatą virtuoziškai valdanti mergina, anot komandos narių, kitu kampu pažvelgė į objektus, o svetainei suteikė daugiau spalvų. Gustė – komandos kapitonė, geografinės informacinės sistemos „ArcGIS“ ekspertė. Nuo rudens, kai trijulė pasirinko temą, ji kūrė sudėtingus žemėlapius, planavo maršrutus ir dėliojo pasakojimo struktūrą. Kalbiausiam ir geriausiai tekstą renkančiam komandos nariu Mykolui teko istoriko ir rašytojo pareigos. Moksleivis sukūrė pelikaną Jafarą, taisė rašybos klaidas, ieškojo informacijos.
Žemėlapio ir puslapio rengimo darbai tęsėsi apie pusmetį, o kūrybos procesą lydėjo įvairios nuotaikos. Buvo dienų, kai moksleivių pirštai, regis, patys rinko informaciją. Buvo ir tokių, kai prie kompiuterio vijo tik raudonai apibrėžtas terminas kalendoriuje.
„Prieš atiduodami kelis kartus taisėme. Atrodo, lyg ir viskas gerai, bet imi ir randi kokią klaidą“, – pasakojo M. Dziegoraitis.
Baigtą ir į virtualiąją erdvę paleistą interaktyvų žemėlapį įvertino ne tik mokyklos bendruomenė, bet ir kūrėjų artimieji, tėvai. Moksleivių darbo nuoroda dalijosi ir gerai žinomi žmonės, kurie negailėjo pagyrų kruopščiam ir naudingam trijulės darbui. Virtualiojo žemėlapio tema pasitarnavo ir patiems kūrėjams. Gustė ir Gabrielė iš naujo atrado kino teatrą „Romuva“, o Mykolas kitaip pažvelgė į V. Putvinskio gatvę, kuri dabar jam primena muziejų po atviru dangumi. Paklausti, ar, ruošiant interaktyvų žemėlapio pasakojimą, įkvėpimo nesisėmė Karolio Banio ir Petro Gaidamavičiaus įkurtame Art deco bute-muziejuje, Gabrielė su Mykolu prasitarė ten dar nesilankę. O štai Gustės laukia potyrių kupinas savaitgalis.
„Gimtadienio proga padovanojau mamai bilietus į šį muziejų. Eisime kartu“, – keturiolikmetė džiaugėsi, kad galės pažinti ne tik art deco architektūrą, bet ir art deco stilių interjere.
Dvejonės dėl pergalės
Devintus metus vykstančio konkurso „Mano žemėlapis Lietuvai“ tikslas lieka tas pats – pasitelkiant GIS technologijas puoselėti kūrybiškumą, jaunus žmones skatinti tyrinėti savo kraštą ir pasaulį, kurti interaktyvius teminius žemėlapių pasakojimus ir jais dalytis internete.
Kaip ir kasmet, artėjant prie finišo, buvo skelbiami nugalėtojai. Šiemet skirtingose kategorijose varžėsi 57 komandos iš visos Lietuvos. Penkiolika geriausiųjų buvo apdovanoti skirtingose amžiaus kategorijose. Tarp 7–8 klasių moksleivių geriausiai pasirodė S. Daukanto progimnazijos moksleiviai. Antroji vieta atiteko Vilniaus Jeruzalės progimnazijai, kvietusiai žaisti „Monopolį“ sostinės gatvėse. Trečią vietą užėmė progimnazijos „Magis“ moksleivė, sudariusi žemėlapį apie pavojingiausias invazines gyvūnų rūšis Lietuvoje.
„Ar tikėjome, kad galime laimėti? Žinojau, kad darbą padarėme gerai ir tikrai turime galimybių. Galbūt pretenduojame ne į pirmą, bet tikrai į prizinę vietą“, – dar prieš atiduodant darbą, M. Dziegoraitis komandai pranašavo gerą rezultatą. Tą patį sakė ir Gustės širdis, o Gabrielė smarkiai abejojo. Penkiolikametė suprato, kad komanda padarė daug, tačiau neįsivaizdavo, kiek darbo įdėjo ir kokį galutinį rezultatą pateikė likę dalyviai.
„Buvo smagu, kai sužinojome, kad esame pirmi, – G. Karmazinaitė norėjo tikėti, kad jų džiaugsmas bus proporcingas naudai, kurią gaus besinaudojantys žemėlapiu. – Tarkim, visa neseniai mano tėvai pažiūrėjo žemėlapį ir labai nustebo, kad kai kurie pastatai, pro kuriuos jie ne kartą ėjo, yra art deco stiliaus.“
Interaktyvų moksleivių žemėlapį galite pamatyti – čia.