Nepalankios prognozės

Startavusi 2008-aisiais, šiemet visuotinė švaros akcija „Darom“ šalyje organizuojama jau vienuoliktą kartą. Tiek pat pavasarių skaičiuoja ir kaimyninėje Latvijoje vykstanti akcija „Talka“.

Iki tol nerungtyniavusios, šįsyk kaimyninės šalys nusprendė skaičiuoti ne surinktas šiukšlių tonas, o guminėmis pirštinėmis ir polietileno maišais mosuojančius savanorius. Bendru sutarimu, pralaimėjusios šalies akcijos komanda atvyks į laimėjusios šalies Nepriklausomybės dienos šventę ir gatvėje pasveikins tūkstantį piliečių, kuriems išdalins tiek pat dviejų šalių brolystę simbolizuojančių lipdukų.

Remiantis ankstesniųjų metų statistika, Latvijoje savanoriai kur kas aktyvesni. Antai, 2018 metais akcijoje „Darom“ dalyvavo apie 130 tūkst., o kaimyninėje Latvijoje susirinko 150 tūkst. dalyvių.

Tikiu, valandos bėgyje norinčiųjų tvarkyti bus daugiau, tik kai toks karštis, vargu, ar ilgai ištempsime.

„Šiemet dalyvių mažiau nei ankstesniais metais“, – įvairius Kauno kampelius šeštadienio rytą švarinusių savanorių prognozės nieko gero nežadėjo. Pergalę švęs latviai? 

Atveža ir meta

Lygiai 10 val. akcijos savanoriai plačiai pasklido teritorijoje šalia Eigulių kapinių.

Pilietiškai aktyvaus jaunimo organizacijos „Baltai Juoda“ narės Rūta, Birutė ir Judita į krūmus sulindo greičiau už kitus ir jau po akimirkos traukė pirmuosius laimikius. Birutė tempė linoleumo atraižas, Judita – priekinį mašinos bamperį, o Rūta į maišą grūdo statybines atliekas. 

„Akcijoje dalyvaujame jau ne pirmus metus. Konkrečiai šią vietą tvarkome antrą pavasarį“, – žvilgsniu išmatavusios pasirinktą plotą, merginos žadėjo suktis iki kol surinks visas šiukšles. Pastarųjų čia buvo sočiai. Pradedant plastikiniais buteliais nuo limonado, baigiant senomis padangomis ir skilusiu unitazu.

„Tradicinė talka, tradicinė vieta, tradicinės šiukšlės, – Eigulių seniūnijos seniūnas Ovidijus Adomaitis stebėjosi žmonių akiplėšiškumu ir nepagarba mirusiesiems. – Šalia kapinės, o padangas, televizorius, kitą buitinę ar elektroninę techniką meta tiesiai iš automobilių, nors čia pat yra stambiagabaričių atliekų aikštelė.“ 

Anot O.Adomaičio, Eigulių seniūnijos gyventojai aktyvūs. Darbo nesibaido senjorai, nei moksleiviai. Tiesa, pastarųjų šįsyk vos keli – pavasario atostogos gretas praretino.

„Tikiu, valandos bėgyje norinčiųjų tvarkyti bus daugiau, tik kai toks karštis, vargu, ar ilgai ištempsime“, – į kartoninę dėžę su pirštinėmis ir polietileno maišų ritiniais dirstelėjo Eigulių seniūnijos seniūnas.

Tvarkė iš anksto

Tuo pat metu akcijos savanoriai dūzgė dar bent keliuose taškuose mieste – būriai entuziastų švarino Nemuno pakrantės šlaitus už Žemųjų Šančių kapinių, VIII Kauno forto teritoriją Šilainiuose, Kleboniškio mišką. Nemažai vietų, anot akcijos „Darom“ koordinatorių, buvo sutvarkyta dar iki balandžio 27-osios. Kai kurių teritorijų, kaip antai Panemunės šilo tvarkymas perkelti į gegužės mėnesį.

Artėjant vidudieniui, bemaž pusšimtis kauniečių sukosi ir palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios teritorijoje. Vyresnio amžiaus parapijietės krapštė piktžoles tarp trinkelių, rinko akmenis, jaunesni bendruomenės nariai teritorijoje vadavo nuo senų lapų ir praeivių išmėtytų šiukšlių. 

„Talkinu jau ne pirmus metus. Pamenu, kai čia dar buvo miškas. Kartu su parapijiečiais jį sunaikinome, kitos talkos metu technika kelmus išrovė, o mes žemes sulyginome, – Kaunėnų bendruomenė pirmininkas Antanas Visockis skaičiavo šiemet susirinkusius. – Dievas kasmet gerą orą dovanoja, todėl žmonių susirenka netoli šimto. Šįsyk tiek nebus. Kita vertus kiek bus, tiek pakaks.“  

Tupinėdamas aplink gėles, juosiančias bažnyčiai jo dovanotą medinį Rūpintojėlį, A.Visockis džiaugėsi kiekvieno atėjusiojo geranoriškumu ir indėliu į aplinkos tvarkymą.

„Čia ateina tik geri žmonės. Su jais smagu ir tvarkyti aplinką, ir pašnekėti“, – į klegančius parapijiečius prie vaisvandeniais ir karšta kava nukrauto stalo su šypsena žvelgė Kaunėnų bendruomenės pirmininkas.

Nebe laikinoji

Profesorius Juozas Augutis – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Eugenijus Valatka – Kauno technologijos universiteto, profesorius, habilituotas daktaras Remigijus Žaliūnas – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius. Besibaigiant 2018-iesiems, vyriškas miesto aukštųjų mokyklų vadovų gretas papildė moteris. Nuo 2017 m. gruodžio laikinai vadovavusi Lietuvos sporto universitetui (LSU), po metų socialinių mokslų daktarė Diana Rėklaitienė išrinkta universiteto rektore.

Ji tapo ne tik pirmąja aukštosios mokyklos rektore mieste, bet ir visoje šalyje. Antroji moteris įsiliejusi į gausią Lietuvos universitetų rektorių konferenciją – šių metų kovą išrinktoji Mykolo Romerio universiteto vadovė prof. dr. Inga Žalėnienė.

„Kai vadovas yra išrinktas, tai yra demokratijos išraiška ir visiškai kitaip jaučiasi vadovas, atsakomybė kita, kai jis yra išrinktas, o ne paskirtas“, –  sužinojusi Universiteto Tarybos sprendimą ją skirti LSU rektore,  D. Rėklaitienė neslėpė jaudulio.

Te padeda Dievas

Rektorei, „Metų kaunietės“ rinkimuose užėmusiai antrąją vietą, keliai virpėjo ir penktadienio vidudienį, LSU aktų salėje vykusios inauguracijos ceremonijos metu.

Miesto, šalies, sporto ir akademinio pasaulio išrinktųjų akivaizdoje ji pasižadėjo visomis jėgomis siekti, kad LSU ugdytų tėvynei ir pasauliui, mokslui ir sportui atsidavusį jaunimą. Ginti aukštosios mokyklos akademinę laisvę taip, lyg ši būtų visų mūsų. Vadovaujant aukštajai mokyklai klausyti savo proto ir sąžinės, laikytis universiteto statuto ir visiems Lietuvos Respublikos piliečiams galiojančių šalies įstatymų.

„Te padeda man Dievas ir meilė tėvynei“, – baigusi priesaiką, D.Rėklaitienė pasipuošė LSU rektorės insignijomis.

Juoda toga, kad tinkamai tęstų garbingas savo pirmtakų tradicijas ir grandine, menančia olimpiečio medalį, kad jungtų ir vienytų visus universiteto narius. Pradedant studentais, baigiant profesūra.

Augo universitete

1995-aisiais tuometėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje baigusi kineziterapijos bakalauro studijas, 1997 m. D.Rėklaitienė tapo kineziterapijos magistre.

Po šešių metų jungtinėje tuomečių Lietuvos kūno kultūros akademijos ir Vilniaus pedagoginio universiteto doktorantūroje apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją.

Kai vadovas yra išrinktas, tai yra demokratijos išraiška ir visiškai kitaip jaučiasi vadovas, atsakomybė kita, kai jis yra išrinktas, o ne paskirtas.

Nuo 1997 m. universitete ji dirbo asistente ir lektore, nuo 2009-ųjų – Taikomosios fizinės veiklos katedros docente. 2009–2011 m. dirbo Rekreacijos, turizmo ir sporto vadybos katedros vedėja, o nuo 2014 m. vadovavo LSU Treniravimo mokslo katedrai. 

„Visiems sakau, kad aš čia gimiau. Čia augau ir pažįstu visus kampus“, – padėką už tai, kur ir kuo yra, D.Rėklaitienė pradėjo nuo savo tėčio ir mamos, kuri kadaise taip pat dirbo šiame universitete.

Šeimai, draugams, akademinei bendruomenei, kurios susitelkimas pradėjusi eiti atsakingas pareigas buvo stebėtinai stiprus ir įkvepiantis. Visiems tiems, kurie palaikė, nes tai suteikė pasitikėjimo savimi. Tiems, kurie kritikavo, nes tai leido matyti savo klaidas ir taisytis.

„Dėkoju tiems, kurie buvo man reiklūs, nes tai suteikė galimybę ugdyti valią, lengvai nepasiduoti. Apskritai nepasiduoti“, – produktyvius ateinančius penkerius metus žadėjo D.Rėklaitienė.

 Arbata su paslaptimi

Miestas mieste – taip galima pavadinti Kaune, Nemuno saloje, „Žalgirio“ arenos pašonėje šurmuliavusią Kazimiero mugę. Kovo 8-10 d. čia įsikūrė daugiau nei 1 tūkst. dalyvių: bitininkų, kepėjų, kalvių, aludarių, tautodailininkų, liaudies meistrų.

„Ragaukite mano gaminto midaus“, – trečius metus iš eilės apynių, kadagių uogų ir natūralaus medaus gėrimu, pasižyminčiu saldžiu skoniu ir gelsva gintaro spalva, Kazimiero mugės lankytojus svaigino besišypsantis žilabarzdis.

Ankstesniais metais sėdėjęs su kukliu, delno dydžio staliuku, šįsyk vyriškis skleidė kur kas platesnį, o ant jo išdėliojo medinius papuošalus ir

įvairiausiomis istorijomis apipintos garsiosios „Ivan čaj“ maišelius.

„Arbatos paruošimas nėra greitas ir lengvas darbas“, – senolis paslapties neišdavė, o susigundžiusiems pirkti kažką tyliai į ausį šnabždėjo.

Kiek tolėliau nuo jo, pilis iš cukruotų riestainių ir šimtalapių statė Edita iš Alytaus pakraščio. Skanauti džiovintų moliūgų ir svarainių sirupo kvietė saulėgrąžų daigų verslu besiverčianti Indrė

Benevičienė iš Ringaudų. Mentelę su žemaitišku kastiniu praeiviams tiesė Petras iš Ragožių kaimo.

„Parduotuvėje tokio nenusipirksite, – Virsdamas pro prekybinio autobusiuko langą žemaitis negailėjo liaupsių savo produkcijai. – Įdedi sviesto gabalėlį, druskos, grietinės ir suki retsykiais pašildydamas. Pramoniniu būdu maišomi kastiniai, priešingai nei maišyti mediniu šaukštu, praranda skonį ir išvaizdą.“

Nebuvo linkę derėtis

Šiųmetėje Kazimiero mugėje kaip niekad gausiai susirinko svečių iš kitų šalių. Savus gaminius čia pristatė latviai, lenkai, estai, rusai, ukrainiečiai, vengrai ir belgai.

„Gražios jums šventės“, – laužyta lietuvių kalba, už pirkinį jaunuolių porai dėkojo mugės dalyvis iš Latvijos.

Tuo metu jo pagalbininkė minią skrodė su milžinišku mediniu šaukštu, pilnu medumi saldintų migdolų. Maišelį jų, kaip ir gardintų druska, visi norintys galėjo įsigyti 3 eurus. Cukrinius gaidelius ant pagaliuko – už eurą.

„Dar praėjusiais metais buvo pigiau!“, – į pasipiktinusios moters pastebėjimus prekeivis atsakė pečių truktelėjimu, bet ne nuolaida.

Derėtis nebuvo linkęs ir kitas jo kraštietis, prekystalį nuklojęs latviškais kraujiniais vėdarais, rūkytomis vištų išklotinėmis ir kitais mėsgaliais.

„Už 3 eurus gausite tik vėdarų kvapą“, – paprašytas dvidešimties centų nuolaidos, brolis latvis į derybas nesileido.

Kur kas dosnesni pasirodė kaimynai lenkai. Pirkėjai, susigundžiusiais kepsnių kvapais, magaryčių įdėjo rūkyto sūrio pynę. Kitai – nediduką bruknių uogienės stiklainį.

Tokia pat taisykle vadovavosi ir sveriamus maisto produktus pardavinėjusi pora iš Lenkijos.

„Skaniai suvalgykite“, – už papildomus 30 g alyvuogių, sutuoktiniai neprašė atlygio. 

Turgus – ne mugė

Kazimiero mugės prekeivių stalai lūžo ne tik nuo maisto produktų. Visi norintys čia galėjo apsirengti, apsiauti ir buities reikmenų įsigyti.

100 g alpakos vilnos siūlų už 6 eurus arba jau numegztas kojines už dvigubai tiek. Senovinį „samovarą“ už 70 eurų arba molinių puodelių rinkinį už perpus mažesnę kainą. 4 eurais įkainotą velykinę verbą arba medinį šaukštą su 1 euro nuolaida nuo pradinės kainos. Arklio balne įtaisytą veidrodį už triženklę sumą arba odinį platų diržą už 30 eurų.

Nestigo mugėje ir kinietiškų niekalų. Antai vienas prekeivis bruko animacinių personažų atvaizdais ir automobilių ženklais puoštus puodukus, kitas – medicininio metalo papuošalus, trečias žybsinčius ir čypsinčius žaislus.

„Važiavau iš kito miesto galo. Dabar suprantu, kad be reikalo, – Arčiau savęs spausdama rankinę, kad nesusigundytų ilgapirščiai, burbtelėjo kaunietė Vida. – Tos pačios arbatos, riestainiai, chalvos kalnai. Nieko naujo.“

Moteris nusivylė ne tik asortimentu, bet ir vieta. „Žalgirio“ arenos pašonėje įsprausta mugė, anot jos, labiau primena turgų.

„Neliko malonumo vaikščioti, kaip tai darydavau Laisvės alėjoje. Eini ir daužaisi pečiais dėl vienos baronkos“, – ranka mojo ir link išėjimo suko nusivylusi miestietė.

Gimtadienio laukė kartu

Jau trečius metus iš eilės Kaunas sveikina Vilnių su gimtadieniu. Artėjančią progą skelbė specialūs reklaminiai stendai, tirpstantį laiką skaičiavo kalendoriaus lapeliai, o virtualioje erdvėje nesiliovė įvairūs priminimai. Pirmaisiais metais kauniečiai vilniečius kvietė autobusais nemokamai atvykti į Kauną, lankytis įvairiose ekskursijoje, pasinaudoti nuolaidomis restoranuose ir kavinėse. Praėjusiais metais kauniečiai sostinės gyventojus pasišovė vaišinti vakarienėmis. Kas savo namuose, pačių gamintu maistu, kas kavinėse, virtuvės šefų sukurtais šedevrais.

Kauniečiai galėjo spręsti, vakarą nori leisti su Vilniuje gyvenančiais bičiuliais ar visiškai nepažįstamais sostinės gyventojais.  Praėjusių metų eksperimentas pavyko, todėl šiemet kauniečiai tęsė tradiciją. Kauno autobusų stotyje su grupe Rakija Klezmer Orkestar iškilmingai pasitikę atvykusiuosius, kauniečiai juos kvietė prie stalų.

Norą sostinės svečius pavaišinti vakariene namuose arba kavinėje, išreiškė kone 200 miestiečių. Prie iniciatyvos prisijungė projektų vadovas Dominykas, vilniečiams žadėjęs kaunietiškų skanėstų degustaciją. Žurnalistė Kristina su vyru Tomu viliojo migdoliniu tortu. Gamybos vadovė Vaida – ir vegetariškais, ir mėsiškais patiekalais. Edukacinės programos koordinatorė Monika – grietine ir spirgais lietais bulviniais blynais.

Neabejojo sėkme

Televizijos prodiuseris ir keliautojas Mantas nepasikliovė savo kulinariniais gebėjimais, todėl  vilniečius kvietė  į kavinę-barą „Holas“.

„Manau, laukia įdomus laikas“,  – pagalvojęs apie vakaro avantiūrą šyptelėjo Mantas Bertulis. Į jo kvietimą atsiliepė du vilniečiai –  lakūnas Tadas ir komunikacijos specialistė Agnė.

Laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ kūrėjo ir keliautojo M.Bertulio sąskaitoje – kone pusšimtis aplankytų šalių ir dešimtys bičiulių kiekvienoje jų. Vilniuje kaunietis taip pat turi būrį draugų, tiesa, šįvakar prie stalo sėdo su nepažįstamais sostinės gyventojais.

„Ar bijau, kad nesiriš pokalbis? Apie tai negalvojau. Manau, viskas bus gerai. Praėjusiais metais stebėjau žmonių elgesį po vakarienių. Jei pradžioj jie buvo kiek drovesni, tai išsiskyrė kaip seni bičiuliai. Kiti ryšį palaiko iki dabar. Žinau, kad tokios tarpmiestinės vakarienės metu užsimezgė ir kur kas stipresnių jausmų, – Į laikrodį dirstelėjęs M.Bertulis atsiprašė. – Turiu bėgti – svečiai atvyko.“ 

Vakarienė su artimaisiais

Vėlyvą popietę į Kauną atvykusi Laura autobusų stotyje ilgai netruko – paklausiusi sutiktuvių dainų skubėjo pas bičiulius kviestinės vakarienės.

„Vakarieniauti su visiškai nepažįstamais žmonėmis nedrįsčiau. Gal kitais metais“, – taisydama dovanų gautą kepurėlę su užrašu „Kaunas myli Vilnių“, mergina neslėpė nuostabos. Vilniuje gimusią ir augusią Laurą esą labiausiai sujaudino  šiltas kauniečių sutikimas  ir koncertas autobusų  stotyje. Dar viena staigmena jos laukė ir bičiulių namuose. 

„Tiksliai nežinau ką gamins, tik prasitarė, kad vakarienė ant stalo keliaus tiesiai iš špižinių puodų“, - dirstelėjusi į dovanų krepšelį, jauna moteris prasitarė į svečius taip pat keliaujanti ne tuščiomis.

Autobusu  į Kauną atvyko ir Eglė. 33 metų reklamos specialistė  jau daugiau nei dešimtį metų gyvena Vilniuje, tačiau Kaune likusius tėvus aplanko bent kartą per mėnesį. Tiesa, pastaruoju metu vizitai pasidarė kiek retesni, o mamos kimštus virtinukus su grybais Eglė išmainė į makaronus su pesto padažu.

„Draugas gyvena Italijoje“, – šyptelėjo klajojanti kaunietė.  Ir nors prieš kelias savaites Eglė dairėsi bilietų į Boloniją, jos tėvai buvo greitesni. Pasinaudoję artėjančiu Vilniaus gimtadieniu, dukrą pakvietė šventinės vakarienės. Šalia stalo vietos žadėjo surasti ir dar keliems svečiams.

„Žinau, kad ant stalo keliaus mano mėgiama kepta višta, gaiviosios salotos ir firminis pyragas“, – apie vakaro apsivalgymą svajojo Eglė.

Žadėjo vakaro pratęsimą

Priimti gimtadienio sveikinimus ir įsitikinti kauniečių svetingumu, vilniečiai galėjo ne tik jų namuose – atvykusiesiems buvo atviros ir kitų miesto erdvės – parako sandėlis, Krido smėlio arena  ir Kauno tvirtovės VII fortas. Pastarajame laikrodžiui mušant 18 val. susirinko bemaž dvidešimt vilniečių.

„Jei atvirai, aš iki šiol nelabai suprantu, kur esu. Čia mokykla?“, –  į delną sau suprunkštė vilnietė Irma. Į Kauną specialiuoju autobusu ji atvyko drauge su savo dukra Vilte, o VII fortą pasirinko manydama, kad tai yra ugdymo įstaiga.

„Pati esu mokytoja, todėl labai įdomu susipažinti su kitų miestų mokyklomis“, – neįsiskaitymas į vietos aprašymą viešnios esą nenuvylė.  Vargu, ar kokioje nors mokykloje ji būtų pamačiusi parako dūmus ir kitus eksperimentus su ugnimi, kuriuos prieš vakarienę vilniečiams demonstravo forto laborantė Viltė.

Išbandę kaip veikia melo detektorius kolbose, delnuose užgniaužę liepsnų liežuvius, svečiai sėdo prie stalo, o kol laukė pagrindinio patiekalo vaišinosi kava ir sausainiais.

„Prašome ragauti mūsų troškinio. Jei skanu – dėkitės grietinės, jei nelabai – viską ištaiso pomidorų padažas, – Kauno tvirtovės VII forto įgulos šeimininkas Vladimiras Orlovas džiaugėsi, kad besibaigiant vakarui šis taip ir liko nepaliestas. – Receptas? Viskas labai paprasta. Gera jautiena, maždaug 5 kg bulvės, perpus tiek avinžirnių, cukinija, paprika, pomidorai ir prieskoniai.“

Išgramdę likučius iš puodo, vilniečiai pasuko savais keliais. Kas link autobusų stoties, kas pas Kaune gyvenančius giminaičius. Ponia Irma?

„Girdėjau, kad pas jus yra šokiai vyresniems žmonėms, jei neklystu, vadinasi „Seni vartai“, – vakarą užbaigti su trenksmu žadėjo linksmoji vilnietė. Dukrai Viltei polėkio pristigo – iš arčiau susipažinti su naktiniu Kauno gyvenimu ji nepanoro, todėl tuo pačiu autobusu grįžo atgal į Vilnių.

Aktyvi sportininkė

Šeštadienio vidudienį Kleboniškio miško parko automobilių stovėjimo aikštelė buvo sausakimša, o belipantieji iš mašinų dalijosi į du srautus. Įsikibę į roges, vienas kilo į kalną, kiti, tuščiomis ar su slidininkų lazdomis nėrė į miško gilumą. Po pažastimi pasikišusi šiaurietiško ėjimo lazdas, kaunietė Augenija šalia pėsčiųjų tako lipdė sniego senį, tiksliau – mažą seneliuką. Rimtesnėms statyboms 75-erių damai laiko neliko, mat bičiulės vis ragino eiti link namų.

„Turiu labai geras kaimynes. Dažnai susėdame, bet ne apkalboms, o maloniems akiratį plečiantiems pokalbiams. Kartu ir į mišką išeiname“, – į dvi, už medžio besislepiančias kaimynes ranka mojo Augenija.

Trijų damų sportas tądien truko kone pusantros valandos – apsukusios nemenką ratą, laikrodžiui mušant dvyliktą, bičiulės tarėsi pas kurią gers popietės kavutę.

„Šiandien pakaks sporto. Išeisime ryt“, – Augenija prasitarė, jei draugės ir apsigalvos, gryno oro įkvėpti ji eis viena.

Aktyvūs gyvenimo būdas – garbaus amžiaus damos variklis. Tai ji dešimt stadiono ratų dviračiu tirpdo, tai su šiaurietiškomis lazdomis ar slidėmis į mišką brenda.

„Būdama studente ne kartą dalyvavau varžybose. Slidinėti man patinka“, – į pusnis miško gilumoje žvelgė buvusi fizikos mokytoja.

Linksminosi ant kalnų

Pakilusi ant kalno, ponia Augenija atsisveikino, mes gi įsisukome į vaikų būrį. Vilnone pirštine nubraukęs šlapią nosį, maždaug penkerių pyplys apžergė roges ir šaukdamas iš laimės pasileido žemyn. Jam įkandin – pusvalandžiui vaikystę prisiminęs tėtis. Tiesa, ne su rogėmis, o su plastikine čiuožyne, nuo kurios įpusėjęs kalną nuvirto.

„Šią žiemą su rogėmis pirmą kartą. Smagu, galėtų tik šiek tiek šalčiau būti“, – žemyn paleidusi dukrą, arčiau savęs keturkojį bičiulį truktelėjo kaunietė Valda.

Šiaurės pr., šalia Kauno Suzukio pradinės mokyklos gyvenanti moteris pasakojo, anksčiau su vienturte eidavusi ant kalno netoli namų, tačiau dabar jis apjuostas tvora.

„Jei ir pakliūtume vidun, nebenusileistume – tvora maišo, – Apgailestavo moteris. – Kita vertus, gal ir nėra taip jau blogai. Praplėtėme kalnų akiratį.“

Kleboniškio miško kalnai savaitgalį buvo bene populiariausi. Panemunės šile išsibarsčiusius sutikome vos kelis žiemos pramogautojus. Lampėdžių ežero skardžiuose žmonių nesimatė. 

Patarimai dviratininkams

Beieškant žiemos pramogautojų, pro šoną prašvilpė dviratininkas. Jo nespėjome sustabdyti. Kitas gi buvo kiek lėtesnis – akimirkai nulipęs nuo balnelio mums ir kitiems dviračių sporto entuziastams dalijo patarimus, kaip suderinti žiemą ir dviratę transporto priemonę.

„Tiems, kurie nori dviračiu važinėti žiemą, labai svarbu teisingai pasirinkti žiemines padangas ir žieminę aprangą. Aš turiu ir vieną, ir kitą“, – užtikrintai kalbėjo kaunietis Rokas.

Važiuojant, anot jo, labiausiai šąla veidas, rankos, keliai ir kojos, todėl svarbu pasirūpinti šiltomis pirštinėmis, po šalmu dėvėti pošalmį, o ant avalynės užsidėti specialius antbačius.

„Geriausia naudoti specialią žiemos važinėjimui skirta dviratininko aprangą. Kaip ir žvejams“, – dirstelėjęs į vandenyje mirkstančius žvejus, Rokas užsėdo ant dviračio ir pasuko miesto centro link.

Bristi iki žvejų net nebandėme. Veikiausiai to nebūtume darę net ir tuo atveju, jei būtų ledas – baisu. Panašu, kad ne tik mums.  Lampėdžių ežeras, nors ir užtrauktas ledu, šeštadienio vidudienį buvo visai tuščias. Nei žvejų, nei čiuožinėtojų ar ledo ritulio žaidėjų čia nebuvo.

„POST“ galerijoje nuo ketvirtadienio šurmuliavo menų mugė. Tiesa, šurmulio, įprasto rudens ar Kaziuko mugėms, ketvirtąjame Laisvės al. 51 A pastato aukšte nebuvo. Šeštadienio popietę įkritusi į minkštasuolį lankytojų čia lūkuriavo viena menininkė iš sostinės, o ant sienų sukabintus darbus vertino vos keli miestiečiai.

„Į Kauną atvykau su trim paveikslais. Dalis jų – mano magistrinis darbas“, – per petį dirstelėjo Margarita Božkaitė.

Namuose aptikusi senas senelio nuotraukas, menininkė jas nusprendė perkelti ant drobės. Taip, anot jos, prieš tris metus gimė du paveikslai „Scena“ ir „Teatras“.

Kiek tolėliau nuo M.Božkaitės darbų įsitaisė Gedimino Endriekaus „Elnias“, Aurelijos Šimkutės „Ketera“, Dianos Remeikytės „Puikus naujas pasaulis“ ir dar kelios dešimtys pigmentinės skaitmeninės spaudos, juodai baltų nuotraukų, bronzinių skulptūrų ir akvarelės darbų.

Kiek jų tiksliai, mugės organizatoriai neskaičiavo.

„Savo darbus eksponavo apie trisdešimt menininkų iš Kauno, Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų. Vienas menininkas ukrainietis“, – žvilgsniu perbėgusi per visas keturias galerijos erdves, mažiau žinomus ir jau pripažintus kūrėjus skaičiavo „POST“ galerijos praktikantė, Kultūros vadybos studijų programos IV kurso studentė Julija Selezniova.

Iki rytojaus vakaro vyksiančioje menų mugėje lankytojai galės ne tik iš arčiau susipažinti su kūrėjais, bet ir įsigyti jų darbus. Kainos, anot J.Selezniovos, labai įvairios. Už atvirukus menininkai prašo 2-3 eurų, už paveikslus – nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Tuo metu brangiausia skulptūra įkainota 6 tūkst. eurų.

„Kelis atvirukus žmonės nupirko. Domisi ir paveikslais, nuotraukomis, varto kainoraštį“, – studentė vylėsi, kad besibaigiant mugei, į naujus namus iškeliaus bent keli darbai.

Kūrybos bendruomenės namų duris pirmieji talkininkai ėmė varstyti ankstyvą rytą. Per keliolika minučių nuskuto bulves, paruošė tarkį, supilstė jį į indus ir pašovė į orkaitę. Kol plokštainis kepė ir keitė savo spalvą, vienintelis procese dalyvavęs vyras pjaustė svogūnus ir čirškino spirgus.

„Kugelis bus dieviško skonio“, – tuo nei kiek neabejojo virtuvėje besisukusieji, o paklausti recepto, mįslingai užtilo.

Ne karštame piene, kuriuo nuplikė tarkį, ne kiaušiniuose, kurių neskaičiavo ir net ne bulvėse, kurių maišą gavo dovanų – skaniausio Zapyškyje plokštainio paslaptis, anot kepusių moterų, moliniai indai, į kuriuos supilstė 13 l tarkio.

„Kepėme 2 val. 200 laipsnių temperatūroje“, – iš orkaitės ištraukusi pirmąjį, antrą indą senojo puodininkystės amato puoselėtoja, keramikė ir pedagogė Kristina Zazerskienė paliko toliau šusti.

Kaune gimusi, Vilniaus dailės akademijoje keramikos studijas baigusi K.Zazerskienė jau bemaž vienuolika metų kuria Kaišiadorių rajone, kur anot jos pačios, nukrito kaip molis. Pradžioje lipdė ant virtuvinio stalo, galiausiai atidarė „Molio virtuvę“.

„Nepaisant to, kočėlo mano namuose nerasite. Kodėl? Visi virtuviniai įrankiai iškeliavę į dirbtuves. Darbui su moliu puikiai tinka ir česnakų spaustuvas, ir tarka“, – nusijuokė auksarankė, sertifikavusi tris tautinio paveldo gaminius: keptuves, terlas ir juodpuodžius.

Pastarieji saviti dėl technikos, kuri priskiriama archajiškiausiam molio apdirbimo būdui – dar karšti indai nardinami į raugą. Šis juos nudažo įvairiausiomis spalvomis.  Tiesa, laikui bėgant kepimo formos keičia savo spalvą.

„Tai nėra trūkumas, tai – natūralus procesas“, – paskutinius bulvių plokštainio gabalėlius žvejojančius skanautojus instruktavo keramikė.Priešingai nei lėkštes, kurios po kelių minučių tuščios keliavo į kriauklę, molinių indų nerekomenduojama mirkyti. Sudžiuvusius maisto likučius esą geriausiai valyti popieriumi ar medžiagos skiautele, o vietoje buitinės chemijos naudoti sodą ir druską.

„Saugokite kepimo formą nuo labai staigaus temperatūrų svyravimo. Išėmę iš orkaitės ar pečiaus leiskite jai atvėsti iki kambario temperatūros ir tik tada plaukite, – Šiam procesui K.Zazerskienė patarė naudoti delnus, bet ne kempines. – Beje, labai svarbu švarų kepimo indą išdžiovinti. Drėgno nedėkite į uždarą virtuvinę spintelę.“

Matydama, kaip ant stalo keliauja antras indas su plokštainiu, menininkė pridūrė, kad raugo keramikos kepimo indai tinkami ne tik bulviniams patiekalams. Juose savo skonį atskleis ir mėsa, ir žuvis, ir saldieji pyragai.

Rinkosi numizmatai

Lietuvos banko rūmų darbuotojai neskaičiuoja duris varstančių miestiečių, tik spėja, kad kasdien čia užsuka nuo keliolikos iki kelių dešimčių interesantų. Didesnis antplūdis esą jaučiamas į prekybą paleidus naujas progines monetas.

Bent kelis numizmatus istoriniuose rūmuose sutikome ir šeštadienio vidudienį – kol dauguma smalsuolių naršė po pastato aukštus, išsirikiavę eilėje prie langelio monetų kolekcionieriai tykojo savo grobio. 

„Norėčiau 2 eurų proginės apyvartinės monetos, skirtos lietuvių kalbai ir tos su bokštais“, – į pinigą, skirtą Vilniaus miestui, pirštu bedė kaunietis Vytautas.

Garbaus amžiaus numizmato kolekcijoje panašių monetų bent kelios dešimtys. Vienas jų gavo dovanų, kitas įsigijo pusvelčiui, o už kitas nepagailėjo ir šimtinės. Šįsyk Vytautas neišlaidavo. Vieną monetą nusipirko už 2 eurus, kitą – už 9 eurus. 

„Vargu ar kiti pensininkai supras mano aistrą, – specialiame, oda trauktame dėkle paslėpęs pirkinius Vytautas ėmė dairytis po salę. – Ne kartą buvau čia, tačiau pasižvalgyti plačiau, neturėjau progos.“

Išskirtiniai baldai

Jau po kelių minučių Vytautą sutikome antrame aukšte. Nuo ten ir mes pradėjome pažintį su istoriniu, Kaune Maironio ir K. Donelaičio gatvių sankirtoje metus ir pinigus skaičiuojančiu statiniu. Pirmiausiai nosį kyštelėjome į banko tarybos ir valdybos posėdžių salę. Joje – keturiolika krėslų, puoštų banko logotipais ir masyvus medinis stalas. Mėlynos sienos, laku dengtas parketas ir lubos, dekoruotas rytietiškais ornamentais.

Netoliese, plačiai atvertos durys kvietė užsukti į dar vienas, prabanga alsuojančias erdves – ano meto ministro pirmininko Augustino Voldemaro apartamentus. Pasirodo, čia buvo įrengtas ne tik jo darbo kabinetas, bet ir butas su prieškambariu, oficialiems priėmimams skirtomis patalpomis, atskiru paradiniu įėjimu su liftu ir atsarginiais laiptais. 

Čia dirbančiuosius jis kelia kiekvieną dieną. Priklausomai nuo svorio tris arba keturis žmones vienu metu. Šiandien tik išjungėme. Vargu ar mūsų senolis susitvarkytų su tokiais srautais.

Apartamentuose, kaip ir kitose antrojo aukšto erdvėse tik mediniai, reprezentaciniai baldai: rašomieji stalai, spintos, kėdės. Dauguma jų gaminti pagal specialų užsakymą Kaune veikusiame Kosto Petriko baldų fabrike. Baldai puošti drožiniais – ereliais, simbolizuojančiais valdžią, liūto letenomis, liudijančiomis galią ir tvirtumą, karališkaisiais herbais, Lietuvos banko monogramomis.

Banko sienas tebepuošia Antano Žmuidzinavičiaus, Justino Vienožinskio, Jono Mackevičiaus ir kitų žinomų šalies dailininkų darbai. Čia saugomos ir kelios lietuvių menininkų skulptūros.

Liftas tebekelia

Anuos laikus banke mena ir šviestuvai. Jų bent kelios dešimtys. Veikia ir senieji radiatoriai.

„Kaip ir liftas, – iš arčiau susipažinti su 1936-ųjų senuku, kurį pagamino bendrovė „Otis“, kvietė tarpukario dama persirengusi moteris. – Čia dirbančiuosius jis kelia kiekvieną dieną. Priklausomai nuo svorio tris arba keturis žmones vienu metu. Šiandien tik išjungėme. Vargu ar mūsų senolis susitvarkytų su tokiais srautais.“ 

Užsukome ir į vietos biblioteką. Čia tebestovi senasis ąžuolinių sieninių spintų komplektas, kasininkų stalai. Tiesa, knygų kolekcijos, kurią sukaupė A.Voldemaras, neliko.

„Prieikite arčiau“, – bibliotekoje besisukančius smalsuolius prie šešiakampio raudonmedžio stalo su šlifuotu marmuro paviršiumi kvietė banko darbuotojas.

Aplink stalą – paauksuoti krėslai, puošti stilizuotomis kojomis. Viršuje jų – egiptiečių deivės galva su sparnais, apačioje – žvėrių letenos.

„A.Voldemaras prie šio stalo žaidė kortomis“, – tiesa, kokius žaidimus, banko darbuotojas negalėjo atsakyti.

Už storų durų

Laiptais nusileidę žemyn, banko operacijų salėje ilgai netrukome – išskubėjome į uždarą kiemą, kur išrikiuoti atvirų durų dienų dalyvių dėmesio laukė trys automobiliai. Vienas jų – 1997-ųjų šarvuotis, skirtas pinigų gabenimui iš Kauno į Vilnių ir atgal.

„Kokia didžiausia suma gabenta šiuo automobiliu? Tikiu, kad smalsu, bet atskleisti negaliu“, – šyptelėjo šalia šarvuočio stovėjęs banko apsaugos departamento darbuotojas Tadas.

Galiausiai nusileidome į pastato požemius, kur įrengtos pinigų saugyklos. Jose esantys seifai tušti, nepaisant to, laikomi už įspūdingų durų. Pastarosios sveria net tris tonas ir turi pakeliamą tiltelį. Jas atrakina trys banko tarnautojai trimis skirtingais raktais.

Angliškas terminas „slackline“ lietuviškai galėtų būti verčiamas kaip „laisva juosta“.

Vaikščiojimą ja maždaug prieš keturias dešimtis metų sugalvojo alpinizmu užsiimantys žmonės, o per pastarąjį dešimtmetį išpopuliarino šios pramogos entuziastai. 

Dabar slackline sportininkai medžiaginius lynus tiesia pačiose netikėčiausiose vietose – per įvairius telkinius, griovius ar tarp medžių, o juostos anksčiau buvusios vos keliolika centimetrų virš žemės, dabar gali atsiplėšti keliolika ar net keliasdešimt metrų. Vieniems vaikščiojimas lynu – sportas, kitiems – pramoga, tuo metu veiksmą stebintiems ant žemės – jaudulys už ore kybančius bebaimius.

Būrelis tokių šiandien susirinko K.Baršausko g. prie KTU „Santakos“ slėnio pastatų, kur tarp A ir B korpusų, 20 m aukštyje nusidriekė 2,5 cm pločio speciali juosta. Pastarosios tvirtumą išbandė

„Slackline Sessions in Kaunas“ komanda ir svečiai iš Vilniaus.

Nors stebintiems ekstremalų reginį nuo įtampos drėko delnai, atletai ramino – pasirodymas reikalauja daug fizinio pasirengimo ir susikaupimo, tačiau nėra toks pavojingas, kaip atrodo iš šalies, mat visi sportininkai dėvi saugos priemonėmis.  

Po profesionalų pasirodymo lynas atiteko smalsiausiems ir drąsiausiems žiūrovams. Tiesa, ne 20 m aukštyje, o kur kas žemiau ir kitoje vietoje – prie KTU Chemijos fakulteto.