Iš aikščių, gatvių ir kiemų Lietuvos valstybės atkūrimo dienos renginiai šiemet persikėlė į virtualią erdvę. Joje – režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklis „Alksniškės“ pagal jo paties parašytą pjesę, virtuali ekskursija ir pažintis su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Jonu Vailokaičiu.

Šiemet daug kas persikėlė į virtualią erdvę. Kitaip ir būti negali. Bendrauti ir bendradarbiauti su išoriniu pasauliu juk reikia.

Kauno valstybinio muzikinio teatro dovana, dailės studijos „Vaivorykštė“ virtuali tapybos darbų paroda ir daugybė kitų šventinių renginių. Vakare – unikalus reginys prie Kauno pilies. Specialiai Lietuvos valstybės atkūrimo dienos progai skirta šviesos instaliacija aplink Vyčio skulptūrą. Apie tokią renginių gausą žinojo vos keli kalbinti miestiečiai. Likusieji gi tikino, kad svarbiausia šventę jausti širdyje. Šurmulys didžiausioje pėsčiųjų gatvėje ir būreliai Karo muziejaus sodelyje leido suprasti, kad nepaisant kitokio vasario 16-osios scenarijaus, kauniečiai švenčia.

Milda, dviejų vaikų mama

Vasario 16-osios šventė mūsų šeimai svarbi, tačiau masinių renginių su mažais vaikais stengiamės vengti. Šiandien, kaip ir ankstesniais metais, švenčiame. Dalyvaujame orientacinėse varžybose, kurių tikslas aplankyti tam tikrus objektus, esančius mieste. Jau buvome užsukę į Prezidentūros kiemelį. Liko dar penki taškai.

Augustinas, siuvėjas, sportininkas ir muzikantas

Ši diena yra ypatinga. Svarbesnė net už mano paties gimtadienį. Kasmet persirengiu ir vaikštau po miestą, žiūriu į tarpukario perlus. Pandemija tradicijos nepakeitė – šiemet aš vėl įsikūnijau į personažą. Tik aplinkinių žvilgsnių mažiau nei įprastai, bet juk ne jie svarbiausi. Lygiai tą patį galiu pasakyti apie masinius renginius. Be jų liūdna, tačiau tai nereiškia, kad šventės negalime surengti savo širdy. Šiandien, buvusio centrinio pašto pastato pašonėje kilnoju trispalvės spalvų svarmenis. Šaunu, kad dar ir taip galiu išreikšti savo meilę tėvynei. Darau tą ir per kitas valstybines šventes. Manau, visai šaunus būdas dar ir taip išreikšti savo jausmus Tėvynei.

Zita, kaunietė

Kaip dabartis pakeitė mano Vasario 16-ąją? Niekaip. Svarbiausia ne masė žmonių vienoje vietoje su trispalvėmis rankose, o jausmas, kuris yra širdyje.

Valstybės atkūrimo diena – ypatinga šventė ne tik man, bet ir visai šeimai, artimiems giminaičiams. Būdavo, susitinkame visi, kalbamės, vėliau einame pasivaikščioti ir džiaugiamės iškovota laisve. Šiandien viskas kiek kitaip. Atleiskite, susigraudinau.

Akvilė, moksleivė

Ši diena simbolizuoja modernios Lietuvos pradžią, todėl kasmet su artimaisiais džiaugiamės ir švenčiame kartu. Einame į Karo muziejaus sodelį, kitus renginius. Būna, kad tiesiog susėdame namuose. Šiemet daug kas persikėlė į virtualią erdvę. Kitaip ir būti negali. Bendrauti ir bendradarbiauti su išoriniu pasauliu juk reikia. Kaip dabartis pakeitė mano Vasario 16-ąją? Niekaip. Svarbiausia ne masė žmonių vienoje vietoje su trispalvėmis rankose, o jausmas, kuris yra širdyje. Su gimtadieniu, Lietuva!

Birutė, senjorė

Namuose kiekvienas šeimos narys turi po trispalvę. Šiandien pasiėmiau saviškę ir išėjau tradiciniam garbės ratui. Sustojau prie Nežinomo kareivio kapo, „Laisvės“ statulos. Dabar einu į Prezidentūros kiemelį. Gaila tik, kad negalėsiu susitikti su bendraminčiais išgerti kavos su kokiu nors saldėsiu Senamiesčio kavinėje. Anksčiau po visų oficialių renginių būtinai užsukdavome kur nors, nes tokią dieną reikia švęsti!

Pradžiugino koncertas

12-uoju numeriu žymėto T. Masiulio namo kieme ketvirtadienio vakarą buvo galima stebėti kiek neįprastą vaizdą – su naminėmis šlepetėmis, šiltais paltais ir bengališkomis ugnelėmis rankose, gyventojai savo balkonuose lingavo tarsi „Žalgirio“ arenoje, gerame populiariosios muzikos koncerte. Ėję pro šalį stojo prie lemputėmis apraizgytų medžių ir taip pat pasidavė muzikos vilionėms.

„Į kalėdinius koncertus šiemet eiti negalime, bet pasirodo ir nereikia, jie atkeliauja patys“, – stebėdama į kiemą įvažiuojantį šventiškai išpuoštą autobusą pro kurio langus veržėsi kalėdinė muzika, vietinė gyventoja Vida džiaugėsi, atsiradusi tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.

Jai antrino ir kiti kalbintieji. Esą šiuo metu, kai neveikia muziejai, nevyksta jokie kultūriniai renginiai, o visas dėmesys telkiamas tik į pandemijos suvaldymą, džiugina bet kokia graži iniciatyva.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Jau išbandytas formatas

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, žinomų atlikėjų ir Kauno miesto savivaldybės iniciatyva, tokie koncertai ant ratų vyks iki pat Kalėdų, o miestiečiams bus dovanojamos pačios gražiausios kalėdinės melodijos – senos, gerai žinomos arba specialiai šiam projektui atlikėjų įrašytos.

Pirmosios kelionės metu Petrašiūnų ir Žemųjų Šančių gyventojus iš autobuso sveikino ir kalėdines dainas dovanojo miestiečiams gerai žinoma atlikėja, „Kaunas 2022“ ambasadorė  Šeduikytė. Tokio formato pasirodymai jai nebuvo naujiena. Pavasarį dainininkė koncertavo viename Kauno rajono kiemų, o vėliau koncertus rengė savo namo balkone.

„Man šie metai sudėtingi, bet kartu pilni atradimų. Tarkim, dabar dalyvauju tokio formato koncerte, apie kokį anksčiau negalėjau net pagalvoti, bet manau, visa tai, kas sujungia žmones, yra verta pastangų. Ypač tokiu metu – artėjant Kalėdoms“, – žinoma atlikėja vylėsi, kad tokie koncertai šiųmečiam šventiniam laukimui suteiks daugiau magijos.

Gali atvažiuot pas jus

Kitais gruodžio vakarais iš autobuso skambės Lino Adomaičio, „Golden Parazyth“, Rūtos Mur, grupių „Baltasis Kiras“, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, „Antis“, „Colours of Bubbles“ kalėdinės dainos. Nesuspėję pamatyti   autobuso ir išgirsti jo grojaraščio, kalėdinius įrašus vėliau galės rasti vienoje iš visiems gerai žinomų muzikinių platformų.

Anot idėjos sumanytojų, kalėdinės melodijos į gyventojų langus ir širdis belsis daugiau nei dešimtyje Kauno mikrorajonų kiemų. Autobusas stos ir ligoninių kiemuose, kur atlikėjai muzikinius linkėjimus perduos sunkiai dirbantiems medikams.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Beje, kalėdinis autobusas gali praskaidrinti ir jūsų kiemo gyventojų kasdienybę. Papuoškite langus ir balkonus lemputėmis, girliandomis, o tada internetu registruokite savo kiemą, kaip vieną iš galimų šventinio autobuso stotelių.

Rūpinasi vieni kitais

Tradiciškai, šeštadienį miestiečiai plūdo į Kauno turgavietes. Bene tirščiausia koncentracija buvo prie Kauno pilies, kur galima įsigyti ne tik bulvių, morkų, duonos ar jaučio šmotą, bet ir šį bei tą subtilesnio – ančių kepenėlių pašteto su sviestine bandele, kanapėmis gardintų sausainių ar naminio „Napoleono“ gabalėlį, puoštą bruknių uogomis. Per pirmąją koronaviruso bangą demonstravę sąmoningumą, su lyg antrąja turgaus prekeiviai tapo dar atsargesniais – savaitgalį prie prekystalių buvo galima pastebėti ne tik įspėjamuosius plakatus ir storesnius permatomos plėvelės atitvarus, bet ir ant grindinio išrikiuotus ryškių spalvų kuolelius, saugiam atstumui tarp žmonių palaikyti. Tokį žymėjimo būdą prekeiviai rinkosi dėl to, kad priklijuojamos juostos ant žemės sunkiai matomos, o ir nėra labai patvarios – greit atsilupa.

Kauniečiai į ženklus reagavo geranoriškai ir tikino, kad toks turgaus prekybininkų požiūris ragina rinktis juos, o ne didžiuosius prekybos centrus.

„Sąmoningai stengiuosi kuo mažiau eiti į parduotuves. Esu įsitikinęs, kad didieji tinklai visada lobo, o dabar jiems aukso amžius. Pažiūrėkite, kokios spūstys parduotuvėse, kiek produktų išvežiojama į namus, – kalbintos  kauniečių poros pasirinkimas – pagalba smulkiesiems ūkininkams. – Žinau, kad tas pats mėsos gabalėlis ar duonos kepalas čia brangesni, bet geriau mokėsiu žmogui, kuris augino, kuris savo rankomis kažką gamino, nei „Maximai“ ar kitam tinklui“.

Neapsimokės dirbti

Kalbinti Žaliakalnio turgavietės prekeiviai tikino išgyvenantys sunkmetį. Priešingai nei anksčiau, žmonės čia neateina darbo dienomis, o šeštadienių pirkimo pajėgumai gerokai menkesni.

„Žmonės sako, kad apsipirkimų skaičių retina dėl saugumo, todėl vietoje kelių dienų per savaitę, kaip įprastai, ateina tik šeštadieniais. Vienu atėjimu bando apsipirkti daugiau, bet mes to nejaučiame, – rankomis skėsčiojo daržovių prekeivė. – Va, pardaviau kelis kilogramus morkų, svogūnų, obuolių. Jų daug neima, nes greit pūva. Tik ką tris maišus bulvių po 30 kg žmonės pirko, sakė, į rūsį neš.“ 

Prabėgus maždaug trims valandoms nuo darbo dienos pradžios, daržovių prekeivė skaičiavo vos 25 eurų uždarbį.

Prabėgus maždaug trims valandoms nuo darbo dienos pradžios, daržovių prekeivė skaičiavo vos 25 eurų uždarbį. Jei situacija negerės, eiti į turgų esą  bus nuostolinga. Jai antrino ir mėsos pardavėja. 

„Būna dienų, kai į kasą beveik niekas neįkrenta. Bendrai paėmus pelnas mažas – apie 50 eurų per dieną,  – mėsos ir jos gaminių kainų, anot jos, karantinas nekeitė, maždaug 30 centų už kilogramą jos didesnės dar nuo praėjusių metų. – Štai, rūkyti lašiniai kainuoja 4,90 euro, vytinti kumpeliai 6,90 euro už kilogramą. Galiu pasiūlyto rūkytos nugarinės, skanių dešrelių su riebaliuku. Kainos tikrai nėra didelės, bet žmonių mažai. Negelbsti net ir nuolatiniai klientai, kurie sunkiu metu mūsų neapleidžia.“

Ima raugintus gaminius

Duonos gaminiais prekiaujantis Vladas pasakojo, sunkiai išgyvenęs pirmąjį karantiną, o dabar esą ir vėl tenka veržtis diržus.

„Pirmo karantino metu gelbėjo santaupos, bet jas išleidau. Kainų kelti negaliu, nes išsibėgios ir tiek paskutiniai žmonės“, – Vlado vardu prisistatęs duonos gamintojas skaičiavo, kad pirkėjų srautai sumažėjo daugiau nei perpus, o ir perkančiųjų įpročiai pasikeitė. Žmonės ėmė labiau skaičiuoti.

Karantinas privertė ne tik labiau skaičiuoti, retinti apsipirkimų skaičių, bet ir pakoregavo krepšelių turinį. Prekybininkai pastebi, kad vis dažniau miestiečiai renkasi raugintas daržoves, uogienes ir kitus produktus, jų manymu padedančius kovoti su virusais.

„Perka raugintus kopūstus, štai, turiu su ciberžole. Populiarios net ir raugintų kopūstų sultys. Asmeniškai man nelabai skanu, bet kitiems jos patinka, – Žaliakalnio turgaus prekeivė toliau vardijo karantino asortimento populiariausiuosius. – Noriai ima šaltalankių sultis, tik ką skintus arba jau paruoštus svarainius. Juose gi apstu vitamino C.“

Dažnas į krepšelį deda spanguoles ar putino uogas. Pastarosios iki pirmųjų šalnų nors ir kartokos, tačiau labai naudingos. Kaip pasakojo uogomis prekiaujančios moterys, tinkamos ir prie peršalimo, ir prie žarnyno, ir prie širdies ligų.  

„Jas galima sušaldyti, galima džiovinti, galima tiesiog kaip saldainį imti šviežią sukramtyti. Aš pati išspaudžiu ir su medumi maišau. Gaunasi skani. labai gražios spalvos, o svarbiausia – vitamininga masė“, – dėžutė putinų už 2 eurus bruko prekeivė.

Pavergė Kauno vaizdai

Po karantino, sustingdžiusio kino industriją, pirmieji filmavimai į Kauną grįžo dar vasarą – liepą kalbintas Kauno filmų biuro vadovas Aurelijus Silkinis, kartu su kūrybine komanda dėliojo paskutinius taškus Edmundo Jakilaičio prodiusuojamoje atkuriamosios dokumentikos kino juostoje „1920. Didžioji Diena“ ir intensyviai ruošėsi naujiems darbams.

„Negaliu kalbėti nei apie skaičius, nei apie režisierius ar aktorius. Toks sutarimas galioja, kol neprasidėjo darbai. Jei viskas bus gerai, o aš tikiu, kad taip ir bus, į Kauną atvažiuos du dideli projektai, o mes ir vėl kažkada sudrumsime miesto ramybę gerąja prasme“, – dar liepą A.Silkinio lūpose nuskambėję žodžiai išsipildė įpusėjus spaliui.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Vos prieš kelias dienas Kauno filmų biuras išplatino pranešimą apie laikinus nepatogumus mieste. Kaltininkas – „Netflix“ kompanija, pradėjusi naujo švedų serialo „Clark“ filmavimo darbus. „Projektas ilgai ieškojo tinkamos šalies. Lietuva dalyvavo dideliame konkurse, kur konkurentės buvo ir kaimyninės šalys, ir daug didelių projektų filmuojančios Vengrija ar Čekija. Visgi, pasirinkta Lietuva“, – A.Silkinis neslėpė, kad tokį sprendimą kūrybinė komanda priėmė ir dėl Lietuvos architektūros, ir dėl plačiai pasaulyje nuskambėjusio Kauno filmų biuro vardo, ir dėl sklandžios komunikacijos su Kauno miesto savivaldybe.

Lietuva dalyvavo dideliame konkurse, kur konkurentės buvo ir kaimyninės šalys, ir daug didelių projektų filmuojančios Vengrija ar Čekija. Visgi, pasirinkta Lietuva.

Kaustė praeivių dėmesį

Penktadienio vidudienį Kauno centrinio pašto teritoriją apjuosusi „Stop“ juosta, kūrybinė komanda apsisaugojo tik nuo atsitiktinių smalsuolių įsibrovimo į filmavimo aikštelę, bet ne nuo jų žvilgsnių.

Apspitę istorinį pašto pastatą miestiečiai traukė mobiliuosius telefonus iš kišenių ir stebėjo, kas vyks toliau. Po geros valandos pasigirdo sprogimas, o pro pagrindines centrinio pašto duris ėmė virsti dūmų kamuoliai. Kaip netrukus paaiškėjo, minėtoji scena vaizdavo sprogimą banke ir iš jo bėgančius panikos apimtus žmones.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Dalis filmavimo darbų vyko pašto viduje. Paskui viskas persikels į lauką“, – daugiau informacijos apie tolimesnę filmavimo eigą ir filmo scenarijų iš kalbinto kūrybinės grupės nario išpešti  nepavyko – „Netflix“ atstovai griežtai atsisakė teikti bet kokią informaciją ir bendrauti su žurnalistais. Dėl bendro susitarimo nedaugžodžiavo ir Kauno filmų biuro darbuotojai. Todėl tik iš senų lengvųjų automobilių ir būrelio persirengusių aktorių buvo galima spręsti, kad kino juosta, kurią išvys žiūrovai, laiką atsuks bent keliomis dešimtimis metų atgal.

Anot A.Silkinio, į filmavimo procesą įtraukta 120 žmonių, filmuosis daugiau kaip 1,2 tūkst. masuotės aktorių. Kino juostos biudžetas Lietuvoje sieks 5 mln. eurų.

Gyvena šia diena

Kitos savaitės pradžioje filmavimai numatyti prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos ir LSMU Kauno ligoninės. Tikėtina, kad darbai tęsis ir lapkričio, ir gruodžio mėnesiais. Paklaustas, ar nesibaimina, kad kasdien augantys užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičiai ir vėl pakoreguos Kauno filmų biuro planus, A.Silkinis nesiėmė orakulo vaidmens.

„Jei pavyks nukonkuruoti Lenkiją, žiemą į Lietuvą atvyks dar vienas projektas su ypatingai garsiais vardais. Kaip matote, planų yra labai daug, bet gyvename šia diena. Niekas nežino, kaip mus paveiks pandemija. Aišku tik viena, jei užsikrės bent vienas komandos narys, procesas bus stabdomas“, – Kauno filmų biuro vadovas vylėsi, kad minėtam scenarijui nebus lemta išsipildyti.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Dėl to filmavimo komanda laikosi visų Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijų – dėvi kaukes, naudoja dezinfekantus, matuoja temperatūrą.

„Visi rūpinasi ir savo, ir aplinkinių saugumu. Smagu, kad rodomas toks dėmesys“, – kalbėjo A.Silkinis.

Tarpukario architektūros žinovai ne kartą akimis valgė Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejų, Ugniagesių rūmus, rašytojo Prano Mašioto sodybą „Mašiotynę“, Sugiharos namus, Kauno Centrinį paštą ar Prano Gudavičiaus ir Aleksandros Ilijienės namą K.Donelaičio gatvėje. Maisto pramonės ir prekybos mokymo centro pedagogės su mokinėmis savo darbais dar labiau sužadino apetitą – penktadienio popietę pristatė ypatingą kepinių šešetą, vaizduojantį moderniosios tarpukario architektūros perlus.

„Pirmiausiai kepėme, tada – tepėme, laukėme kol sutvirtės, pjaustėme“, – konditerijos profesijos mokytoja Rasa Virginija Venterienė skaičiavo, kad pradėjusios darbus pirmadienį, tortus ant specialių padėklų auksarankės išdėliojo ketvirtadienį.

Pirmiausiai kepėme, tada – tepėme, laukėme kol sutvirtės, pjaustėme.

Šešių netradicinių tortų lakštams konditerės sunaudojo 600 kiaušinių, kelias dešimtis kilogramų cukraus, miltų. Pertepimui – dešimtis litrų kremo.

„Jei neklystu, sunaudojome dar apie  20 kg ar 25 kg cukrinės masės puošybai“, – į Ugniagesių rūmus, kurių „statybos“ darbus kuravo, ranka mostelėjo R.V.Venterienė.

Kartu su mokinių būreliu konditerijos profesijos mokytoja lipdė ir  „Mašiotynę“. Nors namas, kone perpus mažesnis už Ugniagesių rūmus, R.V.Venterienei jis kur kas mielesnis. Su cukrinėmis gėlės vazonuose, raudonu apuoku ant sienos ir mažais lengeliais, pro kuriuos, regis, nosį tuoj kyštelės aušrininkas, visuomenės veikėjas, pedagogas ir vaikų rašytojas P.Mašiotas.

Vilmanto Raupelio nuotr.

„Pasiskirstėme, kas ką darys. Tarkim, buvo mergina, kuriai geriau nei kitoms sekėsi lipdyti, todėl jai patikėjome smulkius lipdymo darbus. Kitos ėmėsi stambesnių detalių“, – konditerijos specialybės mokytoja pasakojo, kad suvaldyti miltus ir cukrinę masę buvo kur kas lengviau, nei susidoroti su baime. Kas bus jei nepavyks? Visgi, galutinis rezultatas pranoko visos komandos lūkesčius.

„Tikrai ne visas detales atkartojome, bet jeigu žiūrėdami į kepinius žmonės atpažįsta tam tikrus Kauno pastatus, reiškia, su užduotimi susidorojome“, – penkių pedagogių ir keliolikos mokinių komandai už sklandų darbą dėkojo  R.V.Venterienė. 

Kokie bebūtų gražūs, tortai nebus suraikyti gabalėliais ir išdalinti smaližiams. Autentiškų pastatų išvaizdą įgavę tortai taps garsios menininkės iš Airijos Aideen Barry kuriamo videomeno projekto apie Kauno modernistinę architektūrą „žvaigždėmis“ ir tikromis dekoracijomis.

Vilmanto Raupelio nuotr.

„Ši menininkė labai kūrybinga ir įdomi, įtraukianti ne tik profesionalius, bet ir pradedančiuosius menininkus, mėgėjus“, – „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatorė Ugnė Marija Andrijauskaitė vylėsi, kad kūrybiniams darbams pandemija nepakiš kojos.

Kvietė būti menininkais

Visą dieną trukusio jau trečiojo „Fluxus“ festivalio kulminacija tradiciškai tapo persirengusių miestiečių kopimas į Parodos kalną. Anot renginio sumanytojų, tokia atrakcija – ne tik pramoga. Ji turi ir simbolinę prasmę. „Iš laikinosios – į šiuolaikišką sostinę“, – likus kelioms dienoms iki vakarinio kopimo, kauniečius ir visus kitus entuziastus tapti virsmo dalimi kvietė „Kaunas 2022“ komanda.

Renginio metu žmonės buvo kviečiami išlaisvinti savo fantaziją ir bent kelioms valandoms virsti tuo, kuo širdis geidžia, bet standartai neleidžia. Todėl šeštadienio vakarą ant Parodos kalno buvo galima išvysti ir karžygį su šarvais, mistinę būtybę su keturiomis kojomis, klouną, įsikinkiusį vaikišką vežimėlį ir žybsinčiomis lemputėmis apsikarsčiusį mėlyną zuikį.

„Fluxus“ festivalio organizatoriai ne sykį pabrėžė, kad kiekvienas mūsų esame menininkas. Nesvarbu, dirbtume gydytojais, mėsininkais ar duobkasiais. Pats aš – ofiso darbuotojas, o kostiumas ir balti marškiniai – nuolatinis mano palydovas, todėl bent kelis kartus metuose smagu virsti kuo nors kitu“, – kosminio laivo kostiumą vilkintis kaunietis Deividas neslėpė, teminius vakarėlius su draugais organizuojantis bent kelis kartus metuose. Kartais kostiumus nuomojasi iš nuomos punktų, kartais gaminasi pats su žmona. Šeštadienio vakaro apranga – visos šeimos bendro darbo rezultatas. Mintis – jo. Žmona kartono lakštus pavertė skraidančiu įrenginiu, o vaikai apkabinėjo lemputėmis ir aplipino folijos gabalėliais.

Laimučio Brundzos nuotr.

Kostiumus gamino patys

Likus keliolikai minučių iki starto, kalno papėdėje šalia Įgulos bažnyčios nekantriai trypčiojo ir kaunietis Povilas. Praėjusiais metais jo įvaizdus pelnė itin daug žiūrovų simpatijų. Jaunas vyras pasakojo, kostiumus kuriantis pats, o įkvėpimo ieškantis įvairiuose kompiuteriniuose žaidimuose.

„Praėjusiais metais buvau karžygiu. Prie kostiumo buvo pritvirtinta maždaug pusantro metro aukščio galva, pilna balionų. Šiemet taip pat nusprendžiau būti karžygiu, tik kostiumą jau kitą pasidariau“, – Povilas tikino, kad naujasis jo drabužis kur kas profesionaliau pagamintas, tačiau nedrįso prognozuoti, kaip jį įvertins publika.

Pastaroji ji buvo nusiteikusi šventiškai. Visus dalyvius, lipančius kalnu skatino plojimais, šūksniais ir garsiniais signalais.

„Praėjusiais metais stebėjau „Red bull muilinių lenktynes“. Labai patiko. Manau, čia bus panaši atrakcija, – Visai netikėtai renginyje atsidūrusi kauniečių pora svarstė ar kitąmet  nevertėtų ir patiems išbandyti jėgų. – Draugė kaip tik studijuoja Vilniaus universiteto Kauno dailės fakultete. Jaučiu, minčių kaip apsirengti, ji tikrai turės, o ir įgyvendinti idėją su jos rankomis nebūtų sunku.“

Laimučio Brundzos nuotr.

Kaukė – privaloma

Nors šventės dalyviai buvo labai skirtingi, visus juos vienijo noras parodyti save, kuo įdomiau pasiekti kalno viršų ir apsauginės kaukės.  Jas privalėjo dėvėti visi vakaro dalyviai. Dėl esamos epideminės situacijos teko riboti ir pačių žygeivių skaičių. Jei praėjusiais metais žmonių buvo kone pusantro tūkstančio, šiemet jų buvo trigubai mažiau – į kalną kopė 400 iš anksto užsiregistravusių, nemokamą internetinį bilietą įsigijusių miestiečių. Skirtingu laiku į kalno viršūnę atbulomis,  dainuodami, deklamuodami eiles, darydami pritūpimus ir atsispaudimus kopė po 100 entuziastų.

Laimučio Brundzos nuotr.

Nors realiai kopimas pėsčiomis į Parodos kalną trunka vos keletą minučių, kai kurie juo kopė kur kas ilgiau. Juolab, kad ir renginio tikslas buvo ne kuo greičiau, o kuo įdomiau kirsti finišo liniją. Užkopę ant kalno persirengėliai neskubėjo išsilakstyti. Jų laukė triukšmingai nusiteikęs „Citybee“ automobilių orkestras, „Fluxus“ komanda su nemokamo vandens buteliukais ir specialios fluxus linksmybės.

Persikėlė į Kauną

„Aš negaliu kalbėti – būk mano balsas“, „Uždarykite daugyklas. Išgelbėkite šunis ir kates“ – nešini plakatais gyvūnų teisių gynėjai vakar surengė mitingą prie Seimo.

Šiandien gyva žmonių ir keturkojų grandinė nusidriekė per kitus Lietuvos miestus. Gyvūnų mylėtojai ir kovotojai už jų teises rikiavosi Klaipėdoje, Jonavoje. Mažiausiai 200 šimtai miestiečių su šunimis ar katėmis vidudienį susibūrė ir Kauno pilies pašonėje, šalia Vyčio paminklo. Reaguodami į šią savaitę šalį krėtusius skandalus dėl nelegalių gyvūnų veisyklų ir daugyklų, apie kurias pranešė pilietiški gyventojai, nešini įvairiais plakatais ir grandinėmis ant kaklų mitingo dalyviai ragino užkirsti kelią nelegaliam dauginimui ir didinti baudas už žiaurų elgesį su gyvūnais.

„Suprantu, kad tai ne savaitės ir ne mėnesio reikalas. Tačiau surėmus pečius mes užauginsime kartą, kuri mylės gyvūnus“, – susirinkusiesiems dėkojo mitingo organizatorius veterinaras Paulius Morkūnas. Dokumentų, kuriuos atsinešė su savimi, jis neskaitė, tik darsyk paragino griežčiau reglamentuoti prekyba gyvūnais be dokumentų, dažniau vykdyti patikrinimus ir dokumentiškai nustatyti, kiek maksimaliai vienas žmogus, neįteisinęs veislyno, gali laikyti gyvūnų.

Laimučio Brundzos nuotr.

Piktinasi valdžios požiūriu

Mitingo dalyviai atėjo ne vieni. Daugumą jų lydėjo ištikimiausi keturkojai bičiuliai. Pastarieji vizgindami uodegas ieškojo naujų pažinčių, tuo metu jų šeimininkai diskutavo tarpusavyje ir liejo aštrią kritiką institucijoms, nerodančioms pakankamai dėmesio veisykloms, kuriose kankinami gyvūnai.

„Mažos baudos nėra vienintelė problema. Manau, kad kur didesnis skaudulys – tarnybos, kurios į situaciją reaguoja labai vangiai. Liūdina ir valdininkų požiūris į keturkojus. Žinoma, ne tik jų. Po šios savaitės įvykių pasigirdo kalbų, kad geriau jau žmonės kovotų už savo, o ne gyvūnų teises. Turiu pastebėti, kad tie, kurie taip sako, dažniausiai yra abejingi ir vieniems, ir kitiems“, – kaunietė Greta, į mitingą atėjusi su savo augintiniu Čibiu, paimtu iš prieglaudos, neslėpė apmaudo, kad taip manančių žmonių apstu valdžioje. Su tuo sutiko ir į Kauną atvykęs Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika.

Mažos baudos nėra vienintelė problema. Manau, kad kur didesnis skaudulys – tarnybos, kurios į situaciją reaguoja labai vangiai.

„Man, kaip veterinarui šiandien labai liūdna. Manau, kad ir kiti kolegos veterinarai, kurie žino, turėtų netoleruoti tokių dalykų, o daugykloms neleisti gyvuoti. Tarnybos turi susiimti. Liūdina Žemės ūkio ministerijos pozicija šiuo klausimu, nes jie yra politikos formuotojai. Reikia nustatyti aiškius tikslus, per kiek laiko turi būti patikrinti visi veislynai, užtikrintos gyvūnų gerovės sąlygos, priimti teisės aktai“, – K.Mažeika negailėjo kritikos.

Prisijungė švedai

Su savo penkerių metų Rodezijos ričbekų veislės kalyte, kurią įsigijo veislyne Vilniuje, mitinguotojų minioje sukiojosi ir kaunietis Vytas. Vyras, kurį sunku sugraudinti ar net pravirkdyti, neslėpė, kad šią savaitę internete pasirodę vaizdai jį šokiravo, o Seimo narių neveiksnumas šioje situacijoje – piktino.

„Kalbos, kad reiktų kažką daryti, kaip suprantu jau senokai sklando, tačiau kur realūs veiksmai? Ar reikia dar daugiau aukų, kad ledai pajudėtų į priekį?“, – rankomis skėsčiojo pusamžis eisenos dalyvis.

Laimučio Brundzos nuotr.

Į mitingą taip pat atvyko trijų žmonių komanda iš Švedijos. Kaip netrukus paaiškėjo, užsieniečiai bendradarbiauja su „Penkta koja“ ir kiekvieną mėnesį gabena būtiniausias priemones prieglaudos globotiniams. Vienas iš svečių trejeto netgi pasišovė keturis šunelius pasiimti su savimi į Švediją. Sekti jo pavyzdžiu ragino ir mitingo Kaune organizatorius P.Morkūnas.

„Visiems, kurie sako, kad gaila šimtų eurų gyvūnams iš veislynų, išeitis – prieglaudos. Ten yra begalė keturkojų, yra net ir veislinių, todėl tikiu, kiekvienas norintis ten ras sau draugą“, – žmonių sąmoningumą.

Būtina registracija

Pandemijai tebediktuojant savo sąlygas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komandai teko perrašyti garsiąją Hamleto frazę.

„Kopsime ar nekopsime?“ – ankstyvą ketvirtadienio rytą būrelis smalsuolių nekantriai dirsčiojo į senamiesčio išminčių, rūkantį pypkę ant „Lituanicos“ sienos.

Virš senolio galvos pasirodę juodi dūmai būtų reiškę, kad „Fluxus“ festivalis ir tradicinis kopimas į Parodos kalną neįvyks, tuo metu geltoniems dūmams buvo patikėta skelbti džiugią žinią. Susirinkusiųjų džiaugsmui, per kelias minutes senamiesčio išminčius paskendo geltonų dūmų debesyje.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Taip, tai reiškia, kad šeštadienį mes ir vėl kopsime į Parodos kalną. 21.30 val. renkamės prie Soboro“, – „Kaunas 2022“ bendruomenių programos koordinatorė Simona Savickaitė visus norinčius kvietė suskubti ir suklusti.

Renginys nemokamas, tačiau priešingai nei ankstesniais metais, šiemet būtina registracija per „Paysera“ sistemą. To nepadarę, į vakaro linksmybes nepateks. Renginyje šiemet galės dalyvauti ne daugiau 400 žmonių. Kopti į kalną jie bus leidžiami srautais po 100.

Visa situacija koreguoja dalyvių skaičių, todėl jų bus mažiau nei anksčiau.

„Visa situacija koreguoja dalyvių skaičių, todėl jų bus mažiau nei anksčiau“, – pirmaisiais metais, S.Savickaitės skaičiavimais, į kalną kopė maždaug pusė tūkstančio miestiečių, praėjusį rudenį jų buvo visu tūkstančiu daugiau. 

Išlaisvinkite fantaziją

„Fluxus“ festivalis ir jo kulminacija – kopimas į Parodos kalną, simbolizuoja judėjimą iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę ir primena Kaune gimusios „Fluxus“ pradininko Jurgio Mačiūno mintį, kad kiekvienas mūsų gali būti menininku. Nepriklausomai nuo to, dirba šaltkalvio, pedagogo, mediko ar kėpėjo darbą. Todėl renginio nevaržo jokie rėmai. Vienintelė reikalavimas, kurią įvedė COVID-19 – apsauginė veido kaukė.

„Visa kita – minties laisvė. Renkitės kaip norite, būkite kuo tik norite“, – S.Savickaitė neabejojo dalyvių fantazija ir ar kartą pasidžiaugė praėjusių metų renginio svečių išradingumu.

Antai, aktorių Tomą Erbrėderį, įsitaisiusį ant unitazo, į kalno viršų tempė jo bičiulis. Minioje sukiojosi Kalėdų senelis su riedučiais, sportininkų būrelis su milžinišku ratu, raganos, miško žvėrys ir karžygiai. Vieni distanciją bandė įveikti eidami atbulomis, kiti – šokinėdami ar dainuodami. „Renginio tikslas, ne kuo greičiau, o kuo originaliau užkopti į kalną“, – S.Savickaitė prasitarė, kad visų, įveikusių distanciją lauks įvairios „Fluxiškos“ veiklos. Praėjusiais metais vakaro svečius sveikino orkestras.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Renginiai – visą dieną

„Kaunas 2022“ komanda džiaugėsi, kad kauniečiai jau ne kartą įrodė galintys įvairiausiais būdais prisidėti prie miesto pokyčių, todėl kviečia ne tik į vakarinę dalį.

„Fluxus“ festivalį, kuria ne kas kitas, o visos Kauno miesto ir rajono bendruomenės. Todėl kviesime jungtis į visos dienos programą“, – „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Visi kaip vienas“ kuratorė Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė neabejojo, kad žmonių susidomėjimas festivaliu bus didelis.

Atvirose kūrybinėse dirbtuvėse, veikiančiose Kauno Santakoje, miestiečiai prieš festivalį galės pasigaminti ne tik kūrybišką ir netikėtą, bet ir aplinką tausojantį kostiumą –  dirbtuvėse bus naudojamos tik antrinės žaliavos. Dirbtuvių pradžia 17 val.

Į „Fluxus“ festivalio Stebuklingų kilimų maršrutą“, truksiantį visą dieną ir išsibarsčiusį po visą miestą pakvies Kauno bienalė. Nuo pat ryto Šilainių kavinėje „Tinklas“ skambės poezija. Kartu su šokėjais Mantu Stabačinsku ir Vasara Visockaite visi norintys galės jungtis į kūrybinę laboratoriją Vienybės aikštėje. Zanavykų turguje bus sekamos pasakos, o Kauno IV-ajame forte kepami zefyrai. Dalyvauti ir klausytis Kauno pasakų ekskursijoje po Zanavykų turgų, Kauno IV-ajame forte – išsikepti zefyrų. 

Nuolatiniai lankytojai

„Sveiki! Smagu, kad jūsų tiek daug. Mes čia gal penktą kartą ir penktą kartą oras geras. Linkiu, kad jis toks ir liktų, o tuo metu Vilniuje lietus lytų“, – trečiadienio vakaro svečius sveikino ir pirmąją dainą sostinei dedikavo „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“.

Netrukus, vienas po kito jų lūpose suskambo žinomiausi kūriniai, susirinkusiuosius kėlę iš sėdimų vietų ir privertę dainuoti kartu. Kauniečių pora Asta ir Vilimas – ištikimi festivalio „Pažaislio liepų alėjos vakarai“ bičiuliai. Unikalioje erdvėje su vaizdu į Pažaislio vienuolyno rūmų ansamblį, kur tradiciškai užuovėją randa ir rokas, ir populiarioji muzika, ir autorinė kūryba, pora taisėsi jau ne pirmą kartą, todėl neabejojo, kad šiųmetis sezonas, nors ir trumpesnis, nepagailės geros muzikos.

„Sėdėjome beveik toje pačioje vietoje kaip ir prieš dvejus metus, o kai pamatėme „Antikvarinius Kašpirovskio dantis“ aplankė de javu jausmas“, – pora su šypsena prisiminė 2018-uosius ir trečiosios savaitės koncertą, kurio metu apsiginklavusi trimitu, smuiku, gitaromis, būgnais ir akordeonu grupė sprogdino Pažaislio sceną.

Tais metais pora aplankė kone pusę vasaros koncertų. Bene tiek pat jiedu žadėjo išklausyti ir šiemet – dėl karantino pasikeitė Astos ir Vilimo atostogų planai, todėl atsirado daugiau laisvų trečiadienio vakarų.

„Labai norime pamatyti Česlovą Gabalį, Rūtą Ščiogolevaitę ir Liną Adomaitį“, – savo favoritus išvardinę sutuoktiniai vylėsi, kad naujųjų planų jau niekas nesujauks.

Mažiau klausytojų

Ankstesniais metais startą skelbdavę gegužės pabaigoje, šiemet „Pažaislio liepų alėjos vakarai“ prasidėjo vidurvasarį. Dėl to šiek tiek nukentėjo ir pati programa.

„Jei anksčiau būdavo apie vienuolika koncertų, šiemet jų bus devyni. Iš principo du nusiėmė. Darėme mažesnius tarpus, kad į likusius mėnesius sutalpintumėme daugiau koncertų“, – kalbėjo viena iš organizatorių, „Bardai.lt“ kultūros projektų vadovė Alina Semionova.

Pasiruošimas septintam sezonui, anot jos, taip pat buvo kitoks. Nors programa buvo sudaryta ir su atlikėjais sutarta dar vasarį, šalyje paskelbus karantiną, iki pat paskutinės minutės nebuvo aišku, kaip šiemet atrodys „Pažaislio liepų alėjos vakarai“ ir ar iš viso jie įvyks.

„Džiaugiamės, kad šiandien žmonės pasirinko ne pajūrį ar lauko kavinę, o atvyko čia. Labai tikimės, kad ir kituose koncertuose sulauksime daug miestiečių ir Kauno svečių“, – nors automobilių stovėjimo aikštelė šalia „Monte Pacis“ buvo sausakimša, žmonių, anot A.Semionovos, susirinko kur kas mažiau nei įprastai.

Nors karantinas baigtas, renginių organizatoriai vis dar priversti riboti žmonių srautus. Koncertuose, vyksiančiuose iki liepos 16 dienos, klausytojų gali būti iki 700, o po liepos 16-osios– 1 tūkst.

Kiekvienam skoniui

Organizatoriai patikino, kad šios vasaros festivalio programoje – atlikėjų ir grupių asorti, patenkinsianti kiekvieno skonį. Liepos 8-ąją , kiek neįprastu laiku – 22 val. į šviesų ir teatro magijos vakarą pakvies žinomas aktorius, atlikėjas Andrius Kaniava. Sulaukęs pačių geriausių publikos vertinimų, teatralizuotas pasirodymas „Naktis teatre“ pirmą kartą suskambės ir Pažaislyje. Liepos 15 dieną susirinkusiesiems lenksis legendiniai Orestas ir Džilda Vaigauskai. Pora ne tik primins  auksinės lietuviškos estrados melodijos, bet ir pasidalins asmeninio gyvenimo paslaptimis. Liepos 16-ąją Pažaislis pakvips liepų medumi ir romantika – pirmą kartą čia bus surengtas poezijos ir muzikos vakaras kartu su aktoriais Andriumi Bialobžeskiu ir Giedriumi Arbačiausku.

„Šiemet sulauksime mūsų scenoje seniai bebuvusios Rūtos Ščiogolevaitės. Drauge su ja koncertuos  Paulius Zdanavičius“, – liepos 29-osios koncertą anonsavo A.Semionova.

Rugpjūčio 5 dieną Česlovas Gabalis su grupe „Pelenai“ primins geriausias roko legendos Rodo Stewarto dainas. Rugpjūčio 12-ąją – charizmatiškasis „Baltasis kiras“ ir nuotaikingą muzikinį spektaklį „Graži ir galinga“ parodysianti merginų aktorių grupė iš Klaipėdos jaunimo teatro. Besibaigiant rugpjūčiui, 26 dieną, autorinį koncertą surengs aktorius Kostas Smoriginas, o rugsėjo 2-ąją  koncertų ciklo uždarys Lino Adomaičio gyvo garso koncertas.

Susirinko būrys keturkojų

Karšti sumuštiniai, saujelė įvairių uogų, gaivieji gėrimai ir šokoladinio pyrago gabalėlis – taip atrodo piknikas, kai būrelis gerų draugų jį organizuoja miško aikštelėje arba parke.

Kai į pikniką kviečia Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos merginos, ore sklando šviežiai maltos kavos ir šuniškų skanėstų kvapas. Šeštadienio vidudienį, po ilgos pertraukos gyvūnams draugiškoje bibliotekoje, Z. Kuzmickio padalinio-muziejaus kiemelyje vėl rinkosi keturkojai skaitytojai – mišrūnas Tebis, septynerių  metų labradorų veislės kalytė Lara, katinas Rudžis, nekalbus taksas ir dar bent kelios dešimtys įvairių naminių gyvūnų. Visai netikėtai į svečius užsuko ir vienas paukštis – prieš vykstant į pikniką, nelaimėlį  Všį „Lesė“ vadovei perdavė jį radę žmonės.

„Jau ne pirmus metus mūsų biblioteka yra draugiška gyvūnams, tačiau toks piknikas organizuojamas pirmą kartą“, – anot kultūrinės veiklos vadybininkės ryšiams su visuomene Monikos Straupytės, šeštadienio renginys tai ne tik priminimas, kad gerai išauklėti keturkojai visuomet laukiami bibliotekoje, bet ir savotiška duoklė dėl karantino neįvykusiai Laimės dienai.

V. Kudirkos viešosios bibliotekos darbuotojai ją tradiciškai pasitikdavo šūkiu „Laimė yra šunys“.

Laukė dovanos

Kiekvienam keturkojui pikniko metu teko ne tik aplinkinių dėmesys, bet ir  dovanos – katinai ragavo konservuotą ėdalą, o šunys kramsnojo skanukus. Tuo metu jų šeimininkai buvo vaišinami kava arba stikline šalto vandens. Visi norintys galėjo įveikti užduočių dėžučių užraktus ir laimėti prizus, išbandyti Šerloko Holmso pabėgimo kambario labirintus, pasiskolinti žaislą iš Žaislotekos arba patikusią knygą iš bibliotekos lentynų.

Pradinukas Dygminas tą ir padarė. Kol smalsiausieji apspitę žavėjosi jo šunelio Tebu atliekamais triukais, berniukais bibliotekos viduje įnirtingai ieškojo vienos knygos.

„Bandau surasti „Ragana Lilė atranda Ameriką“. Kitus pasakojimus apie ją jau skaičiau“, – linksmybės lauke mažojo neviliojo.

Priešingai nei bičiules Dorotėją, Gabrielę ir Mariją. Įsitaisiusios ant žemės, vos už pusės kilometro nuo bibliotekos gyvenančios merginos mėgavosi skambančia muzika, savo keturkojų bičiulių kompanija ir nekantriai laukė muzikinio vakaro susitikimo „Kai nesirašo!“ su vaikų rašytojais Justinu Žilinsku ir Tomu Dirgėla. Pikniko dalyviams jie pristatė naujai sukurtą muzikinį duetą.

Skanėstų mainai

„Toks lengvas ir neįpareigojantis buvimas kartu. Vieni lankytojai ateina, kiti išeina. Specialiai parinkome ilgesnį laiko tarpą, kad nebūtų spūsties“, – žvelgdama į susirinkusiuosius, vaikančius muilo burbulus M.Straupytė džiaugėsi, kad gyvenimas grįžta į įprastą ritmą, o kartu su juo ir ištikimiausi skaitytojai.

Anot kultūrinės veiklos vadybininkės ryšiams su visuomene, bibliotekoms vėl pradėjus darbą, pačią pirmą dieną buvo išdalinta tūkstančiai knygų, o bibliotekos slenkstį mynė tūkstančiai skaitytojų. Susidomėjimas šeštadienio renginiu taip pat buvo didelis.

„Žmonės pasiilgo knygų, pasiilgo renginių, pasiilgo edukacijų, o mes pasiilgome žmonių“, – kiekvienam įeinančiam šypseną dovanojo M.Straupytė.

Į bibliotekos kiemelį miestiečiai taip pat ėjo ne tuščiomis. Pakviesti nepamiršti gyvūnų prieglaudose dienas leidžiančių keturkojus, dauguma jų VšĮ „Lesė“ Kauno skyrius globotiniams nešė konservus, sausą ėdalą ir kitokius skanėstus.