Įsileido į savo kiemą

Nuolatos stebinantys įvairiausiomis iniciatyvomis, savaitgalį vietiniai ir vėl susibūrė krūvon. Ne kopūstų lauke, ne buvusiame parako sandėlyje ar A.Juozapavičiaus prospekte prie Gražvydos Andrijauskaitės burkuojančių balandžių,  o Servitutų gatvėje, Gedimino Zujaus kieme. Kompozitorius ir prodiuseris Šančių gyventojus pirmą kartą į svečius kvietė praėjusį rugsėjį. Tiesa, tąkart linksmybės tilpo į vieną dieną. Šiemet prireikė visų dviejų.

„Kas čia žino, kaip bus kitąmet. Gal tęsime visą savaitę, – lauke palikęs šurmuliuojančią minią G.Zujus įsitaisė šimtamečio namo viduje, prie skanėstais nukrauto stalo. – Visa tai reikalauja pasiruošimo ir kainuoja nervų. Štai užsakiau aštuonis infraraudonųjų spindulių šildytuvus, o veikia tik trys. Vietoje dvidešimties maisto porcijų atvežė perpus mažiau. Sėdžiu, o širdis daužosi, nes iki šiol nežinau, ar visi, kurie žadėjo atvažiuoti šiandien, bus. Danguolė Beinarytė jau dvi dienas neatsiliepia, Jūratė Miliauskaitė žadėjo nekeisti planų. Visa laimė, kad turiu pagalbininkų, antraip močiau ranka.“

Paklaustas, kaip kilo mintis savo kiemą atverti Šančių bendruomenei, žinomas kaunietis tikino, kad senas medinukas visąlaik buvo atviras žmonėms ir kultūrai.  G.Zujaus prosenelis buvo aktyvus visuomenės veikėjas, prisidėjęs prie Šančių bažnyčios statybų. Bendruomeniniame gyvenime reiškėsi ir kompozitoriaus senelė, Raudonojo Kryžiaus sekretorė.

„Mes visą laiką buvome kultūros sūkuryje, – G.Zujus tikino nedarąs nieko naujo, tik tęsiantis tai, ką pradėjo jo artimieji. – Žmonės renkasi šiuose namuose ir pasakoja savo istorijas. Jas aš kaupiu ir saugau. Anksčiau ir mama tą patį darė.“

Žmonės renkasi šiuose namuose ir pasakoja savo istorijas. Jas aš kaupiu ir saugau. Anksčiau ir mama tą patį darė.

Kūrybinės dirbtuvės

Pirmąją festivalio dieną susirinkusieji mėgavosi sakraline, akademine ir džiazo muzika, o šeštadienį kieme krykštavo vaikai. Vieni sprogdino muilo burbulus, kiti bandė tarp medžių įtempto lyno tvirtumą,  treti nuo šalčio pašiurpusią rankų ir kojų odą puošė laikinomis tatuiruotėmis. Likusieji tampė spalvotus siūlus ir iš jų pynė bobų vasaros voratinklius.

„Išties čia yra mandalos. Kaip sako indėnai – Dievo akis, kurioje slypi labai daug jėgos, – menininkė Inga Betužai-Bertužai džiaugėsi apie mandalas galėjusi papasakoti ir vietiniams. – Aš pati gyvenu Vilniuje, bet atvykau pas draugę, kuri įsikūrusi Šančiuose. Per Jonines buvau parako sandėlyje, o dabar šiame kieme.“

Vos už kelių žingsnių nuo jos, molinius žvirblius ant stalo tupdė trečios kartos šančiškė, dailininkė-keramikė Loreta Šulgaitienė-Kvietkauskienė. Drąsiausieji bandė lipdyti tokius pačius ar bent jau panašius paukščius. Tie, kuriems sparnuočių iššūkis pasirodė neįkandamas, pasikliovė savo fantazija.

„Lapą, o gal drambliuką. Ne... šuniuką“, – delnuose gniauždama molio kamuoliuką, baltapūkė mergaitė niekaip negalėjo apsispręsti, o po kelių minučių ant stalo paliko nebaigtą lėkštelę.

L.Šulgaitienė-Kvietkauskienė mažosios šančiškės meno kūrinio nepasmerkė žūčiai.

„Užbaigsiu ir išdegsiu, – į krosnį, anot menininkės, keliaus ne visų jaunųjų keramikų darbai. – Vieniems vaikams tai buvo pramoga, todėl palipdę paliko ir nubėgo. Tie, kurie užrašė kontaktus, galės džiaugtis galutiniu rezultatu. Ar galima molinukus išdegti namų sąlygomis? Dujinė įkaista iki 250 laipsnių karšio, o reikia viso tūkstančio. Štai jums ir atsakymas.“

Šeimininkas lipo į sceną

Šančių kultūros kieme muzika skambėjo ir antrąją festivalio dieną. Tiesa, kiek kitaip nei pirmąją.

„Bus daugiau vadinamojo popso“, – likus kelioms valandoms iki renginio kulminacijos, ištikimiausia G.Zujaus pagalbininkė Indrė Vitkuvienė prasitarė, kad be būrio kviestinių svečių scenoje susirinkusiesiems lenksis pats Egidijus Sipavičius ir legendinė grupė „Coda“ kartu su kiemo šeimininku. Pastarojo pasirodymo nekantriai laukė visi vakaro svečiai.

„Gerai pamenu, kai vienoje televizijos laidoje ar projekte Gediminas Zujus buvo pramintas geležiniu Zujumi. Jei atvirai, nesuprantu kodėl. Matau labai šiltą ir besišypsantį žmogų, kuris turi ne tik didelį kiemą, bet ir tokią pat didelę širdį“, – kompozitoriui ir prodiuseriui už svetingumą dėkojo Šančių senbuvė Vita. Jai antrino ir būrelis bičiulių.

Tuo metu I.Vitkuvienė dėkojo visiems susirinkusiesiems, be kurių šventė nebūtų įvykusi.

„Prieš renginį mano telefonas netilo. Žmonės skambino ir teiravosi, kaip galėtų prisidėti. Rezultatas? Patys matote. Vieni pasirūpino menine dalimi. Štai, turime ir jogos kampelį, ir stalą su arbata, skanėstais, ir, žinoma, daug muzikos“, – bendruomenės vienybę gyrė I.Vitkuvienė.

Veikiausiai ne vienas mūsų esame susidūrę su žmonėmis, kalbėjusiais apie savižudybę arba grasinusiais nusižudyti. Specialistai žino – nevalia ignoruoti nei vieno iš šių ženklų. O kaip jūs reaguotumėte sužinoję apie artimojo planus prieš save pakelti ranką? Ragintumėte kreiptis į psichologus? Pastarųjų vaidmenį atliktumėte patys? Ar tiesiog užsimerktumėte?

„Lietuvoje ši tema vis dar yra tabu ir stigma. Apie savižudybes vengiama kalbėti“, – Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro specialistė Lina Pranckevičiūtė kvietė drauge minėti Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną. Išsilaisvinti nuo baimių kalbėti apie savižudybes ir ieškoti pagalbos.

Nuo rugsėjo vidurio iki pat spalio 10-osios mieste, anot specialistės, vyks įvairūs savižudybių prevencijai skirti renginiai. Antradienio vidudienį, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios pašonėje, jų pradžią skelbė beveidžiai persirengėliai. Prasilenkdami su Laisvės alėjos praeiviais, juodus siluetus įkūnijantys statistai priminė ne tik visus išėjusius, bet ir tuos, kurie kiekvieną dieną yra tarp mūsų, apimti nevilties ir kamuojami minčių apie pasitraukimą iš gyvenimo. Tuo metu Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro specialistai miestiečiams dalijo lankstinukus su gyvybiškai svarbia informacija, pasakojo, kaip atpažinti savižudybės grėsmes.

„Esu susidūrusi su šia problema – brolis du kartus bandė pasitraukti iš gyvenimo, bet žmona laiku jį aptiko“, – šnektelėjusi su biuro specialistais, pusamžė kaunietė lankstinuką bruko į kišenę.

Lietuvoje ši tema vis dar yra tabu ir stigma. Apie savižudybes vengiama kalbėti.

Vylėsi, kad trečiojo karto nebus, tačiau kontaktais žadėjo pasidalinti su broliu ir jo šeima.

Tiesa, ne visi tikėjo popierėlių nauda – paėję vos kelis šimtus metrų metė juos į šiukšlių dėžę.

„Buvo ir tokių, kurie griežtai atsisakė imti. Matyt, dėl skaudžių išgyvenimų“, – Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro specialistė džiaugėsi, kad didžioji dauguma stabtelėjusių reiškė didelį susidomėjimą.

Gauta informacija žadėjo pasidalinti su kuo platesniu žmonių ratu ir bent taip prisidėti prie savižudybių skaičiaus mažinimo mieste.

„Persirengėliai ir praėjusiais metais vaikščiojo po miesto centrą. Šiemet jie grįžo, bet su kur kas mažesniu skaičiumi“, – L.Pranckevičiūtės teigimu, per pastaruosius kelis metus savižudybių Kaune sumažėjo. 2017-aisiais savo noru iš gyvenimo pasitraukė 71 žmogus, 2018 m. – 52.

„Statistika kur kas džiugesnė, tačiau aš noriu priminti, kad Kaunui net ir viena savižudybė yra per daug“, – meilę gyvenimui skiepijo specialistė.

Rugsėjo 10-oji – Pasaulinė savižudybių prevencijos diena:

– Pasaulyje kas 40 s nusižudo po vieną žmogų. Kas prieš save ranką pakelia beveik 800 tūkst. žmonių – tai daugiau, nei žūsta karuose, būna nužudomi arba miršta nuo krūties vėžio.

– Remiantis paskutiniais turimais 2016 metų duomenimis, 100 tūkstančių pasaulio gyventojų teko 10,5 savižudybės.

– Bendras savižudybių rodiklis nuo 2010 iki 2016 metų pasaulyje sumažėjo 10 proc. Vakariniame Ramiojo vandenyno regione jis sumažėjo beveik 20 procentų, o Pietryčių Azijos regione – tik 4,2 procento.

– Bendras savižudybių skaičiaus mažėjimas yra siejamas su savižudybės prevencijos priemonėmis, kurias pradėjo taikyti 38 šalys.

– Daugiausia savižudybių registruojama šalyse, kur gyventojai turi mažas arba vidutines pajamas, tačiau 100 tūkst. gyventojų tenkantis savižudybių skaičius yra didesnis turtingesnėse šalyse, skelbiama PSO ataskaitoje.

– Antrą vietą po Gajanos pagal savižudybių skaičių užima Rusija, kur 100 tūkst. gyventojų tenka 26,5 savižudybės.

– Taip pat gana aukštai sąraše yra Lietuva, Lesotas, Uganda, Šri Lanka, Pietų Korėja, Indija, Japonija ir JAV.

– Beveik visose šalyse vyrai yra labiau linkę į savižudybes nei moterys. Ypač pažeidžiami yra jauni žmonės: beveik pusė, atimančių sau gyvybę, yra jaunesni nei 45 metų asmenys. 15–29 metų amžiaus žmonių grupėje savižudybė yra antra dažniausia mirties priežastis po susižalojimo eismo įvykiuose.

Klastinga šviesa

Prieš dešimtį metų vaikas su saulės akiniais buvo retenybė, dabar jais nosį balnoja net vaikščioti nemokantys pypliai.

Veidrodiniai, spalvotais rėmeliais, raižytomis ar žėrinčiais akmenukais puoštomis kojelėmis – stiliaus ikonoms ir jų atžaloms saulės akiniai galbūt yra įvaizdžio dalis. O sąmoningos mamos žino, kad pastarieji – efektyviausia apsauga nuo ultravioletinių spindulių (UV). Jie, anot Kauno klinikų vaikų oftalmologės Rūtos Mačiulaitienės, skirstomi į tris tipus: UVB, UVC ir UVA.

Patys žalingiausi – UVC spinduliai, tačiau jie nekelia pavojaus mūsų sveikatai, mat yra visiškai nufiltruojami ozono sluoksnio. UVB – tai antrojo tipo spinduliai, dėl kurių mūsų oda įgauna šokoladinį įdegį. Patys agresyviausi, pasiekiantys giliausius odos sluoksnius, sužadinantys kolageną naikinančius fermentus ir sukeliantys DNR mutaciją – UVA spinduliai.

Akių ligų rizikos grupėms priklauso žmonės, daug laiko praleidžiantys vidudienio saulėkaitoje ar vietose, kur UV spinduliai ypač intensyvūs. 

"Kuo trumpesnės bangos pasiekia akies audinius, tuo didesnę žalą jos gali sukelti", – R.Mačiulaitienė atkreipė mažamečius auginančių dėmesį.

Vaikų vyzdžiai, anot jos, yra nežymiai platesni nei suaugusiųjų, o lęšiukai – skaidresni, todėl šviesai ir UV spinduliams patekti į akį yra sudarytos patogesnės sąlygos. Taigi kūdikiai ir vaikai, jaunesni nei 10 metų, yra priskiriami didesnės rizikos grupei sirgti tinklainės ligomis.

Atspindi paviršiai

Tiesioginiai UV spinduliai turi agresyviausią poveikį, tačiau labai gerai atsispindi ir nuo kitų paviršių. Tarkim, sniegas atspindi apie 80 proc., smėlis – 15 proc., vanduo – 10 proc. Atsispindėjusi šviesa, specialistės tikinimu, turi tokį patį žalojantį poveikį akiai kaip ir tiesioginė šviesa – ne tik priekiniam akies segmentui, ypač ragenai, bet ir tinklainei.

"Pasaulinė sveikatos organizacija nurodo, kad kopiant į kalnus ar juose slidinėjant UV spinduliuotė stiprėja apie 10 proc. kas vieną kilometrą aukštyn. Todėl būtina nepamiršti užsidėti saulės akinius ir plačiabrylę kepurę ar skrybėlę, nes atsispindėję spinduliai akį pasiekia ne tik iš priekio, bet ir iš šonų bei nugaros", – šiltuoju metų laiku ant slidžių stojančius ir paskui save vaikus tempiančius lietuvius imtis visų atsargumo priemonių ragino medikė.

Neapsigauti ji skatino ir debesuotomis dienomis, kai tiesioginių saulės spindulių nejaučiame. Storesni debesys iš dalies sulaiko UV spindulius, tačiau jei debesys ploni, šie spinduliai laisvai prasiskverbia pro juos.

"O jei debesuotumas tik dalinis, UV spinduliai dar ir išsisklaido dėl atspindėjimo. Todėl būkime atsargūs ir debesuotomis dienomis", – saugoti tiek savo pačių, tiek danguje varnas šaudančių mažųjų akis ragino medikė.

Sukelia ligas

Žmogus, kurio akis pažeidžia UV, gali skųstis intensyviu akių skausmu, ašarojimu, pablogėjusiu matymu, didele akių raumenų įtampa, šviesos baime. Pirmoji pagalba tokiais atvejais – šalti dirbtinių ašarų lašai, vėsus kompresas ant vokų ir tamsa.

"Ilgalaikis UV spindulių poveikis gali sukelti ankstyvą kataraktos vystymąsi, sparninės plėvės, piktybinių navikų odoje aplink akis atsiradimą, geltonosios dėmės degeneracijos progresavimą", – gydytoja R.Mačiulaitienė akistatos su saule viliokle pataria vengti.

Katarakta, senatvinė geltonosios dėmės degeneracija ir akių vėžys vystosi iš lėto ir dažniausiai užtrunka ne vienus metus, kol liga išryškėja, tačiau laikas, kurį praleidžiame saulėkaitoje be akių apsaugos, padidina šių ligų tikimybę.

Akių ligų rizikos grupėms, specialistų tikinimu, priklauso žmonės, daug laiko praleidžiantys vidudienio saulėkaitoje ar vietose, kur UV spinduliai ypač intensyvūs. Kita rizikos grupė susirgti minėtomis ligomis yra vaikai ir paaugliai.

Kompleksinė apsauga

Gydytoja R.Mačiulaitienė įsitikinusi, kad geriausia apsauga nuo UV spindulių – akiniai. Ypač vaikams, kurie saulėtomis dienomis lauke praleidžia kur kas daugiau laiko nei suaugusieji. Griežtų rekomendacijų, nuo kada reikėtų pirmųjų saulės akinių, nėra, tačiau kai kurie mokslininkai rekomenduoja juos nešioti jau nuo kūdikystės.

"Gydytojai, patardami tėveliams, remiasi paskutinėmis mokslinėmis naujienomis ir įrodytais faktais. Todėl ir aš, remdamasi mokslininkų atliktomis studijomis, rekomenduoju kūdikiams ir vaikams dėvėti saulės akinius ne tik vasaros saulėtomis dienomis, bet ir baltą žiemą ar esant daliniam debesuotumui. Ypač svarbu dėvėti saulės akinius saulėtas dienas leidžiant prie vandens telkinių", – specialistė pabrėžė kompleksinės apsaugos naudą.

Saulės akiniai esą apsaugo 98–100 proc. nuo UVA ir UVB spindulių patekimo į akį, tačiau UV spinduliai gali patekti į akis pro akinių šoną ar atsispindėti nuo užpakalinio akinių lęšio paviršiaus. Norėdami sumažinti UV spindulių patekimą, medikai papildomai rekomenduojama nešioti plačiabryles kepures ar skrybėles.

"Dėvėdami vien skrybėlę be saulės akinių apsisaugome maždaug nuo 50 proc. UVB spindulių", – nepasikliauti vien tik galvos apdangalu,  ragino medikė.

Svarbiausi kriterijai

Pagrindinė saulės akinių funkcija – saugoti nuo UV spindulių, tačiau tėvai, auginantys vaikus, žino, kad šiuos aksesuarus ne visuomet lengva nutupdyti ant mažųjų nosyčių. Renkantis saulės akinius svarbu, kad vaikai juos norėtų nešioti: akiniai turi būti gražūs, spalvingi, lengvi ir patogūs, nespaudžiantys ir nekrentantys, nelūžtantys ir nedūžtantys, pagaminti iš vaikams tinkamų medžiagų.

Akinių lęšiai turi būti pakankamai dideli, kad rėmelio kraštai nesiaurintų regėjimo lauko, kad akiniai apsaugotų nuo dulkių, o pro jų kraštus į akis nepatektų tiesioginiai ar atspindėti saulės šviesos spinduliai.

"Daugumoje optikos salonų galima rasti nemažą saulės akinių, kurių rėmeliai lankstosi ir yra elastingi, asortimentą, o šiuolaikiniai akinių lęšiai turi apsaugines dangas, kurios yra atsparesnės subraižymui, tačiau visiškai nuo to neapsaugo", – R.Mačiulaitienė priminė, kad, renkantis akinius, svarbiausias parametras – lęšiai, turintys UVA ir UVB spindulius sulaikantį filtrą, kuris nepraleidžia spindulių iki 400 nm ir dažnai būna pažymėti UV400 ženklu.

Pažintinis per žaidimą

„Smagu matyti tiek daug jaunų žmonių, susirinkusių iš įvairių pasaulio kampelių. Tikiu, kad būdami čia jūs susitelksite į vieną komandą, o viešnagės metu ne tik pasisemsite žinių, bet ir pasidalinsite tuo, ką atsivežėte iš savo šalių“, – VDU tarptautinių ryšių prorektorė Ineta Dabašinskienė susirinkusiuosius kvietė susilieti su Kaunu. – Mes vietiniai neretai sakome, kad jaučiamės ne fantastiškai, o kaunastiškai. Linkiu jums patirti tą patį.“

Nors VDU profesorės linkėjimas nuskambėjo pirmadienį, oficialaus „Baltijos vasaros universiteto“ atidarymo metu, prisijaukinti Kauną užsienio studentai pradėjo dar išvakarėse, orientacinėse žaidynėse – susiskirstę komandomis jaunuoliai pabiro po miestą. Būreliai stojo ir prie Vytauto Didžiojo paminklo Kauno miesto savivaldybės pašonėje, ir Karo muziejaus sodelyje, ir garsiojoje „Kiemo galerijoje“, šalia 3D akiniais apsiginklavusių senolių.

Smagu žiūrėti į jaunus žmones ir jų drąsą – mėnesiui laiko važiuoti į kitą žemyną, į šalį, apie kurią mažai ką žino.

„Aš žinau kuo Kaunui ir visai Lietuvai yra svarbi viena Laisvės alėjos atkarpa. Joje susidegino Romas Kalanta“, – tolimiausioje VDU mokslo ir studijų centro salės eilėje ranką kėlė raudonplaukė strazdanė.

Šalia jos įsitaisiusi bičiulė darsyk paliudijo, kad pirmoji pažintis su Kaunu buvo įdomi ir vaisinga – iš tolo pirštu bakstelėjusi į nuotrauką, kurioje jos komanda įsiamžinusi prie „The dream of a pink elephant“, mergina nelaužydama liežuvio sakinį išvertė į lietuvių kalbą.

„Tai rožinio dramblio svajonė“, – pažintimi rožiniu nulėpausiu Ožeškienės g. džiaugėsi studentė.

Pažintis su Lietuva

Pagrindinė „Baltijos vasaros universiteto“ projekto iniciatyva – lietuvių kalbos ir kultūros kursai, kurių metu dalyviai iš arčiau susipažins su Lietuva.

Perskaitys jos istoriją, išragaus patiekalų, kuriais lietuviai per šventes nukrauna savo namų stalus, pamatys gražiausias vietas, kuriomis jie didžiuojasi.  

„Tradiciškai aplankysime Trakus, Vilnių. Šiemet ir Anykščius. Kaune – VDU Botanikos sodą, Pažaislio vienuolyną, dar ir Kauno bienalę“, – intensyvią programą vardijo "Baltijos vasaros universiteto" koordinatorė, Tarptautinių ryšių departamento Tarptautinio bendradarbiavimo ir marketingo skyriaus vyriausioji specialistė Agnė Poderytė.

Mėnesį vyksiančiuose kursuose šiemet, anot jos, dalyvaus beveik 100 jaunuolių iš daugiau nei 30 šalių: kaimyninės Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Sakartvelo, JAV, Australijos, Japonijos, Indijos, Filipinų, Meksikos ir t.t.

„Visi jie savo nuožiūra gali rinktis gyvenamąsias erdves, tačiau mes siūlome bendrabučius ir vieną vietą centre“, – paklausta, ar atvykėlius įsileis lietuvių šeimos, atsakė A.Poderytė.

Intensyvi programa

Iš viso pasaulio atvykę dalyviai „Baltijos vasaros universiteto“ įvairiuose kursuose dalyvaus 2–4 savaites. Vėliau veiksmas persikels į Vilnių.

Pažangiose praktikos laboratorijose studentai vykdys universiteto partnerių užduotis spręs realius iššūkius, su kuriais susiduria įvairios organizacijos. Pastarieji lauks ir molekulinės genetikos ar prekinio ženklo kūrimo kursuose. 

„Smagu žiūrėti į jaunus žmones ir jų drąsą – mėnesiui laiko važiuoti į kitą žemyną, į šalį, apie kurią mažai ką žino“, – A.Poderytė neabejojo, kad po vasaros apšilimo, atsiras studentų, kurie ir vėl rinksis Kauną. Tik jau ne kaip turizmo objektą, o kaip savo alma mater.

„Ko tikiuosi iš šių kursų? Naujų žinių, pažinčių ir gero laiko“, – kol atidarymo ceremonijos metu už mikrofono keitėsi lektoriai, vienas universiteto studentų trumpai pasidalijo savo lūkesčiais.

Senamiestyje savo istoriją rašanti žydų ligoninė ilgus metus miestiečiams ir turistams nebuvo itin svetinga – spjaudėsi stiklo šukėmis, mėtėsi tinko gabalais, šiurpino savo kiaurymėmis.

Antrą šimtą metų skaičiuojančio pastato savininkams, bendrovei „Tarptautinė skubios medicinos akademija“ paveldosaugininkai už tai surašė šūsnį baudų ir įpareigojo taisyti padėtį – sutvarkyti pastatą taip, kad šis nekeltų pavojaus aplinkiniams. Praėjusių metų rugpjūtį, likus maždaug mėnesiui iki popiežiaus Pranciškaus viešnagės Kaune, žydų ligoninė buvo aptraukta tentu.

Savininkai nusprendė, kad slėpti yra geriau tai tvarkyti. Vieniems miestiečiams idėja patiko, kiti iškart abejojo naujojo rūbo patvarumu. Nors susisiekti su Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno teritorinio padalinio vedėju Svaigedu Stoškumi „Kauno dienos“ žurnalistams šeštadienį nepavyko, jis jau anksčiau buvo išsakęs savo nuomonę apie tokią apsaugą.

„Jei pastatą žada ilgai marinuoti, tai tentas – išeitis, bet geriausia būtų, kad pastatą savininkai tvarkytų patys, parduotų arba išnuomotų“, – kalbėdamas apie pastatų vaiduoklių situaciją mieste, S.Stoškus tikino, kad tentai – tik laikinas sprendimas. 

Paprašytas pakomentuoti susiklosčiusią situaciją, „Tarptautinės skubios medicinos akademijos“ vadovas Nedas Jasinskas labai nustebo. Apie pakibusį tentą, kurį kiek stipresnis vėjas gali nuplėšti ir sužaloti praeivius, jis esą sužinojo tik iš „Kauno dienos“.

„Ačiū, kad paskambinote. Ieškosime sprendimo“, – į tolimesnes kalbas apie konkrečią situaciją ir pastato ateitį nesileidęs N.Jasinskas palinkėjo gero savaitgalio ir padėjo telefono ragelį.

„Kiemų šventės“ linksmybės prasidėjo ne Laisvės alėjoje baltų stalų ir gėlių fiesta, o beveik valanda anksčiau,  E. Ožeškienės gatvėje, kur buvo sutiktas naujasis 25-ojo namo augintinis – dramblys.

Rožinis atlėpausis, turėjęs sveikinti „Kiemų šventės“ dalyvius, dėl susiklosčiusių aplinkybių renginio vietos nepasiekė  – įsitaisė garsiojoje kiemo galerijoje šalia kitų eksponatų ir kaipmat sulaukė dėmesio. Dramblio kampus skaičiavo ir vietos gyventojai, ir smalsūs miestelėnai, ir Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas, į kiemą užsukęs pirmą kartą.

Tuo pat metu į Laisvės alėją plūdo, stalus skleidė ir pintines purtė pirmieji „Kiemų šventės“ dalyviai.

„Kėdes – po pažastimi, o štai stalo pačios atsinešti nepajėgėme, bet radome jaunų talkininkų“, – senolių kompanija iš Žaliakalnio lenkėsi jaunuolių porai, gyvenančiai kitapus tvoros.

Kol pastarieji paskubomis iš dėžutės vaišinosi migdoliniais sausainiais, senolės ant stalo krovė skanėstus. Kaimynė iš pirmojo aukšto iškepė obuolių pyragą, kita traukė pikantiškomis salotomis apteptas skrudintos duonos riekeles, trečioji – savo ruoštą naminę girą su razinomis.

„Vyno gi negalima“, – rikiuodama krištolines taures šyptelėjo senolė.

„Kiemų šventės“ organizatoriai šiųmetį draudimų sąrašą praplėtė, o kaimynus kvietė būti dar draugiškesniais aplinkai – atsisakyti ne tik plastikinių indų, bet ir balionių. Jie pakeisti gyvomis arba dirbtinėmis gėlėmis. Nesvarbu, švarko atlape, kėdės atloše, plaukų sruogoje ar ant vaišių stalo.

„Galima sakyti, kad ramunės yra mūsų stalo skiriamasis ženklas“, – kaunietė Roberta gėlėmis pasipuošė pati ir saują žiedlapių įbėrė į stalo vandenį. Juo vaišino ne tik už stalo susėdusius kaimynus, bet ir visus tuos, kurie ilgiau nei akimirkai stabtelėjo prie linksmuolių kompanijos.

Nuo šalia stovinčio stalo kvepėjo kibinais, nuo kito – vyšnių kompotu. Trečiasis gi kvietė įsiamžinti prie spalvotomis gėlėmis apsikarsčiusio miesto mero muliažo.

Bene daugiausiai komplimentų sulaukė Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centro stalas. Dengtas samanų staltiese, pastarasis viliojo pasakiškais desertais ir išskirtinėmis dekoro detalėmis: žalvarinėmis žvakidėmis, vazose norus pildančiomis auksinėmis žuvelėmis ir laiko neskaičiuojančiu laikrodžiu.

Trečius metus iš eilės miestiečius buriantys šventės organizatoriai džiaugėsi ne tik dangumi, kuris bauginęs debesimis vakarop pragiedrėjo, bet ir ištikimiausiais kaimynais, draugiškai apjuosusiais Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią.

Nepalankios prognozės

Startavusi 2008-aisiais, šiemet visuotinė švaros akcija „Darom“ šalyje organizuojama jau vienuoliktą kartą. Tiek pat pavasarių skaičiuoja ir kaimyninėje Latvijoje vykstanti akcija „Talka“.

Iki tol nerungtyniavusios, šįsyk kaimyninės šalys nusprendė skaičiuoti ne surinktas šiukšlių tonas, o guminėmis pirštinėmis ir polietileno maišais mosuojančius savanorius. Bendru sutarimu, pralaimėjusios šalies akcijos komanda atvyks į laimėjusios šalies Nepriklausomybės dienos šventę ir gatvėje pasveikins tūkstantį piliečių, kuriems išdalins tiek pat dviejų šalių brolystę simbolizuojančių lipdukų.

Remiantis ankstesniųjų metų statistika, Latvijoje savanoriai kur kas aktyvesni. Antai, 2018 metais akcijoje „Darom“ dalyvavo apie 130 tūkst., o kaimyninėje Latvijoje susirinko 150 tūkst. dalyvių.

Tikiu, valandos bėgyje norinčiųjų tvarkyti bus daugiau, tik kai toks karštis, vargu, ar ilgai ištempsime.

„Šiemet dalyvių mažiau nei ankstesniais metais“, – įvairius Kauno kampelius šeštadienio rytą švarinusių savanorių prognozės nieko gero nežadėjo. Pergalę švęs latviai? 

Atveža ir meta

Lygiai 10 val. akcijos savanoriai plačiai pasklido teritorijoje šalia Eigulių kapinių.

Pilietiškai aktyvaus jaunimo organizacijos „Baltai Juoda“ narės Rūta, Birutė ir Judita į krūmus sulindo greičiau už kitus ir jau po akimirkos traukė pirmuosius laimikius. Birutė tempė linoleumo atraižas, Judita – priekinį mašinos bamperį, o Rūta į maišą grūdo statybines atliekas. 

„Akcijoje dalyvaujame jau ne pirmus metus. Konkrečiai šią vietą tvarkome antrą pavasarį“, – žvilgsniu išmatavusios pasirinktą plotą, merginos žadėjo suktis iki kol surinks visas šiukšles. Pastarųjų čia buvo sočiai. Pradedant plastikiniais buteliais nuo limonado, baigiant senomis padangomis ir skilusiu unitazu.

„Tradicinė talka, tradicinė vieta, tradicinės šiukšlės, – Eigulių seniūnijos seniūnas Ovidijus Adomaitis stebėjosi žmonių akiplėšiškumu ir nepagarba mirusiesiems. – Šalia kapinės, o padangas, televizorius, kitą buitinę ar elektroninę techniką meta tiesiai iš automobilių, nors čia pat yra stambiagabaričių atliekų aikštelė.“ 

Anot O.Adomaičio, Eigulių seniūnijos gyventojai aktyvūs. Darbo nesibaido senjorai, nei moksleiviai. Tiesa, pastarųjų šįsyk vos keli – pavasario atostogos gretas praretino.

„Tikiu, valandos bėgyje norinčiųjų tvarkyti bus daugiau, tik kai toks karštis, vargu, ar ilgai ištempsime“, – į kartoninę dėžę su pirštinėmis ir polietileno maišų ritiniais dirstelėjo Eigulių seniūnijos seniūnas.

Tvarkė iš anksto

Tuo pat metu akcijos savanoriai dūzgė dar bent keliuose taškuose mieste – būriai entuziastų švarino Nemuno pakrantės šlaitus už Žemųjų Šančių kapinių, VIII Kauno forto teritoriją Šilainiuose, Kleboniškio mišką. Nemažai vietų, anot akcijos „Darom“ koordinatorių, buvo sutvarkyta dar iki balandžio 27-osios. Kai kurių teritorijų, kaip antai Panemunės šilo tvarkymas perkelti į gegužės mėnesį.

Artėjant vidudieniui, bemaž pusšimtis kauniečių sukosi ir palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios teritorijoje. Vyresnio amžiaus parapijietės krapštė piktžoles tarp trinkelių, rinko akmenis, jaunesni bendruomenės nariai teritorijoje vadavo nuo senų lapų ir praeivių išmėtytų šiukšlių. 

„Talkinu jau ne pirmus metus. Pamenu, kai čia dar buvo miškas. Kartu su parapijiečiais jį sunaikinome, kitos talkos metu technika kelmus išrovė, o mes žemes sulyginome, – Kaunėnų bendruomenė pirmininkas Antanas Visockis skaičiavo šiemet susirinkusius. – Dievas kasmet gerą orą dovanoja, todėl žmonių susirenka netoli šimto. Šįsyk tiek nebus. Kita vertus kiek bus, tiek pakaks.“  

Tupinėdamas aplink gėles, juosiančias bažnyčiai jo dovanotą medinį Rūpintojėlį, A.Visockis džiaugėsi kiekvieno atėjusiojo geranoriškumu ir indėliu į aplinkos tvarkymą.

„Čia ateina tik geri žmonės. Su jais smagu ir tvarkyti aplinką, ir pašnekėti“, – į klegančius parapijiečius prie vaisvandeniais ir karšta kava nukrauto stalo su šypsena žvelgė Kaunėnų bendruomenės pirmininkas.

Nebe laikinoji

Profesorius Juozas Augutis – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Eugenijus Valatka – Kauno technologijos universiteto, profesorius, habilituotas daktaras Remigijus Žaliūnas – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius. Besibaigiant 2018-iesiems, vyriškas miesto aukštųjų mokyklų vadovų gretas papildė moteris. Nuo 2017 m. gruodžio laikinai vadovavusi Lietuvos sporto universitetui (LSU), po metų socialinių mokslų daktarė Diana Rėklaitienė išrinkta universiteto rektore.

Ji tapo ne tik pirmąja aukštosios mokyklos rektore mieste, bet ir visoje šalyje. Antroji moteris įsiliejusi į gausią Lietuvos universitetų rektorių konferenciją – šių metų kovą išrinktoji Mykolo Romerio universiteto vadovė prof. dr. Inga Žalėnienė.

„Kai vadovas yra išrinktas, tai yra demokratijos išraiška ir visiškai kitaip jaučiasi vadovas, atsakomybė kita, kai jis yra išrinktas, o ne paskirtas“, –  sužinojusi Universiteto Tarybos sprendimą ją skirti LSU rektore,  D. Rėklaitienė neslėpė jaudulio.

Te padeda Dievas

Rektorei, „Metų kaunietės“ rinkimuose užėmusiai antrąją vietą, keliai virpėjo ir penktadienio vidudienį, LSU aktų salėje vykusios inauguracijos ceremonijos metu.

Miesto, šalies, sporto ir akademinio pasaulio išrinktųjų akivaizdoje ji pasižadėjo visomis jėgomis siekti, kad LSU ugdytų tėvynei ir pasauliui, mokslui ir sportui atsidavusį jaunimą. Ginti aukštosios mokyklos akademinę laisvę taip, lyg ši būtų visų mūsų. Vadovaujant aukštajai mokyklai klausyti savo proto ir sąžinės, laikytis universiteto statuto ir visiems Lietuvos Respublikos piliečiams galiojančių šalies įstatymų.

„Te padeda man Dievas ir meilė tėvynei“, – baigusi priesaiką, D.Rėklaitienė pasipuošė LSU rektorės insignijomis.

Juoda toga, kad tinkamai tęstų garbingas savo pirmtakų tradicijas ir grandine, menančia olimpiečio medalį, kad jungtų ir vienytų visus universiteto narius. Pradedant studentais, baigiant profesūra.

Augo universitete

1995-aisiais tuometėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje baigusi kineziterapijos bakalauro studijas, 1997 m. D.Rėklaitienė tapo kineziterapijos magistre.

Po šešių metų jungtinėje tuomečių Lietuvos kūno kultūros akademijos ir Vilniaus pedagoginio universiteto doktorantūroje apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją.

Kai vadovas yra išrinktas, tai yra demokratijos išraiška ir visiškai kitaip jaučiasi vadovas, atsakomybė kita, kai jis yra išrinktas, o ne paskirtas.

Nuo 1997 m. universitete ji dirbo asistente ir lektore, nuo 2009-ųjų – Taikomosios fizinės veiklos katedros docente. 2009–2011 m. dirbo Rekreacijos, turizmo ir sporto vadybos katedros vedėja, o nuo 2014 m. vadovavo LSU Treniravimo mokslo katedrai. 

„Visiems sakau, kad aš čia gimiau. Čia augau ir pažįstu visus kampus“, – padėką už tai, kur ir kuo yra, D.Rėklaitienė pradėjo nuo savo tėčio ir mamos, kuri kadaise taip pat dirbo šiame universitete.

Šeimai, draugams, akademinei bendruomenei, kurios susitelkimas pradėjusi eiti atsakingas pareigas buvo stebėtinai stiprus ir įkvepiantis. Visiems tiems, kurie palaikė, nes tai suteikė pasitikėjimo savimi. Tiems, kurie kritikavo, nes tai leido matyti savo klaidas ir taisytis.

„Dėkoju tiems, kurie buvo man reiklūs, nes tai suteikė galimybę ugdyti valią, lengvai nepasiduoti. Apskritai nepasiduoti“, – produktyvius ateinančius penkerius metus žadėjo D.Rėklaitienė.

 Arbata su paslaptimi

Miestas mieste – taip galima pavadinti Kaune, Nemuno saloje, „Žalgirio“ arenos pašonėje šurmuliavusią Kazimiero mugę. Kovo 8-10 d. čia įsikūrė daugiau nei 1 tūkst. dalyvių: bitininkų, kepėjų, kalvių, aludarių, tautodailininkų, liaudies meistrų.

„Ragaukite mano gaminto midaus“, – trečius metus iš eilės apynių, kadagių uogų ir natūralaus medaus gėrimu, pasižyminčiu saldžiu skoniu ir gelsva gintaro spalva, Kazimiero mugės lankytojus svaigino besišypsantis žilabarzdis.

Ankstesniais metais sėdėjęs su kukliu, delno dydžio staliuku, šįsyk vyriškis skleidė kur kas platesnį, o ant jo išdėliojo medinius papuošalus ir

įvairiausiomis istorijomis apipintos garsiosios „Ivan čaj“ maišelius.

„Arbatos paruošimas nėra greitas ir lengvas darbas“, – senolis paslapties neišdavė, o susigundžiusiems pirkti kažką tyliai į ausį šnabždėjo.

Kiek tolėliau nuo jo, pilis iš cukruotų riestainių ir šimtalapių statė Edita iš Alytaus pakraščio. Skanauti džiovintų moliūgų ir svarainių sirupo kvietė saulėgrąžų daigų verslu besiverčianti Indrė

Benevičienė iš Ringaudų. Mentelę su žemaitišku kastiniu praeiviams tiesė Petras iš Ragožių kaimo.

„Parduotuvėje tokio nenusipirksite, – Virsdamas pro prekybinio autobusiuko langą žemaitis negailėjo liaupsių savo produkcijai. – Įdedi sviesto gabalėlį, druskos, grietinės ir suki retsykiais pašildydamas. Pramoniniu būdu maišomi kastiniai, priešingai nei maišyti mediniu šaukštu, praranda skonį ir išvaizdą.“

Nebuvo linkę derėtis

Šiųmetėje Kazimiero mugėje kaip niekad gausiai susirinko svečių iš kitų šalių. Savus gaminius čia pristatė latviai, lenkai, estai, rusai, ukrainiečiai, vengrai ir belgai.

„Gražios jums šventės“, – laužyta lietuvių kalba, už pirkinį jaunuolių porai dėkojo mugės dalyvis iš Latvijos.

Tuo metu jo pagalbininkė minią skrodė su milžinišku mediniu šaukštu, pilnu medumi saldintų migdolų. Maišelį jų, kaip ir gardintų druska, visi norintys galėjo įsigyti 3 eurus. Cukrinius gaidelius ant pagaliuko – už eurą.

„Dar praėjusiais metais buvo pigiau!“, – į pasipiktinusios moters pastebėjimus prekeivis atsakė pečių truktelėjimu, bet ne nuolaida.

Derėtis nebuvo linkęs ir kitas jo kraštietis, prekystalį nuklojęs latviškais kraujiniais vėdarais, rūkytomis vištų išklotinėmis ir kitais mėsgaliais.

„Už 3 eurus gausite tik vėdarų kvapą“, – paprašytas dvidešimties centų nuolaidos, brolis latvis į derybas nesileido.

Kur kas dosnesni pasirodė kaimynai lenkai. Pirkėjai, susigundžiusiais kepsnių kvapais, magaryčių įdėjo rūkyto sūrio pynę. Kitai – nediduką bruknių uogienės stiklainį.

Tokia pat taisykle vadovavosi ir sveriamus maisto produktus pardavinėjusi pora iš Lenkijos.

„Skaniai suvalgykite“, – už papildomus 30 g alyvuogių, sutuoktiniai neprašė atlygio. 

Turgus – ne mugė

Kazimiero mugės prekeivių stalai lūžo ne tik nuo maisto produktų. Visi norintys čia galėjo apsirengti, apsiauti ir buities reikmenų įsigyti.

100 g alpakos vilnos siūlų už 6 eurus arba jau numegztas kojines už dvigubai tiek. Senovinį „samovarą“ už 70 eurų arba molinių puodelių rinkinį už perpus mažesnę kainą. 4 eurais įkainotą velykinę verbą arba medinį šaukštą su 1 euro nuolaida nuo pradinės kainos. Arklio balne įtaisytą veidrodį už triženklę sumą arba odinį platų diržą už 30 eurų.

Nestigo mugėje ir kinietiškų niekalų. Antai vienas prekeivis bruko animacinių personažų atvaizdais ir automobilių ženklais puoštus puodukus, kitas – medicininio metalo papuošalus, trečias žybsinčius ir čypsinčius žaislus.

„Važiavau iš kito miesto galo. Dabar suprantu, kad be reikalo, – Arčiau savęs spausdama rankinę, kad nesusigundytų ilgapirščiai, burbtelėjo kaunietė Vida. – Tos pačios arbatos, riestainiai, chalvos kalnai. Nieko naujo.“

Moteris nusivylė ne tik asortimentu, bet ir vieta. „Žalgirio“ arenos pašonėje įsprausta mugė, anot jos, labiau primena turgų.

„Neliko malonumo vaikščioti, kaip tai darydavau Laisvės alėjoje. Eini ir daužaisi pečiais dėl vienos baronkos“, – ranka mojo ir link išėjimo suko nusivylusi miestietė.

Gimtadienio laukė kartu

Jau trečius metus iš eilės Kaunas sveikina Vilnių su gimtadieniu. Artėjančią progą skelbė specialūs reklaminiai stendai, tirpstantį laiką skaičiavo kalendoriaus lapeliai, o virtualioje erdvėje nesiliovė įvairūs priminimai. Pirmaisiais metais kauniečiai vilniečius kvietė autobusais nemokamai atvykti į Kauną, lankytis įvairiose ekskursijoje, pasinaudoti nuolaidomis restoranuose ir kavinėse. Praėjusiais metais kauniečiai sostinės gyventojus pasišovė vaišinti vakarienėmis. Kas savo namuose, pačių gamintu maistu, kas kavinėse, virtuvės šefų sukurtais šedevrais.

Kauniečiai galėjo spręsti, vakarą nori leisti su Vilniuje gyvenančiais bičiuliais ar visiškai nepažįstamais sostinės gyventojais.  Praėjusių metų eksperimentas pavyko, todėl šiemet kauniečiai tęsė tradiciją. Kauno autobusų stotyje su grupe Rakija Klezmer Orkestar iškilmingai pasitikę atvykusiuosius, kauniečiai juos kvietė prie stalų.

Norą sostinės svečius pavaišinti vakariene namuose arba kavinėje, išreiškė kone 200 miestiečių. Prie iniciatyvos prisijungė projektų vadovas Dominykas, vilniečiams žadėjęs kaunietiškų skanėstų degustaciją. Žurnalistė Kristina su vyru Tomu viliojo migdoliniu tortu. Gamybos vadovė Vaida – ir vegetariškais, ir mėsiškais patiekalais. Edukacinės programos koordinatorė Monika – grietine ir spirgais lietais bulviniais blynais.

Neabejojo sėkme

Televizijos prodiuseris ir keliautojas Mantas nepasikliovė savo kulinariniais gebėjimais, todėl  vilniečius kvietė  į kavinę-barą „Holas“.

„Manau, laukia įdomus laikas“,  – pagalvojęs apie vakaro avantiūrą šyptelėjo Mantas Bertulis. Į jo kvietimą atsiliepė du vilniečiai –  lakūnas Tadas ir komunikacijos specialistė Agnė.

Laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ kūrėjo ir keliautojo M.Bertulio sąskaitoje – kone pusšimtis aplankytų šalių ir dešimtys bičiulių kiekvienoje jų. Vilniuje kaunietis taip pat turi būrį draugų, tiesa, šįvakar prie stalo sėdo su nepažįstamais sostinės gyventojais.

„Ar bijau, kad nesiriš pokalbis? Apie tai negalvojau. Manau, viskas bus gerai. Praėjusiais metais stebėjau žmonių elgesį po vakarienių. Jei pradžioj jie buvo kiek drovesni, tai išsiskyrė kaip seni bičiuliai. Kiti ryšį palaiko iki dabar. Žinau, kad tokios tarpmiestinės vakarienės metu užsimezgė ir kur kas stipresnių jausmų, – Į laikrodį dirstelėjęs M.Bertulis atsiprašė. – Turiu bėgti – svečiai atvyko.“ 

Vakarienė su artimaisiais

Vėlyvą popietę į Kauną atvykusi Laura autobusų stotyje ilgai netruko – paklausiusi sutiktuvių dainų skubėjo pas bičiulius kviestinės vakarienės.

„Vakarieniauti su visiškai nepažįstamais žmonėmis nedrįsčiau. Gal kitais metais“, – taisydama dovanų gautą kepurėlę su užrašu „Kaunas myli Vilnių“, mergina neslėpė nuostabos. Vilniuje gimusią ir augusią Laurą esą labiausiai sujaudino  šiltas kauniečių sutikimas  ir koncertas autobusų  stotyje. Dar viena staigmena jos laukė ir bičiulių namuose. 

„Tiksliai nežinau ką gamins, tik prasitarė, kad vakarienė ant stalo keliaus tiesiai iš špižinių puodų“, - dirstelėjusi į dovanų krepšelį, jauna moteris prasitarė į svečius taip pat keliaujanti ne tuščiomis.

Autobusu  į Kauną atvyko ir Eglė. 33 metų reklamos specialistė  jau daugiau nei dešimtį metų gyvena Vilniuje, tačiau Kaune likusius tėvus aplanko bent kartą per mėnesį. Tiesa, pastaruoju metu vizitai pasidarė kiek retesni, o mamos kimštus virtinukus su grybais Eglė išmainė į makaronus su pesto padažu.

„Draugas gyvena Italijoje“, – šyptelėjo klajojanti kaunietė.  Ir nors prieš kelias savaites Eglė dairėsi bilietų į Boloniją, jos tėvai buvo greitesni. Pasinaudoję artėjančiu Vilniaus gimtadieniu, dukrą pakvietė šventinės vakarienės. Šalia stalo vietos žadėjo surasti ir dar keliems svečiams.

„Žinau, kad ant stalo keliaus mano mėgiama kepta višta, gaiviosios salotos ir firminis pyragas“, – apie vakaro apsivalgymą svajojo Eglė.

Žadėjo vakaro pratęsimą

Priimti gimtadienio sveikinimus ir įsitikinti kauniečių svetingumu, vilniečiai galėjo ne tik jų namuose – atvykusiesiems buvo atviros ir kitų miesto erdvės – parako sandėlis, Krido smėlio arena  ir Kauno tvirtovės VII fortas. Pastarajame laikrodžiui mušant 18 val. susirinko bemaž dvidešimt vilniečių.

„Jei atvirai, aš iki šiol nelabai suprantu, kur esu. Čia mokykla?“, –  į delną sau suprunkštė vilnietė Irma. Į Kauną specialiuoju autobusu ji atvyko drauge su savo dukra Vilte, o VII fortą pasirinko manydama, kad tai yra ugdymo įstaiga.

„Pati esu mokytoja, todėl labai įdomu susipažinti su kitų miestų mokyklomis“, – neįsiskaitymas į vietos aprašymą viešnios esą nenuvylė.  Vargu, ar kokioje nors mokykloje ji būtų pamačiusi parako dūmus ir kitus eksperimentus su ugnimi, kuriuos prieš vakarienę vilniečiams demonstravo forto laborantė Viltė.

Išbandę kaip veikia melo detektorius kolbose, delnuose užgniaužę liepsnų liežuvius, svečiai sėdo prie stalo, o kol laukė pagrindinio patiekalo vaišinosi kava ir sausainiais.

„Prašome ragauti mūsų troškinio. Jei skanu – dėkitės grietinės, jei nelabai – viską ištaiso pomidorų padažas, – Kauno tvirtovės VII forto įgulos šeimininkas Vladimiras Orlovas džiaugėsi, kad besibaigiant vakarui šis taip ir liko nepaliestas. – Receptas? Viskas labai paprasta. Gera jautiena, maždaug 5 kg bulvės, perpus tiek avinžirnių, cukinija, paprika, pomidorai ir prieskoniai.“

Išgramdę likučius iš puodo, vilniečiai pasuko savais keliais. Kas link autobusų stoties, kas pas Kaune gyvenančius giminaičius. Ponia Irma?

„Girdėjau, kad pas jus yra šokiai vyresniems žmonėms, jei neklystu, vadinasi „Seni vartai“, – vakarą užbaigti su trenksmu žadėjo linksmoji vilnietė. Dukrai Viltei polėkio pristigo – iš arčiau susipažinti su naktiniu Kauno gyvenimu ji nepanoro, todėl tuo pačiu autobusu grįžo atgal į Vilnių.