Vilniaus gyventojų lūkesčiai pirmą ketvirtį pakito labiausiai

Kovą atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa, kurią dvylika metų SEB banko užsakymu atlieka bendrovė „Baltijos tyrimai“, atskleidė, kad 42 proc. apklaustų gyventojų Lietuvoje manė, jog būsto kaina per artimiausius dvylika mėnesių didės, 15 proc. teigė, kad būstas pigs, 34 proc. nesitikėjo didesnių pokyčių, o likę 9 proc. šiuo klausimu neturėjo nuomonės.

SEB banko būsto kainų lūkesčių indekso reikšmė padidėjo iki 27 punktų (ji apskaičiuojama kaip prognozuojančiųjų, kad būstas brangs ir pigs, procentinių dalių skirtumas). Prieš ketvirtį indekso reikšmė buvo 19 punktų, o prieš metus – 17 punktų. Tai rodo, kad šių metų pradžioje gyventojai buvo kur kas optimistiškesni dėl būsto kainų pokyčių.

Labiausiai gyventojų lūkesčiai paskutinį ketvirtį pagerėjo Vilniaus regione – kovą didesnių būsto kainų laukė 39 proc., mažesnių – 13 proc. apklaustųjų. Prieš ketvirtį taip galvojančių gyventojų buvo atitinkami 35 ir 19 procentų. Kauno apskrities gyventojų lūkesčiai pasikeitė minimaliai – 2024 metų pirmą ketvirtį 41 proc. manė, kad būstas brangs, kai prieš ketvirtį taip galvojančių apklaustųjų buvo 40 procentų.

Sandorių – vis dar mažiau negu pernai

Registrų centro duomenimis, būsto sandorių skaičius buvo 13 proc. mažesnis negu prieš metus, arba kukliausias nuo 2015 metų. Verta pastebėti, kad tokį nuosmukį nemažai lėmė kritęs registruotų naujos statybos būsto sandorių skaičius. Kadangi 2022–2023 metais labai sumažėjo preliminarių naujos statybos būsto sandorių skaičius, pastaraisiais mėnesiais gerokai krito ir notarinių tokių būstų sutarčių skaičius. Ne naujos statybos butų sandorių skaičius bent jau Vilniuje pirmą ketvirtį buvo netgi didesnis negu prieš metus. Tikėtina, kad, sumažėjus galimybėms įpirkti būstą, gyventojams sostinėje tenka pasitenkinti pigesniais nenaujos statybos būstais. Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje butų sandorių skaičius pirmą ketvirtį buvo 10–20 proc. mažesnis negu pernai.

Būsto kainos 2023 metais bendrai Lietuvoje (...) nesumažėjo ir nepasitvirtino pesimistiškai dėl kainų pokyčių nusiteikusių gyventojų prognozės.

 

Pirminėje rinkoje būsto sandorių skaičius pirmą ketvirtį buvo didesnis negu atitinkamą 2023 metų ketvirtį. Pavyzdžiui, sostinėje vidutiniškai per mėnesį buvo parduota apie 250 butų, kai pernai visų metų mėnesio vidurkis buvo apie 180 butų. Taip pat augo sandorių skaičius pirminėje rinkoje ir Kaune bei Klaipėdoje. Tokios tendencijos teikia vilties, kad sandorių skaičiaus dugnas jau praeityje, tačiau pats sandorių skaičius vis dar yra gerokai mažesnis negu būdavo istoriškai. Nekilnojamojo turto vystymu besiverčiančios įmonės reaguoja į truputį didesnę paklausą ir pirmą ketvirtį pasiūlė rinkai daugiau butų.

Nekilnojamojo turto rinkos dalyvių viltys dėl didesnio sandorių skaičiaus artimiausiais ketvirčiais ir toliau yra susijusios su mažesnių palūkanų normų lūkesčiais. Dėl smarkiai išaugusių palūkanų normų gerokai sumažėjo pirkėjų būsto rinkoje per praėjusius dvejus metus –sumenkus palūkanų normoms, logiška tikėtis, kad pirkėjai vėl taps aktyvesni.

Pirma stotelė palūkanų normų kelyje jau pasiekta – ilgiau negu pusmetį EURIBOR palūkanų normos laikosi stabiliai, ir gyventojams būsto paskolų palūkanų išlaidos nebedidėja. SEB grupės ekonomistai išlaiko prognozę, kad ECB pirmą kartą šiemet bazinę palūkanų normą mažins birželį. Ateities sandoriai rodo, kad rinka tikisi, jog trijų mėnesių EURIBOR palūkanų norma šių metų pabaigoje bus 3,1 proc. (dabar ji yra 3,9 proc.). 

Būsto kainos Lietuvoje išvengė nuosmukio

Būsto kainos 2023 metais bendrai Lietuvoje (nekalbant apie pokyčius kai kuriuose segmentuose ir vietovėse) nesumažėjo ir nepasitvirtino pesimistiškai dėl kainų pokyčių nusiteikusių gyventojų prognozės. Lietuva ir vėl buvo viena iš lyderių pagal būsto kainų pokytį Europos Sąjungoje. Tiesa, kainos augo lėčiau negu Lenkijoje, kurioje valstybės priemonės, leidžiančios jauniems būsto pirkėjams mokėti gerokai mažiau palūkanų, padarė labai didelę įtaką ir rinkos aktyvumui, ir kainoms. Labiausiai būsto kainos pernai krito Vokietijoje ir Šiaurės Europos šalyse.

Šių metų pradžioje Lietuvoje būsto kainos liko stabilios, o metinis pokytis šiek tiek teigiamas. Naudingiau žvelgti į kainos pokyčius antrinėje rinkoje, kur yra gerokai mažiau inercijos. Pavyzdžiui, Lietuvos banko apskaičiuojamas pasikartojančių sandorių būsto kainų indeksas Lietuvoje kovą buvo 5,7 proc. didesnis negu prieš metus. Pirminėje rinkoje pokyčiai išsiskyrė – ekonominės klasės būstas šiek tiek pigo, vidutinės ir prestižinės – brango. Pirmą ketvirtį ūgtelėjo ir skelbimų portale „Aruodas.lt“ vidutinė skelbimuose nurodoma butų Vilniuje kaina.

Būsto kainų korekcijos Lietuvoje pavyko išvengti, nes tokie veiksniai, darantys įtaką būsto kainai, kaip pajamų pokyčiai, finansinė namų ūkių būklė, demografiniai pokyčiai, atsvėrė padidėjusių palūkanų normų neigiamą įtaką.

Kita gyventojų būsto kainų lūkesčių apklausa bus atliekama birželį, kai gyventojai jau žinos, ar pasitvirtino lūkesčiai dėl pirmojo ECB bazinių palūkanų normų sumažinimo pirmą vasaros mėnesį. Jeigu palūkanos bus sumažintos, o ekonominė padėtis šalyje nepablogės, galima tikėtis, kad bus dar daugiau gyventojų, galvojančių, kad būstas per vienus metus brangs. Tiesa, negalima pamiršti ir kito svarbaus veiksnio būsto rinkoje – karo Ukrainoje eigos ir politikų retorikos dėl galimos grėsmės Lietuvai per ilgesnį laikotarpį, dėl kurių dalis potencialių pirkėjų susilaiko nuo sprendimo pirkti būstą Lietuvoje.

Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą kovą SEB banko užsakymu atliko rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai“. Iš viso buvo apklausta 1 013 15–74 metų gyventojų 111-oje šalies vietovių.

Suprantama, kai padidėja PVM tarifas, pirmiausia paslaugas teikiančios įmonės stengiasi panašiu dydžiu pakelti ir paslaugų kainas, nes to nepadarius, mažėja įmonių pelningumas. Iš Valstybės duomenų agentūros paskelbtų išankstinės infliacijos 2024 metų sausį duomenų matyti, kad restoranų, kavinių ir panašių maitinimo įmonių viešojo maitinimo paslaugų kainos per mėnesį padidėjo 2,8 proc., o valgyklų paslaugų kainos – 3 proc. Toks kainų pokytis per mėnesį istoriškai yra nemažas, tačiau ne toks didelis, apie kokį buvo kalbama praėjusių metų pabaigoje.

Akivaizdu, kad ne visos maitinimo paslaugas teikiančios įmonės, kurios yra PVM mokėtojos, iškart nuo sausio padidino paslaugų kainas tiek, kiek padidėjo PVM tarifas. Tikėtina, kad greičiausiai kainas pakėlė valgyklos. Šių maitinimo įstaigų maisto paslaugų teikėjai gali paprasčiau paaiškinti klientams kainų padidėjimo priežastis, o tokių paslaugų vartojimo mastas veikiausiai mažiau priklauso nuo kainų pokyčių.

Tiesa, nereikia tikėtis, kad dėl PVM tarifo padidinimo Valstybės duomenų agentūros apskaičiuojama maitinimo paslaugų infliacija turėtų augti daugiausia – 11 proc. Į maitinimo paslaugų kainas įskaičiuojami ir alkoholinių gėrimų teikimo paslaugų kainos, o joms PVM tarifas nesikeitė. Kita vertus, akcizas alkoholiniams gėrimams nuo metų pradžios didėjo, bet dėl to galutinė kaina turėjo padidėti tik keliais procentais.

Tačiau maitinimo kainos vasarį ir kovą neišvengiamai didės labiau negu ankstesnių metų tais pačiais mėnesiais.

 

Galbūt maitinimo paslaugas teikiančios įmonės kainas jau padidino praėjusių metų pabaigoje nelaukdamos didesnio PVM tarifo įsigaliojimo datos? Oficialūs duomenys to nerodo, pavyzdžiui, maitinimo paslaugų kainos restoranuose ir kavinėse paskutinį metų ketvirtį padidėjo 1,3 proc., o tai nėra kažkuo išsiskiriantis pokytis. Reikėtų priminti, kad pernai Lietuvoje restoranų, kavinių ir panašių įstaigų teikiamų paslaugų kainos padidėjo 8,5 proc., arba truputį sparčiau negu Latvijoje ir Estijoje (ten kainos didėjo nuo 6,4 iki 7,4 proc.).

Vidutinė atsiskaitymo kortele suma nepasikeitė

SEB banko duomenys apie gyventojų atsiskaitymą kortelėmis naudojantis kortelių skaitytuvu maitinimo įstaigose rodo, kad vidutinė atsiskaitymo vertė sausį buvo 11,8 euro, arba lygiai tokia pati kaip prieš metus. Atsiskaitymų skaičius didėjo beveik 8 proc. Metinis atsiskaitymų kortelėmis vertės pokytis sausį buvo gerokai mažesnis negu praėjusių metų pabaigoje, o tai rodo, kad sausis šiam sektoriui buvo silpnokas.

Tačiau maitinimo kainos vasarį ir kovą neišvengiamai didės labiau negu ankstesnių metų tais pačiais mėnesiais, nes tos maitinimo paslaugas teikiančios įmonės, kurios nepadidino kainų sausį, tą bandys daryti vėlesniais mėnesiais. Padidėjus PVM tarifui ir nepadidinus kainų, tiesiog mažėja tokių įmonių pelningumas. Maitinimo paslaugas teikiančias įmones truputį gelbsti tik tai, kad kai kurios išlaidos (gamtinių dujų, šildymo, kai kurių maisto produktų) sumažėjo, palyginti su ankstesniais metais.

Pirmą ketvirtį didinti maitinimo paslaugų kainas, kai ir taip metų pradžioje gyventojai mažiau išleidžia pinigų tokioms paslaugoms, nėra paprasta. Be to, maitinimo paslaugos per pustrečių metų, kai buvo sumažintas PVM tarifas, padidėjo net trečdaliu, arba labiau negu augo gyventojų pajamos. Bet teigti, kad gyventojų finansinė padėtis yra labai prasta ir dėl didesnių kainų tokių paslaugų vartojimas smarkiai mažėtų, irgi negalima.

Beje, nuo sausio 1 dienos 10 proc. padidėjo minimali mėnesio alga, todėl taip pat padidėjo ir maitinimo paslaugas teikiančių įmonių darbo jėgos sąnaudos. Vėlgi racionalu tikėtis, kad, kaip ir ankstesniais metais, per artimiausius keletą mėnesių tai taip pat darys teigiamą įtaką maitinimo paslaugų kainoms, nes vargu ar daug maitinimo sektoriaus įmonių savininkų ilgai taikysis su mažesniu pelnu ar didesniu nuostoliu.

Atliko apklausą

SEB banko užsakymu atlikta apklausa parodė, kad 66 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų galvoja, jog būsto kaina per artimiausius dvylika mėnesių augs, 4 proc. mano, kad būstas pigs, 14 proc. – nesitiki pokyčių, o likę 16 proc. – šiuo klausimu neturi nuomonės. SEB banko būsto kainų lūkesčių indekso reikšmė, apskaičiuojama kaip prognozuojančių, kad būstas brangs ir pigs, procentinių dalių skirtumas, buvo 62 punktai. Gruodį šis skirtumas buvo 42 punktai, o prieš metus – 21 punktas.

Kovą labiausiai išaugo ne sostinės gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų Lietuvoje. Pavyzdžiui, Vilniaus regione 60 proc. apklaustų asmenų teigė, kad būsto kaina per artimiausius dvylika mėnesių didės, tačiau Šiaulių ar Panevėžio regionuose tokią nuomonę kovą turėjo beveik 70 proc. respondentų. Kukliausiai iš didžiųjų penkių apskričių Lietuvos būsto kainų perspektyvą vertino Klaipėdos regiono gyventojai – ten 49 proc. apklaustųjų galvojo, kad būsto kaina per ateinančius metus didės.

Pažvelgus į atsakymus pagal amžių, į akis krenta tai, kad net 81 proc. apklaustų 18–29 metų asmenų prognozuoja, kad būstas brangs. Tokio amžiaus gyventojai brangstantį būstą dažniausia vertina kaip neigiamą žinią dėl to, kad jų galimybės įpirkti būstą tampa prastesnės.

Domina namai

Statistikos departamentas neseniai skelbė, kad paskutinį 2020 m. ketvirtį vidutinė būsto kaina buvo net 9,4 proc. didesnė negu prieš metus. Pirmą šių metų ketvirtį būsto kaina taip pat didėja.

Nors pandemija nesitraukia ir vis dar dalis verslo negali veikti, gyventojai nemano, kad tai darys neigiamą įtaką būsto kainai.

Remiantis bendrovės "Ober-Haus" duomenimis, vidutinė buto kaina augo ir sausį, ir vasarį, nors karantinas buvo tęsiamas. Antras karantinas kol kas padarė didesnę neigiamą įtaką tik butų sandorių skaičiui tam tikruose didmiesčiuose. Pavyzdžiui, Kaune registruotų butų pardavimo sandorių skaičius per pirmus du šių metų mėnesius buvo 28 proc., Klaipėdoje – 9 proc., Panevėžyje – 18 proc. mažesnis negu prieš metus. Tačiau, kaip ir ankstesniais metais, augo susidomėjimas individualiais gyvenamaisiais namais – jų Lietuvoje šiemet nupirkta beveik 5 proc. daugiau negu prieš metus.

Tendencija: pirmą šių metų ketvirtį būsto kaina didėja. Vytauto Petriko nuotr.

Pastaraisiais mėnesiais didžiausias visuomenės dėmesys krypsta į Vilniaus pirminę būsto rinką, kurioje ir vasarį pasiektas dar vienas mėnesio naujų butų pardavimų rekordas. Dėl pirkėjų antplūdžio ir kol kas nespėjančio su juo augti naujo būsto pasiūlos susidaro ideali padėtis būsto kainai pirminėje rinkoje kilti dar sparčiau. Nuo to, kaip greitai nekilnojamojo turto vystymo bendrovės gebės pradėti naujus projektus, priklausys, kokiu tempu augs ne tik kainos, bet ir tai, ar artimiausiu metu nesumažės sandorių skaičius. Mažėjantis pasirinkimas gali lemti laikinai sumažėsiančią paklausą pirminėje rinkoje. Dabartinė sparčiai auganti paklausa verčia šias bendroves sparčiau pirkti sklypus Vilniuje, tačiau dėl to auga ir sklypų kaina bei didėja būsimų nekilnojamojo turto projektų savikaina.

Kelios priežastys

Nors šalyje tęsiasi karantinas ir vis dar nemažai žmonių negali grįžti į darbus, tačiau apklausos rodo, kad gyventojų finansinė padėtis nuo antro karantino pradžios lapkritį iš esmės nesikeičia.

"Sodros" duomenimis, dirbančių asmenų pajamos sausį buvo maždaug 7 proc. didesnės negu prieš metus. Be to, per du šių metų mėnesius, kaip ir pernai, daugiau lietuvių sugrįžo gyventi į Lietuvą, negu iš jos išvyko. Gyventojų lėšos kredito įstaigose per metus padidėjo 3,1 mlrd. eurų, ir daugiau gyventojų, kurių pajamos nemažėjo, per pandemiją galėjo greičiau sukaupti pradinę įmoką būsto paskolai. Vidutinė naujų būsto paskolų palūkanų norma rinkoje per metus sumažėjo. Viešojoje erdvėje galima matyti daugybę ekspertų komentarų apie didėjančias ir veikliausiai toliau didėsiančias būsto kainas. Galiausiai ir tarp gyventojų, ir tarp įmonių vyrauja spartesnio ekonomikos augimo antrą pusmetį lūkesčiai. Esant tokioms aplinkybėms, nebenuostabu, kodėl gyventojų būsto kainų lūkesčiai taip pagerėjo.

Panašios tendencijos

Lietuvos gyventojų būsto kainų lūkesčių šuolis neišskirtinis. Švedijoje SEB grupės užsakymu atliekama tokia pat apklausa, kurios rezultatų dinamika nuo pandemijos yra labai panaši: kovo pradžioje Švedijoje taip pat 66 proc. apklaustųjų tikėjosi, kad būsto kaina per metus padidės. Galima priminti, kad pirmo karantino metu gyventojų lūkesčiai ir Švedijoje smarkiai krito, o tai rodo, kad ta nežinomybė, prasidėjus panikai, buvo būdinga ne tik mūsų šalyje, bet ir daugelyje kitų šalių. Galiausiai matome ir tai, kad būsto kaina visoje Europoje augo. Švedijoje butų kainos per metus padidėjo 6 proc., individualių namų – net 15 proc.

Lietuvoje auga naujos pandemijos bangos ir ribojimų sugrąžinimo tikimybė. Kadangi dėl pirmų dviejų pandemijos bangų būsto kainų kryptis nepakito, nedidelė tikimybė, kad ji dramatiškai pakis antrą ketvirtį. Kaip ir minėta, daugiausia dėmesio artimiausiu metu bus skiriama Vilniaus regionui – stebima, ar dėl didelės paklausos būsto kainų augimas pradės lenkti atlyginimų didėjimo spartą ir daryti neigiamą įtaką įperkamo būsto rodikliams.

Tiesa, ir vėl likome estų užnugaryje. Praėjusiais metais Lietuvoje augo visi sektoriai, bet lūkesčius labiausiai viršijo apdirbamosios gamybos sektorius. Jau žinomi 2020 metų sausio ir vasario ekonominiai duomenys rodo, kad šalies ūkio kryptis ir greitis per pirmus du mėnesius pasikeitė nedaug. Tačiau tai jau yra praeitis. Koronaviruso kelionė po pasaulį sukūrė audrą, kurios padarinius Lietuvos verslas pradeda matyti tik dabar, o didžiausia banga tik dar formuojasi.

Mūsų sausį nustatyta 2,5 proc. Lietuvos ekonomikos augimo prognozė 2020 metais buvo atsargi ir suteikia galimybę sugerti galimą kelių dešimčių procentinių punktų koronaviruso neigiamą įtaką mūsų šalies ekonomikai. Tačiau kasdien auga tikimybė, kad lengvai Lietuvos ekonomika nebeišsisuks. Jeigu ilgiau, negu tikimės, didės užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius už Kinijos ribų ar juo labiau Lietuvoje įvyks viruso protrūkis, nuostoliai ekonomikai bus gerokai didesni, ir prognozę teks netrukus ir gerokai mažinti. Be to, OPEC narių ir Rusijos nesutarimas dėl tolesnio naftos gavybos lygio, dėl kurių nafta per dieną atpigo beveik trečdaliu, taip pat didina recesijos tikimybę pasaulyje.

Tarptautinės institucijos pradėjo karpyti mums svarbiausios euro zonos ūkio plėtros prognozes, bet jos nėra smarkiai bloginamos, kol nėra pirmųjų realių duomenų iš svarbiausių ekonomikos sektorių ir tenka remtis prielaidomis, kas būtų, jeigu būtų. Kovo 12 dieną vyks Europos Centrinio Banko valdančiosios tarybos posėdis, kurio sprendimai ir banko vadovės komentarai atskleis, kaip padėtį ir euro zonos ekonomikos perspektyvas vertina centrinių bankų komandos, kurios gali gauti daugiausiai naujausių duomenų.

Lietuvoje koronavirusas jau neša nuostolius kelionių organizatoriams, apgyvendinimo, maitinimo įstaigoms, transporto sektoriui. Kur kas rimtesnės problemos ekonomikai kils, jeigu pradės strigti užsakymai pramonei, bet apie tai bent garsiai kol kas niekas nešneka. Dar vasarį pramonės pasitikėjimo rodiklis buvo didžiausias nuo 2008 metų krizės (palyginti su ankstesnių metų vasario mėn. rodikliais), o tai žada, kad ir kovas pramoninkams bus neblogas. Visgi susijaukusios tiekimo grandinės pasaulyje didesnės žalos gamybininkams pridarys antrą ketvirtį. Daugiau problemų kils ne dėl tiekimo sutrikimų iš Kinijos, o dėl galinčių mažėti užsakymų iš Europos daugėjant tokių regionų, kaip Šiaurės Italija, kuriose paskelbiamas karantinas. Kinijos ekonomika jau dabar didina apsukas ir balandžio pabaigoje, jeigu neatsinaujins užsikrėtimų koronavirusu protrūkis, ūkis grįš prie ankstesnio ritmo.

Beje, nepaisant praėjusiais metais vyravusių pesimistinių pasaulio ekonomikos prognozių, apdirbamosios gamybos įmonės džiugino investicijų gausa. 2019 metais šio sektoriaus įmonės investavo net 20,5 proc. daugiau negu 2018 metais. Daugiausiai investavo baldų, variklinių transporto priemonių ir maisto produktų gamybos bendrovės. Šiemet tokio rezultato gamybininkams pakartoti nepavyks. Kita vertus, valstybės sektoriaus investicijos šiemet neturėtų mažėti. Prognozuojame, kad ir statybų sektoriaus apimtis šiemet dar didės.

Labai jautrus tiekimo grandinių problemoms yra mūsų transporto sektorius. Pastaraisiais metais Lietuvos vežėjai labai sparčiai augo Europoje nukonkuruodami Vakarų kolegas. Tačiau tikėtinas krovinių kiekio sumažėjimas Europos rinkoje kovo–balandžio mėnesiais konkurenciją padarys dar aštresnę, ir skaudės visiems, o ypač mažesnėms transporto bendrovėms. Nepamirškime ir artėjančio Mobilumo paketo neigiamų padarinių. „Sodros“ duomenimis, apdraustų sunkiasvorių transporto priemonių vairuotojų skaičius Lietuvoje jau mažėja nuo 2019 metų vidurio.

Vartotojų lūkesčiai vasarį dar buvo istoriškai geri, tačiau artimiausiais mėnesiais jie taps prastesni ir nebepavyks pakartoti mažmeninės prekybos augimo sausį rezultato, kai apyvarta lyginamosiomis kainomis padidėjo 5,5 procento. Įdomu ir tai, „Sodros“ sausio mėnesio duomenys rodo, kad atlyginimai pirmą metų mėnesio augo nė kiek ne lėčiau negu praėjusiais metais. Priminsime, kad vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius praėjusiais metais Lietuvoje padidėjo 8,8 procento. Visgi dėl didesnių eksportuotojų laukiančių problemų prognozuojame, kad 2020 metais vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius augs lėčiau – 7,5 proc., o 2021 metais augimas sulėtės iki 5,8 procento.

Nekeičiame šių metų 2,4 proc. vidutinės metinės infliacijos prognozės. Kol kas koronavirusas daro neigiamą įtaka infliacijai. Kovą toliau mažėja žaliavinės naftos ir kartu degalų kaina, pinga kitos žaliavos ir energetiniai ištekliai biržose (elektra, gamtinės dujos). Kita vertus, dėl trūkinėjančios prekių tiekimo grandinės artimiausiais mėnesiais gali didėti importuojamų prekių kaina.

Tokiu sunkiai prognozuojamu metu ramina tai, kad Lietuvos ekonomikos, kredito rinkos ir gyventojų finansinė būklė yra gerokai geresnė negu prieš 2008 metų ekonomikos nuosmukį. Jeigu ši audra pasaulio ekonomikoje išties bus trumpa, didelių ekonominių nuostolių Lietuvai dar įmanoma išvengti.

Akivaizdu, kad žala Lietuvos ir Europos ekonomikai kasdien didės, jeigu užsikrėtusių asmenų skaičius Europos valstybėse augs ir vis daugiau regionų, kaip dabar Šiaurės Italijoje, taps laikinai izoliuoti. Tokiu atveju vis didesnių tiesioginių nuostolių patirtų transporto, turizmo, prekybos, pramonės ir kitų sektorių bendrovės. Dėmesiui iš Kinijos nukrypus į Europą reikia pastebėti, kad remiantis oficialia Kinijos pateikiama statistika, naujų užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius šalyje mažėja ir tai yra gera naujiena.

Iki praėjusio savaitgalio tarptautinės organizacijos gana pasyviai stebėjo koronaviruso įtaką pasaulio ekonomikai.

Operatyvūs rodikliai, tokie kaip anglies ar elektros vartojimas, spūstys miestuose ar konteinerių skaičiaus pokytis uostuose, rodo, kad Kinijoje verslas po daugiau negu mėnesį trukusio karantino pradeda didinti veiklos apimtį. Tačiau įprastam veiklos lygiui pasiekti ir visam chaosui sutvarkyti prireiks dar bent kelių savaičių. Antra vertus, nuostoliai pasaulio tiekimo grandinei jau padaryti: gaminiai, kurie Kinijoje nebuvo pagaminti laiku, paprasčiausiai laiku nepasieks ir Europos ar JAV pirkėjų. Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvą.

Prekės laivais konteineriuose iš Kinijos keliauja pusantro mėnesio, todėl jeigu šiandien tam tikri komponentai nebuvo išsiųsti iš Kinijos gamyklos, jie Lietuvos balandžio pabaigoje nepasieks. Jeigu įmonės neras alternatyvių žaliavų ar komponentų kitose šalyse, gamyba kai kur laikinai sustos. Ne visi komponentai laiku bus pristatyti ne tik į Lietuvos, bet ir Vokietijos, Prancūzijos ar Švedijos gamyklas. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, automobiliui pagaminti reikia 30 tūkst. detalių. Jeigu bent vienos iš jų trūksta, gamybos procesas sustoja.

Iki praėjusio savaitgalio tarptautinės organizacijos gana pasyviai stebėjo koronaviruso įtaką pasaulio ekonomikai. Tarptautinio valiutos fondo ar Europos Centrinio Banko ekonomistai šio viruso įtaką ekonomikai vertino pagal „V“ formos įvykių scenarijų: kai nepalankių įvykių įtaka ekonomikai būna trumpalaikė ir po staigaus kritimo ekonomikos augimas greitai grįžta į ankstesnes plėtros vėžes. Išsipildžius tokiam scenarijui, Kinijoje jau antrą ir trečią 2020 metų ketvirtį gamybos apimtis ne tik grįžtų į įprastą lygį, bet ir jį viršytų. Tačiau įvykių vertinimas ir prognozės keičiasi ir keisis pradėjus sparčiai augti užsikrėtusiųjų skaičiui Europoje ir didėjant tikimybei, kad Europai artimiausiu metu teks pakartoti Kinijos karantino scenarijų. Tokiu atveju tiekimo grandinės pasaulyje susijauktų daug labiau ir turėtume ne V, o L formos ekonomikos pokyčių scenarijų – ekonomikos problemos tęstųsi ilgiau negu vieną ketvirtį.

Šiuo metu, kai situacija keičiasi kas dieną, įvertinti, kokio dydžio įtaką koronavirusas turės Lietuvos ekonomikai, yra labai sudėtinga.

Tikimybė, kad Europos valstybėms teks pakartoti Kinijos karantiną, kasdien auga daugėjant valstybių, kuriose fiksuoti nauji užsikrėtimų atvejai. Dar prieš dvi savaites teigėme, kad šių metų pirmą pusmetį Europoje nebeišvysime Kinijos turistų. Dabar galima drąsiai teigti, kad ES smarkiai smuks ir vidinis turizmas, ir tai bus trumpalaikis smūgis turizmo, transporto sektoriui. Taip pat turėtų vis labiau sunerimti ir prekybos sektorius. Pavyzdžiui, Kinijoje vasarį gyventojai atidėjo nebūtiniausių prekių įsigijimą (tiesa, neveikė ir daugelis parduotuvių). Naujų automobilių pardavimai Kinijoje pirmą vasario pusę krito 92 procentais, išmaniųjų telefonų pardavimai vasarį bus smukę daugiau negu 50 procentų. Nesuvaldžius koronaviruso plėtros Europoje ir izoliuojant tam tikrus regionus, veikiausiai bus stabdomas ir pramonės gamyklų darbas. Todėl Lietuvos gamybininkų ir transporto bendrovių, kurioms Europa yra svarbiausia eksporto rinka, nuostoliai būtų akivaizdūs.

Investuotojų kapitalo rinkose nuotaikos tiesiogiai priklausys nuo to, kaip keisis naujų užsikrėtimų skaičius Europoje ir kokių valstybių regionus koronavirusas pasieks. Jeigu šis skaičius Europoje greitai nustos augti, akcijų rinkos gali greitai susigrąžinti praradimus. Tačiau to dar, matyt, teks palaukti. Ypač jeigu koronavirusas pradės sparčiau keliauti ne tik po Europą, bet ir po JAV. Kaip įprasta, investuotojai prasidėjus panikai rinkose ėmė dairyti į centrinius bankus ir valdžios sektoriaus atstovus, tikėdamiesi tolesnių jų veiksmų, jeigu reiktų imtis ekonomikos skatinimo priemonių. Kinijos centrinis bankas į tokio masto ekonomines problemas, kokios buvo Kinijoje, sureagavo staigiai. Tačiau Europoje ar JAV kol kas realūs koronaviruso padariniai ekonomikoms nėra dideli, todėl greitų centrinių bankų sprendimų tikėtis nereikėtų. Kita vertus, reikalams judant nepalankia linkme jie turės gerai pasverti, kaip reaguoti į galimą trumpalaikį ekonomikos susvyravimą.

Šiuo metu, kai situacija keičiasi kas dieną, įvertinti, kokio dydžio įtaką koronavirusas turės Lietuvos ekonomikai, yra labai sudėtinga. Žinoma, didžiausias neigiamas pasekmes turėtų scenarijus, jeigu Lietuvoje atsirastų užsikrėtusiųjų koronavirusu ir jų skaičius pradėtų staigiai augti. Todėl valdžios, verslo ir pačių gyventojų aktyvūs veiksmai imantis prevencijos priemonių yra patys svarbiausi.

Auga sparčiau

Apklausa atskleidė, kad 53 proc. apklaustų gyventojų Lietuvoje prognozuoja, jog būsto kaina per ateinančius vienus metus padidės, 13 proc. mano, kad būstas pigs, 25 proc. nesitiki pokyčių, o likę 9 proc. šiuo klausimu neturi nuomonės. Skirtumas tarp prognozuojančių, kad būstas brangs ir pigs, buvo 40 proc., arba 8 proc. punktais mažesnis negu prieš metus. Toks skirtumo sumažėjimas yra statistiškai svarbus ir rodo, kad, nors gyvenamojo būsto rinkos rezultatai šiemet puikūs, gyventojai Lietuvoje tapo atsargesni.

Vilniuje daugiau negu pusė apklaustų gyventojų – 55 proc. – tikėjosi, kad būstas sostinėje toliau brangs. Tačiau per metus tokių gyventojų dalis sumažėjo 11 proc. punktų. Be to, kad būstas pigs, dalis išaugo nuo 10 iki 14 proc. Tokie pokyčiai per metus sostinėje nėra maži, kad į juos galėtume nekreipti dėmesio. Dar labiau per metus pasikeitė Klaipėdos regiono gyventojų nuomonė. Rugsėjį tik 38 proc. gyventojų, arba 15 proc. mažiau negu prieš metus, ten prognozavo, kad būstas brangs. Kauno regiono gyventojų optimizmas dėl būsto kainų dar padidėjo. Rugsėjį 59 proc. apklaustųjų teigė, kad būsto kainos toliau augs (palyginti su 53 proc. prieš metus), ir tik 10 proc. tikėjosi kainų korekcijos (prieš metus 15 proc.). Tokio apklaustų gyventojų Kaune ir Klaipėdoje lūkesčių dėl kainų pokyčių skirtumų priežastys nėra visiškai aiškios. Vidutinė būsto kaina Kaune šiemet auga truputį sparčiau negu Klaipėdoje, bet skirtumas nedidelis. Be to, sandorių skaičius Klaipėdoje per devynis mėnesius ūgtelėjo dar sparčiau negu Kaune. Tikėtina, kad Kauno regiono gyventojai tiesiog optimistiškiau vertina šalies ir regiono perspektyvą negu Klaipėdos apskrities gyventojai.

Įdomu tai, kad Latvijoje būsto brangimo per vienus metus tikisi 51 proc. apklaustų gyventojų, o smukimo – 11 proc. Akivaizdu, kad gyventojų lūkesčiai mūsų kaimyninėje šalyje yra beveik tokie pat kaip ir lietuvių nuotaikos. Apskritai visoje ES būsto kainos šiais metais tebeauga, tačiau truputį lėčiau negu praėjusiais metais.

Paklausa tebėra didelė

Šiemet gyvenamojo būsto rinkos sandorių skaičius ir kainų pokyčiai viršijo lūkesčius. Nekilnojamojo turto rinka klesti, tačiau būtų neatsakinga teigti, kad pokyčiai joje yra nelogiški. Registrų centro duomenimis, per devynis šių metų mėnesius gyventojai būstui įsigyti išleido 13 proc. daugiau pinigų negu prieš metus, arba truputį daugiau, negu augo atlygis darbuotojams šalyje. Būsto paskolų portfelis bankuose trečio ketvirčio pabaigoje buvo 8,7 proc. didesnis negu prieš metus. Panašiai paskolų portfelis didėja jau keletą ketvirčių. Panašu, kad bankai stengiasi išlaikyti pusiausvyrą tarp gyventojų pajamų ir paskolų portfelio augimo tempų. Vidutinė kintamųjų būsto paskolų kintama palūkanų norma rugsėjį buvo 2,3 proc. – 0,06 proc. punkto didesnė negu prieš metus.

Kodėl gyvenamojo būsto rinka nelėtina apsukų? Visų pirma, Lietuvos ekonomika šiemet auga gerokai sparčiau, negu tikėjomės, o gyventojų finansinė padėtis tebestiprėja.

"Sodros" duomenimis, vidutinis darbo užmokestis ir trečią ketvirtį augo panašiai kaip ir antrą ketvirtį. Be to, Užimtumo tarnybos duomenimis, registruotų bedarbių skaičius trečią ketvirtį taip pat tebuvo mažesnis negu prieš metus. Apskritai sparčiau negu naujos statybos brangstantys senos statybos būstai aiškiai rodo didėjantį gyventojų norą ir galimybes mokėti daugiau keičiant ar įsigyjant būstą sostinėje (reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad parduotų ir rezervuotų naujos statybos butų sandoriai viršija rekordus). Nepamirškime ir to, kad į nekilnojamojo turto rinką tebeplaukia ir didesnes santaupas sukaupusių gyventojų pinigai. Tai, kad nuomos kaina eina koja kojon ar net kartais lenkia būsto kainų augimo tempą, rodo, kad būsto paklausa tebėra labai didelė, o ją dar skatina ir augantis gyventojų skaičius didžiuosiuose miestuose.

Laukia pokyčiai

Nors kitąmet ir planuojame lėtesnį Lietuvos ekonomikos (2,4 proc. BVP) ir vidutinio darbo užmokesčio augimą (6,5 proc.), didelės neigiamos įtakos gyvenamojo būsto rinkai tai neturės.

Pirminėje rinkoje sostinėje naujų butų paklausa kitąmet veikiausiai nebeaugs, bet kalbėti apie kainų korekcijas 2020 m., ko gero, dar per anksti. Beje, gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų pokyčių ketvirtą ketvirtį gali būti dar prastesni ne tik dėl išliekančių lėtesnio ekonomikos augimo prognozių, bet ir dėl vėl padažnėjusių kalbų sumažinti nekomercinės paskirties nekilnojamojo turto neapmokestinamąją vertę.

Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą rugsėjo pabaigoje SEB banko užsakymu atliko rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovė "Baltijos tyrimai". Iš viso buvo apklausta 1 026 15–74 metų gyventojai 118-oje šalies vietovių.

Eksportas į Vokietiją 2018 metais sudarė 32 proc. Čekijos, 28 proc. Lenkijos, 27 proc. Vengrijos ir 22 proc. Slovakijos viso prekių eksporto. Lietuvoje, tuo tarpu, prekių eksportas į Vokietiją nesiekė ir 8 proc. viso eksporto. Be to, apdirbamosios gamybos dalis BVP struktūroje visose keturiose Višegrado šalyse buvo didesnė negu Lietuvoje, o tai dar labiau sustiprina Vokietijos ekonomikos įtaką šių šalių ekonomikai.

Įdomu, kad pramonės ir apdirbamosios gamybos pokyčiai visose šalyse buvo gana panašūs. Prekių eksportas į Vokietiją antrą ketvirtį augo lėčiau ir Lietuvoje, ir Višegrado šalyse. Nors pati Vokietijos pramonės gamyba smuko, prekių eksportas į Vokietiją vis dar didėjo – tai reiškia, kad Vidurio Europos ir Lietuvos gamintojai toliau buvo konkurencingi tiekėjai vokiečių užsakovams. Tačiau padėtis tikrai nesikeičia į gera – naujausi liepos ir rugpjūčio duomenys rodo, kad Lietuvoje ir Vidurio Europos šalyse pramonė trečią ketvirtį augs minimaliai. Ir tai nestebina – tikėtis, kad vis dar tebesmunkant Vokietijos automobilių pramonei Lietuvos ar Vidurio Europos pramoninkai išlaikytų stiprų augimą, negalima.

Lietuvoje mažai kas atidžiau stebi, kaip sekasi Vidurio Europos valstybėms, nors jos yra ne tik stiprios konkurentės, bet ir prekybos partnerės. Vis dar gajus stereotipas, kad šios šalys yra gerokai turtingesnės negu Lietuva, tačiau pagal gyventojų perkamąją galią artėjame ar net aplenkėme šias valstybes. Pavyzdžiui, Lietuvoje antrą ketvirtį vidutinis darbo užmokestis po mokesčių buvo 818 eurų, kai Lenkijoje jis siekė 803 eurus, Slovakijoje – 835 eurus o Čekijoje – 990 eurų. Eurostato duomenimis, kainų lygis Lietuvoje yra mažesnis negu Čekijoje ir Slovakijoje, bet maždaug 10 proc. didesnis negu Lenkijoje. Beje, darbo sąnaudos sparčiai auga ne tik Lietuvoje: vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius Lenkijoje antrą ketvirtį padidėjo 7 proc., Čekijoje – 7,2, o Slovakijoje – net 9,7 procento. Todėl tikrai nesame išskirtiniai Europoje nei pagal algų, nei pagal ekonomikos ar kainų augimą.

Yra vienas nemažas skirtumas tarp Lietuvos ir bent jau trijų Vidurio Europos valstybių. Lenkija, Čekija ir Vengrija nėra euro zonos šalys, tų šalių valiutos laisvai svyruojančios ir centriniai bankai aktyviai vykdo pinigų politiką siekdami savo pagrindinio oficialaus tikslo – užtikrinti kainų stabilumą vidutiniu laikotarpiu (18–36 mėnesius). Reikėtų priminti, kad centriniai bankai vis dar įsitikinę, kad palyginti nedidelė infliacija vidutiniu laikotarpiu padeda išlaikyti subalansuotą ekonomikos augimą, o aiškiai apibrėžtas tikslas leidžia gyventojams ir verslui lengviau priimti ilgalaikius sprendimus. Pavyzdžiui, Lenkijos centrinis bankas siekia, kad metinė infliacija būtų beveik 2,5 proc., Čekijos – 2 procentai. Abu bankai toleruoja 1 proc. nuokrypį.

Žinoma, šie centriniai bankai turi atsižvelgti ne tik į infliacijos lūkesčius, bet ir šalies ekonomikos raidos pokyčius, kuriuos smarkiai lemia išorės padėtis. Todėl sekti šių bankų pinigų politikos ir ekonomikos prognozes yra labai įdomu siekiant pasitikrinti, ar nesame pernelyg optimistiški ar pesimistiški dėl Lietuvos eksporto prognozių. Metinė infliacija Vidurio Europos šalyse rugpjūtį buvo didesnė negu mūsų šalyje, kur kainos per metus padidėjo 2,5 procento. Didžiausią neplanuotą įtaką infliacijai visame regione turėjo dėl mažesnio negu prieš metus derliaus brangusios daržovės. Ne visada Lietuvoje reikia ieškoti kaltųjų dėl išaugusių kainų vietinėje rinkoje, kartais užtenka pažiūrėti, kas vyksta už mūsų šalies ribų. Pavyzdžiui, per metus Lenkijoje daržovės pabrango 35, Čekijoje – 34 proc., arba panašiai kaip ir Lietuvoje, kur daržovių kaina išaugo 34 procentais. Ir žinoma, visose šalyse tebeaugančios darbo jėgos sąnaudos taip pat smarkiai didina infliaciją.

Galima priminti, kad dabar Lenkijoje bazinė palūkanų norma yra 1,5 proc., Čekijoje – 2 proc., o Vengrijoje – 0,9 procento. Lietuvoje, kaip ir visoje euro zonoje, bazinė palūkanų norma yra -0,5 procento. Iš Vidurio Europos centrinių bankų palūkanų normą per pastaruosius trejus metus didino tik čekai, todėl pastarieji turi ir didžiausias galimybes mažinti palūkanų normą, jeigu reikėtų skatinti ekonomiką. Čekijos centrinis bankas kol kas nedramatizuoja galimo šalies ekonomikos augimo lėtėjimo, kurį lemtų prastesni užsienio prekybos rezultatai. Paskutiniame šią savaitę vykusiame centrinio banko valdybos posėdyje netgi buvo balsavusių už palūkanų normos padidinimą.

Čekijos ekonomika antrą ketvirtį augo 2,7 proc., arba tiek pat kiek ir pirmą. Lenkijos centrinis bankas rugsėjį taip pat paliko bazinę palūkanų normą nepakeistą ir pripažino, kad šalies ekonomika tebeauga pakankamai greitai (antrą ketvirtį metinis BVP pokytis buvo 4,2 proc.), ir yra tikėtina, kad ji augs istoriškai sparčiu tempu artimiausiu metu. Tačiau sparčiau negu laukta auganti infliacija Lenkijos centrinį banką turėtų versti sunerimti, ką daryti toliau, juo labiau, kad kitąmet minimalią mėnesio algą šalyje ketinama padidinti 15 proc., o per trejus metus – net 50 proc. Vien tai kitąmet infliaciją dar padidins 0,3 procentinio punkto.

Matant, kad Europos Centrinis Bankas ir Federalinis rezervų bankas jau sumažino palūkanų normas stengdamasis užbėgti tolesniam ekonomikos lėtėjimui už akių, Vidurio Europos centrinių bankų ramybė gali kelti nerimą. Tačiau mums, lietuviams, tai yra vienas iš požymių, rodančių, kad Vidurio Europa kol kas neutraliai reaguoja į artimiausių ketvirčių ekonomikos pokyčius ir pernelyg nesureikšmina prastėjančių Vokietijos ekonomikos rezultatų. Turime likti budrūs ir stebėti ne tik tai, ką daro šių šalių centriniai bankai, bet ir tokių valiutų kaip Lenkijos zlotas ar Čekijos krona svyravimą – tai irgi rodo, kaip yra vertinamos šių šalių ekonomikos perspektyvos.

Remiantis aplinkos ministro komentarais, planuojamas automobilių taršos mokestis Lietuvoje visgi nebus vienkartinis registracijos mokestis. Tai bus metinis mokestis. Kol kas preliminariai skelbiama, kad per metus už daugiau negu 130 gramų anglies dioksido kilometrui išmetančius naujus Lietuvoje registruotus automobilius reikės mokėti 20 eurų per metus, o jeigu automobilis pagal gamyklinius parametrus išmeta daugiau, būtų taikomas koeficientas. Pirmaisiais metais šalies biudžetą mokestis papildytų keliolikos milijonų suma, o vėliau tokios pajamos pasiektų 100 mln. eurų.

100 mln. eurų pajamų už automobilių mokestį – tai daug ar mažai, palyginti su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis? Užtenka pažvelgti į Latviją, į kurios biudžetą jau 2017 metais pateko 60,5 mln. eurų automobilių mokesčio. Latvijoje automobilių dvigubai mažiau negu Lietuvoje (Lietuvoje rugpjūčio 1 d. buvo registruota beveik 1,5 mln. automobilių), todėl atrodytų, kad surinkti 100 mln. eurų Lietuvoje neturėtų būti sudėtinga, jeigu Lietuvoje automobiliai būtų apmokestinami kaip ir Latvijoje. Kaimyninėje šalyje automobilių mokestis už automobilius, kurie pagaminti iki 2009 metų, apskaičiuojamas atsižvelgiant į automobilių svorį, variklio darbinį tūrį ir variklio galią, o už naujesnius – pagal išmetamą anglies dioksido kiekį. Todėl Latvijoje automobilio savininkas, kurio automobilis išmeta 130 g anglies dioksido kilometrui, per metus turi sumokėti 84 eurus, arba gerokai daugiau negu planuojama Lietuvoje.

Apytikslis būdas įvertinti, kiek vidutiniškai surenkama mokesčių už vieną šalyje registruotą automobilį, yra automobilio mokesčio pajamų šalyje dalyba iš automobilių skaičiaus. Šalyse, kuriose įvestas automobilių mokestis, 2017 metais rodiklis svyravo nuo 50 eurų Bulgarijoje ir 88 eurų Latvijoje iki beveik 540 eurų per metus Nyderlanduose. Kuo didesnės gyventojų pajamos, tuo šis rodiklis didesnis. Be to, kuo vidutinis automobilių mokestis didesnis, tuo mažesnis naujų parduodamų automobilių išmetamo anglies dioksido vidurkis. Žinoma, yra ir išimčių, tokių kaip Vokietija, kur vidutinis 2018 metais naujo parduoto automobilio išmetamų šių jungtinių vidurkis buvo didesnis net negu Lietuvoje, kurioje automobiliai visiškai neapmokestinami. Visi šie skaičiai rodo, kad pagal dabartinį siūlymą Lietuvoje automobiliai bus apmokestinami mažiau negu panašaus ekonominio išsivystymo šalyse.

Naujais mokesčiais neretai siekiama keisti ir gyventojų ar verslo elgseną. Įvedant automobilių taršos mokestį, siekiama paskatinti gyventojus rinktis mažiau anglies dvideginio ar kitų oro teršalų išmetančius automobilius. Tačiau toks mokestis turi keletą trūkumų. Pirma, vairuoti taršų automobilį dažnai nėra įprotis ar mados reikalas. Tai neišvengiamybė gyventojams, kurie neturi pajamų įsigyti mažiau taršios transporto priemonės. Pakeisti automobilį viešuoju transportu nėra tas pats, kas atsisakyti rūkyti ar mažiau išgerti. Asmens, kurio pajamos 500 eurų, ir to, kurio siekia 1 500 eurų, galimybės turėti mažiau taršų automobilį skiriasi. Antra, taršaus automobilio nuosavybė dar nereiškia, kad taršus automobilis per tą patį laikotarpį išmes daugiau teršalų negu mažiau taršus automobilis – tai priklauso nuo to, kiek bus nuvažiuota kilometrų ir kokiomis sąlygomis. Todėl automobilių mokestis yra regresinis – didžiausia mokesčio našta tenka tiems automobilių savininkams, kurių pajamos nedidelės ir kurie savo automobiliu važiuoja retai ir netoli, pavyzdžiui, pensininkai ar bedarbiai.

Automobilių išmesta tarša šalyje tiesiogiai priklauso nuo suvartoto degalų kiekio, kurį atitinkamai lemia nuvažiuotas atstumas ir automobilių degalų sunaudojimo vidurkis. Norint sumažinti automobilių taršą šalyje, reikia mažinti arba nuvažiuotą atstumą, arba vidutinį automobilių degalų suvartojimo kiekį, arba pereiti prie alternatyvaus kuro. Sunaudotas degalų kiekis jau dabar labai paprastai apmokestintas akcizo mokesčiu. Praėjusiais metais Lietuvoje surinkta 803 mln. eurų pajamų už degalų akcizą. Atrodytų, kad daug lengviau papildomą 100 mln. eurų gauti padidinus akcizą, ypač dyzelinui, o surinktas lėšas skirti oro taršos problemoms spręsti skatinant gyventojus atsisakyti taršių automobilių. Tačiau ir čia nėra viskas taip paprasta – degalų akcizų politika turi būti vykdoma atsižvelgiant į kaimyninių šalių akcizų dydį. Kita vertus, ES galėtų paraginti visas šalis kartu padidinti akcizą dyzelinui, kuris įprastai ES šalyse yra mažesnis negu akcizas benzinui dėl istorinių priežasčių. Tačiau dabar, kai įrodyta, kad, sudegus dyzelinui, kietosios dalelės ir azoto oksidai turi didesnę neigiamą įtaką žmonių sveikatai negu padidėjęs anglies dvideginio kiekis, padėtis gali ir turi keistis. Galiausiai verta priminti ir kitą įrodytą degalų akcizų ypatumą – didžiausią dalį moka vidurinės klasės atstovai, nes jie automobiliu nuvažiuoja daugiausiai kilometrų.

Mokslininkai yra įrodę, kad dauguma gyventojų priima sprendimą įsigyti automobilį neatsižvelgdami į jo eksploatavimo sąnaudas, pavyzdžiui, degalų sunaudojimą. Jiems kur kas svarbesnė yra pradinė automobilio kaina. Todėl daugelyje ES šalių suprantama, kad, norint sulaikyti gyventoją nuo taršaus automobilio įsigijimo, reikia didinti taršaus automobilio pirkimo kainą, o ne naudojimo sąnaudas, apie kurias ne visada pagalvojama renkantis automobilį. Ne veltui kai kuriose Šiaurės ar Vakarų Europos šalyse už taršaus automobilio įsigijimą gali tekti sumokėti ir iki kelių tūkstančių eurų siekiantį mokestį.

Tad jei automobilių mokestis šalyje pirmiausia bus skirtas taršai mažinti, o ne biudžetui didinti, reikia pirmiausia išsiaiškinti, koks mokesčio dydis realiai paskatintų gyventojus, turinčius taršius automobilius, jų atsisakyti ir rinktis aplinkai palankesnį variantą. Jeigu vidutinį darbo užmokestį gaunantis asmuo, kuris automobiliu nuvažiuoja tolimiausią atstumą ir praleidžia automobilyje daugiausiai laiko, už savo taršų automobilį per metus mokėtų 50 eurų, arba 4 eurus per mėnesį, jo įpročiams toks mokestis esminės įtakos veikiausiai neturės.

Nors automobilių mokestis turi tiek trūkumų, tiek privalumų, sprendimai yra būtini. Pasirinkimo juos atidėlioti ir nedaryti nieko, neturime – statistika rodo, kad Lietuva atsilieka nuo kitų ES valstybių pagal automobilių išmetamą anglies dioksido kiekį ir automobilių sukeliamos oro taršos rodiklius. Dabartinis siūlymas apmokestinti tik naujus įvežamus automobilius yra gana logiškas, tačiau tikrai reikėtų gerai įvertinti, ar siūlomi mokesčio tarifai išties padėtų mažinti anglies dioksido kiekį ir oro taršą, nes kol kas panašu, kad mokesčių tarifas bus gana nedidelis ir neturės įtakos nei aplinkai, nei biudžetui. Galiausiai, apskaičiuojant mokestį, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad dyzelinas daro didesnę žalą negu benzinas visuomenės sveikatai.

SEB banko užsakymu birželio pabaigoje atlikta apklausa atskleidė, kad 53 proc. apklaustųjų prognozuoja, jog būsto kaina per vienus metus padidės, 11 proc. mano, kad būstas pigs, 26 proc. nesitiki pokyčių, o likę 10 proc. šiuo klausimu neturi nuomonės. Skirtumas tarp prognozuojančių, kad būstas brangs ir pigs, buvo 42 proc., arba 5 proc. punktais didesnis negu prieš metus ir 1 proc. punktu mažesnis negu pirmo ketvirčio pabaigoje. Rekordiškai didžiausias skirtumas, siekęs 50 proc., buvo 2014 metų pavasarį ir 2017 metų vasarą.

Vilniaus regione gyventojų, kurie tikisi būsto brangimo per artimiausius vienerius metus, birželio pabaigoje buvo 59 proc., arba 5 proc. punktais daugiau negu pernai. Manančių, kad būstas pigs, dalis kaip ir anksčiau liko beveik 10 proc. Kaune laukiančių būsto brangimo birželio pabaigoje buvo 51 proc., arba taip pat 5 proc. punktais daugiau negu prieš metus. Tiesa, nustebino apklausos Klaipėdoje rezultatai – ten tik trečdalis apklaustųjų galvoja, kad būstas per artimiausius 12 mėnesių brangs, kai prieš metus taip manė net 51 proc. Sudėtinga paaiškinti, kodėl per metus taip pasikeitė Klaipėdos krašto gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų, nes vidutinė būsto kaina Klaipėdoje šiemet taip pat augo, nors ir lėtesniu tempu negu Vilniuje ar Kaune.

Įprastai gyventojai galimą būsto kainos pokytį per artimiausią laikotarpį vertina pagal tai, kaip kito būsto kainos rinkoje pastaruoju metu ir kokia yra šalies bei jų pačių ekonominė padėtis. Lietuvoje vidutinė būsto kaina šiemet vis dar didėja, o ekonomika pirmą pusmetį augo stebėtinai greitu 4 proc. tempu. Todėl nenuostabu, kad dauguma gyventojų toliau galvoja, kad būstas artimiausiu metu brangs, o dažnesni perspėjimai viešojoje erdvėje apie būsimą ekonomikos augimo sulėtėjimą tokiems lūkesčiams kol kas įtakos neturi.

Būsto paklausa sostinėje didėjo ir dėl gyventojų skaičiaus

Nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ duomenimis, birželį vidutinė buto kaina Vilniuje buvo 5,1 proc., Kaune 5,5 proc., o Klaipėdoje 3,9 proc. didesnė negu prieš metus. Panašiu tempu augo ir senos, ir naujos statybos būsto kaina. Toks kainų pokytis vis dar yra lėtesnis už vidutinių dirbančio asmens pajamų ar bankų būsto paskolų portfelio pokytį, tad kol kas nerimo nekelia. Tiesa, būsto kaina sparčiau auga mažesniuose miestuose, kur naujo būsto pasiūla yra labai nedidelė, todėl būsto įperkamumo rodikliai didėja ne visoje Lietuvoje.

Po labai aktyvios metų pradžios pirminėje sostinės butų rinkoje, kai per mėnesį buvo parduodama ir rezervuojama apie 500 butų per mėnesį, birželį ir liepą vidutinis sandorių skaičius sumažėjo iki šiek tiek mažiau negu iki 400. Galima bandyti aiškinti, kad sandorių vasarą įprastai sudaroma mažiau, ypač kai karšta, tačiau tikėtina, kad antrą pusmetį nebepavyks pakartoti įspūdingo pirmo pusmečio rezultato. Per metus išaugusi naujo būsto paklausa sostinėje suviliojo būsto vystymo bendroves pasiūlyti pirkėjams dar daugiau naujų gyvenamojo būsto projektų, todėl nenuostabu, kad, bendrovės „Inreal“ duomenimis, neparduotų butų skaičius pagal statomų ir jau pastatytų būstų projektus šoktelėjo iki 5,4 tūkst. ir buvo 12 proc. didesnis negu prieš metus. Jeigu pasiteisins lūkesčiai, kad naujų butų paklausa Vilniuje antrą pusmetį bus mažesnė negu pirmą, būsto kainų augimas gali sulėtėti.

Būsto paklausa sostinėje išliko aukšta ir dėl gyventojų skaičiaus didėjimo. Statistikos departamento duomenimis, liepos pradžioje Vilniaus mieste gyveno 557 tūkst. gyventojų, arba beveik 8 tūkst. daugiau negu prieš metus. Svarbu ir tai, kad per metus padidėjo gyventojų skaičius Kauno ir Klaipėdos regionuose (miesto ir rajono savivaldybių gyventojų skaičius), o tai daro teigiamą įtaką būsto paklausai ir šiuose regionuose. Gyventojų skaičiaus augimą labiausiai lėmė pagerėję gyventojų tarptautinės migracijos duomenys – pirmą pusmetį į Lietuvą atvyko arba sugrįžo gyventi 4,4 tūkst. gyventojų daugiau, negu išvyko iš mūsų šalies. Kita vertus, ir toliau vidinė migracija buvo palankesnė didiesiems trims miestams, o tokiuose miestuose kaip Panevėžys, Alytus ar Mažeikiai, gyventojų skaičius toliau mažėjo.

Antrą pusmetį gyventojų nuotaikos išliks gana panašios

Nors ir lėtesniu tempu, gyventojų pajamos antrą pusmetį didės, todėl didelių pokyčių būsto rinkoje dar neturėtų būti. Kaip ir anksčiau, didžiausią nerimą mūsų ūkio plėtrai kelia nepalankūs ekonominiai pokyčiai Vakarų Europoje. Pirmą pusmetį mūsų šalies pramonė augo, tačiau vargu ar antras pusmetis bus toks sėkmingas. Beje, Europos Centrinis Bankas jau rugsėjį veikiausiai nuo -0,4 iki -0,5 proc. sumažins palūkanų normą už naudojimąsi indėlių Centriniame banke paslaugomis, t. y. bankams teks dar daugiau primokėti už Centriniame banke laikomus vienos nakties indėlius. Tai reiškia, kad tarpbankinė palūkanų norma EURIBOR bus neigiama bent kelerius artimiausius metus, o tai yra gera žinia dabartiniams būsto paskolų savininkams. Galima priminti, kad Lietuvoje daugiau negu 90 proc. visų būsto paskolų palūkanų norma yra kintama. Beje, birželio pabaigoje būsto paskolų portfelis bankuose buvo 8,5 proc. didesnis negu prieš metus ir toliau auga gana panašiu tempu kaip ir gyventojų pajamos, todėl kreditai neperkaitina gyvenamojo būsto rinkos. Vidutinė naujų būsto paskolų kintama palūkanų norma birželį buvo 2,32 proc., arba 0,04 proc. punkto didesnė negu praėjusių metų pabaigoje.

Antrą 2019 metų pusmetį gyvenamojo būsto rinka ir toliau bus aktyvi, tačiau sandorių skaičius pirminėje rinkoje bus šiek tiek mažesnis – tai perspėja, kad bent jau Vilniuje neparduotų naujų būstų skaičius neturėtų mažėti. Gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų pokyčių bus panašūs kaip ir dabar. Labai svarbu, kiek dar ilgai Lietuvos ekonomika sugebės atsispirti prastėjančioms pasaulio ekonomikos tendencijoms ir kaip ilgai sparčiai augs gyventojų pajamos. Pirmą pusmetį atsargūs lūkesčiai dėl ekonomikos pokyčių nepasiteisino, tačiau tai nereiškia, kad reikia atsipalaiduoti – netgi priešingai, nepalankių pokyčių tikimybė tik didėja.

Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą 2019 metų birželio pabaigoje SEB banko užsakymu atliko rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai“. Iš viso buvo apklausta 1010 15-74 metų gyventojų 118-oje šalies vietovių.

Lietuvos pramonė gegužę ir birželį nebeaugo, Europoje nesitraukia nerimas dėl ateities

Per pirmą pusmetį Lietuvos apdirbamoji gamyba paaugo 5,5 procento. Nors tai puikus rezultatas, tačiau pramonė sparčiai augo per pirmus keturis šių metų mėnesius, o gegužę ir birželį augti nustojo. Visiškai nestebina atsargios Lietuvos pramonės įmonių vadovų nuotaikos dėl ateities, nes apdirbamoji gamyba ES šalyse pirmą pusmetį balansavo tarp smukimo ir augimo, o pramonės gamybos lūkesčių indeksai nerodo gerų ženklų ir dėl geresnio antro pusmečio. Nors buvo tikimasi, kad po sudėtingų ankstesnių ketvirčių automobilių gamyba Vokietijoje antrą ketvirtį augs, tačiau galiausiai gamybos apimtis buvo 14 proc. mažesnė negu prieš metus. Ne ką džiugesnės nuotaikos dėl Vokietijos pramonės išlieka ir trečią ketvirtį. Visgi tikimės, kad ir Lietuvos, ir kitų mūsų regiono šalių pramonės įmonės antrą pusmetį bus konkurencingos, tačiau metinis pramonės gamybos augimas mūsų šalyje bus jau gerokai lėtesnis negu pirmą.

Vangų ekonomikos augimą vakarų pasaulyje rodo pastarųjų savaičių centrinių bankų vadovų komentarai ir užuominos apie galimus skatinamosios pinigų politikos veiksmus. Praėjusią savaitę Europos Centrinio Banko (ECB) vadovas Marijus Dragis po valdančiosios tarybos posėdžio teigė, kad euro zonos pramonės padėtis prastėja, o dėl vyraujančio įmonių atsargumo bei dvejonių, kas bus ateityje, ji artimiausiu metu gali būti dar prastesnė. Todėl, nors paslaugų ir statybų sektoriaus padėtis vis dar gera, ECB yra pasirengęs imtis veiksmų norėdamas paskatinti ekonomiką pinigų politikos priemonėmis. Kaip tikimės, pirmiausia rugsėjį nuo -0,4 iki -0,5 proc. bus sumažinta palūkanų norma už naudojimąsi indėlių centriniame banke paslaugomis, – t. y. bankams teks dar daugiau primokėti šalies centriniam bankui už jame laikomus vienos nakties indėlius. Beje, JAV centrinis bankas jau rytoj veikiausiai sumažins bazinės palūkanų normos intervalą 0,25 proc. punkto – iki 2,0–2,25 proc., taip siekdamas užbėgti galimiems nepalankiems ekonomikos procesams. Manome, kad recesijos tikimybė ir euro zonoje, ir JAV per artimiausius vienus metus tebėra nedidelė, o centriniai bankai imasi iniciatyvos ekonomiką skatinti, todėl pernelyg nerimauti dėl artimiausios ateities nereikėtų.

Prekybininkams pirmas pusmetis buvo puikus

Kadangi vidaus vartojimas yra kur kas inertiškesnis negu užsienio prekyba, pokyčiai šioje srityje taip greitai nevyksta. Mažmeninė prekyba, pašalinus darbo dienų įtaką, antrą 2019 metų ketvirtį Lietuvoje didėjo 6,6 proc., kai pirmą ketvirtį ji augo 7,1 procento. Tai geras rezultatas, kuriam ir toliau didžiausią įtaką turi augančios gyventojų darbo, individualios veiklos ir socialinių išmokų pajamos. Be to, užimtų žmonių per metus vėl padaugėjo ir dėl didesnio grįžtančių lietuvių, ir dėl didesnio atvykstančių į Lietuvą dirbti užsieniečių skaičiaus. Tą rodo tebedidėjantis asmenų, kurių gyventojų pajamų mokestį išskaičiuoja darbdaviai, skaičius – jis per metus padidėjo 11 tūkstančių, arba 0,9 procento. Be to, registruotas nedarbas birželį taip pat buvo mažesnis negu prieš metus. O infliacija antrą ketvirtį, nors ir padidėjo iki 2,7 proc., liko daug mažesnė negu gyventojų pajamų prieaugis. Antrą pusmetį metinis gyventojų pajamų pokytis bus šiek tiek lėtesnis, todėl mažmeninė prekyba augs truputį lėčiau, tačiau vargu ar tai darys didesnę neigiamą įtaką prekybininkams.

Ekonomiką skatino didėjusi statybų apimtis, o transporto sektorius ruošiasi naujiems iššūkiams

Akivaizdu ir tai, kad antrą ketvirtį ekonomiką labai skatino statybų sektoriaus augimas. Galima priminti, kad pirmą ketvirtį statybos darbų apimtis Lietuvoje padidėjo 18,6 procento. Tikėtina, kad antrą ketvirtį statybos darbų augimas buvo labai panašus, kaip rodo Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikiami pirmo pusmečio PVM deklaracijų duomenys. Tikėtina, kad praėjusį ketvirtį augo ir inžinerinės, ir pastatų statybos darbų apimtis, t. y. daugiau statybos darbų įmonės atliko ir valstybės, ir privataus verslo užsakymu. Ateinančiais ketvirčiais greičiausiai inžinerinės statybos darbų užsakymų nemažės, juo labiau, kad priartėjome prie ES struktūrinių lėšų panaudojimo piko. Kita vertus, atsargiau reikėtų vertinti gyvenamosios paskirties pastatų statybos rinką, kuri auga dėl didelės naujo būsto paklausos, tačiau kartu ji greičiau reaguoja į nepalankius ekonomikos pokyčius.

Transporto ir saugojimo sektorius šių metų pirmą pusmetį turėjo išlaikyti dviženklį pajamų augimą, tačiau šiame sektoriuje augimo tempas po truputį mažėja. Tai nestebina, nes ypač krovininiam kelių transporto sektoriui tokį spartų pajamų augimą (daugiau negu 20 proc.), koks buvo 2017–2018 metais, išlaikyti labai sudėtinga dėl reikalingų vis didesnių investicijų. Planus gerokai pristabdė ir balandžio pradžioje priimtas Mobilumo paketas. Be to, Borisui Johnsonui tapus Jungtinės Karalystės premjeru ir subūrus vyriausybę, kuri, panašu, neieškos kompromisų dėl išstojimo iš ES spalio 31 dieną, didėja kietojo „Brexit“ scenarijaus galimybė (manome, kad jo tikimybė yra 25 proc.), kuri bent trumpam gerokai sujauktų transporto sektoriaus gyvenimą. Galiausiai reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad šių metų antrą pusmetį Klaipėdos uoste krovos augimo tempas gerokai sulėtės arba net visai sustos, jeigu artimiausiu metu nebus atnaujinta konteinerių perkrovos veikla.

Antrą pusmetį ekonomika augs lėčiau

Džiugina ir tai, kad Lietuvos neaplenkia užsienio investicijos – įstaiga „Investuok Lietuva“ skelbia apie naujus investuotojus paslaugų sektoriuje. Užsienio turistų nakvynių skaičius šiemet augo lėčiau negu prieš metus – 4,3 proc. per pirmus penkis mėnesius, tačiau tai vis tiek darė teigiamą įtaką sektoriaus plėtrai, juo labiau, kad smarkiai auga ir vidaus turizmas. Beje, ES per penkis šių metų mėnesius užsienio turistų nakvynių skaičius yra netgi mažesnis negu prieš metus.

Manome, kad Lietuvai ir antrą pusmetį pavyks neįklimpti į lėto ir vangaus augimo pelkę, kurioje atsidūrė euro zona, tačiau ekonomikos augimas bus lėtesnis dėl kuklesnių eksporto augimo prognozių. Svarbu į ekonomikos pokyčius nežiūrėti per daug pesimistiškai ar optimistiškai ir išlaikyti racionalų protą, o ne pernelyg baimintis recesijos ar atsipalaidavus išlaidauti. SEB grupė gegužės 8 dieną buvo nustačiusi 3,2 proc. šiems ir 2,4 proc. kitiems metams BVP plėtros prognozę. Jos bus peržiūrėtos, atnaujintos ir paskelbtos rugpjūčio 27 dieną išleistame SEB grupės leidinyje „Nordic Outlook“. Šių metų BVP augimo prognozė bus pagerinta, atsižvelgus į spartesnį negu tikėtasi augimą pirmą pusmetį ir dabartinius lūkesčius, kad grūdų derlius šiemet bus penktadaliu didesnis negu prieš metus.