Raktiniai žodžiai: savo rankomis

Ar galima prekybos centre nusipirkti Kalėdas? Jų ypatingą, užburiančią nuotaiką, šilumą ir jaukumą. Minios pirkėjų, apgulančių prekystalius prekybininkams paskelbus kalėdinio maratono pradžią, bando įgyvendinti šią misiją – prekybcentrio maišelyje į savo namus parsinešti Kalėdų dvasią, slypinčią serijinės gamybos žvakėje, eglės žaisliukuose, Santa Klauso figūrėlėje, elnio Rudolfo raudonoje nosyje. Su barkodu. Ar tai džiugins – visa ta serijinės gamybos kalėdinė atributika ir ritualai, standartiškai apsipirkus ir sumokėjus prie kasos? Galbūt. Bet tie, kurie išbandė kitokį variantą, sako, kad tikroji Kalėdų dvasia gyvena ne parduotuvėse. Jos nenusipirksi. Ją galima tik susikurti.

Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras (TVIC) skelbia vietas, kur žmonės patys gali sukurti artėjančių Kalėdų nuotaiką, įkūnytą savos gamybos Advento vainiko, angelo figūrėlės, šventiškai dekoruotos žvakidės,  kalėdinių magnetukų, sapnų gaudyklės ar kitų atskubančių švenčių pranašų, papuošiančių namus arba virsiančių dovana mielam žmogui. 

Raktiniai žodžiai – savo rankomis. Tai, ką siūlo Kauno rajono TVIC, yra alternatyva: ne pirkti, o patiems gamintis Kalėdines puošmenas, simbolius ir dovanas.

Geriau nei vakarėlis

Kur? Raudondvario dvaro Menų inkubatoriuje siūloma net 16 kalėdinių edukacijų. Smagiausia jose dalyvauti atvykus su šeima, mokyklos klase, įstaigos kolektyvu, draugų kompanija ir visiems kartu panirti į kūrybos procesą.

Gaminti keraminį eglutės žaisliuką, lieti jį iš vaško arba puošti gintarais, piešiniais ant stiklo.

Pasigaminti savo angelą, kvepiančių šventinių žvakių, dekoruoti kalėdinę žvakidę, sukurti floristinę kompoziciją,  nusipinti Advento vainiką ir išdabinti jį taip, kad panašaus niekas neturės.

Originaliai papuošti darbo kalendorių ateinantiems metams, pasigaminti kalėdinių magnetukų ar ilgiausiomis metų naktimis praversiančią sapnų gaudyklę, meniškai supakuoti dovanas, kalėdiniais motyvais išdekoruoti puodelius.

Iš veltinio siūti kalėdines kojines, po to jomis, su meile ir išmone dekorotomis,  puošti namus arba dovanoti. Tokias veltinio kojines gali siūti ir darželinukai, nes plastikinė adata visai nepavojinga!

Tai užsiėmimai, į kuriuos prieškalėdiniu metu kviečia Raudondvario dvaro Menų inkubatoriaus edukatoriai, žinanatys,  kaip smagu panirti į Kalėdų dvasios kūrybą.

Tai daug prasmingiau ir originaliau nei įmonės kalėdinis vakarėlis. O valandos su šeima, kartu liejant Kalėdų žvakes ar kuriant žaisliukus eglutei, iš viso mažai su kuo palyginamos.

Vakaras su grafiene

Kai kuriose Raudondvario dvaro menų inkubatoriaus  kūrybos dirbtuvėse bus vaišinama arbata, pasakojamos istorijos apie vieną ar kitą kalėdinę tradiciją, kuriamo objekto simboliką.

Išsamiausias pasakojimas lauks tų, kurie pasirinks dar vieną kalėdinio laikotarpio pramogą–  teatralizuotą ekskursiją „Kai pakvimpa Kalėdomis“ su grafiene Rozalija, prašmatnia ir sumania Raudondvario dvaro gide.

Šventiškai išdabintas dvaro parkas, ant pastatų ir medžių – kalėdinių girliandų sekama šviesos pasaka, spindinti pagrindinė Kauno rajono eglė, karieta, išlietas čiuožyklos ledas. Šią Kalėdų karaliją aprodys grafienė, reginius palydėdama pasakojimais apie kalėdines tradicijas Raudondvario Tiškevičių dvare. Vakarą sušildys ir karštos arbatos puodelis iš grafienės Rozalijos rankų. 

Zapyškyje – angelų dirbtuvės

Kur dar, be Raudondvario dvaro? Zapyškyje, Kūrybos ir užimtumo stuboje, laukiami visi, kurie neįsivaizduoja Kalėdų be angelų. Tie, kuriems angelas neatsiejamas nuo gražiausių ir mistiškiausių metų švenčių, kurie norėtų savo gamybos angelu papuošti eglę, pasikabinti jį ant sienos ar tiesiog turėti šaunią Kalėdų dovaną, gali iš anksto registruotis Kūrybos ir užimtumo stubos Angelų dirbtuvėse. O paskirtuoju laiku bus galima siūti arba iš vilnos nuvelti savo angelą.

„Siuvimo dirbtuvėms vadovaus dailininkė tekstilininkė Živilė Muraškienė, o vėlimo – menininkė Irena Petravičienė“, - pasakoja Zapyškio Kūrybos ir užimtumo stubos atstovė Daiva Vaišnorienė.

Siūti angelus kviečiami visi, kas moka laikyti adatą ir padaryti kelis dygsnius. Angelų siuvėjų lauks ruošiniai, tad liks juos susiūti, prikimšti vilnos ir dažyti tekstilės dažais. „Turime, kur žaisti vaikams, kol mamos gamins angelus“, - aiškina D.Vaišnorienė.

Angelams, kurie bus veliami iš vilnos sausuoju būdu, irgi jau bus paruoštas kamšalas. Reikės tik išradingos puošybos.

Į Vilkiją – pyrago ir žaislų

Vilkijos apylinkėje, Antalkių kaime, Sadauskų sodyboje laukiami tie, kurie norės išsikepti kūčiukų ir pagal šimtametį receptą kepamą kalėdinį pyragą.  Tešlos maišymas ir minkymas, kaip visi žino, yra magiškas ritualas, sujungiantis visus jame dalyvaujančius žmones, dovanojantis ramybę, taiką, harmoniją.

Sodybos šeimininkai kepėjų kolektyvą vaišins putinų arbata, siūloma ir obuolių vyno degustacija, tik, žinoma, reikia iš anksto susitarti.

Vilkijoje, A. ir J.  Juškų etninės kultūros muziejuje, kviečia kalėdinių šiaudinių žaisliukų dirbtuvės – ko gero, viena archaiškiausių, giliausias šaknis turinti kalėdinė puošyba.

Taigi pakaunėje kalėdinių edukacijų prieššventiniu laikotarpiu  - daugybė. Reikia tik suburti bendraminčius, šeimynykščius, kolegas, iš anksto užsisakyti kūrybines dirbtuves ir, užuot žvalgiusis po parduotuves, patiems tapti Kalėdų dvasios tvėrėjais. Tai gali tapti įsimintiniausiu viso šventinio laikotarpio įvykiu.

Išsamiau apie kiekvieną kalėdinę edukaciją ir jos rengėjų kontaktus kaunorajonas.lt/tourism-list_education/?module=tourism&action=ajax_get_map_markers_list&type=6&mapc=54.9096;23.5238;55.0549;23.8431

Misija – įtikti visiems

Parko lankytojų nuomonės išaiškėjo surengus apklausą bei pakvietus pasiūlymus ir pastabas išdėstyti elektroniniais laiškais.

Reprezentacinis objektas – Raudondvario pilies dvaro parkas žinomas ne tik Kauno rajone. Buvusią apleistą, iš pelėsių, duženų, irimo prikeltą pilį, renovuotas žirgyno patalpas, oranžeriją, sutvarkytą šiuos objektus supantį parką atrado lankytojai iš visos Lietuvos, šiuo turizmo, rekreacijos, reprezentacijos objektu neslepia susižavėjimo vokiečiai, lenkai, ukrainiečiai, japonai, svečiai iš kitų šalių, atvykę į Kauno rajono savivaldybę.

Čia Kauno rajono bendruomenė renkasi švęsti Kalėdų eglės įžiebimo ir Valstybės dienos švenčių, čia vyksta "Rudens sambariai", Raudondvario gimtadienis, kiti renginiai. Raudondvario pilyje iškilmingai tuokiamos jaunavedžių poros. Taigi ši erdvė turi atlikti daug funkcijų: sudaryti sąlygas maloniam laisvalaikiui ir masiniams renginiams, būti vieta, kuri reprezentuoja ne tik Raudondvarį ir Kauno rajoną, bet ir Lietuvą, naujam gyvenimui prikeltą jos istorinį palikimą, dvarų kultūros paveldą.

Ne paežerės poilsiavietė

Tvarkant Raudondvario pilies dvaro sodybą svarų balsą turėjo Kultūros paveldo departamentas (KPD) prie Kultūros ministerijos. Jis stebėjo ne tik pastatų renovacijos darbus, bet ir parko tvarkymą. KPD specialistai davė griežtų nurodymų, kokie ir kam turi būti pritaikyti parko takai, kad būtų išlaikytas istorinis vientisumas, o paveldo vertybė nevirstų disneilendu.

Tačiau kai kurie parko lankytojai, pastebi Raudondvario pilies dvaro ansamblio administracija, nori būtent pramogų parko varianto – kad čia būtų galima rinktis kompanijoms su šašlykinėmis, važinėti dviračiais, mopedais ir riedžiais, kurti laužus, žodžiu, jaustis kaip paežerėje įrengtoje poilsiavietėje.

"Nei Lietuvoje, nei kitose Europos šalyse nėra tokio dvaro parko, kur būtų galima elgtis kaip gamtoje ar kaip atvirame miesto parke su treniruokliais, smėlio dėžėmis, vaikų sūpynėmis ir lipynėmis, dviračių takais, – pastebi viešosios įstaigos "Raudondvario dvaras" direktorė Snieguolė Navickienė. – Dvarai yra istorinio paveldo vietos, jos turi savo specifiką ir ji tikrai nėra tokia, kuri leistų visišką liberalizmą. Daug kur įėjimas į dvaro parko teritoriją apmokestinamas, ir bilietą nusipirkusiam lankytojui visiškai aišku, kad ši zona yra vertybė. Saugoma jos veja, gėlynai, medžiai, želdiniai, takai ir lankytojų komfortas, nes jie atvyko ne į iškylą gamtoje, o ramiai, oriai praleisti laisvalaikį būtent dvaro parke."

Nei Lietuvoje, nei kitose Europos šalyse nėra tokio dvaro parko, kur būtų galima elgtis kaip gamtoje ar kaip atvirame miesto parke su treniruokliais, smėlio dėžėmis, vaikų sūpynėmis ir lipynėmis.

Žmonės turi jaustis saugiai

"Suprantu kai kuriuos Raudondvario bendruomenės žmones, – kalbėjo S.Navickienė. – Miestelyje tai – vienintelis parkas, ir kai kas galbūt įsivaizduoja, kad čia turėtų būti leidžiama elgtis laisvai, be jokių ribojimų, kaip tada, kai pastatai buvo apleisti, o parkas – bešeimininkis, neprižiūrėtas. Tačiau net ir tarp raudondvariškių nemažai tokių, kurie į parką ateina būtent dėl sutvarkytos aplinkos, geros auros, o ne todėl, kad norėtų čia kurti laužus, žaisti futbolą ir kepti mėsą ant grotelių. Pilies parkas tam tikrai nepritaikytas."

Kraštotvarkos specialistų vertinimu, gerai prižiūrimi Palangos, Švėkšnos, Plungės, Taujėnų, Plinkšių, Rietavo, Rokiškio, Biržų, Raudondvario, Burbiškio, Baisogalos, Šešuolėlių, Bistrampolio, Aštriosios Kirsnos, Pakruojo parkai. Nė viename jų, taip pat ir Raudondvario pilies parke, saugant istorinį, architektūrinį ir dendrologinį ansamblį, negalima daryti visko, kas tik šaus į galvą.

Todėl, nors surengta apklausa parodė, kad kai kurie parko lankytojai (18,4 proc.) norėtų parko takais važinėtis dviračiais, šiam sportui teks ieškotis kitos vietos. KPD specialistai, nurodę, kokia privalo būti Raudondvario parko takų danga, dviračių parke nenumatė. Žinoma, dviračiais čia bus galima atminti, bet juos teks palikti tam skirtoje vietoje.

18,7 proc. apklaustųjų norėtų, kad Raudondvario dvaro parko takais triratukais ar paspirtukais galėtų važinėti tik su tėvais atėję vaikai.

"Lankytojų saugumas yra vienas svarbiausių faktorių, sprendžiant klausimus dėl parko taisyklių", – pabrėžė direktorė S.Navickienė.

Daugiau – už šunis

Ar Raudondvario dvaro parko lankytojai galės atsivesti savo augintinius, čia vaikščioti su šunimis? Daugiau nei pusė (51,8 proc.) apklausos dalyvių pageidavo, kad su šunimis po parką būtų galima vaikštinėti be apribojimų. 35 proc. norėtų, kad po parką lakstantys šunys būtų su antsnukiais. 11,2 proc. apklaustųjų parke išvis nenorėtų matyti šunų – nei palaidų, nei vedžiojamų už pavadėlių.

Didžioji dauguma žmonių, atsiuntusių savo komentarus, akcentavo, kad į parką atėję šunų šeimininkai privalo nešiotis maišelį, jei augintinis paliktų krūvelę, prižiūrėti, kad šuo tvarkingai elgtųsi – nekastų žemių, neniokotų vejos ir, žinoma, nekeltų grėsmės kitiems lankytojams.

"Dabartinės, dar 2010 m. patvirtintos Raudonvario dvaro parko lankymo taisyklės šunis į parką vestis draudžia, – aiškina S.Navickienė. – Vis dėlto jau kuris laikas į šį draudimą žiūrime pro pirštus, nes pakito ir pačių lankytojų, ir jų augintinių kultūra. Jei šeima atsiveda savo draugišką, neagresyvų, gerai išauklėtą šunį, kuris nekelia pavojaus aplinkiniams, – kodėl gi ne?"

"Leisti ar neleisti su šunimis į Raudondvario pilies parką, turės apsispręsti Kauno rajono tarybos nariai, kurie tvirtins taisykles, – kalba S.Navickienė. – Aš būčiau už tai, kad nedideli, gerai išauklėti šunys – na, tokie, kurie negalėtų išgąsdinti net vaiko, prižiūrimi šeimininkų galėtų parku naudotis laisviau, o didesni, potencialiai pavojingesni augintiniai turėtų būti vedami už pavadžio ir su antsnukiu, kaip reikalauja šunų vedžiojimo viešose vietose taisyklės."

Toliau mokės už fotosesiją?

Apklausoje teirautasi ir dėl fotografavimo Raudondvario dvaro pilies parke. Parko lankytojų klausta, ar reikia apmokestinti fotosesijas (filmavimą, fotografavimą)?

Už tai, kad fotografavimas ir filmavimas parke, naudojantis jo infrastruktūra, būtų apmokestintas, pasisakė beveik pusė apklausos dalyvių (49,7 proc.). Kad būtų apmokestinamos komercinės fotosesijos (vestuvių, krikštynų, mergvakarių), pasisakė 47,2 proc. apklaustųjų, o 2,5 proc. buvo netgi už tai, kad būtų apmokestintos bet kokios fotosesijos, net asmeninio naudojimo. 48,7 proc. apklausos dalyvių mano, kad už fotografavimą ir filmavimą parke nereikia imti jokio mokesčio, nesvarbu, ar tai būtų asmenukė, ar kviestinio operatoriaus filmuojamas kinas apie vestuves.

Iki šiol galiojanti tvarka numato, kad filmuotis ar fotografuotis asmeninėms reikmėms Raudondvario pilies dvaro parko lankytojai gali be jokių suvaržymų, bet už komercinę fotosesiją ar filmavimą, kai fotografas ar operatorius uždirba kurdamas fotografijas ar filmuotą medžiagą asmeninėms šventėms, įmonių jubiliejams, imamas simbolinis mokestis. Kai kuriuose dvaruose tas mokestis anaiptol ne simbolinis: pavyzdžiui, Palangoje viena valanda fotosesijos Tiškevičių rūmų fone kainuoja 60 eurų.

"Apie tai, kad būtų apmokestintas fotografavimasis ar filmavimas asmeniniam naudojimui, manau, negali būti net kalbos, – patikino S.Navickienė. – Žmonės mėgsta darytis asmenukes, fotografuotis pilies, oranžerijos, senų parko medžių apsuptyje, tai jie darė ir darys nemokamai. Dėl komercinių fotosesijų sprendimą teks priimti parko taisykles tvirtinsiantiems politikams."

Kokių pakeitimų atsiras Raudondvario pilies dvaro parko lankymo taisyklėse, turės apsispręsti Kauno rajono tarybos politikai.

Ekskursijos po laukus

Palesusios, atsigėrusios vandens šeimininkų tvarte, ponios vištos didžiuliu kudakuojančiu būriu patraukia, kur joms norisi. Jos nė trupučio nebijo žmonių. Kai kurioms patinka kapstytis čia pat, kieme, kartu su šuneliais, dviem katinais. Bet dauguma mėgsta ekskursijas, tad visos drauge neskubriai keliauja per 5,5 ha ploto V.Veličkos laukus, lesiodamos skanėstus.

Namo sugrįžta 21 val. Parkulniuoja pačios. Tvarkingai sutupia tvarte ir laukia, kol šeimininkai uždarys duris. Vasarą V.Veličkos vištos iš laukų pareina 23 val. "Anksčiau niekaip, laukia, kol sutems, – juokiasi Vaclovas, leidžiantis kreiptis į jį kaip dauguma, – Vaciuku. – O mes ką, taikomės prie jų. Einame miegoti tik tada, kai nakčiai sutupia vištos."

"Ar višta protingas paukštis?" – klausiu vyro, kuris, spėju, apie vištas žino daugiau nei enciklopedija – juk stebi jų gyvenimą nuo išsiperėjimo iki šlovingos pabaigos puode.

"Ne, – papurto galvą Vaciukas. – Vištos nėra protingos. Antys irgi kvailos. Ir kalakutai negudrūs. Va, kas protingos, tai žąsys. Jos ganosi aptvare palei kelią, tai jei koks pavojus, nepažįstamas žmogus ar automobilis, tokį alasą sukelia! Nereikia nė šuns. Viską jos stebi, viską supranta ir saugo namus."

Laisvės pavojus – lapės

V.Velička šiuo metu augina apie 300 dedeklių ir apie 100 mėsinių vištų, 50 kalakutų, gal 90 ančių ir apie 150 žąsų. Skaičiai apytikriai, nes niekas, nė pats ūkio šeimininkas nežino, ar namo sugrįžo visos vištos, ar netrūksta anties, žąsies.

Anarchijos dvasia alsuojanti V.Veličkos sodyba – netoli miško. Aplink – laukai. Paukštieną mėgstantiems plėšrūnams laisvai vaikščiojantys nupenėti naminiai paukščiai yra lengvas ir patrauklus grobis.

Į Vaciuko paukščius įsisuka vanagas, jų tyko šeškai, bet blogiausia yra lapės. "Jų dabar nemedžioja, tai prisiveisė galybė. Ateina iš miško, ir ką tu joms. Papjauna vištytę ar žąsį. Na, žąsį tai dar sunkiau, bet vištą – vienas du, ir nėr. Šunys turi saugot, bet nenusaugo!" – guodžiasi V.Velička.

Stebint, kaip šunys kieme apie betono maišyklę vaikosi katiną, paskui su juo žaisdami kaunasi, kyla įtarimas, kad keturkojai paukščių sargai visai nesiveržia į kruvinas grumtynes su lapėmis.

Kelią randa ir elitas

"Kas yra jūsų klientai? – klausiu V.Veličkos. – Ar tiesa, kad pirkti vištų, jų kiaušinių, ančių, o prieš šventes ir žąsų, kalakutų suvažiuoja ir akademinių sluoksnių elitas, ir žinomi verslininkai, medikai?"

"Ai, – moja ranka Vaciukas, – ką jau čia. Gyvenu prie vieškelio, žmonės važiuoja mašinomis ir mato, kad pilni laukai paukščių, tai užsuka, nusiperka." Jis sutinka, kad laisvai laikomų paukščių mėsa skiriasi nuo fermose auginamų. Kaip nesiskirs? Laisvas paukštis gyvena džiaugsmingą gyvenimą, jis atsipalaidavęs, lesa, ką nori, ką diktuoja jo organizmas, tai ne lentelės su skaičiais ir procentais. Laisvų vištų oda stora ir geltona, sąnariai ir kaulai stiprūs, jų sultinys prikelia ligonį iš patalo.

Paklaustas, ar jis pats mėgsta savo išaugintą paukštieną, V.Velička paaiškina, kad nei kitokios paukštienos, nei mėsos jis nevalgo. Kiaulienos – nė į burną. Prieš penkiolika metų vyrą ištiko infarktas. Po to jis kardinaliai pakeitė savo valgiaraštį. Dabar – tik kalakutiena ir vištiena, virta garuose. Vaciukui skaniausia – su pomidorais ir agurkais.

Remontuoja tėvų sodybą

"Emigracija? – svarsto Vaclovas. – Gerai, o ką, tegu važiuoja jaunimas, jie drąsūs, išsimokslinę, moka kalbų. Nereikia to bijoti." Bet pats jis apie išvykimą svetur niekada negalvojo. Jo gyvenimas čia, tėvų sodyboje. "Čia aš užaugau, čia gimė mano vaikai, – kalba V.Velička. – Čia – mano vieta. Baigsiu remontus ir gyvensiu."

Emigracija? Gerai, o ką, tegu važiuoja jaunimas, jie drąsūs, išsimokslinę, moka kalbų. Nereikia to bijoti.

44 metų Vaclovo dukra Diana, keturių vaikų mama, gyvena Kelmėje. Dvi dukras auginantis 42 metų sūnus Žydrūnas įsikūrė Kulautuvoje, name, kurį sau su žmona statėsi Vaclovas. O jaunėlis 33 metų Darius gyvena su tėvais.

V.Velička aprodo namą, kuriame dabar – pats remonto įkarštis. Klojamos plytelės, įrengiamas dušas, tualetai, dažomos sienos. Dariaus kambarys geltonas kaip saulė.

"Rekonstravau seną tėvų namą, pasistačiau antrą aukštą. Dabar namas 270 kv. m, didelis. Išsiteksim", – juokiasi Vaciukas.

Ūkis traukė nuo mažens

Paklaustas, kuo, kai buvo mažas, svajojo būti užaugęs, Vaclovas atsako iškart: ūkininku. "Visada norėjau būti prie žemės, – pasakoja jis, – turėti gyvulių."

"Auginome ir karvių, ir arklių, – vardija vyras. – Vienu metu arklių laikiau net keturiolika. Užauginu, būdavo, nuo mažo kumeliuko, išmokau nesibaidyti žmogaus, klausyti šeimininko, vieškeliu gražiai traukti vežimą – ir parduodu. Už arklį gaudavau 3 000 litų."

Dabar, kai jo ūkis pilnas naminių paukščių klegesio, V.Velička irgi taiko panašų modelį: nuo mažo, vos iš kiaušinio išsiritusio paukščiuko – iki tinkamos pjauti vištos, anties, Kalėdų žąsies ar kalakuto. Prieš didžiąsias metų šventes užsakymų turi tiek, kad dviese su žmona tikrai neapsidirbtų. Tenka šauktis talkos. Padeda, kas gali – kaimynė, vaikai, marti.

"Pjaunu aš. Daugiau niekas nenori. Padėjėjai – tik išdarinėti, nupešti", – pasakoja V.Velička.

Atsiveža iš Lenkijos

Kai paklausai, kiek Vaciukas plūkiasi su savo paukštynu, idilės vaizdas ima panėšėti veikiau į rūstų realistišką paveikslą. Gavęs pensiją jis važiuoja į Lenkiją, ten perka ką tik iš kiaušinio išsiritusius vienos dienos viščiukus, ančiukus, žąsiukus, kalakučiukus. Kainos daugmaž tokios: viščiukas kainuoja 40 centų, ančiukas – 1,10 euro, kalakučiukas – 3,5 euro.

Į Kalnyčių kaimą V.Velička parsiveža vidutiniškai 50 paukščiukų. Paleidžia juos į aptvarą ir augina. Paskui vištos gauna visišką laisvę, antys beveik irgi, jos gali turkštis tvenkinyje, o žąsys ir kalakutai, poniškiausi ūkio paukščiai, kiek įmanoma saugomi didelėse aptvertose teritorijose, kurias teoriškai turėtų papildomai saugoti ir šunys – ir Vaciuko, ir atbėgantys kaimyno. Bet praktiškai, kaip patyrė paukščių ūkio šeimininkas, aptvaras yra šiek tiek patikimiau už savo reikalais nuolat užsiėmusius šunis.

Kol paukščiukai dar visai maži, Vaclovas ir Onutė keliasi 5 val., kai paukščiai paauga, galima pamiegoti ilgiau – iki pusės šešių ryto. O pabudus prasideda maratonas: kad nepritrūktų lesalo, jo į 5 litrų talpyklas pilama mažiausiai tris kartus per dieną, vanduo tiekiamas keturis penkis kartus. "O kur dar klot, valyt", – apie paukščių priežiūros darbotvarkę kalba V.Velička.

Gyvenimą reikia gyventi

Šiemet kukurūzai, žirniai, kviečiai, kuriuos iš ūkininkų perka paukščiams, pabrango dvigubai. "Nežinau, ar ką uždirbsiu. Gal eisiu į minusą. Ai, bet ką aš čia", – nerimą keliančią temą stengiasi baigti V.Velička. Tačiau paukštienos kainos jis nedidina. "Jei būsiu brangininkas, kas tada pirks?" – klausia.

Ar jam nesudreba ranka, kai reikia pjauti nuo mažo pūkų kamuoliuko išaugintą, šeimininką pažįstantį paukštį? "Toks jau likimas. Toks gyvenimas", – filosofiškai atsako Vaciukas.

Jis neskaito laikraščių ("Anksčiau imdavau, dabar jau ne"), neturi kompiuterio ("Tik anūkai, vaikai su kompiuteriais"), per televizorių žiūri visas, kiek spėja, žinias ir koncertus, labiausiai mėgsta "Duokim garo". Balsuoja už Kauno rajono socialdemokratus ("Nes gerai tvarkosi jie ir jų meras"), iš kandidatų į prezidentus labiausiai patinka Gitanas Nausėda ("Toks patikimesnis atrodo").

Vaclovas rimtai žiūri į veganus ("Visokių žmonių reikia"), bet asmeniškai nepažįsta nė vieno. "Jeigu žmogui taip gerai, reikia priimti", – įsitikinęs jis.

Vyras sako, kad sunkiausia, kai reikia susitaikyti su artimojo netektimi. "Kol tas skausmas praeina... Bet jis pamažu praeina, – kalba V.Velička. – Ir pats gyvenimas praeina. O kol mes dar čia, reikia gyventi."