Tą rytą Austėja mažai ką prisiminė... Žinojo, kad vakar buvo klube su studijų drauge, ten susipažino su dviem vaikinais, to paties universiteto studentais. Išgėrė vieną kokteilį, grojo jos mėgstama muzika, tad, pamena, daug šoko. Paskui pamena, kad svaigo galva, lyg pykino. Austėja nubudo nepažįstamame bute, kurio aplinka bylojo, kad vakarėlis tęsėsi. Savo rūbus Austėja rado ant grindų. Trumpą juodą sijonėlį ir žydrą palaidinę, didele iškirpte ir plačiomis, laisvai krintančiomis rankovėmis. Batų nerado. O ir nenorėjo ieškoti, norėjosi kuo greičiau sprukti iš šleikštulį keliančios aplinkos.

Per konsultacijas Austėja išsakydavo visą kūną kaustantį skausmą, kaltę ir gėdą dėl patirto įvykio.

Klienčių, patyrusių seksualinę prievartą, pastaraisiais metais buvo ne viena. Ši smurto rūšis viena subtiliausių ir jautriausių nukentėjusiajai, paliekančių ilgalaikių padarinių tolesniame merginos ar moters gyvenime. Dažniausios po seksualinės prievartos užklumpančios emocijos yra kaltė ir gėda. Nors iš tiesų turėtų kilti didelis pyktis taip su tavimi pasielgusiajam!

Verta žinoti, kad seksualiniu smurtu laikomas ne tik brutalus išprievartavimas be asmens sutikimo, bet taip pat ir intymių kūno vietų lietimas ar vertimas jas leisti, vertimas žiūrėti pornografinio turinio vaizdus, intymių kūno vietų demonstravimas.

Patyrus seksualinę prievartą, pirmiausia verta prisiminti, kad tu nesi atsakinga už tai, kas nutiko. Vis dar pasitaiko nuomonių, kad pati moteris savo išvaizda, elgesiu ar buvimo konkrečioje vietoje konkrečiu laiku išprovokuoja nusikaltimui savo impulsų ir poreikių nekontroliuojantį (?) suaugusįjį. Iš esmės taip būtų galima pateisinti kiekvieną nusikaltimą: aplinkybės ir grožis dorąjį vagį sugundė!

NEPAMIRŠK, TU NESI KALTA, KAD TAIP NUTIKO. Smurtautojui svarbu, kad taip jaustumeisi, tuomet mažesnė tikimybė, kad nusikaltimas bus atskleistas. Tačiau tai ne apie tave – ne tu kalta ir ne tau turėtų būti gėda.

KUO SKUBIAU KREIPKIS Į TEISĖSAUGĄ. Kuo mažiau delsi, tuo lengviau bus surinkti įkalčius ir įvykdyti teisingumą. Teisminis procesas leidžia lengviau patikėti, kad tai, kas atsitiko, nėra normalu, leistina ir nebaustina. Smurtautojas, siekdamas išvengti teisingumo, neretai grasina, bet verta atsiminti, kad taip jis elgiasi iš baimės. Už agresijos, pykčio visada stovi ne kas kita, kaip nepasitikėjimas savimi ir didžiulė baimė. Būtų puiku, jei bent pradžioje į teisinius labirintus tave galėtų palydėti artimas žmogus, kuriuo pasitiki (mama, sesuo, draugė).

KREIPKIS PAGALBOS IR PASIRŪPINK SAVIMI. Kai žinai, kad nesi kalta, kreipeisi į teisėsaugą ir supranti, kad gėda už tai, kas nutiko, turėtų būti smurtautojui, negebančiam kontroliuoti savo impulsų ir veiksmų, labai svarbu kuo skubiau pasirūpinti savimi. Galbūt tau pasisekė ir artimieji yra tie žmonės, kuriems gali pasipasakoti, gauti paramos ir atjautos. Tačiau net ir tuo atveju svarbu neatidėliotinai kreiptis pagalbos į specialistus – psichologą, psichoterapeutą, o gal ir į psichiatrą, jei emocijos yra itin intensyvios, sutriko miegas, apetitas, sunku atsikelti iš lovos ir pan.

Skaudės, emocijos rims ir vėl sugrįš bauginančiais prisiminimais. Tai normalu. Normalu jausti pyktį, kaltę, gėdą, nusivylimą... Tačiau su kiekviena diena lengvės, net jei tai ir atrodys, kaip du žingsniai į priekį ir vienas atgal... Per konsultacijas, tikėtina, kartosi, kad jau niekada nebebus taip, kaip buvo. Ir tu teisi, kiekviena skausminga patirtis mus keičia. Tačiau tinkamai praėjus potrauminį laikotarpį su specialistų pagalba, tikėtina, atrasi savyje jėgų, resursų, padedančių atlaikyti ir išbūti. Ir įsitikinsi – tu gali. Geriausias kerštas smurtautojui – tavo gebėjimas atsitiesti ir eiti toliau, išsaugojus tikėjimą žmonėmis ir žmoniškumu.