Taigi, mes visi vienaip ar kitaip esame susiję, tačiau ne išoriniais, o daugiau vidiniais saitais, kurie peržengia anatominės struktūros ribas. Mes turime vidinį pasaulį, apie kurio būtį svarstoma turbūt tiek pat amžių, kiek žmogus iš esmės yra tapęs mąstančia būtybe.

Mūsų praeitis leidžia kurti kelius į ateitį ir dažnai suteikia stiprybės išgyventi dabartį.

Kai tokios apie savo egzistencijos prasmę mąstančios būtybės susiburia, randasi gyvenvietės, kaimai ir miestai. Ten paprastai vienaip ar kitaip verda gyvenimas, veikia galios ir valdymo struktūros, represija bei palaikymas su visais žmogiškaisiais trūkumais ir privalumais. Ten gimsta viltis, tikėjimas ir kultūra. Jose susikuria mūsų praeities ir kasdienybės mitai, mūsų istorijos, legendos, formuojasi ateitis. Vienose vietose gyvenimas yra pasyvesnis, o kitos, it tos tektoninės plokštės, nuolat kirbinamos ir judinamos kultūrinių ir dvasinių susidūrimų, dalyvauja žmonijos (su)kūrimo mito epicentre.

Lietuvoje viena tokių vietų, kuri, rodos, tyliai glaudžiasi rajone, tačiau iš tikrųjų aktyviai dalyvauja savikūros procese, yra stebuklo ir architektūros objektais papuošta Šiluva. Tai vieta, kuri, nepaisant savo mažumo, reprezentuoja ir kuria rajono, o taip pat ir šalies vaizdinį. Nepaisant skirtingų įsitikinimų, dvasinės vidinės žmogaus paieškos yra būdingos absoliučiai daugumai, o Šiluva yra ta vieta, kurioje šios paieškos pasiekia apogėjų ir paprastai būna vainikuojamos atsakymų.

Gal todėl mažame miestelyje išdidžiai stovi vėlyvojo baroko bažnyčia, iš kurios atsiveria vaizdas į Antano Vivulskio vieną iš vos kelių išlikusių kūrinių – Apreiškimo koplyčią. Ne, tai ne liaudies meno nudailinti kūriniai ir net ne dievdirbystės meistrų paženklintos koplytėlės. Tai aukščiausio meninio lygio kultūriniai ir kūrybiniai artefaktai, kurie suponuoja, kad čia – ne standartinis bažnytkaimis, kad įžengiama į Šventovę.

Tikėtina, kad vietas, kurios susaistytos ne fiziniais, bet dvasiniais reikšmių artefaktais, ypač gerai jaučia kuriantys žmonės.

Sigitas Geda viename iš savo eilėraščių "Kas kur yra" rašė: "Ten, kur šilas – Šiluva." Ir taip, šie žodžiai pasako kur kas daugiau nei tik vietovės apibūdinimą. Ten, kur vietą gaubia medžiai, ten, kur visas gyvenimas, rodos, tampa kontempliatyvus, nes ten, kur miškas – ten ir gyvybė. Natūrali sinergija tarp gamtos, žmogaus ir kultūros vis dar aktyviai cirkuliuoja nuo Kauno tenukeliavus vos 100 km.

Arti: sinergija tarp gamtos, žmogaus ir kultūros vis dar aktyviai cirkuliuoja nuo Kauno tenukeliavus vos 100 km.

Tikėtina, kad vietas, kurios susaistytos ne fiziniais, bet dvasiniais reikšmių artefaktais, ypač gerai jaučia kuriantys žmonės. Gal todėl ir kilęs nuo Šiluvos krašto režisierius Eimuntas Nekrošius prieš ketverius metus pasiryžo ir atgabeno savo kūrinius į Šiluvą. Jau keleri metai liepos vakaras yra ne tiesiog eilinis vakaras, bet didmeistrio, kurio kūriniai puošė didžiausias pasaulio scenas, vakaras. Tūkstantinė minia susirenka tam, kad baroko ir dvasinio miestelio krūvio fone patirtų teatrą. Gi teatras pluša tam, kad adaptuotų ir paruoštų kūrinį nepaprastai vietos scenai po atviru dangumi. Panašu, kad E.Nekrošius pajautė vietos dvasią ir ja tikėjo bei skleidė jau tada, kai, rodėsi, mažai kas beminėjo Šiluvą kitame kontekste, išskyrus kartą metuose Didžiųjų atlaidų metu.

Vilties troškimas nėra iliuzija, o jausmingumas nėra tik silpnųjų privilegija.

Intuityviai ar ne, tačiau teatrinės pėdos tapo kultūriniu keliu, kuriuo pasiryžta eiti šis kraštas. Keliu, kuriame primenama, kad prasmė ne visada (o dažniausiai niekada) yra nudailinta, didinga, mojuojanti nosinaite iš dramblio kaulo bokšto. Kad tektoninės kultūrinės mūsų tautos ir pasaulio plokštės gali susidurti bei sukelti žemės drebėjimus ir tiesti naujus kelius į supratimą ten, kur visas neišmatuojamas pasaulis ima ir sutelpa saujoje.

Turbūt todėl Šiluva šiais karantino pažymėtais, baime paaštrintais metais tampa vieta, kurioje primiršę prisimena, kad gali rasti viltį. Todėl čia imama ir nepopuliariai prabylama ne apie vartojimą, IT technologijas, ekonomiką, verslą, valiutą, savirealizaciją ar XVII a. parafraze "po manęs nors ir tvanas", bet garsiai pareiškiama, kad buvusieji prieš mus paliko pėdas tam, kad mes tiestume kelius. Mūsų praeitis leidžia kurti kelius į ateitį ir dažnai suteikia stiprybės išgyventi dabartį. Vilties troškimas nėra iliuzija, o jausmingumas nėra tik silpnųjų privilegija. Taip vietos dvasia dar kartą sukūrė pretekstą mažame miestelyje skleistis aukšto lygio profesionaliajai kultūrai.

Panašiai, kaip kad žmogaus nenusakome tik vardindami jo fiziologines savybes, taip ir miesto neapibūdina tik sausa statistika – gimė, mirė, gyvena, prieaugis... Miesto dvasia plevena kažkur tarp mūsų, leisdama jį patirti per kultūrinius artefaktus, prisidedant prie šios dvasios kūrimo. Šiluva buvo perversmo, pokyčio ir rezistencijos vieta. Šiandien, kai mūsų kova tapo panaši į filmo scenarijų, kai gerbūviui grėsmę kelia pandemija, o mes jaučiamės pasimetę ieškojimuose, vėl tektoninis susidūrimas tarp vidinio ir išorinio pasaulio, tylioje ir ramioje kelių šimtų gyventojų vietovėje mums primena: į vienas kitą galime prabilti kultūros kalba; vienas kitam esame svarbūs, ir visos prieš mus buvusiųjų pėdos yra įsispaudusios ateities keliuose bei niekada nenustos būti matomos.

Tavo kelias ėjo per jūrą, tavo takas – per galingus vandenis, bet pėdos tavo buvo matomos.

Literatūros didmeistris Fiodoras Dostojevskis knygoje "Jaunuolis" teigia, kad net jei nustosime egzistuoti ir visi mus pamirštų, niekada nemirtų meilė: "Ar tu žinai, kokia yra žmogaus atminimo riba šioje žemėje? Žmogaus atminimo riba nustatyta tik 100 metų. 100 metų po mirties jį dar gali atminti jo vaikai arba vaikaičiai, dar matę jo veidą, o paskui, nors dar ir gali kas atminti, bet tiktai žodžiais, mintimis, nes nebebus visų tų, kurie yra matę jo gyvą veidą. Ir apžels jo kapelis žolele, sueižės ant jo baltas akmenėlis, ir užmirš jį visi žmonės ir net jo paties palikuonys, užmirš paskui net patį jo vardą, nes tik nedaugelis pasilieka žmonių atmintyje – na ir tegu! Tegu užmiršta, mylimieji, o aš jus ir iš kapelio myliu. <...> Vis tiek ir po mirties meilė gyvena!.."

Na, o Šiluvoje besiskleidžianti teatro bienalė (liepos 11–gruodžio 11 d.) savo pamatus atremia į 77-osios psalmės citatą, tikint, kad mes visi ir kiekvienas atskirai esame svarbūs savo bendrystėje.

"Tavo kelias ėjo per jūrą, tavo takas – per galingus vandenis, bet pėdos tavo buvo matomos."

Šiluvos teatro bienalė

Rugpjūtis

1 d. 16 val. iki rugsėjo 30 d. – Dmitrijaus Matvejevo paroda "Nekrošiaus teatras: abipus uždangos". Šiluvos piligrimų informacijos centre.

7 d. 16 val. – Šokio teatras "Aura" šokio spektaklis "Norėčiau būti paparčio žiedu". Choreografė Bea Debrabant. Šiluvoje.

Rugsėjis

5 d. 18 val. ir 6 d. 17 val. – Šeiko šokio teatras. Garso, šviesų, judesio aplinkos laboratorija ir spektaklis "Kontaktas". Choreografė ir režisierė Agnija Šėiko. Žaiginyje.

6 d. 20 val. – Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis "Vėjas gluosniuose". Režisierius Gytis Padegimas. Mergelės Marijos gimimo bazilikoje Šiluvoje.

19 d. 16 val. "Big Wolf Company" (Estija) "Trys seserys". Maironio parkas Raseiniuose.

Kartais svarstau: ar mus žmonėmis paverčia kreditinių kortelių skaičiai? Gal protas, kuris sukūrė mašinas, galinčias pergudrauti didžiąją dalį pasaulio gyventojų protų? O gal būtent tai, kad, vos ėmę mąstyti, ėmėme ir kurti? Tiek mūsų kasdienybė, sienos, tiek stotelėje į anapus nudailinti kapai – gal visa tai ir yra ženklas, kad esame žmonės? Ką turime pasaulyje atsisakę kūrybos ir socialiai įteisintos kultūros? Ar neateis pasaulio pabaiga tuomet, kai išnyks paskutinis kuriantis žmogus? O gal tai reikš tiesiog žmogaus išnykimą?

Dar Meistras su Margarita mus išmokė, kad rankraščiai nedega, o ramus savo egzistencijos persvarstymas drožinėjant rūpintojėlį, anūkų akyse tebūnant eiline senelio išmone, pasauliui skambėjo kaip išsaugoti vertas unikalus egzistencijos suvokimo būdas. Nes mes kūrėme ne kultūrą – buvo laikas, kai kūryboje svarstėme savo gyvenimą. Ir nė viena, gal ne visada grakšti mūza nenutilo skambant patrankoms tiek Prancūzijoje, tiek Anglijoje, tiek per dainuojančią revoliuciją Lietuvoje. Kūryba, it koks milžinas, meta savo jaukų šėšėlį ir mus kaitinančioje nuo 8 iki 17 val. kasdienybėje leidžia rasti atokvėpį.

Raseinių krašto istorijos muziejaus fondo nuotr.

Jei į kūrybą žvelgsime labai pragmatiškai, ją galima įkurdinti kultūros narvelyje. O kultūra yra prekė ir, beje, puikiai atsiperkanti, jei tik sugebi investuoti. Ji kuria ne tik abstrakčią ir dažnai taip nemėgstamą technokratų pridėtinę vertę, tačiau ir generuoja labai realią finansinę išraišką. Po truputį imame susimąstyti, kad gal vis dėlto būti kultūringiems apsimoka. Vis dėlto kartais, o periferijoje – ir labai dažnai. Tačiau nebėkime įvykiams už akių. Kad mus ištiktų šis suvokimas, reikia, kad pirmiausia kažkas kitas bestu pirštu: "Ponios ir ponai, jūs turite aukso!"

Šiuolaikinės technologijos užpildo istorinę atmintį ir tampa dar viena atrakcija rajone, kuriame garsiau nei kur kitur griaudėjo patrankos, o mūzos kartais vis dar tyliai niūniuoja iš kapo.

Turbūt tai frazė, kurią perkeltine prasme mums mestelėjo pasaulis Venecijos bienalės liūto pavidalu ir dabar per visus apdovanojimus Lietuvoje – nuo kultūros iki turizmo – skamba trijų neabejotinai nepakartojamų moterų vardai, o Venecijoje ilgiausios eilės laukė galimybės išvysti trupinėlį lietuviškosios saulės ir jūros. Labai tikiuosi, kad jų pavardės netils ir nurimus liūtų riaumojimui. Venecija mums atskleidė, kad vis dėlto čia pat, tarp mūsų, yra ypatingų kūrėjų, o kas tuomet gali parodyti, tarkime, Raseiniams, jog juose esantis kūrybinis užtaisas ne ką mažesnis nei Vilniaus ir Klaipėdos? O gal net dar didesnis? Gal net aplenktų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos net kartu sudėjus? Kiek rūpintojėlių reikėtų išdrožti ieškant šiandienos kultūros herojaus periferijoje?

Raseinių krašto istorijos muziejaus fondo nuotr.

Tad įsivaizduokite, kad staiga peržengiame egzaltuotą kultūros ir meno lauką, magistralėje, lėkdami iš Kauno į Klaipėdą, netyčia pasukame į šalį ir atsiduriame karo fronto linijos istoriškai sunokiotame lauke. Vietoje, kuri, patogiai parimusi tarp mūsų šalies milžinų, atmintyje glaudžia ne tik karo ir genocido siaubus.

Turėtume liautis kalbėję apie destrukciją – juk karas buvo seniai, tiesa? Kam kalbėti apie tai, kas sugriuvo, reikėtų imti ir statyti, statyti, statyti... Tačiau kodėl tada, pavyzdžiui, šiandien kaip niekad suskamba kino dramos "1917" gaida, susižerdama apdovanojimus, taip pat ir geriausio filmo kategorijoje?

Mūsų dar netolimoje atmintyje vis dar gyvas karas, nepraėjus nė 100 metų vis dar jaučiame, o ne tik žinome, kad du tokie karai įvyko. Tad ir čia, krašte prie Dubysos, apie karą dažnai nekalbama, bet kažkur giliai jaučiama. Oficialiai karas – muziejaus atributas, istorinis artefaktas, ne šiandienos problema. Ypač – už 76 km nuo Kauno, pavažiavus Klaipėdos link. Šiandien čia klesti ne ką mažesnis vartojimas nei Vilniuje ar Kaune, o per šventes suguža geltonais numeriais padabinti automobiliai. Šiandien čia puošiamasi praeitimi, kurioje – skambios pavardės: Maironis, Marcelijus Martinaitis, Eimuntas Nekrošius...

Filme "Atvykimas" ateiviai žmonijai atvežė dovaną – kalbą, kurią perpratus, suvokus ir išmokus, galėtum įveikti linijinio laiko ribas. Tuomet mūsų gyvenimo linija taptų vientisa, neskaidoma praeities, dabarties ir ateities. Kartais manau, kad, peržengus didmiesčio ribas, būtent tokios kalbos ir mokomasi. Tiesa, po truputį, galbūt net kiek pretenzingai neskubant, vis dar dažnai kojos nekeliant į dabartį, o apie ateitį galvojant itin baugščiai. Tačiau taip pat šiame praeities garbinimo rituale gimsta nauja kalba, kuri istoriją paverčia visais laikais vienu metu. O kas yra dabar?

Viename pirmųjų performansų festivalių "CREATurE Live Art", vykusiame Kaune, menininkų trupė "MeKuSa" materializavo Maironio eilėraštį ir Rotušės aikštėje tarp nesibaigiančių dūmų kamuolių nuolat aidėjo "Išnyksiu kaip dūmas" eilėraščio eilutės. O šiandien Raseinių krašto istorijos muziejus įgyvendino projektą, kuriame Maironio tėviškė ir gimtinė susipynė tarp istorijos ir dabarties. Kaune tai buvo atmintyje nugulęs performansas, Raseiniuose tai tampa nesibaigiančia gyvenimo menine akcija.

Raseinių krašto istorijos muziejaus fondo nuotr.

Pamatai nebėra įsispaudę į žemę, tačiau nudailinti projekcijomis, kurių net labai tiesiogiai galima pasisemti iš šulinio. Šiuolaikinės technologijos užpildo istorinę atmintį ir tampa dar viena interpretacija ir atrakcija rajone, kuriame garsiau nei kur kitur griaudėjo patrankos, o mūzos kartais vis dar tyliai niūniuoja iš kapo.

Ar milžinų paunksmėje glaudžiasi dar nesubrendęs milžinukas, kuris savo kūrybinį potencialą atskleis pirmosios brandos metais, iki kurių žingsnis po žingsnio einama? Ar projekcijose paslėpta istorija prabils šiandienos ne tik didmiesčio išlepintam, kartu ir kultūrinei išmonei labai tolerantiškam žmogui, bet ir vietos gyventojui, kuris, gamindamas žalius kryžius, užmiršo kaip išsidrožti rūpintojėlį, kuriame telpa visa pasaulio samprata, slypi gyvenimo prasmė?

Ar gali nugriūti gigantiškos kultūrinės sienos, atverdamos kelią kūrybai? Ne reprezentatyviai, kviečiančiai atvykti, lankyti, atrasti, bet tai, kuri kviečia grįžti ir nebeišvykti?

Pasandravyje galima išvysti, kad Maironis klydo: kultūrinė atmintis, o ir Raseinių krašto istorijos muziejus neleis jam išnykti kaip dūmui, neblaškomam vėjo. Dūmai nenyksta, dūmai gimsta iš ugnies, o ugnis dažniausiai šildo, ypač neatėjusios ir nesibaigusios žiemos fone.

Neabejotina, kad Maironį minės vardo nespėliojant, o neabejotinai žinant kaip vieną iš neužmirštamų, kaip tą, kurio ugnies neužgesintų joks lietus. Tokios ugnies pradėkime ieškoti ne tik kultūros sostinėje, tačiau kad ir 76 km už jos. Tad pavadinkime tai įžanga į žodžių ir jausmų kelionę po Kauno regioną ir šįkart apsistokime Raseinių rajone.

Gebėjimas gyventi darnoje su aplinka, išjausti savuosius totemus ir perprasti esamus tabu civilizacijos užvaldytam protui tapo vis sunkesne užduotimi. Kitaip tariant, mus vis labiau ėmė ištikti amnezija gyvenimo prasmės klausimais arba apskritai visais klausimais. Pamiršome klausti, tačiau turime atsakymus; pamirštame mylėti, nes tai itin banalus smegenų veiklos ir išsiskiriančių hormonų dirgiklis; pamirštame jausti, nes turime mąstyti. Pavyzdiniai šiuolaikinės visuomenės subjektai nuolat kažką veikia, daro, skuba, žinoma, kuria, tačiau retai ką bepadaro. Įprasta, jog mėgaujamės plačiu paslaugų spektru, vartojame iki begalybės, vadovaudamiesi senu geru priežodžiu "po manęs nors ir tvanas", kuris gal ir veda į dar vieną akligatvį, bet nėra kada galvoti, kai privalu būti sėkmingiems. Karalių galvos risis vėliau ir tai turbūt mūsų nestebins.

E.Fromas "Pamirštoje kalboje" rašė: "Jei sugebėjimas nustebti yra išminties pradžia, tuomet ši tiesa labai liūdnai apibūdina šiuolaikinio žmogaus išmintį. Nepaisydami aukšto raštingumo lygio ir visuotinio švietimo pranašumų, mes praradome sugebėjimą stebėtis. Įsigalėjo nuomonė, neva viskas yra žinoma – jei ne mums, tai kokiems nors specialistams, kurių pareiga žinoti tai, ko nežinome mes. Būti nustebintam yra net negražu, tai lyg ir intelektinio menkavertiškumo požymis. Net vaikai stebisi retai ar bent jau stengiasi neparodyti, kad yra nustebę; o suaugdami mes pamažu ir visai prarandame sugebėjimą stebėtis. Svarbiausia yra žinoti teisingus atsakymus; tuo metu užduoti teisingus klausimus – palyginti nereikšmingas dalykas." Ir, kaip viena gausaus specialistų būrio atstovė, galiu tik pritariamai linkčioti galva. Klausti – kvailystė, ypač kai gyveni žinių visuomenėje. Juk ši seniai viską sužinojo, dekonstravo, dematerializavo, pergromulavo pasąmonės gelmėse ir patvirtino. Arba paneigė. Šiame žinojimo kulte skirtumas tarp paneigimo ir patvirtinimo jau seniai nusitrynė ir tapo tik nuomonių klausimu.

Nukamuoti klausimų bado ir žinojimo pertekliaus, nepraėjus nė 30 metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos padangėje ėmė sklisti kultūros politikos daigai, skambiu pavadinimu Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektas. 29-eri metai žinojimo, kokia turi būti kultūra, ir štai atkeliaujame iki (mėginimo, o gal pasiryžimo?) formuoti kultūros politiką. Staiga pradedame matyti, jog turi atsirasti ne specialistų, bet vis dėlto ekspertų balsas, jog būtina sukurti vienodą veikimo principą, galų gale iš tikrųjų imti veikti regionų kultūros politikos klausimais.

Mums, palepusiems kultūros vartotojams, arba užliūliuotiems meno ypatingumu, gali atrodyti, jog visa tai vieni niekai. Juk užaugome tikėdami menininko – genijaus idėja, "uždarę" "tuos ypatingus" galerijose, muziejuose, teatro scenose, knygų puslapiuose arba bent jau televizijų ekranuose. Ir taip, klestint miestų kultūrai, diskusijoms kavinėse iki pat paryčių, skambant tarptautiniams festivaliams, paskendę elektroninių cigarečių dūmuose, menotyrininkai profesionalai, mėgėjai ir visi kiti prijaučiantys juto Lietuvos didmiesčių pulsą. Ir netgi buvom tikri, kad Vilnius menkai atstovavo kultūros sostinės vardui, o Kauno komanda jau seniai sukalė tvirtus pamatus Kultūros vardui garsinti. Situacija išties kartais paradoksali, kai finansiškai kultūrą tarsi vis dar nejauku įkainoti, pasiklystame projektų kiekyje, recenzijų gausoje, bet negali nesiaukoti Apolonui, Dionisui ar visiems kitiems grožio, meno ir svaigulio dievams dėl galimybės justi tą kultūrinį pulsą.

Savo pasąmonėje per tuos 29-erius metus pasistatėme ne vieną totemą, o ir tabu kultūros klausimais bei užsidėjome žinojimo kaukes.

O kokio kultūrinio tolygumo susilaukia teritorija, peržengianti sostinės ir didžiųjų miestų ribas? Kaip tas kultūrinis instrumentas perrėžia socioekonominius, sociokultūrinius, galų gale mūsų kasdienybės sluoksnius? Ar mes pakankamai investuojame ne tiek finansų, kiek žmogiškųjų išteklių, kapitalo į kultūrinį augimą ne tik ten, kur jis yra sąmoningas ir netgi madingas pasirinkimas?

Panašu, jog savo pasąmonėje per tuos 29-erius metus pasistatėme ne vieną totemą, o ir tabu kultūros klausimais bei užsidėjome žinojimo kaukes. Mums žinoma, kad reikia investuoti į kultūrą regionuose, žinoma, kad kultūra – tai šviesios ir išsilavinusios visuomenės pagrindas, taip pat mums žinoma, kad pastatų išlaikymas dažnu atveju įkainojamas brangiau nei darbuotojų kompetencijos, jog mantra "trūksta lėšų" ir "viską nukonkuruoja Vilnius su Kaunu" virto "Tolygios kultūrinės raidos" programa, kuri atskyrė didmiesčius nuo mažutėlių – it kokioje vaikų darželio grupėje, kad šie nebūtų skriaudžiami. Bet kur link tai veda?

Tarpukariu Kaune egzistavo toks "Vilkolakio teatras" su režisieriumi Antanu Sutkumi priešakyje, kuris darbavosi drauge su Baliu Sruoga. Tai politinio ir kabaretinio tipo reiškinys, kuriame buvo statomi ne klasikinių pjesių spektakliai – inspiracijos ieškoma laikraščių antraštėse, tos dienos aktualijose, kitaip tariant, kuriama apie tai, kas vyko tuomet čia ir dabar. Buvo aktyviai reflektuojama nebijant šaržuoti ar ironizuoti tam tikrų kasdienybės reiškinių. Teatras veikė 1919–1925 m., paskutiniais jo gyvavimo metais A.Sutkus ėmėsi sukurti kūrinį, kuriame buvo ironiškai pažvelgiama į tuometes kariuomenės ir bažnyčios institucijas. Labai greitai režisierius buvo pasmerktas tremčiai ir tik pažinčių bei atsidavusių kolegų dėka pavyko išsisukti "tik" su teatro uždarymu. Tokia tad politinio teatro pradžia ir pabaiga Lietuvos kultūros padangėje. Bet šiandien turėtume tai suprasti ne kaip minorinę gaidą, o negi atvirkščiai – kaip kultūros įtakos ir svarbos patvirtinimą.

Beje, apie tai visai neseniai viešame interviu prabilo ir režisierius Gintaras Varnas. Nes kultūra gali prikelti letargo miegu kartais užsnūstančią liaudį, nes kas gi dar vėl gali priversti kelti klausimus, kur buvo įprasta matyti tik atsakymus.

Kažkada mūsų revoliucija dainavo, tačiau dainoms pritilus mes ėmėmės ekonomikos, kapitalo ir kitų labai svarbių faktorių, į kuriuos kultūra dažnai papuldavo tik prabėgomis. Tad gal ir gerai, kad po 29-erių metų chaotiškos tylos galų gale nusprendžiame kurti kultūros politiką ir rasti ją galbūt tuose B.Sruogos aprašytuose dirvonuose, kur kažkodėl buvome ją pakavoję. Matyt, taupėme tinkamam momentui.

– Kas yra psichodrama?

– Psichodramos pradininkas gydytojas Jacobas Levy Morenas (1892–1974) darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus, turi natūralų sugebėjimą žaisti ir vaidinti. Mes esame žaidžiantys žmonės. Taigi, psichodrama leidžia ir skatina eksperimentuoti su realiais ir nerealiais vaidmenimis, kūrybiškai spręsti savo problemas ir konfliktus.

– O kas yra Vida ir koks jos santykis su psichodrama?

– Esu moteris. Vaikai jau užaugę, tad dabar yra nuostabus laikas. Myliu save ir savo amžių. Moku nieko neveikti ir man niekada nebūna nuobodu. Moku džiūgauti ir stebėtis. Moku žaisti. Man visas pasaulis yra gyvas ir aš galiu ramiai pasišnekėti ne tik su savo kate, bet ir su visokiais vabaliukais, paukštukais, žolynėliais ir akmenukais. Visada įdomu, kaip jie jaučiasi. Man patinka mano darbai. Esu teatro ir retorikos mokytoja ekspertė, lektorė, psichodramistė, režisierė, dramos terapeutė.

Psichodrama į mano gyvenimą atėjo netikėtai, bet nėriau stačia galva, nemąstydama, kad mokslai tęsis ilgai ir brangiai kainuos. Tai yra meilė iš pirmo žvilgsnio, kai nėra jėgų mąstyti, svarstyti ir abejoti. Niekada nesigailėjau. Man ši psichoterapijos kryptis tinka ir patinka. Stebiu, kaip veikia žmones, kaip nuneša stereotipinį supratimą apie psichoterapiją. Psichodrama geba nuspalvinti gyvenimą, leidžia prabusti mumyse tūnančiam kūrybiškam vaikui ir niekada neskatina snūduriuoti ant sofkutės.

– Štai, mes dabar kalbamės ir, jei sugebame klausyti, viena kitą girdėti, tai reiškia, kad vienaip ar kitaip darome įtaką viena kitai. O šiandieniame pasaulyje kasdien susiduriame su daugybe nuomonių, kurios paskęsta socialinių tinklų srautuose. Ar buvome tam pasiruošę? Ar tie pirmieji mūsų pasaulyje dievai ir autoritetai – tėvai, galėjo mus tam paruošti? Kokią įtaką mūsų kasdienybei turi tėvų ir vaikų santykiai?

– Egzistuoja tik viena, bet griežta taisyklė – jeigu tavęs prireikė vaikui, tu privalai būti laisvas! Privalai! Bet, juk tu esi darbe ir tame darbe tikrai dirbi... Dar turi būti drąsus su vaiku: turi būti atviras, jeigu nori, kad vaikas būtų atviras tau; turi nebijoti būti netobulas ir silpnas; turi žaisti, o negrūzyti artimųjų.

Aš galvoju, kad kartais iš vaikų atimame poreikį pasirūpinti savimi, nes viskuo jau pasirūpinome. Paskui stebimės, kodėl tam vaikui niekas neįdomu ir nieko nenori, tik sėdi prie kompiuterio. Mes taip užsiėmę sukurti saugų pasaulį savo tariamai lepioms atžaloms, kad pamirštame joms leisti gyventi ir pažinti.

Linkiu kartais tiesiog neskubėti ir leisti sau patirti gyvenimą. Nes visa visata dažniausiai telpa viename žmoguje, tereikia pajausti.

Pasaulis visada keisdavosi ir mainydavosi, tačiau dažnai mėgindavome iš kartos į kartą perduoti gebėjimą jausti. Ne žinojimą, kaip tiksliai iššluoti aslą, nuausti audinį, pasėti rūtą, bet pajautimą apie besikeičiantį gyvenimą ir vaikus, kurie yra šalia. Tad joks internetas nėra XXI a. baubas. Tiesiog mes per dažnai prarandame ryšį ne tik su vaikais, bet ir su pačiu savimi. O nepasitikinčios, nuolat besigąsdinančios dėl ateities, stabilumo nejaučiančios asmenybės dažnai sukuria alinančias šiltnamio sąlygas ir vaikams. Visais laikais troškome, kad vaikai gyventų geriau, nei gyvename patys, ir kūrėme potencialų ateities modelį: baik universitetą ir įsigyk išsilavinimą. Tai mantra, kurią kartojo visiškai neseniai vaikus auginusi karta. Tačiau dabar išsilavinimo nebeužtenka, dabar vaikai turi būti kūrybiški, skubėti į nesuskaičiuojamą kiekį būrelių. Norėdami būti idealūs tėvai ir auginti idealius vaikus, galų gale užsmaugiame tiek save, tiek ir šeimą. Mums trūksta lengvumo ir gebėjimo tiesiog jausti, o ne sustyguoti.

– Koks jūsų, kaip pedagogės, žvilgsnis į šiandienius tėvų ir vaikų santykius?

– Stereotipinė situacija: "Aš, vaikeli, dėl tavęs viską padarysiu, tik tu mokykis, siek ir visko pasieksi!" Šiame sakinyje yra trys auklėjimo klaidos. Trys dalykai, kurie vaiką daro arba padarys nelaimingą, nes perteklius žlugdo kūrybiškumą. Nors labai dažnai dabar kūrybiškumo poreikis visuomenėje yra eskaluojamas. Auga karta "viskas įskaičiuota", tokie vartotojukai, turintys viską gauti, nes jau "apmokėta". Bet čia ne vaikų kaltė. Vaikai, jaunimas yra puikūs, labai įdomūs, daug žinantys, daug sugebantys, laisvi ir atviri. Iš tikrųjų aš labai džiaugiuosi, kad esu pusamžė moteris, nes augome kaip ir visi, vaikus auginome, kaip išmanėme, ir jie augo laisvi. Sociumas nekėlė tokių griežtų reikalavimų arba aš tiesiog tų reikalavimų negirdėjau... Dabar augti ir auginti vaikus atrodo kur kas sunkiau, vien kiek apribojimų yra tėvams ir vaikams.

– Atsigauti, pamėginti išsivaduoti iš kartais taip mus saistančių pančių galime psichodramos kelionėje. Kaip jai pasiruošti? Ką turėti su savimi ar savyje?

– Svarbiausia, kad norėtumėte keliauti. Neturėkite lūkesčių, kad nereikėtų nusivilti. Neplakite savęs, neprievartaukite. Švelniai pakvieskite į kelionę savo širdį. Protą nuraminkite ir pažadėkite grįžti.

Tad galite ruoštis kelionei, galite ieškoti atsakymų savyje arba tiesiog vieną vakarą, peržvelgę naujienas laikraštyje imti ir susimastyti, kas buvo, kas yra ir kas dar bus. Psichodramos reiškinys, kaip ir pati pasąmonė, nėra gimęs prieš tūkstančius metų, tačiau po truputį įsiliejantis į Lietuvos psichologinę ir kultūrinę padangę. O kas gi, jei ne kultūra, gali paveikti kartais taip greitai skubantį pasaulį. Tad linkiu kartais tiesiog neskubėti ir leisti sau patirti gyvenimą. Nes visa visata dažniausiai telpa viename žmoguje, tereikia pajausti.

Rodos, magiškieji burtažodžiai ir prioritetai regionuose nesuveikė, todėl pereiname prie plano B ir šįkart mėginsime atakuoti / kurti / puoselėti kultūrą urmu. Galbūt pavyks ir mes prikursime daugybę monmartrų, o antrepreneriai ir kultūros industrijų atstovai atras kelią, tarkim, į Balbieriškį? Visko gali būti ir visko turbūt neabejotinai jau ir yra. Išties periferija paprastai džiugina nuostabia gamta, tačiau ne visada žmogiškoji ir neatsiejamai kultūrinė veikla analogiškai atima amą.

Vis dėlto, sklandant tiems patiems prioritetų vėjams, juos keičiant į tolygios kultūrinės raidos brizą, vis dar egzistuoja projektai, buriantys bendruomenę ne vienus metus. Beje, turbūt irgi išgyvenantys ir genami dar tos prioritetų regionuose bangos ir finansuotini būtent iš Lietuvos kultūros tarybos biudžeto. Projektai, niekaip madingai neatsibostantys ar pavargstantys, nublankstantys ar dingstantys tolygios plėtros raizgalynėje, bet, tikėtina, netgi brandžiai papildantys paslaptingąjį kultūros lauką ir pasipildantys patys.

Na, o kartojami veiksmai gali tapti įpročiais, ritualais arba savosios būties dalimi. Projektą "Kūrybinės dirbtuvės: Mozaikos tiltas" ir jo kūrėjų Konstantino ir Daivos Klimavičių darbą vienaip ar kitaip matau ir stebiu nuo jų "statybos" pradžios. Pati minimaliai prisiliečiu antrą kartą, o bendruomenė, kurią tiltai sujungė, rodos, puikiai gyvuoja ir klesti, negalvodama, ar atitinka vienokį ar kitokį prioritetą. Tad savotišku ritualu tampa mėginimas vasarą nužymėti mozaikos šukėmis. Rodos, prireikė tik (o gal net?) trejų metų ir mozaikos gerbėjai Lietuvoje po truputį susiburia po vienu "Kultūros kiemo" stogu.

Tad ritualas gimsta ir tęsiasi, o visi tiltai vienaip ar kitaip, vienu ar kitu būdu, tačiau galų gale nuveda į kelią. Stebėdami, kaip vietos bendruomenių gyvenimą ir bendradarbiavimą, it mozaikos šukes, VšĮ "Kultūros kiemo" vykdomas tęstinis "Mozaikos tiltų" projektas sujungia į bendrą kūrybinę visumą Utenos, Kauno, Jurbarko, Zarasų, Šventosios, Kintų, Kražių, Juodkrantės, Rokiškio atstovus. Šiais metais projekto organizatoriai nusprendė, kad tik tiltų nebeužtenka. Reikia pradėti tiesti kelius ir žengti žingsnį kūrybinio ir teorinio profesionalumo, o gal labiau derėtų sakyti – brandumo link.

2018 m. Šventojoje įvyko projektas – "Mozaikos simpoziumas "Tiltai sujungia", kurio idėja – sukviesti po du tris asmenis, buvusių projektų dalyvius, jau susipažinusius su mozaikos kūrimo technika, iš visų devynių organizacijų, kuriose 2016–2017 m. buvo vykdomas projektas "Kūrybinės dirbtuvės: Mozaikos tiltas". Simpoziumo metu organizuotos kūrybines dirbtuves su menininku / vadovu K.Klimavičiumi priešakyje, kuriose pristatytas dar vienas mozaikos kūrimo būdas, kai  mozaika klijuojama ant tinklelio. Dalyvių grupė, įsisavindama pristatytą mozaikos techniką, kūrė bendrą darbą "Mozaikos taką", kiekvienas dalyvis dekoravo atskirą tako segmentą. Dirbtuvių pabaigoje iš atskirų 25 segmentų gimė bendras mozaikos takas, surengta paroda-pristatymas vietos bendruomenei.

Be visų praktinių užsiėmimų vyko paskaita "Mozaika ir modernizmas" ir susitikimas su menininke, dalininke vitražininke Rasa Grybaite ir išklausyta jos paskaita "Vitražo istorija". Tad teorija ir praktika nugulė Šventojoje, takas papuošė Palangos Šventosios pagrindinės mokyklos kiemą ir kartu tapo tarsi simboline dovana praėjusioms, esamoms ir ateinančioms kartoms, minint mokyklos 80-mečio jubiliejų. O apie vitražo ir mozaikos istoriją teorinių žinių prisipildėme turbūt daugiau nei kad aš menotyros studijų metais.

Tiltai sujungia, o keliai visada kažkur veda. Kartais į Romą, Vilnių, Kauną, Paryžių, Čikagą ar Niujorką. Šįkart, gal tiltams sujungus, keliai apraizgys pradžioje kad ir Lietuvą. Iš mozaikų, it iš asmeninių pasakojimų, patirčių, atpažinimų ir atradimų dėliojant bendrą istoriją drauge. Buvimą kultūroje ir su kultūra. Gal banaliai keičiant pasaulį, o gal tiesiog atrandant gebėjimą pažinti vienas kitą. Ir senekiškai turėti NET tiek, kiek pakanka. O jei visi turėsime po tą pakankamą kultūros gabalėlį savo bute, mieste, kaime, troboje, lauke, miške ar pievoje, ateityje gal  sudėliosime ir visuotinę kultūros mozaiką. O mintyse tesisuka praėjusiais metais rašyta mintis, kad vis dėlto norisi tikėti, kad ateis tas laikas, kai visi miestai, miesteliai ir kaimai virs savosiomis kultūros sostinėmis. Tebelaukime. O kiti kol lauks, gal ims ir nuties dar vieną kelią.

Atstovaudamos dramos teatro ribas peržengiantiems žanrams – nuo šiuolaikinio šokio iki pojūčiais grįsto teatro – kūrėjos "Tautos namų" pastogėje savo darbus atskleidė "Foreign Friendly Performance Platform" metu.

Per gyvenimo ritmą, vadinamą skubėjimu, spėjome trumpai aptarti, kas dabar verda jaunų kūrėjų galvose, kiek spėjama, nespėjama, ko ieškoma, prarandama, atrandama ir, žinoma, kaip susiburiama į tokias idėjines festivalių iniciatyvas.

Pastebėtina, kad merginų darbus taip pat noromis, o greičiausiai vis dėlto nenoromis kontekstualiai jungia individualios kūrybinės paieškos, aprėpiant tokias universalias temas kaip gimimas (iš kur atsiradau?) asmeninis užkodavimas (kas aš esu?) ir svajonių kūrimas (kur link einu?). Kitaip tariant, intuityviai šie kūriniai dėliojasi per gyvenimo ir pasirinkimo tarpsnius – nuo gimimo iki savirealizacijos. Nuo privalomos būties, niveliavus pasirinkimo laisvę ir išvystant šviesą, nes taip buvo nuspręsta, iki asmens kodo priskyrimo, kuris irgi, beje, buvo priskirtas be mūsų pasirinkimo – iki svajonių Amerikos. Nuo vakar iki dabar. Atsakymus geriausiai sužinoti iš pačių menininkių.

– Kaip šie kūriniai atsirado po vienu stogu?

Karolina Žernytė (K.Ž.): Viskas prasidėjo nuo pažinties su "Teatrono" komanda, su kuria, beje, turime nemažai bendro. Drįsčiau sakyti, kad dabar kaip tik vyksta Pojūčių teatro ir Kauno publikos dialogo kūrimas. Du nauji projektai skirti konkrečiai šiam miestui: ritualas moterims "Atvira oda" Kauno kameriniame teatre ir edukacija "Pojūčių paveikslai" Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Norisi naujai publikai parodyti ir daugiau kūrinių, išvysti ir patirti kauniečių reakcijas. Mūsų spektakliuose tekstas nėra pagrindinė priemonė, o pojūčių kalba – tarptautinė. Todėl labai apsidžiaugėme idėja pakviesti į teatrą žmones, kuriems lietuviški kultūros renginiai gali būti neprieinami.

Agnietė Lisičkinaitė (A.L.): Dievinu festivalius. Jų atmosferą, pažintis, kultūros intensyvumą. Po kiekvieno festivalio jaučiuosi kaip po gero seminaro. O galimybė pasirodyti tik leidžia pasijusti komunos dalimi.

Greta Grinevičiūtė (G.G.): Manau, kad kiekvienas festivalis – tai galimybė suartėti su kitais savo srities menininkais, kūrėjais, specialistais. Kadangi festivaliuose būna intensyvi kūrybos koncentracija – tai puiki platforma tobulėjimui.

– Kas būtent kūrėjas skatina rinktis tokias temas? Kaip idėjinis impulsas pasiekia sceną? Kiekviena labai skirtinga, bet visos tuo pat metu svarsto egzistencinės būties klausimus, nors ir ne vienodais rakursais.

Oksana Griaznova (O.G.): Manau, kad asmens kodas yra iš dalies dirbtina duotybė, suteikta valstybės kaip registravimo ir identifikavimo priemonė. Nepasakyčiau, kad asmens kodas gali apibrėžti žmogiškumą, jis nurodo tik gimimo datą ir lytį. Juk kiekvienas žmogus yra labai savitas ir išskirtinis, asmuo nėra tik gimimo data. Būtent dėl to nemanau, kad asmens kodas gali apibrėžti asmenybę kaip tokią, arba žmogiškumą, nors tikiu, kad numerologijos atstovai gali su tuo ir nesutikti.

Įkvėpimu, kaip aukštesniąja galia, netikiu. Visada sakiau, kad kūryba – mano darbas, iš jos gyvenu.

Tad mano asmeninis santykis su asmens kodu yra dvejopas. Iš dalies, mano asmens kodas yra tik mano, ir niekieno kito. Jaučiu saviatą prisirišimą prie jo. Vis dėlto, žvelgiant iš kitos perspektyvos, tai tik skaičių seka – abstraktus kodas. Pati turiu tris asmens kodus arba identifikavimo numerius, tačiau prisirišusi esu tik prie lietuviškojo. Tačiau tokio aspekto negvildenau būtent šiame spektaklyje, bet manau, kad hipotetiškai tai galėtų tapti kūrybiniu eksperimentu ateityje.

K.Ž.: Kūrybinį stimulą suteikia noras tyrinėti save ir žmones, pačią giliausią mūsų prigimtį. Įkvėpimu, kaip aukštesniąja galia, netikiu. Visada sakiau, kad kūryba – mano darbas, iš jos gyvenu. Kaip ir kiekviename darbe, būna geresnių dienų, būna, kad susiduri su sunkumais spręsdamas vieną ar kitą klausimą. Įkvėpti gali ir kasdienybė, kaip kad ir žmonių, žiūrovų stebėjimas kartais gali pasiūlyti idėjas. Pojūčių teatre centrinę vietą užima žiūrovas. Žiūrovo jautrumo, atvirumo auginimas yra vienas iš pagrindinių mūsų tikslų.

A.L. ir G.G.: B&B gimė iš dialogo paieškų. Siekėme surasti jungtį tarp vaizdo ir šokio, kasdienės dokumentacijos ir sceninio pastatymo. Esminis žodis mūsų pradžioje buvo "Between", o tada jau savaime atsirado perukai, blondinės ir visa jų istorija.

Na, o "Amerikietiška svajonė" gimė Amerikoje. Šią vasarą atlikome dviejų savaičių rezidentūrą šokio laboratorijoje "Vermont Performance Lab". Atvykusios stengėmės kuo daugiau pasisemti iš aplinkos, ją tyrėme. Taip gimė mūsų svajonė ir jos paieškos. Agnietei ir Gretai gal ir nėra taip lengva svajoti, tačiau B&B svajojimas yra jų kasdienybė! Jos yra laisvos nuo statuso normų ir leidžia savo svajas į platųjį pasaulį, nekvestionuodamos, kas dera ar nepridera. Visas B&B projektas iš esmės kelia klausimus laisvės ir jos riboženklių tema. Šiame darbe svajonės narstomos taip pat per laisvės prizmę. Galų gale, kiek šiuolaikinis individas gali leisti sau svajoti? Kai Greta ir Agnietė užsideda perukus ir tampa B&B, viskas tampa kūrybišku žaidimu ir tada jau mūsų kaip kūrėjų, A ir G, sprendimas, ką mes naudosime savo kūryboje. Kadangi "B&B American Dream" darbas kol kas – tik eskizas, pasirodymo metu atskleidėme dokumentuotus įspūdžius iš svajonių šalies Amerikos.

****

Vis dėlto kavos puodeliai senka, akys merkiasi, o darbai veja toliau. Taip ir "Foreign Friendly Performance Platform" pradėjo įgyvendinti savo užgimstančias svajones ir jau spėjo užverti savo pirmąsias duris. Tuo metu per skubėjimo prizmę ir besiskleidžiančias asmeninės būties paieškas po trumpo pokalbio man galvoje tesisuko ištrauka iš Senekos laiško: "Visi rūpinasi, ne kaip gyvena, o kiek gyvens, tuo tarpu gerai gyventi gali visi, ilgai – niekas. Lik sveikas." Seneka. Laiškai Lucilijui.

Kartais atrodo, kad nuo pat gimimo iki pažadėtos amerikietiškosios svajonės esame vedami būtinųjų gyvenimo atributų. Vienaip ar kitaip save apsibrėžti arba bent jau mėginti identifikuoti per tam tikrus kodus, kuriuos susikuriame, o laisvę pajusti tik persikūnijus į personažus ir nusimetus savojo "aš" kaukę. Tačiau gerai juk gyventi gali kiekvienas – ilgai, deja, niekas. Tad, artėjant eglučių įžiebimų fanfaroms, uždarius festivalio duris, o merginoms bei jų kūrybai ir toliau atrandant kelią į kauniečių širdis – gyvenkime gerai. Ne leopoldiškai draugiškai, o tiesiog gerai.

Likime sveikos.

Ištverti tamsą

Sakyti, kad "Pagalvinis" buvo geras spektaklis, būtų pasakyti banalybę. Galų gale tokios dorovę ir gėrį žlugdančios istorijos gera vadinti net nepritinka. Nepadoru girti nepadorybę. Norintiesiems suprasti, ką turiu omenyje, trumpai nupasakoju greta manęs sėdėjusios moters refleksiją. Po pertraukos ši atsiduso: "Nežinau, ar dar ištversiu." Šįkart atsidūsėjimas nereiškia, kad teatrinės dulkės taip užpustę akis, jog tesinori užsimerkti ir prisnūsti. Drįsčiau sakyti, kad atvirkščiai. Emocijos ir egzistencinė juoduma persismelkė iki sielos gelmių. O ištverti šią tamsą tikrai nėra lengva. Ir, jei norite tiesiog su draugais pabūti teatre, "Pagalvinio" nesirinkite. Jūsų vakaras bus žlugęs. Kažin ar, pavyzdžiui, filmą "Leviatanas" žiūrėtumėte krykštaujančioje draugų kompanijoje valgydami spragėsius.

Objektyvumo dėlei reikia prisipažinti, kad jaučiu silpnybę detektyvams, todėl tokiu principu konstruojamos istorijos mane iškart sudomina. Tiesa, "Pagalvinio" atveju detektyvo svarba liko kažkur paraštėse, o stebint spektaklį mintyse sukosi ne noras sužinoti, kas bus toliau, bet mėginimas suvokti kūrybinės žiaurumo galios ribas.

Galėtume tai įvardyti kaip kūrybos galią, bet šįkart linkčiau link Antonino Artaud. Matavome ne tiek kūrybos, kiek savojo žiaurumo ribas. Ir, žinoma, šių ribų negalimumą.

Siužeto labirintais

Istorija gana aiški. Tėvai atlieka eksperimentą su savo sūnumis. Vyresnysis – eksperimento priemonė. Kankinamas aštuonerius metus kiekvieną naktį tam, kad jaunesnysis imtų rašyti įtikinamus apsakymus. Ne apie gėlytes ir žalius paršiukus, bet gyvenimo tikrumu pavergiančius ir persmelkiančius kūrinius. Kitaip tariant, tėvai nori auginti rašytoją ir jie nepasitiki Dievo ar likimo atsiųstais talentais, bet patys nusprendžia šį talentą kurti. Norėdami, kad vieno sūnaus kūryba pjautų kaip peilis, o ne glostytų prieš miegą. Visai nesvarbu, jei dėl vieno sūnaus kūrybinio prado kankinsi ir paaukosi kitą. Kuo tu prastesnis už Dievą? Jei jis galėjo paaukoti vienatinį savo sūnų, kodėl gi nepaaukojus bent jau vieno iš dviejų.

Mes juk visi esame savotiški krauju pasirašantys kūrėjai, jei reikia – naikinantys arba kuriantys naikinančias idėjas. Juk tik kuriantieji gyvena.

Jų perversiškas eksperimentas pavyksta. Gimsta rašytojas! Per kraują, skausmą, išgelbėjantis savo brolį (vien tam, kad vėliau nužudytų) ir užmušantis savo tėvus. Vis dėlto nei realus, nei simbolinis apsivalymas, atsikračius abiejų tėvų / dievų /  eksperimento kūrėjų, neįvyksta. Kūrybinis pradas pasėtas pernelyg giliai. Žiaurumas tapo neatsiejama brolių gyvenimo dalimi. Vienas rašė žiaurias istorijas, kitas jas pamėgino įgyvendinti.

Vedamas smalsumo, ir vėliau, jau uždarytas kameroje, laukdamas mirties bausmės, kai rašytojas mėgino dievagotis esąs nekaltąs, jo protiškai neįgalus brolis rėžė kalbą apie abiejų kaltę.

"Kodėl tu rašei ir skaitei man tas istorijas? Jos man neatrodė įtikinamos, aš turėjau išmėginti. Net jei tai reikštu vaiko pirštų nukapojimą, stebint, kol šis mirtinai nukraujuos, arba mergaitei sumaitinant iš obuolių išdrožinėtas figūrėles, pagardintas skutimosi peiliukais tam, kad užspringtų krauju. Ir beje, istorija tikrai turėjo trūkumų, vietoj trijų obuolinukų pavyko sumaitinti tik du. Tad nešk savo kaltę, brolau."

Griaunanti kūryba

Teatrinį pasakojimą perteikiant kaip siurrealistinę sapnų istoriją, pripildant Julijos Skuratovos kurtomis lėlėmis, kartais atrodo, kad tikrai nebežinai, kaip toliau ištverti. Atsimenu, dar studijų laikais po vieno G.Varno spektaklio sužavėta kartojau, kaip visi mes norėjome būti nekalti. Nuo nekaltų priėjome prie kaltų. Visi dabar esame kalti ir joks kraujas ar auka nebenuplaus mūsų nuodėmių. O kūryba yra ta paskutinė, į karstą įkalama kaltės prisiėmimo vinis. Vienintelis išsigelbėjimas – Pagalvinis, veikėjas, kuris, norėdamas apsaugoti nuo nepakeliamų gyvenimo kančių, paskatina nusižudyti mažus, laimingus vaikus. Tam, kad nebereiktų kęsti ateityje.

Tokia tad niūri išsigelbėjimo istoriją, kurios galų gale nepakelia nė pats Pagalvinis. Ir mažasis Pagalvinukas ant savęs išlieja bakelį benzino. Puf... Ir sudegė visos ir taip abejotinos viltys.

Tokia tad košmariška realybė, tokia baigtis. Vienintelis išlikimas yra tai, kas veikėjus ir pražudė, – kūryba. Ta, kuri neišlaisvina, bet įkalina. Ta, kuri nukarpo ir sudegina sparnus, tačiau dėl kurios kiekvienas pasirengęs mirti. Juk mes visi esame savotiški krauju pasirašantys kūrėjai, jei reikia – naikinantys arba kuriantys naikinančias idėjas. Juk tik kuriantieji gyvena. Visų kitų egzistencija skirta kūrybiškųjų vizijai įgyvendinti. Patikrinimui. Kovai. Vienintelis tikslas – amžinybė. Visa kita –  pramanai.

O jei nepajėgsi pats, atsiras mama, kuri neleis tapti tik žmogumi – tegu tam net reikės išsukioti kojas, nupjauti pirštus, liežuvį ar prikalti prie kryžiaus. Geriau sukurtas košmaras nei pilkos kasdienybės ramybės pasirinkimas.

Galima pamėginti šiame košmare išgyventi. Bent vieną vakarą. Be teisiųjų ir nekaltųjų. Žūstant dar net nesukurtoms viltims. Nes –  kad ir kaip banaliai skamba kai kurios citatos – ilgai žiūri į bedugnę ir ši ima žiūrėti į tave. Pasveikinkime ją savo (savi)destrukcijos spektakliu.

Fiodoro Dostojevskio "Idiotą" gaubia savotiškas simbolinio / religinio atpirkimo šešėlis. Emmanuelis Lewinas knygoje "Etika ir begalybė" teigė: "Aš galiu pakeisti visus, bet niekas negali pakeisti manęs. Tokia yra mano kaip subjekto neatsiejama tapatybė. Kaip tik šia prasme Dostojevskis sako: "Visi esame kalti dėl visko, už visus ir visiems, ir aš daugiau negu kiti." (E.Lewinas "Etika ir begalybė", "Baltos lankos", 1994 m., p. 105. Vertė A.Sverdiolas). Tam atliepia "Idiotas": "Ak, taip, aš kaltas! Visų veikiausiai aš visa kuo kaltas! Aš dar nežinau, kuo būtent, bet aš kaltas..." (F.Dostojevskis "Idiotas", t. 2., "Vaga", 1971 m., p. 343. Vertė P.Povilaitis).

Kunigaikštis Myškinas – to / šio / buvusio / esamo ir būsimo laiko atpirkėjas – nesulaukęs pasaulio skaistumo ir išprotėjęs materialaus, negebančio mylėti pasaulio beprotybėje. Užmojis perskaityti, interpretuoti ir atrasti F.Dostojevskio kūrinio kelią į nūdienos sceną mane visada kiek stebina ir baugina. Kaip kūrinio, tapusio jau chrestomatiniu veikalu, nepaversti banalia perpasakota istorija? Kokiu būdu romano jautriausias gijas perduoti žiūrovams?

Anželika Cholina, kurdama naujausią spektaklį "Idiotas", teigė, kad šiuo atveju pasirenkama nesenstanti žmogiškumo arba buvimo savimi tema. Kaip kad XIX a., taip ir XXI a. (turbūt ir visais kitais amžiais), tema "ką reiškia būti žmogumi" šiandien (kaip ir gyvenimo prasmės paieškos) bus neišsemiamas diskusijų, filosofų, menininkų įkvėpimo šaltinis.

Spektaklio "Idiotas" choreografė teigia: "Dabartinis laikas atėmė iš žmogaus savojo aš pojūtį, dėmesį ir pagarbą savo individualumui. Mes dažnai nesugebame pamatyti šviesos nei savyje, nei kitame. O jei ir pavyksta tai padaryti, šiandien tai greitai yra įvardijama kaip keistumo apraiška. Žmogus tarsi neteko savo teisių, nebegali būti kitoks."

Didysis klausimas turbūt prasideda nuo to, ką mes vadiname kitoniškumu: nepritapimą prie šiandienos standartų ar šiandienos standartų ribų išsiplėtimą iki tiek, kad buvimas kitokiam tampa tarsi normos atributu. Juk šiandien yra susikuriamos ir perkeičiamos tapatybės, kai svarbiausia savęs kūrimo priemonė – viešųjų ryšių skyrius, kurį gali sudaryti tik tu ir tavo paskyra feisbuke (arba visa ryšių su visuomene kampanija – čia jau pagal kiekvieno svarbą ir nuopelnus).

Taigi, kas yra savasis aš ir kas yra kitoniškumas būtent šiandien? Kaip į šiuos klausimus gali atsakyti kunigaikštis Myškinas?

Nežinia, ar po spektaklio atsakymo į šiuos klausimus sulauksime. Net nežinia, ar prasidės diskusija ir giliaminčiai pasvarstymai. Rodos, susižavėjimas F.Dostojevskiu (su visa pagarba, nes pati esu aistringa šio autoriaus gerbėja), nuvedė keliu, kuriame garbingą vietą užima atpasakojimas ir tik labai nedaug telieka vietos interpretacijai.

Nuo pat pirmosios spektaklio akimirkos viskas daugiau nei aišku, rodos, tau prieš akis sušokama visa knyga.

Nuo pat pirmosios spektaklio akimirkos viskas daugiau nei aišku, rodos, tau prieš akis sušokama visa knyga. Čia tiems, kurie nespėja, nenori ar neturi laiko perskaityti, nenori automobilyje klausytis knygos garso įrašo, o filmo taip pat nepažiūrėjo. O gal ir tiems, kurie žengė visus minėtus žingsnius, bet prie dostojevskiškos odisėjos dar pridėjo šokio spektaklį. Spektaklį, pripildytą dailių kostiumų, šokėjų / aktorių, efektingai skambančios muzikos ir... Ir turbūt tiek.

Dailiai atpasakotas naratyvas, viskas aišku iki panagių, jei skaitėte knygą, turbūt galėtumėte ir knygos puslapius įvardyti (žinoma, tai tik drąsi prielaida, bet skyriais tikrai nesuklysite).

Argi blogai, jei šokio spektaklyje atrasime, suprasime naratyvą iki pagrindų, o visa tai, ko neperpasakos šokis, atliks pantomima, ko tad trūksta? Visiems skaitantiesiems ir keliantiesiems šį klausimą galima atsakyti dviprasmiškai: nieko ir visko.

Nieko, nes mes turime ir matome istoriją, puikiai dešifruojamus herojus, suprantame jau knygoje perteiktas jų dilemas ir kovas, tiek su vidiniais demonais, tiek su visuomenės nepritarimu ir negebėjimu prie jos priprasti. Kai laimės sinonimai yra pinigai ir pripažinimas, o meilės – aistra ir beprotybė. Kai vienintelė galimybė išlikti tyram prieš patį save tėra beprotybės kelias. Kai auka yra svarbesnė už asmeninę laimę ir dėl to esi laikomas tiesiog banaliu idiotu. Bet visa tai jau parašė F.Dostojevskis, kuris, kažin ar buvo tik žinomų tiesų skelbėjas.

O ką atradome šokyje? Turbūt didžiausia šio kūrinio stiprybė – tai gebėjimas prabilti itin aiškia šokio kalba, neversti žiūrovo jaustis nepatogiai, kai uždarius teatro duris atsidūstama: "Ir vėl tas menas, ir vėl niekas neaišku." Šįkart viskas labai aišku.

Galbūt tokį kūrinį galėtume laikyti edukaciniu. Dar mokantis mokykloje, atsimenu, keliavome žiūrėti Antono Čechovo "Vyšnių sodo" ar Franzo Kafkos "Metamorfozių", nes tuo metu kaip tik pagal programą skaitėme šiuos kūrinius. Tad, jei šiandien mokyklų programoje yra dar likęs F.Dostojevskis, tad drąsiai būtų galima keliauti žiūrėti A.Cholinos "Idioto".

Vis dėlto norėtųsi, kad kūrinys ne tik perpasakotų, bet ir kalbėtų. Kalbėtų tai, ką šiandienos kūrėjai išskaitę, kalbėtų apie tai, kas šiandien skauda ar glosto širdį. Taip, malonu skaityti vakarais, bet kokią savasties dalį atradai su šiuo kūriniu? Galų gale gal užmegzti diskusiją apie tai, kas gi yra tas gebėjimas ar negebėjimas būti kitokiam šiandien. Nejau jis išties taip visiškai nesiskiria nuo XIX a. dostojevskiško kitoniškumo suvokimo? Galų gale, ką reiškia toks savidestrukcinis kunigaikščio Myškino atsidavimas? Net ir meilė Nastasjai Filipovnai yra kitoniška arba, kaip teigia Jūratė Baranova, gailinti meilė kaip nesuinteresuotumas: "Aš ją ne meile myliu, o gailesčiu" (Dostojevskis F. Idiotas, t. 1. V.: Vaga, 1971, p. 272. Vertė P. Povilaitis). O juk šiuo atveju papasakoti istoriją ne visuomet užtenka. Nors paprastumas – visada efektingas raktas į žiūrovų širdis.

Tik kaip tuomet kunigaikštis Myškinas? Ar XXI a. visuomenę jam pavyko atpirkti?

Inspiracija festivaliui

Kaune, Tautos namuose, veiklą vykdanti "Teatrono" trupė, vedama jaunos organizacinės komandos (viešųjų ryšių atstovė, kultūros vadybininkė Rusnė Jankūnaitė, projektų organizatorė Renida Baltrušaitytė ir meno vadovas Gildas Aleksa), nerimsta. Kartais atrodo, kad jų moto galėtų būti "turime judėti, jei nenorime sustoti". Ir šįkart ne apie menines formas ar recenzijas, o apie tai, kaipgi vyksta judėjimas ir mainai šiuolaikinio cirko pasaulyje, intensyviai besibeldžiančio į lietuviškąsias kultūros duris.

Jau trejus metus "Cirkuliacija" kirbina Kauno kultūrinę padangę, tačiau turbūt tik šiemet tapo itin matoma ir peržengė Kauno ribas – du spektaklius – "Aš myliu tave, bet..." bei "Kur yra Tobis" išvydo ir Vilniaus bei Klaipėdos publika.

Nežinantiems, bet norintiems sužinoti – šiek tiek priešistorės. Festivalis, anot organizatorių, atsirado dėl asmeninio trūkumo. Trijulė sutartinai teigia: trūko šiuolaikinio cirko Lietuvoje, žinių apie jį, galimybių išmėginti jo techniką ir skleisti, todėl apsiėmė šį minusą paversti pliusu ir patys suorganizuoti renginį, kuris, jei ir neišspręstų trūkumų, tai bent pradėtų spręsti.

Festivalis orientuotas ne tik ir ne tiek į kūrinių viešinimą, kiek į mokymosi ir mainų procesą.

Festivalis orientuotas ne tik ir ne tiek į kūrinių viešinimą publikai, kiek į mokymosi ir mainų procesą. Kiekvienais metais organizuojamos dirbtuvės, kurių metu scenos meno (ir ne tik) kūrėjai tobulina savuosius cirko įgūdžius arba su jais susipažįsta.

Kaip prisimena G.Aleksa, pirmaisiais metais dirbtuvių rezultatai buvo paviešinti žiūrovams tuomečiame Ryšių kiemelyje, prieš metus žiūrovai su rezultatais nebuvo supažindinti, tačiau buvo daugybė dalyvių, įsitraukusių iš skirtingų miestų, skirtingų kultūrinių terpių. Šiemet vyko ne tik dirbtuvės, bet ir cirko pasirodymai netradicinėse miesto erdvėse.

Žiūrovai tampa artistais

Nuo pirmųjų metų festivalis siekia ne tik pažindinti su šiuolaikinio cirko subtilybėmis tiek teoriškai, tiek praktiškai, tačiau organizacinė komanda nuo pat pirmųjų savo žingsnių siekia socialiai atsakingo meno sklaidos bei kūrybinės ir socialinės integracijos.

Pirmaisiais metais organizuota stovykla vaikams, kurioje dalyvavo ir vaikai iš vaikų namų. Šiemet vienos dirbtuvės vyko senelių namuose, jų gyventojus įtraukiant į dirbtuvių vyksmą. Tokiu būdu norėta parodyti ne tik cirko techniką, bet ir cirko žanro galimybes, kaip jis gali tapti socialia veikla.

Įstabu tai, kad akrobatikos ir žongliravimo dirbtuvės vyko intensyviai, nepaisant amžiaus ir fizinių galimybių skirtumo, nebuvo jokio patoso, senjorai aktyviai dalyvavo, dalijosi savo patirtimis.

Analogiškai žvelgta ir į pasirodymų vietas, todėl vienas iš spektaklių vyko miegamajame rajone – t.y. ne prestižinėje reprezentacinėje kultūrinėje erdvėje, į kurią žmogus turi atvykti, bet pats kūrinys atvyko pas žmones. Nieko keista, kad, išvydę per langą, jog kažkas vyksta, vietos gyventojai atėjo ir domėjosi, kuo šįkart kultūra gali praskaidrinti kasdienybę. Kažin ar verta tuo perdėtai stebėtis, kas dar iš vaikystės atsimena tradicinius cirko pasirodymus, kokios nors rajono mokyklos stadione nutūpusias palapines. Gal todėl cirkas apgaubtas ne tik tos tradicinės keliaujančių artistų mistikos, bet ir gebėjimo būti šalia, arti ir dažniausiai kultūriškai perdėm nepretenzingo žiūrovo. Šiuolaikinis cirkas, jungdamas įvairias skirtingas technikas, sunkiai begali būti asocijuojamas tik su vaikystėje matytų klounų ar akrobatų pasirodymais, tačiau mistika ir gebėjimas būti šalia žiūrovo niekur nedingo.

Tarptautinė komanda

Šių metų "Cirkuliacijos" praktinės dirbtuvės taip pat buvo orientuotos ne tik į fizinį pasirengimą ir praktinį cirko darbo pažinimą, bet ir į idėjas, kurias, kaip teigia organizatoriai, būtų galima panaudoti ir ateityje savo kūryboje.

Dirbtuvių programą šiemet vedė Oscaras Raskas (kūrybinių idėjų vystymas ir įgyvendinimas) iš Suomijos, Mikailas Karahanas (akrobatika), Christianas Königas (akrobatika, žongliravimas) iš Vokietijos, Julie Behaegel (akrobatika), Willem Rysas (akrobatika) iš Belgijos ir Marija Baranauskaitė (bufonada) iš Lietuvos.

G.Aleksa pabrėžia, kad pradinė festivalio mintis – skatinti šiuolaikinio cirko produkciją Lietuvoje. Šiais metais festivalio meno vadovas, dalyvaudamas Menų spaustuvėje vykusiame susitikime "Baltic-Nordic Circus Network", susipažino su kolegės iš Rygos sudarytu šiuolaikinio cirko žemėlapiu. Jame Lietuva figūruoja kaip turinti didelę, bet nelabai aktyvią cirko mėgėjų bendruomenę ir du profesionalius cirko atlikėjus, kurie dirba ne Lietuvoje.

Tuomet ir kilo idėja lietuvius pasikviesti į Lietuvą bent jau festivaliui. Taip festivalio programoje atsirado Monikos Neverauskaitės su Prancūzijos cirko mokyklos "Le Lido" kursu kurtas spektaklis "Aš myliu tave, bet..." ir Marijos Baranauskaitės bei jos trupės "Wet Kiss Company" kūrinys "Coffeeklatch".

Laukime tęsinio

Ir, žinoma, trečias kartas organizatorių minimas tikrai kaip ne paskutinis. Jau dabar rutuliojama kitų metų koncepcija ir žadama orientuotis į tarpdiscipliniškumą peržengiant cirko ribas. Pagal tai ketinama burti tiek lektorių komandą, tiek rengti pasirodymus viešojoje erdvėje.

Organizatorių trio toliau žada nepamiršti socialinės įtraukties, kitais metais bendradarbiaujant su vaikų namais, atskleidžiant, jog kultūra nėra tik išrinktuosius reprezentuojanti sfera.

O "Teatronas" kitą sezoną žada būti itin aktyvus, orientuotis ne tik į teatro spektaklius, tačiau organizuoti interaktyvią teatro konferenciją, edukacinius pasirodymus, ekskursijas ir t.t. Tad cirkuliacija persikelia iš festivalio į jaunųjų kūrėjų ir organizatorių kasdienybę. Nes, kas nejuda, tas sustoja.

Vis dėlto burtažodis apie kultūros svarbą regionuose vis dar kaip pamėklė sklando projektų vertinimo kriterijuose, gal todėl kasmet atrandame vis kitą Lietuvos kultūros sostinės vietą. Bet neverta pamiršti, kad kultūra ir kūryba šioje kūrybos visuomenės burtažodžiu papuoštoje kasdienybėje yra neišvengiama būtis. Ir nebūtina būti pretenzingu menininku (teatleidžia nepretenzingieji ir jų sudėtinga situacija, bet šįkart ne apie tai), nebūtina priverstiniais konkursais integruoti kultūrą visuomenei "iš viršaus", juk kartais būtų visai pravartu tiesiog imti ir statyti tiltus. Tai yra ne tik kūrybą paversti reprezentantu (arba apsiimti ją demonstruoti, aiškinti ir kritikuoti), tačiau kviesti būti jos dalimi.

Nauji "Mozaikos tiltai"

2017 m. balandžio–birželio mėnesiais VšĮ "Kultūros kiemas" iniciatorių Daivos ir Kosto Klimavičių dėka įgyvendino tęstinį projektą "Mozaikos tiltai". Kultūros tarybos ir Kultūros ministerijos remiamas projektas bendram darbui sujungia vietos bendruomenes iš penkių savivaldybių ir penkių skirtingų institucijų. Šįkart organizatoriai tęsė mozaikos, jungiančios bendruomenę, principus.

Dalyvių grupės skirtinguose Lietuvos regionuose naudodamos mozaikos trencadis techniką, dekoravo 3D objektus – statybinius blokelius. Darbo rezultatas – bendras grupės darbas – iš mozaika dekoruotų statybinių blokelių sudėtas "Mozaikos tiltas" ir ne ką mažiau svarbesnis rezultatas – kolektyvinė kūrėjų paroda.

Kitaip tariant, Zarasuose, Rokiškyje, Kražiuose, Kintuose ir Juodkrantėje buvo suburta vietos bendruomenė tam, kad drauge išgyventų kūrybos impulsus ir sukurtų juos jungiantį tiltą. Nematerialumo svarba materialiomis priemonėmis.

Projektas baigėsi – ir tęsiasi

Statydami savuosius tiltus dalyviai penkias dienas drauge svarstė, kokia tema būtų aktualiausia jų vietai, patys dekoravo savo blokelius, iš kurių buvo sudedamas ir sukuriamas vienas bendras tiltas. Rodos, paprastomis priemonėmis projekto metu bendruomenė buvo įtraukta sukurti savosios vietos reprezentacinį meno kūrinį. Pati. Ne užsakius konkursą, ne statant oficiozinę dar vieną skulptūrą Vytautui, Mindaugui, Maironiui, Jonui Basanavičiui ar dar kokiam lietuviškajam reprezentantui, bet sudedant savąsias reikšmes į savo vietą.

Taip, tas vis kartkartėm mano minimas burtažodis, kultūros animacija arba bendruomenės menai įgijo formą ir kūną. Bendruomenė pati pasirinko, kas jiems yra kūryba, kokia yra jų vietos kultūra ir kaip sukurti ne asmeninį, tačiau bendrą meno kūrinį. O juk individų visuomenėje tai ne visada taip paprasta.

It iš vadovėlio vadovaujantis bendruomenės menų poreikiais nepabūgta integruoti skirtingo amžiaus asmenis į kūrybines grupes (nuo 6 iki 75 metų), mamos su vaikais, senjorai, visi prisilietė ir įdėjo savąja mozaikos dalį. Bet mes juk rezultatų siekiantys žmonės, kas iš to? Kelios dienos kūrybinio džiaugsmo, paroda, o kas toliau? O toliau suteikti įrankiai, galimybė pamatyti ir pažinti savąją gyvenamąją vietą iš kitos pusės, atrasti kolektyvinį kūrybos džiaugsmą, galbūt tęsti tai, kas pradėta. Svarbu suteikti pirminius įrankius ir galbūt bendruomenė toliau statys tiltus, nebūtinai mozaikos.

Bendrumo gimimas

Tad argi tarp išgrįstų parkų, trinkelių, sutvarkytų kultūros namų ir sostinėse (kultūros ir ne tik) lankomų parodų, spektaklių, kino filmų, diskusijų ir t.t., ir pan. mūsų nėra užvaldžiusi dostojevskiška arba kantiška grožio meilė? Grožio, kurį susikuriame patys, kuriam nereikia paaiškinimo, nes intuityviai jį jaučiame, kurio konceptualumas slypi asmeniniame jautrume. Iš to turbūt ir gimsta bendrumas. Be pretenzijos į aukštojo meno subtilybes.

Tiek tad tų tiltų, nutiestų per kelis mėnesius, sukuriant ir paliekant viltį, kad savaitės patirtis pavirs tolesniu bendruomenės katalizatoriumi, nepamirštančiu, kad kūryba – tai ne tik parodų ar teatrų salės, bet ir tai, ką sugebame sukurti ir po to nenuilstamai grožėtis. Vieną vakarą, dieną, savaitę ir visą gyvenimą. O tuomet gal visi miestai, miesteliai, kaimai ir gyvenvietės po truputį virs savo vietos kultūros sostinėmis. O iš pradžių buvo tiltas.