Vienas didžiausių meno ir kultūros renginių Lietuvoje, šiemet sugrįžtantis su tema "Po išvykimo | prieš atvykstant", prasidės jau birželio 7-ąją. Vienas iš penkių komandos narių, parodų kuratoriumi ir leidinių vadybininku "Hamburger Bahnhof" Berlyne dirbantis D.Milnesas džiaugiasi atradęs Kauną ir Lietuvą.

– Jums teko kuruoti jau keletą tarptautinių parodų. Kaip jūs atradote kuravimą? Be visa ko, juk jūsų pirmosios studijos buvo susijusios su kalbomis?

– Pirmiausia studijavau vokiečių ir rusų literatūrą bei kalbotyrą. Studijų metais atradau daugybę puikių rašytojų ir mąstytojų, tačiau literatūros specialisto vaidmenyje niekuomet nesijaučiau patogiai. Nors užrašyti žodžiai gali papasakoti tiek daug, aš vis dėlto jaučiau, kad už knygų puslapių slypi daugiau dėmesio nusipelnanti realybė – šaltinis, kuris, nevaržomas kalbinių abstrakcijų, gali prabilti universaliau. Tuo metu ėmiau labiau tyrinėti vaizduojamąjį meną, pradėdamas nuo klasikinio modernizmo ir judėdamas pirmyn link šiuolaikinio meno. Nusprendžiau pasitelkti savo pirmųjų studijų metu išvystytus praktinius įgūdžius ir pasinaudodamas tuo, kad gerai mokėjau užsienio kalbas, ėmiausi studijuoti Meno istoriją, dalį laiko mokydamasis Freiburge, Vokietijoje, dalį – Sankt Peterburge, Rusijoje. Po to man pasisekė sulaukti pasiūlymo atlikti praktiką Štutgarto meno muziejuje, kur pradėjau mokytis teorinius ir istorinius metodus pritaikyti kitokiems formatams, tokiems kaip leidyba, visuomeniniai renginiai ir, be abejo, parodos. Nuo tada kiekvieną kuravimo projektą išnaudoju kaip galimybę iš naujo permąstyti, kaip pats suprantu meną. Aktyviai ieškau skirtingų parodos rengimo būdų ir visuomet kalbuosi su kiek įmanoma daugiau menininkų, siekdamas parengti tinkamus projektus.

– Šių metų Kauno bienalės struktūra bus grįsta bendrakuratorystės principu ir jūsų komandą sudarys penki asmenys. Ką manote apie kuravimą drauge su kitais? Kaip tai gali praturtinti pačią parodą?

– Rengiant projektą, kuriuo kreipiamasi į plačią auditoriją, būtina temą apsvarstyti iš kelių požiūrio taškų. Be abejo, tai nelengvas procesas. Sujungti skirtingas nuomones norint suformuoti nuoseklų potyrį lankytojui, nesiekiant saugaus ir dažnai nuobodoko susitarimo pagrindo, – sunki užduotis. Mano manymu, pagarbus ginčas – labai vaisinga terpė, o imituoti šias produktyvias diskusijas dirbant vienam sudėtinga. Bet už viską svarbiau tai, kad bendrakuratorystės metodas suburia žmones, galinčius intelektualiai papildyti vienas kitą, ir puoselėja solidarumą srityje, kurioje kartais be reikalo susikoncentruojama ties individualiais "pasiekimais" ir kartu su tuo einančia nesveika konkurencijos konotacija.

– Kaip suprantu, jūs pirmą kartą kuruojate šiuolaikinio meno bienalę. Kuo Kaunas ir Lietuva jus patraukė?

– Man pasisekė sulaukti kvietimo iš Lietuvos kultūros instituto atvykti į Vilnių moksliniais tikslais. Šios kelionės metu teko dalyvauti 2018-ųjų Baltijos trienalės atidaryme ir lankytis studijose su įdomiausiais Lietuvos menininkais. Patyrimai Lietuvoje mane labai įkvėpė ir grįžęs skyriau laiko daugiau pasidomėti šios šalies istorija bei kultūra. Mane visuomet domino alternatyvios istorijos ir vietovės. Tad ėmiau žvalgytis į kitus Lietuvos miestus, įskaitant Kauną. Beieškant informacijos atradau kvietimą teikti siūlymus kuruoti XII Kauno bienalę ir nusprendžiau tai padaryti. Man pasisekė, ir man buvo patikėtas bendrakuratoriaus vaidmuo kartu su keturiais nuostabiais kolegomis iš visos Europos.

– Šiemet, taip pat pirmą kartą, bienalė vyks vasarą, kai daugelis žmonių atostogauja, keliauja. Kaip manote, ar šių metų paroda paskatins kultūrinį turizmą?

– Nors mes kūrėme parodą turėdami galvoje vietinę auditoriją, vis dėlto bus daug ko pamatyti ir žmonėms iš kitų miestų bei šalių. Būtų nuostabu, jei paroda paskatintų žmones atvykti į Kauną ir daugiau sužinoti apie šį miestą. Bienalei skirtas leidinys ne tik padės suprasti demonstruojamą meną, bet ir atstos Kauno miesto gidą. Mes netgi pastatėme vieną Christiano Jankowskio kūrinį į Kauną vedančioje magistralėje, taigi lankytojai įžengs į parodą jau kelionės į Kauną metu.

– Kokius kriterijus, jūsų nuomone, turėtų suprasti šiuolaikinio meno parodos lankytojai, kad galėtų analizuoti ir apmąstyti meno kūrinius?

– Manau, kad parodos lankytojas turi būti atviras, drąsus ir pasitikintis. Nėra specialių priemonių, skirtų menui suprasti, tačiau dešimtmečius sklidę didingi istoriniai pasakojimai nulėmė, kad visuomenė suvokia meną kaip kažką tolimo, elitinio ir, blogiausia, nereikšmingo. Tuo pačiu metu meno kainos rinkoje prisidėjo prie supratimo, kad menas turėtų būti gražus ir pamaloninantis. Skatinčiau žmones sumažinti savo lūkesčius menui ir menininkams bei pasikliauti savo instinktais. Stebėdami meną, nepersistenkite ieškodami tiesos ar kažko intelektualaus. Tiesiog pasistenkite jį priimti tokį, koks jis yra, ir paklauskite savęs, kaip jis siejasi su asmeniniais jus supančio pasaulio patyrimais. Jei lankytojai leis savo mintims augti iš čia, tikėtina, jie turėtų atrasti didingų idėjų. O jei jiems koks nors meno kūrinys nepatinka, su tuo viskas irgi gerai. Nesutikti su menininko požiūriu taip pat sveikas būdas įvertinti savo nuostatas apie pasaulį. Jei lankytojai atviri ne tik pozityvių, bet ir negatyvių emocijų iššūkiui, tuomet jie galės atskleisti visą parodos potencialą.

– Pakalbėkite apie pačią bienalės koncepciją. Ar nėra taip, kai visuomenė lengviau priima trumpalaikes iniciatyvas negu kūrinius, liekančius visuomeninėje erdvėje ilgą laiką (pasibaigus bienalei)?

– Bet koks visuomeninei erdvei užkraunamas gestas turėtų būti labai kruopščiai apgalvojamas. Kaip šis įsikišimas paveiks miesto aplinkos suvokimą? Kaip jis prisidės prie gyvenimų tų žmonių, kurie su juo susidurs visus ateinančius metus? Svarbu sąmoningai įvertinti šias implikacijas ir išvystyti jautrumą visiems vietinių interesams ir nusistatymams, prieš imant ir pakeičiant nepažįstamą kraštovaizdį. Jei šio jautrumo vietovei nepaisoma, tuomet iš vietinių gyventojų bus sulaukta pagrįstos kritikos. Bet menas peržengia materialumo ribas. Kauno bienalę aš matau kaip galimybę papildyti miesto kultūrinę ekologiją, įkvėpti ir integruoti vietos menininkus ir visuomenę, ir supažindinti juos su kitais mąstymo būdais. Galbūt būtent socialiniai tokio efemerinio renginio kaip Kauno bienalė aspektai turi didesnį potencialą paskatinti pokytį negu fizinių kūrinių instaliacijos. Tai tikrai yra vienas iš to, ką, tikiuosi, pasieksime artėjančiu renginiu.

Stebėdami meną, nepersistenkite ieškodami tiesos ar kažko intelektualaus. Tiesiog pasistenkite jį priimti tokį, koks jis yra.

– Atrodo, kad kelionės ir identiteto paieškų metafora bienalės kūriniuose iš įvairių istorinių kontekstų suteikia lankytojui galimybę apmąstyti nuolatines asmenybės, miesto ar šalies identiteto transformacijas. Ar sutiktumėte?

– Be abejonės. Man pasisekė augti palyginti stabilioje politinėje aplinkoje. Kauno bienalė kalbės ne tik apie migraciją ir sienų perkilnojimą, bet ir apie vidinį virsmą, įvertindama radikalius sociopolitinius pokyčius, kurie gali įvykti vienoje šalyje ar mieste bei jų gyventojų mentalitete.

Kaip kuratorių komanda mes buvome labai sujaudinti netolimos Kauno praeities. Tai miestas, pažymėtas daugybės galingų ir tamsių jėgų Europos istorijoje. Vos tik buvo apčiuoptas suverenitetas ir miestas iškilo iš Pirmojo pasaulinio karo griuvėsių kaip Lietuvos sostinė, prasidėjo sovietų ir nacistinės Vokietijos okupacija, o vėliau, po Sovietų Sąjungos žlugimo, sekė intensyvaus atkūrimo etapas. Kaunas stebėjo demografinius pokyčius, vykusius dėl žydų ir kitų etninių grupių, taip pat lietuvių trėmimo ir žudymo. Optimistinę tarpukario urbanizaciją greitai pakeitė kaimo tradiciją užgožę užsienio šalių imperialistinių siekių primesti industrializacijos interesai. Komunizmo žlugimas ir Sovietų Sąjungos suirimas atnešė naujų galimybių, bet mažai pagalbos siekiant iš naujo susiorientuoti svetimoje socioekonominėje sandaroje.

Lietuva, o ypač jos kultūrinė scena, yra neįtikėtinai energinga ir gyva, bet, žinoma, visos šios praeities patirtys neišvengiamai ir toliau daro įtaką dabarčiai ir kelia keletą esminių klausimų. Ką reiškia būti lietuviu ar būtent kauniečiu tokių daugybės transformacijų metu ir po jų? Kiek turi būti atsižvelgiama į šias istorines patirtis kuriant ateitį? Kaip Kaunas ir Lietuva turėtų parodyti save Europos scenoje, kur aplinka nuolat keičiasi – klaidinančiai ir dažnai grėsmingai? Tai yra tik dalis tų klausimų, kuriuos bandysime išskirti pasitelkdami kelionės metaforą.

– XII Kauno bienalė vyks įvairiose Kauno miesto vietose, įskaitant Kauno traukinių stotį. Kaip buvo parinktos parodos vietos? Kokie buvo lemiami faktoriai?

– Kauno bienalės komanda jau iš anksto buvo susitarusi dėl Kauno traukinių stoties panaudojimo parodai, kaip ir dėl žemutinės parodų erdvės Kauno paveikslų galerijoje. Šios dvi vietos tapo išeities tašku kuratoriams galvojant, kaip suformuoti parodos visumą. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad norime remtis Kauno istorija, o aplink šiuos du objektus pilna emocijų kupinų vietų, svarbių pasakojimui, kurį mes norime papasakoti. Tai senosios Kauno kapinės (taip pat žinomos kaip Ramybės parkas), Vytauto Didžiojo karo muziejaus kompleksas ir M.K.Čiurlionio dailės muziejus, taip pat kiti tarpukario architektūros pavyzdžiai, tokie kaip Kauno menininkų namai. Kiekviena šių vietų pasakoja turtingą ir ypatingą istoriją, kurią mes tikimės išryškinti eksponuojamais kūriniais. Kai kurioms vietoms parinkome anksčiau sukurtus meno kūrinius, kurie rezonuoja su ta viena, bet taip pat pakvietėme menininkus, kurių interesai dera su pasirinktomis vietomis, sukurti naujų projektų.

– Parodoje dalyvaus menininkai ne tik iš įvairių Europos šalių, bet taip pat kūrėjai iš Pietų ir Centrinės Amerikos, Kaukazo regiono. Kaip manote, ką ši geografinė įvairovė suteiks bienalei ir jos lankytojams?

– Iki šiol mano atsakymai labai tikslingai atliepė Lietuvos kontekstą. Nors nemaža dalis darbų tiesiogiai siejasi su Kauno ir Lietuvos istorija, mes taip pat ieškojome analogiškų situacijų kitose pasaulio dalyse. Be abejo, pačių artimiausių palyginimų galime rasti kitose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, ypač Baltijos šalyse. Vis dėlto, pavyzdžiui, ir Kuboje yra (post)komunistinių pasakojimų, tad Adriano Melio kūrinys, pasakojantis apie dabartinę socioekonominę situaciją saloje, bus pateiktas pokalbiui su dalimis, kurios kalba apie postsovietinę situaciją Rytų Europoje. Kitas stiprus sąsajos elementas parodos pasakojime – modernistinio dizaino tradicija: radikalus geometrinių formų naudojimas architektūroje ir taikomuosiuose menuose, Kaune tarpukariu ir vėliau stipriai paplitęs kaip progresyvaus lietuviškojo identiteto išraiška, gali būti randamas ir kitose kultūrose, ypač Lotynų Amerikoje. Įrėmindami šiuos tarptautinius kūrinius itin specifinėmis istorinėmis Kauno vietomis, tikimės atskleisti, kaip miesto istorija rezonuoja su platesniais globaliais judėjimais. Tai darydami galime auginti empatiją ir supratingumą kitokioms kultūroms ir puoselėti solidarumą vietoj skirtingumo jausmo.

– Keliavimas gali suteikti daugybę patyrimų, atradimų ar gilių apmąstymų. Kokių atradimų, idėjų ir apmąstymų galima tikėtis iš temos "Po išvykimo | prieš atvykstant"?

– Manau, "Po išvykimo | prieš atvykstant" pateiks visą emocijų paletę: bus ir dinamiškumo akimirkų, veiksmo, ir reginių, bet taip pat akimirkų sustoti ir pagalvoti, akimirkų meditatyviai savistabai, akimirkų iš naujo įvertinti pasaulį ir savo vietą jame. Kaip ir visose kelionėse, kartais horizontą užtemdys lietaus debesys, kartais švies saulė, bus pozityvių ir negatyvių nutikimų, bet jai pasibaigus, tikėkimės, liks daugybė prisiminimų. Viliuosi, kad lankytojai atsigręš į "Po išvykimo | prieš atvykstant" ir iš jos pasimokys, kaip pasimoko iš jaudinančių atostogų.

Filmų kūrėjo Emilio Vėlyvio įkvėptas, kino ir televizijos produkcijos studijas Londone baigęs 23 metų režisierius tikisi, kad Lietuvos kinui reikalingi plunksnos meistrai ir natūralesni dialogai.

Gimtajame Kaune pristatomas jo filmas "Sugrįžimas" – istorija apie du jaunus žmones, kurie atsitiktinai gauna antrą šansą tarpusavio santykiams. Per vieną neeilinę dieną korupcijos, savanaudiškumo, emigracijos ir kitų lietuviškų socialinių realijų fone filmo pagrindinis herojus pasiryžta peržengti savo moralines ribas dėl savo asmeninės gerovės, tačiau, net pats to nežinodamas, jis peržengia kur kas daugiau, nei jam pačiam atrodo. Londone studijuojantis muzikos studentas Tomas gimtinėje per klaidą pakliūva į korumpuotos teisėsaugos ir nelegalaus verslininko rankas, tačiau padėtis pasikeičia, kai studentui padėti ištrūkti atgal į Londoną sutinka jo buvusi, o dabar – ir to paties nusikaltėlio mergina Eglė.

"Santakos" pokalbis su D.Vilčinsku, kurio juostos "Sugrįžimas" idėja pritraukė puikiai žinomus šalies aktorius ir muzikos kūrėjus, – apie kiną, istoriją ir situaciją, kai pinigų stygius ne trukdo, bet padeda kurti.

– Kaip prasidėjo jūsų kino kelionė?

– Kaip ir dauguma, savo mėgstamą veiklą atradau mokykloje. Paauglystėje kinas buvo tarsi eksperimentas – pradėjau bandyti filmuoti ir montuoti. Vėliau Kaune išbandžiau edukacinę kino studiją "Kadras", lankiausi įvairiose stovyklose. Vienoje jų užsiėmimus vedė režisierius E.Vėlyvis. Ką tik buvo pasirodęs jo filmas "Zero" ir nieko panašaus į E.Vėlyvį tuo metu Lietuvoje nebuvo. Jo patarimai ir padrąsinimai paskatino mane ne tik žaisti kino aikštelę, bet ir pradėti kurti. Tada Kaune vietinėje studijoje su draugais sukūriau pilnametražį filmą "Parodyk mane", o 2012 m. išvykau į Londoną studijuoti kino ir televizijos produkcijos Vestminsterio universitete.

– O kodėl nusprendėte grįžti ir kurti į Lietuvoje? Ar čia ne sudėtingesnės sąlygos?

– Taip, Lietuvoje kurti sunkiau, bet lengviau priartėti prie režisūros. Studijų metais Londone dirbau laisvai samdomu režisieriaus asistentu reklamos, muzikinių klipų, televizijos ir trumpametražio kino projektuose. Tai buvo patirtis, kuri leido suprasti, kaip veikia įvairios specialybės kine, ir įsitikinti, kad būtent režisūra, o ne kita specialybė yra tai, ką noriu daryti kino aikštelėje. Tai be galo žavėjo, nes vienu metu turi suprasti įvairius vaizdo ir garso techninius aspektus, kitu – jausti žmones ir gebėti kontroliuoti visą kūrybinį procesą bei pasakoti istoriją. Suvokiau, kad nenoriu dešimt metų tik asistuoti, todėl nusprendžiau grįžti ir siekti režisūros. Norėdamas viską daryti čia ir dabar, baigdamas studijas Anglijoje, Lietuvoje jau buvau pradėjęs kurti "Sugrįžimą".

– Ar "Sugrįžimas" yra pirmasis jūsų režisuotas trumpametražis filmas?

– Lietuvoje – pirmasis. Iki jo Vestminsterio universitete kūriau trumpą vesterną "Pasitikėjimas" (angl. "Trust"), bet "Sugrįžimas" yra pirmasis mano draminis / romantinis trumpametražis kūrinys. Kadangi esu jaunas, norisi viską išbandyti, todėl ir pasirinkau šį pasakojimo būdą. Kitas aspektas – biudžetas. Tikrai nebūtų pakakę pinigų pilnametražiam filmui.

– Jei jau prakalbote apie biudžetą – ar atskleistumėte, koks jis?

– Biudžetas labai mažas, apie 1 500 eurų, – visą filmo gamybos produkciją finansavau pats, iš kino aikštelėse Londone uždirbtų pinigų. Kol kas tai viena geriausių mano investicijų, todėl labai džiaugiuosi artėjančia premjera, kuri vyks kino centro "Romuva" ir VDU projekte "Subtitrai".

– Nedidelis biudžetas, bet filmo aktoriai visiems puikiai žinomi. Kaip jums pavyko juos pritraukti?

– Tai dar vienas labai didelis skirtumas tarp kino industrijos užsienyje ir Lietuvoje. Londone honorarai milžiniški, tad turimų santaupų nebūtų pakakę net aktoriams pasisamdyti. Išties prie "Sugrįžimo" prisidėjo daug žmonių, kurie dirbo be honorarų, jiems buvo padengiamos tik maisto ir transporto išlaidos. Džiugu, kad tokius aktorius kaip Marių Repšį, Šarūną Zenkevičių, Pauliną Taujanskaitę, Petrą Kuneiką, Marių Čižauską, Andrių Žiurauską ir Donatą Šimukauską bei lietuvių grupes "ba.", "SOLO ansamblis" ir "Colours of Bubbles" tiesiog pritraukė filmo idėja. Šito filmo didžiausias biudžetas – rekomendacijos ir žmogiškieji ištekliai.

– Kokia yra pagrindinė filmo idėja?

– Filmas yra įkvėptas neįtikimų situacijų, į kurias turbūt galima įsivelti Lietuvoje ar Rytų Europoje, taip pat ir mano asmeninės nemalonios patirtys su valstybės tarnautojais Lietuvoje. "Sugrįžimo" idėja – iš užsienio grįžusio jaunuolio netikėti nuotykiai gimtinėje ir toks pats atsitiktinis antras šansas senai meilei.

– Gimtąjį Kauną pasirinkote neatsitiktinai?

– Tikrai taip. Pirmiausia, Kaune kinui skirtų scenų filmuojama daug mažiau nei Vilniuje, todėl norėjosi parodyti kuo daugiau šio išskirtinio miesto. Kitas aspektas – viskas sava. Neįtikima, bet dvi savaites trukusių filmavimų metu visa dešimties žmonių kūrybinė komanda gyveno mano močiutės bute, kai ji tuo metu buvo išvykusi. "Sugrįžime" – daug smagių istorijų iš filmavimų Kaune, o ir vietiniai žmonės, su kuriais teko susidurti, buvo labai draugiški ir tolerantiški.

Filmuojant buvo susidurta su daugybę iššūkių, vienas jų – draudimas filmuoti Kauno oro uoste. Dėl to teko keisti scenarijų ir numatytą darbų planą, bet galutinis rezultatas – geresnis, nei tikėjomės. Turint mažą biudžetą labai šaunu pasitikrinti režisūrinius sugebėjimus. Reikia galvoti apie visą bendrą istoriją ir gebėti įveikti nesklandumus, kad viena detalė jokiu būdu nepakeistų visos esmės – "Sugrįžimas" buvo gera treniruotė. Kuriant mažo biudžeto filmus Lietuvoje yra ugdomas režisieriaus profesionalumas, gebėjimas kontroliuoti situaciją. Ten, kur veikia didelės kino pramonės, kaip Holivude, viskas vyksta kitaip: negavo namo filmavimui – pastato namą.

– "Sugrįžimo" istorijos siužete kontrolės mažai, o pagrindiniai veikėjai susitinka atsitiktinai. Atsitiktinumas – ar jis svarbus kine?

– Pačiam gamybos procese – kuo daugiau viską kontroliuoji, tuo geriau, tačiau pats kinas yra atsitiktinumas, pradedant idėja, scenarijumi, aktorių parinkimu ir baigiant žiūrovais. Atsitiktinumas kine veikia kaip gyvenime. Net netikėtai į kamerą patekęs atsitiktinis žmogus ar gyvūnas kartais filmui suteikia savitumo, originalumo.

– Programa "Subtitrai" kalba apie pokalbius tarp eilučių. Apie ką turėtų pamąstyti žiūrovas šio filmo metu?

– Norėčiau, kad žiūrovas užduotų sau klausimą – kaip jis ar ji elgtųsi panašioje situacijoje?

– Ar jums, kaip jaunosios kartos lietuvių režisieriui, viskas patinka lietuviškame kine?

– Daugelis sako, kad pagrindinė lietuviško kino problema – maža rinka, biudžetas. Negalima teisintis pinigų trūkumu ar maža rinka – reikia provokuoti kūrybiškumą ir ieškoti originalių spendimų. Žinoma, Lietuvoje yra daug nesklandumų: trūksta puikių kino scenaristų, rašytojų, dramaturgų. Vienas didžiausių iššūkių – dialogai, jie lietuviškame kontekste skamba gana nenatūraliai, tarsi skaitytume literatūrą. Taip pat reikia mokytis žanrų, lietuviškame kine jie sunkai atskiriami. Visa Lietuvos istorija ir geopolitinė padėtis yra labai įdomi, todėl būtų galima sukurti savą milijoninę auditoriją pritraukiančio televizijos serialo "Sostų karai" (angl. "Game of Thrones") versiją, bet trūksta dramaturgų ir didesnio valstybes dėmesio kultūrai, pritraukiant užsienio investicijas.

– O ko reikia jauniems kūrėjams, kad jie galėtų pabandyti pakeisti situaciją?

– Šiek tiek seniau, paauglystėje, šį klausimą suvedžiau į "Google" paiešką. Ir atsakymas tebuvo vienas – norint kurti gerai – reikia kurti. Norint kurti geriau – reikia kurti dar daugiau ir taip mokytis.

Filmai ir diskusija

"Romuvos" ir VDU organizuojami lietuviško kino (pa)tyrimai "Subtitrai" pristatys dar dvi lietuviškas trumpametražes juostas: "Poliarinis vakarėlis" (rež. Domas Petronis) ir "Šoferis" (rež. Tomas Gvozdas). Po peržiūrų vyks diskusija apie žmonių santykius su "Sugrįžimas" kūrybinės komandos atstovais ir VDU Sociologijos katedros docente Jurga Bučaite-Vilke.

Filmo "Poliarinis vakarėlis" istorija prasideda, kai į pagirioto, ką tik iš lovos išvirtusio Simo duris pasibeldžia buvusi mergina. Netrukus taip pat netikėtai pasirodo ir jo geriausias draugas Vacys. Tai, kas prasideda kaip trijų žmonių pietūs iš vieno mišrainės indelio, greitai virsta pakvaišusiu vakarėliu. "Poeto Jurgio Kunčino kūrinyje "Aklavietėje", kuriuo paremtas scenarijus, kalbama apie žmogaus priklausomybę ir savidestrukciją, tačiau vystant scenarijų atsirado draugų santykių linijos, kurios ir tapo filmo esme", – sako šio D.Petronis.

Režisieriaus T.Gvozdo trumpametražė kino juosta "Šoferis" pristatys komediją apie keistus atsitiktinumus ir kitų asmenų daromą įtaką elgesiui ir mąstymui. Vairuotoju dirbantis 25 metų vyras, vardu Sofija, atsakingai žiūri į savo darbą. Siuntų firmoje, kurioje jis dirba, pradingsta kolega ir atsiranda galimybė tapti tolimųjų reisų vairuotoju. Vairuotojams pažadama: kad tas, kuris pristatys visas savo siuntas laiku, galės vykti į Ulan Batorą. Sofija žino, kad tai jo galimybė, nes jis perspektyviausias darbuotojas, tačiau ir perspektyviausiems ne visada sekasi.

"Subtitrų" naujo sezono atidarymo kino juostos skirtingais – dramos ar komedijos – žanrais perteikia žmonių santykių temas, kurios filmuose yra neišsemiamos – remiantis santykiais su kitu, kuriami siužetai, istorinės linijos, dialogai ir personažai.

Kas? Filmo "Sugrįžimas" premjera.

Kur? Kino centre "Romuva".

Kada? Rugsėjo 15 d. 18 val.

Pokalbis su VDU dėstytoju, žurnalistu bei rašytoju Ryčiu Zemkausku apie prasmės apraiškas ir galimas pamokas, kuomet centre atsiduria bibliotekos simbolis.

– Kaip manote, ką Prezidento V. Adamkaus biblioteka reiškia Kauno miestui?

– Žvelgiant iš Vytauto Didžiojo universiteto perspektyvos, biblioteka yra tai, iš ko atsirado bet kuris universitetas. Biblioteka yra universiteto motina – ji pagimdė universitetą. Kaip Aleksandrijos biblioteka galiausiai sukūrė Bolonijos universitetą. Ši erdvė – tai labai stiprus žinijos simbolis.

Šiais laikais tai auditoriją veikia dviem lygiais. Pirmasis žinijos lygis yra virtualus. Mes turime „grynąjį protą“, vos ne kantiškąja to žodžio prasme. Antrasis lygmuo atsiskleidžia, kuomet turime įsteigtą, įkurtą vietą, tam tikra prasme – rūmus. Į juos galima užeiti ir ten jaučiama visai kitokia informacijos energija. Tuomet įvyksta kūniškasis prisilietimas prie kultūros ir žinių.

Ši Prezidento V. Adamkaus biblioteka Kauno miestui gali tapti intelektualinę veiklą skatinančiu veiksniu. Asmeniškai man netgi patinka, kad ji šiek tiek svarbesnė kaip simbolis nei kaip erdvė. Nepabijočiau padiskutuoti, kad šiuo atveju yra naudingas netgi tam tikras fetišizavimas. Tai svarbu šio laikmečio visuomenei, kuomet turime grynosios žinijos dominavimą – „Google“ paieškos sistemą.

Knyga neturi daug galios be vietos, kurioje pažymimas bendruomenės ir visuomenės įsisteigimas, įsikūnijimas, savigarbos lauko bei formaliosios viešosios erdvės sukūrimas. Būtent ši funkcija bei simbolis yra be galo reikalingas ir reikšmingas. Juolab, kad tai yra V. Adamkaus biblioteka. Manau, kad būtent Prezidentas ir atstovauja visuomenės įsisteigimo, savivertės vertybėms.

Prezidentas Adamkus, kurį turiu garbės pažinoti, yra unikali asmenybė, nes sugeba sukurti pagarbos kupiną ir apie valstybę mąstantį oficialumą, o tai retai kam pavyksta. Man teko matyti jo nuoseklaus darbo pėdsakus Ženevoje, kur Jungtinių Tautų rūmuose jis įsteigė Lietuvos kambarį. Simbolinis veiksmas, bet dabar jame vyksta įvairių valstybių svarbūs posėdžiai ir visi žino, kad tai „Lietuvos kambarys“. Būtent tokį pat vaidmenį gali atlikti ir V. Adamkaus biblioteka Kaune.

Kaunui galėtų būti naudinga sietis su šiuo vardu, asmenybe bei ramiai suvokti, kad mes esame savarankiški, kad galime save kurti, steigti patys ir prisiimame atsakomybę. Tokiu būdu visuomenė save prisiriša prie kultūros „kūno“ – tai itin svarbus savigarbos veiksmas. Pirmiausia, yra svarbu su kokia savivoka išeisi iš bibliotekos ir tik tuomet – kokią knygą ten pasiimsi.

– Kuo ši V. Adamkaus restauruota biblioteka galėtų būti svarbi akademiniam jaunimui, vis dar formuojančiam savo tapatybę?

– Jaunam žmogui visa tai nėra taip greitai suprantama ar būtinai sava, bet taip ir turi būti. Iš pradžių atrodo, jog tai vyresniųjų primestas pasaulio vaizdinys, bet siūlyčiau į jį žiūrėti kaip į dar vieną gerą progą ką nors sužinoti. Pasaulio vaizdą, kurio tu dabar nepažįsti ir kurį vieną dieną pradėsi branginti. O jei to ir niekada neįvyks tiesioginiu būdu, tai labai gali būti, kad simbolinė bibliotekos reikšmė turės kokį nors kitą, tau nejuntamą, bet naudingą poveikį. Tapatybės formavimo ir paieškų metu mes turime stengtis pasiūlyti žmonėms kuo platesnį spektrą.

– Kaip tikslingai išnaudoti šią unikalią erdvę kasdieniniame akademiniame gyvenime?

– Reikia, kad atsirastų šios kultūrinės-edukacinės erdvės patriotų. Tuomet bus maksimaliai praktiškai ir simboliškai išnaudojamos bibliotekos galimybės akademiniame gyvenime. Nemanau, kad tikslinga persistengti ir nuolatos viską matuoti apčiuopiamais rezultatais. Ypač to derėtų vengti pirmaisiais metais, kuomet pravartu šiai erdvei skirti laiko integruotis į universiteto bendruomenę ir veiklą.

Aukštojo mokslo įstaiga gali matyti V. Adamkaus biblioteką kaip visada šalia esančią priežastį veikti. Lygiai taip pat biblioteka gali būti tik ženklas, su kuriuo mes išeiname į viešą erdvę:  kavinę, koncertų rūmus, parodas. Mes išeiname su tais ženklais, kurie sudaro asmeninį tapatybės žemėlapį. Taigi, nereikia pervertinti lankantis kasdien arba atvirkščiai – stengtis paversti šią vietą neįžengiama tvirtove. Svarbu išmokti bibliotekos kuriamų ženklų sistemą ir ją pritaikyti akademinėje aplinkoje, viešojoje erdvėje ar net buityje, nes mokslas ir kultūra, kad ir kartais sudėtingai kalba, bet juk yra skirti paprastam tikslui – padaryti mūsų gyvenimą geresnį.

– Prezidento V. Adamkaus biblioteka yra susieta su Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutu. Kaip manote, kokią reikšmę tokia asmenybė kaip gerbiamas V. Adamkus ir kiti Lietuvos išeivijos atstovai turi dabartinei Lietuvai ir jos formavimuisi?

– Čia yra labai svarbus klausimas. Aš manau, kad į išeiviją reikia žiūrėti kuo plačiausiai. Buvo milžiniškas etapas, ką prof. Egidijus Aleksandravičius vadina „karių ir poetų emigracija“ – visas šis procesas sukūrė tam tikrą kultūrinę erdvę, galimybę atsparumui ir naujam atgimimui. Pastaruoju metu Lietuva turi dar kitokią išeiviją ir visa ji privalo būti įtraukta į mūsų simbolinį žemėlapį.

Aš nuolatos kalbu apie tai, kad šalies visuomenei būtina galvoti apie emigrantus. Tuos, kurie grįš, dar labiau apie tuos, kurie išvažiavo ir negrįš, o svarbiausia – apie tuos, kurie išvažiavo ir nenori grįžti. Bet kuriuo atveju, jie visi yra mūsų valstybės dalis ir jie privalo tai žinoti bei jausti, net ir kai svetur gyvenantys blogai kalba apie Lietuvą. Mes turime pergalvoti savo santykius iš naujo ir mano pasiūlymas yra - Lietuva kaip  socialinis tinklas. Jeigu tu gyveni Australijoje ar Siera Leonėje, ar Kazachijoje, o per internetą palaikai ryšį su kitu lietuviu, kuris irgi negyvena gimtinėje – Jūs vis tiek esate Lietuva ir jos dalis. Virtualūs piliečiai. 

Labai pagarbiai žvelgiu į bet kurį emigrantą, nes tai yra žmonės, kurie ėmė savo likimą į savas rankas. Vieniems pasiseka daugiau, kitiems – mažiau. Vienur matome daug intelektualinių pastangų, kitur – fizinio darbo. Bet kuriuo atveju – tai yra gerbtina ir svarbu visai Lietuvai. Būtent ši Prezidento V. Adamkaus biblioteka galėtų užmegzti Pasaulio lietuvių kontaktą. Tai galėtų būti Lietuvos socialinio tinklo centras.

Lietuva kaip socialinis tinklas man atrodo svarbi idėja, nes kalbos ir teritorijos ribojama valstybė – tai dar ne visa šalis. Emigracijos ir išeivijos bendruomenės akivaizdoje Lietuva nebėra vienintelė. Tiesą sakant, niekada ir nebuvo. Ši naujai duris atverianti erdvė – puiki galimybė kurti savitą lietuvybės kaip modernaus klubo, o ne kalbos ar teritorijos, jungiamą socialinį tinklą, per kurį norintys galėtų būti lietuviais.

– Paminėjote kalbą, teritoriją. Pastaruoju laikotarpiu Lietuvoje itin eskaluojamas šių valstybingumą žyminčių rodiklių pažeidžiamumas. Galbūt bibliotekos simbolinė funkcija gali sietis ir su diplomatijos paieškomis baimės akivaizdoje?

– Baimės visuomet priveda prie tam tikro užsisklendimo nuo aplinkos. Jeigu norima Prezidento vardinę biblioteką išnaudoti diplomatinių diskusijų funkcijai – reikia norėti būti atviriems. Šiuo atveju, formali erdvė nereiškia uždaryta erdvė. Formali erdvė reiškia tik tiek, kad prieš įeinant svarbu nusivalyti kojas ir atsakingiau parinkti žodžius. Kūrybingas požiūris į formalią erdvę yra naudingas dalykas. Čia kaip kostiumas – yra vietų, kur vyksta formalūs pietūs ir jie turi savitą reikšmę. Bet į juos patekti gali daug kas, svarbu laikytis taisyklių. Taip pat ir su bibliotekos ir kultūros reikšme diplomatiniame lygmenyje.

– Pokalbis sukasi apie galimybes. O ar, visgi, derėtų šiai bibliotekai nubrėžti tam tikras ribas?

– Ribas brėžia ta bendruomenė ir jos žmonės, kurie šią erdvę kūrė ir kurs. Nėra ribų virš žmonių, tiesiog reikia klausytis ir stebėti aplinką. Komanda, kuri bus atsakinga už V. Adamkaus bibliotekos veiklą, nusistatys veiklos kryptis ir tam tikrus ribojimus. Tais žmonėmis tiesiog reikia pasitikėti be išlygų ir palaikyti jų entuziazmą. O kritikuoti bus galima kai praeis gerokai laiko ir pasimatys rezultatai visuomenėje.

– Šiuo metu mieste yra rengiama paraiška „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“. Kaip manote, ar šią erdvę būtų galima išnaudoti šio projekto metu? Kaip?

– Visos įmanomos Kauno miesto erdvės be išimties turi būti kviečiamos tapti projekto dalimi, nes šis projektas yra skirtas visuomenei. Kaip bus išnaudojama – priklauso nuo pačių žmonių poreikių. Kitaip sakant, spektras turi būti pats plačiausias ir jokiu būdu ne tik elitinis. Vėlgi, kostiumo reikšmė galioja ten, kur reikia, bet šalia visuomet egzistuoja demokratinė erdvė. Taigi, visoms įmanomoms kultūrinius susibūrimus telkiančioms vietoms pravartu susijungti į vieną žemėlapį ir V. Adamkaus biblioteka būtų reikšminga stotelė tokiame žemėlapyje. Man patiktų Kultūros sostinės dienomis ten užėjus rasti pvz. neįtikėtinos Kolumbijos skulptorės Nijolės Šivickas darbų parodą ir knygas, liudijančias lietuvių klajones Pietų Amerikoje...

V. Adamkaus restauruota biblioteka ir Prezidento asmenybė yra puiki perspektyva pradėti didelius darbus. Manau, V. Adamkus neprieštaraus tapęs ilgos kelionės pradiniu tašku atradimų žemėlapy. Man atrodo, kad tokį tikslą turi ir jo viso gyvenimo veikla. Toliau viskas atsiduria visuomenės poreikiuose, kuriuos vertėtų stebėti, analizuoti ir toliau planuoti kitus veiksmus. Kiek toli galima nueiti priklausys nuo mūsų pačių kūrybingumo, talento ir iniciatyvumo.

– Bibliotekoms, plačiąja prasme, verta klausytis, stebėti ir keistis?

– Be abejo, nes biblioteka yra labai dinamiška erdvė. Tai gali būti susitikimų, teksto, idėjos, žodžio, pradžios vieta ir tarsi centrinė kultūros lauko figūra. Žinoma, tai priklauso nuo žmogiškųjų išteklių, kurie kuria šias erdves. Ne mažiau įtakos dinamikai daro ir patys lankytojai. Biblioteka be žmonių yra kaip Hogvardsas be Hario Poterio.

– Kuomet Jūs lankysitės Prezidento V. Adamkaus restauruotoje bibliotekoje, ko ten ieškosite?

– Žmonių. Visada ieškau žmonių, ieškau su kuo galima pabendrauti. Pokalbį mintimis galima užmegzti ir su I. Kantu, paėmus iš lentynos jo veikalą, bet penkios minutės gyvo bendravimo yra daug brangesnės už visus kantus.

Balandžio 8 d., penktadienį po rekonstrukcijos iškilmingai atidaryta Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademija (MA). Visus aukščiausius muzikų ruošimo kokybės standartus atitinkančios patalpos renovacija neabejotinai verčia naują puslapį rengiant muzikus Kaune. 

Kultūros ir talentų kupinas miestas

Kaunas – talentų ir kultūros kupinas miestas, teigė operos solistas prof. Vladimiras Prudnikovas. Muzikos pedagogas visada pritarė idėjai, kad miestas, kuris yra garsus savo muzikiniu gyvenimu ir festivaliais, turintis savo teatrą, orkestrą, fantastišką chorą, filharmoniją privalo turėti ir savo muzikos akademiją. Anot V. Prudnikovo, Kauno regione yra daug gabaus jaunimo, kurie nori muzikuoti. „Palyginus su kitomis institucijomis VDU Muzikos akademija tikrai užima pirmaujančias pozicijas, todėl tikiu, kad patalpos bus puikiai išnaudojamos, nes VDU bendruomenė veikia kaip viena šeima. Labai malonu prisidėti prie talentingo jaunimo ugdymo“, – sako muzikos pedagogas.

Universiteto rektorius prof. Juozas Augutis neslėpė džiaugsmo, kad pastatas su savo istorija ir aura atgimsta naujam gyvenimui. Anot jo, rekonstrukcija tik prisidės prie muzikų ruošimo universitete, nes įvairūs tarptautiniai apdovanojimai parodo, jog talentų tiek absolventų, tiek ir dabartinių studentų gretose netrūksta.

Dekanas doc. S. Gerulis pabrėžė, jog VDU Muzikos akademijos misija yra nepaprastai svarbi tiek laikinajai sostinei, tiek visai Lietuvai – akademija rengia profesionalus Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui, Kauno valstybiniam chorui, Kauno miesto simfoniniam orkestrui, pedagogus Kauno regiono muzikos mokykloms. Akademijos absolventai sėkmingai įsidarbina Lietuvoje ir užsienyje, garsina Lietuvą tarptautiniuose renginiuose. „Tikimės, kad šių patalpų gilios tradicijos, siekiančios tarpukarį kurs kūrybingą aplinką ir ateitį ne tik Kaunui ar Lietuvai“, – apie Muzikos akademijos siekius aptarė dekanas.

Muzikos akademijos atidarymo metu lankėsi šios akademijos absolventas, operos solistas Liudas Mikalauskas neslėpė, kad viskas pasikeitė į gerą nuo tuomet, kada jis buvo studentas. „Kai atmosfera ir studijų kokybė yra puiki, tai net ir sienos su pelėsiu mielos. Kaip absolventui itin smagu, kad akademija neišsikėlė kažkur, o liko tas pats pastatas, su ta pačia aura tik itin puikiomis sąlygomis liko Kaune“, – sentimentaliai kalbėjo solistas.

Muzikos kalbos universalumas

Kauno muzikinio teatro solistė ir akademijos magistrantė Ieva Goleckytė studijas pradėjo prieš šešerius metus, kuomet šis pastatas dar priklausė Lietuvos muzikos ir teatro akademijai. Anot jos, studijų kokybės pagerėjimą pradėjo jausti antrame kurse, kuomet 2011 m. Muzikos akademija susijungė su Vytauto Didžiojo universitetu. „Prisidėjo universitetiniai dalykai, ko mes iki to laiko neturėjome. Atsirado galimybė mokytis daugiau kalbų, ne tik italų kalbą, kuri yra būtina dainavimo katedroje, nes VDU turi didelį užsienio kalbų pasirinkimą. Tai išties prisidėjo prie įtaigos bendruomenės įvaizdžio tarptautinėje erdvėje. O dabar visos patalpos su puikiais instrumentais ir garso izoliacija yra tikrai europinio lygio“, – pasikeitimais dalijosi sopranas.

Monsinjoras Artūras Jagelavičius, prieš pašventindamas naujai rekonstruotas patalpas, citavo Popiežių Benediktą XVI, kuris pats būdamas muzikantas apie šį meną sakė taip: „Muzika žavi, kaip universali kalba. Ji įveikia bet kokius barjerus ir leidžia žengti į kito pasaulį – kitos tautos ir kultūros erdvę“. Monsinjoras muzikos universalumą prilygino kančiai: „Nereikia mokėti, kalbos tam, kad suvoktum, kaip stipriai kenčia žmonės Afrikoje, Pietų Amerikoje ar kitur.“

Vienoje iš fortepijono auditorijų, pro kurios langus atsiveria įspūdinga Kauno miesto ir Nemuno panorama, vykusioje paskaitoje kartu su studentu repetavo ir akademijos dėstytojas, pianistas Rokas Zubovas. „Pagaliau Kaunas turi tokius muzikos rūmus, kurie atitinka studentų ir dėstytojų aukštus siekius, taip galime po truputį tapti muzikos centru be sienų. Mes turime būti atviri, o šios erdvės prisidės prie kontaktų mezgimo ir palaikymo su Latvija, Lenkija, Airija, Anglija ir kitomis šalimis“, – savo mintimis apie rekonstrukcijos svarbą dalijosi muzikantas.

Po rekonstrukcijos – kūrybinga tyla

Dekanas S. Gerulis surengė trumpą ekskursiją, pristatė atnaujintus ir akademijoje naudojamus garsių firmų instrumentus. Atsinaujinusi ir Muzikos akademijos biblioteka, pristatanti įspūdingą muzikos teorijos, istorijos ir talentingų asmenybių archyvą.

Beje, dar prieš kelerius metus Muzikos akademijos patalpos buvo šildomos didžiulėmis krosnimis, anglimis. Tam, kad būtų palaikoma tinkama temperatūra ir nebūtų pakenkta itin brangiems muzikos instrumentams, reikėjo skirti daug lėšų ir energijos.

Dekanas pabrėžė, kad buvo skiriamas didelis dėmesys akustikos kokybei ir garso izoliacijai, dėl šios priežasties Muzikos akademijoje vyrauja kūrybinga tyla. Šią tylą papildo šviesiuose koridoriuose pristatomos įvairios Kauno miesto ir Aleksoto fotografijų parodos. Kauno kultūros gyvenimą puikiai iliustruoja ir 1974-1983 metų nuotraukų paroda „Senamiesčio atmintis Romualdo Požerskio fotografijose“.

1989 m. Šiose patalpose įsteigtas tuometinės Lietuvos konservatorijos Kauno fakultetas, vėliau – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetas. 2011 metais kartu su prezidento Valdo Adamkaus pritarimu Muzikos akademija sujungta su Vytauto Didžiojo universitetu.

Muzika džiugino iškilūs atlikėjai

Atidarymo metu vyko Muzikos akademijos studentų ir absolventų koncertas, kuriame pasirodė tarptautiniu mastu pripažinti atlikėjai ir iškilūs akademijos atstovai. Universiteto bendruomenę ir susirinkusius atliekama muzika džiugino VDU kamerinis orkestras kuriam dirigavo Jonas Janulevičius. Naujai rekonstruotos salės scenoje Muzikos akademijos absolventas, solistas Liudas Mikalauskas, atlikdamas operos „Sevilijos kirpėjas“ ariją kūrė mizanscenas. Prie šventinė atmosferos kūrimo prisidėjo ir akademijos magistrantai Laimonas Salijus (akordeonas) bei įspūdingo balso savininkė Ieva Goleckytė (sopranas).

Simbolinę patalpų po rekonstrukcijos atidarymo juostą perkirpo VDU rektorius Juozas Augutis, Senato pirmininkas prof. Zigmas Lydeka, Muzikos akademijos dekanas doc. Saulius Gerulis ir Kauno valstybinės filharmonijos vadovas, pedagogas bei pianistas Juozas Krėpšta.

Smalsumas, viena iš savybių, kuri lydi visas kartas, nesvarbu, kaip jos būtų moksliškai įvardijamos – X, Y ar Z. Nacionalinis Kauno dramos teatras kovo 7–13 d. vaikams ir jaunimui vyksiančiame festivalyje "Nerk į teatrą 2016" plačiai atvers duris smalsuoliams.

Festivalio metu bus pristatyta beveik 40 renginių – vyks ekskursijos po teatrą, diskusijos, kūrybinės laboratorijos, spektaklių peržiūros ir kiti įvairūs užsiėmimai, įtraukiant ir klausos, regos ir protinę negalią turinčius dalyvius. Apie artėjantį festivalį mintimis dalijasi viena iš organizatorių – Rugilė Pukštytė.

– Kaip gimsta festivalio "Nerk į teatrą" programa? Kaip atsirenkate temas, kaip sudaroma meninė dalis, kaip pasirenkami dirbtuvių vedėjai?

– Dažniausiai visos idėjos gimsta iš minčių kratinio. Turbūt žmogus iš prigimties yra utopistas. Kol nepagalvoji, kad reikėtų suorganizuoti teatrališką ekskursiją Mėnulyje arba visus žymiausius Lietuvos režisierius mėnesiui suburti į kūrybinę laboratoriją, tol neatsiduri realiame laike ir vietoje. O atranka yra panašaus principo kaip dovanos pirkimas – juk mes dažniausiai, pirkdami kitam žmogui dovaną, galvojame, ar mums tai tiktų. Egoistiška, bet tik iki tol, kol suvoki, kad nustebinti kitą žmogų ir jį pradžiuginti, yra tavo siekiamybė. Taip ir šiuo atveju – galvoji apie užsiėmimą, kuris būtų įdomus pirmiausia tau. Tik tuomet gali galvoti apie platesnį susidomėjusiųjų spektrą ir būdus, kaip juos pasiekti. Užsiėmimų kuratoriai – savo srities specialistai, o veiklos sričių pobūdis – laiko ir ankstesnių festivalio dalyvių patikrinti arba nauji ir dar netestuoti. Tema, kaip ir ankstesniais metais, – teatras ir jo įvairovė bei grožis.

– Pernai festivalio "Nerk į teatrą" metu per septynias dienas įvyko daugiau nei keturiasdešimt renginių. Ambicija nedingo ir trukmė bei kiekis nesikeis?

– Nelsonas Mandela yra pasakęs: "Užkopus į didžiulį kalną, atrandi dar daugiau kalnų, į kuriuos galėtum įkopti." "Nerk į teatrą 2015" parodė, kad į didžiulį kalną kopti verta. O ieškoti dar didesnių kalnų iš esmės yra neišvengiama. Nors mums valstybė suteikia galimybę Kovo 11-ąją nedirbti ir renginių tądien teisiškai negalime rengti, tačiau tai nereiškia, kad festivalio kokybė sumenksta. Iš tiesų sunku konkuruoti patiems su savimi, tačiau tai turbūt labiausiai ir atskleidžia, ar progresas vyksta.

– Kokių pagrindinių tikslų, kaip organizatoriai, šiemet siekiate? Kas svarbiausia?

– Kadangi festivalis yra tęstinis projektas, jo pamatinės idėjos nesikeičia – norisi supažindinti su teatro kaip institucijos, kultūros srities specifika. Tai beprotiškai įvairialypis menas, kuriame telpa daugybė elementų – nuo grimuotojos teptuko iki scenografo maketo, režisieriaus pastabų ar žiūrovo. Ir būtent žiūrovas yra tas elementas, į kurį mes atsigręžiame šiemet – nuo vaiko iki studijas prieš tris dešimtmečius baigusio žmogaus. Mums svarbu sukurti tokį renginių kalendorių, kuriame kiekvienas iš besidominčiųjų teatru rastų sau jame ką pasižymėti.

– Kurie praėjusių metų festivalio renginiai sulaukė ypatingo susidomėjimo?

– Turbūt lengviau būtų atsakyti, kas sulaukė mažiausiai susidomėjimo. Iš tiesų labiausiai turbūt nustebino ir pamalonino tai, kad dėl galimybės pažiūrėti Gintaro Varno spektaklio įrašą "Heda Gabler" mūsų vietinis telefonas skambėjo nepaliaujamai. Toks pat aktyvumas buvo ir dalyvavimo diskusijoje apie nuogumą teatre atžvilgiu. Sulaukę tokio susidomėjimo ir žiūrovų noro ne tik atsakyti į klausimus, bet ir juos užduoti, šiemet inicijuojame net kelias diskusijas ir susitikimus su kūrėjais. Galbūt esu naivi ir klystu galvodama, kad tokiam susidomėjimui neturėjo įtakos tai, kad šie renginiai buvo nemokami (šypsosi).

– Kokių naujovių festivalio lankytojai sulauks šiais metais?

– Naujovė bus kiekvienas spektaklis, kurį rodysime festivalio metu, išskyrus repertuare esančius ir į programą įtrauktus spektaklius "Astrida" ir "Miškinis". Džiugu pranešti, kad sulauksime ir svečių iš Latvijos – rodysime režisieriaus Valterio Silio spektaklį "Prarasta Antarktis". Pirmą kartą sulauksime ir "Labaiteatro" su spektakliu "Aplink pasaulį 2". Ne ką mažiau džiugu, kad festivalyje antrą kartą dalyvaus jaunajai Lietuvos režisierių kartai priklausančios kūrėjos Kamilė Gudmonaitė ir Eglė Kižaitė bei paslaptingoji komanda "Bad Rabbits". Kūrėjai pažįstami, tačiau spektakliai kiti ir tai neišvengiamai galima vadinti naujove. Festivalio programą papildėme vokalo, pantomimos, improvizacijos, pojūčių teatro ir teatro terapijos užsiėmimais. Svarbu paminėti, kad po kiekvieno spektaklio inicijuojame susitikimą su kūrėjais ir, bendradarbiaudami su kino centru "Romuva", organizuojame filmo "Smogikai" peržiūrą. Kad naujovių nebūtų per mažai – pakvietėme ir G.Varną bei Vidą Bareikį susitikti su žiūrovais. Svarbiausias akcentas – pirmą kartą teatro plotmėje organizuojamas interaktyvus žaidimas "Teatro genijus".

– Kokius spektaklius ir užsiėmimus rekomenduotumėte aplankyti paaugliams?

– Nelabai norėčiau užsiimti spekuliacijos manevrais, juolab kad kiekvienas paauglys turi skirtingą suvokimą apie supančią dabartį. Tačiau kiekvienam žmogui, kuris skaitys mūsų programoje esančių spektaklių aprašus, galiu pasakyti: jeigu tave sudomino, radai kažką aktualaus ar artimo, kokia yra priežastis to nepamatyti?

– Šį sezoną teatras vis labiau atsigręžia į neįgaliuosius. Šių metų programoje pristatomos ekskursijos ir užsėmimai su klausos, regos ir protinę negalią turinčiaisiais. Papasakokite plačiau, kokiais principais remiantis, vyks užsiėmimai ir kokiais būdais stengiamasi sumažinti prarają tarp teatro ir neįgaliųjų?

– Šių užsiėmimų esmė yra būtent tai, kad jie nėra dedikuojami tik turintiesiems negalią. Juose galės dalyvauti visi. Aš labai džiaugiuosi šiomis iniciatyvomis ir labai viliuosi, kad nesu vienintelė mananti, kad šis žingsnis yra vienas prasmingiausių mūsų kūrybiniame kelyje. Teatras – vienas atviriausių menų, kuriame žmogus žmogų gali jausti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Pradedant nuo aktorių, susitinkančių scenoje kitais pavidalais, ir žiūrovų, sėdinčių salėje. Vykdyti šiuos užsiėmimus nėra lengva užduotis – tam vis dėlto reikia įgūdžių arba tiesiog altruizmo. Tačiau džiaugiuosi, kad yra atvirų menininkų ir žmonių šioms iniciatyvoms ir bent tokiu būdu mes galime prisidėti prie šios prarajos mažinimo.

– Pasvajokime. Jei jūs pati būtumėte vaikas, kokių nuorodų ieškotumėte teatre, norėdama jį geriau pažinti?

– O kas sakė, kad manyje vaiko nebėra? (Šypsosi) Aš nuoširdžiai tikiu, kad teatras – sfera, kuri altruistiškai suteikia galimybę žmogui pažinti patį save. Juk, jeigu žiūri spektaklį, dažniausiai negalvoji apie tai, kiek scenografas sugaišo laiko kurdamas eskizą, kokiose patalpose aktoriai ruošiasi prieš eidami į sceną. Tu lauki atradimo džiaugsmo, išgliaudytos minties arba suvokimo, kad ji neegzistuoja. Tu nuolat dalyvauji to ieškodamas. Ir dalyvauji daugybės bendraminčių, to paties atėjusių į žiūrovų salę, apsuptyje. Bet iš esmės esi tik vienas su savimi. Tokią galimybę suteikia ir šis festivalis – dalyvauji grupėje žmonių, norinčių susipažinti su teatro subtilybėmis, bet juk tokiu būdu padedi pats sau save pažinti ir atrasti tave dominančius dalykus, kurie gali tapti tavo gyvenimo varikliu.

– Teatras turi simbolinę paslaptingumo reikšmę. Negalvojate, kad, atvėrę teatro virtuvę, įminsite paslapties mįslę?

– Manau, kad kiekviena meno sritis turi paslapties. Nejaugi niekada nesusimąstėte, kokia emocinės būsenos buvo Edvardas Munchas, kai tapė paveikslą "Šauksmas"? Arba kaip Ludvigas van Beethovenas galėjo kurti būdamas visiškai kurčias? Teatrą irgi galime mistifikuoti arba žiūrėti kaip į profesiją – kiekvienam sava pozicija. Tačiau bet kuriuo atveju, jeigu paslaptis ir egzistuoja, ji slypi kur kas giliau nei aktoriaus grimo kambario plote (šypsosi). Kita vertus, jeigu mes jau kviečiame į savo virtuvę, tai tokiu atveju kiekvienas mūsų svečias yra laukiamas – jam įteiksime įrankius, patiekalus jis gamins kartu su virtuvės šefu, ragaudami jie aptars rezultatą ir galės nuspręsti, ar receptą pasilikti atminimui.

– Kaip manote, koks amžiaus vaiką jau tinka supažindinti su teatru? Ar tokio nėra?

– Vaiką galima vesti į teatrą dar tada, kai jie negali pasakyti, kad jiems "patiko, kaip ta teta vaidina", jei tik spektaklis gali patraukti to mažojo dėmesį. Ne kartą teko iš naujo nustebti, kai ant rankų nešiojamas vaikas daugiau žiūrėjo į sceną nei į mamą. Tačiau tenka pripažinti, kad tokie stebuklai dažniau įvyksta ne Lietuvoje.

– Pasakykite iš turimos patirties organizuojant renginius vaikams ir jaunimui, kokio teatro reikia vaikams.

– Perfrazuojant vieno režisieriaus teiginį, galiu pasakyti: "Aš nežinau, kokio teatro reikia. O jeigu tai žinosiu, tai stovėsiu greta tų kvailių, kurie mano žinantys viską." Žiūrovų yra įvairių, kaip ir spektaklių. Tendencijos keičiasi, kartu su žmonių poreikiais. Tačiau, mano manymu, nepaisant laikmečio ar spektaklį žiūrinčiojo amžiaus, kūrinyje turėtų egzistuoti kelių elementų visuma: kokybė, mintis, gyvybė, dabartis ir įvairovė.

Festivalis dalyvių lūpomis

Mintimis apie teatro atradimus dalijasi aktorius ir grupės "Neteisėtai padaryti" narys Šarūnas Gedvilas, Kauno "Saulės" gimnazijos dramos studijos vadovė ir aktorė Lili Laucevičienė bei jos buvę ir esami mokiniai, kurie lankėsi festivalio "Nerk į teatrą" renginiuose.

Šarūnas Gedvilas: "Festivalyje "Nerk į teatrą" kažkada buvau tik dalyvis, o šiais metais vesiu kūrybines pantomimos dirbtuves. Kai lankiausi festivalyje, įdomiausia buvo užkulisiai: butaforijos laboratorija, grimo kambarys, ten, kur gimsta spektaklio vizualumas. Artėjančiame festivalyje, pristatant neteisėtai pamirštą pantomimos meną, stengsiuosi per gana trumpą laiką paskleisti šio žanro virusą, kad kuo daugiau žmonių juo užsikrėstų. Mano dirbtuvėse amžius nėra svarbus, daug didesnę reikšmę turi susidomėjimas. Šis festivalis yra puikus laikas ir vieta amžiniems atradimams."

Lili Laucevičienė: "Praėjusiais metais festivalyje šalia kitų renginių vyko ekskursijos po teatro erdves. Moksleiviai susipažino su butaforijos gamyba, sužinojo, kaip aktoriai ruošiasi spektakliui, kaip atrodo užkulisiai, scenos įranga, grimo paslaptys, dalyvavo režisūrinėse dirbtuvėse. Spektaklių žiūrėjimas, jų analizavimas, susitikimas su profesionaliais menininkais ir pratybos lavina moksleivių vaizduotę, jų kūrybiškumą, praplečia akiratį. Įvairių teatro meno formų įtaką jaunimui gražiai apibendrina studentai – buvę mūsų dramos studijos dalyviai. Kai kurie iš jų ir baigę mokyklą dar vaidina mūsų mokykliniame teatre. Labai džiaugiuosi, kad yra tokios galimybės susipažinti su teatro meno įvairiomis formomis. Mokiniai kaskart parsineša iš ten naujų įspūdžių, pritaiko juos repeticijose. Nuoširdžiai dėkoju festivalio "Nerk į teatrą" organizatoriams. Sėkmės."

Tomas (2A kl.): "Man patiko butaforijos gamybos cechas. Buvo įdomu sužinoti, kaip daromas rekvizitas spektakliui. Labai įdomu pamatyti, kaip iš nieko atsiranda stebuklai. Tame ceche buvo ir dažomos dekoracijos. Viskas kvepėjo dažais. Papasakojo, kaip jos liftu nuleidžiamos į sceną. Vėliau viską matėme spektaklyje "Mechaninė širdis" ir jau žinojome, kaip juos pagamino."

Edvinas: "Butaforijos gamybos ceche man patiko tai, kiek įdomių idėjų įgyvendina menininkas, darydamas rekvizitą. Pvz., darant skrybėles – kokia svarbi spalva, forma, o dar jos turi atrodyti senos, nutrintos..."

Augustas (2C kl.): "Pamatėme sceną iš viršaus. Negalvojau, kad scenoje toks didelis aukštis, tiek daug šviestuvų. Sužinojau apie spektaklio apšvietimą. Režisūrinėse dirbtuvėse įdomu buvo paklausyti režisieriaus V.Bareikio. Įdomi asmenybė."

Gintarė (4B kl.): "Festivalis "Nerk į teatrą" – kasmetis atotrūkis nuo mokslų ir kasdienių darbų. Organizuojamuose renginiuose mums teko apsilankyti ne kartą, tačiau labiausiai apsidžiaugiau režisūrinėmis dirbtuvėmis su Vidu Bareikiu. Norėjosi susitikti su šiuo režisieriumi, nes buvau mačiusi jo ekspresyvius spektaklius ("Kovos klubas", "Kaligula"). Manau, kad žmogui, besidominčiam draminėmis formomis, yra pravartu išgirsti, kokių priemonių imasi jaunasis kūrėjas. Iš kur semiasi idėjų, kaip dirba su aktoriais ir ko siekia savo kūryba? Būtent ši paskaita padėjo atsakyti į šiuos klausimus ir geriau suprasti kūrybinio darbo procesą. Ne mažiau patiko dirbtuvių kulminacija – per akimirką sukurta kelių dalyvių improvizacija su režisūriniais elementais. Dar kartą įsitikinau, kad šie renginiai – geriausia pažintis su šiuolaikinio teatro veikla, užkulisiais ir kūrėjais. Juk teatras yra nuostabi terpė, leidžianti kaskart atrasti save iš naujo! Džiaugiuosi šio festivalio sklaida, kuri kasmet vis platesnė ir įdomesnė. Viliuosi, kad vis daugiau žmonių surizikuos drąsiai panirti į teatro vandenynus, suteikiančius galimybę kultūringai ir kūrybingai praleisti laiką!"

Kamilė (4A kl.): "Man teatras – realus iliuzijų pasaulis, kuriame gali įkūnyti bet kokį vaidmenį, augti kaip asmenybė ir įgyti nuostabiausių emocijų, kurių nepatirsi pilkoje kasdienybėje."

Miglė: "Teatras – galimybė pažinti save ir suprasti gyvenimo spalvas."

Lukas: "Teatras – dvasios turtų lobynas. Tai švaru, nesutepta... Teigiu ne tik kaip žiūrovas, bet ir aktorius mėgėjas."

Nacionalinis Kauno dramos teatras 96-ąjį sezoną pradeda įspūdingų premjerų gausa. Trečioji jų, "Vargšų opera", teatro salėje žiūrovų lauks jau spalio 2-ąją.

Netgi praėjus beveik trims šimtmečiams, "Vargšų operos" tekstas nereikalauja specialiai šiuolaikinti – herojų frazės tarsi sugalvotos šiandien, apie mus dabartyje – godžius ir nepatenkintus, stebinančius išradingumu ir apsukrumu, amžinai ieškančius protekcijų pas pažįstamus ir vis dar šiek tiek nelegalius. Tarp 20 spektaklyje vaidinančių aktorių – ir Neringa Nekrašiūtė, atliekanti įsimylėjusios merginos Polės vaidmenį. Premjeros išvakarėse – pokalbis su aktore apie premjerą, gyvenimą  ir gyvenimą teatre.

– Johno Gay "Vargšų opera" sukurta dar 1728 m. Praėjo beveik 300 metų. Kodėl ji aktuali šiandieninei visuomenei ir pačiam teatrui?

– Manau, kad klasika visada aktuali. Režisierius Andrius Kurienius juokauja, kad šiomis dienomis visi gali vaidinti, dainuoti – už pinigus įmanoma viskas. Ši mintis yra lyg  pagrindinė pastatymo mintis. Ar pavyks tai perteikti? Matysim, reikia laukti premjeros.

– Ši pjesė puikiai atspindi ir šiuolaikinį vartotojišką pasaulį, kai niekada negana pinigų, titulų ar moterų – tam nebeužtenka vieno gyvenimo?

– Būtent. Gyvenimo būdas, tempas šiuo metu yra tiesiog beprotiškas! Jame pradingsta visos pamatinės vertybės. "Vargšų operoje" per ironiją bus galima įžvelgti ir šiuolaikinio gyvenimo ydas. Paradoksalu, kad praėjo keli šimtmečiai, bet žmonės ne itin pasikeitė – vis ieško protekcijų.

– "Vargšų operoje" kuriamas gana naivios moters portretas. Kokios moters įvaizdis jums priimtiniausias?

– Man atrodo, kad įdomi moteris ta, kuri išlieka moteriška. Jeigu ji ir nėra naivi, nebūtina garsiai to skelbti. Tai dažniausiai nėra įdomu. Moters išmintis slypi sugebėjime, būnant protingai, apsimesti kvailai. Nėra nieko gražiau kaip moters žaismingumas. Šiuolaikinėms moterims to trūksta, nes jos nori viską valdyti, kontroliuoti. Tai ką tada veiks vyrai?

– Ar jums asmeniškai artimas moteriškumas?

– Taip, net labai. Nors vienu metu buvau pasiklydusi, norėjau būti kieta, geležine ledi. Džiaugiuosi, kad suvokiau prieštaraujanti savo prigimčiai, nes tai beprotiškai vargina ir yra tiesiausias kelias į nervų ligas. Mėgaujuosi užimdama moters poziciją, nes ji visuomet nuolankesnė, diplomatiškesnė. Smagu būti moterimi!

– "Vargšų operoje" vaidinsite beviltiškai įsimylėjusią nusikaltėlių gaujos vadą jauną merginą Polę. Ką tikitės perteikti žiūrovui?

– Mano personažas Polė yra tarsi labai gudri, bet kartu naivi mergina. Spektaklyje labai daug gražių momentų, gražių dainų, kai gali atskleisti savo ir Polės nuoširdumą. Tad žiūrovui norėčiau perteikti nuoširdumą, paprastumą, nes jame viskas ir slypi.

– Ar įžvelgiate panašumų tarp savęs ir Polės?

– Ji labai romantiška, o tai man labai artima. Aš pati esu romantikė. Turbūt labiausiai svetima man Polės drąsa. Nesugebėčiau taip drastiškai pasielgti: pabėgti iš namų, susituokti su mylimuoju.

– Polė dažnai patenka į nepatogias situacijas dėl savo mylimojo Makchito. Ar gyvenime stengėtės patekti į nepatogias situacijas, kad pasiektumėte kūrybinių aukštumų?

– Ne, manau, daugelis to nemėgsta. Visi stengiasi gyventi patogiai ir saugiai, o aš nesu išimtis. Tiesiog jau turiu tokį suvokimą, kad ne viskas gyvenime turi būti patogu. Tad, žinoma, pasitaiko ir nepatogių situacijų, kai tenka išeiti už savo komforto zonos ribų. Tik tokių scenų, kai šiame muzikiniame spektaklyje mano personažas Polė ir jos konkurentė Liusė plėšosi dėl meilės, vengiu.

– Polė ištaria žodžius: "Kas gali būt gražiau už muziką? Myliu ją be proto." Ar ir pati taip galvojate ir  jaučiate?

– Šie žodžiai skamba gana banaliai. Na, bet iš tiesų taip ir yra – man muzika asocijuojasi su grožiu, gėriu, laime, estetika. Matyt, praeituose gyvenimuose buvau atlikėja, dainininkė. Gal net labai garsi (juokiasi).

– Spektaklyje "Vargšų opera" – nemažai ironijos. Kaip manote, ar pastaruoju metu ironija tampa intelekto sinonimu?

– Dažnai gyvenime asmenys, kurie save laiko intelektualais, slepiasi po ironija. Ji tampa priedanga, jei ko nors nežinai. Asmeniškai nemėgstu viską ironizuojančių žmonių, nes jie tarsi slepiasi po socialine kauke. Šiame spektaklyje bus ironijos, bet ji nebus kandi. Priešingai – be galo žaisminga, juokinga – su satyros prieskoniu. "Vargšų operoje" kiekvienas galės iš savęs pasijuokti. Tai ypač artima kultūros veikėjams, artistams. Ironija šiame spektaklyje pasakoja apie tai, kad aktorius yra tarsi vargšas, turintis parsiduoti tam, jog galėtų išgyventi.

– "Bet meilė – tai nelaimė..." Gana kategoriška frazė nuskamba šiame muzikiniame spektaklyje. Sutinkate su ja ar ne? Kodėl?

– Nereikia painioti meilės su aistra. "Vargšų operoje" labiau vyrauja aistra. Tikra meilė, kurios filosofija kvėpuoju kiekvieną dieną, man asocijuojasi su atsidavimu, pasiaukojimu, pasitikėjimu, nuoširdumu, draugyste. Kai kalba pakrypsta apie aistrą, mano nuomone, tai tampa nelaime. Jei žmogų užpuola nevaldoma aistra, jam pasidaro be galo sunku gyventi. Nenorėčiau netikėtai pajusti aistrą – sunku būtų.

– Spektaklyje bus daug kalbama apie laimę. Kas jums yra laimė?

– Gebėjimas neprisirišti prie savo šeimos, draugų, minčių ar vilčių. Negali savo laimės matuoti kitais, nes niekas: nei vyras – kurio tu labai norėjai, nei vaikas – kurį turi, tau nepriklauso. Kiekvienas turi savo istoriją. Kuo daugiau nori, kuo tavo viltys yra didesnės – tuo nelaimingesnis tampi. Įkalini save mintyse apie tikslą, kurį būtinai turi pasiekti, kažką laimėti ar nusipirkti. Kiti negali nė užmigti, įkyrios mintys juos persekioja dieną naktį. Aš stengiuosi būti asketiška, laisva, nepriklausoma asmenybe. Mano gyvenimo būdas labiau susijęs su vidiniais, o ne materialiniais dalykais. Gyventi taip, kaip jauti, čia ir dabar bei visada mokėti paleisti. Mane smaugia rezultato reikšmės pervertinimas. Manau, reikia tiesiog džiaugtis procesu.

– Pakalbėkime apie pačią pradžią. Kas jus atvedė į teatrą?

– Smalsumas. Šį klausimą pati sau ne kartą esu uždavusi. Mama daug metų vaidino Marijampolės municipaliniame dramos teatre kaip mėgėja aktore. Mano aplinkoje buvo žmonių, kurie turėjo savo teatro studiją, o ta atmosfera labai žavėjo. Teatras man buvo paslaptis. Kai užaugau, tiesiog nusprendžiau patikrinti, kas slypi jame. Visai netikėtai įstojau į aktoriaus meistriškumo specialybę, o po studijų likimas atvedė į Kauną.

– Esate jaunosios kartos aktorė, tad su kiekvienu vaidmeniu darosi lengviau, ar kaip tik sunkiau?

– Nors ir nesu sukūrusi daug vaidmenų, tačiau darosi sunkiau. Taip turbūt yra todėl, kad kuo toliau gyveni – supranti, kad nelabai ką ir žinai. Mums dėstytoja prof. Algė Savickaitė kartodavo, kad didžiausi aktoriai ir talentai – pirmame kurse. Tai tikra tiesa. Pirmais studijų metais atrodė, tarsi viską moki, gebi sukurti įvairiausius vaidmenis. Dabar, kurdama vaidmenį, džiaugiesi akimirkomis, nors kartu suvoki, kad vėl pradedi viską nuo pat pradžių. Su kiekviena premjera tampi baltu lapu. Bijau to momento gyvenime, kai jau viską žinosiu, bijau. Visada stengiuosi užimti mokinio poziciją. Per repeticijas ir spektaklius stebiu kolegas norėdama suprasti, kodėl vieniems kažkas pavyksta ar, priešingai, ne.

– Kodėl būtent pasirinkai dramos teatrą?

– Kodėl ne muzikinis? Aš neturiu muzikinio išsilavinimo – tik prieš daugelį metų baigiau muzikos mokyklą. Galima sakyti, kad esu muzikantė, dainininkė, bet ne profesionalė.

– Būsimoji premjera – muzikinis spektaklis. Laukiate vaidmenų, kur galėtumėte atskleisti savo vokalinius gebėjimus, ar kaip tik – tokių, kur galėtumėte išbandyti save naujame amplua?

– Aš dramos žanro spektakliuose nesu atsiskleidusi, todėl laukiu rimto draminio vaidmens, kur galėčiau save išreikšti taip, kaip gebu dainuodama. Tenka vieną ar kelis vaidmenis atlikti ir kituose spektakliuose: režisieriaus Rolando Atkočiūno "Skėriuose", Gyčio Padegimo JAH, ir tai man – labai malonu. Dainų ar muzikos visada reikia teatro scenai, bet kai sužinojau, kad "Vargšų opera" yra muzikinis spektaklis, ypač apsidžiaugiau. Atlikdama vaidmenis tokio žanro kūriniuose jaučiuosi sava. Juo labiau kad partijos, kurias reikia atlikti, gana sunkios. Šis vaidmuo man ne tik nenuobodus, bet ir nemenkas iššūkis.

– Teatre jums svarbu individualumas, savęs atskleidimas, ar tai vis dėlto kolektyvinis darbas?

– Daug apie tai svarsčiau. Aš – komandos žmogus. Nesu ta asmenybė, kuri trokšta garbės, didžios asmeninės sėkmės. Galbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl atsisakiau muzikinės karjeros – šiek tiek pavargau nuo "žvaigždės" etiketės. Teatre viskas kitaip – tai kolektyvinis menas. Scenoje turi jausti vienas kitą. Nieko nėra nuostabiau, kaip žiūrėti partneriui į akis, išreikšti jausmus ir kartu kurti meną.

– Be teatro, užsiimate pedagogine veikla. Kodėl?

– Taip, darželyje vaikus mokau dramos pagrindų. Tiesa sakant, apie pedagoginę veiklą niekada rimtai ir negalvojau. Priešingai – net nemokėjau, kaip reikia elgtis su vaikais. Iš pradžių Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje pas prof. A.Savickaitę įgijau teatro pedagogikos magistro laipsnį. Paskui mane tiesiog pradėjo kviesti vesti pamokėles mažiesiems. Galiausiai šiam žingsniui pastūmėjo kolegė Inesa Paliulytė, kuri pasikvietė mane dirbti kartu. Labai susižavėjau jos darbu su vaikais, o praėjus dvejiems metams dirbant šį darbą tas žavesys niekur nedingo.

– O jas jums yra didžiausias mokytojas, autoritetas?

– Autoritetas kasdieniame gyvenime – vyras, kuris yra pagrindinis mano mokytojas. Jis visada išklauso, pataria, kuria puse geriau eiti ir kur koncentruoti mintis. Esu jam dėl to labai dėkinga. Netgi mano vaikas ir tie, kuriuos pati auklėju darželyje, yra mano mokytojai. Profesijos srityje – mano kolegos, režisieriai, kūrėjai. Taip pat turiu dvasinių autoritetų, kurie įkvepia savo mintimis ir žodžiais, perteiktais literatūroje. Reikia nebijoti priskirti sau mokinio vaidmens ir nepastebimai – tais momentais – gyvenimas nustebins patarimais ir pamokomis.

– Turite patirties vaidinti televizijoje ir kine. Mieliau dirbti prieš kameras ar scenoje?

– Visur yra įdomu. Kine labiau vyrauja trumpų kadrų vaidmenys, teatre – ilgas, ištęstinis pasirodymas. Teatras šiek tiek labiau žavi, nes čia galima išgyventi, įsijausti į savo vaidmenį. Scenoje atsiduri kitoje realybėje.

Paskutinę sausio dieną Nacionaliniame Kauno dramos teatre žiūrovų laukia premjera – Mathias'o Malzieu "Mechaninė širdis". Pagrindinis netradicinio – stimpanko – stiliumi kuriamo spektaklio vaidmuo patikėtas aktoriui Sauliui Čiučeliui.

Prancūzų rašytojo, roko grupės "Dionysios" muzikanto romaną (dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė) kauniečiams pristatys režisierius Artūras Areima. Savita pasaka žiūrovams primins, kad fantazija nėra mirusi. Netradicinis spektaklis visai šeimai apie jaunuolio Džeko, kuriam prie širdies įtaisytas laikrodžio mechanizmas, kelionę į meilę ir savęs pažinimą.

Su S.Čiučeliu, vaidinsiančiu Džeką, susitikome likus kelioms savaitėms iki premjeros. Vienintelis aktoriaus pageidavimas – kreiptis "tu".

– Esi vienas geriausių vaidinančios jaunosios kartos kūrėjų, Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius – pernai laimėjai Auksinį scenos kryžių už Trofimovo vaidmenį spektaklyje "Vyšnių sodas". Ar šiandien jautiesi atpažįstamas? Kiek tau tai yra svarbu?

– Ne, nesijaučiu labai atpažįstamas. Aišku, yra žmonių, kurie prieina ir pasveikina po spektaklio. Ar tai svarbu? Dėmesys turbūt visada svarbu. Mes norime, kad žiūrovas ateitų žiūrėti spektaklio, bet kartu – ir į mus. Aktorius truputį yra egoistas, trokšta garbės, šlovės. Kita vertus, tai turbūt nėra nesveika, nes mes to nesureikšminame. Tiesiog laukiame žiūrovo, kad jis ateitų žiūrėti spektaklio. Norime, kad jis gyventų kartu su mumis ta tema, kuria mes žaidžiame, ir būtų pozityviai nusiteikęs.

– Kas tau svarbiau: teatro kritikų ar artimų žmonių, kolegų, žiūrovų įvertinimas?

– Man svarbiausia yra režisieriaus, to spektaklio kūrėjo, įvertinimas, pastabos ir patarimai. Nesvarbu, koks spektaklis, iš artimų žmonių niekada neišgirsi kritikos, labiau ditirambus. Aš retai reaguoju į pastabas kolegų, žmonių, kurie nedirbo prie to konkretaus spektaklio. Kiek žmonių – tiek nuomonių.

– Ar žiūrovui reikia pasiruošti einant į spektaklį?

– Taip, bent šiek tiek pasidomėti, apie ką spektaklis, kas režisierius ir koks jo braižas.

– Jautiesi suprastas žiūrovų?

– Tiesiog jauti: arba tave priima, arba ne. Tas jausmas, kai tave priima, yra unikalus. Tavo padai tarsi pakyla nuo scenos ir skrendi. Visi tave stebi ir skrenda tau iš paskos.

– Teatro scenoje demonstruoji puikią plastiką. Kiek tau svarbu kūniškumas?

– Aš žaviuosi šiuolaikiniu teatru. Jis leidžia aktoriui išreikšti tam tikrą emociją, mintį kūnu, o jo išraiškos galimybės yra beribės. Balsu neįmanoma tiek padaryti, kiek gali  kalbėdamas kūnu. Man įdomu kiekvienam personažui, idėjai paieškoti judesio išraiškos. Žaviuosi šiuolaikiniu šokiu, nors pats nešoku. Man įdomu stebėti, suprasti šokėjų kūno kalbą.

– Aktoriaus profesijoje raiškos instrumentas yra pats žmogus?

– Taip. Mūsų instrumentas yra mūsų kūnas, balsas, širdis ir siela.

– Teatras iš esmės yra misterija. Ar teatre yra tiesos?

– Teatre yra ir tiesos, ir melo. Gal, sakyčiau, melo truputį daugiau. Tai yra begalinis tikėjimas tuo, ką darome. Melo yra kiekvienoje scenos dulkėje. Mes blefuojame gyvenimą, laiką, vietą. Tuo ir yra žavu, kad aktorius savo tiesa, kuria tiki, bando apgauti žiūrovą. Pats geriausias jausmas – kai įvyksta dialogas su žiūrovu, kai jis pradeda tikėti mūsų skleidžiamu melu. Teatro melas yra sukurta realybė, kurioje gera būti.

– Vaidini daugelyje režisieriaus Artūro Areimos spektaklių. Tai tarpusavio ir kūrybinio pasitikėjimo ženklas?

– Aš viliuosi. Iš mano pusės tikrai taip yra, aš tikiu Artūru. Greičiau įvyksta mūsų susikalbėjimas, mes tarsi suprantame vienas kitą iš žvilgsnio, iš vieno žodžio tai, ko jis nori iš manęs ar ką aš jam siūlau. Negaliu kalbėti už jį, bet tikiuosi, kad jis manimi pasitiki. Mes ir dabar kuriame "Mechaninę širdį".

– Teatre tobulėjimui svarbu partnerystė, bendravimas?

– Be abejo, teatras yra kolektyvinis menas. Aš ne kartą esu sakęs, kad neįsivaizduoju savęs dirbančio kitur. Džiaugiuosi, kad teatre mane supa šitiek žmonių, su kuriais galiu kalbėtis ir kurti. Žavu tas bendravimas, laisvė. Čia nėra nė vienos dienos tokios pat, vis kažkas naujo. Teatre svarbu būti su žmogumi. Žmogus žmogui čia yra labai reikalingas.

– A.Areimos spektaklis "Mechaninė širdis" skirtas visai šeimai. Kuo šis spektaklis asmeniškai tau skiriasi nuo kitų spektaklių vaikams, kuriuose vaidinai ("Kiškis pabėgėlis", "Astrida")?

– Patikslinsiu, kad šis spektaklis nėra vaikiškas – jis skirtas ir vaikams. Norėčiau paagituoti, kad į "Mechaninę širdį" eitų ir paaugliai, ir vyresnio amžiaus žmonės. Mes bijome, kad užrašas "visai šeimai" gali įpareigoti tėvus vesti vaiką į spektaklį. Tai nėra vaikiška pasaka, labiau pasaka suaugusiesiems. Į šią premjerą atėjusi pora, neturinti vaikų, ar vienišas žmogus tikrai neturėtų nusivilti. Tai nėra spektaklis vien šeimai – jis skirtas absoliučiai visiems nuo dešimties iki 130 metų.

– M.Malzieu romanas teatro scenoje atgimsta stimpanko stiliumi. Kuo ši subkultūra yra išskirtinė?

– Man asmeniškai šis stilius yra tiesiog gražus. Tai tokia įdomi pašiaušta estetika. Gražu tam tikros detalės: šukuosena, kostiumai su laikrodžio mechanizmais, ūkana. Teatre svarbu, kad ir scena žavėtų žiūrovą.

– Spektaklis žadins žiūrovų fantaziją. Mėgsti fantazuoti? Ar vis dėlto esi realistas?

– Mėgstu fantazuoti. Tiesą sakant, gyvenime labiau naudojuosi savo fantazija nei realiu pasauliu. Jau kokie metai remontuojuosi butą, nes labai daug darbo. Kai jį įsigijau, nuo to laiko įsikelti žadėjau kokius šešis kartus. Tai mano fantazijų vaisius, nes ten dar neįmanoma gyventi. Tiesiog visada apie kažką svajoji, smagu turėti tikslą.

– Apie ką šiuo metu svajoji?

– Gerai sukurtą Džeko vaidmenį spektaklyje "Mechaninė širdis". Mano svajonių vaidmuo yra visą laiką tas, kurį šiuo metu repetuoju.

– Viename savo interviu minėjai, kad vaikui vaidinti yra be galo sunku. Kodėl?

– Sunku, nes suaugusieji yra santūresni žiūrovai. Jie ne visada atvirai parodo, jei jiems nepatinka spektaklis. Juos riboja tam tikri barjerai. Vaikas neturi jokių apribojimų ir barjerų. Jis atvirai pasako, jei jam yra neįdomu. Tai pareiškia taip, kad ne tik mama girdėtų, bet ir aktoriai, kurie tuo metu vaidina. Vaikai yra nuoširdūs ir drąsiai reiškia savo nuomonę. Sunku ir dėl to, kad jie iškart pastebi melą. Kai vaidini kažkokį gyvūną – sunku nepameluoti vaikui, nes jis iškart pamatys blefą. Aktorius turi nusileisti iki jo lygio ir tada kartu su vaiku kilti. Svarbu su juo bendrauti kaip su lygiaverčiu pašnekovu. "Mechaninėje širdyje" jaunieji žiūrovai turėtų pajusti tikrumą. Stengsimės, kad jie suprastų esantys visaverčiai visuomenės nariai.

– Pasak režisieriaus, mažesnieji supras vieną spektaklio liniją, o vyresnieji – kitą. o Tu ką norėtum, kad suprastų žiūrovas?

– Norėčiau, kad žiūrovas pats nuspręstų, ką jam reikia ir ką jis nori suprasti. Svarbu, kad jis išsikeltų sau klausimą. Aš nesu linkęs padiktuoti tam tikrų atsakymų ar teigti kažką. Tiesiog žinau temą ir ją žaidžiu. Šį kartą mūsų tema yra amžina – meilė. Spektaklyje "Mechaninė širdis" meilę vaizduosime kitokiomis spalvomis, negu mums yra įprasta. Tai bus ne tik saldi meilė. Čia bus neapykantos, pavydo.

– Šis spektaklis tarsi paliečia, prabyla apie pačias giliausias žmogaus jausenas: meilę, neapykantą... Realiame gyvenime taip pat neįmanoma gyventi niekada nepatyrus šių jausmų?

– Taip, mes ir stengsimės parodyti kuo tikresnį gyvenimą. Galbūt su tam tikrais šaržuotais personažais, su pasakiškais motyvais. Kartu kalbėsime apie visiškai žmogiškus dalykus, apie kiekvienam pažįstamą jausmą. Svarbu, kad nebijotume žiūrėti į tai, kuo patys esame. Dažnai tam tikruose kūriniuose atrodo, kad daugiau nieko gyvenime nevyksta – žmonės tik myli. Tai nėra tiesa. Kiekvienas žmogus yra savotiškas egoistas, kiekvienas bando pasisavinti mylimą žmogų. Jeigu myliu – tai jis yra mano ir galiu pakeisti mylimąjį taip, kad šis man būtų palankesnis.

– "Mechaninė širdis" istorija apie jaunuolio Džeko, kurio vaidmenį kuri, kelionę į meilę. Joje jis atranda ir pats save. Džekui svarbu būti suprastam, turėti kur atsiremti. Kas yra tavo gyvenimo atrama?

– Visa mane šiuo metu supanti aplinka, visi žmonės, kurie yra šalia. Iš jų semiuosi labai daug idėjų. Konkrečiai sunku įvardyti. Aišku, mano atrama yra mano šeima, draugė. Teatras taip pat yra labai svarbi vieta mano gyvenime.

– Kokie tavo ir Džeko tarpusavio panašumai?

– Mes daug kuo panašūs – abu mylime, abu esame žmonės. Šiame personaže bus daug manęs.

– Tavo gyvenimo draugė, Inga Mikutavičiūtė, šiame spektaklyje vaidins tavo kuriamo personažo mamą. Tau tai nėra keista?

– Ne, nes tai bus tik mano prisiminimas. Mes neturėsime jokio bendro dialogo, nei sąveikausime scenoje. Tai bus mano vaizduotės vaisius, prisiminimas.

– Kaip manai, ar aktorių profesiją veikia laikas? Tam tikrų vaidmenų su laiku aktorius nebegali kurti, o tam tikrų dar negali?

– Blogiausia, kad yra vaidmenų, kurių tu dar negali kurti, o kai gali – niekas neduoda. Čia laiko ir sėkmės ribotumas. Kartais būna baltai pavydu stebint vyresnio amžiaus aktoriaus atliekamą vaidmenį, kuris jam tinkamas pagal amžių. Tada galvoji, kad mano amžiui nėra gražių vaidmenų. Nors iš tikro meluoji pats sau – tiek gražių vaidmenų ir jau kiek daug sukurta, ir dar kiek bus.

– Tu gyveni savo svajone?

– Iš tikrųjų taip. Aš nežinojau, į kokias roges sėdu, stodamas į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Anksčiau nevaidinau ir nežinojau, kad to galima mokytis. Šiandien aš labai myliu teatrą – tai mano gyvenimas. Nemoku to jausmo apibūdinti, bijau įvardyti žodžiais, nes nenoriu sumenkinti. Tai kažkas stebuklingo, kažkas didingo. Tai kuo aš vis dar tikiu dabar ir, tikiuosi, niekada nenusivilsiu.

– Ką tu turi išpildyti kurdamas personažą, kad pasakytum: "Aš padariau, ką galėjau"?

– Dar niekada nesu pasakęs, kad viską padariau... Kiekvieną kartą išsikeliu sau tą patį: su Dievo padėjimu neleisk man pameluoti žiūrovui. Persižegnoju prieš išeidamas į sceną. Noriu kurti taip, kad žiūrovas tikėtų mano mintimi, idėja.

Štrichai protretui

Gimė: 1985 m. balandžio 18 d. Rokiškyje.

Mokslai: 2003 m. baigė Obelių vidurinę mokyklą. Vėliau mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. Algės Savickaitės aktorių kurse, kur 2008 m. įgijo bakalauro, 2010 m. – magistro laipsnį.

Profesinė veikla: sukūrė per 20 vaidmenų teatre ir kine. Nuo 2008 m. vaidina Nacionaliniame Kauno dramos teatre. 2014 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Trofimovo vaidmenį spektaklyje "Vyšnių sodas".

Pomėgis: žvejyba.

Knyga: "Visos Dostojevskio."

Filmas: "Kolekcionuoju filmus. Sunku įvardyti vieną ar kelis filmus, režisierius – jų labai daug."

Spektaklis: "Nekrošiaus "Hamletas". Jis mane inspiravo stoti į aktoriaus meistriškumo specialybę."

Jausminis intelektas: "Jausmas man reikalingas 100 proc."

Scena: "Man ji – paslaptis."

Geriausias patarimas: "Profesorė Algė Savickaitė patarė: "Plėšykis ir draskykis – tik tada pasieksi." Jei ji mane dabar girdi – aš šiuo patarimu visada vadovaujuosi."
Žalingi įpročiai. "Rūkymas. Noriu mesti, bet vis nepavyksta."

Baimė: "Likti nereikalingam, bijau vienišumo."

Linkėjimas. "Nepamesti fantazijos. Fantazuoti."

Nacionaliniame Kauno dramos teatre artėja premjera – Gintaro Varno režisuojama Maxo Frischo "Biografija: vaidinimas". Kūrinyje nagrinėjamos identiteto paieškų, asmeninio pasirinkimo temos.

"Norėtųsi, kad žmogus po šio spektaklio sau pasakytų: "Nuo šiol elgsiuosi atsakingiau ir galvosiu prieš padarydamas, o ne po", – sako spektaklyje Antuanetės vaidmenį kurianti aktorė Eglė Špokaitė. Pokalbis su jauna aktore – apie gyvenimą teatre ir gyvenimo teatrą.

– Kaip tapote aktore?

– Vaikystėje grojau kanklėmis. Vėliau – gitara, būgnais, taip pat dainavau chore. Man patiko buvimas scenoje. Mėgau tą jausmą prieš koncertą, per koncertą ir po jo. Tokia nekasdienybė – kažkas labai, labai kito... Paskutiniais metais mokykloje uždaviau sau klausimą: ką aš norėčiau veikti gyvenime? Ne ką galėčiau, bet kas man iš tikrųjų patiktų? Ir tada prisiminiau tą pojūtį scenoje ir nusprendžiau pabandyti aktorystę. Sužinojusi, kad į šią specialybę stoja pusantro šimto žmonių, netikėjau, kad man pavyks. Taigi, į pirmąjį stojamųjų etapą ėjau šiaip sau, "for fun", nesijaudinau, tiesiog nusprendžiau pabandyti. Manau, tai ir padėjo išsiskirti. Aišku, vėliau apetitas kyla bevalgant. Prieš kitus etapus labai jaudinausi, nes jau nesinorėjo iškristi.

– Studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Gintaro Varno kurse...

– Tai, kad G.Varnas bus kurso vadovas, sužinojau tik atėjusi į konsultaciją, kuri vyko pirmojo stojimo etapo išvakarėse. Prieš tai buvau mačiusi kelis jo spektaklius ir tai buvo būtent tie teatro darbai, kurie mane labiausiai paveikė. Būdama dešimtoje klasėje dar spėjau pamatyti jo režisuotą spektaklį "Heda Gabler". Į šį spektaklį turėjo važiuoti mano mama, bet paskutinę minutę apsirgo ir vietoj jos nuvykau aš – matyt, taip turėjo nutikti. Man tada buvo penkiolika metų. Nieko panašaus iki tol nebuvau mačiusi, todėl jis man paliko didelį įspūdį. Kitas G.Varno spektaklis "Nusiaubta šalis". Jį mačiau Klaipėdoje, per Jūros šventę. Spektaklyje buvo daužomi tokie dideli keraminiai šachmatai. Po spektaklio nedrąsiai pasiėmiau nedidelę šukę, parsivežiau ją namo ir įsidėjau į stiklinę vazą. Draugė paklausė, ką tai reiškia. "Tai gražaus pasaulio dalelė, kurią reikia saugoti", – atsakiau.

– Aktorystė labiau gyvenimo būdas nei specialybė ar ne?

– Manau, kad neįmanoma į aktorystę žiūrėti tiesiog kaip į profesiją ar kaip į darbą nuo aštuonių ryto iki penktos vakaro.

– Ar gyvenime užsiimate kuo nors daugiau?

– Įrašinėju literatūrą aklųjų bibliotekoje. Tai darau jau penkerius metus. Buvo laikotarpis, kai baigiau akademiją ir nebuvo darbo nei teatre, nei kine. Kad negulėčiau ant kilimo ir negailėčiau savęs – ėmiausi šio darbo.

– Jūs jauna, o jau dirbate dideliuose televizijos projektuose ir vaidinate žymių režisierių spektakliuose. Ko reikia šiandieniam aktoriui, kad jį pastebėtų?

– Reikia daug dirbti, būti ryžtingam ir drąsiam. Nereikia visada laukti, kol tau ką nors pasiūlys. Svarbu mokėti apie save kaip aktorių pranešti. Aš svajoju, kad Lietuvoje vyktų atrankos į spektaklius. Taip atsirastų galimybė aktoriams save parodyti ir daug ko išmokti.

– Koks didžiausias skirtumas tarp vaidybos televizijos ekranuose ir teatro scenoje? Kur jaučiatės geriau?

– Televizijoje, būtent seriale, labai riboja laikas. Nors didžiausias skirtumas tarp televizijos ir teatro yra požiūris. Manoma, kad televizijoje įdedama mažiau darbo ir pastangų nei teatre. Patikėkite, tos "chaltūros" atrastume visur. Dirbti prieš kameras man yra didžiulė patirtis ir yra ko pasimokyti. Šiuo laikotarpiu tiek televizijoje, tiek teatre jaučiuosi gerai. Komanda, su kuria dirbu seriale, yra labai darbšti ir kūrybinga, o teatre šiuo metu kvėpuoju kokybe.

– Kurį savo sukurtą vaidmenį labiausiai vertinate?

– Konkretaus tokio nėra. Visi darbai yra svarbūs, mėgstami ir prasmingi. Galbūt galėčiau G.Varno "Publiką" išskirti kaip teatrą gerąja prasme. Man patiko šio spektaklio raiška – nebuitiškumas. Asmeniškai labai daug patobulėjau ir išmokau statant spektaklį "Laisvi drugeliai" Panevėžio teatre. Tai buvo pirmas darbas su visiškai nepažįstamais žmonėmis visai nepažįstamoje vietoje. Tai man daug davė ne tik kaip aktorei, bet ir kaip žmogui, Eglei.

– Vaidinimas kažkuria prasme – lyg bendravimas su auditorija?

– Taip, žinoma. Kiekvieną kartą nori, kad žiūrovas suprastų tam tikro spektaklio idėją, nori jam perduoti kažkokią žinutę. Jei bent vienas žmogus po spektaklio išeis pasiėmęs kažką daugiau, kažką supras – tai spektaklis bus pavykęs.

– Kaip norėtumėte, kad auditorija suprastų jūsų kuriamą Antuanetės vaidmenį?

– Nenorėčiau, kad mano kuriamą Antuanetę žmonės priimtų kaip tiesiog lengvabūdę moterį. Tiesiog noriu, kad auditorija suprastų, jog jos buvimas yra komplikuotas. Antuanetė – moteris iš Paryžiaus. Tai daug ką pasako. Išoriškai gali atrodyti, kad viskas jos gyvenime labai paprasta, bet iš tikrųjų – viskas daug sudėtingiau. Norėčiau, kad žiūrovai išteisintų ją ar bent pabandytų pagalvoti, kokios aplinkybės nulėmė tokį Antuanetės gyvenimą. Moters gyvenimą.

– Artėjanti premjera "Biografija: vaidinimas" apie žmogaus pasirinkimus, sprendimus, likimą ir galimybę keisti. Pati tikite likimu ar manote, kad viskas priklauso nuo žmogaus?

– Manau, kad viskas, kas atsitinka, turi atsitikti. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Nežinau, ar tai likimas, ar ne. Nepaisant to, kad ir nuo tavęs daug kas priklauso, – bus, kaip turi būti. Net jei tau ir atrodo, kad kažkas vyksta atsitiktinai, jei gerai paieškotum giliau, atrastum, kad kažkada apie tai pagalvojai.

– Mes tampame tuo, ką mąstome?

– Turbūt taip. Ta energija, ji niekur nedingsta. Galų gale mes prisišaukiame tai, apie ką mąstome. Tad kartais gali stengtis, nesistengti – vis tiek bus, kaip turi būti. Tai kas vyksta mano gyvenime, viskas turi priežastį. Tam tikros pauzės nebuvo lengvos, bet dabar suprantu, kad jų reikėjo, kad atsitiktų kiti dalykai. Keistųsi mano mąstymas ir požiūris.

– Ar yra panašumų tarp vaidmens, kurį įkūnijate spektaklyje "Biografija: vaidinimas" ir E.Špokaitės realiame gyvenime? Jei taip, tai kokių?

– Antuanetės vaidmuo man sukėlė labai daug klausimų. Galbūt sutampa mūsų požiūriai į moters padėtį visuomenėje bei lyčių lygiavertiškumą. Dažnai vyrų ir moterų elgesys yra vertinamas tarsi remiantis kažkokiais stereotipais. Tai dvi lygiavertės lytys, bet vyro elgesys daugelyje situacijų yra labiau pateisinamas. Mes abi – emancipuotos moterys.

– Pasak spektaklio režisieriaus G.Varno, žiūrovas iš šio spektaklio turėtų išeiti su viduje kirbančiu klausimu: "Ar aš norėčiau ką nors keisti? " Ar yra tokių dalykų, kuriuos norėtumėte pakeisti savo gyvenime?

– Nėra prasmės švaistyti savo energiją galvojant apie praėjusius dalykus. Nežinau, gal per trumpai dar gyvenu, kad norėčiau ką nors keisti.

– O gal labai laimingai gyvenate?

– Nežinau, neturiu tokio kanono, kas yra laimingas žmogus, o kas – ne. Turbūt laimingai. Man labiau norėtųsi, kad žmogus po šio spektaklio sau pasakytų: "Nuo šiol elgsiuosi atsakingiau ir galvosiu prieš padarydamas, o ne po."