Apie bažnyčios ir paties popiežiaus Pijaus XII įsitraukimą į kovą prieš nacius knygoje „Šnipų bažnyčia“ rašo amerikiečių autorius Markas Rieblingas.

– Pijus XII – asmenybė, dėl kurio veiksmų iki šiol diskutuoja tiek teologai, tiek istorikai, politologai. Kas jis buvo Eugenio Pacelli prieš tapdamas popiežiumi Pijumi XII? Žinome, kad jis kelerius metus buvo apaštališkuoju nuncijumi Vokietijoje, kur tuo metu kaip tik kilo nacionalsocializmas. Čia ta istorija turbūt ir prasideda?

– E. Pacelli, dar būdamas kardinolu, ilgą laiką gyveno Vokietijoje. Jis gerai mokėjo kalbą ir labai gerai suprato įvykius, procesus, kurie tuo metu vyko Vokietijoje. Jis turėjo užmezgęs daug ryšių, matė Veimaro respubliką ir jos virsmą. Tai be abejo jam davė gerą pagrindą. Būtent Antrojo pasaulinio karo metais jis galėjo gerai suprasti, kas vyksta viduje.

Reikia pasakyti, kol dar buvo kardinolu, E. Pacelli viešai gana griežtai pasisakydavo prieš nacių režimą. Todėl daug kam kyla klausimas – kodėl tapęs popiežiumi jis nutilo.

– Būtent dėl tos tylos šiandien ir diskutuojama. Kritikai teigia (tarp tų kritikų nemažai ir žydų bendruomenių atstovų), kad popiežius Pijus XII, kritikuodavęs liberalizmą, komunizmą ir panašias ideologijas, tuo metu nė karto viešai nepasmerkė nacizmo ir žydų holokausto. Bažnyčia sako, kad tai būtų tik pabloginę situaciją, jei popiežius būtų atvirai konfliktavęs su tuomete Vokietija, kad jis veikė ramiai ir tyliai, buvo davęs nurodymus įvairių šalių vienuolynams ir kitoms katalikiškoms organizacijoms priimti žydus, juos globoti ir taip gelbėti. Kaip jūs matote ir kaip knygoje „Šnipų bažnyčia“ atskleidžiamas E. Pacelli požiūris, jam jau būnant popiežiumi?

– Be abejo situacija sudėtinga. Galima viešai gana griežtai pasisakyti, bet klausimas, kokį tai sukels efektą. Ar tikėtina, kad tai paskatins didesnius pokyčius Vokietijoje, kurie galėtų lemti režimo kaitą? Ar tai kaip tik gali užtraukti dar didesnį valdžios priešiškumą bažnytinėms struktūroms, tikintiesiems ir kt.? Tai labai sudėtingas klausimas.

Reikia atsižvelgti, kad ne tiek mažai įvairių organizacijų kreipdavosi prašydamos užsienio diplomatus švelninti toną. Netgi buvo atvejų (toje pačioje knygoje rašoma), kai popiežius savo kalbas švelnindavo. Pirmiausia parašydavo tikrąją griežtą nuomonę, o po to bandydavo švelninti. Jis tai darydavo, siekdamas sumažinti represijų tikimybę, kurios galėtų kilti dėl griežtų pasisakymų. Žinoma, tada alternatyva lieka slaptas karas, slapta kova.

– Rašydamas knygos anotaciją apie tą slaptą kovą, leidžiate suprasti, kad Vatikanas turėjo slaptą šnipų tinklą ir tas tinklas netgi prisidėjo organizuojant įvairius pasikėsinimus prieš A. Hitlerį?

– Iš tiesų galbūt pirmiausia reikėtų paminėti, kad ilgą laiką apie tai apskritai buvo mažai žinoma. Buvo įvairūs pasisakymai, dokumentai, bet informacijos nebuvo labai daug. Tačiau knygos autoriai gavo prieigą prie įvairių slaptų susitikimų, vykusių Vatikane, nuorašų, todėl galėjo rekonstruoti platesnį vaizdą, kas iš tikrųjų dėjosi. Kaip pats knygos autorius rašo, paskutinė diena, kai pats jau būdamas popiežiumi Pijus XII pamoksle pamini žodį „žydas“ yra ta diena, kai jis nutaria įsitraukti į slaptos kovos tinklą, siekiant nužudyti A. Hitlerį.

Šiuo atveju yra įdomu tai, kad Antro pasaulinio karo pradžioje Vokietijoje gana greitai pradėjo formuotis pasipriešinimas. 1939 m. įsiveržus į Lenkiją jau karinės žvalgybos „Abvero“ vadovas Wilhelmas Canaris pradėjo galvoti, kaip būtų galima pakeisti režimą. Dešinioji karinės žvalgybos vadovo ranka Hansas Osteris taip pat prisidėjo. Kitaip tariant, pati karinė žvalgyba jau buvo nutarusi, kad reikia pašalinti A. Hitlerį, bet jie susidūrė su viena didele problema – kaip užsitikrinti, kad pašalinus A. Hitlerį bus galima susitaikyti su Vakarais.

Žinoma, atsidarius Rytų frontui 1941 m., kaip susitarti bent su viena iš kariaujančių pusių, tapo dar aktualiau. Čia tarpininko vaidmenį ir buvo pasiryžęs atlikti Pijus XII, kuris susitikdavo su britų, prancūzų ir amerikiečių diplomatais, siekdamas užtikrinti, kad pasikeitus režimo lyderiams Vokietijai būtų galima susitaikyti su Vakarų valstybėms, taip uždarant Vakarų frontą. Popiežius Pijus XII vaidino tokį tarpininko vaidmenį. Popiežiui įsitraukus, viena iš iškeltų sąlygų – norint, kad būtų galima palaikyti taiką, būtina nužudyti A. Hitlerį.

– Pats popiežius iškėlė tokią sąlygą?

– Negaliu pasakyti, ar jis ją iškėlė, bet kad toks susitarimas buvo tarp jo, Vatikano, ir tarp pasipriešinimo lyderių, tai taip, tai buvo viena iš sąlygų. Kai A. Hitleris 1944 ar 1945 m. pagaliau rado dokumentus su tomis sąlygomis, jis tvirtino seniai žinojęs, kad Vatikanas visa tai rezga.

Popiežius veikiausiai žinojo apie tris pasikėsinimus į A. Hitlerį, iš kurių pirmasis nepavyko dėl Vokietijos generolų ryžto trūkumo. Pasikėsinimas buvo organizuojamas gana seniai, dar 1939–1940 m. Buvo tikimasi tai padaryti dar prieš įsiveržiant į Olandiją, Belgiją ir Prancūziją. Beje, informaciją apie įsiveržimo planus vokiečių pasipriešinimas Vakarams irgi perduodavo per Vatikaną. Tiesa, nuolat atidedant įsiveržimo datą, tie duomenys pradėjo atrodyti nelabai patikimi. Iš tiesų Vakarai gana ilgai po to abejojo. Tiesiog pritrūko ryžto.

Net ir pasitaikant progai, kilo klausimas, ar yra teisinga pašalinti tironą, net jei jis tironas. Kitas dalykas, pasipriešinimas nebuvo labai gerai organizuotas. Buvo organizuojamas krikščioniškas pasipriešinimas, kuriame dalyvavo katalikai ir protestantai, tačiau buvo ir komunistai, kurie taip pat bandė pasikėsinti į A. Hitlerį. Kartais tai galėjo sutrukdyti kitų planams.

Buvo toks atvejis, kai vadinamasis „Vienišas vilkas“, viena iš Vokietijos komunistų grupuočių, sugebėjo padėti bombą ten, kur A. Hitleris turėjo kalbėti. Bėda, kad jis per anksti užbaigė kalbą ir per anksti išėjo iš patalpos. Tik po to įvyko sprogimas. Be abejo, tada saugumas visai kitaip ėmė žiūrėti į visus šiuos dalykus, tapo sunkiau dalyvauti.

Geriausiai žinomas pasikėsinimas (apie jį neseniai ir filmas pastatytas) buvo Valkirijos planas, kai grafas Clausas von Stauffenbergas pabandė susprogdinti A. Hitlerį bunkeryje, bet bunkerį pakeitė. Dėl bunkerio konstrukcijos bomba buvo per silpna. Ji ne tik neužmušė A. Hitlerio, bet beveik jo nesužalojo. Buvę aplink nukentėjo labiau.

Dar vienas pasikėsinimas – kai A. Hitleris skrido iš Rusijos, atsidarius Rytų frontui. Jis skrido į Berlyną. Lėktuve buvo padėti sprogmenys. Bėda ta, kad dideliame aukštyje sprogmenys užšalo ir nesprogo. Apie šiuos pasikėsinimus buvo žinoma Vatikane. Popiežius dalyvavo kaip tarpininkas tarp Vakarų ir bandančiųjų pasipriešinti.

Kanados kariai Vokietijoje skaito laikraštį, skelbiantį apie karo pabaigą. Reuters/Scanpix nuotr.

– Vatikanas pritarė ir laukė sėkmingos pasikėsinimo baigties?

– Jis ne tik laukė, bet ir aktyviai tam ruošė Vakarus. Tik, kaip minėjau, vis nenutinkant įvykiui X, tas pasitikėjimas sąmokslininkais menko.

– Kodėl sąmokslininkai, tuometės Vokietijos pasipriešinimo dalyviai kreipdavosi į popiežių? Dėl jo ryšių, turėtų su Vokietija? Kodėl jie nesikreipė tiesiai ar kitais kanalais į Vakarus?

– Popiežius buvo matomas kaip tam tikras neutralus asmuo tarptautinėje bendruomenėje, visuomenėje. Būtent tai galėjo garantuoti didesnį Vakarų pasitikėjimą, nei šiaip atkeliavus kažkam iš Vokietijos ir bandant sutarti.

Popiežius kėlė mažesnį įtarimą ir tiems patiems vokiečiams. Jei kažkas labai dažnai skraido į Vatikaną, tai atrodo ne taip baisiai, jei kas nors būtų dažnai skraidęs į Londoną. Kartą ten nuskridęs turbūt nebeparskristum, o gal parskristum, bet trumpam.

Čia tokį tarpininko vaidmenį atliko Krikščionių demokratų sąjungos įkūrėjas Josefas Mulleris. Jis taip pat katalikas. J. Mullerio istorija iš tikrųjų labai įdomi. Galima būtų ir kokį trilerį pastatyti. Būtent jis tapo tuo tarpininku. J. Mulleris pradėjo labai dažnai skraidyti į Vatikaną, susitikdavo su popiežiaus atstovais ir jiems perduodavo visus planus. Jis buvo dažnas keleivis tarp Berlyno ir Romos.

– Pasikėsinti ir pritarti tam pasikėsinimui į žmogaus gyvybę, net jei tai yra A. Hitleris, iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai katalikiška ar krikščioniška. Kaip teologiškai popiežius ar kiti krikščionys bandė pateisinti tokius veiksmus?

– Tai buvo tam tikra pasipriešinimo grupė, kurią daugiausia sudarė katalikai, bet tarp generolų buvo ir nemažai protestantų. Tarp tų, kurie turėjo geriausias galimybes pasikėsinti, buvo protestantų. Čia ir iškilo klausimas, kaip reikėtų interpretuoti – ar galima atsikratyti tirono, ar negalima.

Bent jau kaip knygoje rašoma, tai katalikiška teisingo karo doktrina sudarė prielaidas, kaip pateikti argumentus, kodėl būtų galima atsikratyti ir kodėl tai būtų teisinga. Protestantų generolai buvo atsargesni, nes, remdamiesi paties Martino Lutherio mokymu, jie matė didesnę skirtį tarp to, kas galima, ir to, kas negalima. Jeigu jis tironas, jis toks, koks duotas. Tu negali bandyti juo atsikratyti. Toks argumentas kai kuriems sukėlė daugiau abejonių.

Tokioje situacijoje šiais laikais turbūt negalvotum, ar tai būtų galima pagrįsti teologiškai. Tai gana stiprūs, svarūs argumentai, nes tas pats C. von Stauffenbergas, prieš bandydamas susprogdinti A. Hitlerį, nuėjo išpažinties. Žinoma, į ateitį už blogą darbą negali gauti išrišimo, bet akivaizdu, kad tuo metu tai buvo gana stiprus argumentas svarstant, kaip reikėtų elgtis ir kokių veiksmų imtis.

– Jei pasikėsinimai vyko, vadinasi, pasipriešinimo dalyviai surado bendrą sutarimą?

– Tikrai taip, bendrą sutarimą tikrai galiausiai rado. Tai rodo ir tai – galiausiai, kai paskutinis pasikėsinimas nepavyko ir daugelis buvo suimti ir nužudyti, tarp jų buvo tiek katalikų, tiek protestantų. Pavyzdžiui, garsus protestantų teologas Dietrichas Bonhoefferis buvo vienas iš tų, kurie dalyvavo šiame tinkle. Jis nacių buvo nužudytas būtent dėl įsitraukimo į visus šituos įvykius.

Taigi turi būti draugiškas, malonus, charizmatiškas, iškalbingas, su humoro jausmu. Bet jei nori rasti partnerių, [...] jau reikia ir verslininko gyslelės“, – priduria V. Mikelskas.

Pasaulyje jau kokius septynerius metus populiarėja reiškinys, kai milijonai interneto vartotojų tiesiogiai ar vaizdo įraše stebi, kaip kiti žmonės žaidžia kompiuterinius žaidimus. Tai, pasak tokio dalyko entuziastų, panašu, kaip žiūrėti gerą filmą.

„Didžiausias žavesys – kad tai nėra televizorius. Tu gali žiūrėti kada ir ką nori, su tavim bendraujama artimiau. Nors tai ne taip profesionalu, bet arčiau širdies“, – sako vienas portalo „Žaismo DNR“ kūrėjų Vaidas Mikelskas.

Anot jo, daug kas žaidimų transliacijas nuvertina (neįdomu žiūrėti, kaip žaidžia kitas), bet patys žaidėjai tai lygina su sporto rungtynių transliacijomis. „Tas, kuris žaidžia, yra pramogų gamintojas. Jei tu jį mėgsti, stebėsi, ką jis veikia ir kokį turinį kelia. Tai puiki priemonė sužinoti apie žaidimą kito žmogaus akimis, jei pats neturi laiko ar galimybių pabandyti“, – tikina V. Mikelskas.

Dvi žaidėjų grupės

Yra dvi populiarių žaidėjų grupės. Pirmoji – tai transliuotojai, dažniau nelietuviškai vadinami „streameriais“. Jie internete tiesiogiai transliuoja, kaip žaidžia: būna užsidėję ausines, įjungę mikrofoną, tad gali ir žaisdami komentuoti. Žiūrovas mato du ekranus: viename – pats žaidimas, o kitame, mažesniame, – žaidėjas. Žiūrovai su juo bendrauja tiesiogiai, rašo žinutes, klausinėja ar duoda patarimų.

Kita žaidėjų grupė – vaizdo klipų kūrėjai, žargonu vadinami „youtuberiais“. Iš pavadinimo aišku, kad jie savo kūryba dalijasi „YouTube“. Nuo transliuotojų kūrėjai skiriasi tuo, kad jie transliuoja ne tiesiogiai, o deda jau sumontuotus ir gerokai trumpesnius vaizdo įrašus. Be abejo, taip pat su savo komentarais ir reakcijomis.

Pats populiariausias „youtuberis“ – 27-erų metų švedas Felixas Kjellbergas, pasivadinęs PewDiePie. Jo vaizdo kanalą prenumeruoja daugiau nei 50 mln. žmonių visame pasaulyje. Charizmatiškasis vyrukas žaisdamas labai įsijaučia ir žiūrovams tai labai patinka. O kas daugiau gali kelti stipriausias emocijas, jei ne siaubo žaidimai?

Susikrovė milijonus

Panašių interneto įžymybių turime ir Lietuvoje. Vienas garsiausių – 20-metis Darius Kniūkšta. Atsimenate, visai neseniai grupė Lietuvos žaidėjų išgarsino šalį, kai „Minecraft“ žaidimu sukūrė JAV elektromobilių gamintojo „Tesla Motors“ gigafabriką? Tai štai – D. Kniūkšta tas žmogus, kuris šiai idėjai bendraminčius ir sukvietė.

PewDiePie yra ne tik populiariausias žaidėjas – 2016 m. jis vien iš savo vaizdo siužetų užsidirbo 16 mln. dolerių. Kaip įmanoma vien žaidžiant susikrauti turtus? V. Mikelskas aiškina, kad tam galimybių suteikia reklama“ „YouTube“, kai pasieki 1 tūkst. prenumeratorių ribą, atsirakina tam tikri įrankiai, kuriuos gali naudoti, kad tavo kanalas būtų geresnis ir patogesnis žiūrovams. Vienas iš tų įrankių – reklamos įrankis, padedantis uždirbti.“

„YouTube“ gali pasiūlyti ir kitų būtų, kaip gauti pinigų. Žaidėjas gali prisijungti prie kanalų tinklo, bendraminčių grupės, kuri padeda išpopuliarėti ar gauti įvairių reklamos pasiūlymų. O svetainė „Twitch“, kurioje žmonės tiesiogiai transliuoja, kaip žaidžia, tokių galimybių nesuteikia. Tačiau žiūrovai gali žaidėjams aukoti pinigų.

Lietuvoje išgyventi sunku

D. Kniūkšta teigia, kad, kitaip nei didelėse valstybėse, Lietuvoje sunku išgyventi vien iš žaidimų transliacijų ar vaizdo siužetų. Bet V. Mikelskas pastebi, kad yra dar viena galimybė – kai būsi gana originalus ir mėgstamas, gal į tave dėmesį atkreips žaidimus kuriančios kompanijos.

Kokių savybių reikia, kad taptum žinomas ir geras žaidimų komentatorius?  „Jei norėtum išgarsėti, tau reikia tokių pačių savybių, jei norėtum turėti daug draugų. Žmonės, kurie žiūri tuos kanalus, dažniausiai nori artimesnio kontakto su turinio kūrėju, todėl jam daug rašo. Taigi turi būti draugiškas, malonus, charizmatiškas, iškalbingas, su humoro jausmu. Bet jei nori rasti partnerių, kurie padėtų išpopuliarėti tau, o tu – jiems, jau reikia ir verslininko gyslelės“, – sako V. Mikelskas.

Lietuvoje šiuo metu yra iki 40 vadinamųjų žaidimų transliuotojų. O vaizdo siužetus apie žaidimus šalyje kuria iki kelių šimtų žmonių. Palyginti su kitomis mažomis valstybėmis, Lietuvoje tokių žaidėjų labai daug. Todėl D. Kniūkšta įsitikinęs, kad šie žmonės dar parodys, ką sugeba, o minėto pasaulyje nuskambėjusio virtualaus fabriko statybos – tik pradžia.

Naujausią Europos šalių širdies indeksą pristatę tyrėjai tvirtina, jog situacija prastesnė tik Kipre ir Bulgarijoje. Anot specialistų, didelę riziką kelią nesveikas gyvenimo būdas ir mažas vaikų fizinis aktyvumas.

Lietuvos medikai teigia, jog tyrimo „Euro Heart Index“ rezultatai tik patvirtino tai, dėl ko specialistai susirūpinimą reiškia nuolat – pavyzdžiui, kas ketvirtas suaugęs šalies gyventojas yra nutukęs, geriama per daug alkoholio, valgoma per mažai vaisių ir daržovių.

Lietuvos širdies asociacijos prezidentas, kardiologas Raimondas Kubilius sako, kad riziką kelią ir tai, jog vaikai gauna per mažai kūno kultūros pamokų. Šis rodiklis – vienas žemiausių Europos Sąjungoje.

Medikų teigimu, šalyje būtina skatinti sveikesnį ir aktyvesnį gyvenimo būdą, taip pat – siekti, kad įvairiomis prevencijos programomis galėtų pasinaudoti kuo daugiau žmonių.

Anot Valstybinės darbo inspekcijos, daugiausia nelaimių nutinka statybų aikštelėse, tačiau šiemet tragedijos darbe pasiglemžė ir tokių specialybių, kaip miškininko, autobuso vairuotojo ar virėjo gyvybes. 

Inspekcijos atstovas Saulius Balčiūnas sako, kad šiemet nutikę įvykiai vis dar tiriami, tačiau inspektoriai dažniausiai nustato, kad dėl nelaimių būna kalti darbdaviai, nesiėmę pakankamai priemonių darbo saugai užtikrinti ir aplaidžiai žiūrėję į neatsargų darbuotojų elgesį.

Pastebima, kad nuo 2014-ųjų žūčių darbe sumažėjo, tačiau per metus jų vis tiek nutinka apie 40.

Inspekcija primena, kad už darbų saugos pažeidimus numatyta administracinė ar baudžiamoji atsakomybė.

Kas penktas lietuvis – nutukęs

Lietuvos statistikos departamento, Londono Karališkosios kolegijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje kas penktas suaugęs žmogus yra nutukęs. Tarp vyrų ir moterų vyrauja panaši statistika. Specialistai teigia, kad ši problema darosi vis didesnė, o pagal nutukusių gyventojų skaičių Lietuva Europos Sąjungoje užima penktą vietą.

„Nutukimas Lietuvoje tikrai didelis. Vaikai irgi nutukę. Tenka tai matyti mokyklose. Šiandieninėje visuomenėje ši problema labai didelė“, – įsitikinės kunigas Rolandas Taučius, kuris puikiai žino, kaip gyvena ir ką jaučia nutukę žmonės, nes pats prieš ketverius metus svėrė 160 kg.

„Tikrai nežmoniškuose skausmuose gyvenau. Vargino ir stuburo išvaržos skausmai, ir didelis kraujo spaudimas, ir širdies permušimai. Būdamas jaunas galvojau – šitaip netempsiu. Pradėjau svarstyti, ką daryti, ieškoti kažkokios pagalbos. Išbandžiau įvairiausias dietas. Niekas nepadėjo. Kai atvykau į Kauną gyventi, studijuoti, jau tada, prieš ketverius metus net nepajėgiau nueiti iki universiteto“, – prisimena R. Taučius.

Tuo metu vyras pradėjo galvoti, kad reikia imtis kažkokių priemonių. „Pažintis su Kauno klinikos medikais man labai padėjo. Jiems paaiškinau savo situaciją, kaip man iš tikrųjų blogai. Sakiau – atiduodu viską, nes nežinau, ką daryti. Jeigu iki universiteto kiti eidavo 15 min., aš tą patį atstumą eidavau daugiau kaip valandą“, – pasakoja R. Taučius.

Keturi variantai

Nuo vaikystės viršsvorio problemų turėjęs R. Taučius susipažino su Kauno klinikų chirurgu profesoriumi A. Malecku, kuris pasiūlė tuo metu dar visai naują nutukimo mažinimo būdą – vadinamąją skrandžio sulankstymo operaciją. R. Tulčius buvo vienas pirmųjų pacientų Lietuvoje, pasiryžusių tokiam eksperimentui. A. Maleckas primena, kad iki tol pasaulyje dažniausiai būdavo atliekamos trys skirtingos nutukimo chirurgijos operacijos:

„Viena iš jų – reguliuojamas skrandžio raištis arba žiedas, bet pastaraisiais metais jo populiarumas pasaulyje labai smarkiai sumažėjo dėl prastesnių ilgalaikių rezultatų ir komplikacijų, susijusių su žiedu, kaip svetimkūniu. Atsiranda kitos operacijos. Klasikinė operacija – vadinamoji skrandžio apylankos operacija, kai padaromas mažas skrandukas. Jis sujungiamas su plonąją žarna. Ši operacija daroma apie 50 metų ir laikoma auksiniu standartu. Kaip alternatyva žiedo operacijai dabar pastaruoju metu labai smarkiai populiarėja operacija, kurios metu nupjaunama didelė dalis skrandžio. [...] To skranduko talpa lieka apie 60–70 ml. Ši operacija gana nauja. Ji daroma apie 10 metų“, – pasakoja A. Maleckas.

Ketvirtasis, pats naujausias metodas, pradėtas taikyti prieš penkerius metus, – skrandžio sulankstymas.

„Yra vadinamasis skrandžio sienos įvertimas į skrandžio vidų. Žmonės ją vadina skrandžio sulankstymu. Vietoj to, kad nupjaunamas skrandis, kaip trečiosios mano minėtos operacijos metu, kai nupjaunama ir pašalinama dalis skrandžio, tai šioje vietoje skrandis nenupjaunamas, o paprasčiausiai verčiamas į vidų ir padaromas toks raumeninis vamzdelis. Turime maždaug trejų metų savo pacientų patirtį. Rezultatai trejų metų yra panašūs kaip ir skrandžio žiedo. Žmonės numeta apie 45–50 proc. viršsvorio“, – tvirtina medikas.

Skrandžio sulankstymas – nekainuoja

Gydytojas A. Maleckas pasakoja, kad skrandžio sulankstymo operacija – viena populiariausių, kurią renkasi dėl nutukimo kenčiantys žmonės. Pacientams patinka tai, kad skrandžio sulankstymo atveju niekas neišpjaunama, neįdedami jokie svetimkūniai, o reikalui esant, chirurgas skrandį gali vėl „atlankstyti“. Tačiau didžiausias tokių operacijų privalumas – jos pacientui nieko nekainuoja.

„Pagrindinė priežastis, dėl kurios siūlome rinktis šią operaciją, yra ekonominė priežastis, nes tiek, kiek Lietuvoje Ligonių kasos skiria šioms operacijoms, tai ši skrandžio sulankstymo operacija išeina be jokių papildomų kaštų ligoninėms. Kitaip sakant, tiek, kiek yra skiriama, už tiek šias operacijas ir įmanoma padaryti“, – nurodo A. Maleckas.

Jo aiškinimu, norint atlikti kitas, sudėtingesnes operacijas, reikalingos labai brangios priemonės.

„Reikalingi visokie specialūs mechaniniai instrumentai, kurie ir siuva, ir pjauna. Jie labai patikimi, sumažina komplikacijų galimybę, tačiau jie vienkartiniai, todėl brangūs. Pagal ligonių kasas, nekompensuojamą operacijos kainos dalį turėtų padengti ligoninė ir kompensuoti pacientams, kurie pageidautų tokių operacijų. Kadangi ligoninių biudžetai riboti, susidaro gana nemaža eilė būtent toms kitoms operacijoms, o šias skrandžio sulankstymo operacijas galime atlikti be jokios papildomos eilės ir didesnio laukimo“, – sako A. Maleckas.

15 cepelinų nebesuvalgo

Profesorius teigia, kad skrandžio sulankstymas tiktų ne visiems, nes būtina atsižvelgti į paciento svorį, esamas ligas ir pan. Be to, kiekvienas žmogus po tokios operacijos gali jaustis skirtingai. Kunigas R. Taučius buvo tas, kuriam, atrodo, pasisekė.

„Prisimenu ir profesorius sakė – tu buvai pats geriausias mūsų pacientas, kuris pasiekė labai gerų rezultatų. [...] Pirmas didžiausias džiaugsmas, kas pasikeitė po operacijos, pradėjo kristi svoris. Tas kritimas man davė laisvą judėjimą. Normalizavosi kraujo spaudimas. Aš pagavau tokį judėjimo cinkelį. Nereikėjo daug valgyti“, – teigiamus pokyčius vardija R. Taučius.

Jis priduria – po operacijos mažiau norisi valgyti, lengviau pajusti sotumo jausmą, nebėra tokio apetito, kuris buvo anksčiau: „Iki operacijos sugebėdavau suvalgyti labai daug cepelinų. Prieš operaciją vieną kartą pas mamą namuose per du kartus sugebėjau suvalgyti 15 cepelinų. Dabar tiek neįveikiu. Dabar suvalgau vieną cepeliną, ir viskas, man užtenka. Iš karto jaučiasi sotumas. Pasikeičia pats gyvenimo būdas. Iš karto ir nuotaika pagerėja“, – sako R. Taučius.

Teko atlikti antrą kartą

Rolandui svarstyklės šiandien rodo 100 kg, tačiau jis turėtų sverti mažiau, nes, kaip pats prisipažįsta, pastaruoju metu buvo šiek tiek atsipalaidavęs – valgė per riebiai. Būtina pastebėti, kad į nutukimą linkusiems žmonėms vien tik operacija norimo rezultato dar nesuteikia. Pacientai visą gyvenimą turi sveikai maitintis, nepersivalgyti, laikytis pastovaus ritmo. R. Taučiui po kiek laiko teko antrąkart gultis po skalpeliu, nes skrandis nebeatlaikė per didelės apkrovos.

„Nesisaugojau, atsipalaidavau, pradėjau valgyti riebesnį maistą, bet tai tuo pačiu buvo ženklas – jei jau padarė operaciją, tai vis dėlto reikia saugotis ir rasti tą aukso viduriuką. Dabar dietologai specialiai dirba, kad tas svoris būtų reguliuojamas, [...] nuolat prižiūri chirurgai. Kai nesisaugojau, atsirado skrandžio išvarža. Dėl to teko vėl iš naujo tvarkyti skrandį, bet dabar jaučiuosi puikiai“, – sako vienuolis pranciškonas R. Taučius.

Jį prižiūrintis gydytojas A. Maleckas pasakoja, kad Kauno klinikos, kuriose medikas dirba, kasmet atlieka iki 180 nutukimo chirurgijos operacijų. Visoje Lietuvoje šis skaičius siekia 250. Tačiau šimtai žmonių operacijos dar laukia eilėje. Tokių gyventojų šalyje daugėja.

Ilgalaikės pasekmės – nežinomos

Pasak A. Malecko, viena populiariausių – skrandžio sulankstymo – operacija yra dar naujas metodas, tad nėra iki galo aišku, kaip pacientai jausis po, pavyzdžiui, dešimties metų.

„Pasaulyje nėra pakankamai tokių tyrimų, kurie palygintų šias operacijas. Beje, šiuo metu ruošiamės atlikti panašų tyrimą – palyginti skrandžio apylankos operaciją su kitomis. Tada gal palyginsime ir ekonominę, ir gyvenimo kokybės puses. Tada galėsime atsakyti, kuo skiriasi ar kuo pranašesnės vienos ar kitos operacijos. [...] Kol kas stebima, renkami duomenys“, – sako A. Maleckas.

Jo teigimu, ar žmogui reikėtų susirūpinti ir kreiptis dėl operacijos, sprendžiama atsižvelgiant į kūno masės indeksą (KMI). „Jei KMI yra 40 ir daugiau, operacinis gydymas jau siūlomas, net jei žmogus neturi ligų, susijusių su nutukimu, nes tos ligos jau yra netoli. Taip pat siūlomas operacinis gydymas ir su mažesniu KMI (35–40), bet tada pacientas privalo turėti ligų, susijusių su nutukimu, pavyzdžiui, padidintas kraujospūdis, cukraligė, miego sutrikimai, kurie vadinami miego apnija, jaunoms moterims – nevaisingumas, artrozė, sąnarių pakitimai“, – nurodo A. Maleckas.

Jis akcentuoja – operacija daroma tik su viena svarbia sąlyga: „Žmogus privalo būti išbandęs kitus gydymo metodus. Tai reiškia, jis turi būti bandęs keisti gyvenimo būdą, taikyti dietas. Tai absoliuti sąlyga. Be šito mes pacientams nesiūlome operacinio gydymo, jeigu jis nėra išbandęs kitų metodų. Tik tada, jeigu žmogui nepavyko svorio numesti kitais būdais ir jis atitinka anksčiau išvardintus kriterijus, siūloma operacija“, – aiškina profesorius A. Maleckas.

Anot jos, kai veidrodžių dar nebuvo, į savo atspindį žiūrėta vandenyje, nušlifavus akmenis ar metalą.

– Rašote, kad jau XIV amžiuje aukščiausio rango lietuviai turėjo mažus veidrodėlius. Kaip jie atrodydavo?

– Iš lietuviškų duomenų žinoma, kad veidrodžiai naudoti jau XIV–XV a. Lietuvoje jie rasti Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, Valdovų rūmuose. Archeologai nerado pačių veidrodėlių, tik medinius fragmentus, kuriuos identifikavo kaip veidrodžių dėžutes. Jei tuometinį veidrodį suprantame kaip veidrodinį paviršių, tai buvo arba metalas, arba stiklas. Didelė tikimybė, kad XIV–XV a. tai buvo metalo plokštelės.

Žemutinės pilies teritorija – labai pelkinga vieta, ten gerai užsikonservavo mediniai radiniai, iš jų ir žinoma, kad veidrodžių būta. Tie veidrodėliai, mano manymu, buvo nešiojami, kišeniniai, su dviem uždaromis detalėmis. Kadangi ne taip paprasta medinius daiktus identifikuoti tokioje siauroje srityje, Lietuvos archeologai tai padarė remdamiesi panašiais vokiečių ir slavų archeologų radiniais.

Tai yra naujas atradimas. Kadangi visas miestas tuo metu buvo įsikūręs žemutinės pilies teritorijoje, sunku tiksliai nuspręsti, kas turėjo veidrodžius. Pagal europinę tradiciją, veidrodžiai buvo prabangos daiktai, todėl sprendžiama, kad jie galėjo priklausyti turtingųjų luomui.

– Kaip save matydavo lietuviai ir kitos tautos anksčiau, kai veidrodžių dar nebuvo?

– Rašytinių šaltinių apie tai neišlikę, bet žinoma, kad atspindys žmogų lydėjo visuomet. Tai galėjo būti ir lygus vandens paviršius, ir dubuo su vandeniu, vėliau – nugludinti akmenys, galiausiai – metalas.

Metalas būdavo šlifuojamas, ilgą laiką jis buvo daug geresnis nei stiklas. Jau romėnai turėjo stiklinius veidrodėlius, bet jie buvo trapūs ir maži. Todėl nupoliruotas metalas daug geriau reflektuodavo ir atlikdavo veidrodžio funkciją. Tikėtina, kad veidrodėliai galėjo būti gaunami su keliaujančiais pirkliais.

– Rašote, kad XVII a. Lietuvoje atsirado nemažai veidrodžių. Jie atlikdavo ir estetinę funkciją, ar ne?

– Taip, XVII a. veidrodžiai pradėti taikyti interjere, jie iš tiesų buvo gražūs ir puošnūs, kaip meno dirbiniai. Būtent tada iš veidrodžio pavogta ta naudinga, tualetinė funkcija, jis perkeltas į interjerą.

Naudojant veidrodį, žaista su šviesa ir erdve. Gražus ir pats veidrodis, bet jis naudotas ir erdvei praplėsti, patalpoje didinti apšvietimą – kabintas priešais langus, taip interjere sukuriant tarsi gyvą peizažą.

Šios funkcijos išliko iki pat XX a. ir net dabar naudojamos. Kalbant apie erdvę ir šviesą, niekas geriau nepasitarnauja interjere nei veidrodis. Be to, kad buvo gražus, jam suteikta daug kitų funkcijų. Kadangi tai buvo brangus dirbinys, veidrodžio rėmai galėjo būti drožinėti, auksuoti, veidrodiniai – tarsi meno kūrinys.

– Ar tokį daiktą galėjo įsigyti tik turtingi žmonės?

– Taip, toks veidrodis, apie kokį papasakojau, buvo būdingas aukščiausiam sluoksniui – tai prabangos ir prestižo daiktas. Prancūzų istorijoje yra atvejų, kai žmonės nuskursdavo ir parduodavo žemės plotus už tai, kad galėtų įsigyti veidrodį.

Nerasta įrašų apie tai, kad taip būtų buvę Lietuvoje, bet, be abejo, tai turtingųjų daiktas. Miestiečiai ir smulkesni bajorai iki XVII a. galėjo turėti ir naudoti mažus, prastesnės kokybės metalinius veidrodėlius. Tačiau tai nebuvo masinis reiškinys.

– Rašote, kad XVII–XX a. populiarūs veidrodžių tipai buvo psiche, triumo ir židinio triumo. Kaip jei atrodo ir kuo skiriasi?

– Tai pagrindiniai veidrodžių tipai, kuriuos man pavyko išskirti, jie skiriasi konstrukcija. Pirmąjį – psiche – priskirčiau tualeto veidrodžiams. Tai – žmogaus atspindžiui pamatyti sukurtas veidrodis, jo pavadinimas galėjo kilti nuo Psichės mito.

Šio veidrodžio konstrukcija išsiskiria tuo, kad tai aukštas vertikalus veidrodis, rodantis visą žmogaus ūgį. Veidrodis yra sukiojamas per centrinę horizontalią ašį. Pasukus skirtingais kampais, galima pamatyti daugiau savo nugaros, atrandama vadinamoji kūno geografija. Žmogus pirmą kartą pamato savo nugarą, gali pamatyti, kaip jis atrodo – be tarnų, bet kitų žvilgsnių. Kol nebuvo didelio veidrodžio, savęs nebuvo galima pamatyti, nebent – kitų akimis.

Triumo ir židinio triumo yra interjero veidrodžiai. Pats terminas triumo yra prancūziškas, jis reiškia erdvę arba mūro sieną tarp dviejų langų arba durų. Tai taip pat aukštas ir vertikalus veidrodis, jo apačioje galima pastatyti stalelį.

Kiek keistokas variantas – židinio triumo. Patys prancūzai yra pažymėję, kad toks veidrodis kabinamas virš židinio, jo funkcija – atspindėti ir taip paaukštinti žemą sumūrytą židinį, vertikaliai jį ištempiant. Taip padėtas veidrodis atspindi ir šviesą, ir ant židinio atbrailos padėtas meno vertybes. Tai žaidimas su interjeru, nes visko tuomet atrodo gausiau.

– Ar ilgai tarnaudavo tie senieji veidrodžiai?

– Viskas priklausė nuo to, iš ko veidrodis pagamintas. Iki XIX a., prieš atrandant sidabravimą, veidrodžiai gaminti su metalais, pavyzdžiui, gyvsidabriu. Todėl sudrėkęs gyvsidabrio veidrodis prastai reflektuodavo vaizdą, jį išmušdavo dėmėmis. Toks veidrodis būdavo ir pavojingas, nes gyvsidabris nėra saugiausia medžiaga.

Viskas priklausydavo nuo sąlygų – kaip buvo pagaminti veidrodžiai, kur jie kabinti. Būdavo net speciali informacija, kaip prižiūrėti, valyti veidrodį, kaip namų ruošoje su juo elgtis, kad nesuskiltų ir ilgai tarnautų.

XIX a. prasideda veidrodžių sidabravimas. Šis būdas leidžia vartotojams ir gamintojams džiaugtis daug kokybiškesniais veidrodžiais. Juk nekokybiškai pagaminti veidrodžiai galėdavo reikšti net bankrotą.

– Būdavo vertinami net suskilę veidrodžiai?

– Taip, pagal Vakarų Europos veidrodžių istoriją, net suskilę jie būdavo paliekami reprezentaciniuose kambariuose – nejudinami, laukiant keliaujančių meistrų. Tokie meistrai keliaudavo per miestus ir dvarus, taisydavo daiktus.

Neteko girdėti nieko apie tokius keliautojus Lietuvoje, bet yra žinių iš XX a., kad veidrodžiai buvo taisomi. Sudužę veidrodžiai tikrai buvo vertinti tiek, kad būtų taisomi. Šiais laikais to tikriausiai niekas nebedarytų. Be to, suskilęs veidrodis taip pat galėjo būti naudojamas. Minima, kad sienų apmušalai būdavo su veidrodėliais – galima įsivaizduoti, kad taip daryta panaudojant šukes.

Per penkerius metus ištirpo trijų aukštų namo storio ledas

Kino aktorius Leonardo DiCaprio su filmo komanda liepos 4 d. vaikščiojo po Bafino salą, kuri yra Arkties vandenyno viduryje. Nors prie šiaurinio ašigalio turėtų būti labai šalta, saloje telkšojo balos.

„2040 m. galėsite skersai perplaukti visą Šiaurės ašigalį. Vasarą ten nebeliks jokio ledo. Mes deginame tiek daug iškastinio kuro, kad ledas tirpsta. Arktis Šiaurės pusrutulyje palaiko pastovią oro temperatūrą. Jei tai išnyks, pasikeis povandeninės srovės, orų struktūros. Dėl to sulauksime dar pražūtingesnių potvynių ir katastrofų. Tai pats dramatiškiausias visų laikų pasaulinės gamtos pokytis“, – pasakoja žurnalui „National Geographic“ atstovaujantis tyrinėtojas Enrikas Sala.

Grenlandijoje klimatologas Jasonas Boxas L. DiCaprio parodė dešimties metrų ilgio orų matavimo stoties kabelį, kuris dar prieš penkerius metus buvo po ledu. Per pastaruosius penkerius metus visame Grenlandijos paviršiuje ištirpo trijų aukštų namo dydžio ledo sluoksnis. Tokio reiškinio anksčiau nebuvo.

Apie pavojus, kurie laukia, jei žmogus nestabdys visuotinio atšilimo, ir yra didelio populiarumo sulaukęs režisieriaus Fisherio Stevenso dokumentinis filmas „Before the Flood“ – „Prieš tvaną“. Įvairūs netikėti potvyniai – filme kone dažniausiai įvardijama problema.

Sala turi pirkti kitos salos žemes

Šiltėjant klimatui ir tirpstant ledynams, vanduo užkariauja naujas teritorijas, o tokioms saloms, kaip Ramiajame vandenyne esantis Kiribatis, gresia visiškas užliejimas. Apie tai filme pasakoja Kiribačio prezidentas Anote`as Tongas.

„Šiuo metu susiduriame su dideliu potvyniu. Jis užliejo gėlo vandens telkinius, kurie buvo geriamojo vandens šaltinis. Mokslininkai prognozuoja, kad mūsų salos atsidurs po vandeniu. Kyla klausimas – ką galime padaryti. Šiuo metu bendruomenes perkeliame iš vienų vietų į kitas, kurių vanduo dar nepasiekė, bet dėl mūsų ilgalaikės strategijos diskutuojame tarptautiniu lygiu, nes turime susitaikyti su tikrove – negalėsime apgyvendinti visų žmonių. Priėmėme orios migracijos politiką – nusipirkome dalį Fidžio salų, taigi, jei žmonės nuspręs emigruoti šiandien, jie gali tai padaryti. Jie privalo tai padaryti“, – tvirtina A. Tongas.

JAV prezidentas Barackas Obama visuotinį atšilimą yra įvardijęs kaip didžiausią šių laikų žmonijos iššūkį. B. Obama L. DiCaprio tvirtino, kad užkirsti kelią blogiausiam vis dar įmanoma.

„Jei per artimiausius 20 m pradėsime taikyti jau esančias technologijas, kad sumažintume anglies dvideginio išmetimą ir kreivės ims pamažu keistis, tada, kai atsiras naujos technologijos, galėsime išsikelti vis ambicingesnių ir ambicingesnių tikslų kiekvienais metais. Visiškai nepanaikinsime visuotinio atšilimo, kuris dabar neišvengiamas, bet galime pasiekti, kad tai nebūtų katastrofišką“, – įsitikinęs B. Obama.

Dėl klimato kaitos gali prasidėti kariniai konfliktai

Anot B. Obamos, jį, kaip valstybės vadovą, neramina ne tik tai, kad bus užlietos žmonių gyvenamos vietos: „Didžiulė žmonijos dalis gyvena prie vandenyno. Jei žmonės pradės keltis iš savo gyvenamųjų vietų, matysime konfliktus, kylančius dėl ribotų išteklių. Dėl to Pentagonas yra pareiškęs, kad visuotinis atšilimas yra ne tik aplinkosaugos, bet ir nacionalinio saugumo problema“, – sako B. Obama.

Apie karinius konfliktus dėl geriamojo vandens bei maisto užsimena ir popiežius Pranciškus, pernai parašęs encikliką apie Žemės planetos apsaugą. Viena pagrindinių popiežiaus minčių – dėl klimato kaitos visų pirmiausia nukenčia patys vargingiausi.

B. Obama teigė, jog tai supranta, tačiau JAV jau greit valdys daugumą Kongrese užsitikrinę respublikonai ir jų lyderis – naujasis prezidentas Donaldas Trumpas. Jo požiūris į visuotinį atšilimą visai kitoks.

„Šiandien turėtų būti 20 laipsnių šilumos, bet čia labai šalta. Jūs kalbate apie visuotinį atšilimą. Kur jis? Mums reikia visuotinio atšilimo! O jie man sako – jis nieko nesupranta, tai pasaulinė problema. Ne, aš tikrai nesuprantu. Pasidarykime intelekto testus“, – per vieną iš susitikimų su rinkėjais ragino D. Trumpas.

Gyventojai moka didesnius mokesčius

Jungtinės Valstijos – antra labiausiai atmosferą teršianti valstybė po Kinijos. Tačiau, jeigu Kinijos valdžia nutarė imtis permainų ir masiškai statosi saulės bei vėjo jėgaines, Amerika su D. Trumpu gali žengti atgal, o tai neišeitų į gera. Taip mano Mykolo Riomerio universiteto politologė Rima Urbonaitė.

„Prezidento B. Obamos administracija labai daug dirbo su Paryžiaus susitarimais. D. Trumpas aiškiai sako, jog jis nori, kad JAV pasitrauktų iš Paryžiaus susitarimų [Rinkimų dieną šį pažadą D. Trumpas panaikino iš savo internetinės svetainės – LRT.lt]. Pats D. Trumpas apskritai yra kalbėjęs apie tai, kad globalaus atšilimo teorija, koncepcija yra kinų išradimas, norint JAV įmones padaryti mažiau konkurencingomis. Jo noras tiek išeiti iš Paryžiaus susitarimų, tiek nutraukti finansavimą Jungtinių Tautų programoms, susijusioms su visuotiniu atšilimu, atrodo, visiškai keistų diskursą, kurį vykdė B. Obama ir jo administracija“, – atkreipia dėmesį R. Urbonaitė.

D. Trumpas teigia, kad nėra jokių visuotinio atšilimo įrodymų. Tačiau filme „Prieš tvaną“ kalbantis Majami Bičo meras Philipas Levine`as tokius skeptiškus žmones kviečia atvykti į jo kurortą, kad šie savo akimis pamatytų, kas iš tikrųjų vyksta.

„Pas mus vyksta vadinamieji saulėtos dienos potvyniai. Įsivaizduokite, graži saulėta diena, o staiga matote, kad į gatvę ima plūsti vanduo. Kai jūros lygis kyla, vanduo pasiekia paplūdimį ir plūsta į mūsų gatves per kanalizaciją. [...] Pradėjome statyti pompas. Jas statome per visą pakrantę. Per didžiausią potvynį reikėdavo kanojų“, – sako P. Levine`as.

Kelių aukštinimas, kad jų nepasiektų vanduo, ir elektrinių vandens pompų įrengimas – 400 mln. dolerių vertės projektas. Pinigai, pasak P. Levine`o imami iš miesto biudžeto, todėl gyventojams buvo padidinti mokesčiai. Tai, kaip neslepia P. Levine`as, niekada nėra geras politinis sprendimas, tačiau, jo teigimu, šių investicijų turėtų užtekti 40–50 metų.

Mokslininkui grasino mirtimi

D. Trumpas, dienraščio „Miami Herald“ žurnalistės paklaustas, ar Majami Bičo valdžia, aukštindama kelius ir takus, tą daro visai be reikalo, atsakė: „Nesu linkęs tikėti į žmogaus padarytus klimato pokyčius. Tam tikros įtakos jis gali daryti, bet nemanau, kad tas poveikis toks niokojantis. Sakyčiau, kad klimato temperatūra natūraliai svyruoja aukštyn, žemyn. Taip yra metų metus. Kas yra problema, kad verslas kenčia, ir jaučiu, kaip įvairūs suvaržymai kelia didžiulius nuostolius ekonomikai, darbo vietoms ir kitoms sritims.“

Vis dėlto filme „Prieš tvaną“ kalbinamas Pensilvanijos valstijos universiteto profesorius Michaelas E. Mannas teigia, kad net 97 proc. klimatologų sutaria, jog per pastaruosius amžius klimatas sparčiai ir  pavojingai šyla. M. E. Manno komandos sudaryta pasaulio temperatūros kreivė dabar iššovusi dvigubai aukščiau už įprastą lygį.

Tie patys 97 proc. klimatologų sutinka, kad ši situacija susidarė dėl tiesioginio žmogaus įsikišimo, ypač iškastinio kuro deginimo. Būtent iškastinio kuro pramonė labai nemėgsta girdėti tokių žinių. Taip nemėgsta, kad mokslininkui net grasino mirtimi:

„Mane apšmeižė „The Wall Street Journal“ redakcinis straipsnis, televizijos kanalas „Fox News“ teigė, kad esu melagis. Taip pat man grasino mirtimi taip rimtai, kad Federalinis tyrimų biuras (FTB) net turėjo atvykti į mano įstaiga, kad ištirtų man atsiųstą voką, kuriame buvo balti milteliai. Grasino ir mano šeimai. Šie žmonės žino, kad jiems nereikia laimėti mokslinių debatų. Jiems tereikia sukiršinti visuomenę“, – sako M. E. Mannas.

Respublikonai nenori mažinti taršos

Kaip pastebi politologė R. Urbonaitė, D. Trumpo skeptiškas požiūris į aplinkosaugos problemas nėra naujiena: daugelis valdžioje esančių respublikonų priešinosi iniciatyvoms mažinti aplinkos taršą ir varžyti tas kompanijas, kurios nesilaiko taršos standartų. Taip yra dėl to, kad iškastinio kuro pramonė nuo seno turi glaudžius ryšius su respublikonais.

„Broliai Kochai yra vieni didžiausių respublikonų finansuotojų. Kalbame ne apie šimtus tūkstančių, bet dešimtis milijonų, išleidžiamų rinkimų kampanijų finansavimui. [...] Broliai Kochai į „Forbes“ sąrašus patenka kaip vieni pirmųjų pagal turimus turtus. Kitas dalykas – daugelis ekspertų atkreipia dėmesį į tai, kad broliai Kochai finansuoja ne tik politikus, išskirtinai respublikonus, bet lygiai taip pat finansuoja ir mokslo ekspertus arba mokslo centrus, kurie neigia šios problemos egzistavimą ir tai, kad apskritai net negali būti jokio mokslo apie klimato kaitą“, – akcentuoja R. Urbonaitė.

Ji priduria – būtent iš dujų, naftos, kalnakasybos kompanijų skiriamų pinigų politinėms kampanijos 30 proc. ar mažiau atitenka demokratams. Likusieji 70 proc., o kartais ir daugiau, tvirtina R. Urbonaitė, atitenka respublikonams.

Aplinkos apsaugos vadovas – prieš klimato kaitą?

Filme „Prieš tvaną“ kiekvienos šalies gyventojai kviečiami įvairiais būdais prisidėti prie aplinkosaugos stiprinimo. Viena iš priemonių – balsuoti už tuos žmones ir partijas, kurios skatina atsinaujinančią energetiką. Panašu, kad amerikiečiai šį kartą nusprendė veikti atvirkščiai.

Nerimą aplinkosaugininkams kelia ir tai, kad, kaip rašo portalas „Scientific American“, D. Trumpas pereinamuoju laikotarpiu Aplinkos apsaugos agentūrai vadovauti parinks Konkurencingo verslo instituto atstovą Myroną Ebellį, kuris žinomas kaip vienas stipriausių ir aktyviausių klimato kaitos skeptikų. Jį organizacija „Greenpeace“ net yra įtraukusi į „nusikaltėlių prieš klimatą“ sąrašą.

Energetikos departamentui pereinamuoju laikotarpiu tikriausiai vadovaus Mike`as McKenna, kuris yra respublikonų energetikos srities lobistas. Vieni iš jo klientų – jau minėta stambi kompanija „Koch Industries“

Apžvalgininkų teigimu, laukia, švelniai sakant, „įdomūs“ ir neramūs laikai. Politologė R. Urbonaitė pastebi, kad aplinkai pavojų kelia ne tik verslo interesų paisantys politikai, bet ir abejinga visuomenė.

„Joks politikas niekada neignoruos problemos, jeigu ta problema bus labai aktuali rinkėjui. Problema turbūt ta, kad apie tai garsiai mažai kalbama. Apie tai nėra pakankamai švietimo ir nėra pakankamai orientacijos į ilgalaikę perspektyvą. Pasėtos abejonės apskritai šia problema sukūrė apatiją iš rinkėjų pusės. Jiems tai nėra įdomu ir politikai gali su šia problema elgtis, kaip tinkama jų rėmėjams. Kai kas net skaičiavo, kad iš 4,5 val. debatų šiam klausimui buvo gal apie 6 min. Puikiai suprantame, koks yra požiūris į šio klausimo svarbą“, – sako R. Urbonaitė.

Su tuo sutinka įmonės „TinyLab Productions“ įkūrėjas Artūras Šlajus. Jo teigimu, žmonėms taip pat būdinga ir kurti taisykles, kurių visi turi laikytis, kad tikslai būtų pasiekti.

Norint sulieknėti sportą siūlo sužaidybinti

Anot A. Šlajaus, žaidimai gali padėti lavinti įvairius įgūdžius. „Strateginiai žaidimai, „tycoon“ tipo žaidimai, kuriuose turi sukurti, pavyzdžiui, savo transporto sistemą ar kokį nors pasilinksminimų parką, manau, netiesiogiai padeda lavinti planavimo įgūdžius, padeda išmokti numatyti į priekį. Tai po to gali padėti ir profesiniame gyvenime“, – įsitikinęs A. Šlajus.

Pastaruoju metu žaidimų naudą galima pajusti ir kitaip, kur kas konkrečiau. Pasaulyje populiarėja vadinamasis sužaidybinimas – įvairių žaidimų elementų perkėlimas į kasdienį gyvenimą. Sunku prisiversti sportuoti, mokytis ar laikytis darbo grafiko? O kam lengva? Tačiau, jei ta pati užduotis bus pateikta žaidimo forma, žmogus pasieks kur kas geresnių rezultatų.

Pavyzdžiui, už kiekvieną išspręstą matematikos uždavinį kompiuteryje ar mobiliojoje programėlėje mokinys gauna taškų, pakyla į naują lygį ar pelno kitokių virtualių apdovanojimų. Tai visai kaip herojai kompiuteriniame žaidime. Kaip teigia A. Šlajus, šis paprastas metodas – „vykdyk užduotis, gauk prizų“ – išties veikia.

„Pavyzdžiui, žmogus nori numesti svorio. Žmonės pabando ir sako – ai, man reikia prisiversti, man sportas nelabai patinka. Tačiau, jeigu sportą sužaidybini, pavyzdžiui, pradedi sekti savo svorį ar svarmenų, kuriuos pakeli sporto salėje, svorį, jeigu pradedi sekti, kiek nubėgai, per kiek laiko tai padarei, tada imi matyti tuos skaičius, įsijungia psichologinė grandinė, kuri sako – žiūrėk, tu kažką darai, galbūt tau tai nėra labai malonu, bet tu matai rezultatą. Iš to kažką gauni, kažkokį apdovanojimą. Iš esmės tai ir pavirsta žaidimu“, – aiškina A. Šlajus.

Anot jo, tada žmogus į sporto salę eina ne dėl to, kad jam labai patinka sportuoti, bet dėl to, kad pamatytų didesnį skaičiuką. Rezultatas, tikina A. Šlajus, galiausiai būna teigiamas – žmogus sportuoja, nors kitu atveju jau seniai šią veiklą būtų metęs.

Žaidimas paskatino pasiekti geresnių rezultatų

Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) studento programuotojo D. Ašeriškio, žaidimams būdingus elementus – taškus, ženklelius, reitingavimą – galima taikyti įvairiose srityje. D. Ašeriškio, šiuo metu rašančio daktaro disertaciją apie sužaidybinimą, teigimu, šie elementai dabar labai populiarūs ir yra gausiai naudojami.

Paklaustas, kokie sėkmingiausi tokio metodo pavyzdžiai, D. Ašeriškis pasakoja apie internetinę kalbų mokymosi programą „Duolingo“. Skaityti žodyną ir „kalti“ teoriją daug kam nuobodoka, bet spręsti testus ir vykdyti vis naujas užduotis – jau kas kita.

„Šiuo metu itin populiari „Duolingo“ sistema, kuri leidžia vartotojams mokytis kitų užsienio kalbų. Ji išnaudoja tikrai daug žaidimų elementų, kurie taikomi dabartiniuose mobiliuosiuose žaidimuose. Ši sistema tikrai rodo gerus, pozityvius rezultatus. Žmonės labai įsitraukia, labai naudojasi ta sistema, grįžta prie jos kiekvieną dieną, lygiai taip pat, kaip jie grįžta į žaidimus“, – sako D. Ašerskis.

Anot jo, „Duolingo“ galima palyginti ir su didelio populiarumo sulaukusiu žaidimu „Candy Crush“: „Šis žaidimas kiekvieną dieną tau primena, kad reikia apsilankyti, už kiekvieną apsilankymą duoda papildomų taškų. Lygiai taip pat „Duolingo“ programėlė kiekvieną dieną tave pakviečia pasimokyti, praleisti 10–15 minučių, mokantis užsienio kalbos.“

D. Ašeriškis su komanda sukūrė sužaidybintą kompiuterinio programavimo užduočių programą, kuri, kaip jis sako, jau atnešė gerų rezultatų. „Moksleivius kvietėme mokytis programavimo. Jiems pasiūlėme neprivalomą veiklą, kuri buvo sužaidybinta, t. y. papildomas mokymasis buvo sužaidybintas“, – pasakoja D. Ašeriškis.

Pasak jo, buvo bandoma pasitikrinti, kas nutiks, jei į bendrą mokymosi sistemą bus įtraukti žaidimams būdingi elementai: ženkleliai, taškai, pirmaujančiųjų lentelės ir kt. „Norėjome pasižiūrėti, ar tai paskatins moksleivius daugiau mokytis papildomai. Pastebėjome, kad tie, kurie susidomėjo, papildomai mokėsi ir dirbo su ta sužaidybinta sistemos dalimi, pasiekė geresnių rezultatų galutiniame vertinime“, – sako D. Ašeriškis.

Sužaidybinimą naudoja ir prekybos centrai

Kodėl žaidimai nepraranda populiarumo, o jų savotišką atšaką – sužaidybinimą – įvairiose srityse išbando vis daugiau žmonių? Lietuvių įmonės „TinyLab productions“ įkūrėjas A. Šlajus mano, kad žmonėms tiesiog patinka susikurti tam tikras taisykles ir, jų besilaikant, siekti tikslų.

„Kas yra žaidimas pagal apibrėžimą? Žaidimas yra tikslo siekimas, apribojant save tam tikromis taisyklėmis, kurių susitariame laikytis. Pavyzdžiui, krepšinis. Kodėl krepšinyje reikia mušinėti kamuolį į žemę, kai bėgi? Kodėl negalima jo tiesiog neštis? Kaip ir nėra objektyvios priežasties, bet mes sukūrėme taisyklę, susitarėme, kad reikia mušinėti kamuolį į žemę. Kodėl mes ją sukūrėme? Todėl, jog norime, kad žaidimas būtų įdomesnis. Kai mušinėji kamuolį, tau sunkiau bėgti, yra galimybė, kad galbūt kažkas iš tavęs tą kamuolį atims“, – aiškina A. Šlajus.

Programuotojas D. Ašeriškis priduria, jog žaidimai – neatskiriama žmogaus egzistencijos dalis, tad natūralu, kad vienokia ar kitokia forma galime žaisti kasdienybėje.

„Jeigu pažiūrėtume iš šalies, vaikai mokytis pradeda būtent žaidimo forma. Dėl to netgi galėčiau teigti, kad tai žmonėms yra pats natūraliausias mokymosi būdas, nes mes mokytis ir susipažinti su pasauliu vaikystėje pradedame per žaidimus. Manau, kad tai – žaisti žaidimus – netgi yra dalis mūsų normalios būties“, – tvirtina D. Ašeriškis.

Galbūt kai kurie manote,  kad sužaidybinimo tema jums tolima. Tačiau prisiminkite, ar esate prekybos centre pasinaudoję akcija „pirk du, o trečią gauk dovanų“? Ar esate ieškoję prizo po gėrimo kamšteliu? Ar pirkę tik tas prekes, už kurias kasininkai duoda žaisliuką? O gal rinkote lipdukus, kad paskui galėtumėte perpus pigiau nusipirkti puodų rinkinį? Visa tai – apsipirkinėjimas su žaidimo elementais.

Šiemet didelis dėmesys skiriamas temai, kaip žaidimus pritaikyti buityje.

Kaip save paskatinti sportuoti, mokytis ar laikytis darbo grafiko? Viena priemonių – vadinamasis sužaidybinimas, kada į realų gyvenimą perkeliami tam tikri žaidimo elementai. Pavyzdžiui, mobilioji programėlė, kuri už kiekvieną nubėgtą kilometrą duoda taškų; matematikos užduotis, kuria atlikęs, mokinys „pakyla“ į naują lygį, ir pan.

Vienas renginio „Game On“ dalyvių, programuotojas Darius Ašeriškis sako, kad šie pasaulyje vis dažniau taikomi metodai duoda gerų rezultatų, kadangi žaidimai – neatskiriama žmogaus egzistencijos dalis.

Renginyje „Game on“ įvairių šalių kūrėjai pristatys savo žaidimus, lankytojai pamatys, ką gali virtualioji realybė, taip pat bus pristatytos naujausios, Lietuvoje dar neparduodamos, technologijos.