Kai vieną vėstančio rudens dieną pajutau gerklės peršulį ir ėmiau kosėti, pamaniau, kad peršalau darbuodamasi sode. Kaip nuo tokios ligos gydytis, puikiai žinau, geriausias vaistas – žolelių arbatos su medumi.
Po dienos truputį palengvėjo, bet trečią negalavimo dieną pajutau, kad maistas nebeskanus.
Šis požymis privertė pasidaryti COVID-19 testą. Abejonės pasitvirtino, paaiškėjo, kad abu su vyru pasigavome virusą. Tikėjomės, kad liga nekamuos, pavyks lengvai persirgti. Anatolijus – stipresnės sveikatos, tvirtesnis, jo liga į lovą nepaguldė.
O aš kasdien jaučiausi vis prasčiau.
Svaigo galva, trūko oro, supratau, kad laikas kviestis greitąją. Jau greitosios pagalbos automobilyje buvau prijungta prie aparatų.
Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje man skubiai atliko tyrimus ir nuvežė į palatą. Ant galvos uždėjo skafandrą, buvo nejauku, jaučiau, kaip džiūsta burna.
Slaugytoja davė lašelį vandens. Trūko oro, plėšiau nuo savęs skafandrą, šaukiau, kad nenoriu mirti, nebegaliu kentėti. Pajutau, kad mano rankas ir kojas kažkas stipriai laiko.
Temstant sąmonei išgirdau dukros riksmą: „Mama, nemirk!“ Sūnus tarė griežtai: „Tu – stipri, turi gyventi, anūkai laukia.“
Iki šiol nesuprantu, kaip palatoje išgirdau savo vaikų balsus, nors jų ten nebuvo.
Slaugytojos visą laiką buvo šalia, gurkšnis vandens ir oro buvo didžiausia atgaiva, o gerosios sesutės tuo metu man lėmė gyvenimą, o ne mirtį.
Visi medikai, su kuriais teko susidurti ligoninėje, žinojo ir mokėjo, ką ir kaip daryti, kaip palengvinti būklę, kaip nuraminti ir padėti.
Nežinau, kiek praėjo mano kančios laiko, kai atsimerkusi pamačiau virš savęs dideles akis. Gydytoja klausė, kaip jaučiuosi. Mano skruostais riedėjo ašaros, dėkingumo negalėjau apsakyti žodžiais.
Ligoninėje praleidau 23 dienas. Nors buvau sunkios būklės, mačiau, kaip atsidavusiai dirbo medikai.
Dažnai klausiau slaugytojų, kaip visą darbo pamainą medikai ištveria su kaukėmis ir kitomis apsaugos priemonėms. Ne viena atviravo, kad grįžusi namo nori tik dviejų dalykų: kvėpuoti grynu oru ir miego. Bet niekada nesiskundė, neverkšleno.
Jau greitai bus dveji metai, kai medikai dirba taip sunkiai. Jie nekėlė riaušių. Kas būtų, jei jie elgtųsi taip, kaip tie, kurie prie Seimo griebėsi akmenų?
Esame karo zonoje, o medikai – pirmose fronto linijose. Ne vienos medikės klausiau, kodėl tiek daug dirba. Atsakė paprastai – vienoms reikia išlaikyti šeimą, kitos nori užsidirbti didesnę pensiją. Atlyginimo mokėjimo dieną mačiau verkiančią slaugytoją. Paaiškino, kad turėjo daug budėjimų, bet mokesčiai sudarė beveik pusę algos.
Norėčiau, kad mūsų valdžia rastų būdą, kaip medikai po sunkaus darbo su mirštančiais ligoniais patys galėtų atgauti jėgas. Kiekvienam jų turėtų būti nemokamai skiriami kelialapiai bent kelias dienas pailsėti kurortuose.
Siūlyčiau medikų darbą pagerbti gražioje Lietuvos vietoje pasodinant kiekvienam jų po pušį. Pušynas ilgus metus oštų ir džiugintų mūsų šalies žmones, primindamas apie sunkų metą, kai teko kovoti su nematomu priešu.
Jei būčiau pasiskiepijusi, tikiu, liga būtų kamavusi kur kas mažiau.
Laukiu tos dienos, kai jausiuosi visiškai sveika, tada uždegsiu gražiausią žvakę prie švenčiausios Mergelės Marijos skulptūros už Klaipėdos medikus, gydančius COVID-19 infekcijos sukeliamas ligas.
