Nuostabus profesionalumas skambinant visus „Transcendentinius etiudus“ fortepijonui leido klausytojams pajausti paties kompozitoriaus ir pianisto virtuozo muzikos dvasią, kai itin virtuoziški kūriniai klausytojams kalba efektinga, bet kartu labai gilia ir nuoširdžia muzika.

P. Anderssonas sužavėjo savo meniniais atlikimo sprendimais, interpretacija, idėja, kuri siejo visus Transcendentinius etiudus į vieną pasakojimą, ir atlikimo meistriškumu, neleidžiant klausytojui suvokti, kaip sudėtinga atlikti tokius kūrinius.

Koncerto metu patirti įspūdžiai visuomet skatina ne tik pasveikinti atlikėją, bet jį ir pakalbinti, pažinti menininką giliau. Tad apie žmogaus, menininko kelionę pianisto profesionalo keliu, būdus to pasiekti ir asmenines bei pianisto, kaip profesijos, perspektyvas – pokalbis su P. Anderssonu.

– Jūs turėjote ypatingai dėkingas sąlygas augti ir tobulėti kaip menininkas, pianistas. Kelių kartų šeimos, artimųjų muzikantų sukaupta išmintis, patirtys ir įgimti gabumai leido jums nuo ankstyvos vaikystės būti muzikinio gyvenimo apsuptyje. Tai padėjo įveikti profesinio augimo iššūkius ir formavo platų, gilų muzikinės kultūros suvokimą. Jau kuris laikas ir pats esate fortepijono pedagogas, dirbęs asistentu Frosto muzikos mokykloje Majamio universitete (JAV), o dabar fortepijono mokytojo karjerą pradėjęs ir Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Kokius svarbiausius dalykus norėtumėte išskirti jaunojo pianisto ugdyme ir kokias pedagogines patirtis, sukauptas užsienyje, norėtumėte atnešti į Lietuvos muzikos, meno mokyklas?

– Mano nuomone, pats svarbiausias muziko tobulėjimo etapas yra pati mokymosi pradžia. Itin svarbu, kad nuo pirmųjų grojimo dienų būtų vystomi teisingi įgūdžiai – tiek techniniai, tiek muzikiniai. Savo, kaip mokytojo, praktikoje visuomet stengiuosi mokiniams įskiepyti savarankiško darbo įrankius ir paruošti juos ateičiai – pratinti kuo efektyviau dirbti asmeniškai, suteikti pasitikėjimo ir žinių patiems priimti svarbius interpretacinius sprendimus.

Manau, kad pedagogo misija – ne „dresiruoti“ mokinius ir daryti stebuklus pamokos metu, o išlavinti jaunų atlikėjų įgūdžius savarankiškam darbui su savimi – tikslų savęs girdėjimą ir kritinį mąstymą. Be to, labai daug įtakos mokinio tobulėjimui turi repertuaras. Jeigu kūriniai mokymuisi parenkami teisingai, ne tik spartėja tobulėjimo procesas, bet ir mokiniui yra smagu juos groti. Be visų profesinių aspektų paminėčiau ir gero kontakto su mokiniu užmezgimą. Pasitikėjimo kupinas ryšys su pedagogu padeda palaikyti didesnę motyvaciją.

Pedagogo misija – ne „dresiruoti“ mokinius ir daryti stebuklus pamokos metu, o išlavinti jaunų atlikėjų įgūdžius savarankiškam darbui su savimi.

– Kodėl, jūsų nuomone, verta eiti muzikos profesionalo keliu? Ką Jums pačiam reiškia būti menininku, muzikos atlikėju?

– Tai – kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas, tad atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Aš šį kelią pasirinkau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – tam didelės įtakos turėjo mano aplinka: visa mano šeima – muzikai, tai yra daugumos mūsų pokalbių tema (P. Anderssono mama ir močiutė – žinomos pianistės, profesorės Aleksandra Žvirblytė ir Veronika Vitaitė, red.past.)

Tuo pačiu, muzikanto kelias yra ne tik profesija – tai gyvenimo būdas. Džiaugiuosi, nes kiekvieną dieną galiu prisiliesti prie genijų kūrybos, įsigilinti į jų pasaulėžiūrą, susipažinti su skirtingų epochų menine kalba. Itin mėgstu koncertuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – kelionių metu susipažįstu su tų šalių kultūra, neretai susirandu ir daug puikių draugų ir bendraminčių, su kuriais vėliau nuolat palaikome ryšį. Be muzikos iš tiesų nė neįsivaizduoju savo gyvenimo.

– Kokios, jūsų nuomone, muzikos atlikėjo profesijos perspektyvos? Dabar vis labiau populiaru muziką kurti ir ją atlikti skaitmeninių technologijų pagalba, formuojasi požiūris, kad norint būti muzikos kūrėju, nereikia mokytis muzikos atlikimo, nereikia mokytis muzikos profesionaliai – užtenka tiesiog valdyti kompiuterines programas ir daryti tai, kas patinka. Profesionalaus muziko ir technologijų meistro meninės saviraiškos keliai ateityje susikirs vis dažniau. Koks, jūsų manymu, galėtų būti balansas tarp šių saviraiškos krypčių?

– Pirmiausia, vertėtų pažymėti, kad šios muzikos sritys labai skirtingos. Elektroninė muzika atveria atlikėjams neribotas kompozicines ir atlikimo galimybes. Akustinis klasikinės muzikos atlikimas yra unikalus tuo, kad koncerto metu tarp atlikėjo ir klausytojų užsimezgantis ryšys, artumas, emocijos yra tiesiog nepakeičiami.

Vis ryškėjant technologijų vaidmeniui mūsų šiandienos gyvenimuose ir ateityje, manau, kad žmogaus subjektyvumo reikšmė bus vis didesnė. Palaikau šių dviejų sričių sinergijos eksperimentus – manau, kad tai itin įdomi sfera, kuri ateityje muzikos pasaulyje bus labai svarbi. O galiausiai – tikiu, kad nesvarbu kokiomis priemonėmis žmogus pasirenka kurti, svarbiausia, kad tik nesustotų ir dalintųsi su kitais žmonėmis savo idėjomis, kad ir kokiomis priemonėmis jos išreikštos.

Apie patirtis derinant įvairias muzikines veiklas ir kaip platus įvairių muzikos sričių išmanymas paveikia požiūrį į muzikos svarbą žmogaus ir visuomenės gyvenime, kalbamės su Lina Krėpštaite – pianiste, kamerinės muzikos atlikėja, muzikinių projektų kuratore, karjeros vystymo ir meno vadybos dalykų dėstytoja, koncertmeistere, savo vaikus į muzikos gimnaziją leidžiančia mama.

– Visuomenei jūs labiausiai žinoma kaip pianistė, Kauno fortepijoninio trio narė. Kokias jūsų svajones ir siekius leidžia įgyvendinti ši muzikos atlikėjo veikla.

Man giliai įstrigo lordo Yehudi Menuhino žodžiai apie džiaugsmą išgirdus plojimus tarp kūrinio dalių, nes tai reiškia, kad į koncertą atėjo naujas klausytojas.

– Nepasakysiu, kieno tiksliai yra žodžiai, kad scena – tai tarsi bacila, kuria žmonės užsikrečia visam gyvenimui. Visi žmonės skirtingi, tad turime ir skirtingą imunitetą šiai bacilai – kažkaip man norisi naudoti būtent šį gal kiek senamadišką žodį, kad jaustųsi skirtumas su šių laikų virusais. Neseniai skaičiau vienos rašytojos mintį, kad jau vaikystėje kažkuri mūsų dalis žino, koks mums kelias skirtas. Tad galiu prisipažinti, kad grįžusi namo po mokyklos, kol laukdavau iš darbo grįžtančių tėvų, žaisdavau koncertus. Šiandien galvoju, kad geriau tą laiką būčiau skyrusi grojimui, bet, kita vertus, gal būtent šie žaidimai ir padėjo užsikrėsti scenos bacila. Nors ne vieną kartą abejojau savo, kaip atlikėjos, keliu, supratau, kad atlikėjo veikla yra tarsi mano laimės vitaminas.

Taigi, mūsų su smuikininke Indre Andruškevičiūte ir violončelininke Asta Krištaponiene suburtas Kauno fortepijoninis trio, šiemet atšventęs vienuolikos metų gimtadienį, man yra fantastiška galimybė papildyti savo gyvenimą.

Kamerinė muzika visada buvo mano mėgstama sritis, dar mokykloje pradėjau groti kameriniame ansamblyje – metais anksčiau, nei to reikalavo programa, akademijoje buvau subūrusi šiuolaikinės muzikos ansamblį. Man muzika – tai pasikeitimas mintimis, energija ir emocijomis. Šis procesas vyksta ir su klausytojais kiekvieno koncerto metu, bet dar intensyviau viskas veikia dirbant ir repetuojant su kitais atlikėjais. Žavi ir fortepijoninio trio galimybės – esame tarsi mažas orkestras, kartu kiekvienas instrumentas turi puikiai išvystytą ir beveik solinę partiją, tad grodama jaučiu nuolatinį buvimo svarbia komandos dalimi jausmą.

– Jau daug metų esate Pažaislio muzikos festivalio projektų kuratorė. Ką jums, kaip menininkei, duoda ši veikla ir kokių gebėjimų, profesinių žinių reikia dirbant tokį darbą.

– Matyt, vaikystėje jau žinojau ir apie šią veiklą, nes buvau aktyvi visokių renginių ir švenčių organizatorė tiek mokykloje, tiek kieme. Kaip minėjote, muziko veikla yra labai įvairialypė ir daugiabriaunė. Man atrodo, labai svarbu jau mokykloje padėti vaikams suprasti, kad jų karjera gali būti daugiakryptė. Juk net garsiausi atlikėjai dažniausiai dirba ir pedagoginį darbą, kai kurie organizuoja savo festivalius, kiti rašo straipsnius, knygas arba dalyvauja įvairiose visuomeninėse veiklose.

Suvokimas, kad kiekvienas turime begalinių galimybių ir jas galima derinti, mane tikrai išlaisvino iš vidinių abejonių. Supratau, kad darbas festivalyje atskleidė visiškai kitą erdvę kūrybai ir suteikė galimybę dalytis meile muzikai kur kas plačiau – su festivalio komanda pastaraisiais metais išsigryninome misiją „Kuriame meilę muzikai“, kuria nuoširdžiai tikiu. Projektų kuratorės pareigos, be gero muzikos pasaulio išmanymo, reikalauja įvairių sričių žinių, čia daug derybų, įvairių techninių detalių derinimo, logistikos, dokumentacijos. Visos šios žinios tikrai praverčia ir net, sakyčiau, būtinos kiekvienam atlikėjui. Tad nors pedagoginiam darbui visada jaučiau pagarbią baimę, nusprendžiau pamėginti pasidalyti karjeros vystymo ir meno vadybos žiniomis su jaunaisiais atlikėjais Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Tikiuosi, kad jaunimui tai bus naudinga, o aš pati tikrai išmoksiu naujų dalykų – tai jau supratau besiruošdama paskaitoms!

Darna: Kauno fortepijoninis trio L. Krėpštaitei – tarsi miniatiūrinis orkestras, kuriame visi trys instrumentai skamba vienas kitą papildydami. / S. Baturos nuotr.

– Kaip jūs, remdamasi savo patirtimi, apibūdintumėte šių dienų Lietuvos muzikos klausytoją? Kaip per laiką keitėsi klausytojų pomėgiai, kokius muzikos klausytojų lūkesčius būtų galima nuspėti žvelgiant į ateitį ir kokiomis kryptimis gali vystytis muzikos atlikėjų ir klausytojų santykis?

– Lietuvos muzikos klausytojas – be galo plati sąvoka, kažin, ar čia gali būti kažkokių apibendrinimų. Žinau įvairių tyrimų metu sudarytą standartinį klasikinės muzikos renginių lankytojo apibūdinimą, bet Pažaislio muzikos festivalio arba Kauno fortepijoninio trio koncertuose stebėdama publiką kažkaip matau ne tai, kas apibendrina, bet būtent kiekvieno klausytojo išskirtinumą. Tikiu, kad klasika gali būti įdomi įvairaus amžiaus, išsilavinimo, socialinės grupės žmogui, tik ne visi turi vienodų galimybių su ja susipažinti ir pamėgti. Čia jau prasideda mūsų, kaip atlikėjų ir koncertų organizatorių, darbas. Turime keletą trio koncertų gerbėjų, kurie atvirai pasakė: „Pasirodo, ta klasika gali būti tokia graži!“

Festivalyje siekiame keisti stereotipinį požiūrį į klasikinę muziką, norime, kad festivalis būtų kuo atviresnis ir prieinamesnis visiems. Man giliai įstrigo šviesaus atminimo lordo Yehudi Menuhino žodžiai apie džiaugsmą išgirdus plojimus tarp kūrinio dalių, nes tai reiškia, kad į koncertą atėjo naujas klausytojas.

Nemanau, kad reikia pataikauti publikos skoniui, bet esu tikra, kad reikia įdėti daug daugiau darbo jį vystant, formuojant.

Ką mes, kaip atlikėjai ar organizatoriai, padarome, kad jis jaustųsi laukiamas ir sugrįžtų antrą kartą? Nemanau, kad reikia pataikauti publikos skoniui, bet esu tikra, kad reikia įdėti daug daugiau darbo jį vystant, formuojant, kurti kokybiškas edukacines programas, didinti koncertų prieinamumą žmonėms, turintiems ypatingų poreikių ir negalių. Tikrai nemažai klasikos mėgėjų gyvena mažesniuose miestuose ir miesteliuose, tikras džiaugsmas su jais susitikti keliaujant po Lietuvą ir koncertuojant.

Stebėdama klausytojų pomėgių kaitą matau augančius kokybės lūkesčius ir, man atrodo, tai yra geras dalykas, skatinantis augti ir mus. Klasikinės muzikos koncertuose norisi siekti artimesnio atlikėjo ir klausytojo santykio. Matau, kad koncerto, kuriame pats atlikėjas bendrauja su publika, atmosfera yra visiškai kitokia, man atrodo, jame klausytojas tampa atviresnis, atidesnis, pagavesnis, kartu ir labiau atsipalaidavęs.

Pažaislio muzikos festivalio metu esame numatę pokalbių ciklų su atlikėjais, nes gal tik mums patiems čia viskas taip aišku, o klausytojams iškyla daugybė klausimų, kurių jie neturi galimybės užduoti. Gal pažinti vieni kitus artimiau ir būtų vienas kelių iš muziko širdies į klausytojo širdį?

– Esate ne tik muzikos atlikėja, bet ir mama, pasirinkusi savo vaikus mokyti muzikos toje pačioje Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, kurią ir pati esate baigusi. Taip jūs tęsiate savo ir vyro šeimos muzikines tradicijas. Kiek jums svarbi artimųjų įtaka ir palaikymas einant muzikos keliu ir kokių patirčių ir pasiekimų linkėtumėte savo vaikams, žengiantiems į muzikos pasaulį.

– Labiausiai norėčiau savo vaikams palinkėti rasti savo asmeninį kelią ir drąsos jo ieškant, nepaisant nieko. Muzikos pasaulio artimesnis pažinimas labai papildo augantį žmogų. Matau, kaip Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje mano vaikai mokosi susikaupti, kasdien dirbti, ugdo kantrybę, pratinasi prie viešo pasirodymo – tiek patys grodami, tiek klausydamiesi bendramokslių koncertų. Pagaliau, iš vieno automobilių ralio trenerio girdėjau, kad muzikantų išlavinta rankų ir kojų koordinacija labai praverčia vairuojant! Tad, kad ir kokį kelią vaikai pasirinktų, besimokant muzikos įgytos savybės tikrai pravers. Artimųjų ir kito žmogaus palaikymo reikia kiekvienam, nepriklausomai nuo specialybės. Manau, jei gyventume su mintimi, kad visi esame vieno didelio paveikslo ar muzikos kūrinio dalelės, kad esame susiję ir viskas, ką turime daryti, kad ši simfonija suskambėtų, tai eiti savo keliu ir palaikyti kitą, tai pasaulyje būtų daugiau harmonijos ir taikos – tokio pasaulio linkiu visiems!

Apie būsimąjį renginį Kaune ir Kauno ženklus jame – pokalbis su  festivalio meno vadove, Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus ir Baltijos šiuolaikinės muzikos tinklo nare, kompozitore Vilte Žakevičiūte.

– Sekant festivalio „Iš arti“ istoriją matyti vis naujas ir besikeičiantis renginio veidas, nauji, Kauno publikai mažiau girdėti užsienio kompozitorių vardai. Kas lėmė tokį šių metų festivalio programos pasirinkimą?

– Paminėjote besikeičiantį šiuolaikinio festivalio veidą. Manau, festivalis yra gyvas organizmas. Galima sakyti, kad nuolatinė kaita yra vienintelis tikras organizacinių procesų stabilumas. Šiais metais festivalio įvykis išties neeilinis – prie festivalio „Iš arti“ prisijungė Baltijos šiuolaikinės muzikos tinklo organizuojamas Baltijos muzikos dienų festivalis. Dėl to 2022-ųjų šiuolaikinės muzikos rudens šventė pristatoma kaip jungtinis festivalis Baltijos muzikos dienos / „Iš arti“. Turbūt pavadinimas  sufleruoja, kad šiais metais pagrindinis festivalio dėmesys skiriamas Baltijos šalių kompozitoriams, atlikėjams ir bendram kontekstui. Verta patikslinti, kad Baltijos šalys šiame kontekste yra trys: Estija, Lietuva ir Latvija. Tokiu gana netipiniu formatu festivalis pirmą kartą vyko praėjusiais metais Estijoje (Taline ir Tartu). Kitais metais ši nauja tradicija tęsis Latvijoje, Rygoje.

Festivalio tema ir padiktavo gaires, kaip pasirinkti kūrinius, atlikėjus. Dėmesys telkiamas į Estijos, Latvijos ir Lietuvos kūrėjus, atlikėjus. Festivalis skatina pamąstyti, kas mus sieja, kuo skiriamės, kokios šiuolaikinės muzikos tendencijos vyrauja, kas įdomu, neatrasta, o kas pažįstama ir laukiama. Festivalyje Baltijos muzikos dienos / „Iš arti“  pasirodys žymūs Estijos, Latvijos ir Lietuvos atlikėjai. Tai Talino naujosios muzikos ansamblis, elektroninės muzikos ansamblis EMA, Latvijos perkusininkų duetas, Latvijos radijo choras, Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras, Klaipėdos kamerinis orkestras, Kauno miesto simfoninis orkestras, šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“. Sulauksime svečių iš Austrijos – šiuolaikinės muzikos ansamblio „Names“. Programa – išties įvairi. Kaip minėjau, vyraus Estijos, Lietuvos ir Latvijos kompozitorių kūriniai.

Kauno „Iš arti“ turi savo veidą. Tačiau žvalgytis į tolį – vertingiau, nei užsidaryti savame rate.

Beje, šiais metais festivalis organizuojamas kartu su Estijos, Lietuvos ir Latvijos kompozitorių sąjungomis. Dėl to labai svarbi ir Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininko kompozitoriaus Mykolo Natalevičiaus pagalba. Aišku, prisideda ir kolegos iš kaimyninių valstybių prisideda.

– Kokią vietą šiame festivalyje užima Kauno kompozitorių kūryba? Ir kaip ateityje festivalis reprezentuos Kauno kompozitorius ir atlikėjus, kokių galimybių atvers Kauno menininkams skleisti savo kūrybą užsienyje?

– Kadangi šiais metais festivalis vyks šiek tiek kitokiu, nei įprasta, formatu, Kauno kompozitoriai nebus festivalio centre. Tad Giedriaus Kuprevičiaus simfoninis kūrinys skambės kaip vienas laukiamiausių kūrinių šiais metais. Žibuoklė Martinaitytė, buvusi kaunietė, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos absolventė, šiuo metu gyvenanti Niujorke, specialiai LRT Klasikos užsakymu sukūrė naują kūrinį, kurį atliks Latvijos radijo choras. Tad „Iš arti“ ryšys ir bendrystė su Kaunu vyksta savaime. Tai Kauno festivalis.

Kartu su festivalio direktore Andrijana Filinaite tikimės, kad šie metai festivalį „Iš arti“ kilstelės į platesnį kontekstą, leis patirti daugiau įspūdžių. Mąstant apie ateitį, svarbu, kad festivalis sugebėtų augti toliau ir kartu išlaikyti tai, ką puoselėjo visus gyvavimo metus. Festivalio misija plečiasi. Tačiau kasdienybės realijos dažnai parodo, kad negalime itin sureikšminti festivalio galios atverti galimybių jauniems (ir ne tik) kūrėjams. Festivalis – šventė, bet tai ir labai žemiškas dalykas. Gana sunku laviruoti konkurencingoje festivalių erdvėje. Kauno „Iš arti“ turi savo veidą. Tačiau žvalgytis į tolį – vertingiau, nei užsidaryti savame rate. Laikai keičiasi...

– Jūs pati esate kompozitorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė, Baltijos šiuolaikinės muzikos tinklo narė. Jums teko dalyvauti įvairiuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Kuo jums išskirtinis šis festivalis?

– Mane žavi festivalio stiprybė būti jaukiam. Festivalį „Iš arti“ pavadinčiau daugiau kameriniu, nedidelę, bet smalsią publiką suburiančiu šiuolaikinės muzikos reiškiniu. Kiek tenka lankytis užsienio festivaliuose (arba apie juos domėtis kitais būdais), mūsiškis turi savo veidą. Bet verta pastebėti, kad jį gana sunku sulyginti su užsienyje vykstančiais. Tai nei pranašumas, nei trūkumas. Tačiau galvoti, kokia ateitis festivalio laukia, verta. Festivalio krypties klausimai – patys sudėtingiausi. Esame tarptautinis festivalis, tačiau tarptautiškumas nėra drąsus. Jeigu akcentuojamas Kaunas, kyla klausimas, o kam tuomet tarptautiškumas? Atvirai kalbant, žodelis „tarptautinis“ suveikia rašant paraiškas – gaunamas didesnis finansavimas (kuris, beje, ir taip labai mažas). Bet turime pagalvoti, kokio tarptautiškumo norime. Ką padarysime, kad festivalis išlaikytų savitumą būdamas tarptautinis? Tai svarbūs klausimai, ko gero, kreipiantys į tolesnę ateitį.

– Kokią žinią neša festivalio muzika klausytojams? Nuo ko priklauso aktyvus klausytojų dalyvavimas, domėjimasis? Kaip, jūsų manymu, vystosi, kinta atlikėjų ir klausytojų santykis koncertų, pasirodymų metu, kiek svarbus klausytojų muzikinis, kultūrinis išprusimas?

– Labai rimti ir vertingi klausimai, apie kuriuos nejučia pagalvoju nuolat. Pasaulis stipriai keičiasi. Nuolat patiriame pokyčių tiek savyje, tiek aplinkui. Kartais nesinori tai pripažinti, bet deja... Keičiasi ir klausytojas. Koks jis šiandien, turbūt neįmanoma atsakyti. Tačiau įžvelgti tam tikrų tendencijų nesudėtinga. Šiuolaikinė muzika yra rimtas iššūkis bet kurio miesto publikai. Kuo daugiau kalbėsime apie šiuolaikinę muziką, kuo plačiau ją pristatysime, tuo daugiau sulauksime besidominčių šiuo reiškiniu.

Manau, svarbiausia – atrasti kontaktą su klausytojais. Dabar koncertai neapsiriboja scena, atlikėjais ir atliekama muzika, dažnai ieškoma įdomesnių paties koncerto pateikimo būdų, pasitelkiamos naujausios technologijos, vizualūs sprendimai. Nevengiama nukrypti nuo muzikos tiesioginio poveikio klausytojams. Tarsi vyksta savotiškas pataikavimas publikai. Koncertuose neretai stinga nuoširdžiai besidominčių muzika (tokių, manau, reta), bet susirenka žmonių, kurie tikisi sužinoti kažką naujo. Be abejonės, išprusimas ir domėjimasis muzika, ypač šiuolaikinės muzikos kontekstuose, labai padeda. Galbūt tampa vieninteliu receptu, kaip pamėgti tokią muziką.

Šiandiena kelia nemažai iššūkių tiek kompozitoriams, tiek atlikėjams. Ieškoma būdų prisivilioti klausytoją. Galbūt tokie iššūkiai lydėjo menininkus ir prieš 200 ar 300 metų, tačiau iš savo patirties galime kalbėti tik apie šiandieną. Manau, svarbiausia – bendravimas ir komunikacija visais aspektais. Atlikėjai, kompozitoriai, publika – nedalomas trikampis. Be vieno nebūtų kito. Muzika suartina, sutelkia. Apie tai smagu galvoti. Tampa lengviau kvėpuoti.

– Kokių festivalio renginių galime tikėtis kitais metais?

– Pastarieji metai sujaukė visų mūsų gyvenimus. Šiandien nebeaišku, kaip bus rytoj. Atrodo, senokai buvome taip išsiblaškę, sunerimę. Nerimo pastebima visose mūsų gyvenimo srityse. Mene, muzikoje – taip pat. Norisi tikėti, kad gyvuosime įprastai, kai dirbama dėl užsibrėžto tikslo ir tikimasi geriausio, tačiau realybė nuleidžia ant žemės ir priverčia atsargiau planuoti.

Negalėčiau pasakyti, kad esame visai atsigavę po prieš kelerius metus prasidėjusių negandų. Dabar esame priversti ypač vertinti šią dieną, nes esame apsupti nežinomybės. Be abejo, tikimės, kad kitais metais festivalis bus stipresnis ir publikai pristatys puikią šiuolaikinės muzikos programą. Pasiūlymų iš atlikėjų ir kompozitorių sulaukiame nuolat. Tai teikia vilčių. Norisi pasidžiaugti, kad vis daugiau kolektyvų atranda festivalį „Iš arti“, nori jame dalyvauti, dovanoti publikai tai, ką sugeba geriausiai. Mums irgi smagu pakviesti tokių menininkų, patirti naujų įspūdžių.

Kitais metais, kaip paprastai, turėtume sulaukti kamerinių ir simfoninės muzikos koncertų. Norisi, kad festivalis taptų prieglobsčiu ne tik muzikams, bet ir kitų sričių menininkams. Tai tik mintys, tačiau ilgainiui jos galėtų tapti realybe. Matant dabarties tendencijas ir linkint festivaliui sėkmės, verta apsvarstyti festivalio plėtros galimybes. Su A.Filinaite, festivalio direktore, apie tai galvojame. Kaunas yra itin įdomus ir savitas miestas. Tai – ir drąsus miestas. Turėtume nebijoti būti drąsūs ir mes. To ir linkėčiau „Iš arti“  – būti atviram ir kviečiančiame pas save.

Puikios atlikėjos, gebančios subtiliai interpretuoti Fryderyko Chopino kūrinius, įtaigiai perteikti šiuolaikinius fortepijoninius opusus, veikla neapsiriboja vien scena. Š.Čepliauskaitė propaguoja lietuvių kompozitorių kūrybą, dirba didelį švietėjišką darbą – dalijasi savo žiniomis su įvairių renginių auditorija, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijoje jauniesiems pianistams perteikia atlikimo paslaptis, svetur veda meistriškumo kursus. Akademinė veikla ir jai pačiai plačiau atvėrė pažinimo vartus, už kurių randa turtingą, dar per menkai tyrinėtą lietuvių muzikinės kultūros paveldą.

– Studijavote Lietuvoje, o stažuotę pasirinkote Lenkijoje, Varšuvos muzikos akademijoje. Nuo to laiko palaikote gana glaudžius ryšius su lenkų muzikais, artimiau pažįstate Lenkijos muzikinę kultūrą. Norisi paklausti apie jūsų patirtis – kas yra bendro ir kas skiriasi Lietuvos ir Lenkijos muzikų profesiniame gyvenime?

– Pagrindinius skirtumus, sakyčiau, lemia keli veiksniai: Lenkijos dydis, jos nepriklausymas Sovietų Sąjungai ir F.Chopinas. Kaip valstybė, turinti gerokai daugiau gyventojų, kartu ir muzikų, Lenkija suteikia daugiau galimybių muzikos renginių įvairovei ir muzikantams profesionalams ruošti. Lietuvoje yra dvi aukštosios muzikos mokyklos – VDU Muzikos akademija ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, o Lenkijoje – aštuonios.

Kaip valstybė, priklausiusi Rytų blokui, tačiau neįėjusi į Sovietų Sąjungos sudėtį, ji buvo atviresnė muzikams iš viso pasaulio ir turėjo geresnes sąlygas puoselėti savo nacionalinę kultūrą. F.Chopino kultas – ypatingas reiškinys, žavintis ne tik jo muzikos gerbėjus, bet ir visus turistus, apsilankančius Lenkijoje: tūkstančiai susirenka į koncertus vasaros sekmadieniais Lazienkų parke prie F.Chopino paminklo, netrūksta publikos jo gimtojoje Želazova Volioje ir tėvų salone Varšuvoje prie universiteto, jo muzika gyvai grojama kavinėse, kas penkeri metai vyksta jo vardu pavadinti pianistų konkursai.

Šis kultas labiausiai ir įsiminė ir padarė įspūdį, kai keleri metai po nepriklausomybės atkūrimo teko stažuotis F.Chopino muzikos akademijoje (dabar Muzikos universitetas) Varšuvoje. Beje, ten mane ir atviliojo F.Chopino muzika ir galimybė mokytis pas garsiąją šopenistę, tikrą fortepijono pasaulio žvaigždę prof. Barbarą Hesse-Bukowską. Jos nuomonė man buvo aukso vertės – manau, kiekvienam jaunam žmogui labai svarbu gauti galimybę pabendrauti su tokio lygio profesionalu; tos gairės padeda labiau pasitikėti savo interpretaciniais sprendimais, o teigiami įvertinimai prideda svarumo savivertei.

Profesorės namuose ar jos rengiamo festivalio metu pažintos asmenybės: kompozitorius ir pianistas Miłoszas Maginas, dainininkė Maria Foltyn, džiazo pianistas Włodekas Pawlikas ir puiki pianistė Jolanta Pszczółkowska-Pawlik, muzikologai Adamas Rozlachas ir Stanisławas Bukowskis, daugelis kitų – padėjo man geriau pažinti ne tik Lenkijos muziką, bet ir apskritai muzikos pasaulį.

– Kaip kilo mintis disertacijos tema pasirinkti Emilio Mlynarskio kūrybą?

– Koncertinį repertuarą visuomet renkuosi tokį, kuris man įdomus, o rinkdamasi temą straipsniui ar konferencijos pranešimui bandau rasti temą, kaip nors susijusią su Lietuva. Ne visada tas ryšys būna akivaizdus, bet taip dar įdomiau.

LDK teritorijoje gyveno ir kūrė daug įvairių tautybių muzikantų, kompozitorių, pilni archyvai įvairios medžiagos. Visa tai laukia tyrinėjimo.

Pavyzdžiui, atkakliai ieškojau, kas su Lietuva sieja F.Chopiną, kurio gyvenimo kelias iš Varšuvos tiesėsi priešinga nei Lietuva linkme – į Vieną ir Paryžių. Ir radau net du įdomius faktus. Pirmasis – F.Chopino tėvas Nicolas Chopinas į Varšuvą atkeliavo dėl to, kad jo gimtąją Lotaringiją išmintingai valdė buvęs Lenkijos karalius ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) didysis kunigaikštis Stanislovas Leščinskis, Nansi mieste įsteigęs miesto biblioteką ir Stanislovo akademiją. Tad jaunasis Nicolas, pasiėmęs smuikelį, išvyko aplankyti valdovo gimtosios Lenkijos, dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, o vėliau dirbo guverneriu įvairių didikų šeimose. Vienoje jų susipažino su Tekle Krzyżanowska, kurią vedęs susilaukė trijų dukterų ir sūnaus Fryderyko.

Antrasis faktas – bendravimas su garsiu to meto menų mecenatu ir muziku kunigaikščiu Antanu Henriku Radvila, beje, gimusiu Vilniuje, kurio pakviestas Fryderykas svečiavosi kunigaikščio medžioklės pilyje Antonine ir rūmuose Poznanėje.

Tad ir svarstydama apie temą doktoratui, kurio vadovu F.Chopino muzikos universitete Varšuvoje yra profesorės sūnus prof. Maciejus Piotrowskis, rinkausi iš dviejų su Lietuva susijusių asmenybių: kunigaikščio ir muziko Mykolo Kleopo Oginskio ir dirigento, smuikininko ir kompozitoriaus Emilio Mlynarskio.

Pastarasis Lietuvoje žinomas kaip Beatričės Grincevičiūtės dėdė, kurio dėka būsimoji dainininkė ne tik susidomėjo muzika, bet ir turėjo galimybę jos mokytis Lenkijoje.

Apsilankymas Ilguvos dvare, kurio šeimininku jis tapo vedęs vyriausiąją dvarininkų Grincevičių dukrą Aną, ir perskaitytos istorijos apie ten lankydavusius ir grodavusius garsius muzikus – tarp jų smuikininką Pawełą Kochańskį, kompozitorių Karolį Szymanowskį, pianistus Ignacą Janą Paderewskį ir Arturą Rubinsteiną, vėliau tapusį E.Mlynarskio žentu, paskatino labiau pasidomėti ne tik Mlynarskio, beje, gimusio Virbalyje, gyvenimo istorija, bet ir jo kūryba.

Poveikis: Š.Čepliauskaitė muziką vadina stebuklu, kai grojamos natos virsta širdis ir jausmus paveikiančiomis melodijomis. / Šviesės Čepliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Didelis pluoštas laiškų, rašytų paties E.Mlynarskio ar adresuotų jam ar jo šeimos nariams, kūrinių rankraščiai ir kita vertinga dokumentinė medžiaga B.Grincevičiūtės dėka saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve Vilniuje. Sukaupiau labai daug žinių apie jo gyvenimą, istorinės medžiagos, nors į akademiško turinio disertaciją nugula tik menka dalis tos informacijos, tačiau koncertuose, skirtuose Beatričės gimimo 110-osioms metinėms, turėjau galimybę daugiau papasakoti ir apie E.Mlynarskio ir jo šeimos gyvenimo vingius.

Manau, apie kiekvieną kompozitorių, apie kiekvieną atlikėją galima parašyti knygą, ir tai yra fantastiška! Tokie pasakojimai žmones gali įkvėpti ateiti į koncertą ar tiesiog sužinoti, kas vyksta meno pasaulyje. Kiekvieno kūrėjo, lietuvio ar gyvenusio ir dirbusio kurį laiką Lietuvoje, pristatymas, pasakojimas apie juos mums patiems, lietuviams, yra labai svarbus. Kaip svarbu propaguoti ir įvertinti ir dabartinės kartos lietuvių muzikinę kultūrą – muzikos kūrinius, kompozitorius, atlikėjus. Kad galėtume kuo dažniau pasidžiaugti, kol žmogus gyvas.

– Stiprinant savo nacionalinį identitetą ir jaučiant nuoskaudą dėl Vilniaus krašto okupacijos, tarpukario Lietuvoje imta atsiriboti nuo lenkiškos kultūrinės įtakos, lenkų kalbos vartojimo. Dabar imame iš naujo vertinti bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją ir kultūrinį palikimą. Koks jūsų požiūris į bendrą Lietuvos ir Lenkijos kultūrinį paveldą?

– Turime didelį kultūrinį paveldą, kurio dar nežinome. Tai liudija ir kalnai neskaitytos medžiagos mūsų archyvuose. Patinka mums ar ne, bet tam tikru istoriniu laikotarpiu mūsų aristokratai kalbėjo lenkiškai. Taip, tai buvo pavojus, kaip ir spaudos draudimas, lietuvių kalbos išlikimui. Tokia realybė. Tačiau kalbą mes išsaugojome, o nemažai kalbėjusių lenkiškai jautėsi esantys Lietuvos dalimi. Pvz., grįžtant prie E.Mlynarskio, Grincevičiai sakė, kad jie yra lietuviai, nors kalbėjo lenkiškai. E.Mlynarskis simpatizavo lietuviams, juos rėmė (būtent jis pakvietė Stasį Šimkų studijuoti Varšuvoje ir skyrė jam stipendiją), o jo uošvės brolis Bronislovas Rinkevičius, gimęs Kauno apskrityje, buvo labai turtingas ir garsus Pietų Amerikoje inžinierius, nutiesęs geležinkelį tarp San Paulo ir Rio de Žaneiro.

Pas mus Lietuvoje apie jį niekas nerašo, o Lenkijoje rašoma, kad jis buvo lenkas, kaip, beje, ir M.K.Oginskis (mums jis yra LDK pilietis, turėjęs dvarų Lietuvoje ir netgi lietuviškai mokėjęs). Taip yra dėl to, kad visą sovietmetį negalėjome tinkamai studijuoti ir vertinti savo kultūrinio palikimo. Tuomet buvo bandoma įteigti, kad Lietuvoje nebuvo jokios kultūros, jokio tikro valstybingumo ir pasiekimų, taip žmonėms brukant nevisavertiškumo kompleksus. Kitos tautos, taip pat ir lenkai, galėjo laisvai tyrinėti ir kalbėti apie savo istoriją ir kultūrą. Iš mūsų pusės nebuvo jokių diskusijų, jokių ginčų, nes tiesiog mūsų – lietuvių – nebuvo.

Gerai būtų, kad visi studentai turėtų tokį muzikinį išsilavinimą, kokį mokiniai įgyja mokydamiesi Lietuvos muzikos gimnazijose.

Tik dabar, atgavę nepriklausomybę, mes vėl galime liudyti savo kultūrinį palikimą iš ankstesnių nei XX a. laikų. O juk LDK teritorijoje gyveno ir kūrė daug įvairių tautybių muzikantų, kompozitorių, pilni archyvai įvairios medžiagos. Visa tai laukia tyrinėjimo – mūsų istorija praturtėtų, atsiskleistų naujomis spalvomis. Mūsų žemėje kultūrinis gyvenimas vyko ir tebevyksta, tad turėtume domėtis tuo, ką paveldėjome ir kuo esame. Man asmeniškai tai labai įdomu.

– Šalia savo mokslinio darbo ir intensyvios koncertinės veiklos jūs dėstote ir VDU Muzikos akademijoje – dirbate su įvairių tautybių studentais. Kas būdinga dabartiniams studentams, ar skiriasi studentų, atvažiavusių iš kitų šalių, mokymosi ypatybės?

– Šiuo metu VDU MA mokosi studentai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Kinijos, Armėnijos, Kazachstano, Ukrainos, Meksikos, Čekijos, Latvijos, Italijos ir kitų šalių. Tai gana marga publika. Pagal tautybę ar kultūrines tradicijas studentų tikrai neskirstome, bet skirtumų, be abejo, yra. Pirmiausia skiriasi pasirengimo studijoms lygis – su kokiomis profesinėmis žiniomis ir kokių gebėjimų jie atvyksta studijuoti, tad gali skirtis mokymo(si) tempai, repertuaras. Įtaką daro ir kalbos barjeras – kiek studentas gebės suprasti, ką sakai.

Gerai būtų, kad visi studentai turėtų tokį muzikinį išsilavinimą, kokį mokiniai įgyja mokydamiesi Lietuvos muzikos gimnazijose, nes, norint sėkmingai studijuoti muzikines disciplinas, reikia turėti didelę muzikologijos žinių bazę – tos žinios padeda atlikėjui tiksliau, sėkmingiau perteikti muzikos kūrinius ir muzikuojant išreikšti save kaip asmenybę.

Skiriasi ir studentų bendravimo kultūra, kitos visuomenės ir tradicijų suvokimas. Tarkim, Rytų kultūrų atstovai rodo didelę pagarbą dėstytojams, bet stokoja savarankiškumo ir iniciatyvos mokymosi procese, labiau linkę laukti dėstytojo nurodymų, nei veikti savo iniciatyva.

Kiekvieno pedagogo tikslas yra išmokyti studentus dirbti ir mąstyti savarankiškai, tad kai kuriems studentams reikia padrąsinimo – kad jie gali ir turi patys galvoti, priimti sprendimus remdamiesi savo profesinėmis žiniomis, ir tai sunkiausia padaryti.

Europoje gavę išsilavinimą studentai atrodo labiau pasiruošę savarankiškam gyvenimui, labiau subrendę kaip asmenybės, linkę drąsiai savarankiškai mąstyti, priimti sprendimus. Tačiau kinai studentai yra labai motyvuoti. Sako, kad Kinijoje muzikos pedagogai yra labai gerbiami, labai gerai uždirba, tai yra tikrai puiki specialybė. Jie suinteresuoti tapti gerais pedagogais. Mūsų uždavinys yra juos paruošti taip, kad baigę studijas mūsų absolventai taptų puikiais išsilavinusiais muzikantais, būtų geru pavyzdžiu savo mokiniams.

VDU Muzikos akademijoje ERASMUS ir ERASMUS+ programos studentams, ir dėstytojams suteikia galimybių tobulėti: studentai gali pasirinkti studijas mūsų partnerių universitetuose visoje Europoje (ypač aktyviai bendradarbiaujame su Italijos, Vokietijos, Lenkijos ir kt. aukštosiomis muzikos mokyklomis), dėstytojai turi galimybę išvykti dėstymo vizitų, kurių metu vedame meistriškumo kursus, koncertuojame, bendraujame su kolegomis ir kviečiame juos atvykti pas mus. Taip dabartiniai studentai turi galimybę susipažinti su įvairiomis kultūrinėmis ir muzikos interpretavimo tradicijomis dalyvaudami atvykusių dėstytojų meistriškumo kursuose, klausydamiesi jų koncertų,  bendraudami su atvykusiais studijuoti jaunaisiais muzikais iš įvairių šalių. Išvykdami į užsienį ne tik semiamės naujų profesinių patirčių, bet ir pamatome, kaip mus ir mūsų meną vertina naujai sutikti žmonės, turintys savo gyvenimo tradicijas ir požiūrius. Tai leidžia kiekvienam, ypač jaunam, žmogui suprasti save objektyviai.

– Ko palinkėtumėte jaunuoliams, norintiems rinktis muziko profesiją?

– Muzika – menas, pakylėjantis žmogaus dvasią, tai nuostabi specialybė, tačiau kartu ir iššūkis, reikalaujantis įvairiapusių žinių, lakios vaizduotės, nuolat tobulėti, atkaklumo siekti savo tikslo ir valios. Pasirinkę tapti muziku niekada nenuobodžiausite – juk sukurta tiek puikių kūrinių, kad norint visus juos sugroti neužteks vieno gyvenimo.

Visiems muzikos atlikėjams ar norintiems jais tapti palinkėčiau suvokti ir visada prisiminti, kad grojant jūsų dėka įvyksta stebuklas: muzika, užrašyta natų simboliais popieriaus lape, tampa garsais ir suskamba gražiausiomis melodijomis ir harmonijomis, paliesdama ir paveikdama žmonių širdis ir jausmus. Ar gali būti nuostabiau?

Apie naujų prasmių ir aktualijų kūrimą, ateities vizijas – pokalbis su R.Lozinskiu (R.L.), vienu ryškiausių jaunosios kartos Lietuvos pianistų, ir M.Mašanauskaite (M.M.), aktyviai koncertuojančia pianiste, įvairių meninių projektų organizatore ir dalyve, Vienos muzikos ir scenos menų universiteto magistrante.

– Gimėte, augote ir mokėtės Kaune. Kuo jums svarbus ir brangus šis miestas?

R.L.: Kiekvienam žmogui gimtasis miestas, gimtoji vieta – universali sąvoka, aiškiai suvokiama įvairiose kultūrose. Ir man Kaunas be galo yra brangus. Ilgai planavau grįžti į Kauną ir dabar su jauduliu nekantrauju įsikurti. Čia man įprastas miesto gyvenimo būdas, žmonės, čia mano šeima, artimi draugai. Tiesiog norisi kurti ten, kur jautiesi savas.

M.M.: Įdomu tai, kad kol gyvename savame mieste, krašte, atrodo, kad čia ne viskas taip gerai ir šaunu kaip užsienyje. Tarsi išvažiuoji, nes kažkur yra geriau, – Ispanija, Škotija, Austrija... Per ilgesnį laiką pamatai, kad ir kitos šalys, jų gyventojų mentaliteto ypatybės turi įvairių atspalvių, problemų, kurios tave erzina, ko Lietuvoje nepatyrei. Tai suvokęs, pradedi žymiai labiau mylėti Lietuvą, dingsta jausmas, kad svetur ir žolė žalesnė. Dabar manau, kad gyvendama Lietuvoje, Kaune, galiu žymiai daugiau kažko prasmingo nuveikti, pasiekti. Šiuo metu mokausi Vienoje ir man atrodo, kad čia tiek daug visko užauginta, padaryta, išpuoselėta... Gal būdama Kaune aš galiu sukurti kažką naujo, gražaus miestui ir praturtinti tiek savo, tiek miesto gyvenimą – tokie mano jausmai.

– Jūs susipažinote dar besimokydami Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Kokių vertingiausių dalykų įvaldėte, įgijote besimokydami ir kodėl verta mokytis muzikos?

M.M.: Neseniai su Robertu diskutavome šia tema ir jo mintis buvo, kad mokykloje ne tik žinių įgyji, bet ir socializacijos įgūdžių. Man atrodo, kad Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija padeda susiformuoti jauno žmogaus asmenybei to žmogaus neužgoždama. Kai pagalvoju apie savo klasės draugus ir kitus gimnazijos abiturientus – mes buvome tokie skirtingi, mūsų pomėgiai, talentai labai skyrėsi ir gimnazijos didelė stiprybė, vertė, kad mokiniai gali būti savimi, būti suprasti, o mokytojai padeda jaunam žmogui atsiskleisti. Esu labai dėkinga už tas puikias sąlygas tobulinti savo pasirinktos profesijos įgūdžius. Dabar mano, kaip atlikėjos, meistriškumas leidžia man skambinti itin sudėtingus ir kartu labai gražius kūrinius.

R.L.: Esu sakęs, kad gimnazijoje išmokau mokytis. Tai pati svarbiausia priemonė žmogui gyvenime kažko siekiant, kuriant. Gimnazijoje nebuvo forsuojamos tam tikros ugdymo įtampos. Liko daug puikių artimų draugų ir aš su malonumu atsimenu gerą atmosferą mokykloje. Muzikos apskritai verta mokytis, nes tai puiki smegenų mankšta. Daugelyje labai išsivysčiusių valstybių, bendruomenių muzikos yra mokomasi dėl jos nenuginčijamos teigiamos įtakos geram smegenų darbui ir žmogaus dvasingumui. Manau, muzikinis lavinimas turi būti vienas iš pamatinių vaiko lavinimo dalykų.

Muzikavimas yra vienas iš pamatinių žmogiškumo, kultūros vystymosi rodiklių. Tai mus jungiantis procesas, nenugalima komunikacijos jėga.

M.M.: Noriu pastebėti, kad muzikos atlikimo, muzikavimo reikia pradėti mokytis ankstyvoje vaikystėje, ypač jei nori siekti muziko profesijos, siekti profesinio aukšto meistriškumo. Tai labai svarbi investicija į savo ateitį – pradėjęs vėliau mokytis, profesinio meistriškumo praktiškai neįgysi (čia labai retai būna išimčių). Žmogus, įgijęs vidurinį išsilavinimą, ketverius metus studijavęs aukštojoje mokykloje, gali tapti puikiu pasirinktos profesijos specialistu. Bet per ketverius metus netapsi puikiu muzikos atlikėju. Na, o žmogus, nuo vaikystės išmokęs groti muzikos instrumentu, visą gyvenimą galės džiaugtis įgūdžiais ir patirti muzikavimo malonumą.

– Jus muzikavimas lydi nuo ankstyvos vaikystės – muzika tapo neatsiejama būties dalimi ir savirealizacijos priemone, būdu įprasminti save. Kokias veiklas, projektus dabar vystote?

M.M.: Kartais atrodo, jeigu esi muzikantas, tai tik groti ir tesugebi. Šios profesijos žmonės turi išmanyti begalę įvairių dalykų, būti talentingi visur: organizuoti, pildyti dokumentus, skaičiuoti biudžetus, sudėlioti savo veiklai ar renginiui reikalingą logistiką ir t.t. Turi galėti ir sugebėti viską! Mūsų organizuojamas šiemet jau penktasis festivalis „Kaunas Piano Fest“ vyks liepos 8–17 d. Jį organizuodami darome viską nuo pradžių iki pabaigos: dizainas, reklama, planavimas, dalyvių ir partnerių ieškojimas ir t.t. Kartu su Robertu atliekame kokių 20 specialistų darbus. Šalia šių veiklų, taip pat kuriu tinklalaidę "openARTed", kurioje kalbinu žmones įvairiausiais klausimais: apie buvimą menininku, įvairius menininko gyvenimo iššūkius ir aktualijas. Žinoma didžiąją savo laiko dalį skiriu skambinimui fortepijonu, naujų kūrinių mokymuisi. Dabar studijuoju Vienos muzikos ir scenos menų universitete kamerinės muzikos atlikimo meno, labai daug groju kamerinės muzikos su įvairiais atlikėjais, kartu koncertuojame, darome muzikos kūrinių įrašus.

R.L. Kai muzikos pradedi mokytis nuo šešerių ar septynerių metų ir visą gyvenimą gyveni šioje muzikos sferoje, iš šalies gali atrodyti, kad esi tos muzikinės veiklos iš dalies apribotas. Bet naujų idėjų, naujos veiklos galimybių muzikoje dabar yra labai daug. Kartu su IT technologijomis, neuromokslo, psichologijos mokslo, socialinių medijų vystymusi auga ir muzikinių veiklų potencialas. Keletą šimtmečių besivysčiusios vakarietiškos muzikinės klasikinės tradicijos dabar pradeda ryškiai kisti, plėtotis. Atsiranda naujų dalykų, elementų muzikos mene. Apima jausmas, kad daugelio dalykų dar niekas nedaręs, kad reikia praskinti kelius naujoms idėjoms ir formoms. Šis jausmas neleidžia nuobodžiauti, užsikonservuoti siaurame veiklos bare, nes gali būti kokių nors dalykų pradininku. Dabar, kai didžiulis technologinis progresas veda į naujo kokybinio lūžio laikotarpį, tai neišvengiamai vyksta ir muzikoje.

Robertas Lozinskis ir Monika Mašanauskaitė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu labai daug groju kamerinės muzikos su savo ansambliu „Trio Agora“, įrašome naują albumą, kuriame skambės visiškai unikalios klarnetininko Žilvino Brazausko tango muzikos transkripcijos. Pagrindinis albumo perlas – Astoro Piazzollos „Metų laikai“. Užsiimu pedagogine veikla – esu vienas iš Nacionalinės moksleivių akademijos muzikos sekcijos vadovų, mielai vedu meistriškumo kursus ir mokau privačiai.

– „Kaunas Piano Fest“ kasmet vis plačiau įsilieja į įvairias Kauno ir kitų Lietuvos miestų erdves. Kaip šiais metais festivalis skambės Europos kultūros sostinės erdvėse.

M.M. Festivalį „Kaunas Piano Fest“ siekiame plėtoti kokybės linkme, dėl to ribojame dalyvių skaičių. Siekiame pačios geriausios organizacijos, aukščiausio lygio dėstytojų, geriausių sąlygų festivalio dalyviams ir unikalumo. Iš buvusių festivalių dalyvių, klausytojų ir renginiuose dirbančių savanorių sulaukėme pačių aukščiausių įvertinimų, viena iš savanorių šiemet tapo mūsų renginio mecenate. Taip atsiranda tvirtesnis tikėjimas šio festivalio ateitimi ir noras daryti vis geriau ir įdomiau.

R.L. Labai tikiuosi, kad 2022-ieji, Europos kultūros sostinės metai, Kaunui taps lyg tramplinu visam miesto kultūriniam (ir ne tik) vystymuisi, žinomumui. „Kaunas Piano Fest“ yra vienas iš programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių, ir tai labai stipriai padeda žinomumo ir įvertinimo prasme. Šiemet džiaugiamės draugyste su Lietuvos nacionaline filharmonija, kuri kito sezono metu pakvies mūsų dalyvius atlikti dvigubo fortepijoninio koncerto su orkestru. Kitas partneris – bene žymiausia pasaulyje Vokietijos natų leidykla „G. Henle Verlag“, kuri kiekvienam festivalio dalyviui dovanos žymią sumą natoms jų internetinėje parduotuvėje įsigyti. Mus remia Kauno valstybinė filharmonija, dienraštis „Kauno diena“, Lietuvos kultūros taryba, Geros valios fondas, Kauno Rotary klubas, o muzikos mėgėjai festivalį tiesiogiai remia „Patreon“ platformoje, dėl to esame be galo visiems dėkingi. Ir, žinoma, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija – pagrindinis rėmėjas, mūsų festivalio namai, kuriuose yra puikių instrumentų, salių, jaučiamas siprus direktoriaus Raimundo Simanavičiaus ir visos mokyklos bendruomenės palaikymas. Esame labai dėkingi, kad mumis – jaunais žmonėmis, patikėjo, palaikė ir suteikė sąlygas mūsų idėjų realizavimui. Svajoju, kad šis festivalis taptų ilgaamžiškas ir kad su metais pritrauktų vis didesnį būrį klausytojų iš visos Lietuvos bei užsienio.

– Šiais laikais smarkiai, net galima sakyti agresyviai, vystantis technologijoms, muzikantams atsiveria daug galimybių būti išgirstiems, stebimiems įvairiuose interneto platformose, klausytojai gali rinktis įvairiausių žanrų ir interpretacijų muziką. Tai, manau, kelia papildomą konkurenciją tarp muzikos kompozitorių ir atlikėjų, be to, mažina poreikį ateiti ir gyvai klausytis koncerto. Kaip jūs matote šią situaciją ir ką pasakytumėte klausytojams – kodėl verta muzikos klausytis gyvai koncertų salėse?

R.L. Manau, nereikia versti žmonių eiti į koncertus, jeigu jie to patys nenori. Tikiu, kad būtų daugiau naudos, jei skirtume daugiau pastangų švietimui, pasitelktume inovatyvių būdų žmonėms supažindinti, įtraukti į šį turtingą pasaulį, kalbėtume visiems suprantama kalba, atsisakytume snobiškumo, susireikšminimo ir kitų panašių, nelabai gerų dalykų.

M.M. Mes, kaip atlikėjai, turėtume atsižvelgti į žmonių poreikius, prisitaikyti prie kintančios visuomenės ir surasti naujų, patrauklesnių koncertų formatų. Tarkim, aš neseniai buvau vienos garsiausių dabartinių pianisčių Yujos Wang koncerte. Jos atliekama programa buvo labai įdomi: grojo Arnoldo Schönbergo, György Ligeti, Nikolajaus Kapustino, Aleksandro Skriabino kūrinius, o koncerto pabaigoje bisui paskambino dešimt skirtingų žavių pjesių. Būdama labai puiki pianistė, ji tikrai ne visada koncerte skambina ilgos trukmės sudėtingus kūrinius, kuriuos kartais ir muzikos profesionalams nelengva dėmesingai išklausyti.

Galima rengti įvairius koncertus, atliepiančius skirtingus žmonių poreikius, pomėgius. Esu surengusi koncertą, kuriame pasakojau apie pianisto kasdienybę ir iššūkius mokantis kūrinių, organizuojant koncertus ir pan. Pastebėjau, kad žmonėms, neturintiems muzikinio išsilavinimo, tai įdomu. Tad mes, muzikai, tapdami labiau įvairialypiai ir atviresni, galime užsiauginti gyvą klasikinę muziką mėgstančią kartą.

Pamąstykime, kodėl verta eiti į koncertą. Jeigu norime namie klausytis kokybiškai skambančios muzikos, turi būti tinkamos sąlygos – reikėtų sėdėti patogiame fotelyje su puikiomis ausinėmis ir klausytis geros muzikos, kad niekas netrukdytų, neblaškytų dėmesio. Nuėję į koncertą, tas kelias valandas galime tiesiog pabūti su savimi, susikaupę klausytis muzikos ir negalvoti apie kažkokius kitus dalykus, netikrinti telefono. Yra tokia fenomenali situacija – mes visi vienoje erdvėje sėdime tyliai, ramiai, susitelkę į muziką, muzikos suvienyti – tai unikali patirtis, kurią galime patirti tik atvykę į koncertų salę. Patirti vienybę kartu su, pavyzdžiui, 500 kitų klausytojų. Pailsėti nuo kasdienių minčių, kasdienės veiklos. Nepastebimai muzika mus ir gydo.

R.L. Žiūrint į žmonijos praeitį, galima teigti, kad muzikavimas yra vienas iš pamatinių žmogiškumo, kultūros vystymosi rodiklių. Tai mus jungiantis procesas, nenugalima komunikacijos jėga, o dabartiniai koncertai yra šio reiškinio moderni išraiška su universalia, visiems suprantama muzikos garsų kalba.

– Jūsų linkėjimai Kaunui ir muzikos mėgėjams.

M.M. Prieš linkėdama, noriu apie Kauną pasakyti iš kito žmogaus perspektyvos – mūsų festivalio dalyvio, pianisto Alexandero Madjaro iš Prancūzijos pastebėjimą. Jis labai įdomiai pasakojo, kaip mato mus, kauniečius. Vaikščiodamas po Kauną su kitu festivalio dalyviu kauniečiu pianistu Arminu Suchovu, kuris dar buvo Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos abiturientas, A.Madjaras stebėjosi, su kokia meile ir kaip ugningai Arminas jam pasakojo apie Kauno miestą – architektūrą, istoriją, kultūrą. Visą laiką, kai svečiavosi Kaune ir Lietuvoje, A.Madjaras matė, kaip mes viltingai žiūrime į ateitį, kiek daug turime svajonių ir esame smalsūs. Tad palinkėčiau Kauno žmonėms puoselėti tą ugnį, tą aistrą, net ir mažiausiuose darbuose matyti ateities viziją ir kurti, dirbti kuo geriau, stengtis dėl mūsų pačių ir miesto, kuriame gyvename – Kauno.

R.L. Pritariu Monikai, manau, kad miestas eina optimistišku keliu – vystosi, kinta į gerąją pusę. Noriu palinkėti išlaikyti šią trajektoriją. Muzikos mėgėjams nieko nelinkėsiu – tiesiog noriu pasveikinti ir pasidžiaugti už juos. Jeigu žmogus myli, mėgsta gyvą muziką, didelė tikimybė, kad su juo viskas labai gerai. Tad puoselėkime ir branginkime šį stebuklą, kurį turime savyje ir greta savęs.

Dauguma jų yra labai ženkliai prisidėję prie Kauno miesto ir Lietuvos muzikinio kultūrinio augimo ir pasiekimų: Pranciškus Beinaris – ilgametis Kauno arkikatedros bazilikos vargonininkas, choro vadovas, liturginės, religinės muzikos kūrėjas; Danguolė Beinarytė – KTU akademinio choro „Jaunystė“ meno vadovė, dirigentė; birbynininkas Arnoldas Beinaris moko muzikuoti lietuvių liaudies instrumentu ir Punsko ir Suvalkų jaunuosius muzikantus; Areta Beinarytė – pianistė, Kauno muzikinio teatro koncertmeisterė, pedagogė. Koncerte dar išgirdome vienos šeimos penkių brolių ir seserų – Roberto Beinario, Klementinos Beinarytės-Dautartienės, Karolinos Beinarytės-Palekauskienės, Gertrūdos Beinarytės-Krunglevičienės, Martyno Beinario – ir jų artimųjų muzikavimą.

Atslūgus koncerto jauduliui pokalbio susitikome su koncerto sumanytojais ir dalyviais: smuikininke, Valstybinės kultūros ir meno premijos laureato Kauno styginių kvarteto primarije K.Beinaryte-Palekauskiene (K.B.-P.) ir LMTA profesoriumi, Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinio ansamblio „Musica Humana“ meno vadovu dr. R.Beinariu (R.B.).

– Beinarių giminės muzikuojančių narių šeimos medis išties įspūdingas. Kaip jūs manote, kodėl tiek daug artimųjų rinkosi profesionalaus muziko kelią, kas lemia tokius sprendimus?

R.B.: Manau, kad iš dalies meilė muzikai yra užkoduota mūsų šeimos genuose. Iš kitos pusės, labai daug ką reiškia aplinka, kurioje augi. Pasirinkimą lemia ir kiekvieno individualus skonis, grožio suvokimas. Mūsų vaikai Gabrielė, Brigita ir Laurynas auga aplinkoje, kur visada skamba muzika. Jie nuolat girdėdavo ir girdi muziką namuose, kartu su mumis lanko koncertus. Tad natūraliai pradėjo domėtis muzika, dainuoti, groti namuose esančiu pianinu. Manau, kad daug lemia šeimoje vyraujanti kūrybinė atmosfera.

K.B.-P.: Aš pamilau muziką nuo pat mažens. Mane ji supo visur. Senelis buvo vargonininkas, chorvedys, kompozitorius. Močiutė – nuostabaus balso solistė, vaikystėje man dainavusi tiek gražių dainų, į jas net įterpdavo mano vardą, tarsi visos dainos tik apie Karoliną... Tetos, dėdės – visi muzikavo. Savo pavyzdžiu noriu pasakyti, kad muzikinį pasirinkimą lėmė labai daug faktorių, kurių galėjo ir nebūti, bet, mano laimei, jie visi mane vedė link mano pasirinkimo. Esu tikra, kad ir kitiems mūsų šeimos nariams darė įtakos ši muzikinė aplinka. Be abejo, prisidėjo ir genai, talentai, gabumai iš prigimties, galų gale, Dievo duota dovana jausti muziką, ją dovanoti kitiems...

Pradžia: vargonininkas, choro vadovas, kompozitorius P.Beinaris su sūneliu. / Roberto Beinario šeimos archyvo nuotr.

– Jūsų tėvai gyveno Kaune ir jūs, vaikai, buvote leidžiami profesionaliai mokytis muzikos į tuomet dar Juozo Naujalio meno mokyklą, vėliau tapusia Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija, kur ir dabar mokosi Beinarių šeimos atžalos. Ką vaikui, jo brandai duoda profesionalus muzikavimas, kodėl svarbu žmogui mokytis muzikuoti, susikurti savo asmeninį santykį su muzikos pasauliu?

R.B.: Labai daug duoda. Tai galima pasakyti ne tik apie muziką. Kiekviena sritis žmogui teikia reikšmingų ir labai prasmingų impulsų. Muzika, menas yra nepaliaujamas kūrybinis virsmas, kurį pagavęs negali sustoti. Tai viso gyvenimo akademija, galimybės, pažintys, paieškos ir atradimai. Tai yra kartu labai artima, savita ir filosofiška, tai virpa kiekvieno kūrėjo širdyse.

Muzikos galia vienaip ar kitaip pašaukia dvasią kurti, tobulėti ir, svarbiausia, dovanoti save kitiems.

K.B.-P.: Iš mūsų dviejų atžalų tik dukra Kamilė nuo mažens jautė trauką muzikuoti. Šiuo metu ji skambina fortepijonu Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje ir jeigu bus lemta, eis šiuo keliu ir toliau. Mano dukterėčios taip pat muzikuoja, šoka, dalyvauja koncertuose, konkursuose. Man svarbiausia, kad vaikai iš visos širdies mylėtų tai, ką daro. Nesvarbu, kokia meno ar mokslo sritis būtų. Jeigu tai muzika – puiku! Bet kokiu atveju muzikos – šio kupino stebuklų ir atradimų pasaulio – pažinimas, pajautimas bet kuriam vaikui ar suaugusiajam dovanoja nepaprastai daug. Muzikos galia vienaip ar kitaip pašaukia dvasią kurti, tobulėti ir, svarbiausia, dovanoti save kitiems.

– Palaikote labai glaudžius ir draugiškus santykius su savo pirmąja mokykla, 2021 m. gruodį dalyvavote gimnazijos 75-mečio jubiliejiniame koncerte. Kaip jūs matote gimnaziją Kauno miesto kontekste?

R.B.: Čia labai platus klausimas, bet atsakymas trumpas ir labai aiškus. Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija yra viso mano kūrybinio gyvenimo pamatas – tiesiog tai, ant ko žmogus atsistoja ir toliau skleidžia savo sparnus. Ši mokykla man buvo, yra ir bus pati svarbiausia. Pamenu ne tik mokslus, bet ir daugelį įvairiausių gyvenimiškų dalykų – mokytojus, draugus, net pastatus. Gerai pamenu, kaip teko perkraustyti mokyklą iš seno pastato, kur dabar Kauno arkivyskupijos kurija, į dabartinius gimnazijos pastatus Kęstučio gatvėje... O kalbant apie mokyklos indėlį į kultūrinį gyvenimą, manau, reikia kalbėti ne tik Kauno miesto mastu, o visos Lietuvos mastu ar dar plačiau. Tiek puikių talentų yra išugdyta šioje mokykloje!

– Jūsų plačios šeimos nariai aktyviai dalyvauja įvairiuose kultūriniuose, muzikiniuose renginiuose Kaune, o jų veikla yra dalis to kultūrinio miesto vystymosi, kuris leido Kaunui tapti Europos kultūros sostine. Ką palinkėtumėte savo gimtajam miestui?

R.B.: Kauno kultūrinėje raidoje aktyviai dalyvauja mūsų šeimos atstovė K.Beinarytė-Palekauskienė – griežia Kauno styginių kvartete beveik 20 metų. Su kvartetu dalyvauja įvairiuose koncertuose, dažnai atlieka Kauno kompozitorių kūrinius, neretai – premjeras, dedikuotas Kauno kvartetui, bendradarbiauja su kitais Kauno muzikantais – rengia bendrus projektus ir koncertus, propaguoja Kauno kompozitorių kūrybą kituose Lietuvos miestuose ir užsienyje. Tai labai svarbi misija, bet dar svarbesnė yra puoselėti ir išsaugoti kvarteto žanrą Kaune, puoselėti klausytojų muzikinį skonį, nepataikauti šiuolaikinio pasaulio trumpalaikėms madoms ir laikytis tikrų kvarteto žanro tradicijų. Karolina ugdo ir jaunuosius atlikėjus Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, augina naująją smuikininkų kartą Kaune.

M.Beinaris taip pat ryškiai prisideda prie kultūros puoselėjimo. Jis – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, kuria vaidmenis miuzikluose, operetėse, koncertuoja duetu su žmona Skaiste Beinariene, rengia koncertinius ciklus „Iš namų“, pats kuria ir įrašo dainas. Koncertuoja ir su Kauno styginiu kvartetu ir kitais Kauno atlikėjais.

Šeima: Vaida, Robertas, Gabrielė, Brigita, Laurynas Beinariai. / Roberto Beinario šeimos archyvo nuotr.

K.Beinarytė-Dautartienė ir G.Beinarytė-Krunglevičienė ilgą laiką griežė smuiku ir altu Kauno miesto simfoniniame orkestre. Šiuo metu Klementina dirba Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje smuiko mokytoja, o šalia pedagogino darbo abi seserys užsiima individualiomis veiklomis. Klementina koncertuoja įvairiuose renginiuose, Gertrūda organizuoja šventes ir jose taip pat groja. Tiek Klementina, tiek Gertrūda kartu su vyru Laimiu (duetas pasivadinęs „DuoViola“) atlieka įvairaus žanro muziką, kuria klipus, muzikinius sveikinimus ir veda kultūrinius renginius.

Aš dirbu obojaus mokytoju Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje.

K.B.-P.: Nepaisant to, kad Robertas gyvena ir dirba daugiausia Vilniuje, jo indėlis bendradarbiaujant su įvairiomis Kauno kultūrinėmis institucijomis miestui yra didžiulis. Robertas ne tik dirba Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, bet ir Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje dažnai dalyvauja kaip komisijos narys įvairiuose egzaminuose, konkursuose, kaip gimnazijos alumnas dalyvauja šventiniuose renginiuose ir pan. Dauguma obojininkų iš Kauno studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Roberto obojaus klasėje.

R.B.: Išties mes visi prisidedame prie Kauno, ir ne tik, kultūrinio gyvenimo. Labai džiaugiuosi, kad Kaunas tapo Europos kultūros sostine. Tai didžiulis ir garbingas miesto kultūros įvertinimas visos Europos mastu. Nuoširdžiai džiaugiuosi miestu, džiaugiuosi, kad esu kaunietis. Aišku, mums, menininkams, visada trūksta tikrosios kultūros pristatymo plačiąja prasme. Mano manymu, tikroji kultūra ir jos lobynai turėtų būti kiekvienos šalies, miesto garantai... Kiekviena vietovė turėtų mokėti maksimaliai pateikti savo miesto kultūros objektus ar reiškinius. Jiems reikia gerojo ir ryškaus apipavidalinimo. Tai turėtų tapti poreikiu, o ne prievole. Norisi stiprios, profesionalios edukacijos, kad koncertų salės, muziejai nepasigestų bendruomenės narių aktyvaus susidomėjimo ir žvilgsnio į laiko patikrintas vertybes.