Jie nebijo koronaviruso, kuris pažeidžia visą organizmą, pažeidžia ląstelių branduolį, kuriame yra DNR, ir jeigu pavyksta nenumirti, liekamieji reiškiniai vidaus organuose gali turėti negerų padarinių ateityje. Tačiau šie žmonės vis tiek paniškai bijo skiepo, kuris yra tik viruso baltymo sintetinė ribonukleino rūgščių seka. Ji – saldainis, palyginti su tikru virusu. Vakcina nepatenka į ląstelės DNR, o virusas patenka, laksto ir naikina ląsteles visame organizme.

Vakcina – tai savotiškas vaistas, kuris duodamas ne ligos metu, o prevenciškai. Ji priverčia organizmą pasigaminti specifinį imunitetą (antikūnus-karius), kurie lemiamu momentu stos į kovą su virusu, nes bendras imunitetas šiuo atveju yra tik pagalbininkas. Todėl net stipriausias įgimtas bendras imunitetas neišgelbės nuo ligos, nes reikalingas specifinis. Pavyzdžiui, jei mano rankos stiprios, tai nereiškia, kad aš greitai bėgsiu krosą kojomis.

Jei mano rankos stiprios, tai nereiškia, kad aš greitai bėgsiu krosą.

Žmogus bijo skiepo, kuris duoda daug šansų išvengti mirties, tačiau nebijo saujomis vartoti paracetamolio, kuris per ilgą laiką sukelia negrįžtamų kepenų pažeidimų, ir, jei kepenys laiku nepersodinamos, tada – mirtis. Amerikoje labai daug žmonių apsinuodija paracetamoliu ir miršta, nes per dažnai ir per daug jo vartoja.

Žmogus taip pat nebijo gerti alkoholio, nes nesugeba suvokti, kas yra kepenų cirozė ir mirtis nuo jos. Žmogus nebijo rūkyti, nes nesuvokia, kas yra plaučių vėžys ir mirtis nuo jo. Tačiau vis tiek kaip begemotas iš animacinio filmuko bijo skiepo, kuris suteikia šansą nenumirti.

Ir net jeigu skiepas nesuteikia 100 proc. garantijos, kad nesusirgsime, tikrai mąstantis žmogus supras, kad, einant "per žalią šviesą", tikimybė būti automobilio pervažiuotam yra mažesnė, negu einant "per raudoną". Skirtumą tarp žalios šviesos ir raudonos žino net vaikai.

Parašiau šį rašinį todėl, kad atsibodo aiškinti telefonu kai kuriems savo pažįstamiems, kurie skambina man ir klausia: ką daryti – skiepytis ar rizikuoti susirgti ir užkrėsti artimuosius, nuvaryti juos į kapus ir visą gyvenimą gyventi neramia sąžine. Ir net pasiskiepijus reikia saugotis, nes galima virusą perduoti kitam.

Beje, atkalbinėti abejojantį žmogų nuo skiepijimosi, tai ne tik neprotinga, bet ir rizikinga, nes, jei jis susirgs koronavirusu, teks prisiimti moralinę atsakomybę už žmogaus sveikatą ir galimą mirtį.

Jie nebijo koronaviruso, kuris pažeidžia visą organizmą, pažeidžia ląstelių branduolį, kuriame yra DNR, ir jeigu pavyksta nenumirti, liekamieji reiškiniai vidaus organuose gali turėti negerų padarinių ateityje. Tačiau šie žmonės paniškai bijo skiepo, kuris yra tik viruso baltymo sintetinė ribonukleino rūgščių seka. Ji – saldainis, palyginti su tikru virusu. Vakcina nepatenka į ląstelės DNR, o virusas patenka. Vakcina būna prie peties įdūrimo vietos tik iki 72 valandų ir niekur nuo peties įdūrimo vietos nenukeliauja, o koronavirusas dauginasi, laksto ir naikina ląsteles visame organizme.

Vakcina – tai savotiškas vaistas, kuris duodamas ne ligos metu, o prevenciškai. Ji priverčia organizmą pasigaminti specifinį imunitetą (antikūnus-karius), kurie lemiamu momentu stos į kovą su virusu, nes bendras imunitetas šiuo atveju yra tik pagalbininkas. Todėl net stipriausias įgimtas bendras imunitetas neišgelbės nuo ligos, nes reikalingas specifinis. Pavyzdžiui, jei mano rankos stiprios, tai nereiškia, kad aš greitai bėgsiu krosą kojomis.

Stebina, kad žmonės bijo skiepo, kuris suteikia daug šansų išvengti mirties. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Žmogus bijo skiepo, kuris duoda daug šansų išvengti mirties, tačiau nebijo saujomis vartoti paracetamolio, kuris per ilgą laiką sukelia negrįžtamų kepenų pažeidimų, ir, jei kepenys laiku nepersodinamos, tada – mirtis. Amerikoje labai daug žmonių apsinuodija paracetamoliu ir miršta, nes per dažnai ir per daug jo vartoja.

Žmogus taip pat nebijo gerti alkoholį, nes nesugeba suvokti, kas yra kepenų cirozė ir mirtis nuo jos. Žmogus nebijo rūkyti, nes nesuvokia, kas yra plaučių vėžys ir mirtis nuo jo. Tačiau kaip begemotas iš animacinio filmuko bijo skiepo, kuris suteikia šansą nenumirti.

Jei mano rankos stiprios, tai nereiškia, kad aš greitai bėgsiu krosą kojomis.

Ir net jeigu skiepas nesuteikia 100 proc. garantijos, kad nesusirgsime koronavirusu, tikrai mąstantis žmogus supras, kad einant per žalią šviesą tikimybė būti automobilio pervažiuotam, yra mažesnė, negu einant per raudoną šviesą. Skirtumą tarp žalios šviesos ir raudonos žino net vaikai.

Parašiau šį rašinį todėl, kad atsibodo man aiškinti telefonu kai kuriems savo pažįstamiems, kurie skambina man ir klausia: ką daryti – skiepytis ar rizikuoti susirgti ir užkrėsti artimuosius, nuvaryti juos į kapus ir visą gyvenimą gyventi su neramia sąžine. Ir net pasiskiepijus reikia saugotis, nes galima virusą perduoti kitam.

Beje, atkalbinėti abejojantį žmogų nuo skiepijimosi, tai ne tik neprotinga, bet ir rizikinga, nes jo susirgimo koronavirusu atveju teks prisiimti moralinę atsakomybę už žmogaus sveikatą ir galimą mirtį.