Mažas Mažeikių rajono Leckavos miestelis garsus daug kuo, o labiausiai – varpu, esančiu Šv. Lauryno bažnyčioje.
O garsus jis ne tik grožiu, bet ir tuo, kad siejamas su Lietuvos istoriku, rašytoju ir švietėju Simonu Daukantu.
Ant varpo yra ilgas ankstyviausias lietuviškas įrašas ir šv. Lauryno reljefas. Manoma, kad įrašo autorius galėjo būti S.Daukantas.
Varpą 1838 m. Rygoje nuliejo Karlas F.Šurinas. 1994 m. vasarą varpas skilo. Nuo tada jis yra bažnyčios viduje, o žmonės jį gali apžiūrėti iš arti.
Pažvelgus į istoriją
Bažnyčių bokštų varpai funkcionuoja skirtingų papročių, tikėjimų, religijų sferose.
Nemažai iš Lietuvoje esamų bažnytinių varpų (šiuo metu jų yra daugiau nei 250) įtraukti į Valstybinį kultūros vertybių registrą.
Pirmosios žinios apie varpų gamybą Lietuvoje yra iš didžiojo kunigaikščio Algirdo laikų – meistras K.S.Skobeltas 1372 m. Vilniuje nuliejo varpą cerkvei. Apie XVI a. vidurį kunigaikštis Žygimantas Augustas įsteigė liejyklą Žemutinės pilies teritorijoje. Liejikų cechas magistrato aktuose įregistruotas 1595 m. XVII a. pirmoje pusėje tarp Vilniuje dirbusių meistrų puikiu amato išmanymu išsiskyrė Jonas Breuteltas, kilęs iš Lotaringijos. Vienas jo šedevrų, nulietas 1644 m., išliko Viduklės bažnyčioje, kitas, 1664 metų – Alsėdžių bažnyčioje.
Varpams, kaip ir knygoms, tinka lotyniškas posakis: "habet sua fata...". Karų metu sunaikinti, išgrobstyti, ne vienas sunaudotas kaip žaliava amunicijai. Žmonėms tekdavo varpus slapstyti – užkasti į žemę. Per Pirmąjį pasaulinį karą, atsitraukiant rusų kariuomenei, varpai buvo išvežami masiškai. Dalį jų pavyko susigrąžinti pasirašius 1920 m. taikos sutartį. Tačiau neretas atvejis, kad varpas atsiduria visai kitos parapijos bažnyčioje. Atstatant kurią nors sudegusią bažnyčią, varpai būdavo ir skolinami.
