Daugybė naujų technologijų pasirodo sukeldamos sprogimą. Vaizdo kasečių grotuvai – ne išimtis. Nors AMPEX firmos vaizdo grotuvai buvo pristatyti jau šeštajame dešimtmetyje, tačiau jų kaina buvo tokia didelė (apie 50 tūkst. dolerių), kad beveik visai nepritraukė pirkėjų. Šią idėją pasičiupo kompanija "Sony", 1963 m. pristačiusi savo versiją, bet kaina vis dar buvo per didelė. Vėliau 1975 m. "Sony" pristatė "Betamax" kasetes, o netrukus firma JVC pristatė VHS kasečių technologiją. Prasidėjo kova tarp VHS ir "Betamax", kurią be sunkumų laimėjo VHS. 1987 m. VHS užėmė net 90 proc. JAV rinkos. Įdomu, kad VHS siekiant pergalės svarbų vaidmenį suvaidino pornografijos industrija. "Sony" neleido savosiose laikmenose pornografinio turinio, o VHS tokių reikalavimų nekėlė. 2001 m. JVC pakilo į aukščiausią VHS kasečių pardavimo viršūnę, buvo pagaminta tiek kasečių, kad jomis buvo galima net 987 kartų nutiesti liniją nuo Žemės iki Menulio.
Pradžia – Vakaruose
VHS kasetės suteikė galimybę žiūrėti mėgstamus filmus namuose, išlaisvino nuo televizijos programų tironijos: jei per mėgstamą TV laidą atsirasdavo kitų reikalų – ją galėdavai tiesiog įsirašyti užprogramuodamas VHS grotuvą. Tai buvo didelė revoliucija. Amerikoje vaizdo grotuvai tapo tokie populiarūs, kad kino teatrai gerokai ištuštėjo. Atsidarė daugybė kasečių nuomos punktų, kur žmonės ne tik nuomodavosi filmus, bet ir dalydavosi rekomendacijomis, būrėsi kinomanų bendruomenės.
Prie komplekto prisidėjus ir į VHS kasetes filmuojančioms kameroms atsivėrė galimybė įrašyti namų vaizdelius, filmuoti mėgėjiškus filmus, o kompaktiškos VHS kasetės leido laisvai platinti, dalyti turinį – visa tai buvo šių dienų "Youtube" priešistorė. Buvo galima vaizdelius atsukti atgal, peržiūrėti daugybę kartų, sustabdyti. Šie įrankiai gelbėjo jauniems kino kūrėjams, kurie išsamiai galėjo tyrinėti montažą, specialiuosius efektus, mokytis kino rašybos.
Nors septintajame dešimtmetyje JAV pornografiniai filmai buvo laisvai rodomi kino teatruose, vėliau įsigalėjus griežtesniems įstatymams pornoindustrija nepraleido progos pradėti gaminti VHS kasetes ir būtent dėl to namų vaizdo kasečių rinka šoko į aukštumas. O populiariausiu VHS kasečių žanru tapo kruvini siaubo filmai, kuriuos taip mėgo paaugliai. Būtent dėl didelės paauglių auditorijos kūrėjai ir prodiuseriai pradėjo masiškai gaminti pigius kruvinus siaubo filmus. Anglijoje jie buvo pavadinti "Video nasties" ("Vaizdo nešvankybės"). Dėl to, kad paaugliams lengvai gali būti pasiekiamas toks turinys, šalyje kilo skandalas. Ir nors dauguma tų filmų buvo tikrai žiaurūs, esama nuomonės, kad šalies valdžia, susikoncentruodama į šių filmų problematiką stengėsi nukreipti žmonių dėmesį nuo rimtesnių šalies problemų. Šie filmai dažnai nė nepasiekdavo kino teatrų – keliaudavo tiesiai į VHS kasetes, o tada buvo platinami parduotuvėse ir vaizdo nuomos punktuose.
Vis dar yra nemažai entuziastų, kolekcionuojančių kasetes ir besimėgaujančių jų turiniu iš TV ekranų. Didžiausia vertybė kolekcijose – filmai, išleisti tik VHS kasetėse. Kuo mažesnis tiražas – tuo didesnė ir kaina. Kolekcinių kasečių kaina gali siekti netgi ir 1 000 dolerių.
Nors paskutinis VHS grotuvas buvo pagamintas 2016 m., atrodo, kad VHS formatas gyvuos dar ilgai, o kasečių turinys suksis specialiose peržiūrose ir interneto platybės.
Šiuo metu VHS kultūros gyvastį palaiko ir vaizdo kasečių kolekcininkų dėka susikūrę kolektyvai, kurie dalijasi kasetėse atrastu turiniu, rengia tokių filmų ar reklaminių vaizdo filmukų, laidų peržiūras. Bene garsiausia tokia kolekcininkų platforma "Everything is Terrible" savo feisbuko paskyroje turi net per 350 tūkst. sekėjų, o artimesnis mums pavyzdys – kolektyvas "VHS HELL", kurie Lenkijoje pagarsėję VHS filmų peržiūromis, renka pilnas sales žiūrovų. Tad, nors paskutinis VHS grotuvas buvo pagamintas 2016 m., panašu, kad VHS formatas gyvuos dar ilgai, o kasečių turinys suksis specialiose peržiūrose ir interneto platybėse.
VHS rytuose
Šaltojo karo metu SSRS ir kitose geležine uždanga nuo pasaulio atskirtose šalyse Vakarų kultūra buvo laikoma destruktyvia ir pavojinga. Tačiau visuotinė kontrolė buvo sunkiai įmanoma, o paskutiniais komunizmo gyvavimo metais – bemaž negalima: televizorių su vaizdo kasečių grotuvais žmonių namuose vis daugėjo. Pavyzdžiui, į Lenkiją vaizdo kasetes su vakarietiškais filmais slapta atgabendavo pilotai, stiuardesės ir jūreiviai. Filmai buvo verčiami, kopijuojami ir platinami. Chuckas Norrisas, Sylvesteris Stallone, Arnoldas Schwarzeneggeris, Jeanas-Claude'as Van Damme'as, Bruce'as Lee ir kiti tapo daugelio berniūkščių herojais.
Be abejo, VHS grotuvą įpirkti galėjo nekiekvienas. Tie, kas tokią prabangą sau leido, namuose įkurdavo mini kino teatrus – tokia praktika ypač populiari buvo Rumunijoje. Žinia, kad kaimynystėje įvyks kino vakaras, sklisdavo iš lūpų į lūpas. Nenuostabu, kad šeimininkai už tokią pramogą prašydavo nemažo užmokesčio ne tik dėl to, kad grotuvas buvo prabanga, bet ir todėl, kad daryti tokias peržiūras Nicolae Ceaușescu valdomoje Rumunijoje buvo pavojinga. Rumunijoje devintame dešimtmetyje nelegalų VHS kasečių verslą pradėjo vietinis reketininkas vardu Zemfiras. Jis slapta gabendavo kasetes, jas dubliuodavo rumunų kalba, kopijuodavo ir platindavo. Pagrindinė jo bendrininkė buvo vertėja ir į garsintoja Irina Margareta Nistor, išvertusi ir įgarsinusi per 5 000 filmų. Rumunijoje visi buvo girdėję jos balsą, bet niekas nežinojo, kas ji.
Mažai kas galėjo nutuokti, kad VHS prisidės ir prie komunistinės sistemos byrėjimo. Lenkijos lyderis Lechas Wałęsa įsitikinęs, kad judėjimas "Solidarumas" priklausė nuo filmų vaizdajuostėse. Aksominės revoliucijos įvykiai ar Tbilisio aikštėje vykę protestai prasiveržė pro geležinę uždangą dėl nešiojamų vaizdo kamerų, būtent VHS kasetėse buvo įamžinti ir sausio sukrėtimai Lietuvoje.
Cenzorių panosėje
Vaizdo grotuvai SSRS pasiekė aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje per nomenklatūrinį elitą, kurie turėjo galimybę keliauti. Vėliau išrinktiesiems jų buvo galima įsigyti ir užsieniečiams skirtose parduotuvėse. Netrukus buvo susirūpinta, kad žmonės turi galimybę namuose nekontroliuojamai vartoti turinį, tačiau iš pradžių KGB į tai reagavo pasyviai. Filmai nevaldomai pradėjo plisti juodojoje rinkoje, o Lietuvoje, kaip ir Rumunijoje, išplito nelegalios filmų peržiūros. Valdžia suskubo atidaryti valstybines videotekas ir vaizdo nuomos tinklus, tačiau legalus pasirinkimas buvo toks nykus, kad drausta vakarietiška produkcija pogrindyje plito toliau.
KGB bandė valdyti situaciją bauginimais, vykdavo reidai, vienas jų įvyko ir Kaune kai filmų peržiūrų organizatoriai buvo suimti ir viešai žeminami. Tačiau tai nesustabdė "Terminatoriaus", "Rembo", "Roboto policininko" ir kitų kovos filmų bei sykiu platinamų pornografinių filmų plėtros. VHS filmų paklausą užtikrino žmonių smalsumas ir galimybė pažvelgti į draustą kapitalistinę Vakarų popkultūrą, taip pat ir "verslininkų" noras pasipelnyti.
Dažnai prieš ir po vadinamosios perestroikos kasetės buvo gabenamos iš pačios Rusijos, dar daugelis pamena rusų įgarsintojų balsus. VHS grotuvai buvo prabanga, bet būdavo užsiimančių jų nuoma: grotuvą su keliomis kasetėmis buvo galima išsinuomoti visai parai. Žlugus SSRS atsirado ir legalios videotekos, kuriose žiūrovai už tam tikrą mokestį galėdavo žiūrėti filmus, o kad filmą galėtų žiūrėti daugiau žmonių jie buvo rodomi keliuose televizorių ekranuose vienu metu.
Kasečių era pasibaigė pasirodžius DVD diskams, o įsigalėjus internetui lietuviai pasinėrė į kitokio pobūdžio piratavimą, kurį šiuo metu keičia tokių platformų kaip "Netflix" populiarumas. Tačiau kiek mūsų vis dar savo namuose laiko VHS grotuvus ir nedrįsta išmesti savo kasečių kolekcijų? Kol gyvuos nostalgija aštuntajajam ir devintajam dešimtmečiams, kurių estetika žavisi ir šių dienų jaunimas, tol gyvuos ir VHS.
