Programoje buvo pristatyta per 30 unikalių darbų. Gaila, tačiau pirminis mano planas aplankyti visus festivalio renginius neišsipildė. Pavyko pamatyti devyniolika kūrinių, kurie, tikiu, vis vien leidžia susidaryti nuomonę apie visą festivalį. Kad neužsimirščiau, matytus pasirodymus reitingavau.

„ConTempo“ man buvo neįkainojami atradimai ir patirtis. Visuomet maniau, kad negalėčiau mėgautis dalyvaujamuoju teatru, juo labiau aktyviai veikti viso spektaklio metu. Tos dienos nuotaika, o gal žinojimas, kur einu, ar katalonų trupės „Kamchàtka“ įtaigumas nuo pirmų pasirodymo minučių mane įtikino leistis į paruoštą kelionę ir pabandyti įsikūnyti į emigranto kailį.

Panašiai buvo ir su Ivo Dimchevu „Selfie Concert“. Nors tai  labiau vakarėlio tipo renginys, tačiau, kad jis vyktų, reikia publikos įsitraukimo. Konkrečiau – bent trys žiūrovai vienu metu turi filmuoti ar fotografuoti asmenukes su atlikėju, kitaip šis nedainuosiąs. Nemėgstu fotografuotis, bet nuotrauką su I.Dimchevu turiu. Ir ne vieną.

Pasirodymas atplėšė nuo kasdienybės, privertęs ištempti ausis ir būti čia ir dabar. Pamatyti ir iš naujo pamilti lietuviškas pievas, saulėlydžius.

Sudėtingi akrobatiniai pasirodymai, kaip Boris Gibé (trupė „Les Choses de Rien“) „L‘absolu“ – nenuginčijami festivalio favoritai. Įspūdį kelia jau vien tai, kad žiūrovai kviečiami į paslaptingą kamerinę erdvę, pastatytą būtent šiam pasirodymui. „Silo“ bokšte ne kartą krūptelėjau, sustingusi bandžiau pamatyti kiekvieną smulkmeną, o reginiui pasibaigus norėjau jį išgyventi dar ir dar kartą. Nuotaikingesnis prancūzų „La Contrebande“ trupės „Bal trap“ priminė vaikystę, gastroliuojantį cirką ir juoką. Po rimtų, sudėtingų ir įtemptų spektaklių norėjosi kiek atsipalaiduoti, nebeieškoti užslėptų reikšmių. Bet, prisipažinsiu,  ir čia jaudinausi dėl akrobatų.

Šokio spektakliai „Pakankamas atstumas“ („Nuepiko“ ir Kauno miesto kamerinis teatras) ir „Pasilik paskutinį šokį man“ (Alessandro Sciarroni, Italija) leido vėl patikėti šiuo žanru. Įvyko lyg reabilitacija. Italų pasirodymas truko apie 20 minučių, per kurias atrodo net nekvėpavau ir buvau užburta dviejų atlikėjų nuolatinio sukimosi scenoje. Abu pasirodymai parodė, kiek ištvermės ir darbo reikia įdėti, kad galutinis produktas būtų toks unikalus ir kokybiškas.

Festivalio programos įvairialypiškumas leido kviesti į renginius bene visas socialines grupes – nuo vaikų iki senjorų. Tikiu, kad scenos menų profesionalai ar entuziastai čia taip pat rado kažką, kas juos palietė iki širdies gelmių. Kad ir opera „Signal“ (Nyderlandai) prie Kauno marių – uždarymo renginys. Pasirodymas atplėšė nuo kasdienybės, privertė ištempti ausis ir būti čia ir dabar. Pamatyti ir iš naujo pamilti lietuviškas pievas, saulėlydžius.

Gal tik atsitiktinumas, bet daugelyje renginių teko nusivilti publika, jos nesupratimu, neįsiklausymu į organizatorių nurodymus. Turbūt labiausiai dėl to kalta tokių renginių stoka ar tiesiog žmonių nepagarba atlikėjui. Jeigu norisi paplepėti su giminaite, aptarti filmus ar tiesiog susipažinti – tai galima padaryti ir kitose vietose, o ne spektaklio metu. Mažųjų žiūrovų tėvai galėtų bent jau pamokyti vaikus, kad negalima išbėgti į sceną viduryje pasirodymo.

Šių metų festivalis buvo kokybiškas, įtraukiantis, gausus įvairių patirčių, netikėtumų. Jei kada pamatysite ryškiai rožinius plakatus, užsukite, susipažinti su „ConTempo“ tikrai verta. Didžiausi aplodismentai komandai, kuri sugebėjo išlaikyti tempą ir nesugriūti festivaliui įpusėjus.

„L'absolu“ pirmą kartą pasirodė 2017 m. pabaigoje ir visus penkerius metus spektaklis sulaukia vien teigiamo kritikų ir žiūrovų įvertinimo.

Ką gi tokio ypatingo buvo galima išvysti įžengus į paslaptingąjį bokštą?

Pasirodymas – it saldainis akims. Vizualieji efektai, optinių iliuzijų elementai, dekoracijos, apšvietimas ir muzika puikiai perteikė jo atmosferą, kuri buvo įtempta, kartais grėsminga, šokiruojanti, mįslinga, hipnotizuojanti. „L’absolu“ neseniai iš B.Gibé rankų perėmė jaunasis akrobatas Aimé Rauzier, kurio judesiai – plastiški ir lengvi.

Įėjus į bokštą peršasi mintis, kad pasirodymas didžiąją laiko dalį turėtų vykti vertikaliai bokšto aukščiui, tačiau daugiausia laiko atlikėjas praleido apačioje įrengtoje arenoje, aplink kurią spirale buvo susodinti žiūrovai. Vertikaliai jis veikia tik pasirodymo pradžioje ir pabaigoje. Tai šiek tiek nuvilia, ypač jeigu sėdi bokšto viršuje ir nepatogu nuolat žiūrėti į apačią.

„L‘absolu“ kalba apie žmogaus ėjimą link beprotybės ir žaidimą su mirtimi. Pasirodymas prasideda tarsi žmogaus gimimu ir tiesiu nėrimu į pilko putplasčio jūrą, kurioje atlikėjas tai paskęsta, tai išnyra. Iš jos išnyra ir keli simboliais virtę daiktai: knyga, kurios puslapiai vis greičiau ir greičiau verčiami; ir veidrodis, per kurį vis giliau neriama į bedugnę. Po truputį einama link išprotėjimo, atlikėjo kuriamą veikėją užvaldo įkyrios mintys – it didžiausias skausmas. Vėliau matome atlikėją lynu lėtai kylantį į viršų, ant galvos užsidėjusį disko kamuolį. Žiūrėdami į jį, kartu žiūrime ir į kitus priešais mus sėdinčius žiūrovus. Viskas aplinkui tampa mįslinga.

Žiūrėdami į jį, kartu žiūrime ir į kitus priešais mus sėdinčius žiūrovus. Viskas aplinkui tampa mįslinga.

Protagonistas kildamas stabteli kelioms sekundėms ir iš užkulisių pasigirsta balsas, kuris sako, kad tai yra galutinis jo pasirodymas. Lyg kabėdamas per ilgai, pagrindinis veikėjas, apimtas panikos, nušoka nuo lyno. Dar ne laikas. Nusiėmęs disko kamuolį, jis tampa vabalu ir dingsta šviesai užgesus. Po kiek laiko atlikėjas po truputį išnyra iš blausiai apšviestos duobės. Žaidžia su šviesa. Pradeda vartytis ant grindų, žiūrėti į jose atsispindintį savo atvaizdą, su juo šokti.

Virš jo grėsmingai pamažu tai pakyla, tai leidžiasi priekalas. Užgesus šviesoms, pasklinda žibalo kvapas. Atlikėjas užsidega cigaretę ir leidžiama suprasti, kad praeitoje scenoje įvyko kova. Galima spėlioti, kad herojus yra arba kalėjime, arba psichiatrijos ligoninėje. Atlikėjas prisiriša save prie kėdės ir bando ją padegti. Priekalas ir toliau artėja link jo. Tai kėlė stiprią įtampą ir jaudulį, o sėdint karštą vasaros dieną įkaitintame metaliniame bokšte juntamas karštis tik labiau tai sustiprino, lyg sėdėtum labai arti degančios kėdės. Ima rodytis, kad priekalas laimėjo šį žaidimą ir A.Rauzier ima šokti šokį jau su liepsnojančia apranga, dengiančia jo kūną.

Gaudydamas mažytes liepsneles jis leidžiasi vis žemiau ir žemiau. Jo veikėjo kančios baigiasi. Tada išvystame nuostabų, pribloškiantį šokį ore su trimis lynais – tai buvo vienintelė scena, kurioje buvo galima pajusti palengvėjimą.

Pasirodymas nepaliko abejingų akrobato sugebėjimams ir fizinei ištvermei. Tik norėjosi akrobatikos išvysti dar daugiau, nes visa istorija buvo nupasakota labiau šviesos ir tamsos žaisme, muzika, simboliais ir įrašytu pasakotojo balsu, kuris tarsi siūlė regimo vaizdo prasmes.

Už tokios tradicijos prikėlimą ir skatinimą galima dėkoti šokėjui, choreografui Alessandro Sciarroni, kuris kartu su kitais šokėjais Gianmaria Borzillo ir Giovanfrancesco Giannini, kurie tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ skirtingose Kauno miesto vietose pristatė fizinį performansą „Pasilik paskutinį šokį man“.

Bendradarbiaudamas su Giancarlo Stagni – šokio meistru, kuris atrado „polka chinata“, A.Sciarroni mokėsi šio šokio iš vaizdo įrašų nuolat tobulindamas techniką. Pagal tikrąją šokio „polka chinata“ koncepciją vyrai privalėdavę šokti tol, kol nebeliks žiūrovų. Kitaip tariant, iki mirties. Šiais laikais tokios „bausmės“ neegzistuoja, todėl pasirodymas sutrumpinamas iki 30 minučių.

Šokėjai mėgaujasi šokiu – jų šypsenos plačios, įpusėjus šokiui jie spinduliuoja tokį energijos kiekį, jog atrodo, kad šoka virš žemės.

Performansas yra atliekamas naudojantis keliais žingsniais – sukiniais, pritūpimais, apsisukimais aplink partnerį ir viskas kartojama iš naujo. Atrodo, gali pabosti žiūrėti tokį besikartojantį vaizdą, bet tai netiesa. Šokėjai mėgaujasi šokiu – jų šypsenos plačios, įpusėjus šokiui jie spinduliuoja tokį energijos kiekį, kad atrodo, jog šoka virš žemės. Aplink tyška prakaito lašai ir kartu galima pastebėti, kaip po truputį šokis virsta malonumu, o ne įsipareigojimu pasirodyti. Malonu stebėti, kaip atgyja tradiciniai šokiai ir su jais supažindinama ne per vaizdo įrašus, šokio pamokas ar šokio istorijos paskaitas, o gyvai.

Tai pasirodymas, kurį norisi stebėti, kuris skatina atrasti mažai žinomus kitų šalių tradicinius šokius. Jeigu nepuoselėsime istorijos, ji visiškai išnyks. Sakyčiau, kad tai turėtų tapti nauja mada: atrasti ir prikelti iš naujo tai, ko nepropaguojame.

Lauko scenos gale plūduriuoja juodas objektas, kuris prasidėjus pasirodymui grėsmingai juda link publikos. Tai – didžiulė oro pagalvė, keliaujanti iš vienos scenos vietos į kitą. Tarytum praryjanti ir išspjaunanti šokėjus, kurie iš jos ištrūkę sustingsta, virsta skulptūromis.

Pirmiausia išspjaunama baltoji šokėja. Ji rami, tiesi, žvelgianti kažkur į tolį. Ji – išskirtinė, vienintelė balta. Kiti atlikėjai vilki juodais kostiumais. Peršasi mintis, kad yra vaizduojama kova tarp gėrio ir blogio. Tik kas čia blogiukas?

Intensyvėjant muzikai žmogiškųjų skulptūrų pasirodo daugiau. Jos vis sudėtingesnės: šokėjai veikia nebe po vieną, bent poromis. Pozos, veidų išraiškos pasakoja dramatiškas, galbūt net katastrofiškai tragiškas istorijas, susijusias su žmogaus būties trapumu, baimėmis.

Atlikėjai išgyvena individualius potyrius ir kiekvienas jų reprezentuoja vis kitą sukrėtimą. Artėjant prie kulminacijos judesiai intensyvėja: paslaptingoji juodoji pabaisa apsupama, aplink ją bėgiojama lyg stengiantis suklaidinti ar įvilioti į spąstus. Šokėjai vienijasi, stengiasi rasti sprendimą kilusiai problemai. Objektas tampa vieninteliu blogiu, kurį bandoma suvaldyti. Pastarajam pakilus į orą, atrodo, kad katastrofos išvengta ir situacija vėl tampa valdoma. Tarsi nugalimas nežemiškas priešas, o žmonijai nebelieka jokios grėsmės.

Impulsas: performanso „Wreck“ atlikėjai inspiravo žiūrovus kurti savas interpretacijas. / M. Plepio nuotr.

Atlikėjai išgyvena individualius potyrius ir kiekvienas jų reprezentuoja vis kitą sukrėtimą.

Objektu manipuliuojama visoje erdvėje, priartėjant prie žiūrovų tiek, kad pirmose eilėse esantys gali jį paliesti. Kai kurie jų sustingę laukia ir leidžiasi praryjami, kiti – stumia juodą debesį nuo savęs, bandydami priešintis. Viso pasirodymo metu išlaikoma įtampa, kurią dar sustiprinama muzika.

Performansą pristatant Kačerginėje efektą sustiprino prapliupęs lietus. Apniukęs dangus stiprino niūrią pasirodymo nuotaiką, o veiksmui rutuliojantis į gerąją pusę nušvito saulė. Tai dar labiau įtikino patikėti tuo, kad po kiekvienos sunkios kovos ateina ramybė ir palengvėjimas.

Performansas palieka nemažai vietos interpretacijai ir savų reikšmių kūrimui. Tai šiek tiek sunkina aiškios žinutės komunikavimą. Per 50 minučių – tiek trunka kūrinys – galima pasakyti arba labai daug, arba labai mažai. Šiuo atveju veiksmas kiek ištemptas ir lėtokas. Nors tema ne nauja, jos pateikimas įdomus, tačiau to neužtenka, kad viso pasirodymo metu būtų išlaikytas žiūrovo dėmesys.

Nepaisant to, atlikėjai – daugiausia vaikai – verti aplodismentų už kantrybę ir susitelkimą. Tai kūrinys, skirtas žiūrovui, labiau norinčiam ne aktyviai įsitraukti į veiksmą, o leisti skleistis vaizduotei.

„Kamchátka“ – gatvės teatro spektaklius kurianti menininkų grupė. Savo veiklą skirtingų tautybių ir disciplinų atstovai,  vadovaujami meno vadovo Adriano Schvarzsteino, pradėjo 2006-aisiais Barselonos gatvėse. Po metų grupė pristatė pirmąjį savo pasirodymą migracijos tema „Kamchátka“, kuris sulaukė didelio pasisekimo ir pripažinimo: rodytas 31-oje šalyje daugiau nei 450 kartų, o tarptautiniame „MiramirO“ gatvės meno festivalyje Gente laimėjo didįjį žiuri prizą už geriausią pasirodymą. Jį buvo galima išvysti ir Kaune, prieš trejus metus vykusiame festivalyje „ConTempo“.

Naujasis grupės kūrinys „Fugit“ migracijos ir karo temomis – dar labiau įtraukiantis, neleidžiantis likti pasyviu stebėtoju. Prasidėjęs viename iš Laisvės alėjos kiemų, pasirodymas toliau vyko garažuose, senuose daugiabučiuose, laiptinėse, rūsiuose.

Būti pakviestam į spektaklį žvilgsniu. Būtent tokia pasirodymo pradžia – kiekvienam žiūrovui į viršutinį drabužį įsegamas skalbinių segtukas, prieš tai aktoriams žvilgsniu paklausus: „Ar esi pasiruošęs?“ Palinksiu, esu pažymima segtuku ir pro vartus patenku į „gyvenvietę“ (Nacionalinio Kauno dramos teatro kiemą Kęstučio gatvėje). Kiemo viduryje deginamas laužas, kažkas džiausto skalbinius, o aplink – lagaminai, tai dedami vienas ant kito, tai atsiduriantys aktorių rankose. Erdvė, kuri nėra scenos dėžutė, nuo pat pradžių žadina susidomėjimą, nežinios jausmą, o regimi daiktai ir apranga kelia asociacijų su Antruoju pasauliniu karu.

M. Plepio nuotr.

Veiksmas prasideda vienam iš aktorių gaisrininkų kopėčiomis nusileidus nuo stogo – jis įspėja, kad reikia bėgti. Pirmasis emigracijos potyris – esi atskiriamas nuo savo artimųjų ar draugų, su kuriais kartu atėjai į spektaklį. Visi suskirstomi į atskiras grupes ir nežinia kur išvedami, iš visų atimami asmens dokumentai ir mobilieji telefonai. Nuo šio momento nebelieka žiūrovo ir aktoriaus, o tik vienos patirties dalyviai, kurių vienintelis tikslas – išgyventi, slapstantis nuo įsivaizduojamo priešo.

Nebelieka žiūrovo ir aktoriaus, o tik vienos patirties dalyviai, kurių vienintelis tikslas – išgyventi slapstantis nuo įsivaizduojamo priešo.

Kelionė prasideda su sąlyga, kad išsineši iš jos tiek, kiek būsi nusiteikęs įsitraukti. Atsiskyrimas, likimas be dokumentų ir susisiekimo priemonių, nuolatinis bėgimas ir slėpimasis kuria ryšį tarp visiškai svetimų žmonių. Nepažįstamieji tampa tos pačios istorijos dalyviais. Jie – vieninteliai, kuriais gali pasitikėti.

Mano grupėje nuoširdžiai nerimaujantis nuo mamos atskirtas ir su tėčiu likęs maždaug dvimetis berniukas pasirodymui suteikia dar daugiau tikroviškumo, nuolat norisi jį guosti, kad greitai išvys mamą. Dar niekada spektaklyje nejutau tokio stipraus bendrystės su aktoriais ir žiūrovais jausmo – jis mane ir stebino, ir džiugino.

Žiūrovams išdalijami degtukai ir mažas duonos gabalėlis tampa patirtį papildančiais elementais – kaip ir nuoširdus aktorių įsijautimas į mūsų (bėglių) pagalbininkų vaidmenį.

Galiausiai susodinti į senovinį autobusą ir paslėpti po baltomis paklodėmis atriedame į susitikimo su savo artimaisiais vietą. Suprantu, kad kelionė dar nesibaigia, nes prieš mane stovi aktorius, rankoje laikantis juodą akių raištį, laukiantis, kol nusiimsiu akinius. Užrištomis akimis stovime vienoje ilgoje eilėje, žmogus už žmogaus, įsikabiname į priešais stovinčiojo pečius, nelabai suvokdami, kas vyksta aplink, tačiau jau nebesislapstydami, labai lėtai, žengiame netvirtus žingsnius.

Kelio pabaigoje, vis dar nieko nematant, netikėtai mane švelniai apglėbia aktorė. Tuo momentu mąstau apie visus bėgančius, besislapstančius ir suprantu, kad tokia ir yra spektaklio esmė: bent maža dalele pasijusti bėgle, kad būčiau jautresnė karo sunkumų iš tiesų patiriantiems.

M. Plepio nuotr.

Galiausiai aktorė mane vis dar užrištomis akimis palydi, paguldo ant žemės. Fone groja rami muzika. Laukiu. Mąstau. Atsikeliu. Nusiimu nuo akių raištį. Išvystu atsidūrusi buvusiame kino teatre „Laisvė“.

„Tokiais laikais pabėgimas yra vienintelis būdas išlikti gyvam ir toliau svajoti“, – spektaklio anotacijoje cituojamas garsusis neurobiologas, filosofas Henri Laboritas. Pasirodymas įvyko ypač tinkamu laiku, kai nuo vasario pabaigos nuolat stebime karo Ukrainoje įvykius, išgyvename daug pojūčių, kuriuos sukelia ši situacija, pamažu tampame kiek apatiški. Emigranto likimo simuliacija priverčia naujai pažvelgti į šiandienos kontekstą. Ir jei spektaklio pradžioje žmonių veiduose dominavo šypsenos, juokas, spektakliui įpusėjus juoktis iš to, kad čia tik vaidinimas, nebesinori.

Stipriai įsijausti padėjo stimuliuojami visi penki žmogiškieji pojūčiai – skonis, lytėjimas, kvapas, klausa, regėjimas, taip pat erdvės suvokimas kitais pojūčiais, kai esi užrištomis akimis. Tai leido tremtį ir tai, kas nutiktų prasidėjus karui, patirti itin tikroviškai. Regis, kūrėjams puikiai pavyko pasiekti tikslą – žiūrovą sukrėsti realybe.

Vizualiųjų menų kūrėjas Driesas Verhoevenas kuria instaliacijas, performansus, akcijas norėdamas išryškinti mūsų socialinę tikrovę. Kurdamas „Happiness“ jis artimai bendradarbiavo su įmone „Chris Creatures Filmeffects“. Be negatyvaus nusiteikimo prieš žmogų, humanoidė pasakoja apie plačiai vartojamas psichotropines medžiagas ir vaistus, kuriuos gali gauti išrašytus gydytojo arba nelegaliai įsigyti. Didžiausia ironija, kad suprogramuotas žmogaus pavidalo robotas aiškina, kaip gali padėti citalopramas arba ekstazis – nuslopinti nerimą, pakelti nuotaiką ar atsipalaiduoti.

25 minutes trunkantis edukacinis pasakojimas supažindina su kiekvienu mums žinomu sintetiniu (ne)legaliu vaistu, pagerinančiu smegenų veiklą. Pirmas ir pats nekenksmingiausias – chemikų sutartas terminas „azoto suboksidas“ arba vadinamosios linksminančios dujos (dar diazoto oksidas). Humanoidė-vaistininkė paaiškina jų vartojimą, kokį teigiamą poveikį jie gali sukelti ir galiausiai suvaidina kaip juokiasi: jos kūnas atsilošia, akys užsimerkia, burna pradeda judėti lyg juoktųsi. Tai – baugiausias matytas dalykas! Akių, antakių, nosies ir burnos judesiai priverčia pasijusti, tarsi stovėtum priešais žmogų, kuris be emocijų skaito instruktažą. Akimirkomis, kai pasakoja apie stipresnius narkotikus, robotė pradeda dainuoti, parodydama, kokią euforiją juos pavartojus galima pajusti – lyg dainuotų pati sau.

Paradoksas: „Happiness“ humanoidė „vaistinės“ lankytojams apie narkotikus kalba kaip apie tobulas priemones laimės jausmui patirti. / M. Plepio nuotr.

Įeidamas į vaistinę, privalai išlikti blaivaus proto, nes girdi informaciją vien apie medikamentų poveikį, tačiau apie šalutinį poveikį – nieko.

„Happiness“ kelia daug apmąstymų. Ar mes sugebame patys susikurti savo laimę? Gal kaip tik daugėja vartojančiųjų psichotropinių medžiagų? Jei daugėja, kodėl gydytojo išrašyti vaistai yra legalūs, o juos pirkti iš prekeivių jau yra nusikaltimas? Ar reikia edukuoti žmones apie narkotikus, ar kaip tik slėpti šią informaciją? Kaip neperžengti ribos tarp rekreacinio vartojimo ir priklausomybės? Ši aktuali tema ypač šiandien, kai Seime keliami medicininių kanapių įteisinimo klausimai.

„Happiness“ gali klaidinti patiklius žmones. Tai vienas trūkumų, pastebimų akylai klausant humanoidės. Įeidamas į vaistinę, privalai išlikti blaivaus protą, nes girdi informaciją vien apie medikamentų poveikį, tačiau apie šalutinį poveikį – nieko. Tad, pasitelkęs racionalumą (ko, greičiausiai, kūrėjas ir tikėjosi), pradedi mąstyti, ar mes priklausomi nuo laimės ir ar ateityje galėsime programuoti savo emocijas.

Šis D.Verhoeveno darbas, prieš akis regimas tikras robotas, judantis tarsi žmogus, psichotropinių medžiagų poveikio imitacijos priverčia giliai pamąstyti apie visuomenę, kurioje gyvename ir jos ateitį. Kūrėjui puikiai pavyko pasiekti šį tikslą ir apsilankymas šioje baugokoje futuristinėje vaistinėlėje išliks atmintyje ilgam.

Šiemet juntamas lūžis – kauniečiai pagaliau prisijaukino „ConTempo“ festivalį ir pradžioje vyravęs atsainumas peraugo į didelį susidomėjimą.

Vienas labiausiai mano lauktų šių metų festivalio renginių – ekstravagantiškojo Bulgarijos dainininko Ivo Dimchevo koncertas-performansas „Selfie Concert“.

Mažiau pažįstantiems I.Dimchevo kūrybą vertėtų paminėti, kad tai – pasauliniu mastu žinomas queer performansų atlikėjas, dainų autorius, choreografas, aktorius ir režisierius. Jo darbuose vyraujantį emocinį daugiasluoskniškumą lėmė problematiškos vaikystės išgyvenimai ir prigimtinė rezistencija konservatyviai Bulgarijos visuomenei.

Šiltą rugpjūčio 4-osios vakarą atvykus į kauniečių pamiltą kamerinių renginių erdvę „Sinagoga Studio“, žiūrovus pasitiko sodrus smilkalų kvapas ir jauki žvakių šviesa. Praėjus tamsų, aromatingą koridorių publika pateko į sniego baltumo salę. Čia – dienos šviesą imituojančios lempos, kuklus staliukas, o ant jo – midi klaviatūra, nešiojamas kompiuteris ir mikrofonas. Jokios pridėtinės pompastikos ar nereikalingų scenografijos efektų. Tokia erdvė kūrė atsipalaidavimo ir artumo atmosferą.

Interaktyvu: asmenukės – būtina „Selfie Concert“ sąlyga. / M. Plepio nuotr.

Į lūkuriuojančios publikos šurmulį nepastebimai įsiliejo pats I.Dimchevas. Atlikėjas vilkėjo patogiais kasdieniais drabužiais, o ryškiausiu įvaizdžio akcentu tapo blizgučiais padabinti drugelio formos akiniai. Nieko nelaukdamas jis pradėjo koncertą. Vienoje rankoje laikydamas mikrofoną, kitoje – išmanųjį telefoną, dainuodamas vaikščiojo tarp žiūrovų ir fotografavo susirinkusiųjų asmenukes. Pabaigęs pirmąją dainą atlikėjas pristatė pagrindinę šio koncerto taisyklę: „Aš dainuosi tik tol, kol su manimi bus daroma asmenukė.“ Susižvalgę žiūrovai nusijuokė ir pagalvojo, kad tai pokštas. Vis dėlto menininkas laikėsi savojo žodžio ir salėje stojo nejauki tyla. Po minutės keletas žiūrovų išsitraukė telefonus ir taip prasidėjo organišku interaktyvumu paremtas koncertas.

Hipnotizuojančią muziką puikiai papildė „Selfie Concert“ koncepcija, raginanti žiūrovus nuolat fiksuoti asmenukes.

Klausytis I.Dimchevo gyvai atliekamos muzikos kelių centimetrų atstumu – įsimintina patirtis. Jo balsas išsiskiria gebėjimu laviruoti tarp vyriško ir moteriško režimų, o diapazonas pereina nuo žemo baritono iki soprano, kuriuos sujungia jautrus vibrato.

Atlikėjo dainų tekstai balansuoja tarp tamsaus dramatiškumo, emocinio intensyvumo ir ugningo balkaniško, saviironijos prisotinto humoro. Dėl šių priešiškų elementų sąveikos viso koncerto metu per kūną lakstė nepažabojami šiurpuliukai. Hipnotizuojančią muziką puikiai papildė pati „Selfie Concert“ koncepcija, raginanti žiūrovus pasirodymo metu naudoti savo išmanųjį telefoną ir nuolat fiksuoti asmenukes. Telefonas šiandien – tarsi kišeninė visata, kurią laikydami rankose jaučiamės saugūs. Tai genialus interaktyvumo pavyzdys, nepaliekantis pasyviu nė vieno žiūrovo. Koncertas išryškino ir akivaizdžią priklausomybę išmaniosioms technologijoms. Ji liūdina. Kita vertus, tai – mums priklausanti realybė.

Interaktyvu: asmenukės – būtina „Selfie Concert“ sąlyga./ M. Plepio nuotr.

I.Dimchevo „Selfie Concert“ – vienas sėkmingiausių pastaruoju metu matytų interaktyvių performansų. Be didelių pastangų ar dirbtinų raginimų publika natūraliai įtraukta į sceninį veiksmą pasitelkiant telefoną kaip mediatorių. Toks sumanus, o šiuo atveju, išmanus sprendimas žiūrovams suteikia drąsos, o atlikėjui įdomesnę terpę pasirodyti.

Po I.Dimchevo performansų publika dažnai pasidalija į dvi stovyklas: susižavėjusių arba sumišusių. Tačiau neabejotinai kažką pajutusių. Gebėjimas iššaukti dualias emocijas ir yra esminė šio išskirtinio balso ir pasaulėžiūros menininko vertybė. Tad „Selfie Concert“ – įrodymas, kad teisingai įveiklinus išmaniąsias technologijas pasyvus žiūrovas salėje išnyksta.