Su parodos organizatoriais – Laura Bohne (L.B.), rytietiškų kilimų ekperte, persiškų kilimų galerijos Kaune įkūrėja, ir Alberto Levi (A.L.), kilimų meno žinovu, antikvarinių kilimų galerijos Milane savininku, kalbame apie XX a. kilimų meno įtaką pasaulio meno istorijai, parodos reikšmę pasauliniame kultūros kontekste ir nuolatines estetų grožio paieškas nūdienos pasaulyje.

– Jeigu pradėtume kalbėti apie kilimų meną, dažnas paminėtų Turkiją, Iraną – vietas, kur kilimas gimė. Parodoje bus pristatomi XX a. Europos ir Amerikos menininkų kurti kilimai. Kodėl pasirinkti būtent šie kontinentai ir šis laikotarpis?

A.L.: „Mane visada žavėjo XX a. – šio amžiaus menas, dizainas. Kartu, žinoma, visada mėgau kilimus. Taigi, kai atradau XX a. menininkų sukurtus kilimus, užsidegiau, kadangi iki tol didžiausia problema, kalbant apie kilimų meną, būdavo anonimiškumas, trūko autorystės elemento. Niekada negalėjai žinoti, kas yra vieno ar kito kilimo autorius. Gal tai moteris iš kažkokio kaimo, genties? Žinoma, būta tokių, kurie buvo išausti dirbtuvėse ir turėjo autorystę, tačiau dažniausiai jie buvo gaminami komerciniais tikslais ir siunčiami į Vakarus.

„Wie­ner Werks­tat­te“ ki­li­mas, Aust­ri­ja, 1910 m. / Organizatorių nuotr.

Europietiški ar amerikietiški XX a. kilimai turi savo kūrėją, dingsta anonimiškumas, kilimas nėra audžiamas rinkos poreikiui patenkinti, siekis – išreikšti menišką sielą. Daugybę šių kilimų kūrė garsūs architektai, didieji dizaineriai ir tapytojai, todėl aišku, kad kilimai  turėjo meninį elementą.

Kilimus matome kilimus labai dažnai ir juos nuasmeniname: pastebime spalvas, iš jo sklindančią magiją, matome ir dizainą, tačiau neturime koordinačių, kurios leistų nusakyti, kieno tai meno kūrinys, ir apskritai – kad tai meno kūrinys. Kalbant apie XX a. Europos ir Amerikos kilimus, turime reikalingas koordinates, kadangi dažnai tuo laikmečiu sukurti kilimai yra tam tikrų stilių.

Kalbant apie XX a. Ameriką, tai buvo didžių galimybių žemė. Žinoma, ši šalis visuomet tokia buvo, tačiau XX a. – ypač. Daugybė kūrėjų, menininkų bėgo į Ameriką, kai prasidėjo karas Europoje. Amerika buvo labai imli Europoje kuriamam menui (tokia yra ir dabar), ji supažindino atvykusius su tam tikromis technikomis, kurios nebuvo vystomos Europoje. Taigi Amerikos ir Europos simbiozė buvo ypatinga, leido laisvai atskleisti, koks yra XX a., kas jame naujo. Modernizmas, pertrauka nuo tradicijų, inovacijos daugybėje sektorių – politikoje, psichologijoje, filosofijoje... XX a. buvo jaudinantis amžius, kuriame susijungė ir persidengė rašytojai, filosofai, menininkai, rankdarbių kūrėjai. Kilimai yra geriausias šio ryšio pavyzdys.

XX a. menininkų kurti kilimai žavi. Juose atsiranda judesys, trimatis vaizdas. To amžiaus Amerikos ir Europos menininkai kilimų meną ir jų tekstūrą perkėlė į kitą lygį. Turiu omenyje, kad čia nebėra svarbiausia objektų detalumas (kaip, pavyzdžiui, persiškuose kilimuose), kilimas tapo savęs išraiškos terpe, tad manau, kad netgi dabartiniai kilimai, audžiami Indijoje ar Irane, yra labai įkvėpti XX a. Europos ir Amerikos menininkų darbų. Šis laikotarpis buvo nepaprastai svarbus kilimų meno istorijoje.“

Pasauliui laikas suprasti, kokie gali būti kilimai, kadangi tiek metų į juos nebuvo kreipiama pakankamai dėmesio. Daugelis žmonių kilimo nevertino kaip meno kūrinio.

– Pagrindinė parodos ašis – kilimai, tačiau čia bus pristatomi ir lietuvių kūrėjų, dizainerių istoriniai baldai. Kaip kilo idėja kurti tokią sinergiją parodos pavidalu?

L.B.: „XX a. modernizmas palietė labai daug sričių – meną plačiąja prasme, muziką, taikomąją dailę. Ir Lietuva čia – ne išimtis: kas vyko Europoje, sinchroniškai vyko ir čia – Kaune, tad tai, ką tuomet turėjome geriausio Europoje, norėjome parodyti šioje parodoje. Lankytoją norėjome supažindinti iš to laikmečio perspektyvos, padėti jam suprasti, kaip tai buvo modernu – formos, raštai, žinutė per formą. Žinoma, žiūrint mūsų akimis, visos tos spalvos ir formos dabar yra pažįstamos, priimtinos, nešokiruoja, tačiau tuomet – 1920–1930 m. – priversdavo pakelti antakį. Esminė šios sinergijos žinutė – avangardas neatsispindėjo tik kilimuose, jis buvo visur, tad labai svarbu susieti Europos virsmą ir Lietuvos – kaip neatsiejamą dalį.

Parodos idėją apibūdina ir garsiojo vokiečių filosofo Johanno Gottfriedo terminas „zeitgeist“ (liet. laiko dvasia). Toji laiko dvasia viena idėja, jausmu, mintimi jungia individus, nepaisant jų sociokultūrinės padėties, kilmės, amžiaus, netgi šalies, o parodoje šis terminas atsiskleidžia per skirtingose lokacijose kurtus, tačiau tą pačią modernizmo žinią skleidžiančius kūrinius – nesvarbu, ar tai būtų kilimas, ar baldas. Svarbiausia čia tampa laiko dvasią atsispindinčios idėjos.“

A.L.: „Kai Laura pasiūlė padaryti instaliaciją, t.y., pristatant kilimus, šalia jų eksponuoti to paties laikotarpio baldus, pamaniau, kad tai puiki sinergija, nes abu eksponatai gali papildyti vienas kitą ir padėti suprasti, kaip viskas buvo labai susiję. Audėjai, baldininkai, tekstilininkai – visi dirbo viename dideliame XX a. projekte – siekdami naujovių, palikdami tradicijas. Tad matyti, kaip lietuvis art deco baldininkas gamina daiktą, kalbantį ta pačia amerikietiško avangardinio kilimo kalba, yra gražu. Tai padeda padaryti šią žinią dar universalesnę. Manau, tai gera idėja.“

Ralph Pear­son, Niu­jor­kas, 1925 m. / Organizatorių nuotr.

– Laura, kodėl parodos vietai buvo pasirinkti Kauno menininkų namai? Kaip tai padės atskleisti ekspozicijos grožį, prasmę?

L.B.: „Labai trumpai – mano nuomone, tai pati geriausia vieta šiai parodai atsiskleisti, nes, visų pirma, tai ne muziejus. Tai vila, kurioje vyko itin spalvingas gyvenimas, ji turi sąsajų su Italija ir reprezentuoja modernizmo stilių, todėl ši vieta leidžia geriausiai ištransliuoti mūsų norimą žinutę, kadangi pati ekspozicijos vieta nukelia į aną laikmetį, tarsi viską sujungia. Šios vietos parodai būčiau laukusi ir keletą metų, kadangi tuomet nežinojau, ar mano norimu laiku ji bus laisva, tačiau šie metai – Europos kultūros metai – atrodė labiausiai tinkami. Būdama Italijoje šį pastatą nuotraukoje parodžiau Alberto ir jo žmonai – sulaukiau paskatinimo, kad rengtume parodą būtent čia. Man asmeniškai tai viena gražiausių vilų Kaune, emociškai įstrigusi dar nuo vaikystės.“

– Ar galima teigti, kad per kilimų raštus, technikas ir spalvas galime skaityti pasaulio istoriją?

A.L.: „Žinoma! Kilimai labiausiai reprezentuoja savo laikmetį. XX a. kilimuose, kurie buvo kuriami Europoje ir Amerikoje, tai ypač atsispindi  – jie labai glaudžiai susiję su meno istorija, kadangi juose atsispindi abstrakcionizmo, kubizmo idėjos ir raštai, architektūroje matomas bauhauzo stilius. Kilimai – austiniai XX a. istorijos dokumentai, kuriuos galima skaityti.“

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte ruošdami parodą? Juk kolekciniai kilimai reikalauja specialių eksponavimo, gabenimo sąlygų?

L.B.: „Pirmiausiai – ribotos galimybės, leidžiančios tvirtinti eksponatus viloje. Nei kalti, nei gręžti nebuvo galima. Žinoma – katalogo ruošimas, trukęs visą vasarą ir reikalavęs daug derinimo darbų, atidumo. Ir, aišku, paties pagrindinio didžiojo kilimo eksponavimas. Didžioji menininkų namų aktų salė pavirs dideliu „salionu“ (šypsosi).

Eksponatų pristatymas yra susijęs su dideliu stresu – tokį krūvį jau esu patyrusi prieš dešimtmetį, kai rengėme pirmąją kilimų parodą Kaune. Vienas svarbiausių ir džiaugsmingiausių momentų – kad žmonės, kurie yra mūsų komandos nariai, turi idėjų, yra savo srities žinovai. Esu be galo jiems dėkinga. Nepaisant, kad tai yra įtemptas laikas, kartu tai be galo malonus procesas, suteikiantis galimybę augti.“

A.L.: „Kai nusprendėme rengti parodą, atskridau į Kauną apžiūrėti patalpų. Žinoma, mus ribojo erdvių galimybės. Kilimai dideli, gali būti ir labai dideli! Štai, pavyzdžiui, eksponuosime menininko J.Lurcat kurtą kilimą, kuris kadaise priklausė Helenai Rubenstein – tai labai svarbus art deco stiliaus kilimas. Mums reikėjo didelio kambario. Laimei, Kauno menininkų namuose tokį kambarį, kuris talpintų bene 7 m kilimą, radome. Dėl erdvių ribotumo eksponuosime vienuolika meno dirbinių.

Turiu didžiulę kolekciją, tad turėjome labai atidžiai atsirinkti, bet tam tikra prasme tai gerai. Kai nedaug erdvės, atsirenki tik būtiniausius dalykus, kurie iš tikrųjų skleidžia žinią. Ir man patinka tai, ką pasirinkome. Galų gale tai nėra didžiulė paroda, tačiau kiekvienas kūrinys labai reprezentuoja stilių.“

– Jūsų manymu, kokia pagrindinė šios parodos žinutė? Ką jums reiškia ši paroda kaip estetui, meno pasaulio žmogui?

Kilimas, kaip taikomosios dailės kūrinys, yra ir žinomas, bet kartu apipintas įvairiausiomis būtomis ir nebūtomis istorijomis.

L.B.: „Kadangi jau penkiolika metų kiekvieną dieną gyvenu kilimais, man tai artimiausia ir svarbi tema. Šios parodos tikslas man asmeniškai yra sklaida apie Kauną ir Lietuvą, kuri pasieks mano draugus ir kolegas įvairiose pasaulio šalyse. Pažindami vieni kitus per kultūrą, mes tampame artimesni vieni kitiems. Kilimas, kaip taikomosios dailės kūrinys, yra ir žinomas, bet kartu apipintas įvairiausiomis būtomis ir nebūtomis istorijomis. Kilimo likimas yra it pasmerktas nuo pat jo sukūrimo pradžios: patiestas ant žemės jis apstatomas baldais ir tampa savaime suprantamas, su laiku lyg ir nematomas, o pakabintas ant sienos tarsi ir praranda paskirtį. Šioje parodoje norime atskleisti ir ši aspektą. Kaunui avangardo, modernizmo tema – aktuali ir svarbi. Kuo daugiau matome, apsikeičiame patirtimi, kuo labiau tampame tarptautiški kultūrine prasme, tuo daugiau atsiranda idėjų, noro, galimybių ir, žinoma, drąsos jas realizuoti. Sociumas, ryšiai, santykiai ir tarpusavio pasitikėjimas yra kultūros mainų pagrindas.“

A.L.: „Kaip ir minėjau, manau, kad austinė terpė pasiūlė menininkams ir dizaineriams naują saviekspresijos būdą. Tai buvo naujas būdas save išreikšti, nepaisant, kad Europoje kilimai buvo kuriami ir XVIII, XVII ar XVI a., netgi viduramžiais kai kuriuose kraštuose. Bet tuo metu jie buvo labai skirtingi. Jie reprezentavo pastatus, žmones – kaip gobelenai. Jie buvo visiškai skirtingi ir neturėjo tokios pridėtinės vertės, kokią turėjo kurti XX a. Manau, kad kilimo indėlis XX a. Europos meno istorijoje yra esminis, nes kilimo mene pavyko užfiksuoti ir ant austos drobės įamžinti koncepcijas, kurios dizaino ir tapybos srityje būtų trumpalaikės.

Manau, pasauliui laikas suprasti, kokie gali būti kilimai, kadangi tiek metų į juos nebuvo kreipiama pakankamai dėmesio. Daugelis žmonių kilimo nevertino kaip meno kūrinio – jie gražūs, praktiški, bet tai, jų akimis, nėra menas. Paroda pramuš šį barjerą. Ir tai yra mano troškimas, nes visada jaučiau, kad kilimas ilgą laiką buvo apribotas amatininkų erdvėse.“

Ką išvysime?

Simbolinę prasmę turinčioje vietoje, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotame pastate – dabartiniuose Kauno menininkų namuose, įsikūrusios parodos ekspozicijoje pristatomi ne tik ryškiausiųjų pasaulio menininkų – Jeano Lurcat, Jacques'o Borkerio, Lailos Karttunen, Ivano da Silvos Bruhnso, Louiso Marcoussis, Ralpho Pearsono, Franko Stellos Jeano Burkhalterio kurti kilimai, tačiau ir lietuvių – kolekcininko Dainiaus Lanausko surinkti 1920–1955 m. laikotarpio dizainerių Jono Prapuolenio, Jono Virako, architekto Arno Funko – kolekciniai baldai. Paroda veiks spalio 1–14 d. Kauno menininkų namuose (V.Putvinskio g. 56).

Nespalvoto kolorito, nebylusis ir stop kadro animacijos technikos siurrealistinis filmas pasakoja ryškių kauniečių istorijas, vykstančias Kaune skirtingais istoriniais laikotarpiais, įliejant jas į esminius Kauno modernizmo architektūros simbolius.

Meninis-eksperimentinis architektūros filmas, nuo pat vasario mėnesio buvo pristatomas užsienio kino festivaliuose, sugrįžta ten, kur ir gimė, – į Kauną. Rugsėjo 21–24 d. jis bus pristatytas simbolinėje vietoje – kino centre „Romuva“.

Filmą kūrė gausi kelių šimtų žmonių kūrybinė komanda, pradedant nuo aktorių, kurių šįkart didelė dalis nebuvo profesionalūs kino atlikėjai, o įvairių profesijų atstovai – šokėjai, dainininkai, fotografai, sporto treneriai ir net „Kaunas 2022“ savanoriai. Spalvingos asmenybės turi ir skirtingus santykius su Kaunu: vieni – čia gimę ir augę, kiti – atvykę jau vėliau, tačiau visi be išimties turintys savitą ryšį su miestu ir jo įvairiasluoksne kultūra, istorija ir architektūra. Visi jie – Kauno gyventojai.

Didžiulė komanda dirba ne tik žiūrovui matomoje pozicijoje – kadre, tačiau ir už jo. Tai – žmonės, atsakingi už šviesą, garsą, vaizdą. Tad apie filmavo užkulisius, iššūkius ir Kaune pasislėpusias ir atrastas klostes – pokalbis su atstovais iš abiejų kadro pusių: aktoriais – profesionaliais šokėjais, filme įkūnijusiais velnius – Mariumi Pinigiu (M.P.) ir Adrianu Carlo Bibiano (A.C.B.), taip pat video-, animacijos ir garso menininku, „Klosčių“ kinematografu Miku Zabulioniu (M.Z.).

Režisierė Aideen Barry yra pastebėjusi, kad lietuviškame folklore labai svarbus velnias, tad natūralu, jog filme skirta duoklė tiek šiam personažui, tiek pasauliniame kontekste unikaliam, Kaune įsikūrusiam Velnių muziejui ir jo įkūrėjui Antanui Žmuidzinavičiui.

– Filme vaidinate velnius, sakykite, kaip sekėsi įkūnyti šiuos personažus, apie ką jie?

M.P.: Vaidinome skirtingus velnius, maniškis buvo labai aiškiai paimtas iš lietuviško folkloro – vaidinau lietuviškąjį velnią – Pinčiuką. Palyginti su kitomis kultūromis, lietuviškasis yra žaismingesnis, mėgstantis smagias išdaigas, bet ne blogybes. Buvo nepaprastai smagu įkūnyti savąjį personažą, galbūt dėl to, kad aš netgi vizualiai buvau panašus į velniūkštį Pinčiuką (juokiasi). Be to, Aideen buvo labai kūrybiškai atvira, o tai leido per trumpą laiką atrasti savąjį personažą ir jį įkūnyti.

A.C.B.: Filme režisierė per velnio personažą kartu atskleidžia ir lietuviškąjį folklorą, jo išskirtinumą, nes, pavyzdžiui, mano kultūroje, iš kurios atvykau, velnias ne toks žaismingas kaip lietuviškasis, jis – turintis negatyvų, pykčio atspalvį. Kalbant apie asmeninę patirtį, galimybė įkūnyti blogiuką man suteikė labai daug džiaugsmo ir smagumo! Juk gyvenime neturime tokio šanso būti blogais, daryti blogus dalykus, o vaidinti blogiuką ir įkūnyti jį filmo aikštelėje suteikia labai daug smagių akimirkų.

M.P.: Taip, tikrai pritariu Carlo. Šiek tiek paatvirausiu – vienoje iš filmo scenų, kurioje pasirodome, vyko kova. Tikra fizinė kova, bet juk realybėje mes fiziškai nekovojame, o filmavimo aikštelėje turėjome tokią smagią galimybę.

A.C.B.: Žinoma, kova buvo surežisuota choreografija. Kadangi filme pasitelkiama sustabdyto kadro animacija (angl. stop motion), kai kiekvienas judesys užfiksuojamas atskiru kadru, tad, tarkime, norint užfiksuoti dešimties sekundžių sceną, kurioje vyko choreografija grįsta velnių kova, gali prireikti ir keturių valandų! Tai reikalauja didelės fizinės ištvermės ir kantrybės, kadangi suklydus kadrą gali tekti kartoti vėl ir vėl.

– Ar fizinės ištvermės reikalaujančios scenos ir buvo didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrėte filmavimo metu? Papasakokite apie patį kūrybinį procesą.

Filmas tik atkreipia dėmesį, tarsi paryškina esminius objektus ir momentus, o vėliau, jį pažiūrėjęs, gali išeiti į lauką ir surasti juos skirtingose šviesose.

M.P.: Daug laiko atimantys kadrų fiksavimai, smulkios klaidelės, kurios versdavo kartoti ilgai fiksuojamus kadrus, ir didelės fizinės ištvermės reikalaujančios scenos. Kadangi mūsų scena buvo labai fiziška – daugybė ne itin kūnui komfortabilių pozicijų, daug dinamikos, turėjome sustoti nepatogiose pozose – kaip, pavyzdžiui, Neo „Matricos“ filme (juokiasi) – tai kėlė tikrai nemažai sunkumų ir iššūkių. Ir, žinoma, visuomet reikėjo sekti savo judesius. Įdomu, kad filme viskas labai kinta, labai daug dinamikos, sunku nuspėti logiką, tačiau pati filmo technika kino pasaulyje yra viena seniausių – stop kadras, šiame kūrinyje įgaunantis naują atspalvį.

A.C.B.: Dėl stop kadro animacijos technikos turėjome ir smagių, kuriozinių situacijų. Esu dirbęs su šia technika mėgėjiškai ir dabar, kai dirbau su profesionalais, mano patirtis pasiteisino: vaidinome sceną, kurią užtruko užfiksuoti geras 30 minučių, kol galiausiai supratau, kad viską darėme klaidingai ir visos fotografijos nuėjo perniek, kadangi aktoriai buvo pasisukę ne į reikiamą pusę. Tad viską turėjome pakartoti iš naujo (šypsosi).

– Grįžtant prie filmo idėjos, kaip galvojate – ar filmas labiau yra apie architektūrą, ar apie žmones, kurie gyvena tuose pastatuose?

M.P.: Mano manymu, žinoma, apie žmones. Žmonės ir jų istorijos įprasmina pastatus. Mes naudojame architektūrą kaip vietą, kurioje veikiame, kuriame santykius. Mes nekuriame santykių su pastatais. Žinoma, yra daugybė kadrų, kurie skirti pastatams, dizainui, jų ornamentams, detalėms, tačiau tai tik papildo veikėjų santykius, suteikia laiko pajautimo, tam tikro skonio ir atmosferos pojūčio.

A.C.B.: Sakyčiau, kad nėra architektūros be priešistorės, kuri yra sujungta su žmonėmis: kaip toji architektūra atsirado, kas ją sukūrė ir kokį vaidmenį ji atlieka dabar – jau kitoje istorijoje, kitu laikmečiu. Viskas yra persipynę.

– Ar sutinkate su teiginiu, kad filmas gali papasakoti miesto istoriją?

M.P.: Tai nėra linijinis, kaip mums dažnai įprasta, tradicinis Kauno istorijos perpasakojimas. Tai – šiuolaikiškas postdramaturgiškas kūrinys, kuriame apie Kauną pasakojama jam būdingu, fluxišku būdu – sumaišant istoriją, modernizmą, persipinančius folkloro elementus. Pirmiausiai – tai meninis filmas, kuriame nesiekiama preciziškai tikslaus istorinio Kauno atvaizdavimo. Tai žinia, kad turime keistis, tartum alternatyvi istorija, kuriame kortos šiek tiek sumaišytos.

A.C.B.: Trumpas atsakymas būtų – taip. Man labai svarbu, kad nors filme viskas pateikiama kūrybiškai, nors ir žiūrime meninį filmą, tačiau jame vis tiek tas pats Kaunas, kurį gali surasti išėjus į gatvę. Filmas tik atkreipia dėmesį, tarsi paryškina esminius objektus ir momentus, o vėliau, jį pažiūrėjęs, gali išeiti į lauką ir surasti jų skirtingose šviesose.

Specifika: daugumoje filmo scenų naudotas vadinamasis žaliojo ekrano principas, galutinį kadrą sumontuojant iš atskirai nufilmuotų veikėjų ir fono. / Kadras iš filmo „Klostės“.

– Mikai, filme „Klostės” einate operatoriaus, kinematografo pareigas. Esate video-, animacijos ir garso menininkas. Sakykite, kokius savo gebėjimus, technikas panaudojote filmo kūryboje? Esate studijavęs animaciją, ar jos prireikė? Galbūt prisidėjote ir prie muzikinio takelio?

M.Z.: Šio filmo kūryboje buvau atsakingas tik už vaizdą. Dažnai, kai dirbu su videokūryba, liečiuosi ir prie postprodukcijos, tačiau šiuo atveju, gal kiek neįprasta man, reikėjo stipriai specializuotis ir dirbti tik su kamera.

– Papasakokite apie patį filmavimo procesą. Kiek užtrukote, kaip vyko darbas, kokie iššūkiai jūsų laukė? Turint omeny, kad pati filmo režisierė negyvena Lietuvoje. Ar dirbant kartu vizijos sutapo, kaip sekėsi siekti bendro išpildymo?

M.Z.: Buvo intensyvus laikas – viską padarėme per du etapus: rudenį ir vėliau – pavasarį, visą gegužės mėnesį filmavome. Kadruotes spręsdavome iš vakaro, kartais dar aptardami ryte prieš pat filmavimą. Būdavo taip, kad tos dienos kadrus suderindavome iš vakaro. Dažniausiai filmo kūrime tokie procesai apima savaites ar net mėnesius, tačiau šiuo atveju intensyvumas natūralu – buvo daug kintamųjų. Būdavo ruošiamos skirtingos lokacijos, koją kišo ir COVID-19 situacija, dėl kurios buvo mažiau komandos narių – pagal tai kito ir filmavimo tvarkaraštis.

Kalbant apie techninius iššūkius, daugelyje scenų buvo naudojamas žaliasis fonas (angl. green screen), tad visuomet reikėdavo labai tiksliai prieš filmavimus įsivardyti atspindžius, kitus aspektus, kaip vaizdas turės būti apdirbtas vėlesniuose etapuose. Kadangi nebuvau dizaino efektų vadovas, šiuo vaidmeniu dalijomės su filmo režisiere.

– Ar galima sakyti, kad šis filmas yra Kauno istorijos pasakojimas ir būtent per jį galima susipažinti su miesto istorija, jos architektūrinėmis klostėmis?

M.Z.: Tai ne dokumentinis, analitinis filmas. Atvirkščiai – tai kūrybinė Kauno miesto interpretacija. Suprasti istoriją per ją būtų galima, tačiau pirmiausia tai – interpretacija. Filmas vienareikšmiškai yra apie žmones, kadangi jame atsispiriama į tuose pastatuose įvykusias istorijas, ten gyvenusius ar juos kūrusius asmenis, o architektūra naudota kaip priemonė, įveiklinanti tuos personažus.

Birželio 17-ąją vyksiančiame renginyje bus galima išvysti Raudondvario bendruomeniškumo atspindžių iš skirtingų Lietuvos kultūros istorijos laikotarpių. Baigiamąjį „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginį Raudondvaryje organizuoja gausi bendruomenė – nuo mažiausiųjų iki senjorų, kurie ne tik aktyviai įsitraukia į organizacinius procesus, bet ir svariai prisideda prie kūrybinio ir meninio renginio išpildymo, tapdami režisuoto žygio dalimi.

Apie bendruomenės įsitraukimą, įspūdingos teatralizuotos ekskursijos maršrutą ir tai, kas būtina, rengiantis į naktinį žygį Raudondvario istorija – pokalbis su renginio režisierė Egle Valadkevičiūte.

– Teatralizuota kelionė vyks naktį, tai jau savaime nuleidžia paslapties šydą. Vis dėlto, gal galite atskleisti, kas lauks renginio dalyvių?

– Iš tiesų naktis suteikia paslapties – tokia mūsų intencija neatsitiktinė, kadangi naktys prieš Jonines – nors paslaptingos, tačiau labai šviesios, kai galima ieškoti tų paslapčių ir jas aiškiai pamatyti. Mes bandysime ieškoti to, kas Raudondvaryje nėra akivaizdu, nes kiekvienas kaunietis žino, kad Raudondvaris – tai Raudondvario dvaras, tačiau vargu ar visi žino, kad čia galima rasti nuostabių Nevėžio prieplaukų, medelyną, Meilės alėją ir kitų istorijoje nugulusių objektų. Viso kūrybinio proceso metu mes ieškojome neakivaizdaus Raudondvario ir neakivaizdžių Raudondvario istorijos faktų.

– Ar tai pasakojimas tik apie Raudondvarį?

– Renginys aktualus ne tik Raudondvario bendruomenei, kadangi keliaujama per Lietuvos kultūros istoriją. Ieškome kaip raudondvariečiai atsispindėjo tuose skirtinguose istorijos tarpsniuose. Pavyzdžiui, sovietmečiu – žmonės vis tiek kūrė, dainavo dainas, viskas vyko paslapčia, kažkur net tūnojo hipiai, ypač Kaune. Renginyje mes bandysime atskleisti ir Roko maršą, Sąjūdį, vėliau ir hiphopo kultūros Lietuvoje ištakas... Manau, kad tai aktualus renginys kiekvienam, kadangi priminsime visai Lietuvai svarbius kultūrinės istorijos momentus.

– Renginio pavadinimas aiškiai sako, kad tai – kelionė laiku. Ar jos metu nusikelsime tik į praeitį, ar galime tikėtis pažvelgti ir į ateitį?

– Renginyje darysime laiko kilpą. Saugią laiko kilpą. Pirmiausia tarsi laiko portalu iškeliausime į gilią praeitį, kai Raudondvario net nebuvo – čia žydėjo tik gėlės, skraidė paukšteliai. Vėliau keliausime per sovietmetį iki dabarties. Į šią dieną, dabartį, grįšime, kad sukurtume ateitį. Ji bus palikta žiūrovo fantazijai – jis galės tarsi numatyti tą ateitį, kai išvys visą didingą istoriją, nusidriekusią žygyje. Žinoma, nors ir paliekame ateities perspektyvą atvirą kūrybai, tačiau kai kuriais momentais ją bus galima išvysti, pajausti – pavyzdžiui, per artistų kostiumus.

– Atrodytų, kad šiame patyrime (jeigu galima taip įvardyti) visko bus daug – garso, šviesų, reginių. Kas bus renginio kulminacija?

Tai nebus fizinės ištvermės reikalaujantis žygis, tai – kultūrinė patirtis, per kurią eisime ramiai su meniniais intarpais.

– Iš tiesų dvejopi jausmai – lyg ir norisi papasakoti, tačiau drauge norėtųsi palikti ir staigmeną, kad žiūrovas pats atvyktų ir pamatytų viską savo akimis. Galiu tik atskleisti, kad į šį renginį įtraukta bene 100 Raudondvario gyventojų: nuo mažiausiųjų iki vyresnio amžiaus žmonių. Visa bendruomenė aktyviai prisideda prie kūrybos.

– Ar renginį kuria tik raudondvariečiai? Ar prie kūrybos išpildymo prisideda ir profesionalūs aktoriai?

– Ne, ne tik. Turėsime ir profesionalų. Pavyzdžiui, renginyje pasirodys profesionalus nunčiakų žonglierius – kovų menų ekspertas, o finalinį naktinio kultūros žygio momentą vainikuos Klaipėdos dramos teatro aktorių gyvo garso grupės „Kreivos muzikos orkestras!“ koncertas. Įdomu tai, kad prie pasirodymo prisijungs ir kito miestelio, esančio Kauno rajone ir bene labiausiai nutolusio nuo Raudondvario, Rokų jaunimo teatro trupė. Tikimės rudenį pratęsti gražią sinergiją ir pasikviesti Raudondvario jaunimą į Rokuose vyksiantį renginį. Galbūt taip užsimegs tolimiausių Kauno rajonų bendruomenių draugystė, pradėta kūrybinio bendradarbiavimo pagrindu.

– Nors teatralizuotą kultūros žygį kuria ir profesionalūs artistai, tačiau pagrindas išlieka bendruomenės iniciatyva ir jos nariai. Koks skirtumas yra jums, kaip režisierei, dirbti su bendruomene ir profesionaliais aktoriais? Ar tai kelia iššūkių?

– Iš režisieriaus pozicijos, tai ir privilegija, tačiau ir kur kas didesnis iššūkis, kadangi pradedi dirbti nuo nulio. Žmonių aktyvavimas yra didelis iššūkis, turi svarstyti kokius kūrybinius metodus naudoti juos įtraukiant. Tai atskiras darbas – sukurti kūrybinę metodiką bendruomenės įtraukimui. Režisierius siekia sukurti profesionalius pasirodymus su neprofesionaliais aktoriais.

– Grįžkime prie renginio. Aprašyme nurodoma, kad kelionėje laiku netrūks interakcijų – ar žiūrovas turi ruoštis būti spektaklio dalimi?

– Ta interakcija yra kaip pati istorija – jeigu tu nori, gali būti aktyvia jos dalimi, jeigu nori – gali tiesiog vartyti jos puslapius ir stebėti iš šalies. Su kūrybine komanda į interakciją taip ir žvelgėme – kaip į pasirinkimą.

Pavyzdžiui, žiūrovai papuls į sovietinę valgyklą, kur galės paragauti tradicinės Raudondvario kiaušinienės. Žmonės bus įtraukiami – jie gaus šaukštą į rankas ir bus pakviesti prie stalo vaišintis. Jeigu norės – galės imtis ir kitų veiklų – pavyzdžiui, piešti. Žiūrovai gali būti ramūs – nestatysime jų į artistų pozicijas, tačiau kviesime žaisti drauge (šypsosi).

– Renginio apraše sakoma, kad tai – žygis. Tai skamba kaip intriguojantis iššūkis kultūrinių patirčių mėgėjams. Ar einant į šį renginį reikia specialaus pasiruošimo – lyg einant į žygį?

– Žinoma! Avalynė yra svarbiausia! Be to, esame Raudondvaryje, kuris yra apsuptas vandenų, upių, tad priemonė nuo uodų į rankinę tikrai gali keliauti drauge su jumis. Primenu, kad tai nebus fizinės ištvermės reikalaujantis žygis, tai – kultūrinė patirtis, per kurią eisime ramiai su meniniais intarpais. Tai kelionė laiku ir erdve.