Muziejaus kūrėjų, etatinių darbuotojų Vidos ir Arūno Sniečkų niekas nesiruošia atleisti, juo labiau mesti į gatvę, kaip mėgina pateikti visuomenei kai kurie politiškai angažuoti asmenys. Apmaudu, kad žmonės klaidinami, skleidžiamas protu nesuvokiamas melas, esą gyvąjį muziejų ruošiamasi sunaikinti, visur medžius išpjauti, viską užbetonuoti.

Muziejaus "gynėjai", pasitelkę net rusišką sovietmečio leksiką, siekia pažeminti Kauno rajono savivaldybę, kuri, jų teigimu, žlugdo kultūrą, nors yra atvirkščiai – mūsų krašte kultūra, ypač etninė, yra nuo seno globojama ir puoselėjama. Tautodailininkai, "Serbentėlė", "Viešia", "Karklė" ir daug kitų etnokultūros kolektyvų nuolat minimi tarp geriausių.

Apmaudu, kad žmonės klaidinami, skleidžiamas protu nesuvokiamas melas, esą gyvąjį muziejų ruošiamasi sunaikinti, visur medžius išpjauti, viską užbetonuoti.

Išskirtinis kultūros objektas

Vilkijos A. ir J.Juškų muziejus irgi yra išskirtinis kultūros objektas, kuriuo visi didžiuojamės. Buvusioje Vilkijos parapijos klebonijoje visuomenininkų iniciatyva jis buvo pradėtas kurti dar sovietmečiu, o 1990 m. jo steigėju tapo Kauno rajono savivaldybė. A.Sniečkaus, jo žmonos ir vietos bendruomenės pastangomis muziejuje sukaupta keli šimtai eksponatų, vyksta įdomūs susitikimai, plenerai.

Savivaldybė į A. ir J.Juškų muziejų jau investavo 90 tūkst. eurų: buvo pakeistas stogas, elektros instaliacija, apšvietimas, įrengta gaisrinės saugos sistema. Tvarkant beveik 300 metų pastatą iškilo ir problemų. Gyvenamosios patalpos neatskirtos nuo ekspozicijos, o tai sukelia tam tikrų nepatogumų lankytojams. Muziejų būtina pritaikyti neįgaliesiems – to reikalauja ir ES direktyvos.

Kauno rajonas kartu su Kauno miestu dalyvauja projekte "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022", į kurio programos renginius įtraukta ir Vilkija, čia ketina atvykti daug užsienio svečių. Savivaldybė planuoja keisti vamzdyną, įrengti ekonomiškesnę šildymo sistemą, atskirą tualetą lankytojams, suremontuoti prieangį.

Tarp kitų Lietuvos muziejų A. ir J.Juškų yra išskirtinis dar ir tuo, kad muziejininkai jame ne tik dirba, bet ir daug metų gyvena, nors tai – ne jų privatus būstas. Dviejų tautodailininkų buvimas suteikia šiai įstaigai gyvojo muziejaus požymių.

Teisinis reglamentavimas – su spragomis

Orvidų sodyba, buvusi Tėvo Stanislovo klebonija Paberžėje savo prigimtimi irgi gyvieji muziejai, bet skiriasi jų teisinis statusas, nes tai privačios valdos. Lietuvos Respublikos teisės aktai iki šiol nenumatė galimybės gyventi muziejuje, todėl apie Sniečkų šeimos teisinę situaciją jau prieš kelerius metus diskutavome su Kultūros ministerijos atstovais, Seimo nariais, muziejininkais. Sniečkams siūlėme atnaujintą municipalinį butą, bet jie tokio būsto nepanoro.

2019 m. gegužės 21 d. vykusio pasitarimo metu A.Sniečkus raštu sutiko, kad jo šeimai muziejuje būtų leista gyventi dar dvejus metus, paskui žadėjo persikelti į Vilkijoje esantį Vidos tėvų namą. "Pasiremontuosim ir persikelsim", – tada kalbėjo Arūnas. Tačiau atėjus sutartam laikui, muziejininkas apsigalvojo ir viešai pareiškė, kad niekur nesikels. Dar daugiau: imta rinkti parašus, kalbėti apie protesto akcijas.

Tik ar yra pagrindo audrinti visuomenę, kai iki problemos sprendimo liko vienas žingsnis?

Įstatymo pataisos, apibrėžiančios gyvojo muziejaus statusą, Seime buvo parengtos 2020 m. Gaila, iki šiol jos nesvarstytos. Žinau, kad buvo gautos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados, kuriose nurodyta, jog iš projekto turėtų būti braukiamos visos nuostatos, susijusios su galimybe muziejų kūrėjams ar prižiūrėtojams gyventi muziejų patalpose.

Neseniai buvau susitikęs su kultūros viceministru Rimantu Mikaičiu, kuris pritarė, kad problemą reikia spręsti ramiai, dialogo ir susitarimų keliu. Džiaugiuosi, kad LR Seimo kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis patvirtino, jog būtinas Muziejų įstatymo pakeitimas. Kultūros ministras Simonas Kairys interviu DELFI portalui irgi pabrėžė, kad "reikėtų pagaliau išspręsti teisinio reglamentavimo spragų klausimus."

Susitarimą ketinama pratęsti

Kol vyksta diskusija ir visos suinteresuotos institucijos ieško teisinio kelio, prieš dvejus metus pasirašytą susitarimą dėl V. ir A.Sniečkų gyvenimo muziejuje galima pratęsti. Tikiu, kad tokiam sprendimui neprieštaraus nei Seimas, nei Kultūros ministerija.

Tenka tik apgailestauti, kad situaciją, kurią stengiamės išspręsti civilizuotu teisiniu keliu, kai kas naudoja žmonėms klaidinti ir aistroms kurstyti.

Pakartosiu: V. ir A.Sniečkai nemetami į gatvę, muziejus neuždaromas. Matome gražią jo ateitį. Negarbinga daryti politiką ir ieškoti menamų kultūros priešų ten, kur stengiamasi rasti visiems – ir šiandienos poreikiams pritaikytam muziejui, ir jo kūrėjams, ir bendruomenei bei muziejaus lankytojams – geriausią sprendimą.

Slapta gimęs žemėlapis

Apie V.Matijošaičio ketinimus pirmą kartą atvirai išgirdome šių metų gegužės 22 d. vykusiame Kauno regiono plėtros tarybos posėdyje. Tada Kauno miesto meras kitiems regiono vadovams pareiškė, kad turi slaptą mintį – prisijungti Kauno rajoną. Nors savivaldybių ribas Vyriausybės teikimu gali keisti tik Seimas ir tik pritarus gyventojams, V.Matijošaitis tada tvirtino, kad "tą valią galima nupirkti".

Ir štai rugsėjo 10 d. Kauno miesto savivaldybės taryboje skubos tvarka priimtas sprendimas inicijuoti Kauno rajono gyventojų apklausą dėl dalies teritorijų prijungimo prie Kauno miesto. Iš naujo perbraižytą Kauno rajono žemėlapį su nurėžtomis skaitlingiausiomis teritorijomis viešojoje erdvėje pamatėme tik posėdžio išvakarėse. Su gyventojais šiuo klausimu taip pat niekas nesiteikė diskutuoti. Viskas buvo daroma paskubomis ir vienašališkai.

Vienos savivaldybės meras skelbia kitoje savivaldybėje referendumą dėl prijungimo. Tai pirmas toks precedentas Lietuvoje, nes iki šiol administracines reformas inicijuodavo Vyriausybė arba Seimas.

Vienos savivaldybės meras skelbia kitoje savivaldybėje referendumą dėl prijungimo. Ir tvirtina, kad ateina gelbėti vietos gyventojus, neva jiems jų krašte "blogai gyventi". Kažkur labai girdėti lozungai... Tai pirmas toks precedentas Lietuvoje, nes iki šiol administracines reformas inicijuodavo Vyriausybė arba Seimas.

Įdomiausia, kad skubotai sukurptame žemėlapyje visa teritorija suplėšyta į "geidžiamas" teritorijas, su dideliu gyventojų skaičiumi, verslo įmonėmis bei investicijomis, ir "negeidžiamas": sodus, atokius kaimelius, kapines. Ir štai šį riebiausią kąsnį su 70 tūkst. gyventojų siūloma jungti prie Kauno miesto, o likusi dalis su "kaimiečiais" paliekama. Turėsime kunigaikštystę Lietuvos centre? Juk tai kelias, supriešinsiantis žmones ir sukursiantis didesnę socialinę atskirtį.

Eksperimentų jau buvo

Esu įsitikinęs, kad diskutuoti dėl geresnio savivaldos modelio ir administracinės reformos būtina, tačiau tai reikėtų daryti kompleksiškai, visos Lietuvos mastu, pasitelkus ekspertus, atlikus mokslinę studiją, išnagrinėjus galimas pasekmes ir pasitarus su gyventojais. Juk permainos paliestų kelių šimtų tūkstančių žmonių interesus – ne tik Kauno rajone, bet ir pačiame Kauno mieste.

Susipažinus su V.Matijošaičio pateiktu planu, iškyla daug klausimų. Kodėl staiga reikia žlugdyti sėkmingai veikiantį administracinį darinį? Juk pagal Lietuvos savivaldybių indeksą, teikiamas viešąsias paslaugas, pritrauktas investicijas, turto valdymą, Kauno rajonas daug metų yra tarp pirmaujančių Lietuvos savivaldybių.

Kodėl užsimota mechaniškai nurėžti skaitlingiausias Kauno rajono gyvenvietes? Ką teks daryti apnuogintiems savivaldybės pakraščiams, kuriuose jau dabar yra daugiau atskirties? Kaip po tokios "reformos" atrodys visas Kauno regionas? Ar surinkti mokesčiai bus panaudoti prijungtų teritorijų gyventojų reikmėms, ar Kauno miesto skoloms padengti?

Jei, anot V.Matijošaičio, Kauno mieste gyventi gera, o Kauno rajone blogai, tai kodėl Kauno mieste gyventojų mažėja, o į Kauno rajoną jaunos šeimos keliasi ne tik iš Kauno miesto, bet ir visos Lietuvos? Ar šis planas nėra tik būdas dirbtinai padidinti Kauno miesto gyventojų skaičių, surinkti daugiau mokesčių ir parodyti kaip neva auga investicijos?

Prieš daugelį metų prie Kauno miesto buvo prijungti Sargėnai, Karkazai, Tirkliškės, Romainiai, dalis Vaišvydavos, Rokų, kiti Kauno rajono kaimai. Ar per tą laiką žymiai pagerėjo ten esančių žmonių gyvenimas?

Kodėl Kauno meras nesiima investuoti, pavyzdžiui į Palemoną, Rokus, o norėtų prisijungti Garliavą, Raudondvarį, Akademiją, Neveronis, kur rekonstravome stadionus, atidarėme mokyklas, įrengėme parkus, tvarkome gatves?

Pasaulis tapo atviresnis

Labiausiai glumina Kauno miesto vadovo nuostata skirstyti žmones pagal gyvenamąją vietą, esą Kauno rajono gyventojai naudojasi Kauno miesto infrastruktūra ir yra išlaikytiniai.

Remiantis tokia logika, Kačerginės dviračių take reikėtų įrengti užkardą, nes juo mėgsta minti ne tik kauniečiai, bet ir iškylautojai iš kitų Lietuvos vietų. Bet mes atvirkščiai, džiaugiamės, kad kauniečiai lankosi Raudondvaryje vykstančiuose renginiuose, pramogauja Kačerginėje arba Kulautuvoje, kad naudojasi dviračių takais, vandenlenčių parkais, kad dirba Kauno rajono teritorijoje įsikūrusiose įmonėse. Juk visur ta pati Lietuva, tie patys mūsų žmonės, tik per pastaruosius metus tapę gerokai judresni, mobilesni, šiuolaikiškesni: vienur gyvena, kitur dirba arba atvirkščiai.

Ar blogai, kad dalis Kauno rajono vaikų lanko Kauno mokyklas arba atvirkščiai? Juk visur jie atsineša tą patį mokinio krepšelį, kuriamos darbo vietos mokytojams. Už naudojimąsi viešuoju transportu irgi sumokama. Ačiū Dievui, gyvename demokratinėje valstybėje, kur teisės aktai leidžia piliečiams laisvai judėti ir gauti viešąsias paslaugas, nepriklausomai nuo asmens deklaruotos gyvenamosios vietos.

Verslo modelis tinka ne visur

Kalbant apie mokesčius irgi nereikėtų klaidinti gyventojų. Kiekvienas apie juos gali sužinoti, pavyzdžiui, Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje. Antai nekilnojamo turto mokestis Kauno mieste sudaro 1 proc., o Kauno rajone 0,3 proc. Verslo liudijimų kaina Kauno rajono savivaldybėje neviršija 35 eurų, o Kauno mieste siekia iki 520 eurų. O ką reikės daryti žemdirbiams, netikėtai tapusiems miestiečiais? Koks bus jų žemės mokestis?

Prieš imantis administracinių pertvarkymų, pirmiausia turime galvoti, kaip pasikeis žmonių gyvenimas. Ar miesteliuose ir kaimuose išliks mokyklos, medicinos punktai, bibliotekos, kultūros įstaigos, meno saviveiklos kolektyvai. Kas ir kaip padės žemdirbiui, pensininkui, neįgaliajam.

Manau, kad mechaniškas skaitlingiausių kaimiškų teritorijų prijungimas prie miesto, palikus apnuogintus pakraščius, gali turėti pražūtingų pasekmių visam Kauno regionui.

Svarbiausia yra žmonių valia, jų interesai. Tačiau žmonės negali būti klaidinami, jie turi žinoti, ką renkasi: centralizuotą oligarchinį modelį ar socialiai atsakingą savivaldą.

Savivalda yra jautrus socialinis organizmas, todėl čia negali būti taikomi fabriko principai, kaip dažnai mėgsta pabrėžti V.Matijošaitis.

Remiantis verslo logika, Piliuonos ir Čekiškės gimnazijas reikėtų uždaryti, bet Kauno rajono savivaldybė jas rekonstravo ir modernizavo, nes mes suprantame, kad nedidelis miestelis be geros mokyklos, laisvalaikio salės, vaikų darželio, medicinos punkto bus pasmerktas merdėti.

Kartu galime daugiau

Apie būtinybę stiprinti savivaldą, mažinti regionų atotrūkį tarp didžiųjų miestų ir provincijos ne kartą kalbėjo LR Prezidentas Gitanas Nausėda, siūlantis šalia Prezidento institucijos įsteigti Regionų forumą.

Europos Sąjunga ir visas demokratinis pasaulis žengia decentralizacijos keliu. Šiandien administracinės ribos nyksta, o gyventojams teikiamų paslaugų kokybę lemia savivaldos priartinimas prie žmogaus, regionų stiprinimas ir sėkmingas kaimyninių savivaldybių bendradarbiavimas. Žmonėms nesvarbu, kokioje savivaldybėje gyvena, svarbu, kokia jų gyvenimo kokybė.

Kauno rajono savivaldybė ne kartą siūlė opias transporto problemas spręsti viso regiono mastu įdiegiant elektroninį bilietą. Apie tai kalba ir Vyriausybės, Seimo atstovai. Lygiai taip pat, draugiškai pasitardami, galime spręsti bendros infrastruktūros, vaikų darželių, kitų paslaugų teikimo klausimus. Niekas mums tai netrukdo daryti, tik reikia noro ir politinės valios. Esu įsitikinęs: ne mechaniškas teritorijų dalijimas, o savivaldybių bendradarbiavimas yra kelias, kuriuo turime eiti kartu.

Žinoma, svarbiausia yra žmonių valia, jų interesai. Tačiau žmonės negali būti klaidinami, jie turi žinoti, ką renkasi: centralizuotą oligarchinį modelį ar socialiai atsakingą savivaldą.

Apie V. Matijošaičio ketinimus pirmą kartą viešai išgirdome šių metų gegužės 22 d. Birštone vykusiame Kauno regiono plėtros tarybos posėdyje. Tada Kauno miesto meras kitiems regiono vadovams pareiškė, kad turi slaptą mintį – prisijungti Kauno rajoną. Nors savivaldybių ribas Vyriausybės teikimu gali keisti tik Seimas ir tik pritarus gyventojams, V. Matijošaitis tada tvirtino, kad „tą valią galima nupirkti“.

Kauno rajono savivaldybės administracija įsitikinusi, kad diskutuoti dėl geresnio savivaldos modelio ir administracinės reformos būtina, tačiau tai reikėtų daryti kompleksiškai, visos Lietuvos mastu, pasitelkus tarptautinius ekspertus, atlikus išsamią mokslinę studiją ir pasitarus su gyventojais. Turime visi kartu nuspręsti, koks savivaldos modelis Lietuvai labiausiai tinka.

Susipažinus su V. Matijošaičio viešojoje erdvėje pateiktu planu, iškyla daug klausimų. Kodėl staiga reikia naikinti sėkmingai veikiantį administracinį darinį? Juk pagal Lietuvos savivaldybių indeksą, teikiamas viešąsias paslaugas, pritrauktas investicijas, turto valdymą, Kauno rajonas daug metų yra tarp pirmaujančių Lietuvos savivaldybių.

Kodėl užsimota mechaniškai nurėžti skaitlingiausias Kauno rajono gyvenvietes? Ką teks daryti apnuogintiems savivaldybės pakraščiams?

Jei, anot V. Matijošaičio, Kauno mieste gyventi gera, o Kauno rajone blogai, tai kodėl tada Kauno mieste gyventojų mažėja, o į Kauno rajoną jaunos šeimos keliasi ne tik iš Kauno miesto, bet ir visos Lietuvos?

Ar šis planas nėra tik būdas dirbtinai padidinti Kauno miesto gyventojų skaičių, surinkti daugiau mokesčių ir parodyti kaip neva auga investicijos?

Prieš daugelį metų prie Kauno miesto buvo prijungti Sargėnai, Karkazai, Tirkliškės, Romainiai, dalis Vaišvydavos, Rokų, kiti Kauno rajono kaimai. Ar per tą laiką ženkliai pagerėjo ten esančių žmonių gyvenimas?

Kažkodėl Kauno meras nesiima investuoti, pavyzdžiui į Palemoną, o norėtų prisijungti Garliavą, Raudondvarį, Akademiją, Neveronis, kur rekonstravome stadionus, atnaujiname paveldą, gatves, atidarėme mokyklas.

Susipažinus su V. Matijošaičio viešojoje erdvėje pateiktu planu, iškyla daug klausimų. Kodėl staiga reikia naikinti sėkmingai veikiantį administracinį darinį?

Labiausiai glumina Kauno miesto vadovo nuostata skirstyti žmones pagal gyvenamąją vietą, esą Kauno rajono gyventojai naudojasi Kauno miesto infrastruktūra ir yra išlaikytiniai.

Remiantis tokia logika, Kačerginės dviračių take reikėtų įrengti užkardą, nes juo mėgsta minti ne tik kauniečiai, bet ir iškylautojai iš kitų Lietuvos vietų. Bet mes atvirkščiai, džiaugiamės, kad kauniečiai lankosi Raudondvaryje vykstančiuose renginiuose, pramogauja Kačerginėje ar Kulautuvoje, kad naudojasi dviračių takais, vandenlenčių parkais, kad dirba Kauno rajono teritorijoje įsikūrusiose įmonėse. Juk visur ta pati Lietuva, tie patys mūsų žmonės, tik per pastaruosius metus tapę gerokai judresni, mobilesni, šiuolaikiškesni: vienur gyvena, kitur dirba arba atvirkščiai.

Ačiū Dievui, gyvename demokratinėje valstybėje, kur teisės aktai leidžia piliečiams laisvai judėti ir gauti viešąsias paslaugas, nepriklausomai nuo asmens deklaruotos gyvenamosios vietos. Juk savivalda yra atviras organizmas, o ne uždara kunigaikštystė, kur yra „mano žmonės“ ir yra kiti, svetimi, su kitokiomis, mažesnėmis teisėmis.

Kalbant apie mokesčius irgi nereikėtų klaidinti gyventojų. Kiekvienas pilietis apie juos gali sužinoti, pavyzdžiui, Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje. Antai nekilnojamo turto mokestis Kauno mieste sudaro 1 proc., o Kauno rajone 0,3 proc. Verslo liudijimų kaina Kauno rajono savivaldybėje neviršija 35 eurų, kai Kauno mieste siekia iki 520 eurų.

Prieš imantis administracinių pertvarkymų, pirmiausia turime galvoti, kaip pasikeis žmonių gyvenimas. Ar miesteliuose ir kaimuose išliks mokyklos, medicinos punktai, bibliotekos, kultūros įstaigos, meno saviveiklos kolektyvai. Kas ir kaip padės žemdirbiui, pensininkui, neįgaliajam.

Esame įsitikinę, kad mechaniškas skaitlingiausių kaimiškų teritorijų prijungimas prie miesto, palikus apnuogintus pakraščius, gali turėti pražūtingų pasekmių visai Kauno rajono bendruomenei.

Savivalda yra jautrus socialinis organizmas, todėl čia negali būti taikomi fabriko principai, kaip siūlo Kauno miesto meras.

Remiantis verslo logika, Piliuonos ir Čekiškės gimnazijas reikėtų uždaryti, bet Kauno rajono savivaldybė jas rekonstravo ir modernizavo, nes mes suprantame, kad nedidelis miestelis be geros mokyklos, laisvalaikio salės, vaikų darželio, medicinos punkto bus pasmerktas merdėti.

Apie būtinybę stiprinti savivaldą, mažinti regionų atotrūkį tarp didžiųjų miestų ir provincijos ne kartą kalbėjo LR Prezidentas Gitanas Nausėda, siūlantis šalia Prezidento institucijos įsteigti Regionų forumą.

Europos Sąjunga ir visas demokratinis pasaulis žengia decentralizacijos keliu. Šiandien administracinės ribos nyksta, o gyventojams teikiamų paslaugų kokybę lemia savivaldos priartinimas prie žmogaus, regionų stiprinimas, taip pat – sėkmingas kaimyninių savivaldybių bendradarbiavimas.

Kauno rajono savivaldybė ne kartą siūlė opias transporto problemas spręsti viso regiono mastu įdiegiant elektroninį bilietą. Apie tai kalba ir Vyriausybės, Seimo atstovai. Lygiai taip pat, draugiškai pasitardami, galime spręsti bendros infrastruktūros, vaikų darželių, kitų paslaugų teikimo klausimus. Niekas mums tai netrukdo daryti, tik reikia noro ir politinės valios.

Esame įsitikinę, kad ne mechaniškas teritorijų dalijimas, o savivaldybių bendradarbiavimas yra kelias, kuriuo turime eiti kartu.

Manęs dažnai klausia, kokia yra Kauno rajono sėkmės formulė, kodėl mūsų krašte mažesnis nedarbas, daugėja gyventojų, kas suka verslo variklį? Kolegos teiraujasi ir konkrečių dalykų – kaip pavyko pastatyti Garliavos sporto centrą, Meno mokyklą ar prikelti naujam gyvenimui Raudondvario dvarą?

Deja, savivalda turi nedaug galių, o finansiniai resursai dažnai netenkina būtiniausių poreikių. Esame priklausomi nuo Seimo sprendimų, ministerijų, žinybų. Yra skaudžių problemų – tokių kaip viešasis transportas arba atliekų tvarkymas, kurios priklauso dar ir nuo kaimyninės savivaldybės.

Žmonėms nelengva paaiškinti, kodėl nepakanka lėšų keliams, melioracijai ar kitoms reikmėms. Jie nori geresnio gyvenimo čia ir dabar. Ir tai yra teisėti lūkesčiai, į kuriuos privalu įsiklausyti.

Ką daryti, jei lėšų nuolat trūksta? Manau, kad ne pinigai yra lemiamas veiksnys  sprendžiant problemas.

Esu įsitikinęs, kad svarbiausia savivaldoje – pažadinti bendruomenės galias. Siekti, kad kiekvienas žmogus pradėtų daryti tvarką savo kieme, gatvėje, miestelyje ar kaime. Kad ištikus nelaimei, stipresnis ištiestų ranką silpnesniam. Kad žmonės pasidžiaugtų bendro darbo vaisiais ir jaustų malonumą padėti vieni kitiems.

Nieko naujo nepasakysiu teigdamas, kad didžiausia vertybė – bendravimas. Todėl reikia ne tverti tvoras, ne aimanuoti, ne trypti kojomis, o tiesti tiltus. Problemos sprendžiamos gerokai lengviau, kai prie vieno stalo susėda savivaldybės, seniūnijos, bendruomenių, vietos veiklos grupių, verslo atstovai.

Taip mums pavyko atnaujinti Ežerėlio gaisrinę. Piliuonoje atsirado lauko estrada, Garliavoje, Kulautuvoje, Vilkijoje buvo pasodintos medžių alėjos ir atlikta daug kitų gražių darbų.

Rugpjūtį Raudondvario dvare vykusiame tarptautiniame Žemės meno festivalyje "Land Art Raudondvaris 2014" savo darbus parodė dvylika pasaulio šalių menininkai. Šis festivalis savivaldybei nekainavo nė lito. Ir tik todėl, kad mūsų krašte yra nesavanaudiškų rėmėjų, kurių dėka ir gyvuoja panašūs renginiai.

To paties Raudondvario miestelio gyventojai džiaugiasi puikiai įrengta krepšinio aikštele, kurią bendruomenei už 300 tūkst. litų padovanojo statybų bendrovė "Baltisches Haus". Tokių socialiai atsakingo verslo pavyzdžių Kauno rajone turime ne vieną.

Mes jau seniai nustojome bijoti verslo, todėl ir verslas gręžiasi į bendruomenę.

Žinoma, nenorime būti tik prašytojai. Todėl pagal galimybes stengiamės palengvinti verslo naštą.

Kauno rajono savivaldybės taryba yra priėmusi sprendimą, kuriuo įmonės, įdarbinusios daugiau kaip pusę savivaldybės teritorijoje gyvenamąją vietą deklaravusių darbuotojų, trejiems metams atleidžiamos nuo žemės, žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčių.

Kartais ta mokesčių suma būna nedidelė. Tačiau tai yra simbolinis pagarbos ženklas darbo vietas kuriančiam verslininkui, o pagarbos pinigais neįvertinsi.

Verslo liudijimas pas mus kainuoja tik 120 litų metams – tai vienas mažiausių fiksuotų mokesčių už veiklą, vykdomą pagal verslo liudijimą šalyje. Kai kurioms sritims verslo liudijimą įsigiję asmenys gali pasinaudoti 30 ar net 100 proc. lengvatomis.

Kauno rajono verslumo indeksas 2014 m. pradžioje siekė 25,06 ir nuo praėjusių metų padidėjo 8,5 proc. Veikiančių ūkio subjektų skaičius didėja jau nuo 2006 metų. 2014 m. pradžioje rajone veikė 2 184 juridiniai verslo asmenys, per metus jų padaugėjo 9 proc. Tai didžiulė jėga, galinti daryti teigiamus pokyčius bendruomenėje.

Nemažai svarbių projektų galėjome įgyvendinti ir gavę ES paramą. 2014 m. pritraukėme 57 mln. litų, t. y. beveik 25 mln. litų daugiau nei pernai. Tarp svarbiausių projektų, finansuojamų iš ES lėšų, – atgimęs Raudondvario dvaras. Projektas pelnė "Europos burių" apdovanojimą.

Kauno rajonas sparčiai auga. Pagal išduodamų statybos leidimų skaičių pirmaujame šalyje, o pagal pastatytą plotą mus lenkia tik Vilnius. Tai džiugina, tačiau kelia ir daug iššūkių. Bene didžiausias galvosūkis – ikimokyklinių ugdymo įstaigų trūkumas.

Suprasdami, kad savivaldybė viena nepajėgs išspręsti šios problemos, vėl atsigręžėme į verslą. Paskutiniame savo posėdyje Kauno rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kuris leis 250 litų paremti tėvus, leidžiančius vaikus į privačius darželius.

Privati ugdymo įstaiga – rizikingas verslas, tačiau tokių vaikų darželių mūsų krašte atsiranda vis daugiau. Rugsėjo 1-ąją Ringaudų seniūnijoje atidarėme "Vaikystės lobius". Šiuolaikiškai įrengtu vaikų darželiu ir puikia aplinka džiaugiasi visa "Kamšos namų" miestelio bendruomenė.

Jau antrus metus Akademijoje veikia "Medeina", Ramučiuose "Baibokynė", Domeikavoje kuriasi "Pipirai". Privatų darželį ketina statyti Virbališkėse kylančio "Pusiasalio namų" kvartalo savininkai.

Svarbu, kad mūsų krašte kuriasi jauni, verslūs žmonės, kurie ne dejuoja, o tariasi su savivaldybe, telkiasi į bendruomenes, ieško sprendimų ir juos randa.
Tai žmonės, kurie supranta bendruomenės gyvenimo dėsnius. Jie žino paprastą taisyklę: pirmiausia reikia kažką sukurti, duoti kitiems, tik po to prašyti ir imti. Štai kodėl aš neabejoju, kad Kauno rajonas turi gražią ateitį.