Tėvynės mylėtojų draugijos atsiradimą lėmė JAV lietuvių pasipiktinimas 1893-ųjų įvykiais Lietuvoje, kai Rusijos imperija žiauriai susidorojo su tikinčiaisiais Kražių (Kelmės r.) gyventojais. JAV lietuviai šį įvykį pavadino Kražių skerdynėmis. Jos simbolizavo apverktiną lietuvių padėtį Rusijos imperijoje ir davė postūmį išeivijai pradėti rūpintis savo tėvynainiais Lietuvoje. Išeivių vadams kilo mintis Amerikoje spausdinti knygas ir jas slapta platinti gimtinėje, priešinantis rusifikacijai.

JAV lietuviai knygas pradėjo spausdinti nuo 1875 metų. Tai darė pavieniai asmenys, draugijos, lietuviškų laikraščių redakcijos. Knygos už mokestį buvo platinamos ne tik JAV, jų kažkiek patekdavo ir į Lietuvą. Tačiau 1896 metais atsiradusi TMD išsikėlė tikslą leisti knygas ir jas nemokamai platinti Lietuvoje. Tai pirmas kartas, kai JAV lietuvių veikloje keliamas ir praktiškai įgyvendinamas toks nesavanaudiškas, labdaringas tikslas.

Garsūs pirmieji nariai

Pirmasis apie reikalą rinkti, siųsti į Lietuvą ir nemokamai platinti knygeles lietuvių jaunimui prabilo publicistas ir JAV lietuvių veikėjas Tomas Astramskas. Jis savaitraštyje „Vienybė lietuvninkų“ parašė straipsnelį, kuriame kvietė skirti paramą tėvynainiams.

Po mėnesio į šį kvietimą spaudoje atsiliepė organizacijos „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“ (SLA) sekretorius Jurgis Kazakevičius, jis pasiūlė įkurti Tėvynės mylėtojų draugiją, kurios nariai labdarai skirtų 60 amerikietiškų centų per metus. Svarbu pažymėti, kad tais laikais amerikiečiai uždirbdavo 1–2,5 dolerio per dieną. Už surinktus pinigus planuota leisti ir Lietuvos žmonėms dovanoti knygutes, naudingas lietuvybei.

Idėjos sumanytojas T.Astramskas ėmėsi rengti TMD programą, pristatyti jos tikslus, įstatus. Pastarieji buvo paskelbti 1896-ųjų rugsėjį laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“. Reikia paminėti, kad pagal šiuos įstatus TMD pinigai turi būti naudojami tik Lietuvos reikalams, leidžiant mokslo knygeles, kurios stiprina lietuvybę, meilę Tėvynei. Pabrėžta, kad knygelės neturi būti nukreiptos prieš religiją.

Dalis skiriama ir kitiems tautiškiems reikalams, pavyzdžiui, nukentėjusiesiems nuo caro valdžios Lietuvoje ar studijuojančiam jaunimui paremti.

TMD nariais galėjo tapti visi, nepriklausomai nuo tikėjimo. Numatyta kiekvienam nariui duoti nemokamai po išleistą knygelę, o dalį parduoti Amerikoje ir už tai gautus pinigus pervesti į draugijos iždą. Taigi, tautiškas švietimas orientuojamas ir į išeiviją. Buvo numatyta draugijos valdžia ir struktūra, taip pat trijų narių literatūros komitetas, kuris vertins rankraščius. Numatyti ir TMD garbės nariai – labiausiai nusipelnę draugijai. Pirmaisiais nariais tapo Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius.

Rėmė caro valdžios aukas

Tų pačių metų lapkritį buvo paskelbta TMD vadovybės sudėtis: prezidentas J. Kazakevičius, iždininkas V. Meškinis, sekretorius P. Mikolainis, draugijos reikalų vedėjas – T. Astramskas. Jie išrinkti susirašinėjimo būdu. Nuo tada ir galime oficialiai laikyti, kad TMD yra įkurta ir pradėjo savo nelengvą veiklą, palaipsniui augino narių skaičių ir pinigines lėšas.

1897 m. kovą TMD jau turėjo apie šimtą narių, tarp jų – ir pirmasis garbės narys Vincas Kudirka. Per artimiausius aštuonerius metus draugijos narių gretos išaugo iki dviejų tūkstančių. 1905-aisiais ižde, išleidus planuotas knygeles, liko apie 500 dolerių, kurių galėjo užtekti tolesnėms dviem knygelėms išleisti.

Draugijai skirti pinigai buvo renkami ne tik iš nario mokesčio, bet ir kitais būdais. Iš pradžių juos skolindavo nariai, buvo prašoma, kad TMD tautiškam darbui aukų skirtų ir kitos JAV lietuvių organizacijos. Draugijos padaliniai, kuopos, rengdavo specialius vakarėlius, net statydavo spektaklius, populiariu reiškiniu tapo loterijos – kažkas padovanodavo vertingą daiktą, kurį buvo galima laimėti perkant bilietus. Draugijos narių vestuvėse ir krikštynose buvo agituojama, kviečiama jungtis į kuopas. Surinkti pinigai buvo pervedami ne tik į draugijos iždą – dalis skiriama ir kitiems tautiškiems reikalams, pavyzdžiui, nukentėjusiesiems nuo caro valdžios Lietuvoje ar studijuojančiam jaunimui paremti. Iki 1900 m. buvo skiriama pinigų ir lietuvių parodai Paryžiuje parengti ir pan. Per 1896–1904 m. laikotarpį TMD iš viso surinko 3,8 tūkst. JAV dolerių, o išlaidų turėjo 3,2 tūkst. – iš jų 2,2 tūkst. JAV dolerių buvo skirta knygų leidybai.

Kaltinimai laisvamanyste

Tėvynės mylėtojų draugijos veikla ir jos formavimasis nuolat susidurdavo su įvairiomis kliūtimis ir išorės kritika. Pačioje pradžioje dalis Amerikos lietuvių spaudos leidinių abejojo draugijos reikalingumu: teigta, kad ji dubliuos kitų tautinių organizacijų veiklą, ypač – „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“. Tokia kritika aprimo, kai dalis pačių SLA vadovų prisijungė ir prie TMD vadovybės.

Tačiau draugija susilaukė stipraus spaudimo iš katalikiškosios Amerikos lietuvių pusės, ypač kunigų. Jie TMD veiklą sutapatino su dr. Jono Šliūpo ir jo buvusios Lietuvių mokslo draugijos laisvamaniška veikla. Kunigams rodėsi, kad TMD atitraukia dalį lietuvių nuo katalikiškų organizacijų. Spauda buvo pilna katalikų ir kunigų išsakomos kritikos. Draugija buvo smerkiama kaip laisvamaniška, jos narius kunigai kritikavo per pamokslus, vadino bedieviais, žalčiais, šliuptarniais ir pan. Kunigai teigė, kad tautiškumą išgelbėti gali tik katalikybė, plėšė TMD kuopų skelbimus ir boikotavo jų susirinkimus. Dėl to dažnai suirdavo kuopos, iš kurių pasitraukdavo nariai, pasidavę kritikos įtakai arba persikėlę gyventi kitur ieškodami geresnio uždarbio. Kita vertus, atvykę į kitą JAV vietą, jie čia dažnai kurdavo naują draugijos kuopą arba įstodavo į jau esamą.

Reikia pažymėti, kad kai kurie kunigai palaikė draugiją ir net buvo jos nariai, tarp jų – garsūs to meto veikėjai kun. Antanas Kaupas, Jonas Žilius ir Antanas Milukas. O štai dr. Jonas Šliūpas, nors ir palaikė, tačiau nedalyvavo jos veikloje – nenorėjo dar labiau apsunkinti draugijos veiklos, nes tuomet ji būtų dar labiau puolama katalikų aktyvistų.

Kliūtys veiklai Lietuvoje

TMD kuopos pradėtos steigti ir už JAV ribų – pirmoji 1904 m. balandį buvo įkurta Škotijoje, netrukus ir Prūsijoje (Tilžėje), bandė kurti ir lietuviai studentai Šveicarijoje. Užsienio nariai taip pat rinko pinigus ir siuntė draugijos iždui į Ameriką.

Svarbiausią draugijos tikslą, knygų leidybą ir nemokamą platinimą, pradėta įgyvendinti 1897-aisiais, kai buvo išleista pirmoji knygelė – „Keistutis“ (penkių veiksmų tragedija, kurią iš lenkų k. išvertė V.Kudirka). Iki 1905 m. TMD išleido dvylika knygelių maždaug 50 tūkst. egzempliorių tiražu.

Iki tų pačių metų net 16,5 tūkst. knygelių buvo paskirta Lietuvai, jų platinimas patikėtas „Ūkininko“ redakcijai. 1900–1902 m. ši redakcija iš draugijos gavo 12,4 tūkst. knygų, tačiau išplatinti pavyko tik 2,4 tūkst. Pagrindinė kliūtis – TMD įstatų 6 straipsnis, kuris numatė, kad Lietuvos gyventojams knygos duodamos nemokamai. Dėl to teko atsisakyti knygnešių, kurie pardavinėjo knygas, paslaugų. O pačios „Ūkininko“ redakcijos platinimo galimybės buvo ribotos – per savo patikėtinius ji galėjo nemokamai išplatinti tik nedidelį knygelių kiekį. Be to, redakcija nebuvo suinteresuota platinti nemokamai: pirmiausia, nebuvo aišku, ar knygeles skaitys tie, kurie jas nemokamai gaus; antra, redakcija ir pati leido ir parduodavo knygas, todėl jautė tam tikrą šių knygelių konkurenciją; trečia, redakcijai kainavo knygelių reklama, pervežimas ir sandėliavimas. Tiesa, dalis knygelių nemokamai buvo dalijama žurnalų „Ūkininkas“ ir „Varpas“ skaitytojams.

Pamatas paramos tradicijai

Taigi, būtinai reikėjo keisti Tėvynės mylėtojų draugijos įstatų 6 straipsnį. Viena iš draugijos centro komiteto ataskaitų patvirtina, kad vadovybė nusprendė neoficialiai leisti Prūsijos lietuviams knygeles pardavinėti: „dalinti pagal jų nuožiūrą“. Be „Ūkininko“, į šį darbą įsitraukė „Varpo“ ir nelegalaus socialdemokratų žurnalo „Darbininkų balsas“ redakcijos, taip pat – Tilžėje įsikūrusi TMD kuopa. Panaikinus lietuviško rašto draudimą, sąlygos platinti knygeles Lietuvoje kažkiek palengvėjo, tad jų buvo atgabenta daugiau. TMD su pertraukomis veikė iki XX a. 7 dešimtmečio, finansuodama svarbių tautai knygų leidimą.

Pabaigoje galima pritarti vienam iš draugijos aktyvistų, visuomenininkų Juozui O. Širvydui. Jis 1935-aisiais rašė: „Savo žydėjimo laikais, T.M.D. yra buvusi Amerikos Lietuviams stambus kultūros židinys. Neskaitant to, kas buvo atsiekta leidimu populiarių mokslo knygų, šios draugijos keletas tūkstančių narių buvo tikras avangardas viso amerikiečių lietuvių tautinio ir politinio gyvenimo. Per ištisus metų metus čia pažangesni lietuviai per T.M.D. kuopas mokėsi organizuoto gyvenimo ir parlamentizmo.“

Reikia pabrėžti ir tai, kad organizacijos švietėjiška veikla ne tik buvo vienas svarbesnių veiksnių žadinant lietuvių tautą Amerikoje, bet ir tapo pamatu JAV lietuvių paramos sklaidos Lietuvoje tradicijos susiformavimui nuo XIX amžiaus pabaigos iki XXI a. pradžios.

Karjeros pradžia

V.Stašinskas gimė Kaune, garsaus visuomenininko, politiko ir teisininko Vlado Stašinsko šeimoje. Jaunystėje jis aktyviai veikė pirmajame lietuvių skautų būryje, dalyvavo sportinėje veikloje. Atstovaudamas futbolo klubui "LFLS Kaunas" (buvo vartininkas) tapo šalies čempionu.

Po tarnybos Lietuvos kariuomenėje V.Stašinskas studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete. Dar būdamas studentas, nuo 1932 m. jis pradėjo dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.

1935-aisiais V.Stašinskas buvo paskirtas konsulato sekretoriumi į Lietuvos pasiuntinybę Briuselyje, paskui ėjo atašė pareigas. 1939 m. pradžioje diplomatas iš Briuselio buvo paskirtas dirbti į Lietuvos generalinį konsulatą Niujorke.

Padėjo tautiečiams

Normali konsulato veikla išsiderino, kai 1940 m. Lietuvą okupavo sovietinė armija ir šalyje prasidėjo sovietizacijos procesas. Generalinis konsulas Jonas Budrys planavo trauktis iš Lietuvos diplomatinės tarnybos ir užsiimti verslu, vis rečiau rodėsi konsulate, todėl jį pavaduodavo V.Stašinskas. Ilgainiui jam buvo suteiktas oficialus vicekonsulo titulas – numatant galimybę ateityje tapti konsulato vadovu.

Tuo sudėtingu laikotarpiu išsiplėtė konsulato propagandinė veikla. Atsirado naujos papildomos veiklos – pokariu konsulato darbuotojams reikėjo sutikti lietuvius dipukus (pabėgėlius, perkeltuosius asmenis, karo metu atsidūrusius užsienyje), atplaukiančius iš Europos į Niujorką, ir jais pasirūpinti, bendradarbiaujant su JAV lietuvių organizacijomis. V.Stašinskas ne tik vykdė šią veiklą, bet ir, niekieno neskatinamas, aktyviai dalyvavo Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) veikloje, be to, aukojo iš savo ribotų išteklių, suprasdamas sunkią lietuvių pabėgėlių padėtį.

1949 m. gegužės 24 d. netikėtai mirus ilgamečiam Lietuvos garbės generaliniam konsului Toronte Geraldui L.P.Grant-Suttie, laikinai šias pareigas ėjo V.Stašinskas – kol Kanados vyriausybė naujuoju garbės generaliniu konsulu patvirtino Vytautą Gylį, anksčiau dirbusį Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.

Balsas: V.Stašinskas kalba Lietuvių dienos programoje Niujorko valstijos paviljone, 1964 m. rugsėjo 20 d. / P.Wytenus /„Lietuvių dienos“ nuotr.

1956-aisiais, artėjant V.Stašinsko penkiasdešimtmečiui, JAV valstybės sekretorius Johnas F.Dullesas patvirtino jį laikinuoju konsulu.

Skurdi kasdienybė

Konsulato darbuotojų pragyvenimo lygis buvo apgailėtinas. Pavyzdžiui, remiantis istoriniais dokumentais, aukštąjį išsilavinimą ir 28 metų darbo stažą turinčio V.Stašinsko metinis atlyginimas sudarė 4,7 tūkst. dolerių (dar be socialinio ir ligų draudimo, pensijos ir kt.). Palyginkime: liftų prižiūrėtojai tais laikais uždirbdavo 5,2 tūkst. dolerių ir buvo aprūpinami visais draudimais.

Lietuvos diplomatinės tarnybos narių darbo valandos nebuvo normuojamos, nes darbo buvo daug, o darbuotojų vis mažėjo.

Atlyginimų Lietuvos atstovams klausimas per visą šalies okupacijos laikotarpį buvo jautrus, Lietuvos diplomatinės tarnybos nariai nuolat mėgino jį pajudinti. Deja, atlyginimų didinimą stabdė ribotas biudžetas ir maži finansiniai ištekliai.

Konsulato darbuotojai buvo nuolat kviečiami į įvairius renginius, iškilmes ar konferencijas – taip buvo rodoma, kad Lietuva ir jos konsulai yra pripažįstami visateisiais konsulinio korpuso Niujorke nariais. V.Stašinskas, kaip biuletenio "The Lithuanian Situation" korespondentas, buvo įpareigotas lankytis JTO Niujorke ir sekti jos darbą: ypač tuos klausimus, kurie susiję su Rytų Europa, SSRS ir okupuotomis Baltijos šalimis. Kartu tai buvo proga pabendrauti su ten akredituotais JAV didžiųjų dienraščių ir kitų šalių atstovais, jiems įteikti Lietuvos diplomatinės tarnybos parengtus raštus, notas ir kitus leidinius Lietuvos klausimu.

Teko dangstytis apgaule

V.Stašinskas JTO lankėsi itin dažnai – pavyzdžiui, vien 1956–1957 m. laikotarpiu diplomatas į šią organizaciją buvo atvykęs net 67 kartus. Apie savo vizitus ir veiklą jis parengdavo detalias ataskaitas ir platindavo visiems Lietuvos diplomatinės tarnybos nariams. Praktiškai V.Stašinskas buvo pirmasis neoficialus, tiesa nepripažintas, Lietuvos atstovas JTO.

Viename rašte, rašydamas apie savo statusą, jis pažymėjo, kad savo turimą korespondento leidimą naudoja "tam, kad per duris įeičiau kaip korespondentas, gi jau viduje būdamas pradėčiau vaidinti jau nebe korespondento, bet Lietuvos valstybės pareigūno vaidmenį, dalindamas korespondentams mūsų tekstus. Keliais atvejais aš negalėjau išvengti tokių misijų, bet ateityje prašysiu mane nuo jų atleisti".

Iš V.Stašinsko susirašinėjimo su Lietuvos atstovu Vašingtone Juozu Kajecku matome, kad tai nebuvo lengvai vykdomas įpareigojimas tarptautinėje organizacijoje. Reikėjo daug laiko (daugiausia aukojant laisvalaikį) ir pastangų susipažįstant su JTO dokumentais, ruoštis kelionėms, nelengva buvo kiekvieną kartą gauti ir pratęsti akreditaciją.

Apsunkino veiklą ir tai, kad nuo 1958 m. nustojo eiti biuletenis "The Lithuanian Situation" ir kurį laiką V.Stašinskui netgi teko apsimesti nebeegzistuojančio leidinio korespondentu. Pasak jo paties, tai kėlė pavojų Lietuvos prestižui. Vizitų į JTO našta buvo nukelta nuo Lietuvos generalinio konsulato Niujorke darbuotojų pečių.

Nauja atsakomybė

1964 m. mirus ilgamečiam Lietuvos generaliniam konsului Jonui Budriui, šias pareigas pradėjo eiti jo įpėdinis V.Stašinskas. Pakilo ne tik jo atlyginimas, bet ir padidėjo darbų apimtys, sumažėjus konsulato darbuotojų skaičiui, be ankstesnių rūpesčių, atsirado atsakomybė už Lietuvos generalinį konsulatą ir jos darbuotojus, teko nuolat kontaktuoti su Lietuvos diplomatinės tarnybos nariais, ypač su Lietuvos atstovu Vašingtone.

Būtina pažymėti, kad Lietuvos diplomatinės tarnybos narių darbo valandos nebuvo normuojamos, nes darbo buvo daug, o darbuotojų vis mažėjo. Jie dažnai dirbo viršvalandžius vakarais, kai kada – savaitgaliais ir net atostogų metu, o už tai nebuvo mokama jokių papildomų pinigų.

Pirmą išsamesnį interviu naujasis konsulas davė žurnalo "Lietuvių dienos" redaktoriui poetui Bernardui Brazdžioniui. Konsulas pažymėjo, kad konsulate pastaruoju metu "yra labai padidėjęs ir pasunkėjęs darbas ryšium su palikimų apsauga nuo patekimo į Sovietų iždo rankas". Be to, tautiečius – JAV lietuvius – nuolat teko konsultuoti jiems rūpimais klausimais: dėl siuntinių, pinigų, laiškų siuntimo artimiesiems į Lietuvos SSR.

Konsulatas taip pat duodavo patarimų vykstantiesiems į okupuotą Tėvynę, stebėjo atvykusiųjų su ekskursijomis iš Lietuvos SSR veiklą, padėdavo išeiviams surasti artimuosius, pasklidusius ne tik po JAV, bet ir kitas šalis, išduodavo Lietuvos pasus, atkurdavo dingusius dokumentus, kurie buvo reikalingi JAV pilietybei gauti, ir kt. Be viso to, dažnai į konsulatą ateidavo amerikiečių užklausų apie Lietuvą, jos padėtį, kultūrą ir pan.

Generalinis konsulas V.Stašinskas nemėgo didelių susibūrimų ir sakomos kalbos jį vargindavo. Bet, kiek galima pastebėti iš turimos informacijos, jis dalyvaudavo JAV lietuvių renginiuose, skirtuose  Lietuvos valstybingumui paminėti ar jo kūrėjams pagerbti. Dalyvaudavo tik tada, kai buvo kviečiamas, ir tik ten, kur plačiai skambėjo Lietuvos vardas.

Išėjo per anksti

Nors V.Stašinskas jaunystėje aktyviai užsiėmė sportu, vėliau gera sveikata negalėjo pasidžiaugti. 1966-aisiais jis išgyveno sunkią operaciją, o 1967 m. birželį sveikata pradėjo blogėti. Kolega Anicetas Simutis rašė, kad apie savo ligą V.Stašinskas vengdavo kalbėti, niekam nesiskųsdavo, nors aplinkiniams generalinio konsulo būklė kėlė nerimą. Artimieji ragino kreiptis į gydytojus, bet jis vis atsisakydavo. Gydytojų prognozės nebuvo geros.

1967-ųjų liepos 15 d. gydytojas dr. Jonas Jasaitis telefonu konsului A.Simučiui pranešė apie V.Stašinsko mirtį. Konsulas apie tai telegrama informavo Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovą Stasį Lozoraitį ir parengė V.Stašinsko nekrologą anglų kalba. Labai trumpos dvi žinutės apie V.Stašinsko mirtį pasirodė liepos 16 ir 17 dienų "New York Times" numeriuose.

V.Stašinskas buvo palaidotas Naujosiose Kalvarijos kapinėse Niujorke. Visas laidotuvių išlaidas padengė Lietuvos diplomatinė tarnyba iš savo lėšų, prižiūrimų JAV Valstybės departamento. Naujuoju Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke netrukus buvo paskirtas A.Simutis, kurį JAV Valstybės departamentas 1967 m. rugsėjo 11 d. pripažino. Jis šias pareigas ėjo iki pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.