Pastaruosius metus Vyriausybė, Vilniaus savivaldybė, visos verslo ir turizmo asocijuotos organizacijos vienu balsu kalba, kad Lietuva ir pats Vilnius yra nepatrauklūs investicijoms bei verslo kelionėms, nes sunku atvykti. Tiesioginių skrydžių trūkumas yra vienas didžiausių šalies trūkumų, konkuruojant regione dėl investicijų, tarptautinių konferencijų ir turistų. Visi dejuoja, kalba apie skatinimo priemones ar tiesioginių skrydžių oro vežėjams subsidijas.

Tačiau rezultatas – skirta mažiau lėšų skrydžių skatinimui, nei buvo įvertintas realus poreikis. Dar daugiau – nukeltas skrydžių skatinimo modelio įgyvendinimas.

Skrydžių nėra, o Vilniaus oro uostas paskelbia, kad pradės statyti abejotino funkcionalumo naują terminalą. Akivaizdu, esame statybininkų tauta, ne padangių berniukų. Aišku, papildomos investicijos į statinius reikalauja kelti mokesčius oro vežėjams, kurių ir taip nelabai turime. O jei dar vilniečiai pareikalautų, kad skrydžiai prasidėtų taip, kaip jie vyksta normaliose Europos šalyse – nuo 6 val. ryto ir iki 24 val. vakaro, išskyrus avarinius atvejus, tai skrydžių sumažėtų dar trečdaliu. Dauguma oro vežėjų skraido iš Vilniaus labai anksti arba net naktį, nes dėl triukšmo kiti Europos oro uostai jų neįsileidžia. Vilniaus oro uostas tapo patogia vieta papildomai panaudoti lėktuvus, vietoje to, kad mokėtų už jų stovėjimą ant žemės.

Tiesioginių skrydžių trūkumas yra vienas didžiausių šalies trūkumų, konkuruojant regione dėl investicijų, tarptautinių konferencijų ir turistų.

Neturime savo arba pagal sutartį veikiančio (Estijos pavyzdys) bazinio oro vežėjo, kaip visos kitos šalys regione. Kalbos, kad tai brangu arba kad tegu privatus verslas rizikuoja, yra nieko vertos. Valstybė, inicijuodama bazinio oro vežėjo steigimą, gali gauti dvi naudas: pirma – tiesioginė: iš oro kompanijos pajamos (pelnas arba nuostoliai), antra – netiesioginė nauda: mokesčiai, kuriuos valstybė ar miestas gauna iš turistų (viešbučiai, restoranai, muziejai, konferencijos ir t.t.) ir pritrauktų investicijų. Privatus investuotojas tokių pajamų neturi ir negali gauti, nebent valstybė ar miestai įsipareigotų mokėti ir tai nepažeistų ES reguliavimo taisyklių.

Priminsiu, kad 2013 m., prieš pradedant Lietuvai pirmininkavimą Europos tarybai, Vilniaus savivaldybė įsteigė bazinį oro vežėją „Air Lituanica“. Šiandien pagal verslo planą, kurį rengė „Lufthansa“ konsultantai, „Air Lituanica“ būtų turėjusi 6 orlaivius ir 16 tiesioginių skrydžių krypčių, kurie visiškai patenkintų ne tik Vilniaus, bet ir Lietuvos poreikį.

Tam reikėjo nuo 2016 metų iki 2021 metų savivaldybei ir vyriausybei investuoti 8 mln. eurų į įstatinį kapitalą. Nuo 2018 m. „Air Lituanica“ jau būtų rentabili oro kompanija.

Deja, 2014 m. konservatorių tarybos nariai ir tuometinis Seimo narys Remigijus Šimašius kreipėsi į FNTT, kad ši pradėtų tyrimą dėl „Air Lituanicos“ veiklos, o tokios žinios labai veikia aviacijos verslą, todėl per savaitę bilietų pardavimai krito 500 000 litų. Tačiau „Air Lituanica“ smūgį atlaikė.

Nepaisant atlaikyto politinio smūgio, 2015 m. gegužę jau naujai išrinktas meras R. Šimašius su savo patarėjais už nugaros „Air Lituanicos“ komandai, priėmė sprendimą uždaryti „Air Lituanicą“.

Politiniu sprendimu lėktuvai buvo nuleisti ant žemės…

Dar po trejų metų FNTT baigė tyrimą, nerado jokių pažeidimų, o ir išvados skelbė, kad įmonė galėjo visiškai veikti, bet veikla nutraukta akcininkams priėmus sprendimą tiesiog jos nevykdyti.

Ironiška, bet nuo to laiko valstybė ir Vilniaus savivaldybė investavo dešimtis milijonų eurų skrydžių skatinimui bei valstybės ar sostinės marketingui.

Štai tiek kainuoja neišmanymas ir politinė konkurencija, kai griovimas labiau vertinamas nei kūryba.

Tai praeitis, o ką daryti, kad Vilnius ir Lietuva nebūtų izoliuota sala?

Vilniaus savivaldybė tikrai nesteigs bazinio oro vežėjo, nes yra, kas gerai prisimena Vyriausybės išdavystę, kuri turėjo ateiti į „Air Lituanicos“ steigėjus, bet to nepadarė.

Šiandien vienintelis realus kelias Lietuvos vyriausybei pradėti derybas su Latvijos vyriausybe dėl „Air Baltic“ dalies akcijų įsigijimo ir įstatinio kapitalo didinimo, su aiškiu tiesioginių skrydžių skaičiumi iš Vilniaus ir Kauno oro uostų. Laimėtų abi šalys ir keleiviai. Ir momentas tokioms deryboms labai palankus. Pagaliau tai dar vienas projektas, kuris didintų abiejų šalių strateginę partnerystę didžiųjų žaidėjų vandenyne.

Po ilgų metų sveiku protu nepaaiškinamos kovos su vairuotoju, gatvių siaurinimo ir kitų eksperimentų, mes, visi vilniečiai, praradome elementarų patogumą gyventi ir judėti.

Gaila vilniečių prarasto laiko. Juk lygiai prieš dešimt metų – 2012 m. pasaulinė navigacinių sistemų gamintoja „TomTom“ paskelbė, kad Vilnius nebėra tarp miestų, kuriuose fiksuojami didžiausi kamščiai. Pagal keturias „TomTom“ kategorijas tais metais Vilnius jau buvo žalioje kategorijoje, t. y. kelionėje buvo sugaištama iki 15 proc. papildomo laiko.

Taip buvo...

2021 m. „TomTom“ sudarytoje eismo intensyvumo reitingų lentelėje Vilnius užėmė 108 vietą ir pakliuvo į oranžinę (27 proc. spūsčių) kategoriją. Vidutiniškai vilniečiai kamščiuose praleido 62 valandas per metus, o dirbantys nuo 8 iki 17 val. ir važiuojantys piko metu – net 119 valandų, t. y. beveik penkias dienas per metus! Šie skaičiai neįtraukia nei COVID-19 ribojimų, kai dalis dirbo nuotoliniu būdu namuose, nei Vilniaus gatvių siaurinimo, prisidėjusio prie kamščių Vilniaus mieste. Suprantama, kad 2022 m. statistika bus dar blogesnė.

Kad taip nebūtų, reikėjo visai nedaug. Tikrai nereikia išradinėti dviračio, nes daugelis priemonių yra įtrauktos į miesto dokumentus, taip pat Darnaus judumo programą ar jos papildymus. Tiesiog pastaruoju metu niekas nesilaikė pačių priimtų sprendimų, o „anoniminiai humanizuotojai“ vykdė eksperimentus, mažinusius gatvių pralaidumą ir eismo srauto vidutinį greitį.

Todėl Vilniui reikia ir ilgalaikės strategijos, ir skubių priemonių. Jas pavadinčiau gatvių higienos priemonėmis: pavyzdžiui, kad piko metu papildomai eismo nesunkintų dar ir gatvių remonto ar miesto tvarkymo darbai. Kartais, kad žmogus nesijaustų miesto priešu ar nusikaltėliu, nereikia nė išmaniųjų programėlių, užtenka paprasčiausių dažų. Būtent dažų, įvedant atskirą rezervuotų vietų žymėjimo spalvą ir taip apsaugant gyventojus nuo atsitiktinių baudų.

Kartais, kad žmogus nesijaustų miesto priešu ar nusikaltėliu, nereikia nė išmaniųjų programėlių, užtenka paprasčiausių dažų.

Sunku patikėti, kad Vilnius, kaip viena iš Europos sostinių, iki šiol vis dar neturi visiškai suformuoto gatvių tinklo! Per aštuonerius metus Vilniuje nepastatyta nė viena nauja magistralinė gatvė, įrengta tik viena dviejų lygių sankryža Liepkalnio ir Žirnių gatvėse, o jos projektavimas pradėtas dar 2014 m. Visa kita – kosmetiniai remontai.

Neįrengtos Šiaurinė, Mykolo Lietuvio, Taurupės gatvės. Tokie laikini sprendimai kaip, pavyzdžiui, esamos žvyro dangos išasfaltavimas Mykolo Lietuvio, Taurupės gatvėse, neišsprendžia pėsčiųjų ir dviratininkų judėjimo saugumo. Neišplatintos su pėsčiųjų ir dviračių takais, gatvių apšvietimu, želdynų juostomis, saugiomis sankryžomis ir pėsčiųjų perėjomis Eišiškių, Žaliųjų ežerų, Liepkalnio, Tarandės gatvės, Nemenčinės kelias iki miesto ribos, Pavilnionių gatvė, sujungiant ją su Ukmergės ir Justiniškių gatvėmis. Neįrengtos dviejų lygių sankryžos Kalvarijų ir Ozo gatvėse, prie Gariūnų turgavietės, panaikinant šviesoforinę sankryžą, neįrengtas tunelis į Tarandės gyvenvietę, neišspręsta analoginė situacija Minsko plento ir Gurių gatvės sankryžoje ir t. t. Priminsiu, per pastaruosius aštuonerius metus Vilniaus biudžetas padidėjo beveik tris kartus ir, deja, nebuvo pasinaudota ES finansavimo galimybėmis 2015–2022 m.

Visada buvau ir būsiu dviračio ar kito ekologiško transporto entuziastu. Džiaugiuosi, kad mano įgyvendinta oranžinių dviračių idėja tapo neatsiejama Vilniaus dalimi. Tačiau būkime realistais – Lietuvoje dviračiu gali važiuoti tik šiltuoju metų laiku. Dviratis nėra susisiekimo alternatyva. Taip, dviračių skaičių ir galimybę jais dalytis tikrai reikia plėsti, kaip ir bet kokias kitas susisiekimo priemones, kuriomis galima dalytis, kad ir elektrinius paspirtukus.

Tačiau turime baigti tuos hipsteriškus pareiškimus, kai gruodžio mėnesį sakoma mamai: „Sodinkite vaikus ant dviračio ir važiuokite į darbą ar darželį“ ar kai meras pareiškia feisbuke, cituoju: „Aš realiame gyvenime pasirinkau negyventi priemiestyje ir neleisti savo laiko priemiestiniams rūpesčiams. Ir labai džiaugiuosi tuo.“

Tačiau turime baigti tuos hipsteriškus pareiškimus, kai gruodžio mėnesį sakoma mamai: „Sodinkite vaikus ant dviračio ir važiuokite į darbą ar darželį“.

Priemiestyje gyvenančiai mamai nereikėtų dalyti tokių ciniškų patarimų, jeigu viešasis Vilniaus transportas atliktų savo misiją. Juk iki šiol neįdiegtas viešojo transporto prioritetas eismo valdymo sistemoje. A juostų plėtra praktiškai nevyko, išskyrus pastaruosius metus. Tad nors viešasis transportas ir buvo gerokai atnaujintas – padaugėjo ir naujų autobusų, ir maršrutų, – JUDU duomenimis, kelionių skaičius viešuoju transportu nuo 2015 m. tik mažėjo (nevertinamas COVID-19 laikotarpis). Dabartinis viešasis transportas išsėmė savo galimybes ir likome vienintelė sostinė ES, kuri neturi greitojo tramvajaus ar kitos talpesnės ir kokybiškesnės viešojo transporto priemonės.

Net beveik 30 kartų už Vilnių mažesni Druskininkai moderniu susisiekimu apšuoliavo Lietuvos sostinę ir pasistatė estakadinę viešojo transporto oro susisiekimo liniją. Ir jeigu Druskininkuose tai – labiau turistinė pramoga, tai Vilniuje Šeškinės kalną ir Konstitucijos prospektą, Europos aikštę jungianti estakada galėtų tapti puikia bekamšte susisiekimo priemone, tai šiuo metu planuoja įdiegti Paryžius ir kiti Prancūzijos miestai. Tai būtų greitas ir papildomo ploto gatvėse nereikalaujantis sprendimas, priartinantis centrą ir kitus miesto rajonus.

Nuo baudų apsaugotų ir požeminės stovėjimo aikštelės. Kiek jų Vilniaus centre, kuriame verda kultūros gyvenimas, įrengta pastaruoju metu? Nulis. Juk požeminę dviejų aukštų automobilių stovėjimo aikštelę prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) su įvažiavimais iš Jakšto, Goštauto ir Vilniaus gatvių galima būtų pradėti statyti nors rytoj – viskas parengta. Įrengus požeminį parkavimą, būtų humanizuojama ir aplinka: prie LNOBT atsirastų skverų ir želdynų.

Privalu sutvarkyti ir chaosą keliantį kilpinį važiavimą Senamiestyje, tranzitą ribojant ne paspęstomis kilpomis, o apmokestinimu. Žinoma, tam reikia požeminių stovėjimo aikštelių aplink Senamiestį. Čia miestas gali išspręsti dvi problemas. Vienas klausimas – automobilių statymas, kitas, ypač aktualus mūsų laikais, – požeminės stovėjimo aikštelės karo ar ekstremalios situacijos atveju galės būti naudojami kaip slėptuvės.

Šiuo metu į sostinę kiekvieną dieną atvyksta ir išvyksta apie 140 tūkst. automobilių ir tai sudaro pusę registruotų lengvųjų transporto priemonių Vilniaus mieste. Tačiau ar pajudėjo „Statyk ir važiuok“ aikštelių įrengimas prie pagrindinių įvažų į Vilniaus miestą Ukmergės, Kauno, Varėnos kryptimis? Atsakymas ir vėl – ne. Šių metų biudžete tik planuojame pradėti daryti studiją, ir tai tik po penkerių metų, kai Darnaus judumo plane seniai numatyta tokia priemonė.

Juk tai labai svarbi priemonė, kuri mažintų atvykstančio transporto iš aplinkinių Kauno, Ukmergės, Varėnos ir Molėtų savivaldybių skaičių į Vilniaus centrą. Būtent tai ir numatė Darnaus judumo planas dar 2018 m. – įrengti 7 km atstumu nuo centro modernių „Statyk ir važiuok“ aikštelių atvykstančiam transportui. Tuomet visi atvykstantys automobiliai galėtų saugiai ir nemokamai palikti automobilį aikštelėse, kartu pasinaudoti nemokamu viešuoju transportu arba automobilių dalijimosi platformomis ir atvykti į miesto centrą, neužgrūsdami gatvių ar vilniečių kiemų, kuriuose per aštuonerius metus jokios pažangos neįvyko.

Vilnius pagal plotą yra vienas didžiausių miestų ES. Jis dvigubai didesnis už Kauną, Rygą, Taliną, Kopenhagą, ar Amsterdamą, beveik keturis kartus už Paryžių. Tad kai beveik dešimtmetį neatsižvelgiama nei į miesto raidą, nei į plėtrą, kai nekuriamos pažangios judėjimo infrastruktūros, vertinant miesto augimą ir jo turistinį potencialą, miesto vadovams belieka tik pro savivaldybės langus „grožėtis“ Konstitucijos prospekto apželdinimu, o vilniečiams leisti laiką kamščiuose.

XXI amžiaus Vilniuje atliekų svorio neatlaiko net patys konteineriai – akylesnis pastebės, kad daugumos jų ratukai išlūžę nuo perkrovos.

Štai Viršuliškių gyventojai savo rajoną jau pakrikštijo Šiukšliniškėmis, kai kurie tėvai piktinasi, kad į darželį su vaikais brenda per šiukšles, Žvėryno gyventojai Vilniaus mero dėmesį į atliekų problemą nusprendė atkreipti ant konteinerių užrašę R. Šimašiui padėką. Nors šiukšlių buvo tiek, kad užrašą jos beveik uždengė.

Bet meras atliekų problemą, kuri prasidėjo prieš pusmetį, kai įvyko liūdnai pagarsėjusi atliekų sistemos pertvarka ir kuriai nebuvo tinkamai pasirengta bei po kurios situacija ne tik kad nepagerėjo, bet dar ir pablogėjo, nusprendė išspręsti gana savotišku būdu – reklaminiais straipsniais.

Dabar situacija tokia, kad lyg visi gyventojai Vilniuje mato problemą, bet ji sunkiai skinasi kelią į viešumą – per Vilniaus miesto savivaldybės įmones “Vilniaus atliekų sistemos administratorius” (VASA) ir Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrą (VAATC) perkami reklaminiai straipsniai taip problemą dangstant. Tiek „VASA“, tiek „VAATC“ yra sudariusios sutartis su Savivaldybėje bei jos įmonėse dominuojančia viešųjų paslaugų bendrove „Idea Prima“, kuriai ir patikėtas rūpestis „išplauti“ problemą lyg jos nebūtų. Klausimas merui - ar taip problema išsisprendė? Ji tik pasitraukė į pogrindį, nors gyventojai su ja ir toliau susiduria kasdien.

Ironiška gaunasi situacija: gyventojai kieme mato problemas savo akimis, tačiau viešoje erdvėje problemų lyg ir nėra arba beveik nebėra, o dar už tokias naujienas ir iš savo kišenės susimoka. Taip, mieli vilniečiai, atliekų problema „gesinama“ pinigais iš jūsų kišenės.

Ironiška gaunasi situacija: gyventojai kieme mato problemas savo akimis, tačiau viešoje erdvėje problemų lyg ir nėra arba beveik nebėra, o dar už tokias naujienas ir iš savo kišenės susimoka.

Ar taip turi būti tvarkomos miesto problemos – užpirktais reklaminiais straipsniais, propagandinėmis žinutėmis? Ar taip, kaip kuriose toli nuo demokratijos šalyse – kur bado, krizės taip pat nėra, o viską išsigalvoja patys žmonės arba valdžios priešai?

Dar viena problema, susijusi su atliekų sistema, apie kurią jau kalbu seniai ir bandau atkreipti deramą dėmesį pradedant atsakingu Savivaldybės skyriumi, Aplinkos ir energetikos komitetu ir baigiant miesto Taryba - atliekų konteinerių vietos Vilniuje įrengiamos ne tik be gyventojų pritarimo, bet net ir be jų žinios, ir dažnai chaotiškai. Vilniaus miesto savivaldybė gyventojų nuomonės nei klausia, nei nori girdėti – viskas daroma buldozerio principu – tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme – darbininkai tiesiog atvažiuoja ir be derinimo su gyventojais iškasa gėlynus ar tiesiai po daugiabučio langais įkasa konteinerius arba konteineriai sustatomi bet kur, kartais ir ant šaligatvio ar ant dviračių tako juostos. O žinant, kad atliekos Vilniaus mieste linkusios kauptis ir dažnai net virsti iš konteinerių, natūralu, kad gyventojai nenori po langais tokios kaimynystės. Bet ar gyventojų nuomonė merui rūpi? Gyventojams savivaldybininkai atšauna, jog esanti tvarka neįpareigoja derinti, tai kodėl jie turėtų tai daryti, bet, kad ta tvarka priklauso nuo pačios mieto Tarybos su meru priešakyje – nutyli.

Apmaudu, kad su gyventojais nesitariama, nepaklausiama jų nuomonės ir neieškoma sprendimo, nors meras dažnai mėgsta pabrėžti, kad yra atviras idėjoms ir bendradarbiavimui. Deja, faktai byloja ką kitą.

Dar rudens pradžioje pasiūliau merui ir Tarybai sprendimą parengęs rezoliuciją, kad atliekų konteinerių vietos būtų pažymėtos iki lapkričio 1 d. suderinant jas su gyventojais ir šiai rezoliucijai Taryba buvo pritarusi, tačiau už tai atsakinga savivaldybės įmonė "VASA" net piršto nepajudino, kad politinė valia būtų vykdoma. Meras tyli... Matydamas, kad į Tarybos rezoliucija išreikštą valią „VASA“ nereaguoja, parengiau papildomai ir Tarybos sprendimą, kuriuo butų keičiamos Atliekų tvarkymo taisyklės atsakingus darbuotojus įpareigojančios derinti su gyventojų atstovais tiek požeminių, tiek antžeminių konteinerių vietas. Pabrėždamas tokio sprendimo būtinumą ir svarbą, siūliau jį svarstyti skubos tvarka, bet meras neskuba, jis toliau tyli, jam viskas gerai. Maža to – praėjusiame posėdyje Tarybos dauguma su meru priešakyje neprtitarė, jog parenkant vietą konteineriams būtų išgirsta gyventojų nuomonė - kam tie derinimai, kam tas vargas, gi galima už miestiečių pinigus užpirkti dar reklaminių straipsnių. Neabejoju, jog rinkimų kampanijos metu tie patys miesto politikai, kurie sprendimui nepritarė, įtikinės kaip svarbu girdėti gyventojų nuomonę...