Atrodytų, turėdami patirties su būriu valstybę valdyti panūdusių virėjų, žinodami, kokį morališkai suluošintą žmogų užaugina tokia vienos nuomonės visuomenė, teisę kalbėti ir diskutuoti turėtume priimti kaip nekvestionuojamą vertybę.

Deja. Kunigas Algirdas Toliatas ne savo valia atvėrė akis: deklaruodami laisvę patys esame įkalinę save trumparegystės ir paniekos kalėjime. Nors deklaruojame kitaip, nemenkai daliai iš mūsų žodžio, tikėjimo, idėjos laisvė tėra gražūs įrašai dokumentuose. Tikrosios vertybės pasimatė po to, kai A.Toliatas, vienas populiariausių, net madingiausių, kunigų savo socialiniame tinkle pakvietė pasirašyti peticiją, prieštaraujančią Stambulo konvencijos įgyvendinimui Lietuvoje.

A.Toliatą ir nemenką jo bendraminčių būrį užvirto tokia viešos paniekos ir patyčių banga, kad net tų sveikos nuovokos žmonių, kurie apie minėtą Stambulo dokumentą nebuvo suformulavę savos nuomonės ar neskubėjo jos garsinti, negalėjo neapimti svetima gėda. Panoręs teisiniu keliu apginti savąją garbę, dvasininkas be vargo laimėtų.

Dešimtis tūkstančių sekėjų ne dėl kokių madingų banalybių subūręs tikėjimo įtaikdarys atlaikys pažeminimo bangą. Kaip ir visa jo atstovaujama katalikų bažnyčia, kiti viešai savo nepopuliarią nuomonę išsakę asmenys. Tačiau kuo virsime mes, vakarykščiai totalitarizmo kaliniai, jei nepaisysime Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ginamos teisės laisvai kalbėti? Taip, žodžio laisvė nėra absoliuti.

Tačiau ji baigiasi ne ten, kur nori dauguma, bet kur prasideda šmeižtas ar atvira agresija. Tie, kas, užuot gerbę svetimą nuomonę ir kvietę į diskusiją, buldozeriu stumiantys savąją, vadindami ją dar ir vieninteliu progreso varikliu, anaiptol nepanašūs į visuomenės tobulintojus. Veikiau į anachronizmus, norinčius kalaviju ir ugnimi išdeginti svetimus įsitikinimus.

Tačiau kas gi atsitiko, kad mes, pasauliniai visuomenės skaitmenizacijos pirmūnai, nuolat alkani naujausių technikos pasiekimų, tikintys tinklinės rinkodaros veikėjų pasakomis apie pagal kosmines supertechnologijas sukurtas mazgotes, perkantys brangiausius neva plastinę chirurgiją atstojančius kremus ar sudilusius sąnarius atkuriančius vitaminus, staiga nustojome tikėti mokslo pažanga? Nepaisydami kilusios teroro bangos veržiamės į atpigusius Egipto kurortus, lipdami į lėktuvą nebijome, kad pilotas gali turėti psichikos problemų, nesigilindami į įspėjimus apie šalutinį poveikį saujomis geriame paracetamolį, bet štai dabar tikime absurdu, jog kažkokios jėgos vakcina nuo COVID-19 siekia pakeisti žmogaus genetinį kodą?

Nacionalinio transliuotojo eteryje nuskambėjusia mintimi, kad mūsų tamsumas esąs prastos švietimo sistemos rezultatas, šį paradoksą galima paaiškinti tik iš dalies, nes skeptikų stovykloje yra ir labai išsilavinusių asmenų. Kur kas daugiau atsakymų rasime patyrinėję mus supantį žinių lauką. Čia jau seniai savo melagienas skleidžia su epidemiologija nieko bendra neturintys kitų sričių daktarai, pigaus populiarumo siekiantys politikai, savomis patiktukų orbitomis skriejantys įtakdariai, svetimų valstybių troliai. Visos šios šutvės skleidžiamą dvoką išsklaidyti turi profesionalioji žiniasklaida, kuriai šiandien tenka ne tik apginti visuomenės teisę žinoti tiesą, bet dar ir išgyventi ekonominius sunkumus.

Atokvėpio akimirkomis tarp desperatiškų bandymų atvesti į protą vakcinų skeptikus Vyriausybė, prezidentūra ir gausi jų ekspertų komanda galėtų prisiminti 2009 m. mokesčių eksperimentus, kai periodiniams leidiniams palankus honoraro apmokestinimas, PVM lengvatos buvo paaukotos ekonominės krizės demonui.

Kad išgyventų, didieji leidiniai tąkart buvo priversti atleisti įdirbį turinčius žurnalistus, o sukauptus rezervus skirti ne būsimajai technologijų revoliucijai, ne gresiantiems informaciniams karams, bet išaugusiems kaštams amortizuoti. Mažieji laikraščiai vienas po kito pleškėjo rinkos inkvizicijos lauže ar virto perkamais informacijos viešlapiais. Iki 2013 m., kai sugrąžinus PVM lengvatą periodiniams leidiniams pančiai buvo šiek tiek atlaisvinti, žinių lauke jau buvo spėję pridygti labai gajų ir sunkiai išnaikinamų informacinių piktžolių. Gi žiniasklaidai padarytos žalos nepajėgė kompensuoti nei sugrąžinta PVM lengvata, nei juokingai nykios paramos programos.

Neabejokime: ši keistoji vakcinų erezija – šalutinis politikų tamsuoliško elgesio žinių lauke padarinys. Turėdami visuotinį imunitetą melagienoms šiandien daug lengviau pasiektume ir visuotinį imunitetą COVID-19.

Net įdomu, kas pasirodys esą didesni namisėdos, kas dažniau keičia kaukes – dzūkai, aukštaičiai, žemaičiai ar suvalkiečiai? Juokas juokais, gi europiečiai visai rimtai bando atrasti slaptąjį ingredientą, kuris kai kurioms valstybėms padėjo amortizuoti pandemijos smūgius ir it kokia vakcina galėtų apsaugoti nuo būsimų kataklizmų. Be Izraelio, kuris, laiku pradėjęs, žiū, tuoj suskiepys visus pilnamečius piliečius ir galės grįžti į įprastą gyvenimo ritmą, Europoje su pavydu kalbama apie Suomiją. Dukart daugiau gyventojų nei Lietuvoje turinčioje šalyje nuo COVID-19 mirė keturiskart mažiau nei pas mus, keturiolika kartų mažiau nei vos 1,5 karto daugiau gyventojų turinčioje Šveicarijoje.

Ryšys tarp moterų gausos svarbiausiuose valstybės postuose ir gebėjimo suvaldyti pandemiją, žinoma, atsitiktinis. Esama ir objektyvių priežasčių.

Ryšys tarp moterų gausos svarbiausiuose valstybės postuose ir gebėjimo suvaldyti pandemiją, žinoma, atsitiktinis. Esama ir objektyvių priežasčių. Tiesiog tada, kai kitur (taip, ne tik Lietuvoje) apie pasirengimą atremti globalius iššūkius daugiau kalbėta, nei veikta, suomiai darė tai, ką esant svarbiu suprato dar per Rusijos invaziją, kurią atrėmė be pagalbos iš šalies: norėdama taikos, ruošėsi karui. Ši senovės romėnų išmintis neleido Suomijos nacionalinei ekstremalių situacijų strategijai virsti tuščiais paistalais. Tad pavasarį, kai likusi Europa išlaidavo medicininės apsaugos priemonių rinkoje, suomiai pirmiausiai naudojo Nacionalinės nepaprastosios situacijos tiekimo agentūros valdomą juodosios dienos rezervą.

Iš didžiųjų Europos sostinių į Helsinkį nukreiptas žvilgsnis kaip privalumą vertina ir tai, kad Suomija yra aktyvi rinkos žaidėja. Valstybei priklauso naftos, dujų, farmacijos, transporto ir kitų kompanijų, kurių svarba krizės atveju ypač išauga, akcijų. Suomiai nebijo tuščių parduotuvių: šalyje pagaminama 80 proc. suvartojamų maisto produktų. Jie pasitiki policija, kariuomene, puikiai supranta, kodėl net dabar nereikia atsisakyti planų atnaujinti karinės aviacijos parką, moka nemenkus mokesčius, bet pandemijos metu kuria mažus stebuklus. Ir net dabar susitinka su globos namuose gyvenančiais artimaisiais, nekeldami rizikos kitiems, specialiose transporto priemonėse.

Ką tik Maskvos teismas pakeitė lygtinę bausmę realia pasiųsdamas A.Navalną veik 3 metams į bendrojo režimo koloniją. Rusijos teisininkai jau spėjo šį nuosprendį pavadinti unikaliu: laisvės atėmimo bausmė asmeniui skirta už nepadarytą nusikaltimą, byloje minimas RF Baudžiamojo kodekso straipsnis dar 2014 m. RF Konstitucinio teismo pripažintas antikonstituciniu, o ir pati Rusijos valstybė, išmokėdama jam Europos Žmogaus Teisių Teismo paskirtą kompensaciją iš dalies pripažino, jog tiesa teisiamojo pusėje. Teisinės logikos šioje istorijoje nėra ir negali būti – bylos, kaip ir vakarykščio sprendimo autoriai – ne uolūs Temidės tarnai, bet Kremlius.

Kremlius nebemoka į piliečius žiūrėti kaip į rinkėjus, mokesčių mokėtojus – tik kaip į masuotę, kurios prie balsadėžių suvaidintas scenas kaip bevertes vėliau montuojant filmą galima iškirpti.

A.Navalnas įkalintas ne dėl faktinių nusikaltimų, bet dėl to,kad išdrįso išgyventi pasikėsinimą, kad išdrįso įrodyti, jog žudikus galėjo pasiųsti tik prezidentas, kad išdrįso parodyti, kas dedasi V.Putino galvoje. Tai mūsų, saugių vakariečių akimis, garsusis filmas apie Gelendžiko rūmus – iki neribotų mastų išaugusios korupcijos demaskavimas.

Eiliniams Rusijos piliečiams jis visų pirma atskleidžia, kad V.Putinas – žmogus iš jų taip nekenčiamo paskutiniojo XX a. dešimtmečio, kad jis – ne modernus lyderis, bet seniai pasibaigusios epochos žmogus, kuris, net turėdamas neribotas galimybes, yra gerokai labiau atsilikęs nuo vidutinio statistinis prakutusio euroremontus pasidariusio piliečio. Ir to V.Putinas negalėjo atleisti A.Navalnui.

Režimas galėjo rinktis tarp strategiškai saugesnio sprendimo ir, atliepdamas savo pačių deklaracija, jog V.Putiną palaiko tie 80 proc. piliečių, balsavusių už konstitucijos pataisas, o „interneto drumstėją“ – vos 2 proc., suteikti galimybę A.Navalnui registruoti partiją, dalyvauti Valstybės Dūmos rinkimuose. Paradoksas, tačiau iš dviejų blogybių režimas pasirinko didesnę ir tapo savo paties klaidų įkaitu. Akivaizdu – Kremliuje manoma, kad protestai mažiau pavojingi nei laisvėje esantis A.Navalnas, tačiau pasiųsdamas jį į koloniją jo laisvės klausimą pavertė pagrindine viešojo diskurso ir visai netrukus prasidėsiančios rinkimų kampanijos tema.

Dar daugiau – šiuo žingsniu sudarytos visos sąlygos sustiprinti A.Navalno kančios mitą, daug stipresnį ir net iš esmės kitokį nei garsiausio naujųjų laikų Rusijoje sąžinės kalinio Michailo Chodorkovskio atveju. Skirtingai nei pastarasis, A.Navalnas Rusijos žmonėms labiau artimas, nes kelia asociacijas ne su Boriso Jelcino epochos suirute, stambiuoju verslu, bet su Rusijai kultūriškai labai svarbia tikėjimo kankinyste. Ši yra ne mažiau svarbi tautinės tapatybės dalis nei didžiavyriai, kuriuos taip mėgo įvaizdinti ant arklio pusnuogis jojantis, naikintuvą pilotuojantis ar kitais būdais fizinę jėgą demonstruojantis V.Putinas.

Kas toliau? Rusijos laukia dar platesnio masto represijos, dar labiau sumažinama formali „pilkoji zona“, kurioje kol kas dar kažkaip dirba nepriklausomos žiniasklaidos likučiai? Tačiau viena buvo vykdyti represijas 1937-aisiais, kas kita – šiandien, kai informacijos laukas gyvena pagal visai kitus įstatymus, o laisvė internete yra ir politiškai aktyvią visuomenę, ir apolitiškas „Tik Tok“ žvaigždes vienijantis bendrasis vardiklis. Juolab kad ir V.Putinas, skirtingai nei Stalinas, turi tarptautinių ambicijų ir jas akivaizdžiai pademonstravo šių metų Davose. Iš galimybės būti tarp pasaulio lyderių, tegu ir labiausiai negeidžiamu pašnekovu, bei visiškos tarptautinės izoliacijos, V.Putinas akivaizdžiai rinktųsi pirmąją.

Ar sutiks Rusija gyventi sukarinto režimo sąlygomis, kokiomis režimas bando įbauginti piliečius?  Karinė operacija didmiesčiuose, kai sulaikoma daugiau nei gali priimti policijos nuovados, kai iki protokolo surašymo žmonės verčiami laukti pernakt lauke ar autobuse – tai tarsi namų smurto apraiškos. Kremlius išnaikino politinius oponentus ir nebeturi politinio sambūvio gebėjimų, nebemoka į piliečius žiūrėti kaip į rinkėjus, mokesčių mokėtojus – tik kaip į masuotę, kurios prie balsadėžių suvaidintas scenas kaip bevertes vėliau montuojant filmą galima iškirpti.

Ar sutiks Rusija gyventi tokiomis jau ne vien politinio, bet ir fizinio smurto sąlygomis? Savąjį atsakymą žmonės demonstravo, kai veržėsi sutikti A.Navalną oro uoste, kai dešimtyse miestų nuo Kaliningrado iki Novosibirsko jau du savaitgalius nebijojo išeiti į nesankcionuotas protesto eitynes, kai šiandien būriavosi prie Maskvos teismo, kai nesislėpdami po kaukėmis, nepaisydami galimų pasekmių tiesioginiame nepriklausomų televizijų eteryje kalbėjo apie galvose įvykusius virsmus. Net ir tie, kas sakėsi neskurstąs, kas buvo apolitiškas ar kam nepatiko pats A.Navalnas, kas permainingo XX a. paskutiniojo dešimtmečio sugrįžimo bijojo labiau nei naikinamų pilietinių laisvių, nebenori tylėti.

Galutiniu impulsu tapęs pasikėsinimas į A.Navalną, įstatymus paniekinantis valdžios elgesys grįžusiojo atžvilgiu, milijardus dolerių kainuojantys rūmai Gelendžike (ausyse skambant 2016 m. tuometinio premjero Dmitrijaus Medvedevo krymiečiams pasakytai frazei „Pinigų nėra, bet jūs laikykitės“), „auksiniai“ WC šepečiai – to paties nekenčiamo XX a.pabaigos stiliaus elementas, disonuojantis su XXI amžiumi. Pasiekta riba, kai tiesiog turi pasirinkti, ar esi su mušančiaisiais, ar su mušamaisiais. Žmonės įveikė baimę ne tik didmiesčiuose. Iki šiol Maskvoje, Sankt Peterburge telkęsis liberalus A.Navalno vadovaujamas judėjimas virto federaliniu antiputinišku judėjimu.

Tad kas toliau? Revoliucija? Kartosis baltarusiškas scenarijus su eitynėmis savaitgaliais? Maidanas, kurio taip bijojo V.Putinas ir kuriuo taip gąsdindavo Kremliaus propaganda?

Lyginti padėtį Rusijoje su situacija Baltarusijoje yra klaidinga. Kaip ir tikėtis, kad rytoj it 1991-ųjų rugpjūtį rusai plūstelės maskviškių Baltųjų rūmų link ar kad Julija Navalna virs rusiškąja Svetlana Tsichanouskąja. Esminis skirtumas nuo Baltarusijos – ir Rusijos opozicijos privalumas – rudenį vyksiantys Valstybės Dūmos rinkimai. Tai šansas abiem pusėms. Opozicija turi pasinaudoti per savivaldos rinkimus patikrinta „išmaniojo balsavimo“ teorija, raginant balsuoti už „Vieningos Rusijos“ konkurentus. Kremlius – pasitelkęs lengviausią būdą daryti įtaką rinkėjams, paleisdamas sunkiąją propagandos artileriją, įrodyti savo rūpestį eiliniais piliečiais.

Tačiau abiem pusėms teks įveikti papildomus sunkumus. Opozicijai – paaiškinti piliečiams, nenorintiems balsuoti už Kremliaus kandidatus, kuris iš pastarųjų oponentų yra mažiausias blogis: iki šiol tuo užsiimdavo pavydėtina charizma apdovanotas A.Navalnas. Kremliui – be tolesnės neoficialios kovos su opozicija, dar ir numatyti jos taktinius žingsnius, nerimauti dėl galbūt net A.Navalno vietoje atsirasiančio (laikinojo) lyderio. Ir, žinoma, laukti naujų filmų apie V.Putino aplinką serijų.

Kiekvieną kartą stebint tokias mūsų abejingumo apraiškas, atmintis perša analogiją su 1988-aisiais ir kelių paskesnių metų laikotarpiu. Tuomet apgaulingoje ramybėje skendėjusią Europą lygiai taip pat erzino moralinės paramos prašantys lietuviai. Užuot leidusi vykti ramiai sovietijos modernizacijai, ta smulkaus kalibro tauta ėmė bruzdėti tuo keldama senojo žemyno lyderių nuogąstavimus, kad Gorbis truktelės savosios perestroikos rankinį stabdį ir geležinė uždanga kartu su Berlyno siena stovės per amžius. Būtent dėl tokio konteksto moraline prasme Islandija mums tapo didesnė šalis nei Prancūzija su Vokietija podraug paėmus.

Nuotaikas dar pakursto koks dėmesio išsiilgęs ekspertas, tenykščius procesus vertinantis it teoriją išmokusių studentų praktinį darbą.

Tie, kas gimė jau laisvoje Lietuvoje, nežino, o vyresnieji, matyt, primiršo, kokiomis egzotikos tyrinėtojų akimis pas mus anuomet vyko pirmieji vakariečiai. Pykome ne tik dėl jų nuostabos, kad turime savo kalbą, dėl didesnio jų susidomėjimo sovietmečio ženklais nei mūsų tautiniu paveldu. Tačiau kol vieni viliojo mūsų protus ir gražiausias merginas, krovėsi kapitalą mokėdami mums Vakarų standartų neatitinkančias algas, kiti šelpė, gydė, davė pirmuosius kreditus nuosavam verslui, mokė būsimuosius generolus, mokslų daktarus, diplomatus ir medikus. Anuometės nuoskaudos seniai pasimiršo, o žvelgdami iš laiko perspektyvos galime tik padėkoti net ir už žiaurios konkurencijos studijas. Tik vienos pamokos, regis, neišmokome: empatijos. Kvaršinti galvą dėl svetimų ramybės drumstėjų nėra lengva, tačiau tikrai apsimoka.

Šiandien analogiškas klausimas keliamas ir dėl paties A.Navalno, kurio asmenybė apaugusi ne vienu klaidingu mitu, randančiu dirvą ir Lietuvoje.

Tad kas gi yra A.Navalnas – gyva legenda tapęs žmogus, po atakos "Novičiok" sugrįžęs iš anapilio prieangio, Vokietijos medikų pastatytas ant kojų, praėjusį sekmadienį parskridęs į gimtinę ir patekęs tiesiai į režimo, su kuriuo kovoja, nagus?

Dėl visuomenės interesų

Žinoma, net ir paties garsiausio ir atviro veikėjo viešai prieinama biografija – tik ledkalnio viršūnė. 1976 m. kariškio šeimoje gimęs teisininkas (baigė Rusijos tautų draugystės universitetą), ekonomistas (Finansų akademijos prie RF vyriausybės diplomas), JAV Jeilio universiteto pasaulinės stipendijų programos absolventas, savo teorines žinias taikęs praktikoje – buvo įsteigęs ne vieną kompaniją (logistikos, teisinių paslaugų). "Gyvenimas per trumpas, kad tik žiūrėtume į stalą", – vėliau viename teismų A.Navalno ištarta frazė, regis, atskleidžia, kodėl jis nenorėjo likti tik klasikiniu verslininku ar samdomu teisininku.

Visuomenė apie A.Navalną plačiau sužinojo 2004 m., kai Maskvoje įkūrė visuomeninį judėjimą, kovojusį su miestiečių gyvenimo kokybei kenkusiais statybos projektais.

Gyvenimas per trumpas, kad tik žiūrėtume į stalą.

2008 m. pavasarį A.Navalnas už kelis šimtus tūkstančių rublių įsigijo valstybinių naftos, dujų koncernų, bankų akcijų, kad naudodamasis smulkiojo akcininko teisėmis išsiaiškintų jų tikrąją finansinę padėtį. Demaskuoti lėšų grobstymo ar kenkėjiško vadovavimo kompanijoms atvejai sukėlė virtinę skandalų. 2009 m. laikraštis "Vedomosti" A.Navalną paskelbė Metų žmogumi.

2010 m. A.Navalnas įkūrė projektą "RosPil", kurio tikslas buvo atsekti pažeidimus viešuosiuose pirkimuose. Atliepiant eilinių Rusijos gyventojų buitines problemas, sukurtos atskiros platformos internete skundams dėl komunalinių paslaugų ir prastos kelių būklės.

Tačiau pagrindinis A.Navalno kūdikis – 2011 m. įkurtas "Kovos su korupcija fondas" (FBK). Kelias dešimtis teisininkų, ekonomistų, šimtus savanorių vienijanti visuomeninė organizacija ėmėsi tirti politikų, įvairių valstybės institucijų darbuotojų neteisėto praturtėjimo, biudžeto lėšų švaistymo atvejus.

Parodomoji byla

Jei tik sausais faktais surašytume A.Navalno biografiją, didelę dalį užimtų įrašai apie nemalonumus su teisėtvarka: baudžiamosios, civilinės, administracinės, arbitražo bylos, kuriose jis buvo kaltinamasis, specialusis ar paprastasis liudytojas. Šie procesai, galiausiai kainavę jam advokato licenciją, neatsiejama jo viešosios veiklos dalis.

Būta daugybės trumpalaikių areštų (už viešosios tvarkos pažeidimą) ir dviejų garsių kriminalinių bylų. Pirmosios ištakos siekia 2009-uosius, kai A.Navalnas buvo Kirovo srities gubernatoriaus Nikitos Belycho patarėjas-visuomenininkas. Šioje byloje A.Navalnas kartu su vienu verslininku buvo kaltinamas valstybės įmonės "Kirovles" turto grobstymu. 2013 m. teismas pripažino abu kaltais ir nuteisė realia laisvės atėmimo bausme, kurią vėliau pakeitė lygtine.

Kaip vėliau nusprendė Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), A.Navalnas jau tada teisiamųjų suole atsidūrė už veiksmus, "identiškus paprastai verslo veiklai". EŽTT nepatvirtino prielaidos, jog byla buvo politinė, tačiau, kad pastarojo aspekto būta, patvirtino net ir Kremliaus įrankiu vadinamas liberaldemokratų lyderis Vladimiras Žirinovskis. Nuosprendį A.Navalnui jis pavadino tiesioginiu įspėjimu "penktajai kolonai" ir "visiems, susijusiems su Vakarais ir dirbantiems prieš Rusiją".

Būtent "Kirovles" byla laikoma atskaitos tašku, kai A.Navalno pavardė plačiai nuskambėjo už Maskvos ribų ir jis virto federalinio lygio politiku.

Prancūziškos intrigos

Bylą, kuri tapo formalia naujausio A.Navalno sulaikymo grįžus iš Berlyno priežastimi, politikui ir jo broliui Olegui dar 2012 m. inicijavo RF Tyrimo komitetas, prašant Prancūzijos kompanijos "Yves Rocher" padalinio Rusijoje generaliniam direktoriui Bruno Leproux. Apkaltinęs brolius Navalnus sukčiavimu, pats B.Leproux teisme niekada nepasirodė, o vėliau pasitraukė iš pareigų.

Pagrindinė kompanija "Yves Rocher" galiausiai stojo į Navalnų pusę, pareiškusi, kad įmonė nepatyrė jokios žalos, tačiau Rusijos teismas nuosprendį grindė ikiteisminiame tyrime duotais B.Leproux parodymais. 2014 m. gruodį Maskvos Zamoskvoreckio teismas abu brolius nuteisė 3,5 metų laisvės atėmimo.

Nuosprendžio dieną Rusijos miestuose ir užsienyje vyko A.Navalno šalininkų mitingai. Visuomenės spaudimas nenuėjo perniek: bausmė A.Navalnui pakeista lygtine, o O.Navalnui ji palikta galioti.

2017 m. spalį EŽTT šios bylos nuosprendžius pavadino nepagrįstais, priteisė Navalnams išmokėti penkiaženkles sumas. Nors tąkart EŽTT atmetė bylos politinius motyvus, trys jo teisėjai vis dėlto manė, kad būtina atsižvelgti į galimą bylos politinį pagrindą. 2019 m. balandį EŽTT pripažino A.Navalno namų areštą politiškai motyvuotu.

Nors EŽTT sprendimai privalomi Žmogaus teisių konvenciją ratifikavusioms šalims, Rusijos aukščiausiasis teismas dar 2018 m. balandį atsisakė panaikinti bausmę broliams Navalnams ir nusprendė atnaujinti bylą, kad apsvarstytų naujas aplinkybes. Todėl, vertinant pagal Rusijos teismų praktiką, nepasikeitus aplinkybėms, vasario 2 d. vyksiantis teismas lygtinę bausmę A.Navalnui pakeistų realia.

Tiesa, šiandien "Yves Rocher" bylos epopėja vyksta ir kita kryptimi. 2018 m. broliai Navalnai pateikė ieškinį pačiai Prancūzijos kompanijai, apkaltindami ją ir B.Leproux bendrininkavimu fabrikuojant bylą. Šią savaitę Navalnams atstovaujantys advokatai paragino Prancūzijos teismą pagreitinti skundo nagrinėjimą – procesas įstrigo dar pernai pavasarį dėl pandemijos.

Vieninteliai rinkimai

2013 m. Maskvos mero rinkimuose A.Navalnas dalyvavo jau būdamas, žurnalo "Time" vertinimu, vienu iš 100 įtakingiausių pasaulio žmonių. Rinkimų kampanija buvo puiki galimybė iš visuomenininkų lygio pereiti į politikus. Jis pralaimėjo valdžios kandidatui S.Sobianinui, tačiau surinkęs daugiau balsų nei visi kiti kandidatai kartu sudėjus, užėmė antrąją vietą.

Šie savivaldos rinkimai buvo vieninteliai, kuriuose buvo leista dalyvauti A.Navalnui. 2016 m. gruodį jis paskelbė dalyvausiantis Rusijos prezidento rinkimuose. Nors penktadalį rinkimų kampanijos laiko jam teko praleisti areštinėse daugiausia už dalyvavimą renginiuose, kurie iš pradžių būdavo sankcionuojami, tačiau paskutinę akimirką leidimai būdavo atšaukiami, į susitikimus su juo ateidavo minios žmonių. Balandį A.Navalnas patyrė pirmą pasikėsinimą: iki galo taip ir nenustatyto asmens aplietas briliantine žaluma jis vos neapako. Deja, susirungti su V.Putinu jam nebuvo leista. Paskutinėmis 2017-ųjų dienomis Vyriausioji rinkimų komisija atsisakė jį registruoti nurodydamas formalią priežastį – neįvykdytą teistumą "Kirovles" byloje. A.Navalno štabas šį sprendimą apskundė, tačiau Aukščiausiasis Teismas jį paliko galioti.

Nacionalistas ar ne?

Visi šie faktai – dažniausiai minimos biografijos detalės, išsamiai neatsakančios į klausimą, kas gi yra A.Navalnas. O ypač – į kelis jo aspektus, šiandien Lietuvoje labai aktualizuojamus: ar jis gali būti Kremliaus projektas, ilgainiui atsikratęs kontrolės; ar jis – toks pats potencialus autokratas kaip V.Putinas; A.Navalnas yra rusų nacionalistas, todėl nevertas Vakarų paramos?

Lengviausia į visus šiuos klausimus atsakyti teigiamai ar bent su lengva abejone, nesileidžiant į gilesnę analizę. Tokia poza saugi ir labai palanki A.Navalno oponentams, kurie net kalbėdami oficialiai nemini jo pavardės. Apie pastarąjį fenomeną, beje, viešosios komunikacijos analitikai tikrai parašys ne vieną mokslinį darbą: V.Putinas ir joks kitas dabartinės valdžios atstovas viešai A.Navalno nėra pavadinęs, kaip būtų įprasta, vardu ir pavarde. Jis vadinamas tinklaraštininku, interneto drumstėju, smulkiu aferistu, po gydymo Berlyne tapo Berlyno pacientu. Sunku nepritarti "Wall Street Journal", kad Kremlius jo bijo taip, kad net vardo negali ištarti.

Tačiau grįžkime prie A.Navalno demonizavimo ir jo pasaulėžiūros klausimų. Prieš dešimtmetį žinoma disidentė Valerija Novodvorskaja vadino jį fašistu, kritikuodama jo dalyvavimą nacionalistiniame "Rusų marše" 2011 m. Ar galėjo klysti žmogus, kurio likimą, sveikatą subjaurojo SSRS represinis aparatas, ir kuris, nepaisant visko, liko įžvalgus? Vargiai. Juolab kad A.Navalno politinio kelio pradžioje būta nacionalistinio atspalvio, pvz., 2008 m. jis teigiamai vertino karinį konfliktą Pietų Osetijoje.

Vis dėlto viešuosiuose pasisakymuose ir veikloje jau tada labiau nei nacionalinius klausimus A.Navalnas akcentuodavo kovą su korupcija. Dar tais pačiais 2011 m. jis save vadino nacionaliniu demokratu, kuris atskiria tautybę nuo tautos, sutelkdamas dėmesį į socialinį, o ne etninį šios idėjos aspektą. 2015 m. Adamui Michnikui A.Navalnas save įvardijo kaip pilietinio nacionalizmo šalininką.

Aplinkybių įkaitas

"Kas nėra idealistas jaunystėje, tas neturi sielos; kas sulaukęs vidutinio amžiaus nėra pragmatikas – tas neturi smegenų", – kalbėdamas apie artimo bičiulio transformacijas pastebėjo kitas po V.Putino laikais prasidėjusio persekiojimo į Jungtinę Karalystę pabėgęs buvęs telekomunikacijų verslo banginis Jevgenijus Čičvarkinas.

A.Navalno požiūrį į įvykius Donbase ir Krymo okupaciją viename interviu J.Čičvarkinas aiškino taip: "Bet kuris Rusijos politikas, net ir nepritariantis Krymo okupacijai, pažadėdamas atiduoti Krymą Ukrainai tą pačią akimirką liautųsi buvęs Rusijos politiku."

Išrinktas prezidentu A.Navalnas atsisakytų bet kokių Rusijos pretenzijų į Donbasą, tačiau jei nukirstų V.Putino suraizgytą Krymo mazgą besąlygiškai grąžindamas pusiasalį Ukrainai, pasirašytų sau nuosprendį: būtų sudorotas nacionalistiškai nusiteikusių jėgos struktūrų, netektų piliečių paramos ir rizikuotų sukelti naują karą.

Bandant perprasti A.Navalno nematomąją pusę, svarbu atsižvelgti į pastarųjų metų įvykius, jo transformacijas ir esminę, įvykusią be jo valios: ataką cheminiu ginklu.

"Apsinuodijimas A.Navalnui suteikė ypatingą statusą. Bent kurį laiką jis nebus kritikuojamas Rusijos intelektualų, su kuriais iki tol dažnai nesutardavo. Bandymas nutildyti priešininką jo gyvybės kaina padidina jo svorį bet kurioje aplinkoje. Smulkusis aferistas, kurį su apelsinais ligoninėje aplanko Vokietijos kanclerė, nebėra toks smulkus", – mano Kremliaus požiūrį ironizuodamas Maskvos Carnegie centro analitikas Aleksandras Baunovas.

Pavojingas panašumas

Iki šių dienų A.Navalnas pats yra pateikęs atsakymus į daugybę nežinomųjų ir vertinti jį galima ne pagal pirmąsias kalbas mitinguose, ne pagal diskusijas televizijoje (kuriose pastaraisiais metais jis nedalyvauja), bet pagal veiklą – pirmiausia jo vadovaujamo FBK tyrimus ir radikaliai pasikeitusią politinės veiklos strategiją.

Kalbant apie A.Navalną dažnai pakartojami Rusijos komunistų partijos lyderio Genadijaus Ziuganovo žodžiai, kad jis esąs  jaunasis Borisas Jelcinas, tik negeria. "Tai mane ir baugina", – neseniai viename interviu prisipažino Michailas Chodorkovskis, ne kartą sakęs, kad B.Jelcinas niekada nesidalydavęs savo galiomis, valdžia.

Iki šiol A.Navalnas atmetė galimybę eliminavus jį iš politinės kovos pakeisti jį kokiu nors kitu opozicijos kandidatu. Buvęs "Jukos" vadovas, dėl konfrontacijos su V.Putinu dešimt metų praleidęs kalėjime, viliasi, kad A.Navalnas neatmes politinės koalicijos su kitomis demokratinėmis jėgomis idėjos, o po pastarojo A.Navalno sulaikymo Maskvos oro uoste reiškia jam visokeriopą paramą.

Naujas tipažas

Šiandien A.Navalno komanda koncentruojasi į kovą su korupcija Rusijoje ir tai galima laikyti atsakymu į skeptikų abejones dėl jo santykio su vakarietišku valstybės modeliu. A.Navalnas yra visiškai kito tipo politikas nei visi ligšioliniai tiek vilties teikę, dar B.Jelcino eroje susiformavę, o V.Putino epochoje nutildyti Rusijos demokratai Jegoras Javlinskis, Irina Chakamada ar Vladimiras Ryžkovas.

Beje, narystę 2000–2007 m. "Jabloko" partijoje A.Navalnas neseniai pavadino viena iš trijų savo gyvenimo klaidų. Vėliau A.Navalnas su bendraminčiais kūrė savas partijas, akcentuodami ir liberaliąsias, ir socialinės valstybės idėjas, tačiau Teisingumo ministerija atsisakydavo jas registruoti.

A.Navalno komanda rinkimuose dalyvauja tik kaip nepartiniai kandidatai (po titaniškų pastangų vienmandatėse apygardose A.Navalno štabo atstovai laimėjo Tomske ir Novosibirske). Savivaldos rinkimuose išbandoma "Protingojo balsavimo" strategija, kurios ištakų galima rasti dar A.Navalno pasisakymuose prieš Valstybės Dūmos rinkimus 2011 m.

A.Navalnas nesirenka perspektyvos būti teoriniu valdžios kritiku, postringaujančiu apie gerus aukščiausios valdžios ketinimus iškraipančią valdininkiją, tarsi ji būtų ne dalis valdžios piramidės, bet autonomiškas jos darinys. Neturėdamas galimybių per dalyvavimą valdžios institucijose priešintis korupcijai, jis užsiima veikla, kurią skaidrioje valstybėje turėtų užsiimti specialiosios tarnybos – finansinių nusikaltimų institucijos, prokuratūra.

"YouTube" milijonierius

Neįleidžiamas į provalstybinę žiniasklaida, nesiveržiantis į likusius nepriklausomus kanalus, A.Navalnas ir jo FBK pasirinko virtualiąsias komunikacijos priemones. Dar 2017 m. žurnalas "Times" įtraukė jį į 25 įtakingiausių interneto žmonių sąrašą.

Pagrindiniai tyrimai skelbiami paties A.Navalno tinklalapyje ir jo kanaluose "YouTube" "Навальный.live" ir "Алексей Навальный". Nuo 2017 m. čia paskelbta keliasdešimt paties A.Navalno įgarsintų dokumentinės publicistikos laidų, kuriose demaskuojama įvairiausio kalibro valdančiųjų veikla, pažeidžianti įstatymus ar neigianti jų įvaizdį.

Kad ir kokia būtų tema – generalinio prokuroro ryšiai su nusikaltėlių gauja ir jo sūnų nusikaltimai, pasakiški vicepremjero turtai ir žmona, savo šunį į tarptautinę parodą skraidinanti privačiu lėktuvu, abejotini valstybiniai užsakymai prieš Sočio olimpiadą ar Kremliaus propagandininkų pasakiški honorarai, – visos laidos sulaukia milijonų peržiūrų.

Pirmieji filmai tapdavo akstinais rengti korupcija nepatenkintų piliečių demonstracijas. Po siužeto (kurį nufilmavus A.Navalnas ir buvo apnuodytas) apie Tomsko oligarcho veiklą, jo bendrovių statomus nusikalstamos kokybės daugiabučius, A.Navalno bendražygiams pavyko laimėti vienmandatėse ir patekti į vietos tarybas.

Ilgą laiką populiariausias buvo prieš penkerius metus sukurtas siužetas "Jis jums ne Dimonas", skirtas tuomečio premjero Dmitrijaus Medvedevo turtams, – per trejus metus jis buvo peržiūrėtas 38 mln. kartų. Tačiau šis rekordas sausio 19-ąją buvo pagerintas. Tądien, kai A.Navalnas jau buvo laikomas tardymo izoliatoriuje, "YouTube" eterį išvydo tyrimas apie Krasnodaro krašte esančius už biudžeto pinigus pastatytus privačius V.Putino rūmus. Per kelias valandas filmas buvo peržiūrėtas 22 mln. kartų, po paros šis skaičius siekė 30 mln., po dviejų – 45 mln.

Kas moka pinigus?

A.Navalnas ir FBK demaskuoja užsienio bankuose pinigus laikančius, prabangiuose Vakarų kurortuose vilas turinčius Rusijos ministrus, parlamentarus, valdininkus ir kitus režimo tarnus. Tačiau iš ko gyvena pats? Kas finansuoja tyrimus, kurie būtų neįmanomi ne tik be aukštos klasės profesionalų, be kelionių po Rusiją ir užsienį, filmavimo technikos? Po priverstinės sveikatinimo kelionės į Berlyną prie šių klausimų kilo ir naujų: kas apmokėjo A.Navalno skrydį į Berlyną, gydymą Berlyne, tolesnę reabilitaciją?

Nuolatinį spaudimą iš valstybės institucijų jaučianti A.Navalno komanda stengiasi ir gyventi, ir dirbti pabrėžtinai skaidriai, kad nebūtų preteksto papildomiems nemalonumams su valstybe. Pernai A.Navalnas deklaravo savo metines pajamas: 5,440 mln. rub. (60 689 eurų). Oficialiai deklaruoti pajamas Navalnai turi ir dėl dukters mokslų Stanfordo universitete (JAV): gerai besimokančiai Darijai studijos nekainuoja, sumokėti reikia tik apie 21 tūkst. dolerių už bendrabutį.

Aš to neslepiu, visiems, kam tai įdomu, žino, iš kokių pinigų gyvena A. Navalnas ir jo šeima.

Ruošdamasis dalyvauti prezidento rinkimuose jis buvo deklaravęs turtą ir savo bei žmonos pajamas už 2011–2016 m.: per šį laikotarpį pora buvo uždirbusi 41,490 mln. rublių (463 tūkst. eurų), A.Navalnui priklausė trečdalis 79 kv. m buto Maskvos Marjino rajone ir 35 skirtingų bendrovių (įskaitant "Gazprom" ir "Rosneft") akcijų, kurių bendra vertė apie 1 mln. rublių (apie 10 tūkst. eurų), dar apie 1 mln. rublių investiciniame fonde "Raiffeisen Capital Management" ir Rusijos bankuose.

Jei Rusija sumokėtų veik ketvirtį milijono eurų, kuriuos už A.Navalno laimėtus bent šešis skundus jai skyrė EŽTT, politiko kišenė dar kiek pasunkėtų. Juolab kad šiandien Navalnų šeimos, net paauglio sūnaus, sąskaitos ir butas Maskvoje buvo areštuoti teismo sprendimu po "Moskovskij šklonik" ieškinio, kurį Kremliaus virėju vadinamojo Jevgenijaus Prigožino bendrovė pateikė reaguodama į tyrimą apie Maskvos mokyklų valgykloms teikiamus nekokybiškus produktus.

Navalnų banko sąskaitose, pačių teigimu, kabo milijoninės skolos. Vien "Maskovskij školnik" A.Navalnas, FBK ir fondo teisininkė Liubov Sobol bendrai turi sumokėti 88 mln. rublių – dėl šio ieškinio kaip juridinis asmuo buvo išregistruotas ir FBK, atkuriant jį kitu pavadinimu.

Aukos – tik iš RF piliečių

Pagrindinis A.Navalno pajamų šaltinis – teisinės paslaugos užsienyje gyvenančiam verslininkui Borisui Ziminui, telekomunikacijos kompanijos "Bilain" įkūrėjo, žinomo filantropo Dmitrijaus Zimino sūnui. Daugiausia jos susijusios su kreipimaisis į EŽTT.

Pagrindine veikla, darbu A.Navalnas vadina politiką, o ne užsakymų tradicine prasme įgyvendinimas. "Jam ne tiek reikalingos paslaugos – pirmiausia jis tiesiog nori mus palaikyti", – pirmajame interviu po apnuodijimo apie savo santykius su B.Ziminu atvirai pasakojo A.Navalnas.

Problemos, kad alga pranoksta atliekamo darbo vertę, jis nedramatizuoja: "B.Ziminas – Rusijos pilietis, tai man buvo principingai svarbu; antra – aš to neslepiu, visiems, kam tai įdomu, žino, iš kokių pinigų gyvena A.Navalnas ir jo šeima." B.Zimino vadovaujamas fondas padengė ir lėktuvo skrydį, kuriuo iš Omsko į Berlyną buvo išgabentas A.Navalnas, sumokėjo už gydymą Berlyno "Charite" ligoninėje.

Tarp FBK rėmėjų – daugybė garsių pavardžių: ne tik minėtas B.Ziminas ir kiti verslininkai, į užsienį emigravę ir ten akademine veikla užsiimantys žinomi Rusijos visuomenės veikėjai, garsūs menininkai, tarp kurių – neseniai Rusiją palikęs bestselerių autorius Borisas Akuninas.

Nors FBK priima vien Rusijos piliečių paramą, valdžios institucijos jį yra pavadinusios užsienio agentu – šis statusas gali tapti priežastimi susijusiems su fondu neleisti dalyvauti rinkimuose, pretekstu skirti milijonines baudas, sunkumus bendraujant su vyriausybės agentūromis ir socialinę stigmatizaciją.

Ginklas – viešumas

Nebeatsiejama nuo A.Navalno politinės veiklos – jo žmona Julija Navalnaja. Tarptautinius santykius studijavusi maskvietė, kurį laiką dirbusi banke, trumpai uošviams priklausančioje pintų baldų gamybos įmonėje, galiausiai atsidavusi šeimai, dažnai kelia asociacijas su dekabristų – XIX a. kilmingosios bajorijos opozicinio judėjimo dalyvių – žmonomis, lydėjusiomis sutuoktinius į tremtį Sibire. Klausimus apie esą GRU dirbantį tėvą ji vadina absurdu: tėvai išsiskyrė, kai ji buvo penktoje klasė, o sukakus aštuoniolikai viename Mokslinių institutų dirbęs tėvas mirė.

Paauglys sūnus Zacharas, dukra Darija, studijuojanti Stanfordo universitete (JAV), – Navalnai nesakralizuoja savo vaikų, pasirinkta kita viešųjų ryšių taktika: kuo daugiau viešumo – tuo mažiau peno gandams. Tai tobulai kontrastuoja su V.Putino pasirinkimu: net tariamai neoficialiuose pokalbiuose su oficiozais jis neatskleidžia jokios informacijos apie savo dukras, tuo sukeldamas dar daugiau įtarimų, kad žurnalistiniais tyrimais atskleidžiami faktai apie jų veiklą ir pasakiškus turtus gali turėti dar ne vieną tęsinį.

Tarsi deja vu iš istorijos vadovėlio, tik nebežinia, kurio laikmečio: ar Nelsono Mandelos (kuris, prieš tapdamas pirmuoju juodaodžiu PAR prezidentu, kone tris dešimtmečius buvo kalinamas už kovą su rasine segregacija), ar XX a. ketvirtojo dešimtmečio, kai, laisvajam pasauliui tyliai stebint, valdžią uzurpavę naciai bendrapiliečius užliūliavo kritinį mąstymą atbukinančiomis propagandos pasakomis ir sėkmingai dorojosi su politine ir kultūrine opozicija. Nors nuo abiejų istorinių įvykių A.Navalno situacija kiek skiriasi, esmė ta pati: valdančioji klika bet kokiomis priemonėmis, ignoruodama žmogaus teises, tarptautinius įsipareigojimus, humanizmą ir sveiką nuovoką, bando sustabdyti savo visuomenės progresą.

Kaip kontrastas A.Navalnui ir jo bendražygių komandai – mūsų politiniai "karžygiai", iš pradžių besiveržiantys į parlamentą, o paskui trankantys jo durimis.

Apima kone fiziškai jaučiamas pasidygėjimas sistema, kurioje vis dar gyvena Rusija, o mes sėkmingai ištrūkome 1990-aisiais, ir gėda, kad gyvenimo šiapus geležinės uždangos pranašumų kai kurie mūsų bendrapiliečiai ne tik nesugeba įvertinti, bet juos atvirai niekina. Kaip kontrastas A.Navalnui ir jo bendražygių komandai, jau tiek metų siekiančiai vieno – pasinaudoti Rusijos Konstitucijos garantuojama teise laisvai dalyvauti parlamento, prezidento rinkimuose, – mūsų politiniai "karžygiai", iš pradžių besiveržiantys į parlamentą, o paskui trankantys jo durimis.

Būti laisvos, tarptautinėje arenoje gerbiamos šalies piliečiu, turėti teisę dalyvauti rinkimuose, mainais už pažadus gauti iš bendrapiliečių beprocentį pasitikėjimo kreditą, prisiekti Konstitucijos akivaizdoje (arba ne – kaip iš Europos Parlamento prieangio pabėgusio Šarūno Marčiulionio atveju), tačiau vos pajutus, kad dėl bendrabūvio teks aptramdyti asmenines ambicijas ar atverti spintas su skeletais, arogantiškai atsisakyti parlamentaro mandato, – kas tai, jei ne atviras demokratijos paniekinimas? Rusijos demokratinės opozicijos sizifų kančios akivaizdoje jis toks ryškus ir dar labiau gėdingas.

Tuo metu, kai europiečiai, rizikuodami sava ir svetima sveikata, veržiasi į aktyvaus laisvalaikio pramogų vietas, izraeliečiai traukia į vieną iš 250 šalyje įkurtų skiepijimo centrų, o sunkiausiai judančius ar atokiau gyvenančius asmenis pasiekia mobilieji skiepijimo punktai. Stebuklas čia kuriamas labai paprasta procedūra.

Trumpąja žinute informuoti skiepytini žmonės nuotoliniu būdu turi užsiregistruoti artimiausiame vakcinavimo punkte. Oficialiai pirmenybė teikiama vyresniems nei 60 metų žmonėms, didelės rizikos pacientams, medicinos ir apsaugos darbuotojams, tačiau eilėse šmėžuoja ir žmonių, nepriklausančių nė vienai iš šių grupių.

Ne, korupcija ar kokia pusiau vakcinavimo populiarinimu pasitelkus garsenybes čia nekvepia. Izraelyje, kur žmonės taip gerai žino gyvybės kainą, vakcinos nauda abejojančių labai nedaug. Užtat labai daug mąstančiųjų blaiviai. Izraelyje skiepijama ta pačia kaip ir Lietuvoje "BioNTech-Pfizer" vakcina, kurios vienoje talpoje esančias šešias porcijas būtina panaudoti per šešias valandas. Tad paaiškėjus, kad esama perteklinių čia pat naudotinų dozių, ir Izraelyje neišvengiamai susiduriama su dilema "išmesti negalima skiepyti". Sprendžiant iš precedento Šilalės rajone, Lietuvoje, panašu, kablelį dėtume po pirmojo žodžio. Gi Mozės tauta realybę vertina kitaip. Geriau vienas papildomas paskiepytas asmuo, kad ir kas jis būtų, nei vienas potencialus viruso nešiotojas.

Žmogus po žmogaus, skiepas po skiepo – ir, mainais už pažadą pasidalyti su gamintojais efektyvumo duomenimis, pakankamą vakcinų kiekį jau užsitikrinęs Izraelis atkakliai artėja prie tikslo – iki kovo pabaigos suskiepyti visus, vyresnius nei šešiolikos metų piliečius. Ar aprašytąją tvarką galima laikyti stebuklu? Vargu. Veikiau labai racionaliai – tiek nacionaliniu, tiek kiekvieno individualiu lygiu – priimamų sprendimų rezultatu.

Apmažėjęs kasdienių mirčių nuo COVID-19 skaičius – per menkas ženklas, kad pandemijos tunelio gale viltimi gundanti šviesa ima artėti. Paanalizavus socialinius tinklus užplūdusias nuotraukas su gausiomis kalėdinėmis užstalėmis, triaukščių naujametinių tortų ieškančių tautiečių skelbimus, optimizmas kaip mat išgaruoja. Jei švenčių išvakarėse staigiai kelis kartus išaugę pavieniai namų ūkiai atspindėtų tikrąją statistiką, iki pandemijos nebūtume verkę dėl demografinės krizės.

Akivaizdu, kad kai kuriems bendrapiliečiams reikiamo įspūdžio nepadarė nei per televiziją transliuoti nuolankūs ekscelencijų prašymai "sustoti ir susivokti", nei pranešimai apie jaunėjančias viruso aukos ar dramatišką situaciją ligoninėse. Nieko keista, kad sprendimą pratęsti judėjimo apribojimus dalis tautiečių suprato kaip kone asmenišką įžeidimą. Virtualiąją erdvę kaip mat užtvindė postringavimai apie esą pažeidžiamas pilietines teises ir patarimai, kaip prasmukti pro patikros postus.

Jei švenčių išvakarėse staigiai kelis kartus išaugę pavieniai namų ūkiai atspindėtų tikrąją statistiką, iki pandemijos nebūtume verkę dėl demografinės krizės.

Apribojimuose gausu išimčių, tad minčių apie tokius aštrių pojūčių mėgėjus kyla visokių. Kas gali bandyti piktybiškai praslysti pro užkardas, jei, pvz., turint darbo specifiką ar kitokį kelionę pagrindžiantį dokumentą tai galima padaryti teisėtai? Nebent tie, kas dirba / sportuoja / gražinasi nelegaliai; kas mano žaidžiąs partizaninius žaidimus su valdžia, nors iš tikrųjų kolaboruoja su mirtinu virusu ir rizikuoja tapti savo artimųjų žudiku.

Policija sako piktybiškus pažeidėjus bandysianti auklėti baudomis. Medikai, jiems padedantys savanoriai ir tie, kas savo vestuves ar planuotą operaciją perkėlė ramesniam metui, kas antrą pusmetį moko ir mokosi nuotoliniu būdu, kas dar pavasarį savo ankštus namus pavertė biuru, o dabar, blaškydamasis tarp darbo, tėvystės ir apsunkusios buities bando neprarasti savitvardos, tokiems kolaborantams pasiūlytų ne tik baudą, bet ir porciją viešųjų darbų. Ligoninėse, slaugos namuose, psichologinės pagalbos tarnybose ar bent pabandyti per "Zoom" išmokyti pirmoką dailyraščio. Gal, pamačius, kokia yra tikroji kovos su pandemija kaina, dingtų drąsa žaisti pavojingus žaidimus.

Nereikia stebėtis, kad būna metų, kai vertinimo kriterijai gerokai išplečiami, nes visą pasaulį sudrebinančios įvykių bombos paprasčiausiai nesprogsta. Tik kartais metai tokie turtingi įvykių, kad jų pakaktų ir visam dešimtmečiui.

Būtent tokie buvo ir besibaigiantys 2020-ieji. Gal todėl šen bei ten pasirodantys pasaulio įvykių apžvalgininkai blaškosi tarp asmeninių prioritetų, savo regionui svarbių įvykių ar tiesiog tų, kuriems papildomos svarbos suteikė įtaigūs naujienų srautų vaizdai.

Dauguma pagrindiniu besibaigiančių metų įvykiu vadina pandemiją – ji diktavo tiek eilinių planetos gyventojų, tiek valstybių vadovų sprendimus. Tačiau būtent šis, sulig paskutine 2020-ųjų akimirka nesibaigsiantis reiškinys nustelbė tuos metų įvykius, kuriuos derėtų vadinti naujais atskaitos taškais: Elono Musko "SpaxeX Dragon 2" skrydį į kosmosą ir pasikėsinimą į Aleksejų Navalną.

Pirmasis privačios bendrovės surengtas pilotuojamas kosminis skrydis žymi ateities vektoriaus pradžią, simbolizuoja progresą, rodo, kokią pridėtinę vertę visai žmonijai gali turėti vieno žmogaus dvasinis kapitalas ir apskritai, kad optimizmas ir yra tas pasaulį išgelbėsiantis grožis.

Antrąjį įvykį galima lyginti su Pirmąjį pasaulinį karą įžiebusiu išpuoliu prieš princą Ferdinandą. Pasikėsinimas į asmenį naudojant cheminį ginklą – šis faktas griauna iliuzijas, kad XXI a. civilizuotas pasaulis pagaliau pateisins savo vardą ir kovos su, pvz., mirtinais virusais, o ne politiniais oponentais.

Nustelbė tuos metų įvykius, kuriuos derėtų vadinti naujais atskaitos taškais: Elono Musko "SpaxeX Dragon 2" skrydį į kosmosą ir pasikėsinimą į Aleksejų Navalną.

Kalbant dar tiksliau – išpuolis prieš A.Navalną paneigė, kad dabartinė Rusijos valdžia priklauso civilizuotam pasauliui pagal XXI a. apibrėžimą ir todėl laikytinas lygiaverčiu tarptautinės arenos žaidėju. Geroji žinia nebent ta, kad dalis Rusijos visuomenės yra gerokai progresyvesni nei jos formalieji lyderiai, o dar vienas išpuolis naudojant "Novičiok" šį progresą tik pagreitino. Apie tai byloja ir optimizmo įkvepia egzilyje gyvenančių rusų indėlis į Rusijos demokratinimą, A.Navalno gelbėjimo operaciją bei pastarojo pasirinkimas būti ne disidentu-mirtininku, bet naujos kartos politiku, prieš režimą naudojančiu XXI a. ginklus – teisines priemones ir viešumą.