Štai britų politikai vienas po kito demonstruoja neįgalumą – nepajėgia perkasti, sukramtyti ir nuryti apžioto "Brexit" riešuto. Nicolas Sarkozy – ne pirmas, gal net ne paskutinis buvęs Prancūzijos prezidentas, apkaltintas finansiniais nusikaltimais. Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis, andai padėjęs Kremliui prastumti "Nord Stream 2" projektą, šiandien iš to paties vamzdžio pilasi pasakiškas pajamas. Žmogaus teisių prievaizdu būti įsteigta Europos Taryba (ET) nebeįstengia susidoroti su ją iš vidaus graužiančiu "ikrų diplomatijos" vėžiu, kai už auksinius vėrinius, gurmaniškus rinkinius ar kūniškų malonumų paslaugų paketus net senosios demokratijos šalių atstovai priima korumpuotiems režimams palankius sprendimus, taip iš dalies nulemdami užsienio valstybių žmonių gyvenimą. Negana to, prieš savaitę ET pademonstravo nepagarbą savo pačios principams – prie organizacijos darbo stalo leido sugrįžti jos vertybes niekinančiai Rusijai.

Vakarų pasaulis – tai ne konkrečios organizacijos ar prezidentai. Tai vertybių erdvė. Geriausia vieta, kur šiandien galime gyventi.

Viskas supuvę toje Europoje? Kad ir kaip norėtų tokia išvada pasimėgauti melagienų skleidėjai, slapti Georgijaus juostelių dėvėtojai, šios piktžaizdės tėra problemos, kurioms Vakaruose priešinamasi stipriu imunitetu – pilietine visuomene. Tai ji paprastų Lietuvos žmonių vaidmeniu demonstruoja paramą naujos Rusijos provokacijos atakos auka paverstam Sakartvelui, renka pinigus Rytų Ukrainoje tebevykstančio karo frontui. Ji nepriklausomų teismų rankomis nuteisia buvusius prezidentus, demaskuoja ET skaidrumo problemas ar vykdo piliečių valią išstoti iš ES, kad ir kokia sunkiai įgyvendinama būtų. Ji reiškia finansinę ir moralinę paramą italų laivo kapitonei Carolai Rackete'i, kuri keliasdešimties pabėgėlių gyvybes išgelbėjo nepaisydama gresiančio kalėjimo.

Kai tai sako mūsų visų nemėgstami politikai, skamba labai banaliai, tačiau Vakarų pasaulis – ne konkrečios organizacijos ar prezidentai. Tai vertybių erdvė. Geriausia vieta, kur šiandien galime gyventi. Nepaisant socialinių problemų, korupcijos apraiškų ar populizmo penimų ar eufemizmais kalbančių politikų, polinkio į perdėtą politkorektiškumą, teisių ir laisvių kiekvienas turime čia lygiai tiek, kiek jų sugebame pasiimti.

Nauja galimybė

Dar neseniai jauna advokatė buvo žinoma tik kaip pilietinių teisių aktyvistė, neturinti jokios politinės patirties, sąsajų su kokiomis nors politinėmis partijomis ar atskirais politikais. Tačiau pavasarį vykusiuose prezidento rinkimuose Z.Čaputová sutriuškino patyrusius kandidatus, o lemiamoje dvikovoje įveikė net politikos veteraną, Europos Komisijos viceprezidentą Marošą Šefčovičių.

Net neperžengusi prezidentūros slenksčio Z.Čaputová supurtė politinį regiono landšaftą, ir, kalbant sporto terminais, įvaizdžio prasme Slovakiją pamėtėjo iš nacionalinės mėgėjų lygos į profesionalų. „Ar praėjus tris dešimtmečiams po aksominės revoliucijos Slovakija sulauks naujos?“ – retorinis Vokietijos dienraščio „Sueddeutsche Zeitung“ apžvalgininko klausimas puikiai atspindi palankias užsienio reakciją į Z.Čaputovos pergalę.

Žvelgdami į Z.Čaputovą užsienio komentatoriai prisimena V.Havelo žodžius, kad „tiesa ir meilė nugali melą ir neapykantą“, sako ją galint būti pavyzdžiu net ir Čekijai.

Po Čekoslovakijos subyrėjimo užsienio partnerių akyse Slovakijai prilipo jaunesniosios dviejų tautų valstybės partnerės etiketė. Įvairiuose kontekstuose slovakams nuolat reikėdavo tikinti galimus partnerius, kad jų šalis yra panaši į pirmaujančią Čekiją ne tik kalba bei landšaftu, bet ir verslo potencialu.

Visoje Vidurio ir Rytų Europoje nėra kitos sostinės, kuri būti taip arti ES senbuvės sostinės: tarp Vienos ir Bratislavos yra vos 70 km. Ši geografinė ypatybė tapo katalizatoriumi, kuris skatino jaunus slovakus siekti išsilavinimo kaimyninėje šalyje, eilinius piliečius – įsilieti į Vakarų Europos darbo rinką (ir finansiškai remti gimtinėje likusias šeimas) bei kasdienybės kultūrą. Tačiau Čekijos, kaip gerokai progresyvesnės, šalies įvaizdis buvo stipresnis. Charizmatiškasis čekų filosofas, disidentas, Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas lyderio kartelę buvo iškėlęs ypač aukštai – jos pasiekti nesugebėjo joks Slovakijos, o vėliau – jau ir pačios Čekijos politikas.

Zuzana Čaputová / Scanpix nuotr.

Įvaizdžio nelaisvėje

Konservatyvi katalikiška šalis su išvystytu žemės ūkiu, korumpuotais politikais, kurių žymi dalis oficialiais (per dar SSRS laikais Maskvoje įgytą išsilavinimą, sąsajomis su komunistų partija) ar neoficialiais (per verslo ryšius su įtartinais, iš neaiškios kilmės kapitalo pralobusiais veikėjais) susijusi su Rusija, – šios išankstinės nuostatos persekiojo Slovakiją net ir įstojus į ES. Neatsitiktinai ir čekų kilmės buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright Slovakiją sykį pavadino juodąja Europos skyle.

Ilgus metus Vladimiro Mečiaro valdoma Slovakija viena vertus, deklaravo norą integruotis į ES ir NATO, kita vertus, neskubėjo atsiverti Vakarų investuotojams ir akcentavo ryšių su Rusija svarbą.

Situaciją ir šalies atsilikimą pakeitė aštuoneri premjero Mikulašo Dzurindos metai. Dėl drąsių sprendimų Slovakijos ekonomika atsigavo, šalis pajėgė įgyvendinti euro zonos kriterijus, o galiausiai viena pirmųjų regione įsivedė eurą. Tačiau socialinei politikai jautri visuomenė neįgijo atsparumo radikalų apžavams ir linkdavo į populizmo paribius.

Nuo 2006-ųjų iki pat 20018-ųjų su trumpa pertrauka Vyriausybei vadovavo Robertas Fico. Antruoju Mečiaru vadinamo, žodžio laisvės suvaržymais, kategoriškais pareiškimais emigracijos, sankcijų Rusijai klausimu pagarsėjusio politiko triumfo žygį į prezidentūrą sustabdė tik 2014 m. prezidento rinkimus laimėjęs opozicijos kandidatas, pirmasis šalies istorijoje komunistų partijai nepriklausęs kandidatas, filantropas Andrejus Kiska.

Zuzana Čaputová / Scanpix nuotr.

Galiausiai apsivalymą aukščiausios valdžios ešalone išprovokavo tragedija. Šaltakraujiškas žurnalisto Jano Kučiako, tyrusio Slovakijos verslo ir politinio elito ryšius su nusikalstamu pasauliu, ir jo sužadėtinės nužudymas 2018 m. vasarį sukrėtė ES, spaudos laisvę atpratusią skaičiuoti žurnalistų mirtimis.

Pačioje Slovakijoje gedulas dėl šio nužudymo virto masinėmis protesto akcijomis. Dešimtims tūkstančių demonstrantų reikalaujant atskleisti žudikus bei pašalinti iš valdžios korumpuotus veikėjus, R.Fico paliko premjero postą. Šiuo įtemptu metu aktyvioje politinėje arenoje ir pasirodė Z.Čaputová.

Startas – ekologija

1996 m. Bratislavoje baigusi teisės studijas Z.Čaputová kurį laiką dirbo netoli Bratislavos esančio Pezinoko miesto administracijoje, vėliau vertėsi advokato praktika. 2001-aisiais ji pradėjo bendradarbiauti su platforma „Via Iuris“, aktyviai remiančia vietos žmonių ekologines ar kitokias pilietines iniciatyvas.

Tuo metu būsimoji prezidentė ir ėmė dažniau rodytis viešumoje. Z.Čaputová įsiliejo į Pezinoko aktyvistų, kovojančių prieš naują pavojų vietos gyventojams keliantį sąvartyną, gretas ir netrukus tapo pilietinio pasipriešinimo galingiems politikams bei įtakingiems oligarchams veidu.

2013-aisiais, po daugiau nei dešimtmetį trukusių teisinių kovų, Slovakijos Aukštasis teismas pripažino, kad sprendimas steigti sąvartyną yra neteisėtas ir panaikino leidimą. Tai buvo svarbi Z.Čaputovos pergalė.

2016 m. Z.Čaputovai buvo skirtas „Goldman Environmental Award“ apdovanojimas, aplinkosaugos sferoje prilyginamas Nobelio premijai. Iš šių dienų perspektyvos šį faktą galime laikyti preliudija į pergalę prezidento rinkimuose.

Zuzana Čaputová / Scanpix nuotr.

Laisva ir nepriklausoma

Z.Čaputová sąsajos su politika iki to laiko apsiribojo parlamente neatstovaujamoje 2017-aisiais įkurtoje socialliberalioje Slovakijos progreso partijoje, kurios vicepirmininke ji buvo išrinkta pernai sausį. Tačiau nusprendusi kandidatuoti į prezidentus, Z.Čaputová sustabdė narystę partijoje ir atsistatydino iš vadovybės.

„Slovakija parodė, kad nori permainų“, – rinkimų naktį, sužinojusi apie savo laimėjimą, pasakė Z.Čaputová. Nors panašiai kalba absoliuti dauguma opozicijos kandidatų visame pasaulyje, šiuo atveju ši frazė turėjo ypatingą svorį. Dar jai nelaimėjus lemiamos dvikovos, Vakarų publicistai prabilo apie vilties ženklus: Z.Čaputová sugrąžinsianti į progreso kelią ne tik Slovakiją – jos vertybės esančios stipri atsvara radikalams Čekijoje, Vengrijoje ir net ES senbuvėse.

Žvelgdami į Z.Čaputovą užsienio komentatoriai prisimena V.Havelo žodžius, kad „tiesa ir meilė nugali melą ir neapykantą“, sako ją galint būti pavyzdžiu net ir Čekijai.

Lengvai suprantamus simbolius mėgstantys viešųjų ryšių specialistai akcentuoja Z.Čaputová nuoseklumą. Esą ji ne tik viešai pritaria konservatyvioje šalyje ypač liberaliai skambančioms moterų teisės į abortus ar oficialios tos pačios lyties partnerystės idėjas, bet ir pati yra gana laisvas žmogus: išsiskyrusi dviejų dukrų motina šiuo metu gyvena su partneriu muzikantu, fotografu Peteriu Konecny. Apie ryšį su tradicijomis, o gal atsainų požiūrį į gyvenimo smulkmenas byloja nebent tai, kad naujoji Slovakijos prezidentė garsina buvusio vyro pavardę. Savosios, mergautinės, Strapakovos, ji bent kol kas nesusigrąžino.

Kaip paaiškinti tokią periodišką pjautuvo ir kūjo reinkarnaciją? Ieškodami atsakymo nesunkiai nuklystume į teorijas apie slaptas Kremliaus minkštųjų galių operacijas, kuriomis norima reabilituoti sovietinį režimą, atkurti jo geografinę erdvę. Galima postringauti apie sugrįžusią XX a. devintojo dešimtmečio stilistiką, nuo kurios neatsiejami ir Perestroikos akcentai – martioškos Gorbio veidu, ūmai grėsmę praradusių sovietinių jėgos struktūrų uniforma, SSRS herbas. Problemos priežastį įžvelgti jaunųjų dizainerių idėjų seklumoje. Juk prieš pora metų analogišką bukumą demonstravo ir kitos aprangos milžinės, "Zara" kūrėjai, siūlę vaikus rengti dryžuotais koncentracijos stovyklos kalinio marškinėliais su geltona Dovydo žvaigžde ant krūtinės.

Kažin, ar viešai dėvėtume marškinėlius su garsiojo Kubos revoliucionieriaus atvaizdu, jei žinotume, kad jis dėl tūkstančių mirčių kaltas sadistinių polinkių marksistas.

Kad ir kokios būtų tokių nesibaigiančių Vakarų koncernų akibrokštų priežastys, kartkartėmis verta pasižvalgyti ne tik po vitrinas, bet ir į veidrodį. Patikėkite, atsiras tautų, kurios bus šokiruotos ne ką mažiau nei mes, kai žvelgiame į kruvinąjį pjautuvo ir kūjo duetą. Provokuojamai stilizuojama nacių simbolika, vadinamosios arafatkės ar marškinėliai su Che Guevaros atvaizdu, – labai dažnai mums tai tėra egzotiškas akcentas, kurio tikrosios prasmės nė nenutuokiame. Vos atsidūrusios autentiškoje aplinkoje nekaltos arabiškos skarelės ghutros virsta politine deklaracija – demonstruojama parama palestiniečių judėjimui. Kažin, ar viešai dėvėtume marškinėlius su garsiojo Kubos revoliucionieriaus atvaizdu, jei žinotume, kad jis – ne koks apsirūkęs Bobas Marley bendražygis, bet dėl tūkstančių mirčių kaltas sadistinių polinkių marksistas.

Simboliai iš tikrųjų gali būti galinga jėga. Ypač, kai jie paverčiami tik priemone kvailiams suvilioti.

Kai kurie švietimo bendruomenės dalyviai termometro rodmenis taip sureikšmina, kad net trumpame tekste juos verta akcentuoti dar kartą. Gerai įsiskaitykime: dažniausiai minima priežastis, kodėl iš ugdymo proceso reikėtų išbraukti papildomas tris savaites, – oro  temperatūra. Šiandien, kai už lango – XXI a. Kai norime, kad vaikai pirmautų pagal PISA reitingus, žinotų daugiau, bet dėl didesnio mokymosi krūvio nepatirtų psichologinio trūkio. Kai spjovę į oficialų mokyklinių atostogų grafiką sau patogiu metu tėvai gabena atžalas slidinėti ar pasvilti po Turkijos saule. Kai šaukiama, kad ugdymo procesas neturi apsiriboti mokyklos sienomis, kalbama apie netradicinių pamokų naudą. Kai tėvai per sumokamus mokesčius finansuoja vaikams nemokamus muziejus, o šiemet – dar ir kultūros pasą. Kai nebežinome, kaip atplėšti Z kartą nuo virtualiųjų žaidimų ir išmokyti ištvermės, mes sakome, kad vasara – blogas metas mokytis. Manome esą modernūs, tačiau kalbame it koks tamsus XIX a. valstietis, leisdavęs vaikus į mokyklą tik žiemą, kai prie ūkio nėra prasmingesnės veiklos.

Manome esą modernūs, tačiau kalbame it koks tamsus XIX a. valstietis, leisdavęs vaikus į mokyklą tik žiemą, kai prie ūkio nėra prasmingesnės veiklos.

Ne vienos mokyklos ne vienoje klasėje šiandien iš tiesų tvanku, bet tikrai ne tik dėl lietuviškam birželiui, beje, neįprastai aukštos temperatūros. Atmosferą kaitina aimanos, kuriomis bandoma paslėpti nenorą į mokslą pažvelgti kūrybingai.

Belieka tikėtis, kad bene pirmą kartą bendrystę pajutę mokytojai ir mokiniai tas kelias likusias mokslo metų dienas ras ir daugiau temų prasmingiems pokalbiams. Pavyzdžiui, apie klimato kaitą ir jos įtaką neįprastiems karščiams.

Kad išsimaitintų, projektą po projekto rašo mokslininkai ir menininkai, prieš tai gerai išstudijavę valstybiniu lygiu minimų jubiliejų ar kokį reiškinį akcentuojančių progų kalendoriuje. Vardan finansinės paramos net radikaliausi konceptualistai ima kontempliuoti Kristijono Donelaičio jubiliejaus tema, o pasikvietus asmeninį draugą iš užsienio vietinės reikšmės kūrėjams pramisti skirtas projektas sumaniai paverčiamas tarptautiniu. Žvelgiant kokio apskaitininko akimis, tarsi ir nieko blogo. Tik tiek, kad be kelių procentų tokiu priverstiniu būdu gimstančių šedevrų atsiranda marios išprievartautų kūrinių, mažai besiskiriančių nuo komercinio proginio meno, arba vargiai ką bendra turinčių su oficialiai deklaruojamu tikslu. Sykį šmėžtelėję donelaičiai sulig projekto pabaiga dingsta iš menininkų dirbtuvių užleisdami vietą kitam jubiliatui ar progai.

Kol sulauksime saliamoniškos sistemos, kaip nuosekliai kurti meną netapus jo "projektuotoju", palinkėsime vaizdo, garso ar žodžio meistrams toliau skandinti valstybės žynybas paraiškų dokumentuose, o kritišką žvilgsnį nukreipsime į trumpalaikių operacijų vykdytojais virstančius politikus. Jei dar neseniai čia gyventa rinkimų ciklais, sulig Rolando Pakso nusileidimu iš žydrosios padangės ėmė rastis begėdiškai trumpų vieno žmogaus projektų, išdidžiai pavadintų alternatyviomis partijomis, mada.

Tokių projektų autoriai vietoje oficialių progų atranda rinkėjams jautrią buitinę temą, jubiliejų mininčių patriarchų veidus pakeičia visuomenėje populiariais veikėjais. Trumpalaikius įsipareigojimus finansuojančiai žynybai atstoja tokie pat trumpalaikiai pažadai parūpinti postą ar žiniasklaidos dėmesį tariamiems bendražygiams. Politinio projekto vadovui nesvarbu nei pasaulėžiūra, nei atsakomybė dėl dar labiau susinamos daugiapartinės sistemos tradicijos. Todėl Seimo pirmininko ar ministro portfeliai jų rankose – viso labo įrankiai, kuriuos apkvailintiems projekto bendraautoriams įteikiami tik tam, kad vieną rytą būtų atimti ir paversti naujo projekto dalimi.

Ši lakoniška profesoriaus Ramūno Vilpišausko išvada puikiai paaiškina prezidento rinkimų rezultatus ir tai, kodėl iš pirmo žvilgsnio tokie panašūs kandidatai laimėjo tokiu netikėtai dideliu balsų skirtumu. Nors antrojo turo išvakarėse atrodė, kad abu ideologija, darbo finansų sektoriuje patirtimi, o lyginant su dauguma kitų aukščiausiojo posto Lietuvoje kada siekusių politikų – ir vakarietiška bendravimo kultūra panašūs kandidatai kausis dėl kiekvieno balso, už Gitaną Nausėdą balsavo dvigubai daugiau. Vien rinkėjų (ne)meile konservatoriams, kurių parama galėjo atbaidyti nuo Ingridos Šimonytės, ir tariama piliečių simpatija G.Nausėdą parėmusiems valstiečiams, to tikrai nepaaiškinsi. Seimo rinkimai jau ne sykį parodė, kiek daug Lietuvos piliečių negali identifikuoti savęs su tradicinėmis partijomis, todėl vis žvalgosi naujų pranašų. Tačiau minia, balsuojanti už "tvarkiečius", "darbiečius", "pažangiečius" ar "valstiečius", iki galo jiems niekada nebūna lojali. Tuo įsitikino ir pirmajame prezidento rinkimų ture sutriuškintas Saulius Skvernelis. Galiausiai priversta balsuoti tik už vieną iš bemaž identiškų finalininkų, besiblaškanti minia pasielgė konservatyviai. Balsavo it koks savo skoniu nepasitikintis naujakurys: vietoje ryškaus interjero akcento Šarūno Saukos stiliumi, pasirinko ramybę skleidžiantį Kazio Šimonio peizažą, derantį prie klasikinio baldų komplekto.

Vietoje ryškaus interjero akcento Šarūno Saukos stiliumi pasirinko ramybę skleidžiantį Kazio Šimonio peizažą, derantį prie klasikinio baldų komplekto.

Kažkuria prasme konservatyvumas artimas ir tiems rinkėjams, kurie "balsuoja" nekeldami kojos iš namų. Jei šiais visuotinio mobilumo laikais pilietis nesugeba nupėdinti nei iki pašto, nei iki artimiausios savivaldybės, veikiausiai mentališkai gyvena kokiais 1980-aisiais, kai dėl tariamų rinkimų iš tikrųjų nebuvo prasmės atsiplėšti nuo patogios sofutės. Kas efektyviau išjudintų tokius apilietiškus piliečius – elektroninis balsavimas, baudos už rinkimų ignoravimą ar it kokioje Italijoje iki išnaktų veikiančios balsavimo apylinkės, tesiaiškina sociologai. Gi aktyvumo antirekordininkai visaginiečiai, kurių metai iš metų iki balsadėžių pajėgia ateiti tik kas trečias, matyt, turėtų sulaukti net nebe akademinės bendruomenės, bet rimto valstybės strategų dėmesio. Jų konservatyvus pasyvumas – jau ne rinkimus pralaimėjusios kandidatės, bet naujojo prezidento problema.

Temos apie tai, kad ir išvardintas aukštumas pasiekė moterys, neplėtosime, juolab kad menas seniai yra atviras abiem lytims ir dažniau prizus pelno ne tik talentingiausi, bet ir drąsiausi. Kas kita – gėdinga kultūros finansavimo tema, kurią suaktualino laimėjimas Venecijoje.

Regis, mūsuose lyg ir suprantama, kad menas nėra vien menininkų saviraiškos produktas, veikiau – svarbi šalies diplomatijos dalis, todėl po pasaulį pabarstyta kultūros atašė pareigybių, dalyvaujama mugėse, festivaliuose, šiuolaikinio meno renginiuose. Tačiau it anuomet, kai į Vakarus keliaudavome traukiniais per Gudiją, vis dar manoma, kad šalies indėlis į jos reprezentavimą turi apsiriboti menininkui skirtu palaiminimu (juk atstovauti šaliai – tokia garbė!) ir pigiausiu bilietu.

Vis dar manoma, kad šalies indėlis į jos reprezentavimą turi apsiriboti menininkui skirtu palaiminimu ir pigiausiu bilietu.

Kad pasirodytų Venecijos bienalėje "Saulės ir jūros" trijulė įveikė atranką, gavo Kultūros rėmimo fondo paramą. Deja, ji pasirodė esanti begėdiškai maža, todėl papildomų finansavimo formų menininkės ieškojo iki pat kelionės į Veneciją, pasitelkusios netradicinius būdus, su lengvu sarkazmu apeliuodamos į lietuvių meilę sportui. Net ir glostydama Auksinį liūtą trijulė vos nenutraukė pasirodymo: paviljonas Venecijoje paliktas tik skubiai įsikišus kultūros ministrui. Telieka įsivaizduoti, kokį triukšmą sukeltų į olimpiados finalą netikėtai patekusi, bet pinigų tik pasirodymui parade turinti krepšinio rinktinė, ir pamąstyti, jog saviguodos mantrą "svarbu ne laimėti, bet dalyvauti", seniai išaugo ne tik mūsų sporto asai, bet ir kultūros ambasadoriai.

Pirmasis prezidento rinkimų turas pratęsė sekmės istoriją, kurios pirmuosius sakinius parašė Valdas Adamkus, o vėliau – Dalia Grybauskaitė. Tuo metu, kai šalys su formalia prezidento institucija per kiekvienus rinkimus išgyvena kadrų krizę, o likusį civilizuotą pasaulį vis intensyviau krečia populizmo drugys, Lietuva išsaugo blaivų protą ir demonstruoja politinę išmintį. 877 544 rinkimo teisę turintys piliečiai garantavo: kad ir kas betaptų šalies vadovu, jis drąsiai galės pretenduoti į regiono lyderio vardą. Tiek Gitanas Nausėda, tiek Ingrida Šimonytė – ne tik ambicingi, bet ir išprusę, sudėtingus dalykus mokantys išdėstyti eiliniam piliečiui suprantama kalba, bet sykiu žongliruojantys diplomatine leksika. Žodžiu, teikiantys viltį, kad ir patys girdės Lietuvą, ir bus išgirsti pasaulyje.

Savigrauža, kad esame dvi Lietuvos ir abi savaip kvailos, tėra mitas.

Kad ir kokios prastos nuomonės apie provincialus (ir mentaline prasme), į Seimą išrenkančius keistas marginalų organizacijas, bebūtų didmiesčių gyventojai, pastarieji turėtų dėkoti, jog net ir nusivylusieji politika nesuteikia jokių šansų demokratija abejojantiems veikėjams. Savigrauža, kad esame dvi Lietuvos ir abi savaip kvailos, tėra mitas. Skiriame, kada kalba premjeras, kada – buvimą šiame poste rinkimų kampanijai panaudojantis kandidatas. Ir – kas labai svarbu, net jei apie tai mažai kalbame – jau subrandiname lyderius, kuriems būti prezidentu reiškia ne pasiekti partinės karjeros viršūnę, bet prisiimti aukščiausiojo laipsnio atsakomybę.

Beveik galėtume džiaugtis dėl nuo mažų dienų tobulėti besistengiančių vaikų. Deja, šiame švietimo sistemos pėstininkų ir generolų lauke vis svarbiau tampa ne gebėjimai, bet vėliavos. Prieš dešimtmetį mokyklos konkuravo savo orientavimusi į katalikybę. Šiandien orientuojamasi jau ne į dvasingumą, bet į lyderystę, verslumą, tiksliuosius mokslus. Kiek šie šūkiai atitinka turinį, dažnai paaiškėja suvokus, kad vaikas psichologinėje duobėje atsidūrė tik todėl, kad jo galimybės neatitinka keliamų reikalavimų.

Deja, šiame švietimo sistemos pėstininkų ir generolų lauke vis svarbiau tampa ne gebėjimai, bet vėliavos.

Ne ką mažiau ydinga tendencija atsirado it grybams po lietaus ėmus rastis privačioms bendrojo lavinimo mokykloms. Jei jos būtų prieinamos daugumai ir konkuruotų su valstybinėmis, galėtume džiaugtis. Deja, absoliučia dauguma atvejų tai tėra pelną generuojančios ir socialinę atskirtį dar labiau didinančios įstaigos. Prestižas čia matuojamas ne olimpiadų laureatais, bet mokesčio už mokslą dydžiu.

Pats metas mūsų švietimo strategams, taip mėgstantiems sekti svetimais pavyzdžiais, apsižvalgyti aplink: švietimo prieinamumas – svarbiausia debatų tema visoje Europoje. Kovą elitarizmui paskelbęs Prancūzijos prezidentas pasiryžo uždaryti Nacionalinę administravimo mokyklą. Vokietijoje aukščiausiu lygiu verda diskusijos ne tik apie prastėjančius mokinių rezultatus, bet ir apie dar griežtesnes priemones, kurios neleistų privačioms mokykloms didinti mokestį už mokslą, kad šis būtų prieinamas net ir minimalų atlyginimą gaunantiems. Svetur, regis, suprasta tikroji tiesa: prestižas – ne turėti šiek tiek elito, bet kuo daugiau išsilavinusių piliečių.

Dovana LTBA dešimtmečiui

"Po baletui atiduoto dešimtmečio šį jubiliejinį, dviejų dalių koncertą noriu skirti aukštojo meno puoselėjimui Lietuvoje", – sakė 10-ąjį jubiliejų švenčiančios LTBA įkūrėja Kristina Sliesoraitienė.

Ar buvo sunku susitarti su pasaulinio lygio žvaigžde, kurios dienotvarkė kruopščiai suplanuota, o darbo maršrutai driekiasi nuo Europos iki Amerikos ir Azijos?

"Tam ruošiausi trejus metus. Pakviesti Dorothee reikėjo tik drąsos ir tikėjimo – panašiai kaip ir įkurti mokyklą bei jai vadovauti. Po bendravimo su Dorothee įsitikinau: kuo didesnė žvaigždė, tuo ji paprastesnė, subtilesnė", – baleto solistės iš Paryžiaus nuoširdumu žavėjosi K.Sliesoraitienė.

Gegužės 2-ąją Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scena žvaigždė iš Paryžiaus dalysis su kolegomis iš Lietuvos Beata Molyte, Olga Konošenko, Romu Ceizariu, Genadijumi Žukovskiu, Kristina Gudžiūnaite, šokio teatru "Aura". Savo meistrystę, dažnai gerokai didesnę nei galima tikėtis iš tokio amžiaus vaikų, demonstruos tarptautiniuose konkursuose laurus skinantys LTBA mokiniai bei Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai. Galimybė pasirodyti kartu su aukščiausio lygio profesionalais bus suteikta ir choro "Liepaitės" dainininkėms, B.Dvariono muzikos mokyklos orkestro muzikantams.

Valios pergalė

Stebėdami ryškiausios koncerto dalyvės D.Gilbert pasirodymą, vakaro svečiai galės mėgautis savitą tradiciją, išskirtinę atlikimo techniką puoselėjančios Paryžiaus baleto mokyklos stilistika. D.Gilbert, viena iš 16 aukščiausiąjį rangą turinčių Paryžiaus nacionalinės operos teatro baleto trupės solisčių, laikoma idealiu šios baleto mokyklos pavyzdžiu.

Tačiau D.Gilbert kelias į šią šlovę nebuvo lengvas. Prasidėjo jis Tulūzos nacionalinėje konservatorijoje, kai Dorothee buvo septyneri. Sulaukusi vienuolikos, mergaitė bandė stoti į Paryžiaus nacionalinės operos baleto mokyklą, tačiau bastionas, apie kurį svajoja mažosios balerinos iš viso pasaulio, buvo neįveikiamas.

Idealiai atlikti arabeską ar piruetą stengiasi visi baleto artistai, bet D.Gilbert tai daro tiesiog  organiškai – užtikrintai, bet tuo pat metu ir lengvai.

Dorothee laikysena nesužavėjo komisijos – kaip ir nepakankamai išversta pėda, nepakankamai ištreniruoti kojų raumenys. Nors mergaitė judėjo neblogai, jai stigo baleto abėcėlės žinių. Dorothee neįveikė milžiniškos konkurencijos, tačiau ji nepasidavė. Atvirkščiai: kaip vėliau pasakojo, įkvėpta nesėkmės, baletui ėmė skirti dvigubai daugiau laiko.

Antrasis bandymas 1995-aisiais buvo sėkmingas: D.Gilbert įveikė atranką ir tapo Paryžiaus operos baleto mokyklos mokine. Kad padėtų dukrai siekti svajonės, įkandin vienturtės dukters į Paryžių atsikraustė ir mergaitės tėvai.

Šiandien nepriekaištinga technika, lengvu šokiu ir artistiškumu kerinti prancūzė yra pasakojusi, jog valios tapti balerina ji turėjusi daugiau nei tuo metu buvo išmokusi baleto pradmenų. Viename interviu D.Gilbert prisipažino, kad šio meno  pagrindus šlifavusi visus penkerius metus, kol mokėsi mokykloje: "Turėjau pamiršti viską, ko buvau išmokusi, ir iš naujo perkurti savo kūną."

Mergaitė niekada nebuvo tarp klasės lyderių, tačiau už darbštumą jai buvo atseikėta su kaupu – žingsnis po žingsnio iš vidutiniokės D.Gilbert tapo pirmūne, sparčiai kilo griežtoms taisyklėms paklūstančios mokyklos hierarchijos laiptais ir jau po metų šoko pagrindinį vaidmenį spektaklyje "Mėlynoji paukštė".

Svarbų vaidmenį D.Gilbert profesiniame gyvenime suvaidino jos mokytojas, garsus prancūzų primarijus Manuelis Legris, kuris kaip šokėjas buvo pagarsėjęs dėl savo išskirtinės technikos, ekspresijos ir gebėjimo ypač lengvai pereiti nuo klasikinio repertuaro į šiuolaikinį.

2000-aisiais, kai M.Legris paskelbtas Nižinskio prizo laureatu – geriausiu pasaulyje baleto artistu – D.Gilbert įsiliejo į Paryžiaus nacionalinės operos trupę.

Idealas scenoje ir gyvenime

2002-aisiais pirmą kartą solo vaidmenį balete "Don Kichotas" atlikusi D.Gilbert į kūrybinių pasiekimų sąrašą netrukus įrašo partiją "Žizelėje", šoka "Simfonijose", Čaikovskio "Pas de deux", George'o Balanchine'o "Baroko koncerte", Rudolfo Nurejevo "Gulbių ežere" ir "Don Kichote". Sulig kiekviena nauja partija artėdama aukščiausiojo karjeros laiptelio link, D.Gilbert 2005-aisiais pakeliama iki pirmosios solistės rango.

2007-ųjų lapkritį po istorinio spektaklio "Spragtukas" – dėl teatro techninio personalo streiko tą vakarą scenoje nebuvo dekoracijų, artistai pasirodė be kostiumų – D.Gilbert paskelbta "Etoile" – oficialia baleto žvaigžde.

Vienas vaidmuo veja kitą, gastrolės užsienyje, pasirodymai tarptautiniuose projektuose bei užsienio teatruose kaip kviestinės solistės, – žiūrovai negaili D.Gilbert aplodismentų, o kritikai – pagyrų. Ji laikoma idealia Paryžiaus baleto mokyklos atstove, demonstruojančia ne tik nepriekaištingą techniką, judesių plastiškumą, bet ir artistiškumą.

Idealiai atlikti arabeską ar piruetą stengiasi visi baleto artistai, bet D.Gilbert tai daro tiesiog organiškai – užtikrintai, bet tuo pat metu ir lengvai.

Savo pasirodymais scenoje džiugindama baleto mylėtojus, tuo pat metu ji dirba ir su žinomais rūbų dizaineriais, tampa žinomo prekės ženklo "Repetto" veidu ir prancūziškos elegancijos ambasadore. Karjera nenustelbė ir asmeninio gyvenimo: su fotografu Jamesu Bortu balerina augina dukrelę Lily.

Gyvenimo vaidmuo

Ką reiškia būti viena iš saujelės geriausių pasaulyje? Kaip keičiasi balerinos darbas, kai ji paskelbiama žvaigžde? "Mano iššūkis dabar – niekada nenustoti dirbti", – viename interviu pasakė D.Gilbert.

Kai tik įsiliejo į Paryžiaus operos baleto mokyklą, ji svajojo apie didžiąsias scenos balerinas. Tačiau kai pati tapo žvaigžde, svajonių balerina ją laiko kiti. Todėl įkvėpimo tobulėti D.Gilbert semiasi iš kitų baleto artisčių, kitų baleto mokyklų atstovių. Paryžiaus baleto mokykla esanti jos kraujyje, jos kūno judesių pamatas, tačiau jai įdomu panaudoti ir kitų tradicijų elementus.