"Mirusių sielų" įdarbinimas, nusikaltimai savo partijos labui, ramų apolitiškos valstybės veikėjo žmonos gyvenimą gyvenančios sutuoktinės ir (ne)oficialios širdies damos. Tikėjimas savo pirmaprade idėja, užsispyrimas sprendžiant tarptautinius reikalus atkakliai ginti nacionalinius – "didžiosios valstybės" – interesus, net jei tai reikštų laikiną sąjungininkų išdavystę (pvz., nenorą dalyvauti Persijos įlankos kampanijoje 2003-iaisiais). Drąsa (įžūlumas?) spjauti į pasaulio (juolab – ekologijos aktyvistų) protestus ir sankcionuoti branduolinį bandymą (kaip 1995-aisiais Mururoa atole – turėjęs būti paskutinis).

XX a. politikos mamutai žinojo: kelias į politikos olimpą nebūna trumpas, bet jame nėra neįveikiamų kliūčių.

Diplomatiški nutylėjimai net tada, kai žiniasklaida laukia tavo pareiškimų ir praleistos progos patylėti: kai esi didis didžios tautos atstovas, ne tau, bet tu diktuoji madas. Net jei kartais tampi karikatūrų personažu, visada lieki herojumi – ištikimu savo stiliui, todėl prognozuojamu ir todėl patikimu.

Toks gyvenimas ir darbas būtų vargiai įmanomas šiais laikais, kai savo noru tampama socialinių tinklų sekėjų aukomis. Kai viskas taip greitai mainosi, kad rizikinga ne tik imti, bet ir duoti – vakarykštis suokalbininkas šiandien daug greičiau tampa tavo priešu, o šiuolaikinės technikos galimybės leidžia ir rinkti įkalčius, ir juos meistriškai klastoti. Ką jau kalbėti apie politinį korektiškumą, #MeToo dvasią, atgrasiančią nuo pikantiškų žaidimų rankomis ar žodžiais.

Žingsnis po žingsnio. Žmogus po žmogaus. Vienam po kito išeinant senosios politikos mokyklos ugdytiniui, politikos teatre lieka vis mažiau XX a. ženklų. Mamutų era artėja prie pabaigos.

Ką tik paskelbti "Kantar" Media Day" tyrimai atskleidė, kad medijoms skiriame beveik trečdalį paros. Mes, žmonės, nerandantys laiko pokalbiui su tėvais, vaikais ir sutuoktiniais, profilaktiškai pasitikrinti sveikatą ar pasivaikščioti gryname ore, be sąžinės graužaties švaistome savo laiką. 7 val. ir 10 min. – mažiausiai tiek per parą žiūrime televiziją ir kitais būdais plaukiojame žinių vandenyne. Atrodytų, kas gi čia keista, juk gyvename informacijos amžiuje, tad jausti aplinkos pulsą, žinoti kas, kur, su kuo ir kodėl – labai naudingas įprotis. Tačiau lukštenant tyrimą sluoksnis po sluoksnio, medalis atsiverčia ir kita puse. Be tradicinio kanalo – televizijos, suryjančios beveik pusę šio laiko, liūto dalį pasiglemžia socialiniai tinklai. Ak, kaip mėgstame ginti juos nuo kritikos, kad didžia dalimi jie nėra informacijos šaltinis, o veikiau įrankis imituoti bendravimą ir būdas lengviau, su mažesne atsakomybės doze, megzti ryšius. Tad vis braukome ekraną, ieškodami, kaip numalšinti ne žingeidumą, bet smalsumą, tenkiname savąjį narciziškumą viešindami beprasmes asmenukes. Tyrimas skelbia, kad 35 proc. gyventojų bent tris ketvirčius valandos vienu metu naudoja kelis kanalus – dažniausiai tai brandūs jauni žmonės (25–44 metų), o laikas, kai dėmesys mažiausiai koncentruojamas į vieną kanalą, – vakaras nuo 19–23 val. Minutė po minutės ir, kaip teigia tas pats tyrimas, galiausiai medijoms skiriame daugiau laiko nei miegui. Sakysite, tai – ne apie jus, ne jūsų artimuosius? Galbūt. O ką darote pajutę, jog stinga jėgų, o nervai – pakrikę? Einate pasivaikščioti? Miegoti? Medituoti? Ar vis dėlto čiumpate perkaitusį telefoną ir naršyklės paieškos laukelyje parašote "ką daryti, kai trūksta energijos ir norisi miego"?

Kita vertus, ar kas turėjo iliuzijų, kad separatistai, paleidę nelemtąją raketą į civilių lainerį, sulauks teisingumo? Ne dėl to, kad tuo nebūtų suinteresuoti daugiausiai piliečių per šį išpuolį netekę Nyderlandai ar kad Ukrainos teismai būtų menkai kvalifikuoti. Naujausių laikų istorijoje yra galybė pavyzdžių, kai iš Temidės glėbio ištrūksta mirtinų tarpvalstybinių provokacijų iniciatoriai, žudyti civilius įsakę karo lauko vadai. Realių bausmių sulaukia tik tarptautinių tribunolų teisiamieji, o steigti tokio lygio instituciją, kurios teisiamųjų suole atsidurtų jei ne visi, atsakingi už nusikaltimus rytų Ukrainoje, tai bent MH17 tragedijos kaltininkai, nebuvo jokių šansų.

Atėjo metas ne tirpdyti ledus, bet priminti amnezijos ištiktiems mūsų sąjungininkams, kad Rusijoje vis dar laikomi karo belaisviai – tik ledkalnio viršūnė.

Tad šiuokart viršų ima ne apmaudas dėl praleistos progos įvykdyti teisingumą, bet paprastas žmogiškas džiaugsmas dėl to, kad laisvę atgavo Rusijoje įkalinti ukrainiečiai. Tai jie, su 20 metų kalėti nuteistu režisieriumi Olegu Sencovu priešakyje, net ir būdami nekalti, satisfakcijos galėjo tikėtis tik iš aukščiausio lygio politikų, o laisvę atgauti tik tapę kokio nors parodomojo diplomatinio žaidimo dalimi.

Daugiau prieštaringų emocijų kelia ne šis Kijevo (ne)laimėjimas, bet tai, kaip pasikeitimą belaisviais vertina kai kurios Vakarų Europos šalys, o ypač – Prancūzija. Įkandin savo prezidento, neseniai susitikimuose su Vladimiru Putinu pademonstravusio ypatingą šilumą, Prancūzijos užsienio reikalų ministras suskubo prabilti apie metą mažinti įtampą su Rusija. Tačiau atrodo, kad atėjo metas ne tirpdyti ledus, bet priminti amnezijos ištiktiems mūsų sąjungininkams, kad Rusijoje vis dar laikomi karo belaisviai – tik ledkalnio viršūnė. Trys ketvirtadaliai problemos (ir pretekstas kalbėti apie įtampos mažinimą) slypi rytų Ukrainoje, kur vis dar žūva savanoriai okupantų toliau siaubiamame Kryme.

Galime lažintis, kad po šios pergalės į sporto mokyklas plūstelės banga krepšinio šalies tėvelių ir mamyčių, vedini savo dukromis. Kartosis fenomenas, mūsuose ryškiausiai atsiskleidęs po Londono olimpinių žaidynių ir neoficialiai vadinamas Rūtos Meilutytės vardu. 2012-ųjų rugpjūtį, jam vos įpusėjus, vargiai begalėjai užrašyti vaiką į dar tik planuotas plaukimo pamokas: Lietuvos baseinai buvo perpildyti potencialių čempionų. Jų tėveliai, daug nesigilindami į atžalos potencialą, veržėsi pas geriausius trenerius ir ruošė lentynas geidžiamoms vaikų pergalių taurėms.

Toks svetimos pergalės atoveiksmis – savaime suprantamas. Jis yra kiekvieno sporto ar meno trofėjaus pridėtinė vertė, jis verčia sparčiau suktis talentų ugdymo mechanizmą. Tuo pat metu svetimi medaliai – lygiai kaip konkrečiu metu pašokęs rinkos poreikis konkrečiai profesijai – diktuoja tėvystės madas. Ir tai – pats blogiausias šalutinis svetimų pergalių poveikis. Jei esama mados, yra ir nemada. Visai šalia akinančių rampos šviesų – šešėliai.

Tėvai pervertina savo pareigas rašyti vaikų gyvenimo scenarijų. It tos tuštutės, spraudžiančios savo pėdas į siaubingai nepatogius, bet beprotiškai madingus batelius, trūks plyš stumia vaikus ten, kur pakvimpa šlove. Išnyksta trapi riba, skirianti gimdytojų atsakomybę ir kito, tegu dar gyvenimo vadybos neišmanančio, – žmogaus laisvė rinktis. Nieko keisto, kad greitai užuot tapę madingų vaikų tėvais, jie desperatiškai ieško savo atžaloms nebe geriausių trenerių, bet psichologų ir psichiatrų, galinčių išgydyti neurozes ar padėti atrasti gyvenimo džiaugsmą.

Skirtingai nei dauguma mūsų politikos supermenų, viešai daugų daugiausiai gydančių peršalimą, Saulius Skvernelis leido suprasti susidūręs su kiek didesniu negalavimu nei sloga. Kokiu ir ar jis kaip nors susijęs su beveik prieš metus atlikta regos korekcijos ar prieš kelias savaites – mįslinga planine operacija, politikas neatskleidė ir tuo papiktino minią. Girdi, premjeras – ne tiesiog žmogus, net ne premjerienės geresnioji puselė: jis priklauso mums visiems. Todėl jo ligos – mūsų ligos. "Tauta privalo žinoti!" – šaukia balsingieji politologai ir šiaip S.Skvernelio neprieteliai, mosuodami banalia "viešojo intereso" korta. Kliuvo ir prezidentams, kurių ne visi panoro dalytis su tauta savosios ligų skrynelės turiniu. Ar tik neseka mūsų premjeras kolegės iš Vokietijos, kategoriškai neigiančios, kad kūną apimantis drebulys – rimtos negalios ženklas, pavyzdžiu?

Gali būti aršus S.Skvernelio politikos kritikas, tačiau ar tikrai tautai privalu žinoti, kokios ligos kamuoja premjerą? Ar mes kokia daktarų minia, išrašanti nedarbingumo lapelius, skirianti gydymą ar neįgalumo laipsnį? Nepasitikime medikais ir įtariame, kad turėdamas nedarbingumą S.Skvernelis šildysis Ispanijos saulėje? O gal siųsime vaistažolių, užsakysime muzikinius sveikatos linkėjimus savaitgalio "Sveikinimo koncertuose"?

Atrodo, besivaikydami dėmesio ištroškusias nacionalines garsenybes, it tie virtualūs sukčiai labai mėgstančias spekuliuoti savo tariamomis negaliomis, praradome ne tik jautrumą svetimam skausmui. Užburti "žvaigždžių" kedenamų patalų dulkių nebesuvokiame, kur prasideda, kur baigiasi viešasis interesas, kada jis atsimuša į naująjį asmens duomenis saugantį mūrą ir kada kiekvienas mirtingasis, kad ir kokį postą beužimtų, turi teisę slėpti, ką jam skauda.

Su nacionalinio transliuotojo į(si)pareigojimu įženklinti šią sukaktį stilizuoto kardelio motyvu, su didžiausios radijo imtuvų instaliacijos rekordu bei masiniu tautinės juostelės pynimu. Žvelgiant į šiai progai skirtų renginių sąrašą negali atsikratyti deja vu jausmo, kad visa tai kažkur matyta. Specialiai sukurtas simbolis, gigantomanijos ir šiuolaikinio meno tuoktuvės, tradiciniai koncertai su dainavimu choru ir jaukią žiebtuvėlių ugnį seniai pakeitusiomis šaltomis telefonų žibintų švieselėmis. Įspūdis neklaidina – juk ir visuotinai minėtinų jubiliejų pastaraisiais metais užderėjo gyva galybė. Tačiau, skirtingai nei minint valstybingumo šimtmetį ar operacijos "Priboj" metines, kitoks santykis su pačia sukaktimi ir bandymu ją aktualizuoti: liudininkų gerokai daugiau. Tie, kam Baltijos kelias – ne pramiegota, ne iš vyresnių giminaičių sužinota, bet asmeninė istorija, į visus ralius-festivalius žvelgia su kitokiu virpesiu širdyje. Ir su trupiniu skepsio. Tepatiki hipsteriškieji patriotai, ne kardeliai 1989-ųjų rugpjūtį rūpėjo, ne noras tapti istorijos dalimi. Net ne žmogaus, kuriam tiesei ranką, veidas, vardas ar telefono numeris. Tą akimirką niekas nekontempliavo Molotovo-Ribbentropo slaptųjų protokolų temos – jų pasėkmes dar jautėme aplink matydami rusiškus užrašus ir žvelgdami į okupacinės armijos dalinius juosiančias tvoras. Rinkodaros priemonių stoka netrukdė tikėti Baltijos kelio prasme.

Rinkodaros priemonių stoka netrukdė tikėti Baltijos kelio prasme. Tiesiog ėjome ir stojome ten, kur kvietė Sąjūdis.

Tiesiog ėjome ir stojome ten, kur kvietė Sąjūdis, jo pažadinta tautinė intuicija. Teatleidžia kūrybingieji rinkodaros guru ir masinių švenčių organizatoriai, bet manding prasmingiausias Baltijos kelio jubiliejaus renginys vyks labai toli – Honkonge. Kaip anuomet, 1989-aisiais, protestų krečiamo Kinijos regiono žmonės penktadienį būriuosis ne raliuose-festivaliuose, bet stos į gyvą grandinę – Honkongo kelią – siekdami apginti demokratines vertybes. Pasisemti drąsos iš mūsų, atkartoti mūsų kelią ten, kur bandoma užgniaužti laisvę, tam, kad būtum išgirstas – ar gali būti geresnė dovana Baltijos kelio sukakties proga?

Smalsūs pirmokų žvilgsniai, tuščių sąsiuvinių nekaltybė, per vasarą styptelėję septintokai, gimnazistų naujamečiai pasižadėjimai pagaliau pagerinti pažymių vidurkį, šventinį šurmulį užgožianti ne vieną kartą užauginusi dainelė "Kelias į mokyklą – kelias į pasaulį"... Rugsėjo 1-oji Lietuvoje – viena didelė ašarą spaudžiančių simbolių mozaika. Tačiau kol kas palikime sentimentus nuošaly ir grįžkime prie šurmulio kanceliarinių prekių skyriuose. Būtent čia ir prasideda tikrasis kelias į mokyklą. Tik grįstas jis ne kardelių žiedais, bet pirkiniais iš privalomų mokyklinių reikmenų sąrašo.

Grįžkime prie šurmulio kanceliarinių prekių skyriuose. Būtent čia ir prasideda tikrasis kelias į mokyklą.

Jei tik žinotų pirmokų tėveliai jo tikrąją vertę, užuot lakstydami po parduotuves, kartu su vaikais mėgautųsi paskutinėmis vasaros akimirkomis. Antai krūvelė pieštukų – puoštų madingais personažais, bet jų neįmanoma nusmailinti. Šalia – nieko nepadrožiantys drožtukai. Teptukai byrančiais šereliais. Sąsiuviniai peršviečiamais, todėl rašyti rašalu netinkamais lapais. Ergonomiški flomasteriai ir plunksnakočiai kairiarankiams, niekuo, išskyrus pakuotę ir kainą, nesiskiriantys nuo įprastų. Natų sąsiuvinis, kuriame per devynis mėnesius pirmokai prirašo lygiai dvi penklines – muzikos pamokas mokytoja dažniausiai skiria matematikos spragoms lopyti. Plastilinas, kurio per ketverius metus nugnybiama tik tiek, kiek reikia nupiešto besmegenio akims ir sagutėms. Vaškinės kreidelės, kurių prireiks lygiai vienam užsiėmimui. Tonos šių priemonių kasmet padidina gamintojų ir prekybininkų apyvartą, išsunkia nepatyrusių tėvelių pinigines, kol galiausiai nugula vaikų stalčiuose, lentynose ir palovėse, o vieną dieną iškeliauja į šiukšliadėžes.

"Deutsche Ordnung" – vokiška tvarka – yra nerašyta siekiamybė, į kurią veda galybė mažų taktinių žingsnelių, užfiksuotų galybėje gyvenimą reglamentuojančių taisyklių. Apsigyvenus tokioje tvarkdarių šalyje sunku būna tik iš pradžių. Kai nustembi, kad triukšmauti daugiabutyje nevalia po 22 val. (taip, net ir garsiai leisti vandenį į vonią), o tvarkydamas kokį biurokratinį reikalą patiri: nei eilės "kolegos", nei aptarnautojai nepripažįsta lietuviškai naiviai įžūlaus manevro "aš tik trumpam, tik paklausti..." Pasipiktinimo vokiška tvarka banga nuslūgsta vos supratus, kad toje šalyje viskas daug paprasčiau: "ne" reiškia "ne" ir draugui / kaimynui / vaiko mokytojui, o buitiniai apribojimai yra puikios bendrabūvį palengvinančios taisyklės.

Toje šalyje viskas daug paprasčiau: "ne" reiškia "ne" ir draugui / kaimynui / vaiko mokytojui, o buitiniai apribojimai yra puikios bendrabūvį palengvinančios taisyklės.

Tai, kaip nesunku pakelti būties Vokietijoje sunkumus, prisimeni išvydęs lietuviškus pasipiktinimo purslus dėl kokios eilinės buitinio apribojimo idėjos. Girdi, šiandien uždrausime rūkyti balkonuose, rytoj – mitinguoti prie Seimo?! Jei taip, tai nafik, beliks tik emigruoti! Mintis mokėti atlygį policininkams, kad šie ieškotų balkonuose rūkalių, – iš tiesų absurdiška. Tačiau pasiūlymas dėl to susitarti žemesniuose valdžios piramidės aukštuose – ne pats blogiausias. Sunku atprasti bus tik iš pradžių. Ilgainiui pūsti dūmus į kaimynų astmatikų langus pasirodys tokia pat negarbė, kaip kirsti tuščią Berlyno gatvę degant draudžiamam signalui. Telieka patiems patikėti, kad gyvenimas be buitinių taisyklių neturi nieko bendra su demokratija – veikiau su sovietmečio bendrabučiais, su jų nuolat sulaužytomis durimis ir augančiais fekalijų stalagmitais.

Panašiai tendencijai nuteikė dar pavasarį atlikta moksleivių apklausa. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro tyrimas atskleidė, kad prastesnėmis sąlygomis gyvenantys ar bent kiek nuo pirmūnų atsiliekantys moksleiviai savo artimiausią ateitį sieja su užsieniu. Kodėl? Ekspertai dalijasi nuogąstavimais, kad potencialūs emigrantai – neefektyvios švietimo sistemos socialinės įtraukties produktas. Esą blogesnėmis materialinėmis sąlygomis gyvenančių šeimų atžalos prasčiau motyvuojamos ar neturi galimybių geriau mokytis ir pasaulėžiūrą plėsti popamokinėje veikloje. Tokia traktuotė – puikus impulsas mažinti kontrastus, kuriais gyvena ir kuriais mąsto vadinamasis sėkmės elitas ir masė vidutinių statistinių moksleivių.

Studijos užsienyje dažną jaunuolį sugundo it mus, suaugėlius, paskutinės minutės kelionė, kai išvydę solidžią nuolaidą nebepastebime besirenką prasčiausią viešbutį ir akmenuotą paplūdimį.

Stebėdami akyse nykstančias studijų kryptis ir niekaip negrįžtančius abiturientų srautus vis dar turi apie ką pamąstyti ir universitetai su kolegijomis. Tačiau barstant galvą pelenais, pravartu suvokti, kad abiturientų emigracija iš dalies sukelia ar apsunkina ir paprasčiausias žmogiškasis faktorius. Šiuo atveju – vis dar neslūgstanti mada studijuoti užsienyje. Juk renkantis universitetus ar kolegijas anaiptol ne visada lemiamą vaidmenį vaidina geresnė studijų kokybė ar perspektyva įsidarbinti pagal įgytą specialybę. Studijos užsienyje dažną jaunuolį sugundo it mus, suaugėlius, paskutinės minutės kelionė, kai išvydę solidžią nuolaidą nebepastebime besirenką prasčiausią viešbutį ir akmenuotą paplūdimį. Tik nuvažiavus į paskirties vietą paaiškėja, kad ir studijos, ir galimybės nuoširdžiai studentauti įsivaizduotos kitaip.

Švietimo sistemos veikėjai gali pasiguosti: visos mados ne tik pernakt išauga į gaivališką bangą, bet lygiai taip pat ūmai ir atslūgsta. Ir tam, žinoma, taip pat reikia ruoštis.

Aktorius, užvakar mėgavęsis televizijos serialų žvaigždės statusu, vakar butaforinį prezidento kabinetą iškeitęs į tikrąjį, šiandien tęsia savo pergalės žygį po Ukrainos valdžios aukštumas ir jau rytoj galės mėgautis kišeninio parlamento parama. Atrodo, kad anapus ekrano kurta istorija sužavėti ukrainiečiai galutinai nusprendė ją perkelti į realybę ir net surizikuoti patys tapti aktyvia jos dalimi. Tačiau rizikuoja ne tik per tris dešimtmečius nuo revoliucijų ir nevykdomų pažadų pavargę eiliniai piliečiai, bet ir pats nugalėtojas. Sykiu su nauju pergalės vainiku dar vieną didelę rinkėjų pasitikėjimo porciją gavęs V.Zelenskis dabar turės visas teorines galimybes įvykdyti dar prieš prezidento rinkimus duotus pažadus.

V.Zelenskis dabar turės visas teorines galimybes įvykdyti dar prieš prezidento rinkimus duotus pažadus.

Kalbant madinga leksika, užuot snūduriavęs komforto zonoje, mėgavęsis populiarumo reitingais ir dėl nevykstančio progreso kaltinęs pagalius į ratus kaišiojančią Aukšiausiąją Radą, jis bus priverstas kibti į darbus. Daryti tai, kuo labiausiai ir gundė: palengvinti paprastų ukrainiečių gyvenimą, grąžinti taiką į šalies rytus. Sakyti, kad lengva nebus ir apžiotas kąsnis sunkiai sukramtomas, reiškia nepasakyti nieko. Suteikti impulsą ekonomikai ir pakelti gyvenimo standartus – tam reikia milžiniškų išteklių, kurių šalis neturi. Kaip įveikti korupciją ir oligarchus, jei vienas jų beveik yra pergalės bendraautoris? Jau nekalbant apie karą, tapusį tikrų tikriausiu Gordijaus mazgu, kurio vien savo žavesiu neperkirsi. Iki šiol V.Zelenskis elgėsi tarsi publikai pataikaujantis prodiuseris, žadantis, kad naujas serialo sezonas bus įdomesnis nei ankstesnysis, o kiekviena serija – it nauja telenarkotikų dozė. Televizijos istorijoje iš tiesų esama ne vieną sezoną gyvuojančių serialų, gal tikrai verta viltis, kad realusis "tautos tarnas" nebus prastesnis nei virtualusis ir pajėgs parašyti savąją sėkmės istoriją?