Dažniausiai tokią situaciją lemia tarša, susidaranti deginant kurą, bei transporto emisijos. Teršalai kaupiasi ore dėl šiuo metu esančių labai nepalankių sklaidos sąlygų – sumažėjusios vertikalios turbulencijos, silpno vėjo bei kritulių nebuvimo.

Be to, oro masė iš pietų atnešė Sacharos dulkių, nepaisant to, jog nuo šios dykumos esame per daugiau nei 3 tūkst. kilometrų. Vertėtų žinoti, kad globaliame oro masių judėjime toks atstumas anaiptol nėra didelis.  

Afrikos, Azijos ir kitų žemynų dykumų dulkės – nemaža oro taršos problema. Maždaug pusė visų mineralinių dalelių Žemės atmosferoje yra vėjo audrų metu pakeliamos būtent iš Sacharos dykumos, iš kur kasmet į atmosferą patenka 1-3 gigatonų dulkių.

Šios dulkės pridaro nemažai bėdų artimiausiems regionams – pietinei Europai, Kanarų salynui, kur neretai pasitaiko padidintos kietųjų dalių koncentracijos epizodai. Tačiau į šiaurę pernešama tik 12 proc. Sacharos dulkių, 28 proc. jų pernešama į vakarus ir pasiekia Pietų ir Centrinę Ameriką, o didžioji dalis (60 proc.) – į pietvakarius, Gvinėjos įlankos kryptimi.

Scanpix nuotr.

Afrikos dulkės įveikia Atlantą per 5-7 dienas, tuo tarpu Azijos, didžiąja dalimi Gobio dykumos, dulkės per Ramųjį vandenyną pasiekia vakarinę JAV pakrantę per 7-10 dienų. Aukštis, kuriame vyksta kietųjų dalelių pernašos, priklauso nuo regiono ir vidutiniškai būna 2-6 km ribose.

Analogiškai pernešami ir antropogeninės kilmės teršalai. Štai vakarinę JAV pakrantę pasiekia teršalai iš Kinijos, Indijos, kitų Azijos šalių. Matavimų bei modeliavimo duomenimis iki 65 proc. pažemio ozono koncentracijos JAV vakarinėje dalyje lemia oro tarša Azijoje. Azoto oksidams pernašos per Ramųjį vandenyną metu reaguojant su kitais atmosferos komponentais susidaro ozonas.

Poliarinėse platumose, Špitcbergeno salyne apie 25 proc. sulfatų atmosferos aerozolyje yra ne jūrinės kilmės, tai yra, atkeliavę su oro masėmis. Tai tik keletas pavyzdžių, jog teršalai atmosferoje cirkuliuoja labai dideliais atstumais, ir tik sutelktos visų valstybių pastangos sumažinti taršą gali duoti apčiuopiamų rezultatų.

Lietuvoje vyrauja vakarų ir šiaurės vakarų krypties oro srovės. Kolegos iš Fizinių ir technologijos mokslų centro, analizuodami Preilos oro monitoringo stoties duomenis, konstatuoja, jog daugiausiai  (22 proc.) sieros ir azoto oksidų atnešama iš vakarų. Tolimų oro masių taršos įnašas padidėja iki beveik 47 proc. pridedant pietų, pietryčių ir pietvakarių oro mases. Dominuojant pietų ir vakarų oro masėms, stebima ir didžiausia pažemio ozono koncentracija.

Už didelę dalį oro taršos, ypač šaltuoju laikotarpiu, veikiausiai turime „padėkoti“ artimiausiai kaimynei Lenkijai. The Economist teigimu, Lenkija yra vienintelė Europos valstybė, kurioje energijos gamybai akmens anglies sunaudojama daugiau nei 1990 metais. Tarp 100 Europos miestų su didžiausia oro tarša – 29 Lenkijos miestai. 

Savaitgaliui meteorologai žada švaresnę oro masę iš šiaurės, tad galėsime lauke saugiai pasidžiaugti beprasidedančiu pavasariu.

Žmogaus, kaip ir kitų šiltakraujų gyvūnų, organizmas pasižymi savybe išlaikyti pastovią kūno temperatūrą nepriklausomai nuo aplinkos sąlygų ir, esant reikalui, ją reguliuoti. Taip vadinamas endoterminis barjeras yra svarbus apsauginis mechanizmas.

Mūsų kūno temperatūra yra nepalanki vystytis daugybei mikrobų. Žmogaus kūno temperatūra netinkama 95 proc. grybelių vystymuisi, tuo tarpu kai jie sukelia labai daug ligų augalams ir šaltakraujams gyvūnams.

Tačiau nuolat šylant klimatui, mikroorganizmai laipsniškai prisitaiko prie vis aukštesnės temperatūros. Taigi, yra didelė rizika, kad endoterminis barjeras bus pralaužtas ir taip susidarys sąlygos naujoms infekcinėms ligoms plisti, ypač, jei bendras imuninis atsakas nusilpęs dėl ligų, medikamentų vartojimo ar nepalankių gyvenimo sąlygų, pavyzdžiui, sunkiai pakeliamų karščio epizodų.

2012-2015 metais vaistams ypač atsparaus mieliagrybio Candida auris sukeltos kandidozės paplitimas trijuose žemynuose siejamas su atšilusio klimato sąlygomis padidėjusia šio grybelio termine tolerancija. Kitaip tariant – tai naujos infekcinės ligos pavyzdys.

Šylant klimatui keičiasi ir jau žinomų infekcinių ligų paplitimas. Pasauliniu mastu apie 80 proc. infekcinių ligų perneša kraujasiurbiai vabzdžiai, daugiausiai uodai ir erkės. Kylant globaliai temperatūrai, plečiasi maliariją, įvairias kitas karštines platinantiems uodams daugintis palankios teritorijos.

Praėjusiais metais nusistovėjus karštiems orams Europoje fiksuota per 400 susirgimų vakarų Nilo karštine atvejų. Maliarija buvo sėkmingai išginta iš pietinės Europos po Antrojo pasaulinio karo cheminėms priemonėmis, dabar gi ji vėl grįžta.

Akivaizdu, jog ateityje laukia nemažai iššūkių kovoje su infekcinėmis ligomis.

Erkių platinamų ligų, ypač Laimo ligos susirgimų skaičius JAV nuo 2004 iki 2016 metų išaugo daugiau nei dvigubai. Pailgėjęs šiltasis sezonas sudaro sąlygas erkėms gausiau pasidauginti, be to, šiltesniu oru daugėja ir erkių pernešamų patogenų.

Žiemos be ilgesnių didelio šalčio epizodų taip pat yra palankios erkių išlikimui. Šylant vandenynams bei dėl tirpstančių ledynų pakrančių zonose mažėjant vandens druskingumui susidaro ypač geros sąlygos plisti vibriozei, liaudyje vadinamai pūvančios mėsos liga.

Vibrio genties bakterijos gyvena šiltoje žemo druskingumo jūrinėje aplinkoje. Užsikrėsti galima maudantis per žaizdas ar valgant nepakankamai termiškai apdorotas jūros gėrybes, pavyzdžiui, austres. Vibriozė daugiausiai reiškiasi minkštųjų audinių infekcijomis, septicemija ir gali komplikuotis iki galūnių amputacijos ar net baigtis mirtimi.

Akivaizdu, jog ateityje laukia nemažai iššūkių kovoje su infekcinėmis ligomis. Tai yra vienas iš daugelio neišvengiamo prisitaikymo prie klimato kaitos uždavinių, kuriuos mes ir ateities kartos turės spręsti.

Gyvename karantine. Išnaudokime tai. Leiskime Žemei atsikvėpti! Nuo taršos, nuo besaikio mūsų vartojimo. Užuot įnikę į internetines parduotuves, pasinaudokime unikalia galimybe pasidžiaugti pavasariu gamtoje. Tai stiprina mus, taip pat ir kovoje su virusais.