Ji ir pasakoja apie naujai susikūrusios asociacijos kasdienius darbus, gražias planuojamas veiklos kryptis ir ateities lūkesčius.

– Kada ir kokių kilnių siekių vardan buvo įkurta Valstybės scenos meno įstaigų asociacija?

– Valstybės scenos meno įstaigų asociacija įsikūrė tik šių metų rugsėjo mėnesį. Iki tol veikė analogiška asociacija, tačiau juridiškai ji baigė savo gyvavimą, tad prireikė steigti naują.

Ši asociacija jungia ir atstovauja valstybines, nacionalines profesionalaus scenos meno įstaigas, teatrus ir koncertines įstaigas. Narėmis gali tapti ir Savivaldybių koncertinės organizacijos ar teatrai ir kiti juridiniai asmenys, pripažinti profesionaliais teatrais ar koncertinėmis įstaigomis. Kiekvienas prašymas jungtis yra svarstomas, o sprendimas priimamas Valstybės scenos meno įstaigų asociacijos taryboje.

Tai – savanoriškas, savarankiškas susivienijimas, išsirinkęs tarybą iš septynių narių bei jos pirmininką.

Asociacijos narių palaikoma ir drąsinama ėmiausi pirmininko pareigų ir atsakomybės. Valstybės scenos meno įstaigų asociacija apjungia solidžias ir valstybės patikėtą piliečių kultūros labui misiją vykdančias koncertines įstaigas, teatrus bei meno kolektyvus. O tai reiškia – daug kasdienio ir svarbaus administracinio darbo, kurį kasdien nudirba taip pat ir vykdantysis direktorius.

Asociacija atstovauja savo narius valstybinėse institucijose; dalyvauja įvairiuose teisėkūros procesuose, t.y. pataria ir išreiškia nuomonę apie scenos meno įstaigų veiklą reglamentuojančius įstatymus, teisės aktų kūrimą ir priėmimą, siūlo ekspertus įvairioms komisijos, taryboms prie Kultūros ministerijos. Interesų atstovavimas asociacijos narių ir valstybės labui yra dalis nacionalinį kultūros interesą atstovaujančios asociacijos misijos ir viena iš jos funkcijų.

Valstybės scenos meno įstaigų asociacijai patikėta ir daugybė kitų svarbių funkcijų. Pavyzdžiui, projektai, kuriais siekiama pagerinti atstovaujamų įstaigų darbuotojų finansinę, socialinę padėtį, įstaigų finansavimą. Bendrąja prasme, asociacija domisi viskuo, kas vyksta profesionalaus scenos meno lauke, o tada reaguoja ir veikia atsižvelgdama į bendrus narių interesus, kurie, savo ruožtu, atspindi nacionalinį kultūros puoselėjimo interesą.

– Kokias meno įstaigas jungia asociacija? Gal laukiate ir naujų narių?

– Asociacija šiuo metu jungia 16-a profesionalių Valstybės scenos meno įstaigų: Lietuvos nacionalinę filharmoniją, Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, Nacionalinį Kauno dramos teatrą, valstybines įstaigas – Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, Lietuvos valstybinį pučiamųjų orkestrą, Kauno filharmoniją, Šiaulių valstybinį kamerinį chorą „Polifonija“, Valstybinį chorą „Vilnius“, Kauno valstybinį muzikinį teatrą, Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą ir kt. Mūsų esami ir būsimi nariai yra dramos ar lėlių teatrai, koncertinės įstaigos, chorai, ansambliai. Asociacijos jungiamų kolektyvų žanrų įvairovė – labai didelė.

Veikiame tik trečias mėnuo, tad tai tik pradžių pradžia. O darbų jau teko nuveikti labai daug. Greitu laiku pasirodys daug teisės aktų, įstatymų įsigaliojančių nuo 2024 m. sausio 1 d., kaip pavyzdžiui Biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijos narių atlygio už darbą įstatymas. Mes, kaip asociacija, labai aktyviai dalyvavome svarstymuose, diskusijose, teikėme siūlymus įstatymo rengėjams, Kultūros ministerijai, nes tai tiesiogiai susiję su atlikėjų darbo apmokėjimo sistema. Iki šiol veikusi sistema, mūsų manymu, buvo tinkamai sustyguota, motyvuojanti. Siekėme išlaikyti esmines jos nuostatas. Ir mums pavyko.

Nuolat gauname raštus iš Kultūros ministerijos su planuojamais pakeitimais ir naujovėmis. Esame puikūs pagalbininkai Kultūros ministerijai, nes pastarajai nereikia eikvoti laiko ir pastangų kreipiantis į kiekvieną scenos meno įstaigą atskirai. Asociacija ne tik informaciją išplatina, bet ir ją surenka, pavyzdžiui, apibendrina scenos meno profesionalų nuomones bei pateikia atsakymus Kultūros ministerijai.

Artimiausias planas – žinoma, asociacijos narių plėtra.

– Asociacijos veiklos kryptys?

– Atsinaujinusi asociacija aktyviai veikia, tad kartu atsinaujina ir darbo kryptys. Pradėjome nuo greitų reakcijų, nuomonių išreiškimo suinteresuotoms valstybės institucijoms. Šiuo metu asociacija dirba lyg gaisrininkų komanda: kyla žiežirbos, o mes jas skubiai gesiname, t.y. sprendžiame neatidėliotinas šios srities problemas, kurios reikalauja profesionalaus dėmesio ir veiksmų. Kiek vėliau imsimės įsisenėjusių ir, sakyčiau, esminių problemų. Pastarųjų sprendimas, suprantama, reikalauja išsamios ir kruopščios analizės. Tarpe šių problemų yra kultūros darbuotojų socialinės problemos, atlikėjų paruošimo spragos, ir kt. Šios problemos žinomos, tačiau nebuvo variklio ar valios jas spręsti.

Iš principo, asociacijos atstovaujamos veiklos sritys labai plačios. Pirmame asociacijos narių suvažiavime sugeneruota daugybė veiklos idėjų. Ateityje Valstybės scenos meno įstaigų asociacija planuoja inicijuoti ir savus projektus, kurie būtų įdomūs ir naudingi visiems mūsų nariams.

Tarp strateginių projektų – nauji, dar neplėtoti veiklos barai.

– Gal bendradarbiausite su panašiomis užsienio asociacijomis?

– Žinoma. Nes analogiškų susivienijimų, asociacijų pasaulyje tikrai yra. Galų gale, kiekvienas iš asociacijos narių priklauso kokiam nors pasauliniam savo srities organizacijų tinklui. Tai - mūsų ateities perspektyva.

– Gal planuojate ir stengtis pritraukti lėšų ar skatinti verslą remti menininkus? Kad verslo parama menui vis labiau taptų gero tono ar mados ženklas, o ne parama vargstantiems.

– Tai irgi yra vienas iš mums labai svarbių klausimų. Ta kryptimi planuojame sistemingai dirbti.

– Gal iš valstybės pusės trūksta tam palankių įstatymų?

– Būtina inicijuoti tam tikrų įstatymų patobulinimą ar atsiradimą, o tai, žinia, nebūna greiti procesai. Ši sritis mums labai svarbi, tad planuojame pradėti nuo klausimų kėlimo, o tada nuosekliai ieškosime sprendimų.

– Greičiausiai teks pasirūpinti ir pačios asociacijos įvaizdžiu ar „ūkiu“.

– Turime susikurti savo prekės ženklą, internetinę svetainę, kur talpinsime nariams aktualią, teisinę, metodinę, veiklą pristatančią informaciją Siekiame, kad visa informacija būtų sukaupta vienoje vietoje bei taptų lengvai prieinama jos ieškantiems.

– Kokia darbo Muzikiniame teatre specifika?

– Rekonstruojamame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbame jau apie du metus. Tiek trunka ne pats darbas, o kūrybinis ir paruošiamasis procesas. Mums buvo iškelta neeilinė užduotis – sukurti kažką gražaus, funkcionalaus ir atspindinčio garsą. Žinoma, turėjome ir kitų darbų, kad išgyventume, bet apie šį projektą daug galvojome, ruošėmės.

Kaip dekoratoriai, dirbantys su retai sutinkama medžiaga – molio tinku, nuolat susiduriame su išskirtiniais objektais, bet KVMT didžiosios salės kiauto ir fojė zonų fragmentinis dekoravimas – neeilinis net mums. Dažnai dekoruojame viešos paskirties objektus, bet, pvz., maitinimo įstaigoms, kavinės sienoms garso atspindėjimas visai nesvarbus. Turime pirmą objektą, kuriam stengiamės pritaikyti ne tik estetišką, funkcionalų, bet ir garsui palankų sienų meninį dekorą. Kita vertus, Muzikinis teatras, kaip objektas, mums išskirtinis užsakovas ir dekoruojamo ploto dydžiu – tai net 1200 kvadratinių metrų.

– Pasiruošimas truko net du metus?

– Daug mąstėme apie sienų raštą, derinome su dizaineriais ir akustikais, koks jis turi būti. Buvo svarbus ir rašto faktūrinis gylis. Net teko patiems pasigaminti specialius įrankius, kuriais braukiant per sieną išgautume gamtoje vykstančių procesų vaizdus, pvz., vėjo šuorų ar žolių pėdsakus ant smėlio. Įkvėpimo ir praktikos sėmėmės iš natūralios gamtos. Teko ne kartą su komanda važiuoti į atokesnius Palangos paplūdimius bei praktikai naudoti natūralų pajūrį. Tam ypač tiko bangos ką tik sudrėkintas smėlis. Kai tik banga grįžta į jūrą, jos vietoje likusį šlapią smėlį šukavome savo pasigamintais įrankiais, bandėme būsimus sienų raštus. Tai buvo pigus ir tinkamas metodas, leidęs išvengti sienų gadinimo. Daugybės eksperimentų būdu atradome, kad mums tinka tam tikras plienas, tam tikros mentelės. Kad naudojant tinkamus įrankius mūsų kūrinys pradeda panašėti į didžiosios kūrėjos – gamtos – kūrybą.

– Dabar suprantu, kodėl Muzikinio teatro sienų raštai primena pajūrio kopas.

– Taip, taip. Vėjas puikus menininkas. Net smėlyje augantį žolės stiebelį vėjas geba taip meniškai pakedenti, kad jis lyg plunksna smėlyje išvedžioja įmantriausius raštus. Norėdami tai atkartoti su kolegomis fotografavome kopas ir bandėme tai atkurti ant sienų. Taip ir prabėgo du metai...

Norėdami Muzikiniam teatrui, kaip užsakovui, pristatyti tai, ką sukursime, net spausdinome būsimos salės akustinio kiauto maketą, karpėme iš popieriaus, klijavome, paišėme tušu ir plunksna būsimą raštą. Tai irgi užtruko. Į viską žiūrėjome su meile ir atsidavimu.

KVMT nuotr.

– Esate pasišventę menui?

– Esame patriotai – ne tik Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, bet ir savo krašto, visos Lietuvos. Naudodami lietuvišką medžiagą kuriame Lietuvai ir pasauliui. Tuo, kas gražaus liks po mūsų, grožėsis ateities kartos. Negali daryti bet kaip.

Akcentuojamės ir į mūsų kūrinio patvarumą, saugumą bei ilgaamžiškumą. Juk akustinio kiauto viršuje yra specialūs akustikos, apšvietimo bei vėdinimo liukai, kurie vizualiai nematomi, bet labai svarbūs, o mums keliantys iššūkių. Darėme specialius bandymus atlikdami realaus dydžio eskizus tiesiai ant paruošto karkaso salės erdvėje, o „Infes“ atstovai įvairiais smūginiais bandymais testavo molio sukibimo stiprumą. Įsitikinome – puikiai, tvirtai laikosi. Molis turi tokią išskirtinę savybę, kad tvirtai prikimba prie pagrindo.

– Prie tokio didžiulio objekto su molio tinku dirba tik trys profesionalai?

– Pradžioje norėjome pasamdyti 10–12 žmonių, tačiau supratome, kad ir tada darbai nebus spartesni, nes jie veikiami aplink vykstančių procesų. Mūsų darbai vyksta etapais, lygiagrečiai su kitais pastato įrengimo darbais, šiame objekte dirba daugybė profesionalų, kiekvienas su sava misija, o mes spėjame viską atlikti su patikima trijų žmonių komanda. Daugiau žmonių ir netilptų.

– Kai naujasis teatro pastatas atvers duris, spėju, būsite vieni iš tų, kurie labiausiai norės išvysti spektaklius naujoje salėje ir pasigrožėti savo darbu?

– Žinoma. Norime būti iš tų laimingųjų, kuriems pavyks patekti į pastato atidarymui skirtą gala koncertą ir kartu su visais pasidžiaugti. Mums tai bus žinutė, kad viskas pavyko...

– Papasakokite apie neeilines medžiagas, kurias naudojate sienų dekorui. Bijau, kad dauguma molį linkę vertinti stereotipiškai skeptiškai – senovinės molio trobelės, drėbtos moliu...

– Kai tik pradėjau dirbti, tikrai nemažai užsakovų nieko nebuvo girdėję apie molio tinką, įsivaizduodavo, kad atvažiuos kaimo bernai, drabstys jų namuose molį... Kildavo daugybė klausimų, o ar jis nenukris, nepradės pelyti? Bet štai atvykdavome mes su paruoštu eskizu, tvarkingu molio tinko maišu, su visai kitokia darbo kultūra. Aštuntus metus dirbame tik su molio tinku, tad su tokiais stereotipais susiduriame vis mažiau.

Molis atleidžia visas klaidas ir atveria žmogui nepažintą pasaulį.

– Kuo jums patiko molis?

– Smagu, kad tai tarsi mūsų tautinis paveldas, o ne iš kitur atgabenta medžiaga. Molio tinkas – seniai nebe tas, naudotas kaime, sukultūrintas, iš jo galima išgauti ploną, įvairių spalvų sluoksnį, net ir baltą. Dirbdami Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre darėme eksperimentus siekdami sukurti jam tūrio. Suderinus su gamintojais buvo sukurtas specialus receptas, leidžiantis iš šio molio tinko modeliuoti kuo didesnį reljefą, kuo mažiau trūkinėjantį, skilinėjantį. Dalyvauti konkurse paragino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interjero projekto autorius, dizaineris Marius Mateika ir bendrovės „Akustika plius“ akustikos konsultantas Viktoras Mekas, kurie pirmiausia susidomėjo molio tinku, kaip čia ypač akustiškai tinkama medžiaga, galinčia atspindėti garsą, nes molyje esantys akmenukai gali būti labai naudingi teatro salės akustikai.

Molio tinkas nereiškia, kad naudojamas iš žemės iškastas molis. Jis yra specialiai apdirbtas ir praturtintas. Šis molio tinko gaminys sukurtas Lietuvoje, gaminamas Alytaus bendrovės „Mr. Clay“ ir mes juo didžiuojamės. Beje, Raimonda Radvilavičienė, vystanti „Mr. Clay“ prekės ženklą, neseniai verslo apdovanojimuose pelnė nominaciją „Už drąsą rizikuoti“. Ji paėmė į savo rankas seną „Alytaus keramikos“ verslą, sustabdė šią investicijų niekada nemačiusią molio plytų gamyklą, o tada, ėmusis molio tinko mišinių gamybos, ištraukė bendrovę iš bankroto nasrų.

Bendradarbiaudami su šiais molio tinko gamintojais populiariname išskirtinę lietuvišką medžiagą. Prieš molį buvau išbandęs labai daug kitų medžiagų, daugiausia itališkų arba lietuviškų, pagamintų pagal itališką modelį. Tačiau molio tinkas mane sužavėjo savo lietuviškumu, kad tai mūsų gaminys, Lietuvoje sukurtas ir ištobulintas. Tada lemtingai susipažinau su R. Radvilavičiene ir taip viskas įsisuko. Ėmiau eksperimentuoti, ką tuo molio tinku galima padaryti, o jis atveria plačias galimybes. Užsikabinau. Atsimenu, iš pradžių pas užsakovus atvykdavau kaip specialistas, kuris gali sukurti sienos dekorą ir visai netikėtai jį atlikdavau su molio tinku ir gaudavosi daug geriau nei su itališkomis medžiagomis. Visi likdavo nustebę, kad tai pasiekiama su lietuvišku moliu, kad jis gali taip reprezentatyviai atrodyti.

Taip po truputį, užsakovas po užsakovo, dizaineris po dizainerio, architektas po architekto keitėsi suvokimas. Jaučiame nemažą susidomėjimą šia medžiaga iš kolegų Europoje. Tie patys italai, kuriuos sekdavome kaip top meistrus, dabar stebi mus. Atvažiuoja dekoratoriai iš kitų šalių, mes juos pavežiojame po savo objektus. Jie dažnai sako – mums jau bloga nuo visų blizgučių, auksinių, sidabrinių dekorų. O čia – tokia paprasta, matinė, kartu labai elegantiškai atrodanti medžiaga.

KVMT nuotr.

– Ar esanti vieninteliai molio tinko stebukladariai Lietuvoje?

– Ne, mes turime mokinių. Tai, ką patys atradome, sužinojome dirbdami su molio tinku, noriai dalinomės su visais norinčiais, kartu su tinko gamintojais rengėme kursus, populiarinome šias medžiagas, kol tam turėjome laiko...

– Kam jums konkurentai? Profesionalai paprastai slepia tokias subtilybes.

– Žiūriu į tai paprasčiau. Palyginčiau, kad, kai tu valgai pilna burna kažką skanaus, negali paragauti naujų skonių (juokiasi). Mums tas dalinimasis žiniomis tarsi leisdavo atlaisvinti vietos naujoms galimybėms, atlaisvinti minčių talpyklas naujovėms. Natūralu, kai tu išdalini tai, ką turi geriausio, ateina dar geresni dalykai. Mes taip pajutome ir patvirtinome praktikoje.

Savo darbus aktyviai keliame į socialinius tinklus ir jaučiame, kad pasaulis tuo domisi, mus stebi. Sulaukėme susidomėjimo iš Italijos, Belgijos, net Pietų Korėjos. Pastarosios šalies atstovai net nusipirko ne vieną konteinerį molio tinko, o pas mus lankėsi norėdami gyvai išvysti, kaip tai naudoti. Net juokaujame, kad tiek mes, „Barzdoti vabalai“, tiek „Mr. Clay“, labiau žinomi užsienyje nei savoje šalyje.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – pirma, iki šiol vienintelė, koncertinė įstaiga Lietuvoje, kur naudotas molio tinkas. Nežinau analogų ir pasaulyje. Nors molio tinko gamintojų pasaulyje yra, pvz., Jungtinėje Karalystėje, tik nežinia, ar toks natūralus tinkas naudotas viešosioms erdvėms.

– Molis – ekologiška medžiaga?

– Molio tinkas – sveika, ekologiška medžiaga. Man ji primena vaikystę, molį dažnam norisi liesti rankomis. Prisimenu, kaip lakstydavau basas kaime žvyrkeliais, molingais takeliais.

Užsienyje apie molį visų pirma kalbama pabrėžiant jo ekologiškas, sveikatai palankias savybes. Molis užsakovus žavi savo išskirtinėmis savybėmis – dulkių nekaupimu, tamprumu, prilipimu, antipelėsinėmis savybėmis... Kitas statybines medžiagas jis lenkia net trylika punktų. Tai – sveika, kvėpuojanti medžiaga, su kuria ir dirbti malonu, nekenksminga, o tai svarbu šios srities profesionalams.

– Molis jus sužavėjo ir neatrastomis naujomis panaudojimo galimybėmis. Kokios jos?

– Molis atleidžia visas klaidas ir atveria žmogui nepažintą pasaulį. Su juo galima neribotai eksperimentuoti. Tai labai smagu ir įtraukia.

Pats geriausias sprendimas

Pianistas, klavesinininkas daugeliui pažįstamas skambiu itališku trumpiniu Milo Longo, daugiau nei du dešimtmečius bendradarbiauja su Mesinos ir Taorminos teatrais (Italija) ir tokiomis scenos žvaigždėmis kaip R. Bruson, J. Carreras, A. Bocelli, R. Blake bei daugeliu kitų.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre žavusis italas dirba jau aštuonerius metus ir planuoja čia likti kuo ilgiau. Nuostabia architektūra ir gamta garsėjantį gimtą Sicilijos miestą Mesiną pianistas, klavesinininkas ir vokalo pedagogas M. Longo iškeitė į Klaipėdą. Menininkas teigė, kad tai buvo pats geriausias jo sprendimas, padovanojęs nuostabią šeimą su lietuvaite Monika Andriekute, įdomų kūrybinį darbą Muzikiniame teatre ir daugybę galimybių.

„Meilės eliksyro“ kamerinę versiją Klaipėdos muzikiniame teatre stato jaunosios kartos operos režisierė Karina Novikova. M. Longo teko užduotis parengti glaustesnį kūrinio medžiagos variantą sumažintam orkestrui ir merginų bei kareivių ansambliui vietoje mišraus choro. „Meilės eliksyre“ dainuos daug jaunų teatro solistų, kurie bandys publiką sužavėti jaunystės energija ir noru kurti. Nemorino partijas ruošia Giedrius Gečys ir Tadas Jakas, Adinos – Beata Ignatavičiūtė, Rasa Ulteravičiūtė-Kazlauskienė, Belkarolės – Farshadas Abbasabadi’s, Martynas Stankevičius, Dulkamaros – Evertas Soosteris, Šarūnas Šapalas, Vilius Trakys, Džanetos – Judita Butkytė, Emilia Janina Kozlovska. Merginų chore dainuos Oksana Loreta Bizauskė, Lina Čarienė, Lina Lukauskienė, Dina Mataitienė, Saulė Narvydienė, Ernesta Stankutė, Vitalija Trinkė, Eglė Valytė, kareivių – Šarūnas Juškevičius, Mantas Meškauskas, Germanas Urbonavičius, Gytis Šimelionis.

M. Longo. / O. Kasabovos nuotr.

Atliks italų kalba

„Kiekvieną repeticiją sekasi vis geriau ir aš tikiuosi, kad rezultatas bus puikus, vertas didžiausių bravissimo. Priminsiu, kad XIX a. italų operų kompozitorių G. Donizetti (1797–1848) išgarsinusi komiška opera „Meilės eliksyras“ parašyta 1832 m., bus atliekama italų kalba. Svarbiausias įrankis, norint atskleisti šią nuostabią operą, – kalba, kuri savaime yra spalvinga ir išraiškinga. Italų kalba – lyg nuostabi besiskleidžianti gėlė. Publikai sudėtingiau suprasti operos siužetą, kai nesupranta kalbos, bet kviečiu gėrėtis jos grožiu. G. Donizetti parašyta opera nuostabiai skamba, bet solistams kelia iššūkių, tad tenka daug padirbėti, siekiant paties geriausio rezultato“, – sakė M. Longo, jau sunkiai prisimenantis, kelintą kartą stato šią operą, nes „Meilės eliksyrą“ jam teko ne kartą atvesti į sceną gimtojoje Italijoje.

Anot M. Longo, iki atvykdamas į Lietuvą jis 19 metų dirbo Mesinos ir Taorminos miestų operos teatruose Sicilijoje. Tai aukšto lygio operos teatrai, juose jam teko sukurti daug įdomių, įsimintinų darbų. „Pirmoji opera, kurią statant dar būdamas 20-metis turėjau garbės prisidėti, ir buvo „Meilės eliksyras“. Tad man šis kūrinys labai brangus, mėgstamas ir reikšmingas. Man opera buffa – mėgstamiausias žanras, nes būtent čia galima rasti gražiausią muziką ir paties tikriausio gyvenimo atitikmenis. Juk turtingi senukai, kaip „Meilės eliksyre“, dažnai įsimyli jaunas gražuoles. Viskas kaip tikrame gyvenime. Tad šioje operoje randu daug tiesos, ryškių charakterių, gausu momentų, kai galima smagiai kvatoti, tačiau yra ir graudžių scenų, kai norisi herojų paguosti, šluostyti ašaras. „Meilės eliksyras“ – tai meilė, nuoširdūs jausmai ir nemirtingos mūsų gyvenimo scenos. Visiems tai įdomu. Ne veltui ši opera viena iš dažniausiai statomų pasaulyje“, – pasakojo M. Longo, kviesdamas pasimėgauti kamerine šios operos versija.

D. Kažukausko nuotr.

Čia jaučiasi laimingas

Greičiausiai stebitės, kad italui M. Longo patinka gyventi Klaipėdoje, nes daugeliui lietuvaičių norisi išvykti į užsienį ar net pagyventi Italijoje. „Italija – nuostabi šalis: turtinga kultūra, skanus maistas, įspūdinga ir įvairi gamta, tačiau gyventi joje nėra paprasta. Patikėkite. čia, Klaipėdoje, jūs turite daugybę galimybių, ką veikti, čia nėra sudėtinga rasti darbą. Jaučiau norą išvykti iš Italijos ir pats ieškojau vietos, kur kitur galėčiau gyventi ir dirbti. Išsiunčiau savo gyvenimo aprašymus daugeliui teatrų skirtingose šalyse. Prieš atvykdamas į Klaipėdą, trumpam buvau išvažiavęs į Beirutą, tačiau ten man nepatiko, nesijaučiau saugus. Tada pasisiūliau dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, nes mano žmona kilusi iš Skuodo. Gavęs kvietimą atvykau čia ir man labai patiko. Klaipėdoje – aukštas pragyvenimo lygis, o Muzikinis teatras – labai veiklus ir suteikia savo darbuotojams daug kūrybinių galimybių. Esu laimingas čia“, – tvirtino jau aštuonerius metus Klaipėdoje gyvenantis pašnekovas.

Pirmuoju M. Longo projektu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre tapo itališkos muzikos koncertas. „Po to parengėme dar vieną itališkos muzikos koncertą jau su mano kolega ir bičiuliu iš Prancūzijos, Nicos operos teatro dirigentu Fredericu Deloche. Įdomus buvo darbas ir su solistais, kuriant itališkos Giovanni Battista Pergolesi operos „Livjeta ir Trakolas“ pastatymą lietuvių kalba. Po šios premjeros 2016-aisiais tapau nuolatiniu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertmeisteriu ir dalyvauju įvairiuose teatro pastatymuose: „Makaronų operoje“, „Šounuolyne“, „Boni ir Klaidas“, „Bohemoje“, „Pajacuose“, „Prūsuose“, „Čikagoje“, „Pulko duktė“ ir kt. Šis darbas man labai įdomus savo įvairove, nes anksčiau teko groti tik itališką muziką. Klaipėdoje man prasidėjo naujas gyvenimas“, – teigė talentingasis italas.

Vis dėlto aplankyti savą kraštą norisi kiekvienam, tad M. Longo, kai tik gali, skrenda į Italiją, kur praleidžia po kelias dienas mokydamas studentus lyrinio dainavimo Kalabrijos muzikos konservatorijoje, aktyviai su jais dirba nuotoliniu būdu.

Tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tapusiame senajame elinge rugpjūčio 4 dieną 21.30 valandą bus pristatyta istorijų opera „Klaipėda“, dedikuota Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, kurią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu rašė net keturi šio krašto kompozitoriai – L. Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libretą šiai trijų skirtingų dalių operai sukūrė Arvydas Juozaitis. Operos meninės koncepcijos ašis – trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – žmogus, tikėjimas, kalba. Laukiame premjeroje!

– Jums buvo patikėta ypatinga misija – parašyti muziką pirmajam istorijų operos „Klaipėda“ veiksmui. Ar librete radote Jums pasufleruotų akcentų?

– Man kaip klaipėdietei kompozitorei dalyvavimas šiame projekte yra išties ypatinga misija. Džiugu, kad istorinę Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukaktį buvau pakviesta įamžinti garsais. Operos kūrimas suteikė galimybę dar giliau susipažinti su man labai artimo krašto istorija, asmenybėmis, kultūrinėmis tradicijomis. Operos librete jo autorius Arvydas Juozaitis apie visa tai davė nemažai užuominų, kurios padėjo pasirenkant muzikinę medžiagą. Kitaip sakant, pasufleravo takelius, kuriais eidami savitais garsais visi kompozitoriai piešėme pagrindinio istorijų operos kelio žemėlapį.

KVMT nuotr.

– Ištrauka iš pirmojo veiksmo jau skambėjo koncertuose. Kokie pirmieji įspūdžiai? Gal norėjos kažką pridėti ar pakeisti? Ar svarbi publikos reakcija?

– Buvo labai įdomu išgirsti gyvą rašomos operos fragmento atlikimą. LRT nufilmavo Klaipėdos dramos teatre vykusį 100-mečio jubiliejinį koncertą ir patalpino mediatekoje, tad galiu klausytis vis iš naujo ir nagrinėti, kaip ten viskas skamba, ar pasirinktos meninės priemonės pasiteisino. Publikos reakciją taip pat buvo įdomu išgirsti. Dauguma minėjo, kad mano kūrybos stilistika kinta. Pati ženklių jos pokyčių nejaučiu. Rašydama kūrinį labiausiai orientavausi į tai, kad jis turės skambėti atviroje erdvėje, Klaipėdos elinge. Turbūt kolegos pritars, kad tai sukelė papildomų iššūkių autoriams, ne tik atlikėjams ir organizatoriams.

– Kas jūsų rašomame veiksme svarbiausia? Kokias istorines asmenybes išvysime? Į kokį muzikinį sūkurį herojus įsuksite?

– Pirmajame operos veiksme susipažinsite su septyniais iš tikrai didelio operos veikėjų būrio. Tarp jų paminėčiau istorines asmenybes – tai spaustuvininkas Martynas Jankus, lietuvninkų kunigas Vilius Gaigalaitis, iš didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys Jonas Budrys, rašytoja Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė). Veiksmo pabaigoje įtvirtinamas tikslas – Mažosios Lietuvos susijungimas su didžiąja Lietuva. Jis išsakomas M. Jankaus, V. Gaigalaičio ir J. Budrio, kuris vėliau paskiriamas sukilimo vadu, obalsiu: „Mažoji Lietuva mūsų!“. Visa tai vyksta 1922 metų šv. Kalėdų išvakarėse, Mažosios Lietuvos kaime. Visi laukia šventės, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga, kas man patinka. Dramatiški įvykiai bus vėliau, kolegų rašytuose veiksmuose.

– Muzikinę medžiagą rašėte keli skirtingi klaipėdiečiai kompozitoriai, tad kiekviena kūrinio dalis turi savitą muzikinę kalbą, kūrinys bus atliekamas skirtingos atlikėjų sudėties. Ar tarp jūsų vyko bendradarbiavimas? Kas taps kūrinio jungiamosiomis dalimis?

– Keturiese rašėme pagal vieno autoriaus sukurtą libretą. Kartu su operos statytoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu sutarėme dėl veikėjų balsinių charakteristikų, t. y. koks balsas dainuos to ar kito veikėjo partiją visuose operos veiksmuose. Tai mus sujungė. Muzikinę medžiagą kiekvienas autorius rinkosi savarankiškai. Tikėtina, kad kūrinio visumos stilistika bus gana marga, nes mes esame skirtingo kūrybinio braižo autoriai.

– Kuo jums, kaip kompozitorei, gyvenančiai Klaipėdoje, svarbi miesto istorinė praeitis?

– Miesto istorinė praeitis tikrai svarbi. Beveik visi mes ar mūsų vyresnės kartos giminės čia esame atvykėliai. Mano seneliai (iš mamos pusės) į Klaipėdą atvyko apie 1946-uosius metus, bėgdami nuo trėmimo. Tad man labai įdomu pažinti tą miestą, kuris buvo iki tol, XX amžiaus pradžioje, kuriame gyveno ir aktyviai veikė garsios Lietuvos kultūros asmenybės. 1923 metai Klaipėdos kraštui išties buvo labai reikšmingi. Tada Stasys Šimkus Klaipėdoje įkūrė konservatoriją, šiemet irgi mininčią 100-ąją sukaktį. Mane domina visa Klaipėdos krašto kultūra, o ypač tas itin savitas ir begalinis kaip jūros toliai Mažosios Lietuvos liaudies dainų ilgesys...

– Viename iš interviu minėjote, kad kūrybai jus įkvepia nuolat besikeičiantis miestas?

– Klaipėda ir jūra yra nuolatinės, pasikartojančios temos mano kūryboje. Kitaip, turbūt, ir negalėtų būti. Į kokį kitą miestą benuvykčiau, visus nejučiomis lyginu su savo gimtuoju miestu. Nors ir matau jo trūkumus, netobulumus, bet vis tiek Klaipėda yra mano miestas. Kaip ir lietuviško pajūrio smėlis – man pats balčiausias ir gražiausias, nežiūrint to, kad pietų jūrų vanduo daug šiltesnis.

Gyvenimas Klaipėdoje, kur viskas teka ramiau, nei kokiuose didmiesčiuose, mano manymu, kūrėjui teikia daugiau privalumų. Nes tikra kūryba gimsta vienumoje, ilgai būnant tik su savo mintimis ir penkline. Žinoma, šio kūrinio atveju, ir su istorijų operos libretu, siekiant, kad jo prasmingi žodžiai suskambėtų vertingais, meniškai paveikiais garsais.

Pirmoji didžiajai operos scenai žinomo kompozitoriaus parašyta opera – tikras mistinis trileris, žiūrovų dėmesį kaustantis įtemptu, magijos kupinu siaubo pasakos siužetu, muzikos ekspresija, autentiškų jausmų galia. Opera sukurta pagal Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretą, kuriame autorė interpretuoja Prospero Mérimée novelėje „Lokis“ (1869 m.) atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją.

Apie naujosios operos kodus, šio žanro kūrimo subtilumus, publikos skonio ugdymą – pokalbis su G. Varnu.

– Kokia jūsiškė Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ interpretacija?

– Pirmąjį B. Kutavičiaus operos „Lokys“ pastatymą 2000 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pavadinčiau etnografišku, jame buvo labiau akcentuojami lietuviški papročiai. Vienaakės senės partiją atliko lietuvių folkloro ikona Veronika Povilionienė. Aš į statomą operą žiūriu kitaip, nors joje lieka ir sutartinių, ir lietuviškų melodijų atgarsių.

Man opera „Lokys“ – istorija, atskleidžianti tamsiąją žmogaus prigimtį, kalbanti apie tai, kiek žmogus pajėgus išlikti žmogumi. Pirmasis operos pastatymas pasakojo apie XIX a. antrąją pusę, o Klaipėdoje kuriamas siužetas tarsi nukelia į XX a. 3-iąjį dešimtmetį. Būtent XX a. pradžioje atsirado nauja meno rūšis – kinas, o menas pasuko modernizmo kryptimi. Radosi daug naujų meno krypčių, srovių, o man, kaip kūrėjui, šis pokyčių laikas labai įdomus. To meto nebylusis kinas kalba įvairiomis temomis. Kalbu ne apie amerikietišką komediją, o apie vokišką ekspresionizmą kine. Atsiranda juodųjų žanrų, bauginančių istorijų, atskleidžiančių žmogaus dvilypumą (pvz., filmai apie vampyrus). Tokią istoriją pasakoja ir opera „Lokys“, kur pagrindinis herojus balansuoja tarp buvimo žmogumi ir žvėrimi (lokiu). Finalas tragiškas, nes nugali žvėriška prigimtis... Čia daug erdvės kiekvieno savitoms įžvalgoms ir pamąstymams.

– Esate dramos režisierius, sukūręs pripažinimo sulaukusių operų. Kuris žanras jums artimesnis – drama ar opera?

– Operoje jaučiuosi lyg žuvis vandenyje ar gal kaip menkė Baltijos jūroje. Idealiausia, kai kūryboje būna pusiausvyra: po kelių dramos spektaklių statai operą, tada – vėl dramos kūrinį ir t. t. Aš labai mėgstu operą, priešingai nei režisieriai, kurie imasi operų, tarp savų ciniškai sakydami, kad tai daro dėl pinigų, o iš tiesų šio žanro nekenčia.

Nebūtinai dainuodamas ariją solistas turi statiškai stovėti ir tik dainuoti. Jis gali veikti!

Operą pamėgau nuo paauglystės, kai jos klausiausi Vilniuje būdamas trylikos ar keturiolikos. Bėgant metams keitėsi operos pastatymų tradicijos. Mėgstu operą kaip žanrą ir į tai žiūriu kaip į labai rimtą dalyką, tačiau negaliu sakyti, kad man patinka kiekvienas pastatymas. Kuo toliau, tuo rečiau randu gerų. Tačiau randu.

Operai bet koks režisierius netinka. Nekalbu apie komiškas ar pramogai skirtas operas. Rimtąją operą reikia statyti kaip dramos spektaklį – su mintimi, koncepcija, stilistika. Būtina suprasti operos specifiką – tai muzikinis teatras. Opera, kaip žanras, turi savo pranašumų ir trūkumų. Pavyzdžiui, librete siužetas supaprastinamas, nes negali išdainuoti tiek daug teksto, kiek gali išsakyti dramoje (palyginkime Williamo Shakespeare’o „Makbetą“ ir Giuseppe’ės Verdi „Makbetą“). Pranašumai: didžiulis orkestras, choras, baletas. Tai didesnės ir kitokios išraiškos galimybės. Opera turi galimybių, kurių dramos teatre nėra.

M. Aleksos nuotr. 

Iš savęs reikalauju, kad opera taptų beveik draminiu spektakliu, o kai jis toks nėra – man nepatinka. Nesu tradicinių arba naftalininių operų pastatymų gerbėjas. Pavyzdžiui, jei librete parašyta, kad „Rigoleto“ veiksmas vyksta XVI a., taip ir stato kostiuminę operą, kur vizualus margumas užgožia ar visai sunaikina temą, mintį. Naftalininis operos pastatymas – spektaklis be minties. XXI a. tai tampa anachronizmu. Neva tai daroma dėl publikos. Nors kiek aš pažįstu operos gerbėjų iš Vilniaus ar Rygos, matau, kad publikos susidomėjimas tik padidėjo, kai operos pastatymai tapo konceptualūs, o juos įgyvendinti ėmėsi dramos režisieriai. Tada opera susidomi ir ateina dramos publika. Publikos skonio negalima gadinti, būtina jį formuoti.

– Operos herojai savo išgyvenimus išreiškia arijomis. Ar jums, kaip dramos profesionalui, operoje pakanka erdvės draminių linijų vystymui?

– Arijos atitikmuo dramoje – monologas. Jei prisimintume W. Shakespeare’o tragediją „Makbetas“, patys įdomiausi, labiausiai įkvepiantys šio kūrinio momentai slypi būtent pagrindinio herojaus monologuose. Veiksmas tarp jų nėra toks įdomus, kaip kad monologuose atskleidžiami herojaus išgyvenimai, dvasinės krizės, naujo kelio paieškos.

M. Aleksos nuotr. 

Ariją aš labai gerbiu. Tarkim, barokinėje operoje arijų būna labai ilgų, tad gali būti keblu jas įveiklinti, bet viską galima išspręsti. Arijų nebijau, o kai kuriose šiuolaikinėse operose man jų net trūksta. Nebūtinai dainuodamas ariją solistas turi statiškai stovėti ir tik dainuoti. Jis gali veikti!

– Kuo ypatinga klaipėdietiškojo „Lokio“ statytojų ir solistų komanda?

– Surinkta puiki komanda. Negali sakyti, kad surinkti solistai neatitinka kuriamų personažų (pvz., ta solistė ar solistas per seni ar per stambūs). Laikas, kai buvo susitaikoma su tuo, kad neatitinka solistų išoriniai duomenys ir kuriamų personažų įsivaizduojami tipažai, jau praėjo. Nebebūna, kad ne pirmos jaunystės solistė atlieka jaunos įsimylėjusios mergaitės partiją. Šiuolaikiniame teatre jaunos įsimylėjėlės partiją veikiausiai atliks jauna ir vikri solistė, tad problemų dėl sceninių užduočių dažniausiai nekyla.

Jei žmogus nejaučia meno poreikio, tegul žiūri televiziją, nors ir čia rodo ir žiaurumų, ir operų.

Dainavimas jau nebėra vienintelis ir pats svarbiausias kriterijus atrenkant solistus naujam sceniniam pastatymui. Juk žiūrovas šiais laikais geriausių Violetų arijas gali girdėti savo namuose kada tik panorėjęs, klausydamasis įrašų. Tad į teatrą žmonės ateina ne tik dėl arijų ir jų atlikimo, bet ir dėl vaizdo scenoje. Opera turi būti ir geru teatru, tačiau tai nereiškia, kad galima blogai dainuoti. Dainuoti gerai – operoje būtina sąlyga, bet nepakankama.

Du jauni Grafai (solistai Andrius Apšega ir Šarūnas Šapalas) ne tik puikiai dainuoja, bet ir labai noriai imasi aktorinių užduočių. Jie labai tinka šiam vaidmeniui. Radome puikų sprendimą: kai vienas iš jų atlieka Grafo partiją, kitas imasi Grafo antrininko vaidmens.

Galiu pagirti ir solistes – Guntą Gelgotę, Ievą Barborą Juozapaitytę ir Juditą Butkytę-Komovienę (jos atlieka Julijos partiją – red. past.). Jos talentingos tiek dainuodamos, tiek vaidindamos. Tai solistės, žinančios, kas svarbu scenoje, tad jas galiu pristatyti kaip puikias aktores.

Tarp „Lokio“ atlikėjų – daug puikių solistų, tačiau man labai svarbūs Grafienės ir Vienaakės senės vaidmenys. Profesorius (solistai Vladimiras Prudnikovas ir Kšištofas Bondarenka) – dar vienas svarbus ir didelis vaidmuo, tačiau jis operoje – tarsi stebėtojas, kuris nedaro įtakos scenoje vykstančiai dramai. Profesoriui skirta misija – viską stebėti ir žiūrovui atskleisti operos istoriją. Žinoma, ir būti jos sukrėstam.

Vienaakė senė – „Makbeto“ raganos, išpranašavusios jam lemtį, tipažas. Šios partijos atlikėjos – Aurelija Dovydaitienė ir Dalia Kužmarskytė. Tragiško likimo senąja Grafiene taps solistės Jovita Vaškevičiūtė ir Loreta Ramelienė.

– Sakoma, kad šiais laikais scenoje reikėtų tik linksmų siužetų pastatymų. Ką manote jūs?

– Jei žmogus nori likti neišprusęs, mes negalime jam to uždrausti. Jei žmogus nejaučia meno poreikio, tegul žiūri televiziją, nors ir čia rodo ir žiaurumų, ir operų. Beje, dėl operų atsiradimo televizijoje aš labai džiaugiuosi.

Teatras, ypač opera, neskirti masėms. Opera užgimė didikų rūmuose ir buvo skirta išprususiai aukštuomenei. Menas skirtas žmogui tobulėti. Kad jis atitrūktų nuo jame tūnančio žvėries ir su tuo kovotų. Apie tai kalba ir opera „Lokys“.

Kas? Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Lokys“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Kovo 22 d. 18.30 val.

Atsakymai į egzistencinius klausimus

Jungtis: M. Staškus turėjo unikalią galimybę apie spektaklio pastatymą konsultuotis su dabar jau Anapilin iškeliavusiu jos kompozitoriumi./ KVMT archyvo nuotr.

B. Kutavičiaus ir M. Sluckaitės-Jurašienės scenai parengta P. Mérimée magijos kupina siaubo pasaka nukelia žiūrovą į laukinį kraštą – Žemaitijos gūdumą. Čia iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša grafaitei, o po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą.

Operos herojams kyla daug vidinių priešpriešų ir klausimų: „Manyje tūno žvėris. Ką su juo daryti? Paleisti? Įsimylėti? Kalbėtis?“. Tai kelia aliuzijų net su mūsų šiandiena: vyksta karas, kas gali sutramdyti išsiveržusį žvėrį?

„Publikai kalbame apie tai, kad reikia kovoti su mumyse tūnančiu žvėrimi, o jį galėtų nugalėti tikėjimas ir meilė, tačiau kiekvienam siūlome rasti savus atsakymus“, – sako operos muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus.

Maestro teko išskirtinė galimybė būti ne tik pirmuoju 2000 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytos operos dirigentu ir muzikos vadovu. Jis, paties žodžiais, šį kūrinį galėjo pačiupinėti nuo pat jo užgimimo. „Dalyvavau operos kūrimo procese. Kompozitorius kvietėsi pas save į namus, mes apie šią operą daug diskutavome. B. Kutavičius klausė mano nuomonės, kokie solistai labiausiai tinka jo sukurtiems vaidmenims“, – prisiminė M. Staškus.

Statant „Lokį“ Klaipėdos teatre, dirigentas stengėsi į kūrinį pažiūrėti naujai, atsikratydamas pirminio pastatymo prisiminimų. Kitaip jis sako žiūrėjęs ir į partitūrą. „B. Kutavičiaus parašyta muzika tam labai palanki, nes ji sudaro sąlygas kurti vis naujas muzikines interpretacijas“, – pastebėjo jis.

Kalbėdamas apie vieno garsiausio XX a. lietuvių kompozitorių kūrybą ir operą „Lokys“ M. Staškus išskyrė gamtos ir jos reiškinių garsų gausą. „Žmogaus pojūčiai ir išgyvenimai čia tarsi susitapatina su gamtos virsmais. Operoje išgirsite ir folkloro (pvz., kanklių skambesys) ar saloninės muzikos (pvz., polonezo) motyvų. Nuskamba gamtos, gyvūnų skleidžiamų garsų, pvz. žuvėdrų klyksmas. Fone girdėti bažnytinės muzikos motyvai – tonalūs, gražūs choralai. Visi šie elementai jungiasi į operos partitūrą“, – sakė maestro.

Anot jo, „Lokyje“ B. Kutavičius išnaudojo visas operai būdingas priemones: rečitatyvus, kalbamuosius tekstus, arijas, duetus, šokio elementus; ne tik orkestre, bet ir scenoje gros muzikantai; bus daug muzikinių garsinių efektų, naudojamų teatre. „Lokys“ sujungs visas priemones, kurios operose naudojamos nuo seniausių iki šių laikų.

„Opera „Lokys“ daugialypė: bus ausiai malonių ir nesudėtingų klausyti dalių, tačiau pasitaikys ir bjauriai skambančių ar net ausį rėžiančių, šokiruojančių elementų. Visa tai susijungs į vientisą ir unikalų operos muzikinį audinį. Dirbdami kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru siekiame muzikinių spalvų, kolorito, muzikos tembro įvairovės, ypatingos nuotaikos ir ekspresijos“, – pasakojo dirigentas.

Intriguojantis siužetas

Viena sėkmingiausių šio amžiaus lietuviškų operų – Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) „Lokys“ – po 22 metų, anot muzikologų, sulaukė „intriguojančios traktuotės“ Klaipėdos teatre.

Atgaivindamas dar 2000 m. sukurtą operą, kurios libretą pagal Prospero Mérimée novelę „Lokis“ parašė Aušra Marija Sluckaitė, Klaipėdos teatras ją skyrė vieno savičiausių šalies kompozitorių 90-ajai gimimo sukakčiai.

Muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, šią operą kūręs antrą kartą, šį kartą dirbo su režisieriumi Gintaru Varnu. Jųdviejų suburta menininkų komanda – scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, patyrę ir jauni solistai – sukūrė savą mistinės istorijos apie grafo-vilkolakio kruvinas vestuves traktuotę.

Trečiosios B. Kutavičiaus operos ir pirmosios, parašytos didžiajai operos scenai, siužetas – tai tikras mistinis trileris, intriguojantis įtemptu, magijos kupinu siaubo pasakos siužetu, muzikos ekspresija, autentiškų jausmų galia.

Įtampa: iš B. Kutavičiaus muzikos ir literatūrinės P. Mérimée fantazijos nutapytame paveiksle atsiveria mistifikuota XIX a. Žemaitija su pagonimis, burtais ir vilkolakiais. / M. Aleksos nuotr.

Klausytojas nukeliamas į laukinį kraštą – Žemaitijos gūdumą, kur iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša grafaitei, o po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą.

Paskutiniame dar gyvam esant išleistame P. Mérimée kūrinyje XIX a. Žemaitija vaizduojama kaip egzotiškas kraštas, civilizacijos paribys, pagoniškų burtų ir magijos persmelktas pasaulis.

B. Kutavičius yra prisipažinęs, kad pats niekuomet nebūtų pasirinkęs šio Lietuvą kaip barbarų kraštą interpretuojančio siužeto, tačiau nuo seno svajojęs parašyti tradicinę operą – tokią, kokios buvo rašomos XIX a. Šią galimybę ir suteikė A. M. Sluckaitės perdirbtas legendinio prancūzų rašytojo novelės siužetas, supynęs tradicines operos temas – meilę, mirtį ir likimą.

Operinės ornamentikos šedevras

„Naujajame „Lokio“ pastatyme susitiko giminingos sielos. Stipri komanda sukūrė operą-reiškinį", – po premjeros rašė teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Tai nėra eksperimentas, tai visomis prasmėmis įtaigus kūrinys. „Jei aplinka būtų atidesnė klasikiniam menui, jei muzikos dažniau klausytume, galėtume atpažinti visas šios operos dalis. Dabar įvairių transliacijų metu galima išgirsti daugelį pasaulio kompozitorių ir retai kada – lietuvių kūrėjus, tarp jų – ir B. Kutavičių. O jo muzika – kerinti. Paprastai tariant – labai graži. Jos grožis dramaturgine prasme įvairus, atveriantis begalę skirtingų meninių peizažų, asociacijų, įvaizdžių... Jis – mistinis ir realus, jis – kinematografinis ir dramaturginis, jis – unikalus ir repetityvinis“, – sako teatro kritikė.

Ji akcentuoja: „Čia visą instrumentų polifoniją gali nutraukti vieno instrumento garsas, o tą garsą – tyla. Čia instrumentalistai pūtikai viduryje veiksmo palieka orkestrą, o vestuvių polonezas skamba iš įrašo. Polifoniškumas derinamas su minimalizmu. Ir tai – ne paradoksai, o skoningi junginiai, itin būdingi B. Kutavičiui ir talentingai perteikti naujosios premjeros kūrėjų.“

Anot D. Šabasevičienės, šios operos muzikiniai perėjimai labai gražūs, jie nekontrastuoja, susiję su kūrinio nuotaikos kaita. Dažniausiai šiuos junginius lydi solo partijos arba chorai. Opera pilna kontrastų, perkusiją keičia styginiai ar klavišiniai instrumentai, o ši įvairovė skoninga ir viliojanti.

„Kūrinys – kupinas netikėtumų ir leidžiantis vystytis patiems netikėčiausiems dramaturgijos vingiams. „Lokys“ tapo operinės ornamentikos šedevru, dėl kurio verta vykti net į Klaipėdą“, – rašė teatrologė. Tarsi atliepdamas šią mintį Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvas kauniečius į šią operą kviečia jiems patogiausiu būdu – atvykdamas gastrolių į Kauną.

Tai tikras mistinis trileris, intriguojantis įtemptu, magijos kupinu siaubo pasakos siužetu, muzikos ekspresija, autentiškų jausmų galia.

Talentingi solistai

Operos „Lokys“ scenoje – publikos pamilti kviestiniai ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai. Pražūtingos grafo Šemetos ir jo mylimosios Julijos meilės pinklės įsuks žinomus solistus – Kauno valstybinio muzikinio teatro trupės narį Andrių Apšegą ir Juditą Butkytę-Komovienę.

Aštuoniolika vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose sukūręs A. Apšega – tai grafas Tasilas operetėje „Grafaitė Marica“; Ministras Pirmininkas operetėje „Vienos kraujas“; Misteris X legendiniame pastatyme „Misteris X“ – už šį vaidmenį 2018 m. atlikėjas buvo nominuotas „Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui“ operos-operetės nominacijoje.

J. Butkytė-Komovienė nuo 2009 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė. Solistės talentas atsiskleidė atliekant šiame teatre sukurtus vaidmenis: „Sevilijos kirpėjo“ Rozina, Buratinas to paties pavadinimo Jurgio Gaižausko operoje. J. Butkytė-Komovienė – tai Kerė („Sesuo Kerė“), Amūras, Damigela („Popėjos karūnavimas“), Mergina („Frank'Einstainas – XXI amžius“), Veronika („Veronika“), Boni Parker („Boni ir Klaidas“), Mari Sanšain („Čikaga“), Venera („Orfėjas pragare“), Virėjukas („Undinė“) ir kiti. 2016 m. solistė nominuota „Padėkos kaukei“ Metų vaidmens kategorijoje už Rouzmerės vaidmenį miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“.

Istoriją stebinčiu Profesoriumi taps solistas Vladimiras Prudnikovas. Žiūrovai išgirs Tadą Jaką (Daktaras), Jovitą Vaškevičiūtę (Grafienė), Aureliją Dovydaitienę (Vienaakė senė), Mindaugą Rojų (Maršalka), Šarūną Šapalą (grafo antrininkas), Virginijų Pupšį (Pranciškus, grafo tarnas), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chorą (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) ir orkestrą.

Muzikiniai iššūkiai įveikti

Anot muzikologės Astos Andrikonytės, spektaklyje pinasi daug prasminių sluoksnių, ryški skirtingų kultūrų ir tikėjimų susidūrimo tema, įprasminta ir operos muzikoje. „Lokyje“ skamba pagoniški užkeikimai ir autentiškas evangelikų choralas, liaudies muzikos stilizacijos, žemaitiškos oracijos ir modifikuotas XIX a. nežinomo autoriaus polonezas, vietoje tradicinių operos arijų – rečitatyvinė iškalba. Ir operos librete, ir muzikoje susitinka senasis ir modernus pasauliai.

„Pagarba dirigentui M. Staškui, turbūt pirmajam supažindinusiam klaipėdiečius su B. Kutavičiaus orkestrine partitūra. Visi atlikėjai verti pagyrimo – jie padarė maksimumą. B. Kutavičiaus melodijos ir rečitatyvai kelia operos solistams nemažai rūpesčių ir užduočių. Ypač maloniai nustebino Profesorių įkūnijęs V. Prudnikovas. Itin raiškiai dainavo, kalbėjo ir rečitavo Daktaras – T. Jakas“, – įspūdžiais dalijosi muzikologė, muzikos kritikė Živilė Ramoškaitė.

Įtampa: iš B. Kutavičiaus muzikos ir literatūrinės P. Mérimée fantazijos nutapytame paveiksle atsiveria mistifikuota XIX a. Žemaitija su pagonimis, burtais ir vilkolakiais. / M. Aleksos nuotr.

Anot muzikologės Laimutės Ligeikaitės, vaidmenis kūrę dainininkai verti gerų žodžių ir dėl įdėto nuoširdaus darbo, ir dėl jo rezultato. B. Kutavičiui svarbus veikėjų emocinis paveikumas, intonacijos „tiesa“, o dainininkai gerai perprato savo vaidmenų retorikos ypatumus ir statytojų traktuotę.

„Pagal ją matuojant, patikimiausią ir stabiliausią liniją vedė šios operos senbuvis, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro versijoje dainavęs V. Prudnikovas (Profesorius), kurio sceninė patirtis bet kokį pastatymą pakylėja į aukštesnį kokybės lygmenį. A. Apšega sukūrė emocingo, žmogiškos ir žvėriškos prigimties draskomo Grafo Šemetos vaidmenį. Svarbu, kad tai jis sugebėjo perteikti ne vien vaidyba, bet ir balso raiška“, – akcentuoja L. Ligeikaitė.

Kas? Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Lokys“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Kovo 22 d. 18.30 val.

Gruodį po didžiausias šalies arenas keliausiantis Brodvėjaus miuziklas – baudžiamojo teisingumo satyra, pasakojanti apie dvi dėmesio ir pripažinimo siekiančias nusikaltėles, vieną kurių scenoje ir įkūnys B. Ignatavičiūtė. Charizmatiškosios „Čikagos“ nusikaltėlės Velma Keli ir Roksė Hart prieš žiūrovų teismą stos jau netrukus: gruodžio 20-ąją miuziklas atkeliauja į Kauno „Žalgirio“ areną.

Tarp intensyvių repeticijų radusi kelias laisvas akimirkas B. Ignatavičiūtė su „Kauno dienos“ skaitytojais pasidalijo patirtimis miuziklo užkulisiuose ir papasakojo apie jos laukiančius iššūkius.

– Miuziklas ypatingas tuo, kad reikia ne tik dainuoti, bet ir vaidinti, kone nuolat šokti. Kuriai iš šių sričių tobulinti prireikia daugiausia dėmesio?

– Laiko reikia visoms šioms išvardytoms veikloms. Jau intensyviai repetuojame su spektaklio statytojais ir kolegomis, bandome prisiminti, kas buvo prieš ketverius metus, bet kartu atrandame daug naujų dalykų. Visi nėrėme į „Čikagos“ repeticijas su didžiuliu užsidegimu, nes tai tarsi svajonės išsipildymas. Ne kartą visi tyliai kamputyje pakalbėdavome, kaip būtų šaunu, jei atgytų „Čikaga“, ir štai! Džiaugsmas ne tik mums, bet ir galimybė žiūrovui. Legendinį miuziklą „Čikaga“ galės pamatyti visi, kuriems nepavyko to padaryti prieš keletą metų, kurie klausinėjo, laukė ir tikėjosi.

Kiekvienas pasirodantis šiame miuzikle stengiasi lyg pagrindinis artistas ir deda maksimalias pastangas tiek vaidindamas, tiek šokdamas ir dainuodamas.

Kalbant apie šokius... Aš dievinu šokius, dar smagiau, kai tai reikia suderinti su dainavimu. Išlaikyti vokalinę liniją ir nedusti – labai sunku, tačiau tai daryti – malonumas ir azartas vienu metu. Juk tuo metu jautiesi visaverčiu ir visapusišku žmogumi. Dėl šios priežasties bandau prisijaukinti bėgimą, kad atsirastų fizinė ištvermė, nes jos šiame spektaklyje per daug tikrai nebus.

– Spektaklyje vaikams „Tinginėlių kaimas“ važiavote riedlente, supotės milžiniškose sūpynėse, miuzikle „Boni ir Klaidas“ be jokių skrupulų iš antro aukšto nusileisdavote į pirmą įsikibusi į stulpą, nepaisant to, kad avėdavote aukštakulnius. Ar pastangų prireiks ir šį kartą?

– Dar ir kokių! Šiuo metu intensyviai sportuoju ir lankau pole dance treniruotes. Kūnui reikia prisiminti tam tikrus niuansus ir, žinoma, būtų gerai, kad mėlynės iki gruodžio 15 d. spėtų pradingti.

„Čikaga“ – tikras iššūkis kiekvienam solistui. Mes neturime už ko pasislėpti, tad kiekvienas pasirodantis šiame miuzikle stengiasi lyg pagrindinis artistas ir deda maksimalias pastangas tiek vaidindamas, tiek šokdamas ir dainuodamas. Turime atiduoti visas jėgas ir net panaudoti įtaigą kiekvienoje miuziklo scenoje.

– Velma Keli: kokia ji jūsų akimis?

– Velma Keli – energijos bomba. Jei kažko jai prireikė, turi vykti čia ir dabar, nėra žodžių „vėliau“ ar „palauk“. Jei vienas noras įgyvendintas, žaibišku greičiu jos galvoje gimsta naujas planas, koreguojama esama situacija. Ji strateguoja. Velmai nesvarbus šalia esantis, ji tiesiog impulsyvi, savanaudė ir egoistė... Velma pasitikinti savimi, seksuali, kerinti, užburianti, žinanti, ko nori, tam tikrais momentais – stačiokiška, tačiau nepailstanti, judanti savo užsibrėžto tikslo link. Ji gyvena čia ir dabar. Niekam nevalia stoti jai skersai kelio.

– Ar reikia peržengti per save norint į ją įsikūnyti?

– Ar lyginu ją su savimi? Esame labai skirtingos, tačiau tam tikrų panašumų galbūt ir galėčiau atrasti – tai spontaniškumas ir greita reakcija. Daugiau tarp mudviejų bendrumų nerandu. Na, nebent tai, kad abi norime į sceną! Joje savęs tikrai netausoju ir negailiu, nes tik taip galiu atrasti personažui sukurti reikiamų spalvų. Sunkiausia atliekant šį vaidmenį būti akiplėšiškai ir tiesmukai, tačiau dedu visas pastangas, kad tai pasiekčiau. Su kiekviena repeticija jaučiu, kaip Velma Keli tarsi pradeda kunkuliuoti manyje, bet labai džiaugiuosi, kad tai vyksta tik repeticijų metu.

– „Čikagos“ siužete kalbama apie pasiklydusį teisingumą, beprotišką garbės troškimą. Koks bus miuziklo „Čikaga“ finalas?

– Visus norėčiau pakviesti į miuziklą „Čikaga“, nes tik žiūrovas gali nuspręsti: kaltos Velma Keli ir Roksė Hart ar ne.

Iššūkis: „Išlaikyti vokalinę liniją ir nedusti – labai sunku, tačiau tai daryti – malonumas ir azartas vienu metu“, – sako B. Ignatavičiūtė. / D. Matvejevo nuotr.

– Miuziklo herojės sako: „Kad ir kur būtum, ką darytum, gyvenimo prasmė – šviesti spindinčia žvaigžde.“ Esate solistė, jus lydi gerbėjų aplodismentai. Tai vargina ar džiugina? Kaip rasti pusiausvyrą tarp scenos ir tikrojo gyvenimo?

– Vargintų tikriausiai, jei tai vyktų nuolat, tačiau aš per daug dėmesio nesulaukiu, tad kiekvienas komplimentas ar savotiška kritika leidžia pasijusti pamatytai ir išgirstai. Žinoma, visada malonu sulaukti žinučių ar dėmesio iš atsitiktinių žmonių, kurie yra matę mane scenoje ir pasidalija įspūdžiais kartu su manimi. Tai džiugina ir motyvuoja, kad mano darbas buvo pastebėtas.

Rasti pusiausvyrą tarp scenos ir tikrojo gyvenimo buvo sunku karjeros pradžioje. Uždarius teatro duris, mintyse vis sukdavosi dainos, tekstai, ieškojau personažų tiesiog stebėdama praeivius, gyvenau spektaklyje be pauzių. Nesakau, kad dabar nesikartoju tekstų vairuodama, bėgiodama ar tiesiog eidama gatve, tačiau dabar tai kur kas lengviau. Galbūt atsiranda patirtis?!

– Kuo žiūrovus stebins „Čikaga“?

– Bus daug šviesų ir garso. Jei rimtai, šis spektaklis vizualiai labai patrauklus. Jame susipina dainavimas, šokis, vaidyba, šokio ant stulpo elementai. Juk tai taip nekasdieniška ir netikėta. Šiame miuzikle dirba labai daug talentingų ir nuostabių žmonių, kurių kiekvienas dega tuo, ką daro. Ir viskas tik dėl jūsų, mieli žiūrovai. Kviečiu kiekvieną pamatyti ir išgirsti, o jei sakysite, kad jau matėte, siūlau šį pasimatymą pakartoti, nes kiekvienas spektaklis yra unikalus, kiekvienas naujas artistas suteikia savitos energijos, spalvų ir emocijų. Jų mes turime! Ateikite ir atidarykime miuziklo „Čikaga“ uždangą kartu su „All That Jazz“.

„Kartais atrodo, kad patirtys, kurias išgyvenau scenoje, mane taip pat efektyviai moko gyventi, kaip ir realaus gyvenimo akimirkos. Iš kiekvieno vaidmens vis ką nors pasiimu – idėją, vertybę ar tiesiog įkvėpimą.

Lapkričio 24 d. kartu su 21-uoju pulku iš Gaetano Donizetti komiškos operos atvyksiu į Kauną, kur Nacionaliniame Kauno dramos teatre vėl tapsiu Mari iš „Pulko duktė“. Tad labai tikiuosi, kad publika kuo gausiau ateis į susitikimą su pašėlusia Mari!“ – pasakoja solistė.

– Jūsų sukurti vaidmenys pelnė jums Metų solistės vardą. Ir Sofi operoje „Rožės kavalierius“, ir Mari „Pulko dukteryje“ kovoja už savo meilę ir tikslus. Matyt, sėkmė tikrai aplanko tuos, kurie atkakliai siekia pergalių?

– Negalėčiau pasakyti, kad gyvenime vaikausi pergalių, o dažnai kūrybinis procesas man atneša daugiau laimės nei pats rezultatas. Šiuo atveju sėkmė aplankė ne tik mane, bet ir abiejų pastatymų kūrybines komandas, visus, kurie, kad ir mažiausiu palytėjimu, prisidėjo kuriant šiuos spektaklius. Gal todėl ir jaučiu, kad Auksinis scenos kryžius ne visai priklauso man. Už jį esu skolinga visam būriui menininkų.

Judesyje: spektaklio kūrėjai didelę reikšmę suteikė ir choreografijai. / M. Aleksos nuotr.

– Jūs kilusi iš muzikų šeimos, tačiau susieti savo gyvenimą su muzika nebuvo jūsų pirmasis pasirinkimas?

– Tiesa! Ilgai svajojau apie psichologės kelią, iki šiol mane labai domina ši sritis. Ypač žavėjo kriminalinė psichologija, tačiau taip atsitiko, kad su psichologijos studijoms reikalinga matematika man buvo tikrai prastai (juokiasi).

– Solistės profesiją viename iš interviu pavadinote balansavimu ant lyno. Kodėl?

– Visų pirma todėl, kad dainavimas – kaip sportas: viena bemiegė naktis, fizinis ar emocinis nuovargis, net ne laiku suvalgyti riešutai ar šokoladas gali labai sunkinti darbą. Visada balansuoji ieškodamas geriausios fizinės, psichologinės, galiausiai, balso formos. Labai svarbi disciplina, psichologinė higiena. Pavyzdžiui, jei vakare žiūrint filmą išspausiu ašarą, kitą dieną tai tikrai atsilieps dainavimui. Tačiau kiekvienas dainininkas unikalus ir kiekvieno ištvermė, galimybės, poreikiai taip pat skiriasi. Svarbu gerai pažinti savo kūną ir kaip jis veikia.

– Gal sunkumus palengvina tai, kad turite muzikalią šeimą, kuri visada gali padėti, patarti? Gal kreipiatės patarimų į buvusius dėstytojus, profesijos autoritetus?

Labai svarbi disciplina, psichologinė higiena. Jei vakare žiūrint filmą išspausiu ašarą, kitą dieną tai tikrai atsilieps dainavimui.

– Mano artimiausi žmonės – sužadėtinis, tėveliai ir sesuo – pati geriausia palaikymo komanda. Jie man yra ir atgaiva, ir motyvacija. Turiu keletą nuostabių dėstytojų, korepetitorių, kurių nuomone ir patarimais pasitikiu ir vadovaujuosi.

– Baigdama studijas Londono Karališkojoje muzikos akademijoje sulaukėte kvietimo dalyvauti perklausoje į Ciuricho operos studiją ir buvote į ją priimta. Ciuricho teatre dainavote keliose operose ir parengėte pagrindinių vaidmenų. Gal galima apie juos papasakoti plačiau? Teko dainuoti ir su Edgaru Montvidu?

– Ciuricho operos teatre praleidau dvejus metus. Smagu, kad rudenį ten vėl sugrįšiu, tik šįkart jau viešnios teisėmis: atliksiu Alisos vaidmenį Pierangelo Valtinoni operoje vaikams „Alisa stebuklų šalyje“. Labai džiaugiuosi, kad galėjau dainuoti tokiuose spektakliuose kaip Wolfgango Amadeaus Mozarto opera „Užburtoji fleita“, Georgo Friedricho Händelio oratorija „Belšazaras”, Gaetano Donizetti komiška opera „Viva la mamma” ar Boriso Musorgskio opera „Borisas Godunovas”. Beje, pastarajame ir susibičiuliavome su E.Montvidu. Nors bendrų scenų su juo neturėjome, po jo didžiulės dueto scenos susitikdavome teatro kavinėje paplepėti ir išgerti taurės vyno.

– Jums teko dirbti ir Lietuvos, ir užsienio scenose, pažinti užkulisių gyvenimą. Ar jie labai skiriasi, ko išmokote ar patyrėte?

– Negaliu teigti, kad labai skiriasi. Tiesa, užsienyje darbas daug griežčiau organizuotas vien dėl didesnio teatro darbuotojų ir atvykstančių menininkų skaičiaus. Tai turi ir savų pranašumų, ir trūkumų. Labiausiai nustebino ir nuginklavo operos pasaulio žvaigždžių paprastumas ir žmogiškumas. Jokio susireikšminimo, vien pagarba ir palaikymas kiekvienam kolegai.

– Tarp gausybės savo veiklų ir vaidmenų radote laiko atvykti į savo vaikystės miestą Klaipėdą ir sukurti energingą, geraširdę Mari iš „Pulko duktė“? Ar ši partija kelia daug vokalinių iššūkių solistei?

– Užtenka vien perversti klavyrą, kad suprastum, jog Mari scenoje būna beveik visą operos trukmę ir pailsėti neturi nė penkių minučių. Mari iš dainininkės reikalauja visko: puikaus vokalinio, aktorinio ir fizinio pasirengimo. Visos jos arijos labai skirtingos, o Mari per operą išgyvena visą emocijų skalę – nuo nevilties ir beprasmybės iki meilės euforijos. Man buvo be galo gera sugrįžti į savo gimtąjį miestą ir susipažinti su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru ir jo šiltu kolektyvu, o mėnuo repeticijų man tam tikra prasme buvo kaip atostogos. Laisvu nuo repeticijų laiku godžiai traukiau į plaučius pušimis ir jūra dvelkiantį orą, klaidžiojau jaukiomis Klaipėdos senamiesčio gatvelėmis.

– Kaskart operoje tenka persikūnyti į vieną ar kitą vaidmenį ir įdėti į jį dalelę savo širdies. Ką jūs pasiimate iš tų vaidmenų?

– Kartais atrodo, kad patirtys, kurias išgyvenau scenoje, mane taip pat efektyviai moko gyventi, kaip ir realaus gyvenimo akimirkos. Iš kiekvieno vaidmens vis ką nors pasiimu – idėją, vertybę ar tiesiog įkvėpimą.

Įtampa: Mari scenoje būna beveik visą spektaklį – keičiasi tik jos scenos partneriai. / M. Aleksos nuotr.

– Sakoma, kad kiekvienas solistas turi savo svajonių partiją. Kokia jūsų svajonė?

– Mano svajonių partija galbūt nuskambės labai keistai, nes jos niekada negalėsiu atlikti, mat ji parašyta bosui. Labai norėčiau sudainuoti Mefistofelį Charles‘io Gounod „Fauste”! Iš savo balso tipui skirtų vaidmenų labai laukiu Siuzanos W.A.Mozarto „Figaro vedybose“ ir kada nors Lulu Albano Bergo operoje „Lulu”.

– Kokiose scenose gerbėjai jus galės išgirsti artimiausiu metu?

– Dainuoju Lietuvoje, Šveicarijoje, Austrijoje. Lapkričio 24 d. kartu su 21-uoju pulku iš G.Donizetti komiškos operos atvyksiu į Kauną, kur Nacionaliniame Kauno dramos teatre vėl tapsiu Mari iš „Pulko duktė“. Tad labai tikiuosi, kad publika kuo gausiau ateis į susitikimą su pašėlusia Mari!

Išbandymai solistams

Prieš metus Klaipėdoje pastatytas spektaklis iš karto sulaukė publikos pripažinimo ir atnešė apdovanojimus pagrindinio vaidmens – Mari – atlikėjoms: „Auksinis scenos kryžius“ skirtas operos solistei Linai Dambrauskaitei, o profesionaliojo meno kūrėjų apdovanojimas „Pagauk bangą“ – operos solistei Ritai Petrauskaitei.

Pajūryje dažnai skamba operos šūksniai: „Už viltį ir meilę! Valio geriems laikams! Tik pirmyn!“. Juk operos „Pulko duktė“ siužete aptariamos problemos amžinos kaip pasaulis: tautų negebėjimas susitarti, meilė tarp skirtingų luomų atstovų... Nors G.Donizetti Paryžiaus pripažinimą atnešusi opera iki šiol tampa išbandymu solistų balsams, tačiau suteikia daug malonių akimirkų jos klausantiems žiūrovams.

Į Kauną „Pulko duktė“ duktė atvyksta su balsingais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir kviestiniais solistais, tad lapkričio 24-ąją dainuos L.Dambrauskaitė – Mari, Mindaugas Jankauskas – Tonijas, Liudas Mikalauskas – Sulpicijus, Dalia Kužmarskytė – Markizė de Berkenfyld, Valdas Kazlauskas – Kapralas, Modestas Narmontas – Hortenzijus, Virginija Kochanskytė – Hercogienė de Krakentorp, Kristina Gudelytė – Šokių mokytoja, Kęstutis Nevulis – Notaras.

Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai bus atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.

Pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir kurti nepaprastai spalvingą personažą. Jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do atliekant bene žymiausią visų laikų tenoro ariją „Pour mon âme“ (Mano sielai), pramintoje tenorų Everestu.

Mari – lyg atradimas

Ne veltui Mari vaidmens atlikėja solistė L.Dambrauskaitė, kaip rašė meno kritikė Asta Andrikonytė, tapo didžiausiu pirmosios „Pulko duktė“ premjeros atradimu. „Paprastai sopranams tenka vaidinti lyriškas įsimylėjėles, o Mari partija trykšta bravūra ir komizmu, nors nestokoja ir nuostabių lyrinių arijų. L.Dambrauskaitė sužibėjo temperamentu ir aktoriniu lankstumu, o jos savito tembro, skaidrus lyg varpelis sopranas liejosi ir bravūriškose koloratūrose laisvai, žaismingai tarsi paukštelio čiulbėjimas – visos vokalinės viršūnės skambėjo nepriekaištingai“, – akcentavo A.Andrikonytė.

Jaunos dainininkės karjera klostosi įspūdingai. Neseniai ji įkūnijo netipišką heroję ir Ciuricho operoje – parengė pavydo akinamos primadonos vaidmenį pašiepiančiame operą G.Donizetti farse „Viva la Mamma“. Ciuricho teatre L.Dambrauskaitė dainavo net keliose operose kaip jo operos studijos stažuotoja, o prieš tai studijavo Londono karališkojoje akademijoje.

Nuotaika: kaip ir dera romantinėje komedijoje, įveikę kliūtis M.Jankausko ir L.Dambrauskaitės personažai galiausiai švenčia meilę. / M. Aleksos nuotr.

Dar 2015-aisiais artistė debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) Barbarinos vaidmeniu operoje „Figaro vedybos“, atliko jį ir teatro gastrolėse Izraelyje, paskui LNOBT sukūrė reikšmingą Taisės vaidmenį Georgo Friedricho Händelio operoje „Aleksandro puota“, o neseniai – ir Sofi Richardo Strausso „Rožės kavalieriuje“. Puiki buvo ir jos Semelė Georgo Friedricho Händelio „Semelėje“ Vilniaus baroko operos teatro spektaklyje Vilniuje.

„L.Dambrauskaitės Mari – gaivališka, temperamentinga, organiška, jos vokalas skambus, stiprus, techniškai puikiai parengtas“, – rašė muzikologė Jūratė Katinaitė.

Tonijas – M.Jankausko svajonė

„Tonijo partija – labai sudėtinga. Šiai tenoro partijai reikia labai lakaus lengvo balso ir puikios technikos. Vien tik pirmo veiksmo arija visiems puikiai pažįstama ir laukiama dėl žymiųjų devynių aukštųjų do. Ne kiekvienas lyrinis tenoras gali tokį iššūkį priimti", – sako M.Jankauskas.

Kad šis personažas išvystų rampos šviesą, teko daug dirbti: solistas pasakojo rengęsis ne tik muzikinei partijai, bet tobulinęs vaidybą. "Juk „Pulko duktė“ – komiška opera su kalbamaisiais dialogais, tad prireikė nemažo aktorinių žinių bagažo. Galiu pasidžiaugti, kad man teko laimė kaip aktoriui dalyvauti dramos spektakliuose, režisuotuose tokių grandų kaip Jonas Jurašas, Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas, tad įgyta patirtis ir žinios labai padėjo kuriant personažą", – sakė solistas.

Pagal režisierės Jūratės Sodytės sumanymą operoje M.Jankausko personažas – jaunas alžyrietis, kuris vėliau tampa prancūzų karininku. "Spektaklyje apstu choreografinių užduočių, kurias reikia įgyvendinti, tad rengiantis tenka padirbėti individualiai su menamais kolegomis, kad kiekvienas reikalaujamas judesys prisitaikytų būtent prie mano kūno plastikos. Belieka nedaug laiko iki spektaklio pristatymo Kaune, kai džiugesys ir jaudulys užpildys mano krūtinę, o klausytojai išgirs ir išvys, kaip meilė nugali viską! Labai visų laukiu“, – sako M.Jankauskas.

Solistos pastangos neliko nepastebėtos meno kritikų. Anot muzikologės Živilės Ramoškaitės, Tonijaus vaidmenį kūręs M.Jankauskas šią užduotį atliko labai sėkmingai. „Su kiekvienu muzikiniu numeriu jo dainavimas pildėsi spalvomis ir tikslia emocine raiška. Šviesus jo tenoras gerai skambėjo visame diapazone, solistas lengvai įveikė sudėtingesnes techniškai vietas ir jautriai padainavo lyrinius numerius. Labiausiai, žinoma, intrigavo, kaip jam pavyks garsioji pirmojo veiksmo arija, trumpai įvardijama „Pour mon ame“, su devyniomis aukštosiomis do. Ir ką gi, solistas ją atliko labai sėkmingai, raiškiai, be įtampos, kokybiškai nuskambėjo viršūnės“, – akcentavo Ž.Ramoškaitė.

Pirmas pastatymas Lietuvoje

G.Donizetti pelnė šlovę tėvynėje ir už jos ribų savo komiškomis operomis ir istorinėmis dramomis „Ana Bolena“ ir „Liučija di Lamermur“. Galiausiai G.Donizetti, kaip ir jo amžininkai, bel canto stiliaus kūrėjai Gioachino Rossini ir Vincenzo Bellini, panoro įsitvirtinti viename didžiausių to meto Europos operos centrų – Paryžiuje. Ir jam pavyko: per dvejus savo gyvenimo čia metus (1838–1840) jis sugebėjo gauti užsakymų ir pristatyti savo kūrybą visuose keturiuose Prancūzijos sostinės operos teatruose.

1840 m. vasarį teatre „Opéra Comique“ įvykusi pirmos kompozitoriaus operos prancūzišku tekstu premjera iš pradžių sulaukė aštrios kritikos dėl nevykusio atlikimo. Tačiau netrukus „Pulko duktė“ tapo populiariu spektakliu ir ilgam išliko teatro repertuare.

Operos finale skambanti arija „Salut à la France“ (Valio Prancūzijai!) tapo neoficialiu Prancūzijos himnu. Jis daugelį dešimtmečių skambėjo spektakliuose, rodomuose visos Prancūzijos operos teatruose nacionalinės šventės – Liepos 14-osios proga.

Opera netruko pelnyti publikos simpatijų ir kitose šalyse. XIX a. viduryje opera buvo rodoma ne tik Naujojo Orleano, Niujorko, Londono operos teatruose, bet ir tuomet Prūsijos Karalystei priklausiusios Klaipėdos miesto teatre, vadovaujant impresarijui Franzui Eduardui Morohnui (1841–1859).

Manoma, kad „Pulko duktė“ buvo sukurta per vos kelias savaites. „Niekuomet netrukdavau atlikti darbo, kurį moku geriausiai; daugiausia laiko ir pastangų man kainuodavo sukurti būtent tą lengvabūdiškumo įspūdį, už kurį dažniausiai būdavau peikiamas“, – sykį prisipažino kompozitorius. Tai liudija ir šios operos muzika, trykštanti nerūpestinga linksmybe, tačiau iš dainininkų reikalaujanti kone pirotechnikos efektus primenančio vokalinio meistriškumo ir aktorinių sugebėjimų.

Paryškinu visiems žinomą tiesą, kad žmogus gerai jaučiasi savoje terpėje, kad ir kokia nesuprantama ar nejauki ji atrodo aplinkiniams.

Laiminga pabaiga garantuota

Originalų libretą operai sukūrė Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as ir Jeanas-François-Alfredas Bayard’as. Jame išlaikomi visi romantinės komedijos elementai: absurdiška priešistorė (mūšio lauke surastą mergaitę augina visas kareivių pulkas), mylimieji iš priešingų stovyklų, kuriems tenka įveikti aplinkinių priešiškumą, kad galėtų būti drauge, ir laiminga pabaiga.

Skirtingai nuo italų opera buffa, dainuojamus rečitatyvus prancūziškoje opéra comique atstoja kalbamieji intarpai. Opera pasakoja našlaitės Mari istoriją. Rasta mūšio lauke ir užauginta prancūzų armijos seržanto Sulpicijaus pulke, mergina tampa jo markitante – su pulku keliaujančia maisto, drabužių ir atsargų tiekėja – ir laimingu pulko talismanu.

Mari įsimyli vietinis jaunuolis Tonijas, kuriam ir ji neabejinga. Norėdamas būti arčiau mylimosios, Tonijas įstoja į prancūzų kariuomenę. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga teta Markizė de Berkenfyld (vėliau paaiškėja, kad ji ir yra tikroji Mari motina) išsiveža Mari ir stengiasi užtikrinti jos luomui derančią padėtį visuomenėje. Ji mėgina atpratinti Mari nuo pulke įgytų stačiokiškų manierų, moko gražaus dainavimo ir superša ją su savo luomo jaunikiu.

Mari sielvartauja ilgėdamasi pulko draugų ir mylimojo, bet nedrįsta priešintis mirusio tėvo ir motinos valiai. Tačiau Tonijas nepasiduoda: su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir visus įtikina savo meile Mari. Markizė atlyžta ir leidžia Mari pasirinkti tą vyrą, kuriam priklauso jos širdis.

Iš karo lauko į rūmus

Pristatydama šią operą Lietuvos publikai režisierė J.Sodytė sumanė perkelti veiksmo vietą ir laiką iš Napoleono armijos karo veiksmų Austrijoje (1805–1815) į Alžyro Nepriklausomybės karą (1954–1962).

„Kertinė „Pulko dukters“ siužeto tema, man tapusi atspirties tašku, yra pasirinkimo laisvė. Alžyro pasipriešinimo judėjimui prieš prancūzų kolonistus buvo svarbi ne tik tautos laisvė, bet ir kiekvieno žmogaus laisvė rinktis. Operoje svarbi ir dar viena pasirinkimo laisvės apraiška: jokia politinė jėga ar moralinė pareiga negali užkirsti kelio meilei. Antrame veiksme pagrindinė operos veikėja Mari iš karo lauko sąlygų Alžyre persikelia į rūmus Paryžiuje, kur tampa trapesnė ir pažeidžiamesnė, nors aplinka čia saugesnė ir gražesnė. Taip tarsi paryškinu visiems žinomą tiesą, kad žmogus gerai jaučiasi savoje terpėje, kad ir kokia nesuprantama ar nejauki ji atrodo aplinkiniams“, – apie savo idėjas pasakojo režisierė.

Scenografė Sigita Šimkūnaitė operai sukūrė kontrastingą scenovaizdį: pirmas veiksmas tvoskia tropiniu karščiu, o antras dvelkia rafinuotu prancūzų aukštuomenės gyvenimo šaltuku.

Beveik 100 Agnės Kuzmickaitės šiam spektakliui sukurtų kostiumų pabrėžia šį kontrastą: kariškiai dėvi stilizuotas uniformas, alžyrietės – tradicinius hidžabus, o prancūzų damos – tuo metu kūrusių mados grandų Yves’o Saint Laurent’o, Christiano Dioro ir Coco Chanel įkvėptas sukneles, kostiumėlius ir aksesuarus.

Spektaklio kūrimo komandoje dirbo muzikos vadovas Martynas Staškus, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Romantiškų jausmų peripetijas teatro scenoje įkūnija KVMT choras ir baleto artistai.

Kas? Opera „Pulko duktė“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Lapkričio 24 d. 18.30 val.

Stato antrą kartą

– Prie operos „Lokys“ pasirodymo scenoje prisidedate antrą kartą: kuo panašūs ir skirtingi kūrybiniai ieškojimai?

– B.Kutavičius operą „Lokys“ parašė 2000 m., tad didžiuojuosi, kad šį kūrinį teko „pačiupinėti“ nuo pat jo užgimimo, t. y. dalyvavau operos kūrimo procese. Kompozitorius kvietėsi pas save į namus, mes apie šią operą daug diskutavome. B.Kutavičius klausė mano nuomonės, kokie solistai labiausiai tinkami jo sukurtiems vaidmenims, tad Grafo partijai aš rekomendavau solistą Vytautą Juozapaitį, Julijos – Ireną Zelenkauskaitę, Profesoriaus – Vladimirą Prudnikovą, Senės – Veroniką Povilionienę.

2000 m. opera „Lokys“ buvo pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Aš kaip operos muzikos vadovas ir dirigentas turėjau garbės dirbti kartu su režisieriumi Jonu Jurašu. Darbas buvo labai įdomus, daug diskutavome. Prisimindamas tą laiką, galiu konstatuoti, kad buvau jaunas, drąsus ir kūrybingas statytojas, nes kompozitoriui siūlydavau vieną ar kitą muzikinį-meninį sprendimą. B.Kutavičius į pasiūlymus žiūrėjo palankiai ir juos priimdavo. Puiku, kad muzikos vadovas dalyvauja operos sukūrime nuo pat pradžios. Gal tas geranoriškumas ir lėmė darnų visos komandos darbą apvainikavusį rezultatą – sėkmingą operą „Lokys“. Džiugu, kad ši opera LNOBT nugyveno ilgą ir gražų sceninį gyvenimą, o suomių įrašų kompanija „Ondine“ išleido ir tarptautinei publikai pristatė lietuvišką kompaktinę plokštelę „Bronius Kutavičius. Lokys“.

Džiaugiuosi, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo rudens sezono pradžiai pasirinko būtent B.Kutavičiaus operą „Lokys“, kurią pristato su gražia dedikacija – skiria kompozitoriaus 90-mečiui. Pasiūlymas statyti šią operą man buvo malonus ir įdomus, nes pasirinktas režisierius Gintaras Varnas. Kartu su G.Varnu teko kurti jau ne vieną spektaklį. Vienas iš ryškiausių mūsų bendrų darbų – 2003 m. LNOBT pastatyta G.Verdi opera „Rigoletas“. Mačiau ir daugiau G.Varno režisuotų operų, tad galiu konstatuoti, kad šis režisierius jaučia muzikos pulsą, teksto gilumą ir publikai pristato įstabius kūrinius. Manau, kad ir operos „Lokys“ pastatymas Klaipėdoje sulauks publikos pripažinimo.

Statant „Lokį“ Klaipėdoje, man sunkiausia atsikratyti 2000-ųjų premjeros garsų, nes juos puikiai atsimenu. Rinkdamasis solistus šiai premjerai, stengiausi į kūrinį pažiūrėti naujai, atsikratydamas pirminio pastatymo prisiminimų, ir smagu, kad į perklausas susirinko daug išskirtinių balsų solistų. Nauji pastatymo solistai (išskyrus Profesoriaus partijos atlikėją V.Prudnikovą, dainavusį pirmajame „Lokio“ pastatyme) labai įdomiai dirbo, stengėsi, ieškojo savitų vaidmenų spalvų, tad man ir režisieriui beliko pasiūlyti idėją ir vystyti naują spektaklio istoriją.

Ir aš operos muzikoje randu daug naujo. B.Kutavičiaus parašyta muzika tam labai palanki, nes ji sudaro sąlygas kurti vis naujas muzikines interpretacijas.

Beje, sostinėje jaučiamas didelis susidomėjimus šiuo nauju „Lokio“ pastatymu. Mačiusieji spektaklį su dideliu susidomėjimo laukia naujos versijos, o jaunimui jį išvysti tiesiog būtina.

Kelios solistų sudėtys

– Kuo išskirtiniai operos „Lokys“ veikėjai?

– Profesorius V.Prudnikovas, nors jau yra dainavęs Profesoriaus partiją, ją atranda naujai ir ruošia su dideliu užsidegimu ir kūrybiniais ieškojimais. Šią partiją su jaunatvišku užsidegimu rengia ir jaunas, bet publikai gerai žinomas solistas Kšištofas Bondarenka. Jis šiame vaidmenyje publikai pateiks kitus atspalvius nei V.Prudnikovas.

Grafo Šemetos arba jo antrininko partijos patikėtos solistams Andriui Apšegai ir Šarūnui Šapalui. Jiedu su jaunatviška energija ir šio laikmečio potėpiu gludina jiems patikėtus vaidmenis.

Labai skirtingos ir Julijos partijas atliksiančios solistės Gunta Gelgote, Ieva Barbora Juozapaitytė ir Judita Butkytė-Komovienė. Kaip gerai, kad B.Kutavičius sukūrė tokį unikalų Julijos portretą, kuriame lieka tiek galimybių skirtingoms interpretacijoms. Pastebiu, kad šios solistės daug dirbo individualiai, gilinosi į patikėtas partijas ir kiekviena turi savitą požiūrį į herojės išgyvenimus. Kaip paaiškėjo, Julijos partija – jų svajonė.

Gilių dvasinių išgyvenimų draskomos Grafienės vaidmuo nėra didelis, tačiau labai ryškus ir reikšmingas tiek muzikiniu, tiek emociniu požiūriu. Norint jį atlikti, reikia būti ne tik geru dainininku, bet ir aktoriumi. Džiugu, kad šią partiją ruošia Jovita Vaškevičiūtė ir Loreta Ramelienė, kurioms puikiai sekasi.

„Lokys“ sujungs visas priemones, kurios operose naudojamos nuo seniausių iki šių laikų.

Labai džiaugiuosi, kad Daktaro partiją dainuos jaunas solistas Tadas Jakas, neseniai debiutavęs R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Tai labai perspektyvus solistas. T.Jaką ir jo balsą labai puoselėjame, norime, kad įgautų dar daugiau patirties ir tai taptų jo puikiu startu dar didesniems vaidmenims. Daktaro partiją puikiai dainuoja ir dar daugiau sceninės patirties turintis solistas Aurimas Raulinavičius.

Operoje „Lokys“ dainuos publikos pamilti Klaipėdos muzikinio teatro solistai Aurelija Dovydaitienė, Dalia Kužmarskytė (Vienaakė senė), Mindaugas Rojus (Maršalka), Farshad Abbasadi (Maršalka – grafo antrininkas), Šarūnas Juškevičius, Virginijus Pupšys, Kęstutis Nevulis (Pranciškus, grafo tarnas) ir teatro choras (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas).

Visas partijas ruošia dvi ar net trys atlikėjų sudėtys, o publikai dėl to tik įdomiau, nes išgirs, pamatys daug skirtingų personažų spalvų. Visi spektakliai bus unikalūs, tad rekomenduoju išvysti kuo daugiau operų „Lokys“ su skirtingomis sudėtimis.

Kaip mistinis trileris

– Kokia operos „Lokys“ muzika?

– B.Kutavičiaus kūryboje daug gamtos ir jos reiškinių garsų vaizdavimo. Žmogaus pojūčiai ir išgyvenimai čia tarsi susitapatina su gamtos virsmais. Operoje išgirsite ir folkloro (pvz., kanklių skambesys) ar saloninės muzikos (pvz., polonezo) motyvų. Nuskamba gamtos ar gyvūnų skleidžiami garsai (pvz., žuvėdrų klyksmas). Fone girdėti bažnytinės muzikos motyvai – tonalūs, gražūs choralai. Ir visi šie elementai jungiasi į operos partitūrą.

B.Kutavičius operoje „Lokys“ panaudojo visas operai būdingas priemones – rečitatyvus, kalbamuosius tekstus, arijas, duetus, šokio elementus; ne tik orkestre, bet ir scenoje gros muzikantai; bus daug muzikinių garsinių efektų, naudojamų teatre. „Lokys“ sujungs visas priemones, kurios operose naudojamos nuo seniausių iki šių laikų.

Opera „Lokys“ daugialypė: bus ausiai malonių ir nesudėtingų klausytis dalių, tačiau pasitaikys ir bjauriai skambančių ar net ausį rėžiančių, šokiruojančių elementų. Ir visa tai susijungs į vientisą ir unikalų operos muzikinį audinį. Dirbdami kartu su teatro orkestru, mes siekiame muzikinių spalvų, kolorito, muzikos tembro įvairovės, ypatingos nuotaikos ir ekspresijos. Norime klausytojus tiesiog įtraukti į Prospero Mérimée novelės „Lokys“ sūkurį.

– Apie ką ši opera pasakoja žiūrovams?

– „Lokys“ – „mistinis trileris“, intriguojantis įtemptu, magijos kupinu siaubo pasakos siužetu. Opera sukurta pagal Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretą, kuriame autorė interpretuoja P.Mérimée novelėje „Lokys“ (1869) atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją. Ji nukelia publiką į „laukinį kraštą“ – Žemaitijos gūdumą, kur iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša grafaitei, o po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą.

Operos herojams kyla daug vidinių priešpriešų ir klausimų: „Manyje tūno žvėris. Ką su juo daryti? Paleisti? Įsimylėti? Kalbėtis?“ Tai kelia aliuzijų net su šiandiena: vyksta karas, kas gali sutramdyti išsiveržusį žvėrį.

Publikai kalbame apie tai, kad reikia kovoti su mumyse tūnančiu žvėrimi. O jį galėtų nugalėti tikėjimas ir meilė. Tačiau kiekvienam siūlome rasti savus atsakymus.