– Per muges matome jaunus žmones, kurie parduoda įvairiuose indeliuose sudaigintų sėklų. Visi akcentuoja, kaip sveika valgyti tuos daigus. Ar taip iš tikrųjų yra?

– Didžiausia bėda, kad, turėdami 15–20 daržovių, esame save nuskurdinę. Negauname vitaminų, fermentų, enzimų, mūsų organizme nėra fermentų, kurie skaido augalų celiuliozę, ląstelieną. Tik perlaužus ląstelę iš jos pasisavinami vitaminai ir fermentai.

Genetiškai žmogus užkoduotas užaugusiam svogūnui, grūdui, saulėgrąžai. Daiguose yra auksinų. Jeigu iš tų daigų padarytų sulčių ir jų įliptume į ląstelių kultūrą, kur auga vėžinės ląstelės, jos dvigubai ar trigubai greičiau pradėtų augti.

Vitaminai ir fermentai vaidina antraeilį, trečiaeilį vaidmenį. Auksinai ir geberelinai turi kancerogeninių savybių. Pakitusią ląstelę, nuvargusią ląstelę su kancerogenu, be vitaminų, be enzimo, be fermentų jie paveikia taip, kad ląstelėje slypinčius pagedusius genus paskatina ne atsistatyti, o daugintis.

Kol kas venkite genetiškai nepriimtinų daigintų grūdų, sėklų ir kitų augalų, ypač pačių daigų. Tiek japonų, tiek Kanados mokslininkai tam nepritaria. Jie pritaria vientisų augalų vartojimui.

– Kaip tik akcentuojama, kad daigai suteiks stiprybės, bet sergantiems vėžiu ar turintiems polinkį į vėžį žmonėms jis tiesiog viską atvirkščiai daro – dar labiau sugriauna?

– Žmogus to daigo gauna nedaug. Jeigu jis gautų grūdų košės, tyrės, penkių grūdų košės, šešių grūdų košės, tada jis gautų visas statybines medžiagas ir visas medžiagas savireguliacijai. Iš daigų žmogus irgi gauna daug vitaminų ir fermentų, bet taip pat ir kancerogenų: giberelinų ir auksinų. Jie reikalingi augalams, o ne žmogui.

Būkime atidūs ir su daigais nežaiskime. Ypač tai aktualu mergaitėms ir berniukams iki 15 metų, kol nesusiformavusi lytinė sistema, nesusiformavę hormonai, nes daiguose yra moteriškų ir vyriškų hormonų, t. y. astrogenų ir progesteronų, kurie iškreipia natūralią fiziologinę eigą. Tai ypač aktualu nėščiosioms iki trijų mėnesių, kada formuojasi audiniai.

-  Kam iš tikrųjų naudingas putinas?

Kai daržoves kramtome, sukramtome tik kas 500-ąją ląstelę

– Žinoma, putino žievėje jau seniai surasta priešnavikinės medžiagos, o uogose yra visi vitaminai, kurių mums reikia kasdienybėje. Bet putino žievėje ir uogose yra medžiagų, kurios nuo seno žinomos kaip veikiančios gimdą, tad, pastojusios moterys, venkite putino uogų. Moterys, pas kurias nereguliarūs mėnesinių ciklai, venkite putino uogų. Vyrams, jeigu turite polinkį į piktybinius navikus, ypač prostatos, venkit putino uogų.

Palikite jas vartoti apysveikiems žmonėms. Jeigu mėgstate uogas, tai putino uogas pakeiskite šaltalankiais, šermukšniais, juodaisiais ir raudonaisiais serbentais. Su putinu reikėtų elgtis atsargiau. Moterims reikėtų apie tai visada pasakyti savo akušeriui-ginekologui, paklausti, ar galima vartoti putino uogas.

– LRT RADIJO klausytoja domisi, ką patartumėte, norint išgydyti migreną?

– Migrena yra smegenų badavimo ženklas. Dėl kažkokių priežasčių (dažniausiai dėl streso) spazmuoja smegenų kraujagyslės, kurios maitina nervines ląsteles, vadinamas neuronais, jų ataugas – aksonus ir dendritus.

Badaudama nervinė ląstelė duoda ženklą – man blogai, man trūksta energijos, medžiagų, vitaminų, fermentų. Padarykite paprastą bandymą – prisotinkite organizmą paprasčiausiomis mėgstamomis daržovių tyrėmis, dviem stiklinėmis. Tai darykite kokį mėnesį. Be to, vaistinėje yra įvairių preparatų, kurie mažina spazmus.

– O kodėl būtina iš daržovių padaryti tyrę?

– Pokalbio pradžioje sakiau – tik perlaužtos augalinės ląstelės atiduoda savo turinį. Kai daržoves kramtome, sukramtome tik kas 500-ąją ląstelę. Mikseriu susmulkintos daržovės atiduoda daugiau ląstelių turinio.

Kodėl pasideda migrena, neaišku. Gal nervinei ląstelei trūksta energijos molekulių. Mūsų kepenyse kas sekundę, kas minutę turi budėti 100 ml gliukozės.

Legendos, kad, po navikinių susirgimų, infarkto, insulto negalima cukraus, tėra legendos. Cukrus virsta gliukoze. [...] Prisotinus organizmo nervines ląsteles gliukoze, energijos „benzinu“ ir vitaminais, dings migrenos priepuoliai.

– Tai iš kokių daržovių reikėtų daryti tą tyrę?

– Burnos receptoriai visada žino, ko jiems reikia, ko jie nori. Pabandykite vieną kivį, vieną avokadą, vieną svogūno dalelę, česnaką. Gausite gausybę medžiagų, kurios sudarys organizmui prigimtinį rojų. Visi suprantame, kad be vandens negalime, be mėsos negalime, be baltymų negalime, be riebalų negalime, bet, kad be vitaminų gyvename mėnesių mėnesiais, net nekreipiame dėmesio.

– LRT RADIJO klausytoja domisi, kokia jūsų nuomonė apie vandenį – ar tikrai būtina išgerti tuos rekomenduojamus du litrus per dieną?

– Gerti reikėtų po du gurkšnius vandens tiek, kiek išgalite. 700–800 ml yra gyvybiškai būtini. Išskiriame 3 l skysčių ir juos turime gauti atgal, bet priskaičiuokite ir kavą, ir arbatą, ir sriubą. Perdėtas skysčių išgėrimas, pavyzdžiui, stiklinė vienu kartu, labai atskiedžia skrandžio fermentus. Jūs padarote didžiulę žalą virškinimui, virškinimo sistemai. Viršenybę pradeda imti puvimo bakterijos, mėsos fermentas laksto ir šūkauja – mėsa, kur tu.

Fermentai mūsų suvalgytą maistą suvirškina tada, kai yra su juo kontakte. Du gurkšnius reikėtų išgerti kas 10–15 minučių. Matau jau daugelį studentų, geriančių po trupučiuką, žmonių troleibusuose, viešose vietose, eilėse laukiančių. Tad pasinaudokite dviejų gurkšnių taisykle ir gerkite, kiek galite.

– LRT RADIJO klausytoja domisi, kodėl kartais skelbiama, kad musmirės yra vartojamos?

– Musmirėse esantys alkaloidai tinka tik esant sarkomai, mezoteliomai. Pasaulyje tęsiami eksperimentai Kanados ir Amerikos onkologijos ir mitybos institutuose. Po keleto metų žinosime. Šiuo metu yra pasiteisinusi vienintelė ugniažolė, taip pat turinti alkaloidų, kaip ir musmirė, kuri neveikia sveikų ląstelių, o veikia piktybines.

– Ar kepti grybai kenkia sveikatai?

– Išlydykite naminio sviesto ir visada pasikepkite grybus, ypač rudmėses. Rudmėsės labai „atremontuoja“ kaulų čiulpus. Rudeniop pasigardžiuokite ir išvalykite kaulų čiulpus, kurie atsakingi už kraujodarą. Tiesiog tai yra kraujo ląstelių gimdyklos. Grybuose esančios medžiagos labai padeda vadinamosioms „gimdyto“ sveikas, geras ląsteles. Tad pirmyn su grybais į sveikatą.

– Kai kurie mano, kad grybus pirmiausia reikia apvirti, o tik po to apkepti. Ar vis dėlto grybus galima iš karto kepti?

– Grybai yra pabarstyti dievulio, patys grybai pasižymi priešgrybelinėmis ir priešbakterinėmis medžiagomis. Virimo metu nuplauname grybą labai jau intensyviai, o tada pakepame. Grybe esantys eteriniai aliejai susijungia su riebalais ir vienas malonumas tada valgyti grybus su svogūnais, spirgučiais. Tai sena baltų tradicija, nevenkite jos ir net svečiui paruoškite tokį gaminį.

– LRT RADIJO klausytoja domisi, kaip būtų galima sau padėti, esant dideliam skrandžio rūgštingumui?

– Kai jaunystėje mokiausi įvairiose medicinos mokykloje, klajodamas po Tolimuosius Rytus ir Azijos šalis, visada sutikdavau rūgštingumo padidėjimą vertinti kaip skrandžio dugno uždegimą. Skrandžio dugno uždegimą reikia išgydyti su miškine sidabražole, gysločio lapais, miškinės sidabražolės nuoviru.

Reikėtų arbatinį šaukštelį vaistažolių virinti pusę valandos pusėje litro vandens ir sugurkšnoti per dieną pasilenkiant, kad būtų sutepta viršutinė skrandžio dalis. Jūs sumenkinsite uždegimą. Žinoma, ekstra atveju yra paprastas preparatas – frutinas. Tai yra kalcio karbonatas ir pektinai.

Visiškai neutralizuoti druskos rūgšties skrandyje negalima. Tai nusikaltimas, nes nebus kuo emulguoti riebalų. Nebus, kuo paruošti riebalus tolimesniam skaldymui. Vien kepenų išskiriamos tulžies rūgštys nepajėgios, būtina druskos rūgštis.

Dėl streso, dėl įvairių neadekvačių gėrimų sutrinka skrandžio veikla ir išsivysto skrandžio dugno uždegimas. Tada beatodairiškai pradeda skirtis druskos rūgštis, kuri yra ir net navikinių susirgimų priežastis. Po kelių minučių, kai išgeriate sidabražolės, gysločio, medetkos nuovirą, visada gurkštelėkite savo mėgstamo aliejaus. Tai gali būti saulėgrąžų, alyvuogių, graikiškų riešutų aliejus. Pagal kišenę ir pomėgį.

– Ar galima vartoti ir linų sėmenų aliejų?

– Sėmenų aliejus yra lietuviškas. Jeigu toleruoja burnos receptoriai, nes ne visi ligoniai, ne visi sveiki mėgsta. Skonio receptoriai turi apspręsti – galima ar negalima vartoti.

– Sakoma, kad geriausia gerti tik žalią arbatą. Kaip tai vertinate?

– Žalia arbata yra gaminama iš tos pačios žaliavos, kaip ir juodoji arbata. Žemės rutulyje arbatmedžiai yra vieni, tik, naudojant įvairias technologijas, gaminama žalia, juoda arbata ir įvairūs dariniai.

Viena tik noriu perspėti – jeigu patinka juoda arbata, prašau, gerkite ją, bet visada žinokite savo kraujospūdį. Arbatžolėse yra daug kofeino. Jeigu kraujospūdis padidėjęs ir jūs išgeriat kofeino, išgerti vaistai eina perniek. Taip pat yra ir su kava.

Keiksnojame kartais vaistus, kad jie nepadeda, o keturis ar penkis puodelius žalios arbatos ar kavos išgeriame, padauginame kofeino. Yra žmonės, kurių nervų sistemos receptoriai labai jautrūs kofeinui. Taip, tonizuoja, bet pakelia kraujospūdį, gresia insultas, infarktas. Būkite atsargūs.

– LRT RADIJO klausytoja, reaguodama į jūsų pastabą apie kavą, tvirtina, kad jai, negeriant kavos, kaip tik yra negerai. Ji per dieną išgeria keturis puodelius kavos. Ar galima gerti tiek daug kavos?

– Jeigu spaudimas žemas – pirmyn. Galite iki šešių puodelių per dieną išgerti. Tonizuoja ne tik kofeinas, bet ir dervos. Kava nėra vien tik kofeino vergė. Joje yra dervų, o dervos burnos receptorius veikia tonizuojančiai. Tik pirkite gražias pupeles – ne juodai rudas, o šviesiai rudas. Būsite darbinga, reikli.

Viso pokalbio su J. Ruole klausykitės įraše.

Dažniausiai žmogus per gyvenimą įsimyli keletą kartų, o viena amžina meilė – labai retas dalykas, sako psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė. Jos teigimu, „netgi tos laimingos poros, kurios visą gyvenimą nugyvena kartu ir išlaiko meilės jausmą, paprastai prieš tai vis tiek yra turėję nepavykusią jaunystės meilę.“

G. Petronienė pabrėžia, kad, jei meilė atneša vien skausmą ir ašaras, tai yra visai ne meilė, o tiesiog priklausomybė nuo meilės. Psichoterapeutė taip pat primena garsaus rašytojo Gabrielio Garcia Marquezo žodžius: „Nė vienas žmogus yra nevertas tavo ašarų. O tas, kuris jų vertas, tavęs nepravirkdys.“

Apie meilę ir priklausomybę nuo jos su G. Petroniene kalbėjosi LRT Televizijos laidos „Ryto suktinis“ vedėja Zita Kelmickaitė.

– Meilė – gražus jausmas, bet šalia jos driekiasi kiti labai negražūs jausmai – pavydas, kančia, kerštas, neišsipildžiusios svajonės. Ar tai yra pilna meilės jausmų gama? Tai – natūralus dalykas?

– Šis klausimas – sudėtingas. Viena vertus, jeigu nebūtų meilės, tai žmogus ir nesikankintų taip stipriai. Jis tikrai turi būti atsivėręs, patikėjęs, kad bus laimingas būtent su tuo žmogumi, kad leistų save skriausti, atstumti, nemylėti. Taigi pradinis meilės jausmas turi būti. Tačiau sveikam žmogui, stipriai asmenybei kažkuriuo momentu turėtų įsijungti ir savisaugos pojūtis: na, ir kas, kad aš taip stipriai myliu, bet jeigu man neatsako tuo pačiu, arba, jei ir atsako, bet mes nesutariame, pykstamės, ta meilė po truputėlį tampa nepakeliama. Tuomet reikia nuspręsti, kad mums nepakeliui, nors ir labai stiprus jausmas buvo, reikia ieškoti žmogaus, su kuriuo sutarčiau arba kuris atsakytų tuo pačiu.

– Palaukite, abu sako, kad myli, ir negali gyventi. Kodėl?

– Vienas dažniausiai vis dėlto myli mažiau, nes, jeigu abu iš tikrųjų myli, tai kažkokią bendrą kalbą randa. Bet dažniausiai vienas tik sako, kad myli, o labiau myli save arba iš viso nemoka mylėti. Paprastai labiau myli moterys. Net yra tokia labai garsi knyga „Moterys, kurios myli per stipriai“. Kažkodėl nėra knygos „Vyrai, kurie myli per stipriai“. Moterys kartais myli taip stipriai, kad atsiranda priklausomybė nuo meilės, kaip nuo narkotikų. Jos visą laiką skambina, kontroliuoja, įkyriai prašo, laukia ir negali atsikabinti. O vyrai tuo metu myli stikliuką, darbą ar kažkokį hobį.

– O kaip suprasti, kad labiau myli save?

– Manau, žmogus, kuris myli, bent jau visada deda pastangas dėl tų santykių. Galbūt jis nėra labai įsiklausantis, mielas, geras, bet jis stengiasi, kalbasi, pasako savo poreikius, girdi kito, jis kuria kažkokį gyvenimą. O jeigu labiau myli save, tai nutinka taip, kad arba labiau myli savo darbą, arba savo hobius, arba buteliuką. Žodžiu, neinvestuoja savo energijos į santykius.

– Kodėl vienos moterys įsimyli be atsako, o kitos mato, kad atsako nėra ir stengiasi ieškoti kito partnerio? O tos pirmosios – ne. Jos nelaimingos, jos žudosi, ir kitąkart pražudo ir tą mylimą žmogų.

– Be atsako įsimyli paprastai tos moterys, kurios savo tėvų šeimoje matė tokią pačią meilę be atsako. Jos matė, kad motina šokinėja aplink tėvą, rūpinasi, daro valgyti, o jis tiesiog leidžiasi būti mylimas, kartais ją netgi iškoneveikia ar susiranda kitą moteriškę. Taigi joms nuo vaikystės meilė siejasi su kančia. Joms tarsi atrodo, kad jeigu myli, turi kentėti. Ir jeigu kažkoks geras žmogus joms siūlo draugystę, rūpinasi jomis, jos sako: ai, kažkaip neįdomu, jis per geras, man patinka „blogiukai“.

Na, jeigu žmogus sako, kad jam patinka sudėtingi žmonės, kad būtų kažkoks iššūkis, tai tokį ir gauna. Jos net neįsivaizduoja, kad gali būti laimingi santykiai, kad jie gali būti ir įdomūs, ir visko pilni. Bet jos yra įpratę, kad turi būti negerai, ir netgi netiki, kad yra normalių vyrų, su kuriais galėtų būti gerai, arba kad jie atkreips į jas dėmesį.

– O amžina meilė neegzistuoja? Jūs, psichologai, pripažįstate amžiną meilę, kai žmogus negali įsimylėti nei antrą, nei trečią kartą?

– Statistiškai tai labai retas atvejis. Netgi tos laimingos poros, kurios visą gyvenimą nugyvena kartu ir išlaiko meilės jausmą, paprastai prieš tai vis tiek yra turėję nepavykusią jaunystės meilę. Taigi dažniausiai žmogus įsimyli keletą kartų.

Bet iš tikrųjų yra žmonių, kurie myli vienas kitą po 40 metų, bet tos poros turi truputėlį kitas taisykles. Visų pirma, jie abu vienas kitą idealizuoja. Nelaimingos meilės atveju moteris idealizuoja vyrą arba vyras moterį, jei nelaimingai yra įsimylėjęs narcizišką moterį. O čia jie abu idealizuoja vienas kitą ir jie turi ką veikti kartu. Jie kartu žiūri filmus, galbūt sportuoja, gal keliauja. Nelaimingos meilės atveju toks turiningas gyvenimas kartu nevyksta. Jie dažnai net neturi apie ką šnekėti. Jie arba tiesiog užsiima buitimi, arba aiškinasi santykius: amžini nepasitenkinimai, priekaištai, ašaros.

– Būna tokių amžinų aukų, kurios visada nelaimingai įsimyli ir kurių vyras būtinai būna arba koks nors alkoholikas, arba jai kailį karšia. Kaip jos visą laiką užmina ant to paties grėblio?

– Čia yra fantastiškas reiškinys. Aš irgi esu apie tai daug kartų galvojusi. Pavyzdžiui, moteris myli alkoholiką, ir tas alkoholikas, tarkime, susiima – nueina į anoniminių alkoholikų grupę, meta gerti. Tai yra atvejų, kad moteris tada susiranda kitą alkoholiką, šitas jai nebeįdomus. Tai gana keistas atvejis. Žmogui tarsi nuolat reikia būti auka.

Viena vertus, jai taip įprasta. Kita vertus, tai susiję ne tiek su meile, kiek su baime. Tokios moteriškės labai bijo likti vienos. Viena bute tiesiog neištvertų, jai baisu, nyku, ji visiškai neturi normalaus santykio su savimi. Kitos nebijo likti vienos, bet joms atrodo, kad į jas, kaip į moteris, niekas nežiūrės: arba šitas alkoholikas, arba niekada niekas nei komplimento nepasakys, nei sekso nebus. Taigi jos nepasitiki savimi kaip moterimi.

Trečios turi iš viso keistų baimių, pavyzdžiui, kad tas alkoholikas ją užmuš. Kartais iš tiesų pagrasina, sako, kad jei paliksi, tai tavęs gyvos nebus, ir vaikus atimsiu, ir turto neatiduosiu, gyvensiu su kokia meiluže už sienos. Vienu žodžiu, jos įbaugintos, jos bijo tokių dalykų, kurie paskui realiai niekada nenutinka.

Na, ir dar yra moterų, kurios bijo visuomenės nuomonės, kurioms svarbu būti ištekėjusiomis, turėti partnerį, nes jeigu neturi, tai yra antrarūšė. Tokia moteris nesijaučia vertinga kaip žmogus. Taigi yra daug tokių dalykų, kurie nieko bendro su meile neturi.

– Ar sutikote savo praktikoje žmonių, kurie nesugeba mylėti?

– Deja, taip. Yra žmonių, kurie taip stipriai įsigilinę į savo problemas, yra tokie egocentriški, kad jie neturi ką duoti. Jie visą laiką galvoja vien apie save.

– Ir jie nesugeba mylėti?

– Nesugeba mylėti ir nesugeba įsijausti į kitą žmogų. Psichopatinėms asmenybėms, narcizinių bruožų turintiems žmonėms labai trūksta empatijos. Jie visą laiką jaučiasi esantys pasaulio bamba, visą laiką susirūpinę savimi. Blogiausia, kad jie ir savo vaikų nelabai gali mylėti, ne tik vyro ar moters.

– Ar psichologijos, psichiatrijos moksle įvardijama, kas yra meilė?

– Šitas klausimas yra labai sudėtingas. Organizuota daugybė kongresų, konferencijų, bandyta vienaip ar kitaip įvardinti, sudėtingų apibrėžimų sukurta. Vienas bendras dalykas tuose apibrėžimuose yra tas, kad žmogus, kurį tu myli, tau visą laiką rūpi. Galvoji, kuri bendrą gyvenimą, ne į save esi susikoncentravęs.

– Savo praktikoje arba gyvenime esate sutikusi daug mylinčių žmonių?

– Pas mane dažniausiai ateina nelaimingi žmonės. Jeigu meilė yra tikra, žmogus yra gana laimingas ir jis pas psichologą retai eina. Tai, deja, retai sutinku. Bet esu sutikusi, užsiimdama savo hobiais. Tarp keliautojų yra labai daug stiprių šeimų: vienas kitą supranta, turi ką veikti kartu, vienas kitą palaiko daug metų. Galbūt aistra mažėja. Kai kuriems žmonėms, kai aistra sumažėja, ypač vyriškiams, atrodo, kad reikia ieškoti kitos moters. O kiti žmonės suranda savo išeičių ir netapatina aistros, įsimylėjimo su ta tikrąja draugyste ir pasitikėjimu vienas kitu.

– Ar buvo tokių atvejų, kad ateina moteris ir sako: padėkite, aš taip jį myliu, bet jis manęs –  ne? Arba atvirkščiai: aš ją taip myliu, o ji manęs – ne.

– Čia labai įdomi tema. Vienas variantas, kai tos nelaimingos meilės santykio net nėra. Kaip sakoma liaudiškai, panelė svaigsta, o vaikinas arba apie tai net nežino, arba jam tikrai ji neįdomi, arba jis tikrai turi kitą. Taip dažnai būna jaunoms būtybėms, kurioms reikia kažką idealizuoti. Aplinkui vaikšto daug šaunių vaikinų, bet jie neįdomūs, o tas – nepasiekiamas, todėl atrodo kažkoks ypatingas. Arba kokią nors žvaigždę įsimyli. Tai reiškia jai dar nereikia realaus vyro, jai reikia apie kažką pasvajoti.

Tokių moteriškių būna ir vyresnių, kur, atrodo, jau laikas nebesvajoti. Jos pasąmoningai visai nenori gyventi su realiu vyru. Tad išsirenka tokius, kurie su jomis kasdienybėje nebus. Nes galbūt turėjo kokį baisų tėvą, kuris smurtavo ar pan. Jos bijo pačių santykių ir išsirenka neprieinamus vyrus, ir tada sako: man nesiseka. Nors iš tikrųjų jos savotiškai nenori, bijo, ir, jeigu pasiseks, tada bus dar blogiau. Šitos iš viso neužmezga santykių.

Dar yra tokios, kurios turi porą, kartu gyvena, bet vyras jų chroniškai nemyli: vieną dieną ji neįtinka, nes negraži, kitą dieną – bloga šeimininkė, jis nuolat neištikimas. Jos protu dažnai supranta, kas vyksta, bet neturi jėgų [pokyčiams], nes visos jėgos nukreiptos į jį. Jos nuolat galvoja, ką dar padaryti, kad jį nudžiugintų, arba jo gaili. Dažnai jos tampa psichologėmis ir gelbėtojomis. Sako, kad jo vaikystė buvo bloga, dėl to jis toks piktas, bet aš jam padėsiu, aš jį išgelbėsiu ir jis taps kitoks. Žodžiu, visos pajėgos investuotos į to vyriškio gelbėjimą, į įtikimą jam.

Jos turi nustoti dėti pastangas ir turi iš kažkur gauti palaikymą, nes jos visos labai blogai save vertina. Tokios moterys turi susirasti ar draugų grupę, ar psichoterapinę grupę, kur joms pasakytų: moterie, viskas su tavimi gerai, kur gražiai su jomis elgtųsi, kad jos priprastų prie gero elgesio. Jos turi labai ryžtingai apsispręsti ir investuoti į tai ir laiko, ir pinigų.

Dar jos turi numatyti, kad vyras, kuris buvo iki tol apšokinėtas, į visa tai sureaguos neigiamai. Dažnai tokios moterys negali ištverti kitų žmonių pykčio, jos bėga atsiprašyti. Bet reikėtų kažkaip susivaldyti ir žinoti, kad taip, jis pyks gal savaitę, gal dvi, gal net grasins, bet reikia kažkaip tą iškentėti. Kai jis pamatys, kad ji nebijo ir nebėga atsiprašyti, jis pradės daug geriau su ja elgtis, nes nebevaldys jos tokiais paprastais būdais.

Tačiau svarbiausias dalykas, kad tos moterys dažnai neturi nieko kito, tik tą vyrą. Jos visiškai neturi savo pomėgių, savo gyvenimo, meilės sau. Jų viduje – tuštuma, kurią kiekvieną dieną užpildo tuo žmogumi. [...] Kai jos atranda, kad galima būti tiesiog sau, kažkuo domėtis, kažką veikti, jos atranda naują kvėpavimą, naują gyvenimą.

– Tai ką daryti, kad nebūtų, kaip tame romanse „Aš iš meilės gavau džiovą“? Ar gali būti meilė, kaip romantizuotai įsivaizduojama, be skausmo, tik grožis, bučiniai, apsikabinimai?

– Taip įsivaizduojama, bet viskas natūraliai susiklosto: susitinka du žmonės su skirtingais charakteriais, skirtinga istorija ir susilieja į savaiminę visumą.

Aš pagalvojau, ar yra meno kūrinių, filmų, spektaklių, kur būtų parodytas normalus santykių vystymasis ir kūrimas. Kažkaip, matyt, niekas tuo neužsiima. Tėra vienas kitas geras romanas. Todėl toks jaunimo supratimas apie meilę ir yra. Ir paskui, kai jie įsivaizduoja, kad viskas turi vykti vienaip, o vyksta visai ne taip, jie dar desperatiškai kovoja.

Kažkuris vienas iš tos poros įkyriai prisiriša, jį atstumia, jis dar ir dar skambina, dar siūlosi. Bet kad reikia tiesiog dviem žmonėms susėsti, pasikalbėti, ar jie dera, ar nedera, susitarti, kaip jie elgsis, – menas to nerodo. [...]

Yra tokia graži citata: „Nė vienas žmogus yra nevertas tavo ašarų. O tas, kuris jų vertas, tavęs nepravirkdys.“

– Čia liūdna, jokio optimizmo.

– Kodėl? Gražus posakis. Jis sako: įsimylėk tokį vyrą, kuris nevirkdys tavęs. O jeigu nuolat verki, jeigu meilė tau atneša skausmą, tai reiškia, tokia čia ir meilė. Paprasčiausiai priklausomybė nuo meilės, o ne meilė. [...]

Jeigu iš tikrųjų myli, tai, visų pirma, pats esi laimingas dėl to, kad myli, o antra, tu žiūri blaiviomis akimis, ar yra už ką mylėti, o ne pateisini visokias to žmogaus daromas nesąmones.

„Mėgstu sakyti, kad į ežerą, į kurį neįteka jokios upės ir niekas neišteka, tiesiog susikelia velniai ir jis tampa bala, pelke ar panašiai. Kai mes užsidarome nuo pasaulio, mes pelkėjame“, – sako psichologė psichoterapeutė Aušra Griškonytė, įspėjanti, kad užsisklęsti savyje yra pavojinga.

Pasak specialistės, žmogus yra sociali būtybė ir visiems žmonėms – daugiau ar mažiau – reikia kitų žmonių. O tam, kad užmegztume ir išlaikytume ryšį su kitais, mokėtume bendrauti, svarbu susigaudyti savo emocijose ir mokėti jas tinkamai išreikšti.

Apie emocinį raštingumą su A. Griškonyte kalbėjosi LRT Televizijos laidos „Ryto suktinis“ vedėja Zita Kelmickaitė.   

– Šiandien dažnai išgirstame, jog žmonės nemoka bendrauti. Nenoriu patikėti! Negi žmogus su žmogumi suėjęs neturi apie ką šnekėti, pabūti taip, kad jaustų vienas kitą. Matome tik juoda ir balta, gera ir bloga. O gal yra taip, kaip muzikoje – pustoniai, ketvirtatoniai, tritoniai ir įvairūs mikrotonai?

– Gyvenimas greičiausiai yra toks, kokį patys susikuriame. Mes galime sukurti monochromatinį gyvenimą – juodai baltą. Na, įsivaizduokime, kad visą gyvenimą žiūrime senovinį televizorių, kuris rodo tiktai juodą, pilką ir baltą spalvas. Arba mes galime sukurti spalvingą gyvenimą.

– Bet juodai baltos nuotraukos yra labai išraiškingos.

– Jos išraiškingos, kai retkarčiais jas pavartome. Tačiau jeigu mums nuolat reikėtų žvelgti į tokį vaizdą, tiesiog sunerimtume, kad kažkas nutiko su mūsų gyvenimu. Jeigu taip matome nuo vaikystės, tai greičiausiai priimtume, kad tai yra normalu. Tačiau žmogui gyvenimo spalvų suteikia ne akys, o emocijos. Kai žmogus gyvena kažkaip giliau, mato subtilius gyvenimo niuansus, atsiranda emocinis ryšys su aplinka ir kitais žmonėmis, ir tuomet atsiranda gyvenimo spalvingumas. Ir tada gimsta laimė.

– Ar kiekvienas žmogus gali turėti visą jausmų gamą?

– Gali, bet šito dalyko turi mokytis. Jūs, kaip muzikologė, turbūt pasakysite, kad norint išmokti dainuoti reikia mokytis. Jeigu tik šiaip atversi burną, parėkausi, tai kažkokie garsai iš burnos eis, tačiau to nevadinsime dainavimu ar gražiu dainavimu. Lygiai tas pats yra ir su mūsų emocijomis.

Puiku, kad dabar, pavyzdžiui, vaikų darželiuose vaikučiai yra mokomi emocinio raštingumo. Kartais jie emocijų srityje būna labiau išprusę negu jų tėveliai, n kartų vyresni už savo vaikus. Maži vaikai sako tėveliams: aš dabar pykstu ir noriu pabūti vienas; aš dabar esu nusivylęs.

Paklauskime, kiek suaugusių žmonių gali atpažinti savo jausmus ir juos įvardinti. Čia kalbame apie emocijas kaip savęs suvokimą. Tačiau emocija yra ir ryšys su kitu žmogumi. Žmonės dažnai nesuvokia, kad norint bendrauti su kitu, norint turėti ilgalaikius santykius, mums labai svarbu susigaudyti emocijų pasaulyje.

Tie pustoniai, apie kuriuos kalbėjome, yra ypatingai svarbūs, nes labai dažnai prasti santykiai yra todėl, kad žmonės yra nevėkšlos emocijų srityje, jie arba išvis tų jausmų nesupranta, arba supranta tik tuomet, kai jausmai yra maksimalūs. Na, jeigu žmogus klykia, tai reiškia – pyksta. Jeigu verkia, tai reiškia – liūdnas.

– Jeigu jau myli, tai su kirviu.

– Tačiau iš tikrųjų tokie jausmai būna tik retkarčiais. Dažniausiai būna taip: šiek tiek nerimaujame, šiek tiek esame ramūs, šiek tiek yra džiugesio, šiek tiek liūdesio.

– Pavydo...

– Šiek tiek pavydo. Taigi gali būti tokie kokteiliukai ir, jeigu žmogus nesugeba atrasti ir suprasti tų jausmų, tada santykiai yra tamsus miškas.

– Bet juk yra žmonių, kuriems tarsi nereikia mokytis. Jie ir atidūs, ir nuoširdūs, ir, atrodo, su jų jausmas viskas gerai. O kitas iš prigimties vaikas kaip vilkas, atgrasus, jis visada viską neigia.

– Mes gimstame su skirtingu turteliu. Tačiau klausimas tada kyla toks – ką tėveliai su turteliu, esančiu vaike, padaro. Vaiko emocijos priklauso ir nuo aplinkos, kurioje jis auga. Jeigu tėveliai patys susigaudo jausmų jūroje, moka tuos jausmus parodyti, tai moka vaiką paskatinti, moka kai kur jo jausmus prislopinti. Jeigu vaikas supyko, jis gali kristi, mesti ką nors ir panašiai, tai tėveliai moko jį, kaip tą pyktį išreikšti.

Jeigu vaikas gauna tokių pamokų, tada viskas puiku. Jis tuomet tampa brandžiu, emocijas atpažįstančiu ir valdančiu žmogumi, sugebančiu tuos pustonius pamatyti tiek savyje, tiek kitame. Tačiau jeigu šeimos yra užimtos nežinia kuo – materijos kaupimu, susirūpinimu pačiu savimi ir vaikas yra tik kažkoks objektas, tada jis auga taip, kaip jam gaunasi. Dažniausiai nekaip: tada arba tyliu, arba rėkiu.

Vaikai labiausiai mokosi iš tėvų elgesio. Gali būti, kad tėvai sako, kad taip daryti negalima, o patys taip daro. Vaikas tada supranta: ai, čia jie šneka nesąmones, čia tiesiog reikia galvą linktelėti ir tiek, bet daryti taip, kaip daro jie.

Bet jeigu tėvai iš tikrųjų yra patys išsigandę pasaulio, labai įtarūs ir sako: tu neimk to pyragėlio, gal kažkas nutiks, gal pyragėlis senas ir tavo virškinimas sutriks, tai vaikas gauna labai stiprią žinutę. Mes nuolat gauname žinutes iš aplinkos, o tėveliai yra pirmieji tų žinučių siuntėjai, patys įtakingiausi asmenys mūsų gyvenime. Jeigu ta žinutė labai stipriai nusėda mūsų pasąmonėje, ji po to, be abejonės, valdo mūsų gyvenimą. Toks žmogus jau yra su nepasitikėjimo įdagu. Tad kokie gali būti jo santykiai su kitu žmogumi?

– Ar esate sutikusi jaunų žmonių, kurie ateina pas psichologą ir sako: nemoku išreikšti savo emocijų, aš jaučiu ir žmogų myliu, esu nuoširdus, bet nemoku to parodyti.

– Taip, esu. Žinote, dabar jauni žmonės yra drąsūs. Drąsūs ta prasme, kad jie geba pripažinti, kad kažko nemoka, kad negali, jie nori mokytis. Labiausiai beviltiški, jeigu taip galima pasakyti, mano nuomone, yra žmonės, perkopę 40-metį. Ypač vyrai.

Prisimenu vieną pavyzdį. Skambina kardiologė iš garsios kardiologinės klinikos ir prašo: gal galėtum priimti keletą vyrukų, nes jų kardiologinės problemos labai stipriai susijusios su emocijomis. Jie gyvena sudėtingai, sunkų darbą dirba ir pan. Bet vienas iš viso nepasirodė, o kito žmona skambina ir prašo: gal galėtumėt priimti, bet vyras nenori.

Kokią išvadą daro psichologas psichoterapeutas iš tokio atvejo? Vyras nesuvokia, kad jo emocijos jau gadina jam sveikatą. Jis renkasi buvimo stipriu poziciją: būsiu stiprus, nepasiduosiu, geriau numirsiu, bet nieko nedarysiu. Todėl ir vadinu šituos vyrus beviltiškais, nes jie geriau renkasi mirtį negu gyvenimą su spalvomis, t.y., su emocijomis, jas pažinus.

– Ar kiekvienas psichologas, psichoterapeutas sugeba įžvelgti, kad tokios žmogaus fizinės bėdos yra susijusios su jo dvasinėmis problemomis? Žmogus viską gniaužia savyje, nemoka išreikšti nei skausmo, nei džiaugsmo, nei prieiti prie kito žmogaus, apsikabinti, pasidžiaugti, kaip gerai, kaip man šiandien sekėsi, arba atvirkščiai – pasiguosti, kaip blogai, ašarą nulieti. Ar vis dėlto nereikia to rodyti ir tikrai nieko tokio – vienas vienaip elgiasi, kitas kitaip?

– Mes vis dar nesuprantame, kad mūsų psichika ir kūnas yra viena visuma. Mes negalime perskirti ir pasakyti – čia yra kūno reikalai, čia yra psichikos reikalai, taip pat ir emocijos. Taip nebūna. Taigi turime rūpintis ir tuo, ir tuo. Ką reiškia rūpintis? Na, tai reiškia leisti sau gyventi. Ką reiškia gyventi? Mes dažnai klykaujame – laisvės laisvės, norime laisvės ir įsivaizduojame, kad laisvė – tai bėgu laukais palaidais plaukais.

Iš tikrųjų laisvė yra pasakyti savo mintį, kurią galvoju, leisti sau parodyti jausmą, kurį jaučiu. Ir, aišku, reikia gebėti tai padaryti. Aš gi negaliu klykauti, ar ne? Tiksliau – galiu klykauti, bet žmonės to dalyko nepriims, nes tai bus per aštru. Reikia surasti tinkamiausią išraišką savo jausmui parodyti. Emocinis raštingumas – tai gebėjimas surasti tas išraiškas.

– Ko reikia, kad žmogus suprastų savo jausmus ir mokėtų juose susigaudyti? Kartais žmogus sako: aš pats nežinau, kas man darosi.

– Jeigu žmogus jaučia, kad iš tikrųjų atsiranda kažkokių problemų, kurios jam trukdo gyventi, tai, be abejonės, nereikia vaidinti visagalio ir pačiam tvarkyti tuos reikalus. Reikia ieškoti pagalbos. Dantų patys sau juk netaisome. Čia lygiai tas pats.

Tačiau jeigu kalbate apie tai, kaip išmokti tų niuansų, rasti tų spalvų savyje ir pasaulyje, tai sakyčiau, kelią į tai galima atrasti skaitant grožinę literatūrą. Ji duoda atgaivą ir žodyną, kaip įvardinti visus tuos tonus ir pustonius. Žmonės, kurie nelabai moka bendrauti, kuriems sunku bendrauti, šito žodyno neturi. Spoksodamas į kompiuterį šito žodyno negauni. Tą žodyną gauni leisdamasis į kitų žmonių kūrybą.

– Žmogus, kuris nukentėjo nuo aplinkinių abejingumo ar gal neatidumo, neįvertinimo, ima galvoti: mane išdavė, viskas juoda, jokių pustonių, visi žmonės – kiaulės. Žmogus užsisklendžia, paskęsta savame pasaulyje. Ar tai nėra pavojinga?

– Labai pavojinga. Aš mėgstu sakyti, kad į ežerą, į kurį neįteka jokios upės ir niekas neišteka, tiesiog susikelia velniai ir jis tampa bala, pelke ar panašiai. Taigi kai mes užsidarome nuo pasaulio, mes pelkėjame. Mumyse pradeda veikti ne gyvybė, o atvirkščiai – tarsi mirtis pradeda mus ėsti iš vidaus. Žmogus yra socialus. Jis yra tol žmogus, kol yra su kitais žmonėmis. Kai mes tiktai nutraukiame ryšius su žmonių pasauliu, mes jau truputį tampame ne žmonės. Tą labai svarbu žinoti.

Tai nereiškia, kad mes turime nuolat bėgti bendrauti su kitais. Be abejonės, žmonės yra skirtingi. Vienam reikia daugiau vienatvės – pabūti su savimi, galų gale knygą paskaityti, pasvajoti, pagalvoti. Kitiems galbūt mažiau to reikia. Bet žmonių reikia visiems žmonėms. Kadangi mums visiems reikia žmonių, mes turime gebėti su tais žmonėmis būti, bendrauti, užmegzti ryšį. Emocijos, apie kurias kalbame, tie pustoniai yra neapsakomai tam ryšiui svarbūs.

Aš pastebėjau, kad kai kurie žmonės įsivaizduoja, jog gyvenimo laimė yra susirasti partnerį, kurį jie įsivaizduoja kaip antrą obuolio puselę, ir susiradus jį paskęsti kažkokioje gyvenimo su juo gerovėje, o viso kito pasaulio tarsi nereikia. Tai turbūt yra natūrali stadija, kai du žmonės įsimyli vienas kitą, keletą mėnesių gal nieko ir nereikia, nes vienas kitu džiaugiasi ir pasaulis užsipildo. Tačiau taip tęstis amžinai negali. Tačiau kai kurie žmonės taip ir gyvena atsiriboję nuo pasaulio. Galų gale jie pradeda vienas kito nekęsti, nes, kaip sakiau, į tą ežerą jokios upės nebeįteka. Nebeturi, iš kur pasisemti naujų emocijų.

– Nei jėgos, nei gaivos.

– Absoliučiai taip. Tada prasideda viduje kažkokia košė, kova, tačiau ir išeiti bijo, nes nebemoka užmegzti ryšio su pasauliu. Tai yra labai pavojinga. Aš visada žmonėms, kurie fantazuoja – oi, sutiksiu jį ar ją ir mes dviese susikibę gyvensime – sakau: ilgai negyvensit, bus baisu.

– Jeigu mums reikėtų išmokti pamoką, ką jūs pirmiausiai lieptumėte tokiems žmonėms, kuriems ir į akis sunku pažvelgti, ir ryšį užmegzti, nesvarbu, ar moteriai su vyru, ar vyrui su moterimi, ar apskritai su aplinkiniais? Ką reikia daryti?

– Pirmiausiai pasiūlyčiau savęs paklausinėti – ką aš jaučiu. Klausimas, atrodo, gal šiek tiek dirbtinis, tačiau kai pradedi savęs klausti, pradedi savęs klausyti, tai ohoho kaip atsiveria pasaulis. Supranti, kad yra visokiausių tos jausenos niuansų. Ir dar galima pasižymėti tuos jausmus. Kita vertus, tiems, kurie jau yra beviltiški šituo atžvilgiu, niekada neklausė savęs ir negirdėjo, siūlau pradėti nuo literatūros arba muzikos. Geras kūrinys yra su visokiais pakilimais ir nusileidimais.

– Tai kūrinys gali atverti jausmus?

– Būtinai. Kodėl mes kartais verkiame? Tie, kurie yra tarsi visiški medinukai, kurie savo emocijų nejaučia, sako – žiūrėjau filmą ir nežinia kodėl apsiverkiau. Tas filmas kažkur tavo emocijas užkabino. Taigi tu jas turi, tu esi gyvas, nors demonstruoji pasauliui, kad esi medinis. Paklausyti pasaulio labai svarbu tiems žmonėms, kurie nepažįsta savęs.

– Ką daryti tokiems žmonėms, kuriems draugas sako: klausyk, tu kažkoks užsisklendęs, paniuręs, gal tau to trūksta, gal ano, gal tu pasimetęs, kas tau yra? Žmogus atžagariai atsako, kad pats susitvarkysiu. Kiek galima tam prašalaičiui ar kaimynui, ar bendradarbiui skelbti tokį pavojų? Žiūrėkite, mūsų Onutė ar Birutė buvo tokia gyvybinga, o dabar kažkokia nuliūdusi, susikrimtusi, ji žmonėms buvo atvira, o dabar užsidariusi. Ar tai tikrai pavojaus varpas?

– Taip, tai yra pavojaus varpas. Mes turime būti dėmesingi vienas kitam, nes antraip prarasime artimą žmogų. O juk per gyvenimą milijono artimų žmonių neturėsime, tikrai artimas žmogus yra didžiausias turtas, kurį mes gauname iš gyvenimo. Taigi būkime labai dėmesingi tam artimam, nes jis gali išeiti.

Kai to artimo žmogaus savijauta, emocijos labai stipriai keičiasi, mes iš tikrųjų turime būti dėmesingi. Kartais ta pagalba gali būti pabuvimas kartu, pasiklausymas, kaip tam žmogui sunku arba kartkartėmis reikia paimti jį už rankos ir nuvesti pas specialistą. Tai irgi yra artimo meilė, pagalba.

Aš dar norėčiau pakviesti žmones, kad jie niekada nemanytų, jog užsidaryti, kai sunku, yra gerai. Reikia elgtis priešingai. Kai man sunku, turiu eiti ir dalintis. Dažnai žmonės baiminasi, kad jie nusibos, visi nuo jų pavargs. Bet galų gale tai yra testas, kokie yra tie draugai.

Jeigu draugai nuo manęs pavargsta, kai ateinu ir pasidalinu savo skausmu, liūdesiu ar dar kažkokiais sunkiais jausmais, tai jie tada – ne draugai. Labai svarbu save aušinti, nelaikyti savyje sunkių klausimų. Kartais kai ateinu ir pasidalinu tuo, kas sunku, išgirstu atsakymus. Arba tas kitas artimas žmogus užveda ant kelio, kuris nuveda į atsakymą.

„Gamtoje darboholizmo nėra. Skruzdės nebando visų šapų į skruzdėlyną sutempti, o bitės sunešti viso medaus“, – sako psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė. Lygiai taip pat visų darbų nereikėtų susigriebti ir žmogui, nes tokiu atveju nukenčia ir jis pats, ir jo šeima, ir kartais netgi darbas.

Vis dėlto, įspėja G. Petronienė, artimieji darboholiko neturėtų tempti į paplūdimį ir liepti jam gulėti. „Tai blogas metodas, nes per sunki abstinencija. [...] Darboholikui geriausia būtų labai aktyvios atostogos, panašios į darbą. Pvz., sunkus sportas. Tegul jis plaukia burlente, kalnų slidėmis čiuožia, jam tai bus panašu į darbą, bet smegenys atsipalaiduos“, – pataria psichoterapeutė.

- Kai kurie žmonės dirba iki nukritimo, apalpimo ar užsimiršimo. Atrodo, kad niekas aplink jiems nebeegzistuoja, visas gyvenimas yra tik nugrimzdus į darbą. Ar gerai, kad yra tokių žmonių?

- Jau prieš gerą dešimtmetį buvo išskirta nauja priklausomybės rūšis – darboholizmas. Tai yra tokia pati priklausomybės rūšis, kaip alkoholizmas, pirkinių manija, priklausymas nuo kompiuterinių žaidimų, ji pasižymi pagrindiniais priklausomybių simptomais.

Tokią priklausomybę turintis žmogus, kai negali dirbti, o yra priverstas ilsėtis, jaučiasi blogai, pavargęs, jam tuščia, nyku. O kai vėl turi užsiimti darbu, pralinksmėja – kaip alkoholikas, gavęs taurelę. Tai vienas momentas, o antras – darbas jam pasidaro svarbiausias, visos kitos gyvenimo sritys apleidžiamos.

Artimieji, vaikai nebesulaukia jo dėmesio, namie jis nepadeda. Aišku, artimieji atsiduria labai prastoje padėtyje, jie jaučiasi apleisti emociškai, bet tarsi negali jam priekaištauti, nes visi labai giria darboholiką, kaip puikiai sugeba darbus atlikti, kiek pinigų šeimai uždirba. Tai kenčia tie žmonės. Ir mūsų patarlės tokios – verkia duonelė, tinginio valgoma. Darbas yra visaip aukštinamas.

- Bet yra ir tokia – nuo darbo nebūsi „bagotas“, tik kuprotas. 

- Ir ačiū Dievui. Iš tikrųjų darboholikas eina prieš gamtos dėsnius. Gamtoje darboholizmo nėra. Skruzdės nebando visų šapų į skruzdėlyną sutempti, o bitės sunešti viso medaus – netgi patys darbščiausi gyvūnai.

Kuo dar ta liga pasižymi? Abstinencija. Kaip sakiau, darboholikui, jeigu negauna darbo, būna bloga. Be to, jis paprastai yra nekritiškas, neprisipažįsta, kad kažkas negerai. Kai artimieji siūlo pailsėti, jis nesutinka, sako, kad jam patinka dirbti, jis to nori, ir visiems kitiems nuo to tik geriau.

- Norite pasakyti, kad iš tikrųjų tai yra liga?

- Taip, rimta liga. Dėl jos nukenčia ir pats darboholikas, jau nekalbant apie jo šeimą. Yra net toks japonų terminas, nes Japonijoje daugiausia darboholikų. Tas terminas reiškia, kad tai yra staigi liga arba netgi mirtis, savižudybė, kuri atsitinka žmogui persidirbus. Darboholikai gali sulaukti infarkto, insulto, depresijos, išsekimo, emocinio perdegimo.

Pažįstu daug mokytojų ir gydytojų, kurie dirbo atiduodami visą širdį, bet tiek persistengė, kad vieną dieną suprato, jog nebesinori to darbo dirbti.

Darboholikas ne visada gerai dirba. Kadangi nesiilsi, nedaro pertraukų dirbdamas, pradeda daryti klaidas, tą patį dalyką turi daug kartų daryti. Darboholikas nelinkęs savo darbo atiduoti kitam – viską darys pats. Darboholikas labai dažnai yra perfekcionistas ir, jeigu jį pakritikuoja, labai sielojasi ir pyksta ant kritikuojančiųjų, blogai sutaria su bendradarbiais. Jis taip įsikibęs į tą darbą, kad neturi laiko kada nusišypsoti.

- Ar tas perfekcionizmas yra dėl to, kad jis nepasitiki kitais, neranda savo aplinkoje žmonių, kurie padarytų taip pat labai gerai?

- Sunku pasakyti. Žmogus gali būti perfekcionistas, bet ne kitų savo gyvenimo sričių sąskaita. Na, tarkim, koks odontologas – jis tobulai stengiasi sutvarkyti dantį, bet grįžęs namo ilsisi. Kitas dalykas – kai perfekcionistas visada galvoja apie darbą.

Yra požymių, pagal kuriuos galima nustatyti, ar esate darboholikas. Ar pietaujate vienas, ar pietaudamas dar bandote kažką paskaityti, padaryti, atsakyti į telefono skambučius. Ar atostogaujate, o gal vis dėlto neatostogavote jau kurį laiką? Ar visada galvojate apie darbą? Ar galite dirbti bet kur ir bet kada – lovoje, paplūdimyje ir pan.?

- Jeigu į šiuos visus klausimus atsako – taip, tai – ligonis? Kas tada?

- Vaikai ir žmona suserga depresija, jis pats irgi „nuvaro“ savo organizmą. Galų gale ir pats darbas nukenčia. O ką daryti? Psichoterapija gali padėti, bet jis neturi laiko pas mus ateiti. Jis pietų pertraukai laiko neranda, kaip jis ras jo nueiti pas psichologą.

- Gerai, o ką tas psichologas pasakys, kai pas jį ateis darboholikas ir tars: prašau, brangioji, greičiau, nes aš turiu tik 20 min.

- Psichologas visų pirma jo paklaus: ar tu, žmogau, laimingas, kada tu išvis būni laimingas? Darboholikai dažnai labai nelaimingi žmonės.

- O kodėl jie nelaimingi, jeigu jiems darbas gerai sekasi?

- Būtų gerai, jeigu jiems viskas taip sektųsi. Jie visą laiką jaučia įtampą, bijo padaryti klaidą. Jeigu darboholikas yra laimingas, tai rodo, kad jis nėra išsekęs nei psichologiškai, nei fiziškai.

- Dar ne paskutinioji?

- Čia yra kita darboholikų rūšis. Yra dar dvi rūšys labai persidirbančių žmonių, kurie nėra tikrieji darboholikai. Viena rūšis – tai žmonės, kuriuos privertė aplinkybės. Pvz., šeimos su mažais vaikais, kurios bando ir pinigų uždirbti, ir vaikus prižiūrėti. Jeigu tokią šeimą paleidžia tėvai pasiganyti laisvėje, tai ji tikrai džiaugiasi laisvu laiku.

Darboholikas nėra ir žmogus, kuris bijo prarasti darbo vietą. Tarkime, jis įsidarbino korporacijoje, kurioje skatinama konkurencija, skatinama dirbti viršvalandžius. Jis nenori, jis pyksta, bet neturi ką daryti, nes jam reikia tų pinigų, reikia tos darbo vietos. Jis yra priverstas.

Dar yra darbo entuziastai. Tai žmonės, kurie turi labai daug energijos, sparčiai gali padaryti tai, ką kiti darys lėtai, turi didelį talentą ir jie tiesiog labai mėgaujasi savo darbu. Dažnai tokie būna kūrybiniai darbuotojai. Toks žmogus laimingas darbe, bet, pabaigęs darbą, nejaučia įkyraus noro dar padirbti. Jis laisvalaikio metu džiaugiasi laisvalaikiu, o darbo metu džiaugiasi darbu. Tai jis nėra tikras darboholikas. 

- Ar darboholikais žmonės tampa dėl prigimtinių dalykų, ar kitokių?

- Giliausios priežastys yra šeimose. Priverstiniai darboholikai, kuriuos gyvenimas privertė tokiais tapti jau suaugus, dar gali greitai darboholizmo atsikratyti, bet jeigu nuo mažų dienų vaikas verčiamas būsimu darboholiku, tai padaryti labai sunku.

- O kaip vaikas darboholiku paverčiamas?

- Pavyzdžiui, tėvai jo nemyli, vertina tik už pasiekimus. Jis turi gauti gerą pažymį, turi lankyti visus būrelius, juose irgi turi pasižymėti, be to, vaikas mato, kad tėvai visą laiką irgi dirba.

Vienas mano klienas sakė, kad paskaityti knygą galėdavo tik pasislėpęs, nes tėvai pamatydavo ir nuvarydavo arba daržų ravėti, arba kambarių tvarkyti. Sakydavo – neturi ką veikti, kad sėdi?

Jeigu tėvai yra darboholikai ir vaikas mato, kad tik toks gyvenimas yra, jei vertina jį tiktai už darbštumą, tada jis toks ir užauga.

- Važinėdama po Lietuvą matau daug darbščių žmonių. Sako – negaliu nė minutės pasėdėti, man reikia bent žolytę išrauti. Žmogus kruta ir kruta. O kito kaip gulinčio akmens nepakelsi. Nei jis eis, nei jis krutės, ne vietoj žolė išdygo – tebūnie, daržai apžėlę – ir nieko.

- Čia irgi kraštutinumas – tinginiai. Jie irgi nėra laimingi. Pinigų neturi, jaučiasi nevykėliais. Tas, kuris nuolat kruta, gali krutėti, nes jam patinka krutėti, o gali – nes jį kažkoks nerimas iš vidaus spaudžia. Man klientės pasakojo: atsisėdu ant sofos, ir man taip negera, nubėgu, kažką pašluostau, batus perstatau, ir jau tarsi ramiau, bet vėl prisėdu ir vėl man norisi kažkur bėgti. Žmogus jaučia įtampą.

Dažnai darboholiku tampama, kai žmogus jaučiasi nelaimingas, vienišas ar liūdnas. Ypač tie, kurie nemylimi savo šeimose. Sakysime, vyras bėga į darbą, nes žmona nuolat namuose tarkuoja, reguliuoja, jokio gero žodžio iš jos neišgirsi. Tai jis ima vis ilgiau dirbti.

- Kaip darboholikus pagydyti – arbatų, tablečių duoti?

- Artimieji paprastai bando darboholiką išvežti kur nors į paplūdimį. Ir jis ten kamuojasi. Kompiuterį nusiveža, lieka viešbučio kambary, truputėlį padirba. Tai blogas metodas. Nes per sunki abstinencija. Čia tas pats, kaip iš narkomano atimti visus narkotikus.

Darboholikui geriausia būtų labai aktyvios atostogos, panašios į darbą. Pvz., sunkus sportas. Tegul jis plaukia burlente, kalnų slidėmis čiuožia, jam tai bus panašu į darbą, bet smegenys atsipalaiduos. Tada per kokią savaitę jis gali truputį daugiau atsigauti.

Kalbant apie tolesnį gydymą – truputį atsigavęs jis pajunta, kad malonu gyventi, pro langą žiūrėti, sulėtinti tempą. Tada jau galima jam pasiūlyti truputį daugiau bendrauti. Nes siūlyti darboholikui pasėdėti vienam ir pasvajoti neįmanoma. Jis to negali, nesugeba. Jam per sunku. Jis sėdės ir galvos: aha, šiandien dar turiu tą ir tą padaryti. Bet jeigu jis paskambins kažkam, susitiks, padraugaus, tai po truputėlį atsipalaiduos.

Na, ir aukščiausias lygis – jeigu darboholikas mokosi medituoti ar pabūti su savimi. Tada jis jau faktiškai nebe darboholikas, jis jau pasveikęs. Bet tokių beveik nepažįstu. Tiesą sakant, užtenka to, kad jie turi nors šiokias tokias atostogas ir nors šiek tiek bendrauja su žmonėmis. Tai jau labai daug.

- Kokių darboholikų Jūs sutinkate daugiau – jaunų, siekiančių karjeros, pagyvenusių, garbaus amžiaus, vyrų, moterų?

- Manyčiau, vyrai ir moterys nesiskiria. Skiriasi tik vietos, kur jie persidirba. Vyrai persidirba darbe, moterys dirba darbe ir dar bando sukontroliuoti vaikus, rūbus, daiktus. Abeji persidirba vienodai.

Daugiausiai sutinku persidirbančių 30-mečių. Jų tempas baisus, bet jie turi šviesią viziją. Jie dirba ir įsivaizduoja, kad kažkada sustos. O liūdniausias vaizdas – 40-mečiai, tai yra vidurio amžiaus krizė. Jie jau 10 metų tokiu tempu padirbę, jau galėtų sustoti, jau daug uždirbę, jau vaikai paauginti. Bet staiga paaiškėja, kad nebegali, jau įkliuvo į tą priklausomybę. 50-mečiams jau truputėlį sveikata nebeleidžia, jie jau bando sustoti.

- O tie, kurie artėja prie pensijos... Ar yra tokio džiugesio – ačiū Dievui, išeisiu į pensiją, ar atvirkščiai – išeisiu, ką aš darysiu?

- Artėjantieji prie pensijos yra kelių rūšių. Yra tokių, kurie artėja prie pensijos ir piktėja, pradeda visus keikti, sakyti, kad valdžia juos apgavo, kad kaimynai blogi, vaikai kažko iš jų nori.

Kiti vaikėja, iš viso nuleidžia rankas, nieko nedaro, tik prašinėja visų pagalbos. Trečia grupė – žmonės, kurie visais būdais bando išlikti jauni. Ypač vyrai bando išlikti jauni, išsilaikyti darbo vietoje bet kokiu atveju ir dar padidina savo apsukas, kad įrodytų, jog nepaseno. Reiškia – dirbsiu iki paskutinio, mirsiu scenoje ar savo įmonėje, bet tiktai nesustosiu. Tai kraštutinis ir labai baisus darboholizmo atvejis.

Seno televizoriaus, lovos ar klozeto nereikėtų mesti šalia konteinerių ar laiptinės prieigų: jų vieta – didelio gabarito atliekų surinkimo aikštelėse. Gyventojai juos išvežti ten turėtų patys, tačiau Vilniuje už mokesčių mokėtojų pinigus neatsakingų žmonių atliekas priversta išvežti savivaldybės samdyta įmonė, LRT Radijo laidoje „Aktualijų studija“ sako Loreta Juškaitė iš Vilniaus miesto savivaldybės.

„Stambiagabaritės atliekos yra viena iš opiausių šių dienų temų. Neretai baldai, televizoriai, langai, durys, dviračiai, padangos ar kitos atliekos atsiduria šalia buitinių atliekų konteinerių ar yra bandomos išmesti į juos. Tačiau jos turi būti tvarkomos tinkamai. Kaip gyventojas nusiperkęs kažkokį daiktą, pavyzdžiui, baldą, atsiveža jį į namus, taip turi pasirūpinti ir jo išvežimu“, – kalba Vilniaus m. savivaldybės Aplinkos ir energetikos departamento direktoriaus pavaduotoja  L. Juškaitė.

Šiukšlių vežėjai, pasak L. Juškaitės, yra įpareigoti aptarnauti buitinių atliekų konteinerius, tačiau kadangi žmonės nepasirūpina savo didelio gabarito atliekomis, teršia aplinką, Vilniaus miesto savivaldybė tokias atliekas yra numačiusi surinkti tris kartus per mėnesį.
„Tai yra įskaičiuota į žmonių mokesčius, atliekos yra surenkamos kiekvieno mėnesio 5, 15 ir 25 dienomis“, – pažymi Vilniaus savivaldybės atstovė.

Tačiau, anot L. Juškaitės, tuo piktnaudžiauti nereikia, žmonės privalo suprasti, kad gyventojas yra atliekų turėtojas ir jis už jas yra atsakingas. Vilniaus mieste yra įrengtos penkios stambių gabaritų atliekų aikštelės, į kurias žmogus turi išvežti savo atliekas, ir jos ten bus nemokamai priimamos. Jos yra Pilaitės prospekte, Liepkalnio, Kraučiūno, Pramonės ir Pumpėnų gatvėse. Aikštelėse priimamos įvairios stambiagabaritės atliekos: baterijos, padangos, elektroninė įranga, baldai.

Savo ruožtu Aplinkos ministerijos Atliekų departamento Atliekų valdymo skyriaus vedėja Laura Zukė pažymi, kad Lietuvoje labiausiai trūksta visuomenės informavimo, todėl susiduriama su tokia aplinkos teršimo problema.

„Kalbama apie popieriaus, plastiko, stiklo rūšiavimą, tačiau apie stambaus gabarito atliekas ir jų aikšteles informacijos savivaldybėse trūksta. Aišku, kiekvienai atliekų rūšiai nustatomos ribos, kad nepradėtų piktnaudžiauti, pavyzdžiui, mažos įmonės. Bet tos aikštelės, kiek man yra žinoma, tikrai yra praktiškai visose savivaldybėse ir gyventojai didelio gabarito atliekas ten gali atvežti nemokamai“, – tikina L. Zukė.

Aplinkos ministerijos atstovė pažymi, kad į didelio gabarito atliekų surinkimo aikšteles galima vežti ir ribotą sudėvėtų padangų skaičių. Skirtingose savivaldybėse jos yra priimamos penkios arba keturios. Tačiau tai nėra vienintelė vieta, kur gyventojai gali atsikratyti sudėvėtų padangų. Jos gali būti paliekamos prekybos vietoje, įsigyjant naujas, arba autoservisuose. „Autoservisai turi pareigą iš gyventojų priimti sudėvėtas padangas ir jas atiduoti atliekų tvarkytojams“, – sako L. Zukė.

Visuomenėje vis dar gajūs mitai, jog su šlapimo nelaikymo problema susiduria tik senyvo amžiaus žmonės ir kad keli lašeliai neturėtų kelti nerimo, teigia gydytoja, „Inkocentro“ vadovė Jurga Misevičienė. Ji sako pastebinti, kad moterys, ypač tos, kurios pagimdė ne vieną kūdikį, galvoja, kad šlapimo nelaikymas yra normalu: „Mielos moterys, nieko panašaus!“

Pasak jos, net keli lašeliai yra ženklas susimąstyti, kad taip neturi būti.

Šlapimo nelaikymas yra liga, kuri kankina daug žmonių. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, visame pasaulyje serga apie 400 mln. gyventojų, tuo metu Lietuvoje su šia problema susiduria apie 300 tūkst. žmonių. Tai yra maždaug tiek, kiek gyvena Kaune.

„Šlapimo nelaikymas nėra žmogaus sveikatai grėsminga būklė, nuo to tikrai nemirštama, tačiau tai – didelė problema, kuri sukelia izoliaciją, sutrikdo psichologinius santykius, žmogus negali normaliai dirbti ir poilsiauti. Todėl reikia kreiptis į gydytoją“, – ragina Vilniaus universiteto Santariškių klinikų gydytoja docentė Aušra Černiauskienė.

Nebūtina griebtis vaistų

Žmonės galvoja, kad šlapimo nelaikymas gali atsirasti tiesiog, pavyzdžiui, dėl peršalimo, tačiau J. Misevičienė sako, kad yra nebūtinai taip.

„Infekcijos atveju ūmus šlapimo nelaikymas gali būti. Tačiau išgydžius uždegimą, jis turėtų išnykti be jokių pasekmių. O lėtinis šlapimo nelaikymas išsivysto sergant tam tikromis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, išsėtine skleroze, Parkinsono liga, po insulto, po galvos ar nugaros smegenų traumos. Taip pat esant ginekologinei patologijai ar po natūralaus gimdymo ir pan.“, – LRT Radijo eteryje sakė specialistė.

Tačiau, anot jos, yra ir kitų priežasčių. Pavyzdžiui, įtampos šlapimo nelaikymas ir dirgli pūslė. Pirmasis atsiranda kosint, juokiantis, čiaudint, keičiant kūno padėtį ir t.t.

„Savo praktikos metu pastebiu, kad moterys, ypač tos, kurios pagimdė ne vieną kūdikį, galvoja, kad šlapimo nelaikymas yra normalu. Mielos moterys, nieko panašaus!“ – tikina J. Misevičienė.

Pasak jos, tokiu atveju gali padėti labai paprastas dalykas, kuris nieko nekainuoja – reikia mankštinti tarpvietės raumenis.

„Be vaistų galima apsieiti net turint dirglią pūslę. Ši būklė yra tada, kai šlapintis užsinorima čia ir dabar, ir jokiomis valios pastangomis neįmanoma susilaikyti“, – apibūdina specialistė.

Šiems žmonėms, medikės žodžiais, yra labai apsunkinamas socialinis gyvenimas: žmogus bijo išeiti į gatvę, teatrą, koncertą, atsiranda problemų darbe.

„Šiuo atveju reikia treniruoti pūslę – eiti šlapintis kas dvi valandas: nesvarbu, norima ar nenorima. Taip šlapimo pūslė išmoksta į smegenis nesiųsti klaidingo signalo. Po kurio laiko intervalas turi būti vis pailginamas 15 minučių, kol bus pasiektos trys sausos valandos. Taip reikia padirbėti apie pusę metų“, – vieną iš būdų, kurį galima derinti ir su medikamentiniu gydymu, nusako J. Misevičienė.

Tačiau ji pabrėžia, kad šlapimo nelaikymo išgydyti arbatomis nėra galimybės. Pavyzdžiui, spanguolių nuovirai gali padėti išvengti infekcijos, tačiau ne šlapimo nelaikymo.

Amžiaus cenzo nėra

Pasak gydytojos, visuomenėje gajus mitas, kad su šlapimo nelaikymo problema susiduria tik vyresnio amžiaus žmonės.

„Ši bėda užpuola bet kurio amžiaus žmones. Taip, tarp senyvo amžiaus žmonių ši liga yra dažnesnė, nes dar prisideda lėtinės ligos. Tačiau tiek vaikai nuo 5 metų amžiaus, tiek paaugliai (ypač paauglės), jaunos ir menopauzę išgyvenančios moterys skundžiasi šlapimo nelaikymu“, – patikslina „Inkocentro“ vadovė.

Ji taip pat užsimena, kad šlapimo nelaikymas vyrams, kuriems per 50-imt, gali signalizuoti apie prostatos problemas.

„Tai gali būti ir šlapimo srovės susilpnėjimas, lašėjimas į apatinį trikotažą. Todėl pirmiausia reikia tikrinti prostatą. Tai gali būti vienas prostatos vėžio simptomų“, – pažymi medikė.

Išgelbėti gali ir operacija

A. Černiauskienė sako, kad šiuolaikinė medicina suteikia galimybę nuo šlapimo nelaikymo išsigelbėti atlikus nedidelę operaciją. Tačiau docentė pažymi, kad ši procedūra gali būti taikoma jau išbandžius medikamentinį gydymą, terapiją ir mankštas.

„Implantuojame pošlaplinius raiščius. Darome labai mažą pjūvį, po šios operacijos hospitalizacijos laikas labai trumpas. Vyrams yra ir dar vienas būdas  – dirbtiniai sinkteriai. Šie gydymo būdai yra labai geri, tik gaila, kad jie nėra kompensuojami“, – pripažįsta A. Černiauskienė.

Pošlaplinių raiščių operacijos metu yra implantuojama speciali juostelė, kuri lieka organizme ir sutvirtina tarpvietę bei pagerina šlapimo sulaikymą.

Santariškių klinikų gydytoja teigia moterims atlikusi jau bene 400 operacijų, tuo metu vyrams – tik 20.

„Moterims atliekama dažniau, nes pošlaplinius raiščius joms perka ligoninė (kaina – maždaug 1 tūkst. litų), o vyrai perka patys (kaina – daugiau nei 5 tūkst. litų). Bandome kovoti, kreipėmės į ligonių kasas, Sveikatos apsaugos ministeriją, tačiau atsakymai buvo neigiami“, – pasakoja  A. Černiauskienė.

Moterys po operacijos ligoninėje praleidžia beveik dvi paras, vyrai – 3–4, žiūrint, kokia operacija buvo daryta. Skausmo pacientai nejaučia, dažniausiai yra taikoma dalinė narkozė, tačiau operaciją galima atlikti ir tik su vietine nejautra.

Tautodailininkas Vladas Martikonis, nors ir apsuptas didelės šeimynos, – 2 sūnų, 7 anūkių ir 1 proanūkio – lig šiandien mielai užsiima kūrybine veikla – skutinėja margučius bei pina skrybėles. „Jeigu neturėčiau kokio nors užsiėmimo, tai neįsivaizduoju, kaip reikėtų būti. Aš džiaugiuosi tuo, ką darau“, – LRT televizijos laidoje „Ryto suktinis“ atviravo tautodailininkas, pridūręs, kad iki šiol nėra pardavęs nė vieno savo kūrinio.

– Gerbiamas Vladai, kaip atsitiko, kad pradėjote skutinėti kiaušinius?

– Mano krašte – Ukmergės rajone, Siesikų parapijoje, Kiškeliškių kaime – tuo užsiimdavo. Bet tada buvo vienas vargas skutinėti, kadangi nebuvo kuo. Seserys, prisimenu, kokia nubukinta adata gremždavo, bet paskui apsidžiaugėme, kai velionio tėvo skustuvas sulūžo, tai gavosi vienas aštrus kampas, tada atsirado kitos galimybės. Dabar vietoje skustuvo naudoju skriestuvą ir medicininį peiliuką.

– Kas namie skutinėdavo kiaušinius?

– Seserys. Vyresnioji mano sesuo buvo pradininkė. Ji skutinėdavo ir laikydavo tą kiaušinį, kol jis „išeidavo iš rikiuotės“ –  nedaužydavo, vieną kitą gražesnį padovanodavo.

– Kodėl pasirinkote raižyti ne ant vištų, o ant žąsų kiaušinių?

– Lemiamas dalykas – kevalo tvirtybė. Kažkada bandžiau ir ant vištos kiaušinių raižyti, bet jie beverdant ima ir sutrūksta. Arba atrodo išskutinėji, išdrožinėji, stengiesi, o tada padedi ir jis viduje pradeda rūgti, skyla, nors virdavau pagal visas taisykles, – labai ilgai, ant lėtos ugnies – vistiek niekas neišeidavo. Žąsų kiaušinius galima padaryti tuščiavidurius, tada ten nėra kam rūgti, nėra kam gesti – ilgai išsilaiko.

– Ant kurio kiaušinio lengviau raižyti raštus – vištos ar žąsies?

– Žąsies kiaušinis didesnis, ir ant jo man sunkiau. Kai raštu reikia apvaldyti, pavyzdžiui, kokią rūtos šakelę ar brūkšnelį, tai ant vištos kiaušinio viskas gerai, o ant žąsies jau neapseisi.

– Kaip jūs padarote tuščiavidurį kiaušinį?

– Matote, kevalas tvirtas, aš pirmiausia su plonu grąžteliu pragręžiu vieną pusę ir antrą pusę, paskui padidinu ją didesniu grąžteliu, kad gautųsi maždaug 3 milimetrų skylutė. Po to imu švirkštą ir, įstatęs į skylutę, išpučiu. Man toks variantas geriausias, kitaip neišeina.

– Ar margindavote kiaušinius su vašku?

– Kaime margindavo. Aš esu bandęs ir žinau tą technologiją, bet man neišeina, geriau, kur reikia daugiau kruopštumo.

– Iš kur turite tiek daug kantrybės?

– Aš ja nesiskundžiu, bet žmona sako, kad aš užsidegu greitai, neva tai karštakošiu pavadina kartais. Aš nago dydžio plotelį galiu porą valandų skusti ir tuo džiaugiuosi.

– Sakykite, iš kur randasi tie įvairūs raštai?

– Sugalvoju pats, liaudies ornamentikos motyvus naudoju. Kai dirbau projektavimo organizacijoje, važinėjau į komandiruotes, kaimus aplankydavau, tada labai sužavėjo drožyba, langų puošimas. Aš juos pradėjau kopijuoti, paišyti, fotografuoti, ir iki šių dienų išlikę tie piešinėliai. Kažkokį motyvą pagauni ir darai.

– Nuo ko prasideda margučio paruošimas?

– Margutis prasideda nuo dažymo. Dabar įvairiaspalvių dažų yra, atveža iš kur nori, anktesniais laikais jų nebuvo. Aš pamenu, vaikystėje pagrindinis dažas buvo svogūnų lukštai. Įmesdavo lukštų ir surudijusių vinių saujelę į kiaušinių pilną puodą ir virdavo. Dar galima saują šieno į puodą įmesti, tai gaunasi tokia šviesi geltona spalva. Aš virdamas visada dedu acto – kuo ilgiau palaikysi, tuo minkštesnis lukštas pasidarys ir bus lengviau skutinėti. O kaime dar būdavo, kad kiaušiniai būtų gražesni, ištepdavo juos lašiniais. Aš vietoj jų laką dabar panaudoju – jis suteikia blizgesį ir apsaugo nuo saulės spindulių ir nusitrynimo.

– Ar būna taip, kad stengiatės kuo greičiau išdailinti savo margučius?

– Ne, tikrai ne. Manęs nespaudžia laikas. Jei aš būčiau profesionalas ir norėčiau iš to pelnyti duoną, tai žinoma – jau viens du, ir kiek galint daugiau padarai. Teko Kaziuko mugėje bendrauti su panašaus profilio žmonėmis: jie aišku profesionalai, bet ir nevienodi žmonės!  Vienas su malonumu paaiškina, kaip jis daro, o kitas – tarytum aš jam būčiau konkurentas.

– Jūs niekada neesate pardavęs savo kiaušinių?

–  Ne, nė vieno nepardaviau. Ir parodose pastaruoju laiku nebedalyvavau... Bet 1980 metais buvo padaryta respublikinė liaudies meistrų paroda ir net neatėjo į galvą, kad man reikėtų ten sudalyvauti, bet velnių drožėjas Jurėnas mane įkalbėjo. Rytojaus dieną reikia nešti, o aš kažkaip pradėjau abejoti, kaip čia vertins mano kiaušinius – anuo laiku margutis tai su atejizmu nesutapo... Bet nunešiau tuos kiaušinius ir išvažiavau. Grįžtu, žiūriu, kad mano margučiai pirmi parodoje pasirodė ir juos jau nupirko dailės muziejus.

– Žvelgiant į jūsų margučius ir rankdarbius, matosi, kad turite auksines rankas ir kantrybės. Jūs užsiimate tuo pensijoje, kaip galvojate, kodėl kiti pensininkai yra tokie pikti – jie neranda ką veikti?

– Aš neįsivaizduoju, kaip galima gyventi neturint jokio užsiėmimo. Aš ir medžioju, ir bites nusipirkau... Dabar džiaugiuosi, tačiau ir gailiuosi, kad anksčiau tuo užsiiminėti nepradėjau.

– Ką galėtumėte palinkėti žmonėms Velykų proga?

– Tiems, kurie švenčia Velykas ir laikosi tradicijų, palinkėčiau gerų Velykų, sąžiningo našaus darbo ir visokeriopos sėkmės.

„Kai aš tėveliui rodydavau duobes, kurias išmušė bombos, jis man sakydavo: „Žiūrėk, gal kokių nors geležų ten yra, gal iš jų galime sukurti naują daiktą?“ Jis man padėjo suprasti, kad gyvenime nereikia galvoti apie didelius pinigus – reikia kurti. Jei kas baigiasi, neišvengiamai prasideda naujas dalykas“, – sako žinomo grafiko Vaclovo Rato-Rataiskio dukra, garsi Australijos balerina Ramona Ratas-Zakarevičienė.

Moters teigimu, ji užaugo galvodama, kad viskas gyvenime yra įmanoma. Būtent tokia filosofija, šokėjos įsitikinimu, jai leido Australijoje pasiekti viską, ką ji buvo užsibrėžusi.

– Ar kada nors galvojote, kad tapsite šokėja?

– Niekuomet negalvojau, kad šoksiu, nors esu iš meniškos šeimos. Tėvelis Vaclovas Ratas-Rataiskis buvo Lietuvoje žinomas grafikas, dailininkas. Mama Regina Drazdauskaitė buvo Kauno valstybinio teatro šokėja. Jos sesutė Janina Drazdauskaitė ir sesutės vyras Borisas Čiunovas taip pat šoko valstybiniame teatre. Galvojau, kad šokėjų per daug ir nenoriu šokti, bet lemta buvo kitaip.

– Kur mokėtės šokio meno paslapčių?

– Londono karališkojoje akademijoje „Royal Academy of Dance“. Pirma klasė – ir gavau stipendiją. Pagalvojau, kad nėra taip sunku. Per penkerius metus baigiau devynerių metų kursą. Įdėjau nemažai darbo, bet buvau labai užsispyrusi ir pasiryžusi 17-os metų tapti profesionale. Visi sakė, kad tai neįmanoma, nes šokti pradėjau labai vėlai – 11-os metų. O aš sakiau, kad būsiu, ir buvau.

– Kaip atsidūrėte televizijoje?

– Mane išrinko į „The Elizabethan Opera Ballet Company“, paskui perėjau į televiziją. Australijos televizijoje buvau viena iš svarbiausių šokėjų. Porą savaičių būdavo atliekamos aštuonios dainos (ir šokama, ir dainuojama). Jeigu jos likdavo populiarios, po poros savaičių reikėdavo keisti pastatymą: daina ta pati, bet būtinai kitas charakteris. Man teko labai įdomių interpretacijų. Pavyzdžiui, Napoleonas su Žozefina. Man 17 metų, o aš turėjau gulėti ant sofos ir būti labai rafinuota. Gavau labai daug patirties, nes televizija buvo labai nauja, mėgino visokius triukus, eksperimentavo.

– Tačiau ilgai ten neužsilikote ir pasukote teatro keliu...

– Taip. Paskui Melburne mane išrinko į Eduardo Borovanskio baleto trupę. Čia pradėjau šokti 19 metų, bet po trijų mėnesių mirė vadovas. Tada Australija ėmė galvoti apie valstybinį baletą ir buvo įkurtas „Australian Ballet“. Aš buvau pirma lietuvaitė, patekusi į pirmą Australijos baleto teatrą. Po trejų metų valdžia sako: „Žinai, Australijoje geri gyvuliai, daug gero alaus, geri sportininkai, bet pasaulis nieko nežino apie kultūrą. Mes visą baleto trupę siunčiame į šešių mėnesių gastroles po visą pasaulį.“ Mes pasirodėme ir Londone, ir Paryžiuje, ir Monte Karle. Paryžiuje mūsų „Žizel“ laimėjo „Grand Prix“. Paskui keliavome ir į Los Andželą, ir į Holivudą... Nors atlyginimas nebuvo labai didelis, mano gyvenimas buvo įdomus: gavau progą pamatyti pasaulį, susipažinti su garsiais žmonėmis.

– Kokius vaidmenis Jums teko šokti?

– Man visi vaidmenys patiko, gaudavau jų įvairių. Kadangi buvau solistė, vaidmenys buvo ryškūs. Tarkim, komiškas tetos vaidmuo „Mis Dimpl“. Gal komiškų vaidmenų gaudavau, nes turėjau praktikos televizijoje. Klasika man irgi buvo labai prie širdies. Šokau ir „Miegančioje gražuolėje“, ir „Gulbių ežere“, ir „Žizel“... Paskui daug metų pati mokiau šokti. Dar ir dabar mokau, nors jau esu vyresnio amžiaus. Turiu porą studentų, kurie labai dažnai prašo pamokyti. Turiu keletą diplomų – „Enrico“, „Royal“... Tai skirtingos technikos. „Royal“ yra angliška – labai sausa, švari, graži, o „Enrico“ – daugiau rusiška.

– Papasakokite daugiau apie savo tėvelį...

– Tėvelio filosofija buvo labai įdomi. Profesorius A. Galdikas, pas kurį jis Kaune mokėsi grafikos, jam sakydavo: „Žiūrėk kuo daugiau, plačiau galvok.“ Kai aš tėveliui rodydavau duobes, kurias išmušė bombos, jis man sakydavo: „Žiūrėk, gal kokių nors geležų ten yra, gal iš jų galime sukurti naują daiktą?“ Jis man padėjo suprasti, kad gyvenime nereikia galvoti apie didelius pinigus – reikia kurti. Jei kas baigiasi, neišvengiamai prasideda naujas dalykas. Tai buvo labai įdomi filosofija. Aš užaugau galvodama, kad viskas yra įmanoma! Todėl Australijoje su savo filosofija pasiekiau viską, ką buvau užsibrėžusi. Mano šeimoje apie Lietuvą nebuvo kalbama iš tautinės pusės: tėvelis pasakodavo akcentuodamas meniškus aspektus, mama – teatro.

– Jūsų mama buvo aktorė?

– Mama valstybiniame teatre pradėjo šokti vėlai, gal mane ir paveikė jos ambicijos. Jos sesutė Janina Drazdauskaitė-Čiunovienė pasiekė daug daugiau. Amerikoje buvo išleista knyga, kurioje ji aprašyta kaip viena iš dešimties pasaulinių baleto mokytojų.

– O kada mama atvyko į Australiją?

– Tėvelis, mama, aš, mamos sesutė – visa šeima į Australiją atvykome 1949 m. Mano tėvelis gavo vizas į Ameriką, ir jam, kaip dailininkui, gal būtų geriau ten sekęsi, bet jie nenorėjo skirtis.

– Kaip reagavote į tėvelio ligą?

– Aš jam sakydavau: „Išmesk tą juodą ir baltą, reikia spalvų!“ O jis atsakydavo: „Vaikeli, aš girdžiu tave, bet turiu savo stilių. Nenoriu spalvų vien dėl to, kad jos dabar madingos.“ Tėvelis rado japonišką techniką, kuri padėjo sukurti gražiausius darbus. Labai džiaugiausi, bet tada ištiko tragedija – jis sužinojo, kad serga paskutinės stadijos leukemija. Daktarai man ir mamai pasakė, kad jis gyvens tik šešis mėnesius.

Kadangi norėjau tėveliui pagelbėti, mečiau baletą. Daktarai liepė padėti jam emociškai, ir aš pasiūliau surengti parodą Niujorke. Tėvelis, be abejonės, sutiko, tik nežinojo, kad jam gyventi liko tik 6 mėnesiai... Parodos Čikagoje, Niujorke, Klivlande buvo fantastiškos, tėvelio darbai atrodė įspūdingai. Man irgi sekėsi – visi prašydavo papasakoti apie save ir baletą. Todėl, užsidirbusi pinigų, galėjau padėti apmokėti tėvelio gydymą. Labai džiaugiausi, nes jis gyveno dar septynerius metus.

– Kokia, Jūsų nuomone, baleto padėtis Lietuvoje?

– Kai Lietuva tapo laisva, po daugiau nei 50 metų aš ir mano vyras Ramutis Zakarevičius gavome progą į ją nuvykti. Pamačiau, kad ten baletui sąlygos labai sunkios ir mane truputį pradėjo graužti sąžinė. Grįžus į Australiją, melburniškis Jurgis Žalkauskas pasakė: „Ramona, tu buvai balerina, turi pažįstamų, bendrauji su profesionalais, kaip mes galime padėti Lietuvos baletui?“ Taip 1998 m. Australijoje įkūrėme Lietuvos baleto bičiulių draugiją ir surengėme įvairių projektų.

Mano tikslas buvo kuo daugiau padėti ir Lietuvos baletą supažindinti su Australijos baleto profesionalais. Manau, jei pats padarei karjerą, turi padėti ir kitiems. Man didelis džiaugsmas pasidalinti tuo, ką moku. „Bičiuliai“ jau yra parėmę ir M. K. Čiurlionio baleto mokyklą, ir Lietuvos baletą. Nors 45 tūkst. dolerių nėra ypatingas pinigas, bet jaunam šokėjui Lietuvoje gauti stipendiją ar prizą, manau, didelis dalykas.

Sidnėjuje leidžiamam lietuviškam laikraščiui „Mūsų pastogė“ šiemet sukanka 65-eri. Tačiau skaitytojų mažėja, pusė laikraščio finansų dabar atkeliauja aukų ir palikimų pavidalu. „Nemanau, kad už 5 ar 10 metų dar bus tų prenumeratorių, kurie dabar išlaiko „Mūsų pastogę“, todėl reikia pritraukti jaunąją kartą“, – sako „Mūsų pastogės“  leidėjų valdybos pirmininkas Romas Cibas. Tad „Mūsų pastogei“ teks keltis į internetą.

Zita Kelmickaitė apie laikraščio istoriją, dabartį ir perspektyvas taip pat kalbėjosi su „Mūsų pastogės“ redaktore Dalia Doniela, čia dirbančia 13 metų, bei Vytautu Doniela ir Margarita Bimbiene.

Kas yra Jūsų laikraščio skaitytojas? Kam adresuojate „Mūsų pastogę“?

Dalia Doniela: Dauguma mūsų skaitytojų yra vyresni žmonės, nes jaunimas daugiau skaito „Facebook`e“ ir ten jie savo pranešimus pranešinėja, tik vienas kitas domisi. Iš jaunosios kartos daug kas jau nebemoka lietuviškai skaityti, ypatingai tie, kurie gimė čia, Australijoje. O naujai atvykę ne tiek ilgai gyvena, kad jiems būtų įdomu, jie retai lankosi lietuvių bendruomenės renginiuose. Jiems įdomiau piknikai, visokios iškylos.

Ką žmonės nori išgirsti, apie ką jie nori skaityti Jūsų laikraštyje?

Dalia: Čia labai įvairu. Vienam įdomus sportas, kitam politika, dar kitam įdomu pamatyti pažįstamus ir išgirsti jų istorijas, todėl mes stengiamės įtikti įvairiai publikai. Stengiamės publikuoti įvairius straipsnius ir kiek įmanoma apžvelgti politinius įvykius, įvykius bendruomenėje.

Ar surandate bendradarbių? Kas remia laikraščio leidybą?

Dalia: Labai daug remia patys žmonės, nes iš tikrųjų jie supranta, kad tai, ką parašo, išlieka istorijoje. Tarkim, kažkas po kažkiek metų ieškos žinių apie tą ar kitą žmogų ir atsivertęs laikraštį jis daug ką suras. Tą suprasdami žmonės rašo. Yra nuolatiniai žmonės, kurie rašo, bet irgi – dauguma iš vyresniosios kartos. Jeigu pakalbini, tai mielai prisideda ir iš dabar atvykusių lietuvių – jie parašo nedidelius straipsnelius apie įvykius iš Lietuvos, apie savo įspūdžius.

O moterims kulinarinius receptus spausdinate?

Dalia: Ne, kadangi mūsų laikraštyje yra tiktai 8 puslapiai ir jis išeina vieną kartą per savaitę, tai kažkaip nuo receptų susilaikome. Labai retai – buvo tik kartas ar du, kai buvo išspausdinta.

Kokia „Mūsų pastogės“ ateitis?

Dalia: Tai priklausys nuo pačių skaitytojų. Kažkaip visą laiką jų mažėja, nes kaip sakiau, dauguma tų žmonių, kurie prenumeruoja laikraštį, yra vyresniosios kartos.

O kiek prenumeruoja?

Dalia: Mes turime 600 prenumeratorių. Kai pradėjau dirbti, buvo apie 800.

Sakykite, kas Jus paviliojo prie šio laikraščio?

Vytautas Doniela: Iš tikrųjų aš nesu nei žurnalistas, nei laikraščio žmogus. Mano profesija – universiteto dėstytojas, esu profesorius. Mano sritis yra filosofija. Tik tiek, kad aš dabar jau pensijoje, o lietuviška spauda man visąlaik buvo labai įdomus dalykas. Retkarčiais parašydavau viena kita tema: kartais lietuviškomis temomis, kartais istorinėmis.

Kokia Jūsų filosofijos sritis?

Vytautas: Pirminė sritis yra logika, į ją aš atėjau iš matematikos. Matematika yra toks aiškus, nuoseklus, tiesiog linksmas dalykas, o filosofijoje mane patraukė kai kurie matematiniai aspektai, kurie sukelia tam tikrų problemų.

Pažvelkite filosofiškai į „Mūsų pastogę“ – ar reikia tokio laikraščio, ar jis išsilaikys?

Vytautas: Iš tikrųjų čia jau reikalas būtų ne filosofinis, o realistinis, net finansinis. „Mūsų pastogė“ pradėta leisti prieš 65 metus. Tuomet skaitytojų buvo daug daugiau negu dabar, kadangi į Australiją tuo metu buvo atvykę apie 10 tūkst. lietuvių – apie 3 tūkst. įsikūrė Sidnėjuje, apie 3 tūkst. Melburne, apie 2 tūkst. Adelaidėje. „Mūsų pastogė“ buvo pats pirmasis spaustuvėje spausdintas laikraštis, kuris buvo skirtas visiems Australijos lietuviams. Laikui bėgant lietuvių skaičius mažėjo ir taip pat mažėjo laikraščio tiražas, ir, žinoma, tas skaičius mažės.

Kaip viltingai žvelgiate į laikraščio gyvavimo ateitį?

Vytautas: Reikia tikėtis, kad laikraštis išsilaikys dar gana ilgai, nors tuokart reikia pastebėti, kad „Mūsų pastogė“ neišsilaiko vien tiktai iš prenumeratos, o vis dėlto gana didele dalimi – iš aukų. Aukos yra individualios, kai kurios ateina iš lietuviškų organizacijų bei Australijos lietuvių fondo, ir laikas nuo laiko „Mūsų pastogė“ gauna palikimų. Palikimai siekia kelis tūkstančius, gal net ir daugiau. Pusė finansų atkeliauja aukomis bei palikimais. Anksčiau buvo kitaip: prenumeratorių buvo daugiau, aukų – mažiau.

Sakykite, iš kur imate žinias, kaip naudojate medžiagą?

Margarita Bimbienė: Internetu skaitau žinias visą savaitę, paskui atrenku kurios svarbesnės ir internetu pasiunčiu į „Mūsų pastogę“ .

Tai naudojatės internetu?

Margarita: Taip, internetu. Skaitau „Lietuvos rytą“, DELFI.

Ar tai yra Jūsų darbas, ar Jūs laisvu noru talkininkaujate?

Margarita: Čia yra laisvas laikas ir laisvu noru talkininkauju „Pastogėje“.

Prieš kiek metų Jūs atvažiavote į Australiją?

Margarita: Aš atvažiavau maždaug prieš 13 metų, esu Kaune baigusi Politechnikos institutą.

Ar Jūs čia iškart pritapote?

Margarita: Pritapau iš karto, kadangi turėjau dėdę, kuris čia gyveno. O paskui vyras mane įvedė į lietuvių bendruomenę. Kadangi jis buvo senas emigrantas, tai man buvo gana paprasta.

Sakykite, ar esate patenkinta gyvendama Sidnėjuje, ar galvojate grįžti į Lietuvą?

Margarita: Kai likau be vyro, man įvairių minčių ateina. Ir taip, ir kitaip – dabar negaliu konkrečiai pasakyti.

Pone Romai, Jūs esate leidėjų valdybos pirmininkas – ką šios pareigos apima?

Romas Cibas: Leidėjų valdyba išleidžia laikraštį, atsiskaito administracijai, samdo redaktorę  ir visus kitus pareigūnus. Šiais metais mes švęsime 65-tus „Mūsų pastogės“ metus, leidyba prasidėjo 1949 m. sausio 26 d. Tuometinis ankstyvesnis emigrantas Antanas Baužė su žmona Ona pasitikdavo atvykstančius karo laivus iš Europos po Antrojo pasaulinio karo ir ieškodavo lietuvių. Taip mano tėvai susipažino, ir buvome susitarę palaikyti ryšį tarp savų, informuoti vienas kitą, kas vyksta, ir šitaip jau 65 metai.

Kokie Jūsų užmojai dėl šio laikraščio?

Romas: Mano pirmas užsimojimas – kaip nors sustiprinti „Pastogės“ finansus. Šiais metais valdyba sutiko pakelti prenumeratos kainą, skelbimų kainą ir sugrąžinti laikraštį į buvusias pasididžiavimo dienas, kai mes turėdavome iškilmingą spaudos balių kartą per metus. Visi pasipuošdavo, ateidavo ir surinkdavome labai daug pinigų. Šita tradicija kažkaip išnyko, todėl aš noriu ją atgaivinti, noriu suorganizuoti iškilmingą vakarienę, ypač kai šiais metais yra 65 metų jubiliejus.

Mano tikslas – „Mūsų pastogę“ perkelti į internetą, kad jaunoji karta būtų sudominta, o jeigu ji negali paskaityti žinių per internetą telefone, tai jiems ir neįdomu. O mes dabar priklausome nuo prenumeratos. Aš nemanau, kad už 5 ar 10 metų dar bus tų prenumeratorių, kurie dabar išlaiko „Mūsų pastogę“, todėl reikia pritraukti jaunąją kartą – ir tą, kuri čia gimusi, ir tą, kuri atvyksta iš Lietuvos. Lietuva per emigraciją prarado pusę milijono žmonių – ne visi nuvyko į Angliją ar Škotiją, bet dalelė atvyko ir į Australiją. Mūsų tikslas – juos irgi pritraukti.

„Mes daug pinigų neišleidžiame, neturime kiekvienas savo automobilio, nes jeigu visi direktoriai turėtų po automobilį, būtų mažiau pelno“, – interviu laidai „Ryto suktinis“ sakė Australijoje lietuvių įsteigtos kooperatinės kredito draugijos „Talka“ vadovas Vivas Alekna.

Jis tvirtina, kad „Talkos“ darbuotojai dirba daugiau iš idėjos: „Nors tai yra apmokamas darbas, tačiau kukliai, menkai“.

- Sakykite, kada ši draugija įkurta?

- „Talka“ įsteigta 1961 metais. Po karo į Australiją, įskaitant Melburną, Sidnėjų, Adelaidę, atvažiavę lietuviai nutarė, kad reikia steigti kooperatyvą, nes bankai nelabai norėjo skolinti pinigų naujai atvykusiems. Taip pamažu įsikūrė „Talka“. Pirmieji 10 metų buvo gana sunkūs, nes lietuviai nelabai norėjo pasitikėti mūsų kooperatyvu. Paskui jis pradėjo augti ir dabar tai yra 28 milijonų dolerių kooperatyvas.

- Gal galite paminėti, kiek žmonių pradėjo ir kas sunešė pradinį kapitalą?

- Pradėjo nedidelė saujelė žmonių.  Pirmasis steigėjas – Liudas Barkus, paskui buvo daugybė kitų. Jie sunešė savo pinigus, kad būtų galima juos skolinti kitiems. Tais laikais nedaug pinigo buvo, žmonės skolindavo nedidelėmis sumomis. „Talka“ pradėjo gauti daugiau pasitikėjimo bendruomenėje ir pradėjo augti.

- Ar iš Jūsų kredito draugijos gali pasiskolinti ir australas, ir lietuvis?

- Taip, skolintis gali visi. Iš pradžių Australijos įstatymas buvo toks, kad tokia organizacija, kaip mūsų, turi būti skirta tik vienos grupės žmonėms. Vėliau valdžia pakeitė įstatymus ir dabar galime neribotai skolinti visiems. Ateina ir graikai, ir libaniečiai, ir australai.

- Ar duodate geresnius procentus negu bankai?

- Taip.

- Jeigu aš norėčiau pas Jus pasiskolinti 50 tūkst. dolerių, kokias palūkanas man reikėtų mokėti ir kiek metų?

- Mes duodame iki 25 metų. Palūkanos už paskolas šiuo metu yra 4,99 proc. Tai palyginti labai geros palūkanos.

- Ar pas Jus galima indėlius laikyti?

- Taip.

- Ar daug lietuvių laiko?

- Taip, daug lietuvių laiko, nes mes už indėlius mokame geriau nei kiti bankai.

- Kiek už juos mokate?

- Šiuo metu 3,85 proc. Tačiau priklauso, kokie procentai kituose bankuose. Mes bandome duoti daugiau už indėlius ir imti mažiau už paskolas. Bet skirtumas nėra labai didelis.

- Kiek metų jau gyvuojate?

- 54 metus. Mes daug pinigų neišleidžiame, neturime kiekvienas savo automobilio, nes jeigu visi direktoriai turėtų po automobilį, būtų mažiau pelno. Arba reikėtų daugiau mokėti, daugiau imti iš skolininkų, kad turėtume pelno. Mes dirbame daugiau iš idėjos, nors tai yra apmokamas darbas, tačiau kukliai, menkai.

- Tokius bankininkus, kurie dirba iš idėjos, turbūt galima sutikti tik „Talkoje“, Australijoje?

- Aš nežinau, kaip kiti veikia, bet mes dėl to, kad lietuvių bendruomenė pareikalavo.

- Ar žmonės, kuriems, atėjusiems į „Talką“, Jūs pagelbėjate, gali butus, namus nusipirkti?

- Taip. Daugiausiai mes čia tam ir dirbame. Labai daug lietuvių, kurie gyvena Melburne, Sidnėjuje arba Adelaidėje, per mus nusipirko savo namus. Ir naujai atvykusieji – o dabar jų atvažiuoja nemažai – irgi ateina pas mus, mato, kad mes skoliname pinigus pigiau nei kiti bankai.

- Ar esate turėję blogų paskolų?

- Per 54 metus nebuvo nė vienos paskolos, dėl kurios būtų reikėję kreiptis į teismą. Tuo mes labai didžiuojamės. Kiti bankai, kitos kredito unijos tą problemą turi. Bet mes gal atsargiai dirbame, matome, koks žmogus yra, pasižiūrime, kokios yra pajamos, ką užstato. Žinoma, žmonės kartais turi finansinių problemų, bet tada bandome sutvarkyti taip, kad kurį laiką mažiau mokėtų už savo paskolą, ir paskui reikalai susitvarko.

- Tai Jūs taip, kaip šeimoj?

- Galima ir taip pasakyti. Bet atsiminkite – kad galėtume egzistuoti, kad galėtume toliau dirbti, turime kiekvienais metais gauti pelno, nes kitaip bankrutuotume.

- Koks Jūsų metinis pelnas?

- Pernai  buvo apie 300 tūkst. dolerių. Tai priklauso nuo ekonomikos. Kartais mažiau, kartais daugiau, bet per visą tą laiką niekada neturėjome nuostolio. Visada, kiekvienais metais, buvo daugiau ar mažiau pelno. Dabar mūsų kapitalas – 4 mln. dolerių, kurie niekam nepriklauso, tai – sutaupytas pelnas.

- Gal Jūs norėtumėte emigruoti į Lietuvą ir ten įsteigti „Talką“?

- Man atrodo, kad jūs ten ir taip turite daug bankų, kredito unijų ir t.t.

- Bet mes kiek skaitome, tai nemažai pridirbta negerų dalykų...

- Pasitaiko. Klivlende irgi įvyko skandalas didžiausias. Bet mums sekasi, nes mes prižiūrime savo ir savo klientų pinigus.

- Koks yra Jūsų darbo grafikas?

- Kiekvieną dieną nuo 8 val. 30 min. iki maždaug 13 val. mūsų biure kas nors būna. Per savaitę vyksta toks daugiau administracinis darbas, kurio yra daug, o sekmadieniais ateina mūsų klientai.

- Man labai patiko Jūsų „Talka“. Patiko, kad Jūs tokie paprasti, patiko, kad Jums sekasi, vadinasi, esate sąžiningi. Vadinasi, nors Australijoje radom vieną sąžiningą...

- Mes čia visi dvidešimt penki, kurie dirbame, esame sąžiningi.