Inovatorius iš uostamiesčio

Įdomu, kad E. Janušauskas menininku savęs nevadina, tačiau mokytojo karjerą jis pradėjo dar studijų laikais. Būdamas dvidešimties moksleiviams jau organizuodavo pamokas ir stovyklas su „Lego“ „Mindstorm EV3“ ir „WeDo“ rinkiniais. Naujas gyvenimo etapas Edgarą atvedė į Klaipėdos moksleivių saviraiškos centrą, kuriame jis įkūrė neformaliojo švietimo būrelį. Edgaras moksleiviams dėstė programavimą, elektroniką ir inžineriją. Įsimintiniausias šio būrelio pasiekimas – moksleivio sukurtas dronas, atspausdintas 3D spausdintuvu.

Edgaras taip pat siekia spręsti opias švietimo problemas, todėl, įkūręs įmonę „Inovatorius“, pradėjo kurti į elektroniką, inžineriją ir programavimą („STEM“) orientuotus švietimo įrankius. Šie įrankiai įvairius elektronikos modulius ir jutiklius, plastikines dalis ir konstruktorius, programavimą ir internetinę mokymosi platformą sujungia su pamokomis.

KKKC rezidentas E. Janušauskas. A. Skirmantienės nuotr.

– Tai kas yra tas „lietvamzdžių projektas“? Smalsu sužinoti, kaip gimė šis konkretus sumanymas? Kas paskatino jį inicijuoti?

– Kažkada internete pamačiau XVIII–XIX a. lietvamzdžius, kurių stiliui buvo panaudotos įvairių žuvų formos. Šis pavyzdys tarytum įsispaudė į pasąmonę. Ir daug vėliau, tapus KKKC Meno kiemo rezidentu, man prireikė žinių ir įgūdžių meno srityje, kurioje, tiesą sakant, jaučiuosi svetimas. Štai tuomet tos žuvytės ir atėjo į pagalbą. Tačiau įgūdžių, kad išgaučiau tokias sudėtingas formas, neturėjau, todėl sumanymą teko šiek tiek supaprastinti.

Galima sakyti, kad šį projektą paskatino KKKC, vis dėlto aš jo rezidentas – turiu įsipareigojimų. Iš pradžių savo veiklas pradėjau nuo paprastų dirbtuvių – „Kiaušinių dizaineriai“ ir „Lui Brailio raštas“. O dabar štai lietvamzdžiai. Kas bus toliau, tegul lieka paslaptis.

Didesnio koncepto dalis

– O kokia šiuo metu yra „lietvamzdžių projekto“ stadija? Kiek jis dar tęsis?

– Suprojektuoti ir atspausdinti pirmąjį lietvamzdį užtruko apie mėnesį. Esu numatęs padaryti dar keturis, o tai papildomai užtruks apie du ar tris mėnesius. Lietvamzdžiai – didesnio koncepto dalis, nes KKKC Meno kieme yra dar tokių vietų, prie kurių norėčiau „pridėti rankas“, tad kol reziduoju, tol „šiukšlinsiu plastiku“.

– Vis dėlto labai smalsu, kaip turėtų atrodyti galutinis produktas?

– Galutinis projekto rezultatas... Na, KKKC Meno kiemas realiai taps plastiko karalyste ir mano asmenine galerija (juokiasi). Beje, kitoje pastato pusėje yra dar penki lietvamzdžiai, bet greičiausiai paliksiu ateinančioms kartoms, kad jais pasirūpintų.

– Pirmasis 3D technika jau atspausdintas lietvamzdis, regis, įkvėptas senųjų kultūrų estetikos, mitologinių motyvų?

– Taip, tikra tiesa. Trumpai kalbant, pati kolona mėgėjiškai atkartoja romėnų jonėninį orderį (t. y. architektūrinį elementą), o skulptūra apačioje – „Atleto kovą su pitonu“ – bronzinę skulptūrą, 1877 m. sukurtą britų menininko Frederico Leightono, padedant Thomui Brockui.

Pastaroji skulptūra įkvėpta mitologinio siužeto, kai dievas Apolonas užmuša Pitoną (graikų mitologijoje tai gyvatė – Delfų žemės drakonas). Darbe taip pat galima įžvelgti vizualinių sąsajų su antikine skulptūrine kompozicija – „Laokoonas ir jo sūnūs“ (kitaip „Laokoono grupė“), kurioje vaizduojamas mito apie Troją epizodas: žynys Laokoonas ir du jo sūnūs pasmaugiami gyvačių. Skulptūros autorius, ko gero, buvo įkvėptas ir garsiojo italų genijaus Michelangelo Buonarroti braižo.

XIX a. lietvamzdžių pavyzdžiai. Reddit.com nuotr.

Kaip duona su sviestu

– Kodėl toks dizainas jums atrodo pats tinkamiausias?

– Manau, šis dizainas yra kaip duona su sviestu – jis visiems aiškus ir nereikalauja papildomo paaiškinimo. Jūs net neįsivaizduojate, kokia atgaiva niekam nieko neaiškinti. Tiesa, ant lietvamzdžio yra ir „QR“ kodas, kurį nuskenavus atsidarys elektroninis langas su papildoma informacija.

– O kokią tai turi simbolinę prasmę? Ar ji apskritai egzistuoja?

– Ironiškiausia, kad jokio intencionalaus simbolizmo čia nėra, nes tai yra tik dar viena dekoracija iš plastiko mūsų ir taip plastikiniame žmonių pasaulyje... Na, kad ir kaip būtų, manau, tai parodija, pamėgdžiojimas arba pajuoka to, ką mes, kaip žmonija, anksčiau vertinome ir puoselėjome, tiek kultūriniu, tiek moraliniu, tiek dvasiniu požiūriu.

– Galbūt, kuriant ir vykdant šį sumanymą, jums teko susidurti su sunkumais, kurių anksčiau nepatyrėte?

– Iš tikrųjų ypatingų sunkumų nepatyriau, nes pakliuvau į aplinką, kurioje galima nuveikti ką nors naujo. Džiaugiuosi, kad šioje aplinkoje pavyko sujungti mano aštuonerių metų mokytojavimo, 3D modeliavimo ir spausdinimo įgūdžius. Turbūt sunkiausia buvo sugalvoti ką nors naujo, nes man visada norisi iššūkio, kažko nepaprasto, sudėtingo, bet kad tai būtų įdomu ir kitiems žmonėms.

– Ar šis darbas suteikė jums naujų patirčių kaip menininkui, kūrėjui, 3D technologijos specialistui?

– Aš tikrai nesu menininkas, labiau inovatorius, nes mano pagrindinės veiklos sritys – švietimas, inžinerija, elektronika ir jos programavimas – pačios problematiškiausios Lietuvoje. Dėl naujų patirčių, tai taip. Susipažinau su kitais KKKC rezidentais – Urte Jasenka ir Žaneta Jasaitytė-Bessonova, o pamatęs meno užkulisius supratau, koks paprastas ir lengvas mano darbas. Sėdžiu tarytum princesė, maigau mygtukus ir viskas „pasidaro“, tik spėk kavą gerti (šypsosi).

F. Leightono ir Th. Brocko skulptūros „Atleto kova su pitonu“ 3D modelis. Myminifactory.com nuotr.

Pamatyti ir paliesti

– Gal teko pačią 3D technologiją įvertinti iš naujo, susidurti su jos trūkumais, limitacijomis?

– 3D spausdintuvas – kaip Šriodingerio katė. Atėjęs kitą dieną, gali rasti spausdinamą modelį, gali jo ir nerasti. Limitacijų ir trūkumų apstu, tad kartais tenka pasitelkti sąmojį ir juos apeiti. Žmonėms dažnai atrodo, kad 3D spausdinimas – šauni idėja. Taip, pirmas penkias minutes įdomu, bet kai reikia laukti modelio atspausdinimo, pavyzdžiui, 60 valandų... Na, o paskui dar tas modelis keliauja į šiukšlinę, nes koks nors „bildukas nutarė diversiją padaryti“... Štai taip ir gyvename.

– Kuriant lietvamzdžius, matyt, atsižvelgta į tai, kad šie darbai bus eksploatuojami lauko sąlygomis? Viskas turėjo būti apgalvota iki mažiausios smulkmenos?

– Taip, tokia idėja, kad visi šie „meno kūriniai“ būtų pasiekiami žmonėms, kad juos būtų galima bet kada pamatyti ar paliesti. Galbūt tai įkvėps ir kitus 3D kūrėjus padaryti ką nors įdomaus Klaipėdos miesto labui. Bet vargiai, dabar be projektų rašymo ir finansavimo niekas neįvyksta.

– Ko galima tikėtis iš artimiausių kūrybinių dirbtuvių su jumis?

– KKKC Meno kieme rugpjūčio 17 ir 18 d. 17 val. vyks 3D spausdinimo ir prototipavimo dirbtuvės: 3D spauda ant marškinėlių ir tekstilinių krepšelių. Bus galima išmokti braižybos ir dizaino pagrindų: užsiėmimų metu braižysime brėžinius, iš kurių sukursime 3D modelius, naudodamiesi profesionaliomis programomis. Dirbsime su 3D spausdintuvu: bus galima sužinoti, kaip veikia ir kur naudojami 3D spausdintuvai ir atsispausdinti savo sukurtus modelius. Dirbtuvių lankytojai pabus elektronikos profesionalais: 3D spausdintuvu pagaminti modeliai atrodo išties šauniai, tačiau tai tik plastiko gabaliukas, tad metas jį išjudinti, panaudojant itin mažą elektroniką. Taigi susirinkusieji programuos elektroniką veikti: elektronika be smegenų – tai visai neįdomu, o jūsų parašyta programa kaip mat privers ją veikti.

R. Baškio drožiniai įvairūs tiek dydžiais, tiek temomis, tiek meninio pateikimo formomis. Pavyzdžiui, įvairios medinės kaukės ir velniukai, ko gero, bus atėję iš liaudiškosios Užgavėnių tradicijos. Tačiau, kaip dera tikram kūrėjui, R. Baškys kiekvieną kaukę ar siužetą interpretuoja savaip, „pridėdamas nuo savęs“, tai – talento ženklas. R. Baškys drožia ne tik chtoniškų būtybių kaukes, bet ir tradicinius sakralinius siužetus, nevengia buitinių bei literatūrinių personažų, savotiškų mizanscenų.

R. Baškys gimė 1958 m. Adošiškės kaime Kelmės rajone. Šeimai išsikėlus į Šiaulių rajoną, ten ėjo į mokyklą. „Kiek prisimenu save, kišenėje visada turtėjau peiliuką, kurį vėliau keitė kaltai, kiti įrankiai ir staklės. Ieškojau šakos ar medžio pliauskos ir drožinėjau, prišiukšlindamas namus skiedromis. Gimė kūriniai. Maži ir didesni. Tai tęsėsi ir studijų metais Kaune, neatsitiktinai pasirinkau medžio apdirbimo technologo specialybę tuomečiame Kauno politechnikos institute. Ir pirmąją darbovietę pasirinkau neatsitiktinai – Liaudies kūrybos gaminių įmonę „Minija“ Plungėje, kuri anuomet buvo garsi medžio drožėjų gausa ir jų darbais“, – pasakojo R. Baškys.

Šiuo metu parodos autorius dirba vyriausiuoju mokytoju Kuršėnų kūrybos namuose, moko vaikus dailiųjų amatų, drožybos. Taip pat darbuojasi Šiaulių rajono savivaldybės Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre tradicinių amatų veiklų organizatoriumi.

R. Baškys yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, įvairių parodų dalyvis, pelnęs Šiaulių apskrities geriausio metų liaudies meistro vardą – „Aukso vainiko“ pirmosios vietos diplomą. 2018 m. išleido savo darbų fotoalbumą „Raimondo Baškio medinukų pasaulis“. 2020 m. už ilgametę kūrybinę veiklą, puoselėjant tautodailės tradicijas, kūrėjui suteiktas Šiaulių rajono savivaldybės metų tautodailininko vardas.

Raimondas Baškys: Kiekvieno drožėjo tikslas – išdrožti ką nors gražaus ir prasmingo. Sigito Kazlausko nuotr.

Pasak tautodailininko, „kiekvieno drožėjo tikslas – išdrožti ką nors gražaus ir prasmingo. Iš rąsto, pliauskos ar kelmo išmeti tai, kas nereikalinga – skiedras, nes būtent jose glūdi viso kūrinio sėkmė. Gimsta kūrinys – tarsi medžio gyvenimo pratęsimas“. Įdomu ir tai, kad R. Baškys savo sodyboje Kuršėnuose 2008 m. įkūrė medinukų muziejų, o tokių muziejų kūrimasis Lietuvoje paliudija tautodailės gyvybingumą, naują kultūros raiškos pobūdį.

Uostamiesčio Etnokultūros centras, rengiantis R. Baškio drožinių parodą, kviečia miestiečius ateiti prie Meno kiemo dirbtuvių (Daržų g. 10) vitrinos ir pasigėrėti ypatingais tautodailininko praregėjimais, atsispindinčiais medyje. Paroda veiks iki kovo 1 d.

Kalbant apie kultūrą ir paveldą, dažniausiai norisi akcentuoti tai, kas gyva ir vis dar perduodama iš kartos į kartą. Tačiau ne visas kultūros laukas susideda vien tik iš gyvosios tradicijos, todėl labai svarbu ir tikslinga fiksuoti tai, kas jau nuėjo arba šiuo metu eina į nebūtį.

Etnografiniame Mažosios Lietuvos regione kultūros paveldą išsaugoti ypač sudėtinga dėl to, kad nemaža jo dalis buvo sunaikinta baigiantis Antrajam pasauliniam karui, tačiau dar daugiau prarasta po karo. Nykimo procesas tebevyksta ir mūsų dienomis, todėl svarbu dokumentuoti tai, ką turime dabar, nes po kelerių metų tai gali išnykti arba neatpažįstamai pasikeisti.

Todėl Klaipėdos etnokultūros centre gimė projektas „Nykstantys Klaipėdos krašto kaimai“. Projektas turi ne vieną tikslą, tačiau aktualiausia visuomenei pristatyti autentišką, moksliniais tyrimais pagrįstą filmų ciklą. Nufilmuoti šeši filmai, kuriuose pateikta unikali, moksliškai atrinkta, profesionaliai užfiksuota medžiaga apie nykstančias ir sparčiai besikeičiančias etnografinio Mažosios Lietuvos regiono vietoves. Įspūdingus gamtovaizdžius, sunkiai prieinamų ir mažai žinomų objektų vaizdus filmuose lydi archeologų ir istorikų komentarai, pokalbiai su žmonėmis, gimusiais ir gyvenančiais Klaipėdos krašte ir buvusio pasienio apylinkėse – Klaipėdos ir Kretingos rajonuose, Palangos savivaldybėje (Dovilų, Agluonėnų seniūnijose, Kairių, Karklės ir Nemirsetos kaimuose, Kretingalėje ir Bajoruose).

Pastarąsias vietoves Klaipėdos etnokultūros centras plačiau pristatys ir išskirtinę medžiagą pradės publikuoti 2022 m., tačiau jau šiandien kviečia apsilankyti jo socialinių tinklų „Facebook“ ir „YouTube“ paskyrose ir peržiūrėti glaustą filmų ciklo apžvalgą.

Filmų ciklo režisierė ir scenarijų autorė – Dalia Kiseliūnaitė, operatorius – Nerijus Jankauskas, montuotojas – Dalius Sakavičius, kompozitorius – Vladimiras Konstantinovas, kurio specialiai šiam filmų ciklui sukurtas muzikinis takelis remiasi Mažosios Lietuvos dainų temomis.

Ciklas sukurtas įgyvendinant Klaipėdos etnokultūros centro projektą „Nykstantys Klaipėdos krašto kaimai“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.