Jubiliejaus išvakarėse aktorė Danutė Juronytė prisipažįsta esanti laiminga
Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre kūrybinė aktorės Danutės Juronytės biografija prasidėjo 1954-aisiais, o prieš tai jau buvo darbo J.Miltinio vadovaujamame teatre patirtis. Aktorės septyniasdešimties metų sukaktį lydi graži kita - solidaus teatrinio darbo. Asmeninio jubiliejaus išvakarėse aktorė atsakė į keletą klausimų.
- Kas labiausiai įstrigo atmintin kūrybinės, o drauge ir gyvenimiškos patirties lauke?
- Karas, baimė ir nepritekliai. Naktinis slapstymasis nuo bombardavimo. Belaisviai - ir rusų, ir vokiečių. Pokaris. Gyvuliniai vagonai su tremtiniais Panevėžio geležinkelio stotyje. Suolo draugės tėvų areštas. Draugės slapstymas nuo tremties. Prie šventoriaus ant šiaudų sumestų partizanų išbadytomis akimis kūnai. Gaisras mūsų namuose. Skurdas. Eilės prie duonos.
O jaunystė prasidėjo su teatru. Teatras tapo naujo gyvenimo pradžia. Pirmieji žingsniai scenoje, pirmieji vaidmenys, pirmasis mokytojas Juozas Miltinis ir jo teatro etikos pamokos, vyresniųjų Panevėžio teatro aktorių globa. Tai nepamirštama.
Paskui - Kauno teatras. Šeima. Dukrelių gimimas. Jauna trupė, ką tik Maskvoje teatrinius mokslus baigusieji aktoriai. Man teko laimė įsijungti į ją. Išgyvenau daug laimingų akimirkų. Kas dar įstrigo atmintin? Mamos mirtis ir vyro liga.
- Kurie vaidmenys iš Jūsų pareikalavo daugiausia įtampos, o kurie dosniai atsilygino už kančias?
- Pirmiausiai turiu prisipažinti, kad nė vienu iš jų nesu patenkinta. Tačiau Sofija M.Gorkio Paskutiniuosiuose yra ypatinga. Ji mane privertė atnaujinti visas savo sielos žaizdas, atgailauti už viso gyvenimo nuodėmes. Kokias? Kiekvienas turime savą elgesio vertinimo matą. Nebūtinai pagal Dekalogą. Negaliu pamiršti vieno vakaro, kai, grįžusi iš spektaklio, radau susižeidusią savo mažą dukrelę. Kodėl tą vakarą nebuvau su ja? Žodžiu, nė per vieną išpažintį nesu taip atgailavusi, kaip vaidindama Sofiją. Vaidmuo padėjo apsivalyti. O Karalienę iš TV filmo Vilius Karalius norėčiau vaidinti ir vaidinti. Deja, tai filmas, pakartoti jo negalima. Teatre kiekvienas vaidmuo atlygina per žiūrovus. Jeigu vaidindama jaučiu, kad žiūrovai klauso, kad jie su manimi, geresnio atlygio nereikia.
- Ar buvo toks vaidmuo, kuris, atrodo, tarsi būtų gimęs savaime?
- Galbūt pirmieji vaidmenys Panevėžio dramos teatre. Buvo tokių vaidmenų ir dirbant su Henriku Vancevičiumi. Jis mokėjo vesti aktorių nematoma ranka. Aktorius jautėsi kūrėjas, o ne atlikėjas.
- Rašote pjeses, inscenizuojate, kuriate spektaklius. Kas inspiruoja tokiai veiklai?
- Kurdama spektaklį jaučiuosi savarankiškesnė ir savo vaizduotei galiu duoti daugiau erdvės, labai džiaugiuosi, jei aktorius, su kuriuo repetuoju, sužėri visomis vaivorykštės spalvomis.
- Kauno dramos teatras Jūsų akimis: kokį jį matėte, kokį matote, ko jam linkite?
- Mačiau ir jo žydėjimą, ir apimtą krizės. Tai toks bangavimas aukštyn ir žemyn. Buvo potvynių, buvo atoslūgių. Tai buvo trys ryškūs ciklai: H.Vancevičiaus, J.Jurašo, J.Vaitkaus.
Dabar mūsų teatras toks, kokia ir visuomenė: pasimetęs, bijantis ateities, netikras dėl šiandienos, o svarbiausia - be dvasinio vadovo, kuris sutelktų.
Sunku prognozuoti teatro ateitį. Metaforiškai kalbant, viskas turėtų virsti pelenais, kad, nulijus lietui, viskas vėl sužaliuotų. Teatras kaip toks niekad nenunyks. Mūsų teatre kuriami Gintaro Varno spektakliai rodo, kad trupė neišsikvėpusi, gyva ir kūrybinga. Tik reikia vedlio.
Šiandieninė Kultūros ministerijos praktika, kai teatrų vadovais skiriami ne režisieriai, nepasiteisina. Kodėl kultūros valdininkai šito nemato? Juk režisierių E.Nekrošiaus, O.Koršunovo, R.Tumino teatrai patvirtina: trupei gali vadovauti tik režisierius.
- Dviejų aktorių šeima, kokie jos pliusai ir minusai?
- Tik pliusai. Juk teatras - gyvenimo būdas. Sunkiausia jį būtų derinti su žmogumi, kuris tolimas teatrui.
- Pavadinčiau Jus reikliu, gal net kategorišku žmogumi, tačiau garsėjate ir tolerantiškumu. Kaip pati tai suderinate?
- Tolerantiškumo mokiausi visą gyvenimą, deja, ne visada galiu tuo pasigirti. Tolerantiškumo pavyzdžiu man buvo ir liko šviesios atminties Juozas Grušas,
- Dar kartą atsigręžus, kuri frazė jums artimesnė: buvau laiminga ar esu laiminga. O gal abi?
- Gyvenime buvo visokių akimirkų: ir laimingų, ir labai sunkių. Ir labai džiaugiausi, ir labai kentėjau. Daugiausia dėl artimųjų. Pamenu, iš nevilties troškau pavirsti medžiu. Tačiau viskas praeina. Lieka tik pamokos. Šiandien turėčiau pasakyti: ir buvau, ir esu laiminga.
Kalbėjosi Neris AKELAITIENĖ
Naujausi komentarai