Pažintis su dievu Šiva

Praėjus keleriems metams po krautuvės atidarymo (maždaug XX a. devintojo dešimtmečio viduryje), jis pradėjo vesti dar ir jogos bei meditacijos užsiėmimus, kuriuose būdavo suplakami budizmo, induizmo ir krikščionybės elementai.

Laisvu laiku jis daug domėjosi įvairiausiomis religinėmis koncepcijomis (nuo didžiųjų religijų iki vulgariausių ezoterinių kvailysčių), o savo dvasinio guru paslaugas ėmė reklamuoti skelbdamas apie tariamą gebėjimą pakilti į orą bei jame pakibti, t. y. Levituoti.

Spėjama, kad C. Matsumoto, kaip ir dauguma kitų liūdnai pagarsėjusių sektų lyderių, buvo kiek trenktas, tačiau anaiptol ne bukas.

Kaip ir didžioji dalis „pasižymėjusių“ jo „kolegų“, jis veikiausiai buvo perpratęs žmonių rūšies prigimtį, jos atstovų ydas bei silpnybes ir žinojo arba bent jau nutuokė, kaip paveikti mases bei pavienius individus.

Anot C. Matsumoto įkurto kulto propagandos, jis XX a. devintojo dešimtmečio viduryje ir antrojoje pusėje kelis kartus buvo nuvykęs į Indiją bei Himalajų kalnus.

Per šias keliones jis esą patyręs nušvitimą, susisiekęs su induizmo dievu Šiva (vienas iš trijų svarbiausių induizmo panteono dievų, naikinantis blogį), gavęs antgamtinių jėgų pavedimą ir licenciją skleisti „tikrąją tiesą“ bei neva asmeniškai įgijęs tik išrinktiesiems prieinamų žinių iš

Tibeto budistų dvasinio lyderio Tenzino Gyatso (plačiau žinomo Dalai Lamos XIV vardu, gimusio 1935 m.).

Visa tai jam esą vėliau leidę ne tik „levituoti“, bet ir kiaurai permatyti objektus bei praleisti ne vieną valandą po vandeniu.

Valymas: „Aukščiausiosios tiesos“ sekta visame pasaulyje išgarsėjo 1995 m. pavasarį, kai bandė nuodingomis dujomis užteršti Tokijo metro. / „Scanpix“ nuotr.

Licencija – žudyti

1987 m. C. Matsumoto įkūrė savo naująjį religinį judėjimą, pavadintą „Aukščiausiąja tiesa“ (jap. Oumu Shinrikyo arba Aum Shinrikyo), kuris vos per porą metų sugebėjo pritraukti kelis tūkstančius sekėjų bei, įveikus biurokratinius barjerus, įgyti oficialų religijos statusą.

Beveik tuo pat metu C. Matsumoto pasivadino naujuoju religiniu Shoko Asaharos vardu.

Buvo savotiškas krikščionybės, budizmo, induizmo, šamanizmo, sąmokslo teorijų, mokslinės fantastikos ir ezoterinių kliedesių mišinys.

Naujoji religija ankstyvosiomis dienomis dažniausiai pritraukdavusi išprususius, dvasinio peno ištroškusius vidurinio miesto luomo atstovus, buvo savotiškas krikščionybės, budizmo, induizmo, šamanizmo, sąmokslo teorijų, mokslinės fantastikos ir ezoterinių kliedesių mišinys, o tikėjimui sparčiai augant ir vystantis, jo dogmose itin svarbų vaidmenį (gal net svarbiausią) pradėjo vaidinti akivaizdžiai iš judaizmo, krikščionybės ir kitų jiems giminingų tikėjimų pasiskolinti pasakojimai apie artėjančią pasaulio pabaigą (Apokalipsę bei Armagedoną).

Teigta, kad per šiuos įvykius Japonijos salos esą pražūsiančios dėl branduolinių bei cheminių ginklų naudojimo, o ir likusi žmonijos dalis neišvengsianti klaikių kančių bei baisaus likimo.

Anot „Aukščiausiosios tiesos“ doktrinų, nuo viso to išsigelbėti bei pradėti naują žmonijos egzistencijos skyrių galėsiantys tik tie, kas leisiantys Shoko Asaharos sukurtam tikėjimui juos „išgelbėti“, tad neatmestina prielaida, kad mesijo barzda bei išpuoselėtu poodiniu riebalų sluoksniu pasidabinęs naujosios religijos „pranašas“ save tapatino su nušvitusiu Buda, blogio naikintoju Šiva, antrą kartą sugrįžusiu Jėzumi Kristumi bei Dievo Avinėliu.

Taip pat sklando kalbos, kad sektos nariai tikėję, jog kultui nepriklausantys asmenys nuo pragaro kančių gali būti išgelbėti tik tuo atveju, jeigu juos šiame gyvenime nužudysiantis „Aukščiausiosios tiesos“ atstovas.

Reginys: C. Matsumoto įsteigto kulto nusikaltimai sukrėtė Japonijos visuomenę, tad daugybė žmonių skyrė nemažai laiko ir kitų resursų tam, kad galėtų stebėti jo teismą. / „Scanpix“ nuotr.

Už Japonijos ribų

Pasakojama, kad skleidžiant naujojo tikėjimo propagandą buvo nevengiama leisti knygas, žurnalus, komiksus bei kurti animacinius filmus, o priimant naujus narius kandidatai buvo verčiami pasninkauti, leisti laiką izoliacijoje, kankinti save elektrošoku bei vartoti haliucinacijas sukeliančius preparatus.

Dar sklando legendos, kad kulto nariai esą buvo verčiami gerti savo mesijo kraują, mat tikėta, kad taip jiems bus perduodamos jo dvasinės „galios“, tačiau šį teiginį sunku patikrinti.

Taip pat svarbu paminėti, kad stojant į „Aukščiausiosios tiesos“ gretas, kaip ir į daugelį kitų sektų, reikėdavo išsižadėti materialinių vertybių bei atiduoti didžiąją turimo turto dalį sektai, t. y. jo vadovybei.

Pagrindinis „Aukščiausiosios tiesos“ verbavimo taikinys buvo intelektualinių polinkių turintys arba aukštąjį išsilavinimą įgiję, „dvasinę tuštumą“ jaučiantys vidurinio luomo žmonės, tad nuo dešimtojo XX a. dešimtmečio pradžios šio naujojo religinio judėjimo pasekėjų Japonijoje populiacija sparčiai išaugo.

Pasak viešai pateikiamo Rohano Gunaratnos darbo „Aukščiausiosios tiesos“ kilimas, nuosmukis ir atgimimas“ (angl. „Aum Shinrikyo’s Rise, Fall and Revival“), augant šio tikėjimo išpažinėjų gretoms Tekančios Saulės salose, kulto vadovybei pavykę naująją religiją platinti dar ir už Japonijos ribų, o savo filialus jie įsteigę Jungtinėse Valstijose, Australijoje, Vokietijoje, Indonezijoje, Taivane, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Šri Lankoje, Izraelyje, buvusios Jugoslavijos kraštuose, Baltarusijoje, Ukrainoje, Ganoje, Nigerijoje ir Rusijoje.

Su meile – į Rusiją

Anot posovietinės Rusijos valdžios institucijomis besiremiančio autoriaus, šioje valstybėje „Aukščiausioji tiesa“ sudominusi apie 35 tūkst. žmonių, o dar kelios dešimtys tūkstančių individų reguliariai lankydavo tikėjimo seminarus nebūdami visaverčiais nariais.

Po ateizmą viešai propagavusios SSRS žlugimo daugelio „homo sovieticus“ atstovų egzistencijoje atsivėrė ideologinė spraga, tad didelė dalis žmonių, visą savo gyvenimą auklėti būti žemiškais ateistais-proletarais, netrukus pajuto dvasinę tuštumą.

Vieni, trokšdami rasti egzistencinę prasmę, atsigręžė į didžiąsias religijas ar filosofines doktrinas, o kiti nusmuko tiek, kad „dvasingumo“ ėmė ieškoti eketėse, bebrų lytinėse liaukose, vakcinų baimę diegiančiuose kliedesiuose ar išangei valyti skirtų servetėlių rulonuose.

Ankstyvaisiais dabartinio Kremliaus šeimininko valdymo laikais (naujojo tūkstantmečio pirmaisiais metais) Rusijos viešojoje erdvėje buvo itin daug laidų, filmų, serialų ir knygų, propaguojančių ezoteriką, egzotiškas religijas, šarlatanus bei archajiškus prietarus, tad, matyt, ir „Aukščiausiosios tiesos“ sėkmė Rusijoje nieko neturėtų stebinti.

Anot „Laisvosios Europos radijo“ („Radio Free Europe“ / „Radio Liberty“) portale pateikiamo straipsnio „Rusijos aukščiausiasis teismas uždraudžia japonų Paskutiniojo teismo dienos kulto grupę“ („Russia’s High Court Bans Japanese Doomsday Cult Group“, 2016), XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje C. Matsumoto lankėsi Rusijoje ir buvo joje gana iškilmingai priimtas.

Čia jis esą susitiko su Maskvos funkcionieriais, religiniais ir politiniais veikėjais bei skaitė paskaitų ciklą sostinės aukštosiose ugdymo įstaigose.

Veikdami tų laikų Rusijoje, „Aukščiausiosios tiesos“ atstovai mokėdavo beveik 1 mln. dolerių už tai, kad galėtų kas dieną radijo (1 valandą) ir kas savaitę televizijos eteryje (30 min.) propaguoti savąjį tikėjimą, o jų veikla šioje valstybėje buvo oficialiai uždrausta tik prieš devynerius metus.

Kituose interneto portaluose taip pat galima aptikti pasakojimų, kad neva kulto nariai dar 1992 m., apsivilkę baltus chalatus, šoko priešais Kremlių, o C. Matsumoto bent kartą skaitė pamokslą kažkokiame Maskvos stadione ar sporto salėje 15 tūkst. žmonių miniai