Kosovas praėjusį sekmadienį paminėjo nepriklausomybės metines. Provincijos valdžia sako, kad Kosovo nepriklausomybė – nesugriaunama. O kritikai laikosi savo. Kosovas, pasak jų, nėra ir niekuomet nebus valstybė.

Džiaugtis – anksti

Praėjo penkeri metai nuo tos dienos, kai pietinė Serbijos provincija paskelbė nepriklausomybę. Šį sekmadienį jauniausia, o kartu skurdžiausia Europos valstybė paminėjo nepriklausomybės sukaktį.

Deja, džiaugsmo upės nesilieja. 50 proc. šalies gyventojų neturi darbo, 40 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, vyriausybę purto korupcijos skandalai, o ekonomika, jei ne ES pagalba, apskritai mirtų.

Tiesa, aktualiausias klausimas – kokie bus Serbijos ir nuo jos atskilusios pietinės provincijos, – taip Kosovas vadinamas Serbijoje, – santykiai?

Ar pavyks sureguliuoti Kosovo albanų ir vietos serbų konfliktus? Tai, regis, pats svarbiausias dvišalis klausimas tarp Kosovo ir Serbijos.

Daugelis serbų, gyvenančių šiaurinėje Kosovo dalyje, kategoriškai priešinasi Belgrado ir Prištinos suartėjimui. Serbija norėtų, kad Kosovas serbų mažumai suteiktų autonomiją, o Kosovas nori, kad serbai pripažintų provincijos valdžią šalies šiaurėje.

Tiek Kosovo, tiek Serbijos nacionalistai purtosi bet kokių kalbų apie draugystę. Tiesa, abiejų šalių vyriausybės pamažu taikosi, tik ar šis santykių atšilimas bus ilgalaikis?

Norėtų susidraugauti

Mitrovicos mieste, padalytame tarp serbų ir albanų, net praėjus penkmečiui nuo Kosovo atsiskyrimo tvyro įtampa. „Čia nėra tvarkos. Įtampa labai vargina“, – skundėsi vietos gyventoja, prisistačiusi Hodžič vardu.

Tiltas per Ibaro upę aklinai užtvertas akmenimis ir betono luitais. Jis jungia albanų ir serbų gyvenamus rajonus. Tačiau kai kurie miesto gyventojai sako, kad sienos netrukdo bendrauti. Vienas pavyzdžių, kad serbai ir albanai gali sugyventi, – Mitrovicos roko mokykla. Čia muzikuoti susirenka tiek albanai, tiek serbai.

23 metų serbas Aleksandras Solicas Roko mokykloje dirba laisvu nuo studijų metu.

„Kartais jaučiuosi, kad gyvename skirtinguose pasauliuose. Albanai ir serbai tarsi specialiai nori parodyti, kad neturi nieko bendra vieni su kitais“, – sakė jaunuolis.

Tačiau jis prasitarė, kad turi planą, kaip suvienyti abi bendruomenes. A.Solicas norėtų kartu su pažįstamais iš albanų bendruomenės atidaryti muzikinį klubą. Tiesa, vyras pripažįsta, jog kol kas ši svajonė – rožinė, bet jis tiki, kad tai jam pavyks.

„Kol kas tai – neįmanoma. Per daug baimės, per daug neapykantos. Propaganda neleidžia žmonėms suartėti“, – pasakojo jaunuolis. Visgi, pasak Aleksandro, „sienas“ įveikti padeda komunikacija. Daugelis gali bendrauti per socialinius tinklalapius arba elektroninį paštą.

Tiesa, virtuali erdvė neretai naudojama kurstant nesutarimus. „Dažnai galima pamatyti įžeidžiamų publikacijų – tiek serbų, tiek albanų atžvilgiu“, – pasakojo pietinėje Mitrovicos dalyje gyvenantis matematikos studentas Rinoras Qollopeku.

Nėra darbo ir pinigų

Kosovas jau gavo skurdžiausios Europos valstybės pravardę. Serbas Aleksandras Josifovičius Mitrovicoje baigė kompiuterių programavimo studijas. Vyras tikėjosi, kad diplomas leis jam rasti darbą informacinių technologijų sektoriuje. Praėjo penkeri metai, o 25-erių serbas tebedirba tėvo parduotuvėje.

Daugelis gyventojų, tapusių Kosovo piliečiais, jaučiasi taip pat kaip serbas Aleksandras. 1,8 mln. Kosovo gyventojų yra jaunesni nei 25 metų. Pusė jų – bedarbiai, ir situacija tik blogėja. Kasmet į darbo biržą užsirašo per 30 tūkst. jaunuolių, kurie ieško darbo, o randa tik 8 tūkst.

Silpna ekonomika

Ekonomistai skaičiuoja, jog Kosovo ekonomika kasmet turėtų paaugti bent po 8 proc., kad valstybė galėtų išspręsti nedarbo problemas. Tačiau dabar ekonomika skendi recesijoje.

Kosovas taip ir neatsigavo po 1998–1999 m. karo. Maža to, šios pietinės Serbijos provincijos infrastruktūra niekuomet nebuvo plėtojama taip sparčiai, kaip kitose Jugoslavijos dalyse. Nuo 1999 m. vienintelis rimtesnis infrastruktūros projektas – 1 mlrd. dolerių vertės keturių juostų greitkelis, jungiantis Kosovo sostinę Prištiną su Albanijos sostine Tirana. Šiais metais ketinama pradėti greitkelio tarp Prištinos ir Makedonijos sostinės Skopjės statybą.

Planuotojai sako, kad magistralių tiesimas bus postūmis prekybai, tačiau vietos valdžios atstovai teigia, kad stambūs projektai neleidžia patiems regionams vystyti infrastruktūros, kadangi biudžete nelieka pinigų.

Kosovo ekonomikai skaudžiai atsiliepė ir Trepčos kasybos komplekso netoli Mitrovicos miesto nuosmukis. Kažkada šios kasyklos buvo didžiausia įmonė Jugoslavijoje. Čia dirbo 23 tūkst. žmonių. Įmonė sukurdavo apie 70 proc. Kosovo bendrojo vidaus produkto. Po karo 1999 m. didžioji dalis kasyklų užsidarė.

Oliveris Ivanovičius, buvęs Trepčos kasybos komplekso vadybininkas, o dabar – serbų politinis lyderis Mitrovicoje, sakė, kad kompleksui prikelti reikėtų apie 650 mln. dolerių. Tačiau investuotojams reikia stabilumo.

„Šiomis sąlygomis, – kalbu apie politinę įtampą, – tiesiog neįmanoma galvoti apie ekonomikos vystymą. Turime rasti sprendimą, kuris tenkintų abi puses“, – skundėsi O.Ivanovičius.

Maisto kainos auga, daugelis gyventojų tampa priklausomi nuo giminaičių, kurie dirba užsienyje ir siunčia pinigų. Kosovo ekonomikoje dominuoja ne stambusis verslas, o įvairūs perpardavinėtojai. Šalis beveik nieko negamina, didžioji dalis produkcijos importuojama.

Išimtis – „Pestovos“ bulvių traškučių fabrikas. Jis veikia netoli sostinės Prištinos, jame yra 120 darbininkų.

Fabrikas buvo įkurtas 1991 m. 1999 m. po karo jis perregistruotas, o 2008 m. fabriką finansiškai parėmė Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas. Įmonė ne tik aprūpina traškučiais Kosovo rinką, bet ir eksportuoja savo produkciją į Albaniją, Makedoniją, Graikiją, Juodkalniją, Kroatiją ir net Vokietiją.

Visgi fabriko vadovas Bedi Kasumi sako, kad Kosove labai sunku išlaikyti verslą. Pasak jo, žemės ūkio įmonėms labai sunku gauti paskolų. Vietos bankų nustatomos palūkanų normos Kosove gerokai aukštesnės nei šalyse kaimynėse. Bankai Kosove taiko 18 proc. palūkanų normas, o Serbijoje jos siekia vos 5 proc., Albanijoje – 7 proc.

„Situacija su kreditais bloga. Palūkanų normos labai aukštos – aukščiausios regione. Sąlygos žemės ūkio įmonėms labai blogos. Tikimės, kad situacija pasitaisys“, – sakė verslininkas.

Investuotojai taip pat neskuba rodyti dėmesio Kosovui. Įvairūs korupcijos skandalai, vyriausybės pareigūnų ryšiai su vietos nusikalstamu pasauliu toli gražu nevilioja investuotojų.

Prištinos centre stūksantis „Grand Hotel“ – tuščias. Viešbutis buvo uždarytas nustačius, kad jį privatizuojant buvo pažeisti šalies įstatymai.

Iliras Deda, Kosovo politikos analizės ir plėtros instituto vadovas, pabrėžė, kad kai kurie Kosovo premjero Hashimo Thaçi vyriausybės nariai tyčia trukdo į Kosovą įžengti investuotojams, nes taip bando apsaugoti savo ir savo sąjungininkų interesus.

„Ši vyriausybė sėkmingai išsiuntė iš šalies visus investuotojus, kurie norėjo pradėti čia verslą, – pabrėžė I.Deda. - Bet kuris tyrimas, kuris susijęs su įtakingais politiniais veikėjais Kosove, sustabdomas argumentuojant, kad tai pakenks politiniam šalies stabilumui. Taip šioje šalyje įsivyravo politinis nebaudžiamumas.“

• 2008 m. vasario 17 d. Kosovas paskelbė nepriklausomybę. 1998–1999 m. konfliktas tarp Serbijos ir Kosovo separatistų baigėsi NATO bombardavimo kampanija prieš velionio Serbijos lyderio Slobodano Miloševičiaus pajėgas.

• Beveik 100 pasaulio valstybių, tarp jų – JAV, pripažino Kosovą. Kosovo iki šiol nepripažįsta dvi Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės Kinija ir Rusija. Iš 27 ES šalių Kosovą pripažino 22. Provincijos nepripažįsta Ispanija, Kipras, Slovakija, Rumunija ir Graikija. Iš 28 NATO šalių naująją valstybę pripažino 24.

• Didžiąją dalį Kosovo gyventojų sudaro albanai, tačiau šiaurinėje Kosovo dalyje gyvena apie 112-120 tūkst. serbų. Serbija šį regioną tebelaiko savo pietine provincija, bet 2011 m. kovą pradėtos ES vadovaujamos derybos neseniai nulėmė santykių atšilimą. Šių metų vasario 6 d. Serbijos ir Kosovo prezidentai Briuselyje surengė savo pirmąsias derybas.

• Lietuva Kosovą pripažino 2008 m. gegužės mėnesį. Diplomatiniai santykiai užmegzti tų pačių metų liepą.