Plaustas, kuris nelaimės atveju pats susikonstruoja per maždaug šimtą sekundžių ir kelias dienas ar net savaites gali saugiai išlaikyti milijonus keleivių. Mokslininkai išsiaiškino tokio ugninių skruzdžių laimėjimo paslaptį.

Tyrėjai aiškinosi, kaip vabzdžiams pavyksta šiuos plaustus padaryti tokius saugius ir tvirtus, kad jie atsilaiko prieš potvynius ugninių skruzdžių gimtojoje Pietų Amerikoje bei padeda joms migruoti į naujas vietas, rašo „LiveScience“.

Tyrėjų komanda, vadovaujama Nathano Mloto iš Džordžijos technologijų instituto JAV, ugnines skruzdes surinko iš pakelių Atlantos valstijoje ir filmavo jas, formuojančias plūduriuojančią koloniją.

Laboratorijoje įmestos į vandenį, skruzdės pasklisdavo į šonus apvalia forma, tarsi aliejingo skysčio ratilai. Jos griebiasi viena už kitos kaip griebtųsi už bet kurio kito paviršiaus - naudodamosi žandikauliais ir kibiomis kojelėmis, iš kurių išsiskiria skystis, leidžiantis „prisilipdyti“ prie palyginti slidžių paviršių, pasakojo N. Mlotas. Baigtas plaustas įgauna formą, panašią į blyno.

Tyrėjai išanalizavo, kad kietas išorinis skruzdžių kūno dangalas yra atsparus vandeniui. Grubus, plaukeliais padengtas jo paviršius skruzdėms, panyrančioms po vandeniu, prie kūnų leidžia išlaikyti oro sluoksnelį, o didžiulė tarpusavyje susikibusi grupė vandeniui tampa dar atsparesnė ir gali plūduriuoti jam neprasiskverbiant į kolonijos vidų.

Anot N. Mloto, tokiam inžinerijos stebuklui padeda tai, jog kiekviena skruzdė individualiai yra nedidelė. „Milimetrinėje skalėje skruzdės turi didžiulės jėgos, greičio ir pajėgumų prie savęs išlaikyti oro kišenes. Šie gebėjimai greičiausiai išnyktų esant didesniems dydžiams“, - žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ rašo tyrėjai.

Jų teigimu, išardyti skruzdžių plaustus geba muilas bei kitos substancijos, suardančios vandens paviršiaus įtempimą. „Jei vandenyje atsiras nors ir mažas kiekis muilo, jis sumažins įtempimą ir plaustas iškart ims skęsti“, - teigė N. Mlotas. Anot jo, pirmosios skruzdės nuskęsta per keletą sekundžių.