– Šiame rašinių cikle daugelį kartų sakau, kad mada yra problemiškas reiškinys. Ar sutinki su tokiu teiginiu?
– Taip, sutinku. Tačiau manau, kad problemų yra visur, ne tik mados pasaulyje. Net studijoje kuriantis žmogus yra teršėjas. Madoje tai galbūt labiau akivaizdu, nes didžiąją jos dalį sudaro tekstilė, kurios gaminiai kelia didelę taršą. Tačiau lygiai taip pat ir kitas kūrėjas, tapantis paveikslus, kuriantis skulptūras, teršia aplinką. Šia prasme tiek mada, tiek bet kokia kita kūryba nėra ekologiškas veiksmas. Net jei turime omenyje ne tiek masinę madą, o labiau individualią kūrybą, kurią iš esmės vertinu kaip prabangą, ji taip pat yra taršos šaltinis. Kita vertus, man mados problemiškumas susijęs ne tik su jos produktais, bet ir su mados žmonėmis, – nežinau, kaip apibūdinti, bet jaučiu, kad nelabai rezonuoju su mados aplinka. Galbūt tai visuomenės primesta nuomonė, kad mados pasaulis yra arogantiškas, tačiau intuityviai jaučiu, kad tai ne mano bendruomenė.
– Nelaikai savęs mados dizainere?
– Ne, nesijaučiu tokia. Drabužį suvokiu kaip kūrybinę savo išraiškos formą, surinktos informacijos rezultatą, tačiau kurdama niekada negalvoju, kaip ir koks žmogus jį dėvės. Drabužis – mano kūrybos idėjos vizualizacija, man svarbiausia ir įdomiausia – kaip jis atrodys nuotraukoje. Mada man patinka, bet pati madinga nesijaučiu. Dabar gyvenu tokį laikotarpį, kai labai skubu. Anksčiau labai patikdavo eksperimentuoti su drabužiais, bet dabar tam net nerandu laiko, tikriausiai galėčiau apibūdinti save kaip batsiuvį be batų. Kūryba šiuo metu man yra prabanga – kuriu turbūt dėl to, kad esu labai nelogiškas ir neracionalus žmogus gyvenimo prasme... Dažniausiai stengiuosi būti nuoširdi pati sau ir daryti tai, kas man patinka. Esu bandžiusi išvis mesti kūrybą, nes gyvenimas tarsi bėga, norisi stabilumo, bet kai jį pajunti, pranyksta prasmė. Ir kyla klausimas, o tai dėl ko verta gyventi patogų socialinį gyvenimą, jei nekuri nei kokios nors pridėtinės vertės, nei pats gerai jautiesi. Todėl keliauju klausydama savo širdies ir niekada per daug negalvoju, kaip uždirbti iš savo veiklos, – tai šiaip jau yra labai didelis trūkumas ir nelabai protinga. Tačiau gal man tiesiog sekasi – pats likimas dažniausiai atsiunčia reikalingų pinigų.
– Ar faktas, kad buvai priskirta prie mados vizionierių, neprivertė įsipareigoti madai, rimčiau žiūrėti į drabužių kūrimą? Gal priešingai – kaip tik privertė pagalvoti, kad šito nenori?
– Čia toks keistas dalykas. Viena vertus, Lietuvos burbule tikrai smagu žinoti, kad kas nors į tavo kūrybą atkreipė dėmesį. Kita vertus, nors ir kuriu drabužius, negaliu vadintis mados dizainere, nes nežinau, kas yra mada: nei per daug ja domiuosi, nei ką nors mokiausi, kas su mada susiję. Tas pavadinimas man tarsi užkrauna kažkokią atsakomybę, tam tikrą įpareigojimą. Man artimesnė ne mados, o dizaino sritis, esu labiau menininkė nei mados kūrėja. Tačiau neatsisakau dalyvauti nei „Mados infekcijoje“, nei kituose projektuose, nes man reikia patirčių, – kai jas permąstai, pradedi geriau save suprasti. Kartu man patinka ir kitų žmonių požiūris, kaip jie mane supranta. Aš priimu tai, kaip jie mane mato, nors pati nesijaučiu esanti madistė. Tačiau dizainas – taip, mano, net į Lietuvos dizaino asociaciją įstojau. VDA baigiau tapybos specialybę, mokėmės įvairių menų: ir videomeno, ir skulptūros, ir grafikos, ir fotografijos. Taip jau nutiko, kad galine kūrybos stotele tapo drabužis ir taip tarsi priskyrė mane prie mados dizainerių, tačiau mano atveju tai labiau forma, išraiškos priemonė, o ne mados pasaulio veikla.
– Ar tapyba vis dar užsiimi?
– Tapyba niekada nebuvo disciplina, kurią norėjau studijuoti. Visada norėjau mokytis kostiumo dizaino, bet geras mano močiutės draugas, dirbęs VDA, atkalbėjo, sakė, kad turėčiau rinktis solidesnę specialybę, o jei norėsiu kurti kostiumus, visada galėsiu grįžti prie jų. Niekas netikėjo, kad įstosiu į akademiją, nes buvo tokia legenda, kad ten labai sunku įstoti. Mes mokėmės aštuoniese ir buvo tokia problema, kad jau po pirmo kurso nusprendžiau mesti – labai nepriimtina man pasirodė ta specialybė. Tačiau antrame kurse pas mus atėjo nuostabi dėstytoja ir leido mums patyrinėti visai kitus meno laukus: išvežė mus į užsienį, parodė, kas iš viso yra menas, nes iki tol mes labiau pieštukais ir teptukais drobes brūžinome. Manau, kad jos dėka aš apskritai nemečiau akademijos.
Šiandien į tapybą žiūriu kaip į prabangą – jai pirmiausia reikia turėti erdvę. Čia negali tiesiog pasiimti pieštuką ir kurti, turi pasiruošti: visokie terpentinai, dažai, drobės aptraukimas su gruntavimais ir visa kita – toks ilgas kelias iki to meno. Ir man atrodo, tai labai gera apsauga, toks patikrinimas, ar tikrai nori tapyti. Kol pasiruoši, gal jau nebenorėsi. Jeigu tikrai norėsi, nueisi visus šituos pasiruošimo kelius. Aš kol kas susitelkiu į tai, ką veikiu dabar, į kitus savo projektus, tapybą palieku vyresniam amžiui.
– Esi pasakojusi, kad kelionė į mados pasaulį prasidėjo nuo svajonės kurti teatro kostiumus. Ar pavyko ją įgyvendinti?
– Mokykloje, dar pradinėse klasėse, pati kažkiek vaidinau, bet absoliučiai nesisekė. Paauglystėje iš naujo atradau teatro žavesį, tik jau kaip žiūrovė. Į visus spektaklius kažkodėl eidavau viena. Ne visi jie būdavo įdomūs ir tada man likdavo laiko pamąstyti, o ką galėčiau pakeisti toje scenoje arba kokia graži suknelė, bet tamsoje ji kitaip atrodė; kai apšviesta, kaip įdomu, ji vėl kitokia atrodo, kaip šauniai čia! Kai mokykloje prasidėjo klausinėjimai, kur stosiu, sugalvojau, kad labiausiai man patinka teatre, ten galėčiau kurti kostiumus. Tačiau nuo kostiumų dizaino studijų mane atkalbėjo ir teatrą vėl atradau Berlyne, kur buvau išvažiavusi studijuoti. Vasarą turėjau laisvo laiko ir sugalvojau atlikti teatre praktiką, tačiau kambariokė rekomendavo mane mados žurnalui „4seen“, kuriame dirbau dizainerio Charme’o Chazalo asistente. Vėliau dirbau filmo „DumDum“, kuris buvo kuriamas Paryžiuje ir Zagrebe, kostiumų dailininke. Tada – bendras projektas su dizaineriu Andrew Litow iš Los Andželo – kūrėme drabužių liniją prekės ženklui „Wondergang“. Visą tą laiką norėjau dirbti teatre. Pačiai pasisiūlyti niekada neužteko drąsos, bet taip nutiko, kad galiausiai teatras pats kreipėsi į mane. Daugiausia dirbau su dviem režisieriais: Aleksu Gilda ir Jonu Terteliu – nuo 2016 m. iki, atrodo, 2019 m. Visų spektaklių pavadinimų neprisimenu, bet mėgstamiausi buvo du: su A. Gilda pastatytas „Zigfridas“ pagal Igno Šeiniaus romaną, ir su J. Terteliu pastatytas R.E.M. Klaipėdos jaunimo teatre. Tai du spektakliai, kur man pačiai patiko ir kūrybos procesas, ir rezultatas.
Tačiau darbas teatre neapsieina be iššūkių, dramos ir spektaklių ten kartais daugiau nei scenoje. Esu pagalvojusi, kad vis dėlto dirbti teatre gal netinka mano charakteris. Čia ne tiek apie kūrybos procesus, bet labiau apie vidinį teatro gyvenimą ir diplomatiją, būtinybę išlaviruoti tarp įvairių pageidavimų. Kūrybos procesas irgi dažnai reikalauja prisitaikyti, bet tai labiau susiję su biudžeto rėmais. Nors tai manęs nevargina. Kaip tik, atrodo, bus faina sugalvoti išeitį turint ribas. Net esu buvusi situacijoje, kai turėjau visišką laisvę ir, atrodo, tarsi užsiblokavau, nes nežinojau, net kaip čia rinktis, nei už ko griebtis, nei už ko užsikabinti.
Ryškiausias Ingos kūrybinio gyvenimo projektas prasidėjo nuo nespalvotų tarpukario Lietuvos fotografijų, kurias tyrinėdama sugalvojo, kad norėtų sukurti naujovišką tautinį kostiumą. Tačiau rezultatas nepaprastai nuvylė, todėl nusprendė patyrinėti kaimuose vykstančias šventes, pasigaudyti idėjų. Taip Inga atsidūrė Dzūkijoje, Marcinkonyse, susipažino su močiutėmis, kaip jas švelniai vadina, prisiklausė visokių istorijų apie jų jaunystę ir liko sužavėta jų nuoširdumo. Pakalbino dar ir savo močiutę, prisiminė jos dovanotus austinius, kuriuos mama buvo paslėpusi nuo jaunatviškų šviežiai iškeptos dizainerės kūrybos eksperimentų, ir nusprendė, kad gal jau jiems atėjo laikas. Vis dėlto, atvėrus šią Pandoros skrynią, kaip sako pati Inga, tapo akivaizdu, kad siūti tautinį kostiumą iš tokių audinių nėra gera mintis, – taip gimė kolekcija „My Historical Grandma’s Mode of Life“, kuri vėliau išsirutuliojo į audimo amato išsaugojimo projektą.
Viena iš svarbių projekto dalių – katalogas, kuriame būtų suregistruotos iki šiol tebedirbančios audėjos ir jų darbai. Šis planas vis dar vykdomas, Inga toliau renka informaciją, įtraukė ir keletą atrastų audėjų vyrų.
Tačiau svarbiausia jos darbo misija – užtiesalų (divonų) ir audimo raštų išsaugojimas ir lietuviškų tradicijų populiarinimas, pateikiant juos šiuolaikiškai. Tam buvo sukurtas ir audimo raštais dekoruotas megztinis, kurio paskirtis – perduoti informaciją apie projektą. Megztinis taip pat veikia kaip Ingos kūrybos filosofijos dalis – jis pagamintas visų pirma ne kaip drabužis, bet kaip informacinis vienetas, jame integruotu QR kodu skleidžiantis žinią apie dizainerei svarbius dalykus, kaip dar vienas dėvimas meno kūrinys. Savotiška projekto duomenų bazė, sujungianti skaitmeninę ir fizinę aplinkas, kurios paskirtis – reprezentuoti tradicinę lietuvišką kultūrą. Mėlyna megztinio spalva gali pasirodyti kiek netikėtas sprendimas – esame linkę tradicines lietuviškas spalvas įsivaizduoti kitokias, tačiau Ingai tai visiškai natūralus pasirinkimas – spalva atėjo iš aukštaitiško austinio rašto. Mėlyna, jos nuomone, labiausiai patraukia dėmesį – tokia ir yra šio megztinio paskirtis. Šiuo metu kūrėja ieško vyriškam megztiniui tinkamiausios spalvos ir rudenį ketina pristatyti jo debiutinę versiją.
– Laidoje „Tendencingai“ sakei, kad labai svarbu išsaugoti paveldą – austinių meną. Tačiau ar iš tikrųjų mums būtinai reikia saugoti būtent tą technologiją ir jos atlikimo sudėtingumą? Gal tiesiog pasaulis nuėjo į priekį ir kai kurių dalykų nebereikia? Gal užtenka tik ką nors nupiešti, nufotografuoti tą raštą, ir viskas?
– Taip, iš dalies sutinku, nes pasaulis keičiasi, keičiasi mūsų kasdienybė, įrankiai ir visa kita, bet man atrodo, kad kai kurie dalykai yra mūsų kultūrinio identiteto dalis, kurią reikėtų išsaugoti, kad ji absoliučiai neprapultų. Nekalbu apie kokią nors maniją ar masinį dėmesį audimui, nesiruošiu visiems liepti austi ar pan., tik noriu, kad visi suvoktų šio amato vertę ir grožį. Juk dabar toks laikas, kad tikrai visi gręžiamės į savo praeitį. Čia ir globali tokia tendencija, taip pat ir mene. Galbūt ir karas prisidėjo prie šio dalyko.
Man svarbiausia – kad tie audimo raštai neprapultų. Aš noriu pati daugiau apie juos žinoti ir noriu, kad kitam žmogui būtų paprasta sužinoti, rasti informaciją ir apie patį audimą, ir apie raštus. Kad audimas tiesiog turėtų galimybę gyvuoti. Tiesiog noriu parodyti ir šiek tiek populiarinti tai. Kad žmonės negalvotų, jog tai nuobodu, – man pačiai buvo įdomus tas folkloras ir aš noriu parodyti, kaip jį galima pritaikyti šiandienai.
Man atrodo, kad projektas sujungia skirtingas kartas. Aš gal net jaučiuosi kaip kokia jungiamoji grandis tarp močiučių ir Z kartos ar milenialsų. Žaviuosi tomis šalimis, kurios vertina savo folklorą, tradicijas, nes Lietuvoje nelabai to yra, gal sovietmetis kiša koją. Kita vertus, sakoma, kad mes, lietuviai, esame labai dideli konservatoriai, siekiame išlaikyti tradiciją tiksliai tokią, kokia ji turi būti, – neduok Dieve, šiek tiek painterpretuosi. Tačiau, man atrodo, visa esmė yra duoti laisvę, kartu išlaikant tradicijas, kokios jos yra. Kad ateities kartos žinotų, kas ir kaip buvo. Net ir tuos audimo raštus labai greitai galime prarasti, nes perimančių juos nėra labai daug, nors tikrai yra tokių, kurie gali išausti. Tačiau per mažai, galėčiau pasakyti. Tuos raštus mūsų močiučių mamos perėmė iš savo mamų ir močiučių. Reta kuri kurdavo iš naujo, gal labiau interpretuodavo. Dabar jie nyksta, nes žmonės nesaugo austinių, išmeta, sudegina, naudoja garaže tepalui valyti ar pan. Aš noriu parodyti, kad būtina juos išsaugoti. Norėjau parodyti tą mūsų turtą, kokį turime, nes sovietmetis buvo toks pilkas ir nelabai ką žinome apie jį. Kai pamačiau tuos austinius, galvoju, o Jėzau, iš kur tiek daug spalvų ir kaip čia gražu – tas spalvotumas.
– Kituose interviu esi sakiusi, kad svarbu jaunimui perteikti austinio kaip kultūrinės tapatybės elemento ypatingumą. Kaip tą daryti? Gaminiai – brangūs, o tokiai veiklai reikia daug laiko ir dėmesio.
– Aš ir nesiekiu, kad kas nors būtinai pirktų. Pirmiausia stengiuosi paskatinti kitus žmones pasidomėti, paskui nebijoti interpretuoti ir patiems šituos dalykus – paimti mūsų praeities kokį nors gabalėlį ir jį pritaikyti šiandienai. Tiesiog, kad visa tai kaip nors gyventų. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse tas kultūros paveldas yra kasdienybės dalis. Tarkim, švedai turi tokias medines klumpes: viršus – odinis, padas – medinis. Tai jie ir šiandien jas nešioja – mačiau kempinge berniuką bėgiojant su jomis ir pagalvojau, o, kaip cool! Mano svajonė – kad ir mes turėtume tokius lietuviškų klumpių, kurias šiandien galėtume dėvėti, variantų. Nebūtinai klumpių – kokių nors atitikmenų, kuriais didžiuotumės kaip savo praeities dalimi, kuri ir šiandien mums tinka ir aktuali.
Tik, žinoma, reikia tai daryti atsargiai, pasidomėti, kaip ir ką galima ir ko negalima. Kai pati pradėjau dirbti su austiniais, absoliučiai nieko nežinojau. Pradėjusi kurti galvojau, va, imsiu ir sudominsiu visus, kad ir kiti užsiimtų tokia kūryba. Atrodė, kad sėkmingai paviešinau tą žinutę, sulaukiau daug susidomėjimo. Paskui, kai surinkau informaciją, išsigandau: ojojoj, nedarykime to, čia negalima taip elgtis. Ir dabar ateina pas mane jaunų žmonių, norinčių daryti iš austinių savo baigiamuosius mados studijų darbus. Aš visada paraginu iš pradžių labai pasidomėti, surinkti informaciją, o jau tada kirpti ir siūti tuos austinius.
Originalūs austiniai, vadinamieji divonai, dažniausiai buvo audžiami kaip lovos užklotai. Įprastinių audimo staklių plotis būdavo 80 cm – nuausdavo du gabalus ir susiūdavo, kad būtų galima užkloti lovą. Taip pat dažnai būdavo naudojami laidotuvių metu – patiesti po karstu, apdengti karstui. Dauguma mano sutiktų audėjų ausdavo tik dėl to, kad sukrautų kraitį sau, sesei ir dėl laidotuvių. Apie namų puošybą retai kas užsimena, paprastai austiniai būdavo reikalingi būtent kraičiui ir laidotuvėms.
Kai šiuo metu kuriu drabužius iš austinių, jie dažniausiai būna išausti specialiai man. Tačiau autentiškų, senovinių užtiesalų stengiuosi nebenaudoti. Gaila man juos karpyti. Dabar bandau ieškoti kitų populiarinimo būdų, neliečiant paties austinio, kad kuo mažiau autentiškų kūrinių būtų sunaikinama.
– Ar per tą laiką, kol vyksta projektas, pasikeitė kaip nors požiūris į tuos austinius, į jų vertę, nes viename interviu esi sakiusi, kad tas audinys nėra „tavo“, kad naudoji griežtesnį audinį.
– Taip, stilistiškai austinis nėra mano sielos raštas. Mėgstu grubius audinius, o jis toks romantiškas, mergaitiškas. Man patinka lygūs, vienspalviai audiniai – su jais lengva dirbti, lengva derinti. Austiniai – ir spalvoti, ir sudėtinga su jais – kiekvienas turi charakterį.
Tačiau jie man atrodo žavūs, turi istoriją ir visa kita. Radau būdą su jais susigyventi bendraudama su močiutėmis – tomis audėjomis, kurios juos audžia. Dabar jau išmokau su austiniais dirbti, puikiai moku su jais kalbėti. Ne kiekviena profesionalia siuvėja pasitikiu – dauguma nežino, kaip juos apdoroti, žiūri kaip į paprastą audinį, kurį gali nusipirkti parduotuvėje. Austiniui reikia labai daug meilės ir kruopštumo, kad jis galėtų ilgai tarnauti.
Todėl dažniausiai užsakymus atlieku pati – pati geriausiai galiu sukirpti, sudėlioti raštus. Taip pat ir dėl praktinių sumetimų – taip labiau apsimoka. Tai nėra pelningas užsiėmimas – vieną drabužį kuriu tris savaites, bet šioje veikloje matau prasmę. Kita vertus, nėra daug siuvėjų, kurios galėtų pasiūti taip kokybiškai, kaip aš įsivaizduoju. Pagrindinė problema, kad žmonės į austinių gaminius žiūri kaip į paprastus drabužius. Tačiau tai visų pirma yra meno kūrinys – rankomis nuaustas, išlaikant raštą, atspindintis kiekvienos audėjos charakterį. Todėl vienas drabužis gali būti labai sunkus, kitas – labai lengvas.
Kai pradėjau dirbti su austiniais, iš jų siūti, visus auklėjau, kad tai nėra dažnai dėvimas drabužis, jį reikia saugoti. Kaip tautinis kostiumas – jį irgi dėvime tik per šventes. Dabar tapau atlaidesnė, noriu, kad tuos mano kurtus drabužius žmonės dažniau išsitrauktų iš spintos, kad būtų daugiau matomi, jiems skiriama daugiau dėmesio, bet vis tiek raginu saugoti. Nuolatos dėvint gali atsirasti tam tikrų problemų, ypač jei audinys nebuvo sukurtas drabužiui siūti. Tada tenka sutvarkyti – įtraukti išsipešusius siūlus, nuvalyti susiformavusius burbuliukus ir pan.
Austinio specifika tokia, kad nėra didelio pasirinkimo, kokį dizainą gali sukurti, nes audinio kiekis paprastai ribotas, ypač jei siuvame iš senovinio užtiesalo. Reikia derinti raštą, skaičiuoti, žiūrėti, ką iš esamo medžiagos kiekio įmanoma sukurti. Puiku, jei žmogus turi du tokius pačius austinius – tada gerokai daugiau laisvės. Sukirpimas yra techniškai lengviausias dalykas, bet man tai sunkiausia psichologiškai. Turi būti gera diena, kad gerai jausčiausi, turiu susikaupti, visą dieną būti studijoje. Būna, kad vaikštau pirmyn atgal, nerimstu, kartais su austinio audėja pasikalbu mintyse ir tik tada pradedu kirpti.
– Ar per trejus metus nepabodo austinių projektas?
– Ne, nenuobodu, bet, žinoma, turi derinti malonius ir privalomus dalykus. Pavyzdžiui, važiuoti pas močiutes ir būti su jomis man labai patinka. Tačiau ieškoti tų močiučių ir ruoštis pas jas važiuoti – labai sudėtinga. Užplūsta ir tinginystė, ir baimė kartu, yra toks barjeras įeiti į kito žmogaus namus, jauti kažkokį nepatogumą, nes turi užsitarnauti jo pasitikėjimą. Čia yra toks didelis darbas. Paskui jau kalbiesi su ta močiute, grįžti namo, ji vėl paskambina, vėl pasakoja – gal po savaitės ar po kitos, žodžiu, užsimezga kažkokia draugystė. Ne su visomis taip būna, bet būna. Tai turbūt vienas maloniausių mano projekto darbų – tas visas variklis, kad aš noriu važiuoti, man visai patinka su vyresniais žmonėmis bendrauti. Tačiau yra ir nuovargis, kartais jau nenori daryti, bet privalai. Pavyzdžiui, kartais nenoriu, kad žmogus ateitų pas mane su tuo austiniu, nenoriu jo kirpti, bet turiu tai daryti. Turiu galvoti apie finansus projektui tęsti. Tai čia gal didžiausias nuovargis. Kartais, atrodo, viską mesiu ir eisiu darbo ieškoti, nes tai lengviausias būdas. Lengviausias būdas – eiti į darbą, uždirbti kiekvieną mėnesį pinigų, o ne sėdėti vienam studijoje ir nuolat galvoti apie finansus ir kaip projektą tęsti. Kai matai žmones, kuriems įdomu, galvoji, kad verta buvo taip vargti. Tačiau tokia būna viena diena, viena savaitė. Visą kitą laiką sėdi studijoje ir atrodo, kad niekam neįdomu, čia tik tau vienai, kodėl iš viso tai darai ir visa kita. Tačiau va tos močiutės man kažkaip padeda. Tada suprantu, kad ne dėl savęs viską darau. Jei taip būtų, man atrodo, gal nejausčiau malonumo. Jaučiu, kad negaliu galvoti tik apie save, kad oi, aš pavargau, jau nenoriu. Nesąmonė. Jeigu žmonės ateina, ko nors prašo, nori, vadinasi, tai aktualu. Tai turbūt reikia ir toliau eiti. Dabar esu gal šiek tiek kaip kokia bibliotekininkė – viską renku, renku, renku, bet turiu nusimačiusi ribas, kada turiu pabaigti, kad tas projektas neišsitęstų iki begalybės, kol vieną dieną gal taps nebeaktualus. Jis aktualus šiandien, tai reikia jį ir pateikti žmonėms.
Naujausi komentarai