– Kauno bienalė startavo kaip tekstilės darbų paroda: pradžioje – vietos, o vėliau – ir tarptautiniu mastu. Kaip apibūdintumėte šį nueitą kelią?
– Kauno bienalė prasidėjo 1997 m. kaip tekstilės meno paroda, tačiau nuo pat pradžių joje slypėjo potencialas tapti kur kas platesniu reiškiniu. Pradžioje dominavo tekstilės medžiagiškumas, vėliau – socialinės temos, miesto ir atminties tyrimai, ateities vizijos. Pastaruoju metu dominuoja tarpdisciplininiai projektai, viešųjų erdvių aktyvavinimas ir bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis. Svarbiausi augimo veiksniai buvo kūrybinis smalsumas ir nuoseklus noras reaguoti į platesnius socialinius ir kultūrinius kontekstus.
– Šių metų festivalis – jubiliejinis. Kaip matote Kauno bienalės ateitį?
– Manau, evoliucija tęsis – vis daugiau reikšmės šiuolaikinio meno lauke įgauna tyrimų praktikos, tarpdisciplininės jungtys, pavyzdžiui, meno ir mokslo, ir dalyvavimu grįstos meninės praktikos, tad tikėtina, kad ateityje šių reiškinių daugiau matysime ir Kauno bienalėje. Kalbant apie tolesnę ateitį, tikiu, kad festivalis išlaikys savo aktualumą ir gebėjimą reaguoti į šiandienos pasaulio iššūkius. Mūsų tikslas – išlaikyti kokybišką turinį, stiprinti partnerystes tarptautiniu mastu, bet kartu ir gilinti santykį su vietos auditorijomis. Siekiame, kad bienalė būtų ne tik meno renginys, bet ir kultūrinio ir socialinio poveikio įrankis.
– Šiuolaikinio meno bienalių skaičius pasaulyje per pastaruosius du dešimtmečius išaugo daugiau nei dvigubai, taip mesdamas iššūkį tradiciniams meno centrams. Kaip manote, ar bienalė kaip forma neprarado savo prasmės?
– Man atrodo, priešingai – bienalių augimas rodo ne krizę, o poreikį. Tai ženklas, kad visuomenė ieško naujų būdų suprasti pasaulį, kad šiuolaikinis menas tampa vis aktualesnis ir reikalingesnis. Žinoma, svarbu, kad bienalės netaptų formaliu ciklu be turinio – turime būti atsakingi už tai, ką ir kaip pristatome. Bienalė kaip forma – prasminga, jei ji išlieka kontekstuali, įtraukianti ir autentiška.
– Kuo šių metų bienalė skiriasi nuo praėjusių?
– Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiųmetės bienalės kuratorius Adomas Narkevičius pasiūlė bienalės kaip reiškinio permąstymą, papildydamas programą įvairiais bendradarbiavimais, performansais ir diskusijomis. Kiekvienai Kauno bienalei unikalumo prideda ekspozicijos vietų pasirinkimas. Šį kartą pagrindinė paroda bus pristatoma trijose erdvėse. Iš jų visų „Stumbro“ gamyklos simbolinis krūvis, ko gero, yra stipriausias. Tai ne tik industrinė erdvė, bet ir gyvas Kauno atminties ir identiteto simbolis, leidžiantis kurti naujus santykius tarp istorijos, meno ir miesto.
– Kauno bienalės renginiai ir edukacinė programa sudaro sąlygas dalyviams tiesiogiai įsitraukti į festivalio veiklas. Kokią ilgalaikę vertę matote siekdami įtraukti platesnio spektro auditoriją į festivalio lankytojų ir menininkų sudėtį?
– Programa, skirta socialinę atskirtį patiriančioms grupėms, – viena pagrindinių mūsų veiklų. Siekiame, kad bienalė būtų platforma, kurioje dalyvautų įvairūs žmonės: moksleiviai, jaunimas, šeimos, senjorai, žmonės su negalia ir kt. Taip menas tampa prieinamesnis didžiajai daliai visuomenės, o festivalis – socialiai atsakingesnis. Kaip ilgalaikę vertę įvardyčiau augantį kultūrinį sąmoningumą, didesnį įsitraukimą, bendruomeniškumą.
– Kalbant apie skirtingų socialinių grupių integraciją, šiais metais festivalyje startuoja jaunimo programa. Kodėl, Jūsų manymu, auga dėmesys jauniesiems kūrėjams?
– Jaunimo programa – natūrali mūsų ilgalaikio darbo su jaunaisiais kūrėjais tąsa. Būdami „Kūrybiškos Europos“ programos remiamos „Magic Carpets“ (liet. „Stebuklingų kilimų“) platformos pagrindiniais koordinatoriais, aktyviai dirbame su kylančiais menininkais ir kuratoriais, skatindami juos įsitraukti į tarptautinius kontekstus. Dėmesys kylantiems talentams suteikia galimybę jiems augti, mokytis ir kurti prasmingus ryšius. Kaskart nuvykusi į Venecijos meno bienalę džiaugiuosi išvydusi Kauno bienalėje dalyvavusių menininkų vardus: dueto „Pakui Hardware“, Emilijos Škarnulytės, Kapwani Kiwangos ir kt. Manau, tai ne tik svarbi meno pasaulio investicija į ateitį, bet ir Kauno bienalės kaip įstaigos atsakomybė jauniems, besiformuojantiems kūrėjams.
– Kokia Kauno bienalės akimirka Jums pačiai per visus šiuos metus paliko stipriausią įspūdį ir turėjo ypatingą reikšmę kuriant naujas idėjas ir planus šių metų festivaliui?
– Mano draugystė su Kauno bienale prasidėjo 2013 m. ir, sakyčiau, nuo to laiko kiekvienas festivalis turėjo savitą reikšmę mano profesionaliame ir asmeniniame gyvenime. Kiekvienas susitikimas su kuratoriais, menininkais, komandos nariais, lankytojais prisidėjo prie to, kad festivalis taptų toks, koks yra šiandien. Man svarbiausia, kad kiekviena bienalė jungtų ir kurtų bendrą patirtį. Tuomet tampa labai akivaizdu, kas yra reikšminga, ir būtent tai įkvepia planuoti ateitį.
15-osios Kauno bienalės pagrindinė paroda „Stumbro“ erdvėse, Kauno menininkų namuose, Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje veiks nuo rugsėjo 12 iki lapkričio 23 d., o lydinčios parodos Kauno miesto muziejuje Rotušėje ir „Meno parke“ bus atviros lankytojams rugsėjo 12– lapkričio 9 d. Festivalis kvies pasinerti į įvairaus masto transformacijų atvaizdavimo pasaulį, suteikdamas erdvės naujiems apmąstymams apie praeitį ir jos poveikį ateities pokyčiams. Pagrindinėje parodoje savo kūrinius pristatys daugiau kaip 30 menininkų iš beveik 20 pasaulio šalių.
Naujausi komentarai