– Lora, viename interviu esate sakiusi, kad kiek save atsimenate, visada sukotės ir tai nebuvo sąmoningas pasirinkimas. Kiek metų Jus lydi šis judesys?
– Iš tiesų man niekada nekilo klausimas – šokti ar nešokti, suktis ar nesisukti. Sukausi nuo tada, kai tik pradėjau vaikščioti. Man sukimasis yra labai asmeninė praktika – tam tikra prasme paslaptis. Sukinio aš net nepavadinčiau judesiu, nes jo esmė slypi ne formoje. Tačiau, žinoma, žmogus visų pirma jį mato kaip sukinį ir mūsų suvokime – kalbos požiūriu – tai vadinama judesiu.
Besisukančią mane pastebėjo viena choreografė ir pasiūlė šį judesį įtraukti į spektaklį. Taip viskas ir prasidėjo. Tad sunku tiksliai pasakyti, kiek metų sukinys mane lydi. Jei kalbame apie sceną, tikriausiai apie 20 metų. Jei apie mane pačią – tikėtina, kad sukausi dar prieš gimdama. (Šypsosi.)
– Kas Jums svarbiausia dirbant su žmonėmis ir mokant šokio?
– Mano darbe man svarbiausia žmogiškumas. Pats žmogus man yra vertybė ir man įdomu jį pažinti. Pirmiausia stengiuosi įsiklausyti, kokie žmonės atėjo į mokymus: ką jie mato ir kaip girdi, kaip juda ir ką jiems reiškia šokis. Tik tada, jei reikia, mokau technikos.
Iš patirties matau, kad žmogui šiandien baisu susitikti su savimi. Kuo toliau, tuo labiau slepiamės už technologijų. Greitai gal net norėsime, kad už mus mąstytų ir jaustų dirbtinis intelektas. Tuo tarpu paprastas dalykas, kaip intuicija, yra pamirštamas.
– Kokiais momentais mokymas tampa tyrinėjimu ir Jums pačiai?
– Atsimenu, kad mokyti kitus mane įkvėpė režisierius Valentinas Masalskis ir jo noras dalytis savo žiniomis. Nors mokyti pradėjau jau seniai, sąmoningas suvokimas, kad noriu tuo užsiimti rimtai, atėjo palaipsniui.
Šiemet baigiau CFD Desoblique mokyklą Lione ir įgijau Prancūzijos valstybinį šokio mokytojo diplomą. Norėdama dirbti šioje šalyje, turėjau išmokti mokyti, kaip jie moko. Džiaugiuosi šiais mokslais – jų metu supratau, kiek dar daug ko nežinojau ir nemokėjau. Tačiau dabar, turėdama tvirtą žinių pagrindą, vis tiek noriu toliau ieškoti kuo sąmoningesnio judesio mokymo kelio. Žinoma, visada atsižvelgiu į mokinių gebėjimus priimti informaciją. Man svarbu prisitaikyti, paprastinti užduotis, jei manau, kad to reikia. Tik tada, kai matau, kad mokinys pasiruošęs žengti toliau, duodu naujos informacijos.
Man atrodo, norint mokyti kitus, svarbu ir pačiai nenustoti mokytis naujų dalykų. Ir dabar mielai einu į kitų mokytojų seminarus. Esu mokiusis flamenko, gatvės šokių, įvairių šiuolaikinio šokio technikų. Skirtingos šokio technikos svarbios mums tik tam, kad lengvesniu keliu prisiliestume prie tikrojo, sąmoningo judesio. Kuo daugiau išmokstame, tuo daugiau galime paleisti. Pabaigoje vis tiek turi likti tik grynas, nesumeluotas šokis.
– Jau kurį laiką gyvenate Prancūzijoje. Kaip keitėsi Jūsų santykis su Lietuvos šokio lauku? Ar stebite, kas vyksta Lietuvoje?
– Mano gyvenime buvo laikotarpis, kai daug keliavau po pasaulį kaip šokėja, todėl tuo metu mažai žinojau, kas vyksta Lietuvoje. Tačiau situacija pasikeitė per COVID-19 pandemiją – kai viskas sustojo, atsirado daugiau laiko stebėti, domėtis, kas vyksta čia. Nuo tada užsimezgė bendravimas su Lietuvoje gyvenančiais kūrėjais ir apskritai atgijo ryšys su Lietuva.
Noras bendradarbiauti su Lietuva išliko iki šiol. Stebiu, ką kuria čia esantys menininkai, tačiau iš toli įsitraukti nelengva. Seminaras „Summer Dance Intensive Vilnius“ – viena iš bendradarbiavimo formų, kurių, tikiuosi, ateityje bus dar daugiau.
Naujausi komentarai