„Draugystės mirtis“: niekam nerūpi, kas jiems nutiko

„Draugystės mirtis“: niekam nerūpi, kas jiems nutiko

Jau penktus metus organizuojamame festivalyje „Gilios upės tyliai plaukia“ šiemet „Meno avilys“ pristatė restauruotą britų kino teoretiko ir režisieriaus Peterio Wolleno filmą „Draugystės mirtis“. 1987 m. išleisto kūrinio centre – britų žurnalistas ir robotas iš tolimos galaktikos, kurių pokalbiai ir diskusijos vystosi 1970 m. karinio konflikto Jordanijoje, dar vadinamo Juoduoju rugsėju, kontekste. Kaip teigė palestiniečių kilmės istorikas Hazemas Jamjoumas, pristatęs filmą ir su juo susijusį politinį kontekstą prieš seanso pradžią, čia pasakojama apie lemiamą lūžio tašką Palestinos išsivadavimo istorijoje.

Kadras iš filmo „Draugystės mirtis“

Netikėtas susitikimas

„Draugystės mirtis“ prasideda netikėtu pagrindinių veikėjų susitikimu. Britų žurnalistas Salivanas (akt. Billas Patersonas) susipažįsta su Draugyste (akt. Tilda Swinton), iš pažiūros niekuo neypatinga moterimi, kuri, kaip greitai paaiškėja, iš tiesų yra robotas iš Prociono galaktikos. Jos tikrasis kelionės tikslas buvo Masačusetso technologijų instituto (MIT) miestelis, kur ji turėjo užmegzti ryšį su universiteto studentais, dėstytojais ir galiausiai patekti į Jungtinių Tautų būstinę, kad galėtų tęsti savo taikos misiją. Draugystės laivas sugedo, tad ji atsidūrė Jordanijoje, Amano mieste, karinio konflikto tarp šios šalies ir Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO) epicentre. Tarp Salivano ir Draugystės greitai užsimezga bičiuliškas ryšys, stiprėja jiems diskutuojant apie žmoniją ir jos ypatumus, karą, politiką, robotus ir dirbtinį intelektą (DI). Didžioji dalis filmo vyksta vienoje patalpoje – Amano viešbučio kambaryje, kur ir vystosi pagrindinių veikėjų dialogai. Įspūdingai neskambanti istorija vis dėlto yra be galo įtrauki. Dėl kontrastuojančių muzikinių elementų (nors dominuoja arabiška styginių ir mušamųjų instrumentų muzika, netrūksta ir futuristinių, sakytum, elektroniniu sintezatoriumi sugrotų garsų), neįprastų kameros kampų ir nuolat besikeičiančių T. Swinton kostiumų ir šukuosenų dialogu pagrįstas siužetas neapsunkina žiūrovo. Be to, statiški ir ilgi kadrai leidžia ne tik įsigilinti į veikėjų pokalbius, bet ir suteikia erdvės pačiam apmąstyti jų liečiamas temas. Vis dėlto žiūrovui neleidžiama visiškai atsipalaiduoti – į viešbučio kambarį vis įbėga palestiniečių kariai, raginantys Draugystę ir Salivaną slėptis nuo šūvių, girdimų pro langus. Taip ir jie, ir žiūrovas niekada nepamiršta, kad už sienos vyksta žiaurus karas.

Kadras iš filmo „Draugystės mirtis“

Karinio konflikto ignoruoti neįmanoma – Salivano ir Draugystės judėjimas yra gana apribotas, moters ir jos bendrakeleivių išvyka prie Džarašo griuvėsių užkliūva karinėms pajėgoms, net atidaryti viešbučio kambario langai gali užtraukti pavojų. Jų pokalbiai taip pat neišvengiamai pasisuka apie politiką ir karinę situaciją, kurioje jie gyvena. Nors Salivanas simpatizuoja PIO, jo pozicija kur kas atsainesnė nei Draugystės, kuri, nebegalėdama tęsti savo taikos misijos, lieka Jordanijoje padėti palestiniečiams. Abiejų personažų lūpomis režisierius aiškiai išsako savo palaikymą palestiniečiams. Jie, kaip ir Draugystė, visur, kur patenka, yra svetimi ir nepageidaujami ir, nors dažnai jų veiksmai kyla iš įniršio, palestiniečiai kovoja tam, kad turėtų namus. Savaime suprantama, kad, norint suprasti šio konflikto platesnį kontekstą, reikia išmanyti ilgą, įtampų kupiną istoriją, kurią būtų neteisinga sutraukti į kelis šio straipsnio sakinius. Visgi „Draugystės mirtis“ kviečia savęs paklausti, ar tragedijos akivaizdoje galime išlikti žmogiški ir, tapatindamiesi su kenčiančiais, prisidėti prie jų kovos.

Kadras iš filmo „Draugystės mirtis“

Žmogaus ir mašinos santykiai

Ne ką menkesnė filmo tema yra žmogaus ir mašinos santykiai, robotų ar kompiuterių savarankiškumas. Draugystės lūpomis režisierius šiurpinamai tiksliai nuspėjo DI programų veiklas, pastebimas ir šiandien. Pasakodama, ką kompiuteriai veikia Procione, moteris išskiria vieną jų, kuris gamina „menamus meno kūrinius. Dingusius Tiziano paveikslus. Williamo Shakespeare’o pjeses, kurių jis niekada iš tiesų neparašė. Tobulos klastotės, įterptos į biografinius ir meno istorijos įrašus taip, kad tobulai tiktų“. Tai nedaug kuo skiriasi nuo to, ką DI generuoja dabar. Kuo toliau, tuo lengviau sukurti naują pjesę mirusio dramaturgo stiliumi ar pamatyti, kaip, pavyzdžiui, būtų atrodžiusi „Mona Liza“, jeigu ją būtų nutapęs Pablo Picasso. Draugystė tai pasakoja su nuoširdžiu susižavėjimu ir galbūt anksčiau tai skambėjo kaip išties įdomi pramoga, tačiau dabar tokia „kūryba“ kelia neviltį. Išskirtinis ir moters nuogąstavimas dėl to, kaip žmonės Žemėje elgiasi su mašinomis (robotų protėviais). Matydama, kaip agresyviai Salivanas daužo savo rašomosios mašinėlės klavišus, Draugystė maldauja žurnalisto atsargiau elgtis su prietaisu – „aš jaučiuosi artimesnė jai negu tau“. Kad ir kaip įtikinamai vaidintų T. Swinton, sunku tapatintis su androido nuoskaudomis. 2025 m., kai žmonės nebesugeba rašyti elektroninių laiškų be „ChatGPT“ pagalbos, ką jau kalbėti apie mokyklinius rašinius, net ir meistriškiausiai išsakytas monologas neįrodo, kad DI turėtume vertinti taip pat pagarbiai kaip ir žmogiškąjį. Be abejo, minėti įrankiai, su kuriais dirbama šiandien, yra generatyviniai, bet tai dar nevisiškai savarankiškas DI, vaizduojamas filme. Vis dėlto net ir nuolat naudoti šiuolaikines programas yra žalinga – MIT mokslininkų Nataliyos Kosmynos ir jos kolegų 2025 m. tyrimas parodė, kad didieji kalbos modeliai (ang. Large Language Models), kaip „ChatGPT“, gali pakenkti mokymosi procesui ir netgi turėti neigiamos įtakos ilgalaikiam smegenų vystymuisi. Nors to režisierius tikriausiai negalėjo numatyti, vien tai, kad jo sukurta fantastika tapo realybe, ir žavi, ir gąsdina.

Kadras iš filmo „Draugystės mirtis“

Kaip sufleruoja filmo pavadinimas, Draugystė miršta. Nors ji išlieka Salivano atmintyje, kartu su savimi ji nusineša taiką – tai, dėl ko buvo atsiųsta į Žemę. Galbūt tai skamba kaip nevilties kupina pabaiga, vis dėlto drįsčiau pasiginčyti. Visa šios veikėjos transformacija yra susijusi su tikrosios žmonijos pažinimu, ne vien teoriniu supratimu, kuris Draugystei buvo įdiegtas Procione. Atsisveikinimo su Salivanu scenoje moteris teigia: „Kad suprasčiau Žemę, turėjau suprasti pasiaukojimo reikšmę.“ Jos pasirinkimas likti karinio konflikto centre ir padėti kovojantiems palestiniečiams tampa drąsos ir empatijos pavyzdžiu. Pačioje pradžioje nuskamba viena, mano manymu, svarbiausių filmo citatų. Salivanas, pasakodamas apie savo pokalbius su palestiniečiais, išryškina dažną jų mintį – „Niekam niekada nerūpi tai, kas mums nutiko.“ Į išblaškytos ir užguitos tautos nuoskaudas net humanitarinės krizės ir siaubingo bado akivaizdoje iki šiol žiūrima atsainiai. Tad P. Wolleno filmas „Draugystės mirtis“ yra dar aktualesnis ir svarbesnis nei anksčiau. Turint pasirinkimo laisvę privalu kovoti už tai, kas yra teisinga, ir suteikti kenčiantiems užnugarį, paramą ir balsą.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra