K. KNIZIKEVIČIŪTĖ: KAI RENGIUOSI SPALVINGAI, JAUČIU, KAD LINKSMINU ŽMONES

Karantinas dizainerę Katriną Knizikevičiūtę užklupo namuose, po septynerių metų Londone grįžus į Lietuvą. "Per tuos kelis karantino mėnesius labai paaugau. Prisikaupiau daug geros kūrybinės energijos", – sako menininkė, sostinėje ketinanti atidaryti savo darbų studiją.

– Esate grynakraujė kaunietė ir dar sakotės turinti bajoriško kraujo… Kaip čia yra, kad nieko nesame girdėję apie jūsų kuriamą drabužių liniją "Bajoras"?

– Na, aukštosios mados industrija yra toks uždaresnis pasaulis. Kaip popsas skiriasi nuo džiazo muzikoje, taip ir popsinė mada – nuo aukštosios. O čia dar mano būdas toks: mėgstu bendrauti su publika, bet savęs nepardavinėju. Prieš septynerius metus išvykau į Jungtinę Karalystę, Londono Middlesex universitete baigiau mados dizaino bakalauro studijas. Per mokslus ir po jų baigimo dar metus dirbau Londone su įvairiais mados ženklais ir projektais: teko pabūti ir dizainere studijoje, stilizuoti vitrinas, rengti fotosesijas, tapti stiliste mados savaitėse ir kt. Čia prasidėjo mano kaip modelio karjera, nes reikėjo užsidirbti pinigų nepigiam pragyvenimui didmiestyje. Padirbėjusi kitiems, nusprendžiau, kad noriu dirbti sau ir pradėjau vystyti savo drabužių prekės ženklą "Bajoras". Modelio darbas finansavo mano asmeninį projektą, kuriam nuolat reikėjo investicijų. O bajoriško kraujo, pasirodo, išties turiu…

– Ką padarėte pirmiau – palaipiojote po savo genealoginio medžio šakas ar sugalvojote savo prekės ženklui skambų pavadinimą ir puolėte ieškoti jam alibi?

Kažkada net į klubą Kaune manęs neįleido dėl aprangos. Kaip reaguodavau? Normaliai. Išmokau tai priimti su vidine nuostata: geriau jau tokia reakcija nei jokios.

– Ilgai svarsčiau dėl tinkamo pavadinimo. Norėjau, kad jis atspindėtų prekės ženklo identitetą, kuriamą estetiką ir, aišku, norėjau jį kažkiek susieti su savimi (tik ne visiškai tiesiogiai). Taip ir gavosi. Mano pavardės trumpinys (Kniaz) slaviškai (Knyaz) yra kilmingo rango apibūdinimas. Pradėjusi domėtis šeimos istorija, sužinojau, kad pati turiu bajorų kraujo. Nuo tos akimirkos, kai ėmiau galvoti apie "Bajorą", norėjau sukurti kai ką daugiau nei tiesiog mados ženklą. Žiūrėjau į tai kaip į platformą, kur galėčiau išreikšti savo mintis, požiūrį į pasaulį. Pristatydama "Bajoro" kolekcijas kviečiu žmones suprasti aplinką per jo prizmę.

– Tai koks gi tas skiriamasis braižas?

– Čia viskas daroma nuo A iki Z rankomis. Mano pačios. Mėgaujuosi visu kūrybos procesu. Nuo įkvėpimo ir idėjos, eskizavimo, moodboardo darymo, lekalų braižymo iki siuvimo ir fotosesijų organizavimo. Mano darbai – tai moterims ir vyrams skirti įvairių siluetų bei spalvinių sprendimų švarkai, paltai, kostiumai, ekstravagantiški laisvalaikio rūbai ir individualūs bespoke užsakymai. Viską darau pati, nes visuomet turiu labai aiškią viziją, kaip noriu save išreikšti ir kokią žinutę noriu perduoti "Bajoro" žiūrovams, klientams.

– Jūsų kūryba išties be galo ekstravagantiška. Ar tokia buvote ir jūs, kai dar gyvenote Kaune ir lankėte Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą?

– Manau, kad taip. Tik į madą ir meną tuomet labiau žiūrėjau kaip į savotišką protesto formą. Drąsiai eksperimentavau savo išvaizda. Kažką norėjau įrodyti tiems, kurie nesupranta kitokių. Gyvenau savęs ieškojimo laiką. Atsimenu daug įvykių gatvėje. Jei išeidavau iš namų ryškiai pasidažiusi ir dar su kokiu masyviu juodų rožių lankeliu, tai nuolatos kažkam užkliūdavau: "Ką tu čia įsivaizduoji?.." Pamenu, kažkada net į klubą Kaune manęs neįleido dėl aprangos. Kaip reaguodavau? Normaliai. Išmokau tai priimti su vidine nuostata: geriau jau tokia reakcija nei jokios. Kaip ir kiekviena meno šaka, mada kalbina aplinką, o bendravimas su žmonėmis ir aplinka, kad ir kokia ji būtų, mus visus augina. Tada man buvo svarbiausia, kad pati gerai jausčiausi. O jausdavausi gerai, kai ekstravagantiškai apsirengdavau. Ir dabar taip išreiškiu save.

Patirtis: savo ­kuriamus ­drabužius ­Katrina ­kartais­ pristato ­pati ­– ­modelio ­darbas to ­išmokė.

– Ir dabar gatvėje esate gana ryški?

– Rengiuosi pagal nuotaiką. Kartais juokauju, kad tą darau terapiniais tikslais. Kai rengiuosi spalvingai, jaučiu, kad linksminu žmones. Geras jausmas… Be to, ir pati, žiūrėdama į save, jaučiuosi linksmesnė, žaismingesnė.

– Esate modelis. Turite tiesioginį kontaktą su garsiausiais pasaulio prekių ženklais. Ar kasdienybėje teikiate pirmenybę jiems, ar liekate ištikima savo kūrybos drabužiams?

– Kasdienybėje man svarbiausia kokybė. O nešioju daug ką – ir kitų dizainerių drabužius, ir savo (jei kasdien – tai iš treningų linijos), nevengiu pasidairyti ir po padėvėtų drabužių parduotuves. Mano pačios spinta gana nemaža. Ten rasite drabužius, atrinktus per metų metus. Būtinai įdomius, kažką man reiškiančius. Masinės gamybos drabužių stengiuosi turėti kuo mažiau. Gal kokius džinsiukus. O juodos mažos suknelės? Aišku, kad neturiu. Vietoje jos renkuosi raudoną kostiumą (juokiasi).

– Kada supratote, kad gyvenime jums reikia spalvų?

– Dar universitete, kai pradėjau labiau kreipti dėmesį į dizainą, spalvos man ėmė labai rūpėti. Per jas bandžiau išreikšti save. Tiesa, pratinausi prie jų palaipsniui. Pradžioje (pirmame kurse) niekaip neišlipau iš baltos ir juodos. Antraisiais studijų metais atsirado šiek tiek raudonos. Na, o trečiais nusprendžiau, kad kolekciją noriu daryti su daug skirtingų spalvų ir audinių. Jaučiu, kad kasmet spalvų man norisi vis labiau ir daugiau. Skaniai man jos žiūrisi. Ar turiu mėgstamiausią? Na… sunku būtų vieną išskirti. Kurį laiką buvo balta, paskui – geltona. Kiekvienais metais mėgstamiausia vis kita. Šiais? Turbūt žalia, salotinė. Lietuva dėl to kalta (juokiasi). Čia toks salotinis pavasaris... Beje, spalvas mėgstu ne tik drabužiuose. Londone turėjau tokią ryškiai žalią sofutę. Ir ryškius skirtingų spalvų bei raštų puodelius. Taip, mano buto interjeras buvo labai spalvotas.

– Ką reiškia "buvo"? Ar po karantino, atsivėrus sienoms, nebežadate grįžti į Jungtinę Karalystę?

– Taip jau susiklostė, kad, pragyvenusi septynerius metus Londone, grįžau į Kauną dar prieš karantiną. Jis mane užklupo namuose. Planuoju pagyventi čia kokius metus, galbūt atsidaryti savo studiją Vilniuje. Šiuo metu noriu daugiau savęs ir savo kūrybos dedikuoti Lietuvai ir pažiūrėti, kur toliau gyvenimas mane nuneš… Tiesa, prieš tai norėjau vykti į Niujorką, bet kol kas susilaikysiu: netinkamas laikas. Kuo nebeįtiko Londonas? Myliu jį, ketinu keliskart per mėnesį ten skraidyti: juk modelio darbas liko ten...

– Girdėjau, kad tas daugelio prieštaringai vertinamas karantino laikotarpis įnešė į jūsų gyvenimą daug malonių permainų?

– Nuo pat karantino pradžios buvau Preiloje. Ten mano mylima teta Edita Von Grotthuss turi du namelius (Kuršių nerijoje prabėgo ir mano vaikystė). Kiekvieną dieną eidavome pasivaikščioti, aplankėme visas aplinkines kopas, pamary medituodavome, darėme jogą rytais, saulę pasitikdavome ir nulydėdavome, pradėjau rašyti dienoraštį, ko ilgai nedariau, skaityti knygas… Ėmiau tapyti, kam anksčiau vis pritrūkdavau laiko. Iš tiesų jaučiu, kad per tuos kelis karantino mėnesius labai paaugau. Prisikaupiau daug geros kūrybinės energijos. Ne… apsauginių kaukių nepradėjau siūti. Baiginėjau savo pradėtus darbus.

– Skaitau jūsų dienoraštį feisbuke ir suprantu, kad buvote (esate) didelė perfekcionistė. Nuo pat mažų dienų kėlėte labai didelius reikalavimus sau… Ar tai vargino jus psichologiškai?

– Paauglystėje mano gyvenimo moto buvo: "Menininkas tarnauja menui." Taip tuo tikėjau, kad ilgą laiką neleidau sau nė atsikvėpti, kol pagaliau visiškai susistresavau. Niekuomet nesijaučiau, kad užtektinai dirbu. Nuolat dvejodavau, taip apsunkindama savo kūrybinį kelią. Vis bijojau suklysti ir pamatyti netobulą rezultatą. Nerimo jausmas buvo toks didelis, kad kartais keldavo net pykinimą. Ir tik pastaruosius mėnesius, ypač karantinuojantis Preiloje, paragavau tikros psichologinės ir emocinės ramybės. Išmokau mėgautis gyvenimu kiekvieną minutę. Net jūroje išsimaudžiau. Mėgaujuosi savimi, savo kūnu, protu, stebiu kaip augu ir tobulėju kaip žmogus. Jaučiuosi dėkinga sau. Pagaliau sugebėjau sustoti ir gyventi dabar.

– Gal Preiloje kilo minčių ir naujai kolekcijai? Beje, kiek tų kolekcijų jau būta?

– Kai buvau universiteto trečiakursė, turėjau daryti baigiamąjį darbą. Taigi, mano diplominė kolekcija tapo įžanga prekės ženklo "Bajoras" istorijai… Paskui studijuodama dar dirbau keliems mados namams ir jau tada pajutau, kad noriu daryti kažką savo. Kitaip sakant, subrendau kaip kūrėja, turinti drąsių, originalių idėjų ir norinti jas realizuoti. Tad, praėjus metams po mokslų baigimo, įkūriau "Bajorą" (berods prieš du su puse metų). Jau esu sukūrusi tris kolekcijas. Karantinas buvo puikus metas subrandinti mintis ketvirtai.

Gyvenimas siūlo tiek daug žinių, grožio, išgyvenimų ir jausmų. Tik imk ir skanauk.

– Kur pristatote savo darbus gyvai? Ar lietuviai gali išvysti jūsų kolekcijas tik internete?

– Anksčiau savo darbus pristatydavau virtualiojoje erdvėje. Sukdavau mados filmukus, keldavau į internetą fotosesijas. O gyvai mano kūrybos drabužių galima rasti pop up Londone ir TfH Warsaw Koncept Store erdvėje, kur po vienu stogu buriasi daugybė garsių prekinių ženklų ir jų kūrėjų. Tautiečiams atiduosiu duoklę dar šiais metais, kai atsidarysiu savo kūrybos studiją sostinėje.

– Londonas ir Kaunas. Du mylimi jūsų miestai. Ko pasiilgstate būdama Kaune ir ko ilgėdavotės gyvendama ir dirbdama Londone?

– Kai būnu Kaune, ilgiuosi didmiesčio dvasios. Man labai patinka Londono architektūra, jo žmonių gausa, skirtingų kultūrų mišinys kasdienybėje, kuris mane be galo įkvepia… O Kaune, Lietuvoje, žmonės be galo vienodi. Kalbant apie aprangą – ir be galo pilki. Jie per rimtai žiūri į save. Jeigu elgtumės nevaržomai, į viską žiūrėtume paprasčiau, kaip tai daro vaikai, tikiu, būtume kur kas laimingesni. Man mada yra emocija, kuri teigiamai veikia žmonių nuotaikas, o spalvas naudoju kaip labai efektyvų vaistą nuo niūrumo. Būdama Kaune pasiilgstu įdomesnių vietų iš kultūrinės pusės – kur nueiti, ką aplankyti ir pan. O dirbdama Londone ilgiuosi šeimos, ramybės ir gamtos… Pastarosios turbūt labiausiai. Tokios ramybės, kokia mėgavausi Preiloje, gali pasisemti tik iš gamtos. Pajutau, kiek daug ji man reiškia kasdieniniame gyvenime.

– Ar jūs iš tų žmonių, kurių kūrybai reikia išorinio stimulo – geros knygos, filmo, kelionės, ar bandote prisikviesti įkvėpimą kasdieniu darbštumu – tiesiog sėsdama prie stalo ir darydama tai, ką reikia?

– Būna įvairiai, bet dabar mėgstu ir patinginiauti. Nes tinginiaujant galva pailsi ir kartais gimsta gerų, netikėtų minčių. Tiesa, mano paskutinioji kolekcija "Ego" buvo inspiruota Eckharto Tolle knygos "Naujoji žemė". Bandžiau pasiųsti žmonėms žinutę – nusimeskime kaukes ir būkime tikri. Būkime savimi, būkime laimingi, mylėkime save tokius, kokie esame. Nebandykime kažkam kažko įrodinėti, visiems patikti. Išmokime būti laimingi, nes tuomet ir kiti aplinkui mus bus laimingi.

Universalumas: „Bajoras“­– ­tai­ platforma,­ kurioje ­Katrina­ gali­i šreikšti ­sav o­mintis,­ vadovauti paradui­ nuo ­idėjos ­iki­ drabužių ­fotosesijos.

– Gal viešėdama Lietuvoje atradote naujų pomėgių?

– Ne… Bet patinka tapyti. Preiloje pradėjau naują paveikslą, kurį dabar baigiu. Man patinka konceptualusis menas, siurrealizmas, portretų žanras (ir emocijos, kurios atsispindi žmonių veiduose). Gamta? Taip, ji įkvepia, bet labiau iš vidinės pusės. Kartais savo paveikslus dovanoju šeimai, draugams. Dar… mąstau apie parodą. Be to, kartu su TFH bendrasavininku Tomu Pozlevičiumi jau vystome naujus projektus, plėsime "Bajoro" prekės ženklą toliau link gyvenimo būdo bendruomenės. Tai reiškia, kad drabužių liniją papildys mano tapytų paveikslų ir skulptūrų kolekcijos.

– Kadangi žadate apsistoti Lietuvoje, ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, turintiems ambicijų, planų, norų kurti ir spalvinti mūsų kasdienybę?

– Linkiu atsipalaiduoti. Suprasti ir priimti laiką. Nebijoti savęs, neišgyventi dėl praeities, mėgautis dabartimi ir jaustis sužadintu dėl ateities. Gyvenimas siūlo tiek daug žinių, grožio, išgyvenimų ir jausmų. Tik imk ir skanauk.