I. TREČIOKIENĖ: KAI NEBIJAI IŠŠŪKIŲ, GYVENIMAS PASIŪLO VIS NAUJŲ GALIMYBIŲ

„Kelias atsiranda tik po einančiojo kojomis“, – toks Irmos Trečiokienės gyvenimo moto. Pastaruoju metu ji savo veganiškais desertais džiugina tuos, kurie įprastais saldumynais mėgautis negali. Pačios sau keliamų iššūkių kupiną moters gyvenimą šį kartą netikėtu keliu pasuko koronaviruso pandemija.

Paviliojo kelionės

Nuošalioje sodyboje Kazlų Rūdos savivaldybės Jankų kaime su vyru Algimantu gyvenanti I.Trečiokienė – matematikė, programuotoja. Baigusi taikomąją matematiką moteris daug metų dirbo finansų srityje: iš pradžių – banke, vėliau keturiolika metų – didelėje Marijampolės įmonėje Analizės ir planavimo skyriaus vadove.

Viskas buvo gerai, darbe jautėsi reikalinga ir vertinama, tačiau atėjo laikas, kai ten pasidarė nebeįdomu. O gyvenime ji vadovaujasi principu, kad turi veikti tai, kas įdomu, – jei neįdomu, ji ten nebebūna.

„Jaučiuosi puikiai darydama tik tai, ką mėgstu. Nebūnu ten, kur man nepatinka. Jeigu man nesmagu, neįdomu, kodėl aš turiu tai daryti?“ – svarsto moteris.

Viena jos gyvenimo aistrų buvo kelionės. Tačiau kitokios – be vadovų, be grupių, į jai įdomias šalis. Aktyviai keliauti mėgstanti Irma prisimena 2016 m. išvyką į Ispaniją, kuri kelionių organizatoriaus buvo suplanuota visiškai priešingai, nei ji buvo pageidavusi.

„Buvo taip blogai, bet, kita vertus, labai gerai. Ten susiradau draugių, su kuriomis bendrauju iki šiol. Aš niekada nebuvau organizavusi kelionių, bet buvau įsitikinusi, kad tai galėčiau padaryti geriau. Vėliau viena nuskridau į Fuerteventūrą savaitei. Draugės manęs klausinėjo, kaip aš nebijau keliauti viena, todėl pasiūliau joms keliauti su manimi“, – apie savo keliones ir jose pradėtas dar gilesnes savęs paieškas pasakoja Irma.

Jaučiuosi puikiai darydama tik tai, ką mėgstu. Nebūnu ten, kur man nepatinka. Jeigu man nesmagu, neįdomu, kodėl aš turiu tai daryti?

Leidosi į nuotykius

Taip I.Trečiokienė atrado ir pamilo Jordaniją. Po kurio laiko tam, kad galėtų imtis širdžiai mylimos veiklos, ji pasiryžo atsisveikinti ir su gerai apmokamu darbu.

„2018 m., kai atsirado tiesioginių skrydžių į Jordaniją, aš turbūt viena iš pirmųjų nusipirkau bilietus ir su draugų grupe išskridome. Taip užsikabinau, kad tų pačių metų lapkritį, sėdėdama dykumoje, supratau, jog išeisiu iš darbo ir keliausiu, – pasakoja Irma. – Aišku, paskui dar galvojau, mąsčiau, nes vis dėlto sprendimas, turint tikrai geras darbo sąlygas ir atlyginimą, nebuvo labai lengvas. Bet – o kada gyventi? Tad 2019 m. balandžio 1-ąją nuėjau ir pasakiau, kad išeinu. Visi pagalvojo, kad čia pokštas. Išėjau labai gražiai, su visais palinkėjimais. Įmonės savininkas pats buvo pradėjęs viską nuo nulio, tai jis tikrai mane labai gerai suprato: kad išeinu ne dėl to, jog man ten blogai, o dėl to, kad noriu realizuoti savo svajones.“

Išėjusi iš darbo I.Trečiokienė pakėlė sparnus ir leidosi į nuotykius. Jordaniją pėsčiomis, automobiliais, autostopu skersai ir išilgai ištyrinėjusi Irma sako, kad šią šalį pamilo ne tik dėl gamtos grožio, bet ir dėl vietinių draugiškumo, svetingumo, vaišingumo. Ji baigė kelionių vadovų ir gidų kursus, pradėjo megzti ryšius su kelionių agentūromis, susidėliojo autorinius maršrutus. Norėdama juos išbandyti, 2019 m. į Jordaniją jį atvyko su keliomis draugų grupėmis. Planai 2020-iesiems buvo ambicingi – savo pramintais takais keliauti su turistų grupėmis.

Tačiau dėl pradėjusios plisti pandemijos visi planai sugriuvo. Irma tuo metu buvo kelionėje, kurios maršrutas driekėsi per Kiprą, Libaną ir Jordaniją. Teko skubiai, nusipirkus bilietus iš Jordanijos, grįžti į Lietuvą.

I. Trečiokienės asmeninio archyvo nuotr.

Ne gamyba, o kūryba

„Grįžau namo 2020-ųjų kovą. Neturėjau plano, ką čia veikti. Ir tada tiesiog iš to nieko neveikimo sugalvojau pasidaryti sapnų gaudyklę, nes seniai norėjau, bet kažkaip vis nebuvo laiko, – pasakoja Irma. – Vyras man suorganizavo kažkokį lankelį, nes gyvename kaime, parduotuvių nėra, o niekur išvažiuoti negalėjau – privalėjau karantinuotis. Susiradusi internete, kaip tai daryti, nusipyniau sapnų gaudyklę, paskui – dar vieną. Tada vyras rado kažkokio lino, virvelių – pradėjau pinti makramė. Na, ir metus pyniau. Pripyniau visokių dalykų – didelių, gražių. Sukūriau fesibuko puslapį „It's Macrame“, pradėjau organizuoti mokymus, nors iki to laiko apskritai nieko bendra su rankdarbiais neturėjau.“

Pernai sausį moteris internete atsitiktinai pastebėjo, kad vyks veganiškų desertų gaminimo kursai. Pagalvojo: nebrangūs, reikia dalyvauti tiesiog dėl įdomumo. Juo labiau kad jų šeimos mityba jau daugelį metų buvo kitokia – šeima beveik nevalgo mėsos, propaguoja augalinę mitybą.

Kliūtis: I.Trečiokienės mėgstamas keliones po pasaulį sustabdė pandemija. Jas primena gausybė nuotraukų. / I. Trečiokienės asmeninio archyvo nuotr.

Irmos vyras kažkada dėl sveikatos buvo priverstas kardinaliai pakeisti mitybą ir gyvenimo būdą, vėliau dukra nustojo mėsą valgyti, o galiausiai – ir pati Irma, nes niekada jos per daug ir nemėgo. Nors nevadina savęs nei vegetare, nei vegane, tačiau desertus ji jau senokai gamindavo žaliavalgiškus – įprastus desertus šeima ne itin valgė, nes baltų miltų, cukraus, sviesto, kiaušinių derinys jiems tiesiog netiko.

„Tie mokymai, į kuriuos užsirašiau, man nelabai patiko, bet paskatino domėtis, ieškoti daugiau informacijos, – pasakoja pašnekovė. – Dabar aš jau turiu mokytojų ne Lietuvoje ir nuolat mokausi. Man labai įdomu, kad galima pagaminti tortus be kiaušinių, be grietinėlės, be balto cukraus, naudojant augalinius cukraus pakaitalus. Kažkokie burtai.“

Įdomiausia, kad Irma nemėgsta ruošti valgyti, kasdienio maisto ji negamina. „Mes su vyru valgome šiek tiek skirtingai, tad pasigaminame dažniausiai kiekvienas sau. Bet čia kas kita. Čia ne gamyba, o kūryba. Jeigu reikėtų kepti kokį vieną tortą nuo ryto iki vakaro, tai būtų viskas – mesčiau tą pačią dieną, nes tai ne man. Man nuolat turi būti kažkokia dinamika, kažkas keistis, vykti, reikia kažką naujo kurti“, – sako pašnekovė.

Įvertinimas: I.Trečiokienės gaminius dažnas lygina su meno kūriniais / I. Trečiokienės asmeninio archyvo nuotr.

Susižavėjo veganiškais desertais

Gaminti kiekvieną desertą – ir savotiškas eksperimentas. Ne visada rezultatas iškart būna toks, kokio tikisi. Moteris juokiasi, kad, rengiant virtuvės patalpas, į talką atvažiuodavo vyro pusbrolis, kurio pirmas klausimas įėjus būdavo: „Man padarei broko?“

Pavyzdžiui, makarunų ilgai nepavykdavo iškepti, daug vargo, kol išsiaiškino, kad problema – orkaitėje. Gal po 20 karto pavyko. Buvo užsispyrusi: žmonės juk kosminius laivus pastato, negi ji neiškeps?!

Irmai juokinga, kai jos gamintus desertus valgantys žmonės kartais net nesupranta, kad jie pagaminti tik iš augalinių produktų. Pasakoja, kad kartą draugė užsakė savo dukros jubiliejui dviejų aukštų tortą. Ir buvo toje šventėje dėdė, kategoriškai nusiteikęs prieš visus veganus, vegetarus, nes, jo manymu, žoles tik karvės ėda. Jis suvalgė gabaliuką torto nežinodamas, kas tai yra, ir paprašė dar vieno. Kai draugė pasakė, kad jis veganiškas, dėdė atsakė: „Žinai ką, kad ir iš žolės, bet duok dar.“

Pareigos: sodas, daržas – I.Trečiokienės vyro Algimanto viešpatija. / I. Trečiokienės asmeninio archyvo nuotr.

„Iš tikrųjų ir man pačiai buvo labai keista, kai pradėjau gaminti ir žiūrėti tas receptūras, kaip čia išeina. Bet paskui radau labai gerą mokytoją, kuris, kaip sakau, duoda ne žuvį, o meškerę. Jis daug ką paaiškino, – sako Irma. – Pavyzdžiui, grietinėlė – ji juk nėra monoproduktas. Grietinėlę sudaro vanduo, riebalai, baltymai ir dar daug visokių medžiagų. Išskaidome tą įprastą produktą ir tada ieškome veganiškų jo sudėtinių dalių atitikmenų. Šiaip čia labai didelis mokslas – dar mokytis ir mokytis, bet man labai įdomu.“

Irmos gaminti desertai – išeitis tiems, kurie netoleruoja glitimo, laktozės, riešutų, sojų arba viso to kartu. Norint pagaminti tokį desertą reikia daug laiko, žinių, investicijų, bet, anot moters, puikus jausmas apima, kai žinai, kad alergiukas savo šventei gali turėti – ir valgyti – tortą.

O kai jau užkabino ta veganiškų desertų gamyba, gimė „Kokoko ūkio“ desertų studija. Kodėl „Kokoko ūkis“? Tiesiog kažkada, perėjus prie natūralios daržininkystės, ūkyje teko auginti vištas, kad būtų mėšlo trąšoms. Vištos vėliau ir inspiravo ūkio pavadinimą – dukra pasiūlė.

I. Trečiokienės asmeninio archyvo nuotr.

Veiklų visada rasdavo

Kad Irmai įdomu ir patinka tai, ką jį daro, patvirtina ir faktas, jog kalbėjomės vėlyvą vakarą, o ji dar darbavosi virtuvėje.

„Taip, dar kepu, bet aš atsikėliau dešimtą, – juokiasi pašnekovė. – Visą gyvenimą buvau pelėda, man tokiu laiku darbuotis yra normalu, vakare galiu dirbti ilgai. Bet svarbiausia, kad aš dabar galiu rinktis, kada dirbti, ir gyvenu taip, kaip man patinka.“

Moteris sako, kad jei ko nors norisi, tai siekti svajonės jai nėra nei toli, nei brangu. „Jeigu jau atrodo, kad negali nieko padaryti, tai nors gulėk ta kryptimi“, – juokauja I.Trečiokienė.

Dar dirbdama ekonomiste ji įdarbindavo ir savo hobius. Tai padėdavo ne tik papildomai užsidirbti, bet ir įgyti vertingos patirties. Pavyzdžiui, 2008–2009 m. pradėjo auginti orchidėjas, nors nemėgsta jokių augalų, jokių gėlių. Bet tiesiog – užsinorėjo. Ir pradėjo auginti ne tuos įprastus falenopsius, o visokias retas rūšis. Siuntėsi jas, mainėsi, pražydindavo... Na, ir reikėjo savo gėles nufotografuoti. Fotografavo ji nuo paauglystės, tačiau tada suprato, kad neužtenka žinių nufotografuoti orchidėjas taip, kaip reikia, tad pradėjo mokytis fotografijos. Kadangi fotografija – tikrai nepigus hobis, ėmėsi fotografuoti krikštynas, vestuves, rengti fotosesijas.

Šalia darbo dar ir fotografija Irma intensyviai užsiėmė kokius penkerius metus, paskui, sako, pavargusi. O dar ir jos požiūris į šventes bei renginius kartais skirdavosi nuo užsakovų supratimo. Tad kurį laiką imdavosi tik labiau meninių, asmeninių fotosesijų, o vėliau tiesiog fotografavo kelionėse. Fotografijos žinios dabar vėlgi labai praverčia, kai reikia savo virtuvėje sukurtus kūrinius nufotografuoti.

Ūkis – vyro viešpatija

Sodyboje, kur Irma kuria savo desertus, jos vyras prieš septynerius metus, kai tik šeima atsikėlė čia gyventi, pradėjo sodinti sodą – įvairius vaismedžius, vaiskrūmius. Moteris tuo metu daug keliavo, tad klausė vyro, kam jam to reikia.

Jis negalėjo paaiškinti, bet jam atrodė, kad tai reikalinga. Ir dabar šeima turi iš tikrųjų daug vaisių bei uogų, kurias Irma gali panaudoti ir gamindama desertus. Ūkyje vyras nenaudoja trąšų, augalus tręšia tik žolių raugu, mulčiu.

„Aš tyres gaminu iš savų uogų – aviečių, vyšnių, braškių, serbentų.  Vyras yra ir retesnių augalų pasodinęs: citrinvyčių, aktinijų. Dar yra tokia labai įdomi uoga – šeferdija, dar vadinama bizono uoga. Jos auginamos Amerikoje. Augino piemenys ir su tomis uogomis raugdavo mėsą. Turime datulinę palmę, kuri dar neveda vaisių, bet tikimės, kad pradės“, – pasakoja Irma.

Derlius: Trečiokų ūkyje augančios uogos puikiai tinka ir veganiškiems desertams gaminti, o daržovės tręšiamos tik natūraliomis trąšomis. / I. Trečiokienės asmeninio archyvo nuotr.

Tiesa, sodas, daržas, anot jos, – vyro viešpatija. Ji nesikiša, nieko ten nedaro, neina, neravi. Žemės ūkio darbai, sodininkystė, daržininkystė jai svetima.

„Jeigu sąžiningai, tai aš bandžiau visa tai pamėgti, nes kai mes susituokėme ir aš iš Kauno nutekėjau į Kybartus, vyras turėjo šiltnamius. Ir aš nuoširdžiai bandžiau daryti tai, ką daro visi žmonės, kurie turi šiltnamius. Bet man nepavyko prisiversti. Supratau, kad galiu dirbti kitus darbus, kitaip uždirbti pinigus, tai kodėl turiu kankintis ten, kur aš nenoriu?“ – prisipažįsta I.Trečiokienė, kurios, jei ji pati nenori, nelabai įmanoma įsprausti į kažkokius rėmus.