Matydami kalnus šiukšlių kiemuose vilniečiai su nerimu laukia kitų metų, nes jau patvirtinta, jog išvežimas brangs. Preliminariai skaičiuojama, kad Vilniaus daugiabučių gyventojams atliekų surinkimas kitais metais gali pabrangti 69 proc., individualių namų savininkams – 56 proc.

– Kodėl nuo vadinamosios šiukšlių reformos pradžios 2018 m. liepą Vilnius niekaip nesugeba susitvarkyti su atliekų išvežimu? – "Vilniaus diena" teiravosi atliekų išvežimo klausimus kuruojančio sostinės vicemero Valdo Benkunsko.

– Nuolatos gauname žmonių pranešimų dėl neišvežtų atliekų, bet kažkokio didelio intensyvumo nepastebėjau. Tik Verkių ir Baltupių zonoje pastaruoju metu buvo didesnių problemų, kadangi keitėsi vežėjas. Kitur kokių nors išskirtinių atvejų nėra – yra fiksuoti pavieniai vėlavimai.

Sakyčiau, didžiausia problema yra dėl antrinių atliekų – rūšiavimo konteinerių, vadinamųjų varpelių, – išvežimo. Iš esmės savivaldybė šitos sistemos nekontroliuoja, čia yra Aplinkos ministerijos sukurta sistema, kai visą reikalą finansuoja pakuočių gamintojai ir importuotojai – jie pasirašo sutartis su vežėjais. Ir už visus šiuos reikalus turėtų būti atsakingi ir tvarkytis "pakuotininkai". Tačiau turime bėdą, kad ten yra sutrikę visokie atsiskaitymo srautai, stringantys išvežimų grafikai, dėl to ir tas vaizdas prie konteinerių yra toks, koks yra.

Čia didžiausia bėda ir ją bandome spręsti kalbėdami su Aplinkos ministerija, bandydami pakuočių organizacijoms sakyti, kad taip negali būti, kaip dabar yra, turi miestas būti švarus, o dėl jų blogo veikimo turime labai didelį chaosą.

Manau, greitai vežėjai supras, kad pagal seną sistemą, kai veži kada nori ar kada pavyksta, dirbti nebeturės galimybių, kad kiekvienas neišvežimas pagal grafiką jiems kainuos daug daugiau, nei jie gali uždirbti per mėnesį, ir situacija pradės keistis į gera.

– Tačiau tai, ką matome socialinėje erdvėje ir realiame gyvenime, – perpildyti naujieji, į žemę įleisti atliekų konteineriai. Juk įvyko naujas konkursas, vežėjai pasirašė sutartis vežti atliekas pagal tuos įkainius, kurių pageidavo, tai kodėl jie vis tiek nepadaro darbo?

– Taip, vežimo kontraktai pasirašyti, išskyrus centro zoną, kur dar vežėjas nepasikeitęs. Iš esmės kiekvieną dieną savivaldybės įstaiga Vilniaus atliekų sistemos administratorius (VASA) fiksuoja pažeidimus, už kiekvieną pažeidimą yra formuojamos baudos.

Sakyčiau, dabar pradėta vykdyti kita politika – su vežėjais mes turime labai aštrų santykį, ir tuos klausimus, kuriuos jūs dabar užduodate man, mes užduodame jiems. Pasiteisinimų visokių būna: tai automobiliai sugenda, tai kažkas užstato ir nepavyksta privažiuoti prie konteinerių ir panašiai.

Visi šie dalykai yra aprašyti sutartyse. Ten numatyta: jeigu pagal grafiką laiku atliekų nepavyksta išvežti per 24 valandas, VASA turi būti patiektas vaizdinis įrodymas, kodėl. Kai kuriais atvejais yra pateikiama, kai kuriais sutvarkoma per 24 valandas. Tačiau yra ir nemažai atvejų, ir mūsų tai netenkina, kad tie "išsimušimai" iš grafikų viršija sutarties normas.

Alfredo Zdramio nuotr.

– Ar savivaldybė, sudarydama naujas sutartis, apsidraudė, numatė poveikio priemones sutarčių nesilaikantiems vežėjams?

– Taip. Yra numatyta teisė net sutartį nutraukti. Žinoma, dėl esminių sutarties pažeidimų. O dabar, po rugsėjo mėnesio, mes pradedame labai preciziškai fiksuoti kiekvieną pažeidimą, ir tai pavirs finansinėmis nuobaudomis vežėjui, kurios jau bus skaičiuojamos ne tūkstančiais, o dešimtimis tūkstančių. Manau, greitai vežėjai supras, kad pagal seną sistemą, kai veži kada nori ar kada pavyksta, dirbti nebeturės galimybių, kad kiekvienas neišvežimas pagal grafiką jiems kainuos daug daugiau, nei jie gali uždirbti per mėnesį, ir situacija pradės keistis į gera.

– Tačiau kol kas žmonėms nerimą kelia tai, kad tose neišvežtų atliekų krūvose pradės pelės, žiurkės ir kitokie gyviai, platinantys ligas, veistis.

– Tos atliekos tikrai neužsibūna. Mes gana greitai gauname pranešimus apie neišvežtas atliekas, nuotraukas. Dažniausiai situacija per parą yra sutvarkoma. Kiekvienas atvejis užfiksuojamas ir iš vežėjų reikalaujama atskiru reisu važiuoti ir tas atliekas išvežti. Tad tokios situacijos, kad atliekų krūvos stovėtų savaitėmis, tikrai nėra. Tik tiek, kad vežėjai ne visada laikosi grafikų. Jeigu savaitgalį numatyti du apvažiavimai, o vieno apvažiavimo nepadaro – ir jau susikaupia nemenka krūva, atrodo, kad yra rimtų bėdų. Tačiau taip blogai tikrai dar nėra. Tikiuosi, bus ir geriau.

40 skundų per dieną

Rugsėjo pirmąją Verkių ir Fabijoniškių seniūnijose, taip pat šiaurinėse Žirmūnų ir Šnipiškių seniūnijų dalyse rūpintis mišriomis komunalinėmis atliekomis vietoje UAB "Ecoservice" pradėjo kitas vežėjas – UAB "Ekonovus".

Šie pokyčiai įvyko dėl to, kad miesto savivaldybei teko skelbti naują atliekų išvežimo konkursą. Prieš tai miestą aptarnavę du operatoriai (iš trijų) nutraukė sutartis motyvuodami tuo, kad nustatyta per maža jų paslaugų kaina. Sutarties savo prižiūrimoje zonoje nenutraukė tik UAB "Ekonovus". Ji taip pat dalyvavo ir naujame atliekų tvarkymo konkurse, kur pagal mažiausios kainos rodiklį laimėjo vadinamąją 1-ąją zoną ir pradėjo ją aptarnauti nuo šių metų rugsėjo 1 d.

Dar dvi sutartys dėl atliekų išvežimo startavo birželio 1 d. – ten vežėjas nesikeitė. Naujas vežėjas penktojoje – "Centro" – zonoje turėtų pradėti dirbti gruodžio viduryje.

Vilniaus savivaldybės Miesto ūkio skyriaus Atliekų tvarkymo poskyrio patarėjas Vytautas Budreika "Vilniaus dieną" informavo, kad savivaldybės įmonė VASA vidutiniškai per dieną gauna apie 40 pranešimų dėl neišvežamų atliekų. Į tokius skundus reaguojama nedelsiant, stengiamasi spręsti kilusią problemą. Jei problemos kartojasi nuolat, derinama su vežėjais ir didinamas aptarnavimų grafikas.

Anot V.Budreikos, per dieną mieste vyksta apie 7 500 aptarnavimų. Tad kartais pasitaiko, kad vežėjai nespėja laiku išvežti atliekų dėl įvairių priežasčių: per reti grafikai, netinkama logistika, prie daugiabučių negali privažiuoti dėl netinkamai paliktų automobilių, individualiose valdose gyventojai neišstumia konteinerių. Visi atvejai yra fiksuojami VASA sistemoje ir mėnesio pabaigoje vežėjams už netinkamai vykdomus įsipareigojimus yra skaičiuojamos baudos.

Apie laiku neišvežamas atliekas vilniečiai gali pranešti Vilniaus savivaldybei tinklalapyje www.tvarkaumiesta.lt.

Pasikalbėti nepavyko

Į "Vilniaus dienos" redakciją kreipėsi bene didžiausioje sostinės Centro poliklinikoje prisiregistravusi vilnietė Valentina K. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – red. past.), labai nustebusi dėl to, kad nebegali telefonu susisiekti su savo šeimos gydytoja.

Moteris pasakojo, kad jai neseniai buvo diagnozuota autoimuninė virškinamojo trakto liga, kuri iš esmės pakeitė gyvenimą. Dabar ji turi atidžiai stebėti, ką valgo, geria, nuolatos vartoti uždegimą slopinančius ir ligos paūmėjimą stabdančius vaistus.

"Kadangi mano imunitetas nusilpęs, vos atvėsus orams prikibo peršalimas. Kurį laiką mėginau išsikapstyti be vaistų, tačiau supratusi, kad nepavyks, nusprendžiau pasikonsultuoti su savo šeimos gydytoja, kokiais vaistais man būtų geriausia peršalimo simptomus slopinti, mat lėtinės ligos kol kas gerai "nepažįstu", tad nežinau, kurie vaistai kaip gali sureaguoti su mano jau vartojamais, – norą pasikonsultuoti aiškino Valentina K. – Žinoma, tą galima mėginti išsiaiškinti ir vaistinėje, tačiau nesinori apie visas savo ligas pasakoti vaistinėje, be to, nemanau, kad farmacininkai tiek pat kompetentingi, kiek gydytoja, pas kurią lankausi jau ne vienerius metus."

Moteris teigė paprastai savo šeimos gydytojos kabineto telefono numerį nesunkiai rasdavusi internete, Centro poliklinikos tinklalapyje, tačiau šį kartą pamatė, kad telefono numeris ten nebeskelbiamas. Nustebusi ji paskambino tinklalapyje nurodomu registratūros numeriu, mat prisiminė, kad anksčiau, kai prireikdavo, ne kartą sužinodavo ir ten. Tačiau registratorė informavo, kad gydytojų kabinetų telefonų numerių registratūra jau nebeduoda. Paklausta, kaip pasikalbėti su gydytoja, registratorė pasakė, kad niekuo padėti negalinti – paskambinti gydytojai į kabinetą gali tie pacientai, kuriems pati gydytoja pasakė savo telefono numerį.

"Nesuprantu – nejau poliklinika, priimdama tokius sprendimus, nusprendė apsaugoti gydytojus nuo pacientų? – ironiškai klausė moteris. – O ką pacientams tokioje situacijoje, kaip mano, daryti? Užsiregistruoti į priėmimą? Mėginau – mano atvejis nebuvo skubus pagal poliklinikos standartus, nebent būčiau pamelavusi, kad labai smarkiai karščiuoju. Nemelavau, tad eilės tvarka pas gydytoją galėjau patekti ne anksčiau kaip po pusantros savaitės. Iki to laiko, esu beveik tikra, ir peršalimo simptomai praeis. Kadangi vizitas, kurio man greičiausiai net neprireiktų, būtų užregistruotas, laikas užimtas, į jį negalėtų registruotis kitas žmogus, kuriam galbūt tas vizitas labiau reikalingas. Tiesa, dar viena išeitis – sloguojančiai, čiaudinčiai ir kosinčiai važiuoti į polikliniką ir mėginti pasigauti gydytoją prie kabineto durų, tačiau kreivai žiūriu į tokius vaikštančius virusų platintojus, tad ir pačiai nesinori tokia būti. O ir tam "aš tik paklausti" visuomenėje jau išsivystęs nepakantumas. Todėl susitaikiau su lemtimi ir likau namuose sveikti savo jėgomis, nors būtų buvę daug ramiau, jei būčiau bent šnektelėjusi su gydytoja ir sužinojusi, kad elgiuosi teisingai."

Valentina K. svarstė, kas bus, kai Vilniuje prasidės gripo epidemija? Juk pagal galiojančią tvarką per gripo epidemiją, kai susirgę žmonės raginami likti namuose ir neplatinti ligos, nedarbingumo pažymėjimą galima gauti telefonu, apie savo sveikatos būklę informavus šeimos gydytoją ir pasikonsultavus su juo dėl gydymo. Ar pacientus konsultuos registratūros darbuotojos, kurioms prisiskambinti, beje, taip pat nėra paprasta.

Trukdo dirbti

Centro poliklinikos direktorius Kęstutis Štaras "Vilniaus dienai" paaiškino, kad telefonų numerių nuspręsta neskelbti, nes labai daug pacientų skambina, ir gydytojas negali normaliai dirbti.

Gydytojams labai sudėtinga dirbti, kai nuolat skamba telefonas.

"Gydytojams labai sudėtinga dirbti, kai nuolat skamba telefonas. Pacientams, kuriuos po pirmo vizito toliau galima konsultuoti telefonu ir paskirti medikamentus, ar informuoti apie atliktų tyrimų rezultatus, telefono numeris duodamas arba pacientui skambina patys gydytojai, – sakė poliklinikos vadovas. – Nepraktikuojame gydymo telefonu. Juo labiau kad telefonu identifikuoti, ar tikrai būtent tas pacientas skambina, nelabai yra galimybių, o pagal galiojantį ES reglamentą dėl duomenų apsaugos mes turime identifikuoti, su kuo bendraujame ir kokią informaciją teikiame."

Tad K.Štaras rekomenduoja pacientams atvykti į polikliniką: jeigu reikalinga būtinoji pagalba, ji tikrai bus suteikta, o jei tik planiniai dalykai – galima užsiregistruoti iš anksto.

Jei per gripo sezoną Vilniuje bus paskelbta gripo epidemija, įstaigos vadovo teigimu, poliklinikos skambučių centras sujungs skambinantį pacientą su gydančiu gydytoju, prieš tai identifikavęs jį pagal paskutinius asmens kodo duomenis.

Gripas netoliese

Rugsėjo pradžioje skelbta, kad australai šių metų gripo sezoną vadina pragarišku. Gripas šioje šalyje prasidėjo gerokai anksčiau nei įprasta, ligoninės buvo perpildytos.

Pasaulio sveikatos organizacijos Gripo centro skaičiavimais, Australijoje susirgimų gripu skaičius buvo penkis kartus didesnis nei įprastai per sezoną. Rekordiškai didelis gripo pakirstų pacientų skaičius paskutinį kartą Australijoje buvo fiksuotas 2017 m. Per 2019 m. Australijoje buvo pranešta apie 590 su gripu susijusių mirčių. Dauguma mirčių buvo dėl A gripo (97 proc., 572 asmenys). 103 mirtys buvo susijusios su A (H3N2) ir 27 su A (H1N1) gripu. 16 mirčių buvo susijusios su gripu B. Vidutinis mirusiųjų amžius buvo 86 metai. Nors gripas pareikalavo daugiausia senyvo amžiaus žmonių gyvybių, tarp aukų buvo ir vaikų.

Lietuvoje gripo sezonas prasideda einamųjų metų 40 savaitę ir baigiasi kitų metų 20 savaitę. Gripo epidemijos Lietuvoje dažniausiai kyla sausio–vasario mėnesiais. Specialistai prognozuoja, kad Lietuvoje gripo sezonas šiemet irgi gali prasidėti anksčiau. Ar tokia pati gripo atmaina kaip Australijoje šiais metais pasieks ir Europą, neaišku. Dažniausiai rimčiausių bėdų pridaro A tipo gripo virusas, kuris ir gali itin greitai sukelti epidemijas ar net pandemijas. Retais atvejais gripo epidemiją gali sukelti ir B gripo virusai, tačiau dažniausiai jie cirkuliuoja kartu su A tipo gripo virusais.

PSDF lėšomis 2019–2020 m. gripo sezonui nupirkta beveik 13 tūkst. daugiau gripo vakcinos dozių nei pernai – iš viso įsigyta kiek daugiau nei 144 tūkst. dozių už beveik 900 tūkst. eurų. Šiemet nupirkta keturvalentė vakcina nuo gripo. Lietuvą vakcinos, kuriomis nemokamai bus skiepijami rizikos grupėms priklausantys asmenys, turėtų pasiekti spalio pabaigoje. Komercinėmis vakcinomis pageidaujantieji gali skiepytis jau dabar.

Pasak Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovo Sauliaus Čaplinsko, dabar skiepytis nuo gripo – pats laikas, nes reikia dviejų savaičių, kad susiformuotų imunitetas. Gripo virusas kasmet kinta, todėl ir patariama nuo jo skiepytis kiekvieną sezoną.

Pernai gripas Lietuvoje nusinešė daugiau nei 20 gyvybių. Kiekvienais metais 5–10 proc. suaugusiųjų ir apie 20 proc. vaikų suserga gripu ar kitomis peršalimo ligomis. Gripas pavojingas tuo, kad atveria kelią bakterinėms infekcijoms, dažniausiai – plaučių uždegimui, kurį sukelia pneumokokas. Gera žinia ta, kad ir nuo pneumokokinės infekcijos Lietuvoje jau galima pasiskiepyti.

Ambicingi tikslai

Kaip pavasarį skelbė sostinės savivaldybė, į Europos paspirtukų sostinės vardą pretenduojantis Vilnius ne tik sumažins spūstis keliuose, bet ir taps laisva paspirtukų ir kitų riedėjimo priemonių zona, sostinės gyventojai ir svečiai galės mieste keliauti naujoviškai ir patogiai.

Kaip teigė savivaldybės įmonės "Susisiekimo paslaugos" Tvaraus susisiekimo skyriaus projektų vadovas Antonas Nikitinas, elektrinis paspirtukas – itin patogi alternatyva trumpoms kelionėms mieste.

"Dažnai kelionės mieste yra gana trumpos, vos keli kilometrai, o tokios transporto priemonės kaip paspirtukas leidžia kasdienes keliones į darbą, į kavinę pietų pertraukos metu, viešojo transporto stotelę ar lankytiną miesto vietą – pasiekti be streso. Taip pat Vilnius, nuosekliai vykdydamas darnaus judumo planą, įsipareigoja ir toliau užtikrinti dviračių takų tinklo plėtrą, kad judėjimas be automobilio būtų dar patogesnis ir patrauklesnis miestiečiams", – aiškino A.Nikitinas.

Geriau eiti

Pagal Kelių eismo taisykles, važiavimas elektriniu paspirtuku prilyginamas važiavimui dviračiu. Ar tai turi ką bendro sveikatos požiūriu?

Kaip "Vilniaus dienai" teigė Lietuvos sporto medicinos centro direktorius Edmundas Švedas, važinėti dviračiu, taip pat paspirtuku, kai reikia nuolat pasispirti koja – labai gerai. Tai naudinga kojų raumenims, stuburui, reikia laikyti pusiausvyrą, tad "įdarbinami" nugaros raumenys. Dar geriau, jei pasispiriama pakaitomis tai viena, tai kita koja.

Elektriniai paspirtukai, anot mediko, ant kurių atsistoji ir važiuoji – tiesiog transporto priemonė iš taško A nuvykti į tašką B, nieko bendro su nauda sveikatai jie neturi.

"Žiūrėdamas iš mediko pozicijų aš jokios jų naudos nematau. Gal padeda laiko sutaupyti, gal daugiau jo žmonės turi pietums pavalgyti ar kavos išgerti, bet tik tiek. Tas pats, kaip atsisėstum į mašiną ir važiuotum. Mano galva, jie naudingi tik kaip susisiekimo priemonė", – pastebėjo E.Švedas.

Elektriniai paspirtukai – tiesiog transporto priemonė, nieko bendra su nauda sveikatai jie neturi.

Norintys būti sveikesni, anot gydytojo, turėtų vaikščioti – tai yra daug naudingiau. Ėjimas yra pats fiziologiškiausias judesys. Vaikas gimsta, paauga, pradeda ropoti, nes iš pradžių negali eiti – pusiausvyros dar nelaiko, o po to pradeda eiti ir eina visą gyvenimą. Bėgimas taip pat yra fiziologinis veiksmas, tad, mediko teigimu, sveikatai geriau yra eiti ar bėgti.

Prastos perspektyvos

Kas mūsų laukia, jei ir toliau taip aktyviai naudosime visas tas technologijas, kurios ateina į mūsų gyvenimą?

"Paprastas pavyzdys: kompiuteriai, televizoriai, mobilieji telefonai. Visi į juos žiūri, akis gadina. Ir statistika rodo, kad regos sutrikimų daugėja, – sakė E.Švedas. – Su judėjimu panašiai – viskas eina hipodinamijos link. O jos pasekmė – įvairios ligos: širdies ir kraujagyslių, medžiagų apykaitos, ir dar daug kas. Juk žmogus sukurtas gamtos, o gamtoje visi juda. O mes, kad būtų patogiau – važiuojame. Taip, kartais kitaip neįmanoma, bet tai – labai blogai."

Gydytojas atkreipia dėmesį – daugėja vaikų, turinčių antsvorio. Priežastis ta pati – vaikai labai mažai juda. O labiausiai dėl to kalti tėvai – jie duoda vaikams kompiuterius, kad patiems nereikėtų su vaikais užsiimti. Šalies švietimo sistemoje taip pat nepakankamai dėmesio skiriama fiziniam vaikų aktyvumui.

"Kai tą švietimo sistemą kūrė Meilė Lukšienė, viename posėdyje dalyvavau, – pasakojo E.Švedas. – Buvau jos opozicijos grupėje. Mes tvirtinome, kad turi būti daug dėmesio skiriama kūno kultūros pamokoms, vaikų fiziniam ugdymui, nes jei vaikai nesportuos, atsiras daug sveikatos problemų. M.Lukšienė sakė, kad tai nėra labai svarbu – svarbu, kad vaikai mokėtų rašyti, skaityti, skaičiuoti ir pan. Bet jeigu vaiko raumenynas nesivysto, atsiranda stuburo iškrypimų, plokščiapėdystė, o visa tai veda į tolesnius sveikatos pažeidimus. Tai va tokį rezultatą dabar ir turime."

Sporto medicinos specialisto įsitikinimu, jei situacija nesikeis – prasta mūsų vaikų ateitis. Juk grįžę iš mokyklos jie, net ir norėdami, dažniausiai neturi kur lauke krepšinio, futbolo pažaisti. Tiek senuose, tiek naujuose Vilniaus rajonuose – namas prie namo. Žemė brangi, tad reikia užstatyti kuo didesnius plotus. O jeigu norime, kad vaikai augtų sveiki, jiems reikia stadionų, baseinų, sporto aikštelių. Ir valdžia su tuo sutinka, tik praktiškai nieko nedaro.

Kelia nerimą

Vasarą paskelbti Pasaulio sveikatos organizacijos kas ketverius metus atliekamo Tarptautinio mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimo rezultatai atskleidė, kad Lietuvoje kas dešimtas moksleivis turi bėdų dėl svorio, o sporto salės – toli gražu ne visus vilioja judėti.

Analizuota ir moksleivių savijauta mokykloje. 3 iš 5 vaikų nurodė, kad mokymosi krūvis jiems per didelis, tik trečdaliui vaikų mokykla apskritai patinka. Tiek pat moksleivių skundžiasi irzlumu, nuotaikų svyravimais, galvos, pilvo, nugaros skausmais.

Ekspertai atkreipė dėmesį, kad jei situacija nesikeis, ateityje gali kilti krizė. Moksleiviai vis mažiau juda, yra linkę laiką leisti virtualiame pasaulyje, o dėl šios priežasties sutrinka ne tik socialiniai, bet ir fiziniai įgūdžiai.

"Nedžiugina tie rodikliai. Pastaruoju metu jie turi aiškią tendenciją blogėti", – komentuodamas tyrimo rezultatus teigė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto mokslininkas Kastytis Šmigelskas.

Daugiau laisvės

Siekdama, kad mokiniai mokyklose sportuotų noriau, iniciatyvos šiemet ėmėsi Sveikatos apsaugos ministerija. Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos įsakymu patvirtintoje higienos normoje įtvirtinti nauji reikalavimai, kaip ugdymo įstaigos turi organizuoti fizinę veiklą mokiniams, kad kūno kultūros pamokos taptų patrauklesnės ir modernesnės.

Anot ministro, jei norime paskatinti vaikus kuo daugiau judėti, būti fiziškai aktyvius, turime užtikrinti jiems tam tinkamas sąlygas ir motyvaciją. Tad turi keistis ir požiūris bei daug metų gyvavusi praktika. Naujovės mokykloms ir jose dirbantiems mokytojams atveria platesnes galimybes organizuoti fizinio aktyvumo pamokas taip, kad jos būtų įdomesnės, patrauklesnės ir mokiniai noriai į jas eitų, užuot bandę išsisukti.

Taigi gerėja pasiruošimo sąlygos šioms pamokoms, nustatyti konkretūs reikalavimai persirengimo erdvėms, mokytojams leista laisviau planuoti fizinę veiklą, kad ji būtų patraukli ir įdomi bei pritrauktų kuo daugiau jaunimo. Mokyklos turės daugiau galimybių naudotis kitomis sporto erdvėmis – kitų mokyklų, miestų stadionais, sporto centrais ir erdvėmis bei ten organizuoti fizinio aktyvumo pamokas, numatant įvairesnes sportines veiklas.

Šlapia ar slidi aikštynų danga nebebus kliūtis organizuoti fizinio ugdymo pamokas lauke, net ir esant nepalankioms oro sąlygoms. Įvertinus tai, kad fizinio ugdymo pamokos lauke gali vykti ne tik mokyklų sporto aikštynuose, bet ir parkuose ar miškuose, esančiuose prie mokyklų ir kitose vietose, plečiasi ir fizinio ugdymo pamokų turinys. Pavyzdžiui, mokytojai galės inicijuoti ėjimą greita sparta, integruotas pamokas su orientacinio žaidimo elementais, kitas veiklas, kurios sudomintų moksleivius.

Žinoma, mokytojai, organizuojantys pamokas lauke, turi atsižvelgti į oro sąlygas, ar jos nepakenks vaikų sveikatai. Organizuoti fizinio ugdymo pamokas lauke galima esant ne žemesnei nei 8 laipsnių šalčio temperatūrai, jei jie tinkamai apsirengę ir apsiavę.

Patenkinti rezultatu

Kaip skelbia savivaldybė, gavus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pritarimą, miesto planas artimiausiam dešimtmečiui įsigaliotų dar šį rudenį.

Derinant naująjį planą daugiausia dėmesio buvo skiriama gyvenimo kokybei gerinti, plėtros galimybėms urbanizuotoje miesto dalyje, integruotai transporto sistemai ir ilgalaikei darniai miesto plėtrai.

Plano pokyčiai tiesiogiai susieti su Vilniaus ateities vizija – modernus, konkurencingas ir patogus Vilnius. Miesto plane iki 2030 m. numatytas želdynų plėtojimas, susisiekimo infrastruktūros plėtros prioritetai, pagrindinės priemonės viešojo transporto konkurencingumui didinti, prioritetinė artimiausia magistralinių dviračių – pėsčiųjų trasų plėtra, vandens tiekimo ir nuotekų tinklų plėtros kryptys, ilgalaikiai planai centralizuoto šilumos tiekimo srityje, naujų mokyklų ir darželių statybos, kultūros ir sporto infrastruktūros objektų statybos ir rekonstrukcijos bei daugybė kitų kiekvienam vilniečiui svarbių planų.

Vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis, K. Kovalėlio / Fotobanko nuotr.

"Naujasis bendrasis miesto planas – mūsų visų susiprojektuota ateitis, – sakė vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis. – Žalias, patogus gyventi ir dirbti Vilnius yra vienintelis augantis miestas Lietuvoje, kuris ir toliau plėsis. Kad miestas būtų patrauklus, turime padaryti viską, jog jauni žmonės čia gyventų, kurtų, augintų vaikus ir jiems būtų patogu, kad ir milijoną gyventojų talpinantis Vilnius išliktų patogus. Naujas darnios urbanistinės plėtros kodas – miesto kultūros, tradicijų, gamtos savitumo bei tapatumo išsaugojimas ir gausinimas, miestiečių privačių ir viešųjų iniciatyvų sinergija, urbanistikos ir architektūros kūrimas "iš apačios".

Plane išryškintos urbanistinės plėtros gairės: miesto centro augimas, esamų gyvenamųjų rajonų aplinkos kokybės gerinimas, kaimynijų programos, aktualios 300 tūkst. gyventojų, prioritetinių plėtros teritorijų skatinimas, paveldo tvarus naudojimas ir ryškinimas, socialiai silpnesnių rajonų regeneracija.

Naujasis bendrasis miesto planas – mūsų visų susiprojektuota ateitis.

Numatyti penki pagrindiniai prioritetai. Pirmasis – miesto plėtra į netoli miesto centro esančius rajonus – Naujininkus ir Rasas. Antroji kryptis – miegamieji rajonai, kurie turėtų tapti vakarietiški ir jaukūs, todėl ypatingas dėmesys bus skiriamas jų apsaugai, apželdinimui bei viešajai infrastruktūrai. Trečioji – centras, kuris bus ypač saugomas, o naujieji projektai bus leistini tik išsaugant paveldą. Ketvirtasis prioritetas – žaliasis miesto veidas. Miesto unikalumas ir privalumas yra tada, kai iki artimiausio miškelio ar parko bus galima nueiti pėsčiomis. O svarbiausias prioritetas – miesto transportas ir susisiekimas: sostinėje planuojama daug naujų jungčių, viadukų, tiltų, pėsčiųjų ir dviračių takų, tai pat infrastruktūra bepiločiams automobiliams.

Naujajame bendrajame miesto plane taip pat daugiau dėmesio bus skiriama vilniečių gyvenimo kokybei gerinti: kokybiškam miesto augimui, patrauklių viešų erdvių kūrimui, architektūrinių projektų įgyvendinimui, plačiau įtraukiant visuomenę į miesto planavimo procesus, ir daugiafunkciam žemės naudojimui.

Nuomonės neprireikė

Bendrasis planas pradėtas rengti dar 2016 m. vasarą. Savivaldybės atstovų teigimu, tai labai sudėtingas dokumentas, kurį rengė daugybė specialistų. Procesas užtruko ilgiau, nei tikėtasi, dėl atidaus sprendinių derinimo su vietos bendruomenės atstovais. Diskusijų metu įvairių vietos bendruomenių atstovai aktyviai teikė pastabas ir pasiūlymus, buvo sulaukta konstruktyvios kritikos ir įžvalgų bendrojo plano sprendiniams, nes vietos bendruomenių atstovai gerai pažįsta savo aplinką ir galėjo pasisakyti, kokie aplinkos pokyčiai yra būtini, o kurie nėra logiški.

Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininkas, architektas ir urbanistas Gintautas Tiškus "Vilniaus dienai" teigė, jog šios – miesto tarybos įsteigtos – komisijos narių nuomonės bendrojo plano rengėjams taip ir neprireikė. Nė vienas šios komisijos narys nebuvo įtrauktas į Vilniaus miesto bendrojo plano rengimo priežiūros grupę, nors to buvo siekiama beveik metus. Belieka daryti išvadą, kad savivaldybės vadovybė nenorėjo visuomenininkų turėti šioje darbo grupėje.

Anot urbanisto, rengiant Vilniaus savivaldybės teritorijos bendrąjį planą to "procedūrinio" visuomenės dalyvavimo buvo daugiau nei iki šiol panašiuose procesuose – jis keletą kartų buvo svarstomas, piliečiai, grupės, asociacijos galėjo rašyti savo pageidavimus dėl vienokių ar kitokių plano sprendinių. Tačiau nebuvo diskutuojama dėl principų, kuriais tas bendrasis planas turi būti paremtas, pavyzdžiui, kiekybinių ir kokybinių rodiklių nustatymo. Tai ypač aktualu, nes nėra parengtų vieningų respublikinių normų. Kalbama apie mokyklų, vaikų darželių ir kitos socialinės infrastruktūros reikmes, priklausančias nuo gyventojų skaičiaus. Butų statoma daugybė, o socialinės, sporto infrastruktūros – akivaizdus trūkumas.

"Mūsų komisija pernai gegužę buvo parašiusi savo pastabas, siūlymus dėl pagrindinių bendrojo plano rengimo principų, kurie, mūsų manymu, visuomenės interesams visiškai neatstovauja ir yra nukreipti tik į investuotojų norų tenkinimą. Tačiau per metus jokio atsakymo iš savivaldybės negavome, nors po to į savivaldybės administraciją bei Valstybinę teritorijų panavimo ir statybos inspekciją (VTPSI), kuri šį procesą prižiūri, kreipėmės dar kelis kartus, – pasakojo specialistas. – Galų gale, po metų gavome labai abstraktų atsakymą. Tada aš parašiau VTPSI skundą. Ši pavedė savivaldybei atsakyti nuodugniau. Prieš kokį mėnesį sulaukėme "nuodugnesnio" atsakymo, tačiau rengiant bendrąjį planą taip ir nebuvo atsižvelgta į daugelį mūsų pastabų ir siūlymų."

Turi pastabų

Tad Visuomeninė miesto planavimo komisija dar kartą parašė skundą dėl bendrojo plano ir nurodė keletą pagrindinių momentų, į ką nebuvo atsižvelgta.

Visų pirma – bendrojo plano reglamentas. G.Tiškaus teigimu, jis yra visiškai "guminis". "Kuo skiriasi teritorijų planavimo dokumentas nuo žemėlapio? Žemėlapyje yra esama padėtis, o teritorijų planavimo dokumentas orientuoja į ateitį – jūs galite jį žiūrėdami sužinoti, kokios paskirties objektas, pastatas kur bus pastatytas. Tačiau žiūrėdami į dabar parengtą bendrąjį planą jūs šito įsivaizdavimo arba žinojimo neturėsite, nes kiekvienoje funkcinėje zonoje yra po 5–8 galimus naudojimo būdus: ten gali būti ir gyvenamasis namas, ir komercinis, ir visuomeninis pastatas, ir inžinerinė infrastruktūra, ir aukštingumas įvairus – nuo 1 iki 9 aukštų. Negana to, aiškinamajame rašte dar parašyta, kad su savivaldybe suderinus gali būti 30 proc. padidintas užstatymo intensyvumas, tankis ir dar kažkas", – aiškino specialistas.

Šiuo atveju, anot jo, būtina atkreipti dėmesį į Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, kad privalu derinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo teritorijoje sąlygų. Taigi, reglamentų (reikalavimų) nustatymas yra interesų derinimo objektas, todėl galimybė sutartimis su savivaldybės administracija keisti reglamentus ar reikalavimus, dėl kurių buvo sutarta rengiant dokumentą, paverčia niekais patį susitarimą, šiuo atveju Vilniaus savivaldybės bendrojo plano sprendinius. Jei tokie principai būtų įgyvendinti, būtų pažeistas ir Teritorijų planavimo įstatymo straipsnis dėl visuomenės informavimo ir jos dalyvavimo priimant sprendimus – visuomenė svarstė vieną bendrojo plano variantą, o savivaldybė, susitarusi su statytoju, leis ką kita.

Visuomeninės komisijos vadovo teigimu, bendrojo plano reikalavimai turi būti visiems aiškūs, nedviprasmiški ir žmonės, jį skaitydami, turėtų susidaryti gana aiškų vaizdą apie juos dominančios teritorijos perspektyvą. Juo labiau kad pagal bendrąjį planą galima rengti projektinius pasiūlymus. Rengiant tuos projektinius pasiūlymus dabar galima pasirinkti ką nori, o ne tai, ko funkcinėje zonoje reikia. O juk planavimo tikslas – suderinti visuomenės, savivaldybės ir investitorių interesus dėl sklypo naudojimo. Negali būti planavimas dėl planavimo – planuojama tam, kad būtų aiškumas, kad skirtingi interesai būtų suderinti. Tai jeigu tu nežinai, apie kokį interesą šnekama, ir net nežinai, koks tas interesas bus, tai kaip jį galima suderinti?

Kitas dalykas, pasak G.Tiškaus, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas yra savivaldybės lygmens dokumentas. Ne vietovės lygmens, o savivaldybės lygmens. Savivaldybės lygmens bendriesiems planams reglamentai nenustatomi – nustatomi privalomi reikalavimai. Tačiau dabartiname Vilniaus miesto bendrojo plano projekte brėžiniuose, aiškinamajame rašte yra nustatinėjami reglamentai, lyg tai būtų žemesnio lygmens dokumentas.

"Tai, mano galva, yra teritorijų planavimo įstatymo pažeidimas. Bendrasis planas turi atitikti teisės aktų reikalavimus, ir nustatomi turi būti ne reglamentai, o reikalavimai. Reglamentai gali būti nustatomi tik savivaldybės dalies bendrajam planui arba detaliesiems planams, kuriuos rengti savivaldybė visaip vengia. O pas juos sumaišyti lygmenys, bandyta detalizuoti pagal vietinį lygmenį, nors pats planas yra savivaldybės lygmens", – tikino urbanistas.

Jis taip pat pastebi, kad patvirtintoje bendrojo plano darbų programoje parašyta, jog turi būti

pažymėtos miesto teritorijos, kurioms būtina rengti atskirus vietovės lygmens bendruosius planus, tačiau tai nėra padaryta.

Parengtas neatsakingai

G.Tiškus pabrėžė, kad pastabas dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano Visuomeninė miesto planavimo komisija teikia ne todėl, kad nori jį kažkaip sužlugdyti. Tiesiog, jeigu jau kažkas daroma, tai turi būti daroma taip, kaip įstatymas numato, o ne taip, kaip kažkam patogiau, sudarant galimybes statyti beveik kur nori, ir ką nori.

Tai nereikia klaidinti – kodėl ten yra nustatomi teritorijos naudojimo būdai, kurių toje vietoje iš viso būti negali?

"Aš pasirinkau vieną kvartaliuką ir paanalizavau. Ten yra nustatyti aštuoni galimi naudojimo būdai. Pasižiūriu, kiek ten sklypų yra suformuota. Suformuoti visi sklypai, nėra laisvos teritorijos. Tačiau bendrajame plane numatyta, pavyzdžiui, kad galima zoologijos sodą ar kapines įrengti, kurių ten net iš principo būti negali. Ten beveik nieko jau negali atsirasti, kadangi jau ir žemės nėra laisvos. Tai nereikia klaidinti – kodėl ten yra nustatomi teritorijos naudojimo būdai, kurių toje vietoje iš viso būti negali? Jeigu jau jūs numatote, tai numatykite realiai galimus būdus ir tiek, o ne visus galimus, kurie yra teisės aktuose," – stebėjosi G.Tiškus. Ir tokiu pat principu žemės naudojimo būdai, anot jo, numatyti daugelyje funkcinių zonų.

Visuomenininko įsitikinimu, negali būti taip neatsakingai rengiami tokie svarbūs miestui dokumentai. Juo labiau kad tai yra dokumentas, kuriuo bus vadovaujamasi ilgai.

Todėl dėl bendrojo plano sprendinių Miesto planavimo komisija rugpjūčio 5 d. pakartotinai kreipėsi į VTPSI, prašydama įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, rengiant Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, vadovautis Teritorijų planavimo įstatymo ir Kompleksinių teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių nuostatomis, skirtomis savivaldybės lygmens bendriesiems planams rengti. Taip pat atsisakyti detaliesiems planams numatomo reglamentavimo imitavimo.

Pataisius dokumentą pagal teisės aktų nuostatas, turėtų būti kartojamas visuomenės supažindinimo su bendrojo plano sprendiniais procesas.

Atsakymo nei iš VTPSI, nei iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos komisija dar negavo.

Vyksta darbai

Kaip pranešė savivaldybė, dar šiemet Šnipiškėse, Kernavės gatvėje, prasidės didžiulė rekonstrukcija. Nuo Žalgirio iki Lvovo gatvių pradėta tiesti nauja dviejų eismo juostų gatvė: bus paklota nauja asfalto danga, įrengtas naujas dviračių ir pėsčiųjų takas, atsiras dvi sankryžos, pasodinta naujų želdinių. Nusidrieks ir dviračių takas, ir pėsčiųjų šaligatviai, kurie susijungs su kitąmet planuojamu pradėti tiesti beveik kilometro ilgio dviračių taku Žalgirio gatvėje.

Šioje gatvėje bus įrengta žiedinė sankryža, dvi šviesoforais reguliuojamos Lvovo–Kernavės ir Žalgirio–Kernavės gatvių sankryžos su vaizdo stebėjimo kameromis, kryptiniu pėsčiųjų perėjų apšvietimu, saugiais kairiaisiais posūkiais, saugumo salelėmis. Visa naujos gatvės infrastruktūra bus pritaikyta neįgaliesiems.

Rekonstrukcijai savivaldybė skirs daugiau kaip 2,1 mln. eurų, likę daugiau nei 1,6 mln. eurų – iš ES investicijų programos. Nauja gatve Šnipiškių gyventojai ir per jas važiuojantys vilniečiai galės naudotis 2021 m. pavasarį.

Nauja viešoji erdvė

Šį pavasarį Šnipiškių seniūnijoje prasidėjo Giedraičių gatvės rekonstrukcija. Teigiama, kad iki metų pabaigos bus atnaujinta beveik 1 km gatvės atkarpa nuo Lvovo iki Žalgirio gatvės ir 200 metrų ilgio S.Fino gatvės atkarpa, nuo Giedraičių iki Kalvarijų gatvės.

Šalia rekonstruojamos Giedraičių gatvės bus nutiestas naujas dviračių ir pėsčiųjų takas, įrengtos saugios pėsčiųjų perėjos, šaligatviai, atnaujinti inžineriniai tinklai ir gatvės apšvietimas. Tarp Giedraičių ir Kintų gatvių planuojama įrengti naują viešąją erdvę su aikšte renginiams, pėsčiųjų takais, mažosios architektūros elementais, vaikų žaidimų bei sporto aikštelėmis ir netgi apžvalgos bokštu.

Kadangi statybos mūsų objekte vyks iki 2021 m., pyktis su aplinkiniais gyventojais tikrai nenorime.

Birželį Šnipiškėse, Lvovo gatvėje, pradėtas statyti aštuonių aukštų verslo centras. Planuojama, kad jis duris atvers jau 2021 m. pirmąjį ketvirtį. Tai bus daugiau nei 20 tūkst. kvadratinių metrų ploto administracinės paskirties kompleksas.

Gyventojai skundžiasi

Tačiau, kaip jau įprasta, su statybomis prasidėjo ir vietos gyventojų vargai. Vasarą, kai ilgai nebuvo lietaus, šnipiškiečiai skundėsi statybos darbų ir transporto keliamu triukšmu bei dulkėmis. Orams subjurus žmones piktina gatvėmis važinėjantis sunkusis transportas, kuris moliu užneša gatves.

Gyventojų teigimu, visos Šnipiškės paverstos statybų aikštele. Jiems neaišku, kodėl į statomą objektą – verslo centrą – patenkama ne iš asfaltuotos Lvovo gatvės, bet važiuojant toliausiai per kitas, tam visiškai netinkamas gatveles, jas niokojant.

Verslo centrą statančios bendrovės "Naresta" statybos vadovas Rimantas Ignotas "Vilniaus dienai" teigė, kad stengiamasi nuolat bendrauti su Šnipiškių seniūnaičiu ir gyventojais, atsižvelgti į jų pastabas bei nusiskundimus dėl statybos darbų keliamų nepatogumų. "Kadangi statybos mūsų objekte vyks iki 2021 m., pyktis su aplinkiniais gyventojais tikrai nenorime. Atsiradusius laikinus nepatogumus stengiamės pašalinti kuo operatyviau. Esame statybos bendrovė, kuriai svarbi aplinkinių nuomonė, todėl siekiame, kad mūsų veikla keltų kuo mažiau nepatogumų gyventojams", – tikino bendrovės atstovas.

Anot R.Ignoto, dėl objekto lokacijos dažnai sulaukiama atsakingų institucijų patikrinimų, tačiau iš tikrinusių tarnybų didelių pastabų bendrovė negauna. Tie darbai, kurie dėl didelio automobilių srauto gyventojams sukėlė daugiausia nepatogumų – grunto kasimas, – jau eina į pabaigą, tad ir gyventojų nusiskundimų ateityje turėtų būti mažiau. Patirtis rodo, kad daugiausia nesklandumų būna statybų darbų pradžioje, kol vyksta paruošiamieji darbai. Bet kokiu atveju, nusiskundimų visada pasitaiko, nes natūralu, kad šalia vykstančios statybos gerų emocijų aplinkiniams gyventojams nesukelia.

Pasak "Narestos" statybų vadovo, pastato statybai yra būtini privažiavimai iš abiejų objektą ribojančių gatvių, t. y. tiek iš Lvovo g., tiek iš Krokuvos g., todėl sunkiasvorio transporto važiavimo Krokuvos g. išvengti sudėtinga. Negana to, patiems statybininkams labai daug nepatogumų pastaruoju metu sukėlė tai, kad kelioms savaitėms dėl rekonstrukcijos buvo uždarytas įvažiavimas į Giedraičių gatvę.

"Šiuo metu Šnipiškėse vyksta ne tik mūsų objekto statybos, jau nekalbant apie Giedraičių gatvės rekonstrukciją, dėl to Krokuvos gatve važiuoja transportas ir iš kitų statybų, bet žmonės juk nežiūri, kam kuris transportas priklauso. Atsižvelgdami į Šnipiškių seniūnaičio ir aplinkinių namų gyventojų lūkesčius, dulkėtumui sumažinti Krokuvos gatvės atkarpą ties mūsų objektu užpylėme skalda ir nuolat ją laistome. Bet kokiu atveju ir toliau bendradarbiausime su bendruomenės atstovais, kad galėtume tinkamai išspręsti laikinus nepatogumus", – žadėjo R.Ignotas.

Paskelbė "tikru vyru"

Pastaruoju metu internetinėje erdvėje aktyviai plinta Rusijos televizijos kanalo "Pervyj kanal" ("Pirmasis kanalas"), prisistatančio Rusijos televizijų eterio lyderiu, laidos "Vremia pokažet" ("Laikas parodys") įrašas. Laidoje liaupsinamas ir į padanges keliamas Vilniaus meras R.Šimašius. Jis vadinamas "tikru vyru" ir bene visa Rusijos televizijos kanalo laida skirta jo "didvyriškumui" įamžinti. Vilniaus merui R.Šimašiui ploja Rusijos televizijos studijoje susirinkę žiūrovai.

Rusų liaupsių R.Šimašius sulaukė už tai, kad rugpjūtį įsakė slapčia paryčiais nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sostinėje nukabinti atminimo lentą tarpukariu antisovietine veikla užsiėmusiam Lietuvos karininkui J.Noreikai-Generolui Vėtrai.

P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

"Ar žinote, kuo skiriasi tikras vyras nuo vyriškos giminės? Man atrodo, aš žinau. Tikras vyras atsako už savo sprendimus, už savo žodžius. Jis savo žodžių šeimininkas. Ir man atrodo, kad Vilniaus meras – aš noriu tuo tikėti – tikras vyras, – aiškino TV laidos vedėjas. – Šis žmogus ryžosi Žygdarbiui iš didžiosios raidės. Jis ryžosi nuimti Vilniuje atminimo lentas, skirtas – vadinkime daiktus tikraisiais vardais – nusikaltėliams, žmonėms, kurie kalti dėl masinių žudynių."

Anot Rusijos televizijos laidos dalyvių, R.Šimašius – "modernus Europos politikas, kuris aplenkė Lietuvos laiką". Ir būtent dėl to atsiranda tokių, kurie "kaišo jam pagalius į ratus".

Trūksta suvokimo

Susidariusią situaciją paprašytas pakomentuoti Seimo narys, politologas Laurynas Kasčiūnas "Vilniaus dienai" teigė, kad tas sprendimas dėl atminimo lentos J.Noreikai nuėmimo, kurį R.Šimašius priėmė vienasmeniškai, gerokai pasitarnavo Rusijos propagandai.

"Rusijos propagandai dabar yra labai nesunku, pasinaudojant R.Šimašiaus sprendimu, sieti mūsų laisvės kovas, visą rezistenciją, su fašizmo naratyvu – tuo klasikiniu naratyvu, kuris yra gyvas Rusijos propagandoje nuo pat mūsų nepriklausomybės atkūrimo", – sakė politologas.

Anot jo, R.Šimašius Rusijos televizijos laidoje vadinamas "tikru vyru" už tai, kad pradėjo plaukti prieš srovę. Tačiau tai, kas įvyko, iš esmės yra klasikinis pavyzdys, kai nesuderintas, neišanalizuotas sprendimas, pasirinkti klaidingi argumentai, neįvertinus iki galo pasekmių, sudaro pretekstą visam šitam informaciniam karui, kuriuo Rusija dabar labai gražiai naudojasi.

Šiuo atveju, mano manymu, suveikė "naudingo idioto" schema.

"Žinote, kalbant apie kai kuriuos žmones naudojamas toks apibūdinimas – "naudingi idiotai". Tai šiuo atveju, mano manymu, taip pat suveikė "naudingo idioto" schema, – pastebėjo L.Kasčiūnas. – Aš tikiuosi, R.Šimašiui čia bus nebloga pamoka. Įtariu, jis net nepagalvojo, jog jo veiksmai gali sukelti tokią sumaištį. Manau, dabar jis nuleidęs galvą bando išgyventi visa tai. Bet būtų kur kas geriau, jei jis pripažintų klaidą, atšauktų savo sprendimą. Bet iš jo to sunku tikėtis. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – inovatyvus žmogus, bet raštingumas šioje srityje, suvokiant, kaip tavo sprendimas gali pasitarnauti svetimai propagandai, minimalus. Aš manyčiau, jis turėtų tą klaidą prisiimti. Moralinę atsakomybę – pirmiausia."

To ir reikėjo tikėtis

Toje pačioje televizijos laidoje rusų kritikos už tai, jog nepritarė R.Šimašiaus veiksmams, sulaukęs Seimo narys, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas, istorikas Arūnas Gumuliauskas "Vilniaus dienai" teigė į susiklosčiusią situaciją žiūrintis gana ramiai, nes puikiai žino, kad po R.Šimašiaus veiksmų kito scenarijaus ir negalėjo būti.

"Galiu pasakyti, kad tai yra didelio propagandinio karo dalis, – sakė istorikas. – Mūsų kaimynų propagandinio karo tikslas kaip tik ir yra paneigti mūsų istoriografijos tvirtinimus, kad buvo okupacija 1940 m. ir 1944 m., kad mus prievarta, jėga užėmė, kad mus trėmė po karo, kad vyko partizaninis karas. Taip norima paprasčiausiai sukompromituoti visą tą dalį istorijos nuo 1940 iki 1953 metų. Tad savaime aišku, kad tie dalykai, kurie nenaudingi Rusijos propagandai, yra neigiami. O dar geriau, jeigu, neįsigilinę į istorijos labirintus, kažką neigia patys mūsų politikai. Kremliui nieko nėra geriau, kaip pačių lietuvių pripažinimas, kad Rusija buvo teisi, o Lietuvos pasipriešinimo sovietinei santvarkai dalyviai – nusikaltėliai."

Belieka laukti, kol Rusija R.Šimašiaus biustą pastatys šalia Kremliaus sienos.

A.Gumuliauskas teigė nekvestionuojantis R.Šimašiaus kompetencijų, tačiau esąs tikras, kad ne kiekvienas gali būti istoriku – tam turi būti įgijęs tam tikrą išsilavinimą. "Kita vertus, jeigu tu vis dėlto dalyvauji istorijos politikos formavime, visada privalai išgirsti ir įsiklausyti ne tik į vieną istorikų, tyrėjų pusę. Šiuo klausimu juk yra istoriografijoje tam tikrų nesutarimų. Tad turi žinoti visas istoriografines mintis, visus istorikų tyrinėjimų rezultatus, ir tik tada drąsiai "eiti į tribūną", kalbėti, daryti kažkokius veiksmus", – svarstė pašnekovas.

"Manyčiau, kad meras R.Šimašius drąsus, bet ne ten, kur turėtų būti, – pastebėjo A.Gumuliauskas. – Aš, pavyzdžiui, prastai išmanau techniką, tad niekada netaisau automobilio – atiduodu tai daryti profesionalams. Manau, kad ir R.Šimašiui šioje situacijoje reikėjo taip pasielgti. Kitą kartą, įtariu, jis labiau galvos, ką daryti ir ką kalbėti. Nes matant, kaip reaguoja Rusija, belieka laukti, kol jie R.Šimašiaus biustą pastatys šalia Kremliaus sienos."

Televizijos nežiūri

"Vilniaus diena" teiravosi, ką apie minėtą televizijos laidą galvoja, kaip ją vertina ir kaip jaučiasi Rusijos televizijos liaupsinamas pats sostinės meras R.Šimašius?

Atsakymą redakcijai atsiuntė Vilniaus mero patarėjas Aleksandras Zubriakovas. Jame teigiama, kad "meras labai džiaugiasi ne Rusijos, o JAV diplomatų dėmesiu Jono Noreikos klausimui, rusų televizijos apskritai nežiūri, ir norėtųsi priminti taip pat, kad pačioje Rusijoje Vilniaus meras Remigijus Šimašius yra paskelbtas persona non grata dėl savo pozicijos Krymo okupacijos ir kitais Rusijos užsienio politikos klausimais."

Atostogos – problema

Auginantiems mažamečius kiekvieną vasarą ypač didelis galvos skausmas ir finansinė problema – vaikų priežiūra ir užimtumas, kai suaugusieji turi būti darbe. Dar prieš 2-3 dešimtmečius situacija buvo šiek tiek paprastesnė – nemažai vilniečių turėjo tėvus, gyvenančius kaime, tad ir vaikus galėjo vasarą išvežti į kaimą pas senelius. Kaimai Lietuvoje pastaruoju metu "miršta" vienas po kito, tad ir senelių, galinčių vasarą pagloboti vaikus, ten beveik nebeliko. Tad tėvams tenka ieškoti kitų sprendimų.

Tad nesiryžtantiems palikti vaikų namuose vienų belieka vienintelė išeitis – leisti vaiką į stovyklas. Vilniuje kiekvieną vasarą jų pasiūla tikrai gausi, įvairovė – taip pat: nuo sportinių iki meninių ar žaidiminių, nuo dieninių iki savaitinių, išvažiuojamųjų. Organizuojantieji vasaros stovyklas vaikams seniai suprato, kad tokia veikla kuo toliau, tuo taps populiaresnė, nes dirbantiems tėvams reikia kažkaip spręsti vaikų priežiūros klausimą. Tik štai viena problema – stovyklų, net ir dieninių, kainos "įkandamos" toli gražu ne visoms šeimoms. Leidžiant vaiką į dienos stovyklą Vilniuje, už penkias dienas joje tenka mokėti 90-180 eurų. Tos pačios penkios dienos išvažiuojamoje stovykloje su nakvyne kainuoja 250-350 eurų ar net dar daugiau.

Pernai Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) skelbė, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. gyventojai galės susigrąžinti dalį gyventojų pajamų mokesčio (GPM) už savo ar sutuoktinio naudai atliktus pastatų ir kitų statinių apdailos ir bet kokio remonto, lengvųjų automobilių remonto darbus bei nepilnamečių vaikų iki 18 metų priežiūros paslaugas. Ši žinia kai kuriuos tėvus nudžiugino – juk jei vasarą nėra kam prižiūrėti vaiko – jį leidi į stovyklą, tai lyg ir galima traktuoti kaip nepilnamečių iki 18 metų priežiūros paslaugas ir dalį už stovyklą sumokėtų pinigų susigrąžinti.

Gyventojų pajamų mokesčio lengvata, kalbant apie nepilnamečių vaikų priežiūros paslaugas, taikoma tik auklių teikiamoms paslaugoms.

Stovyklos – ne priežiūra

Deja, tėveliams teks nusivilti. Kaip "Vilniaus dieną" informavo VMI Teisės departamento direktorė Rasa Virvilienė, kalbant apie nepilnamečių vaikų priežiūros paslaugas, omenyje turimos tik auklių teikiamos paslaugos. Ši lengvata netaikoma išlaidoms, patirtoms sumokant už stovyklas, papildomo ugdymo veiklas, treniruotes, darželius ir pan.

Tie, kas samdė aukles, norėdami pasinaudoti lengvata, gali mokesčių administratoriui pateikti Gyventojo pranešimą apie išlaidas (PRC912 formą). Pateikus pranešimą, duomenys apie jų patirtas išlaidas perkeliami į gyventojo metinę pajamų deklaraciją.

R.Virvilienės teigimu, VMI interneto svetainėje sukurtas "intenetinis vedlys", padėsiantis užpildyti minėtą formą. Čia publikuojama ir kita aktuali medžiaga – informacija apie dokumentus, kuriais būtina pagrįsti teisę į GPM lengvatą, nuolat pildoma pildoma DUK skiltis.

VMI atstovų teigimu, didžiausia išlaidų suma, nuo kurios galės būti susigrąžinta dalis GPM už šias paslaugas, yra 2 tūkst. eurų. Didžiausia suma, kurią galės susigrąžinti vienas asmuo, yra 400 eurų, jei jo pajamos buvo apmokestintos 20 proc. GPM tarifu. Bendra išlaidų suma (įskaitant įmokas už studijas, gyvybės draudimo įmokas, kt.), kuriomis gali būti mažinamos apmokestinamosios pajamos, negalės viršyti 25 proc. gyventojo metinių apmokestinamųjų pajamų.

Auklės – tik legalios

Tiesa, jei vasarą vaikų priežiūrai samdėte auklę ir norite susigrąžinti dalį jai už darbą sumokėtos sumos, auklė turėjo dirbti legaliai. Auklės paslaugas teikiančiu asmeniu gali būti Lietuvoje įregistruotas arba registruotis privalantis mokesčių mokėtojas (gyventojas ar įmonė). Pildant pranešimą apie išlaidas už auklės paslaugas, svarbu pridėti dokumentus, patvirtinančius paslaugos suteikimą ir apmokėjimą. Tokiais dokumentais laikomi sąskaita faktūra, pridėtinės vertės mokesčio sąskaita faktūra, paslaugų pirkimo-pardavimo kvitas. Svarbu, kad tai būtų padaryta iki kitų metų vasario 15 dienos – tuomet visi duomenys laiku bus sukelti į deklaracijas.

Jei iš šių dokumentų turinio negalima nustatyti ar paslauga buvo apmokėta, turi būti pridedami sumokėjimą patvirtinantys dokumentai – pinigų priėmimo kvitas, kasos aparato kvitas, kasos pajamų orderis arba gyventojo turimas bankinio pavedimo išrašas.

Subūrė autoritetus

"Susitikome pasitarti, ką būtų galima padaryti, kad skausmingi istorinės atminties klodai netaptų dar viena priežastimi mūsų visuomenei susiskaidyti, kovoti tarpusavio karus ir nuodyti atmosferą visuomenėje, – sakė Prezidentas Gitanas Nausėda. – Jūs, mokslo bendruomenė, esate tie autoritetai, galintys pasiūlyti orientyrus, kuriais galėtume vadovautis kurdami savo santykius su istorine atmintimi. Norėtųsi išvengti jos politizavimo ir atkreipti dėmesį, kad istorinės atminties klausimai – ir mūsų pilietiškumo bei demokratinių vertybių ugdymo mokykla. Šiandieniai įvykiai, susipriešinimas, mitingai, tam tikra sumaištis, kuri šiuo metu tvyro prie Vrublevskių bibliotekos, gal ir nėra labai sveikintina, bet ji parodo, kad visuomenė neabejinga, ir tuo galime pasidžiaugti."

Kultūros forume dalyvavo istorikai, menotyrininkai, paveldosaugininkai, politologai. Jie aptarė istorinės atminties formavimosi Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo aspektus, įvertino dabartinę situaciją, diskutavo, kokias istorinės atminties problemas atskleidė pastarojo laikotarpio įvykiai, susiję su atminties įamžinimu. Specialistai analizavo, kaip istorinės atminties klausimus sprendžia kitos šalys, kokiomis gerosiomis praktikomis būtų galima pasiremti Lietuvoje, kokios priemonės ar veiksmai įgalintų visuomenę veiksmingiau spręsti ateityje iškilsiančius istorinės atminties ir jos įamžinimo klausimus.

Forumo dalyviai sutiko, kad istorinės atminties temai trūksta platesnės diskusijos ir kad valstybės vaidmuo ugdant dialogo kultūrą, įtraukiant įvairias bendruomenes, galėtų būti didesnis. Pabrėžta, kad diskusijos dėl istorinės atminties turėtų vykti prieš rezonansą sukėlusį veiksmą, o ne po jo. Ekspertai pastebėjo viešojo diskurso seklumą, svarstė apie viešų forumų reikalingumą. Aptarė ir tai, kaip istorinės atminties naratyvas reprezentuoja valstybę.

Dalyviai atkreipė dėmesį į sudėtingą edukacijos mokyklose padėtį, taip pat į išsamesnių mokslinių tyrimų ir jų finansavimo poreikį, siūlė stiprinti ekspertinę veiklą, išsakė nuomonę dėl galimų specialių programų istorinės atminties klausimais kūrimo. Mokslo bendruomenė įžvelgė istorinės atminties monitoringo, kuris leistų įvertinti kaitą, prasmę. Istorikai atkreipė dėmesį ir į tai, jog Lietuvoje įpaminklinimo slenkstis galėtų būti aukštesnis.

Išklausiusi mokslininkų teikiamus argumentus ir pasiūlymus, prezidentūra ketina inicijuoti ir moderuoti tolesnius forumus, juose gvildenti istorinės atminties politikos klausimus, siekti aiškumo dėl jos įamžinimo, įtraukti kitas institucijas, kitus kultūros lauko dalyvius, teikti rekomendacijas sprendimų priėmėjams.

Dar tik mokomės

Po forumo "Vilniaus dienos" kalbintas menotyrininkas Ernestas Parulskis teigė, kad, jo manymu, tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje istorinės atminties įpaminklinimas – pats procesas – turi nepaprastai žemą slenkstį. Jeigu fizinis asmuo užsinorėtų ką nors įpaminklinti, ypač kalbant apie lenteles, jam tereikėtų gauti namo savininko sutikimą ir savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo leidimą. Taigi, nėra jokio istorinio, estetinio ar dar kokio nors filtro.

Viso to rezultatas – lenteles pakabinti, kažką įpaminklinti lengva, ir tas lengvumas, kuris, menotyrininko įsitikinimu, iš tiesų yra nepaprastai šaunus dalykas, demokratiška būsena, iškart išprovokuoja tam tikros visuomenės grupės reakcijas. O tada prasideda tie ginčai, kurie turėjo įvykti prieš įpaminklinant.

Visur yra vienokia arba kitokia komisija ar žmonių grupė, kuri peržiūri įpaminklintojų iniciatyvas, jų turinį.

"Panagrinėjęs kai kurių šalių patirtį galiu pasakyti, kad Lenkijoje, Vokietijoje, Anglijoje tas filtras egzistuoja. Visur yra vienokia arba kitokia komisija ar žmonių grupė, kuri peržiūri įpaminklintojų iniciatyvas, jų turinį, – teigė E. Parulskis. – Ir tai nėra cenzūrinis požiūris. Tos grupės tiesiog įvertina galimas būsimas reakcijas, apsvarsto kartu su iniciatoriais, ar viskas yra tikslu, ar atliepia lūkesčius ir panašiai. Negana to, visose tose šalyse, kurias nagrinėjau, gal tik išskyrus Lenkiją, tai yra visiškai depolitizuota sritis. Ji palikta susitarimo, o ne politinio sprendimo laukui."

Specialisto įsitikinimu, puiki sistema yra sukurta Anglijoje. Atrodytų, tereikia imti ir mechaniškai perkelti į Lietuvą. Tačiau… Anglijos sistema buvo sukurta ir tobulinama 150 metų – buvo ilgas procesas, kol viskas susidėliojo ir tapo taip, kaip yra dabar.

"Lietuvos įpaminklinimas yra labai jaunas, vos trisdešimties metų, kol kas mes tik treniruojamės, kaip visa tai reikėtų daryti. Ir aš esu įsitikinęs, kad po 150 metų ir pas mus viskas bus pakankamai gerai", – sakė E.Parulskis.

Jo manymu, norint išvengti tokių konfliktinių situacijų, kurios kilo pastaruoju metu Vilniuje, turi būti sukurta sistema, kurioje liberaliai ir demokratiškai, bet kartu labai atsakingai, dalyvautų bendruomenės – tokia turi būti siekiamybė. Ką reiškia bendruomenių dalyvavimas? Tai reiškia tarimąsi. Ne jėgos veiksmą, o tarimąsi. Įpaminklinimas tampa viešu objektu, kuris liečia ne vien tik tą bendruomenę, kuri jį inicijavo, bet ir visas kitas bendruomenes, ir galiausiai – visą visuomenę. Vadinasi, bet kokiu atveju tarimasis yra būtinas. Ne cenzūra, bet tarimasis.

Istorijos spąstuose

– Kodėl pastaruoju metu atsidūrėme tokioje konfliktinėje situacijoje? Nesame išsianalizavę savo istorijos, apsisprendę, kas "geras", o kas "blogas"? Ar tiesiog susiduriame su elementariomis "ūkinėmis" problemomis, kai nėra aiškios tvarkos, sistemos, ir kas ką nori, tas tą daro? – "Vilniaus diena" teiravosi Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojo, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento Aurimo Švedo.

– Mes atsidūrėme istorijos spąstuose, kuriuose paprastai kyla atminčių karai. Kodėl taip teigiu? Svarstybos apie dramatiškus įvykius XX a. Lietuvos valstybės visuomenės istorijoje yra sudėtinga užduotis intelektualine prasme, nes šiuo atveju bene svarbiausias klausimas "kas gi nutiko iš tikrųjų?" labai dažnai lieka be vienareikšmiško atsakymo.

Tai, beje, nėra vien tik naujausios Lietuvos istorijos specifika. Kruvinų žemių (taip amerikiečių istorikas Timothy Snyderis yra pavadinęs teritoriją tarp Vidurio Lenkijos iki Vakarų Rusijos) istoriją dengianti pilka migla sklaidosi lėtai, nes kai kurie mokslininkų tyrinėjami objektai – įvykiai, procesai, reiškiniai, asmenybės biografijos – neišsitenka binarinėse "gera"–"bloga", "teisinga"–"klaidinga", "herojiška"–"niekšiška" schemose.

Naujų atminties vietų steigimas arba senų naikinimas XXI a. neturėtų būti paliktas privačiai savivalei.

Tai ir yra mano minėti istorijos spąstai, kurie užsitrenkė, kai XX a. 10 dešimtmetyje, šalia sovietinių paminklų griovimo proceso, imtasi paskubomis ir chaotiškai steigti įvairias naujas atminties vietas, pasakojančias apie personalijas, kurių biografijose, šalia baltos spalvos, būta ir pilkų zonų.

XXI a. prasidėjus svarstymams, ką su įvairiomis lentelėmis, biustais ir gatvių pavadinimais daryti, greitai paaiškėjo, kad gerų sprendimų – palikti, nuimti, pakeisti atminties vietos turinį – nebėra, nes kuri nors atminties bendruomenė jausis įskaudinta.

– Ar kai kurie politikai, imdamiesi veiksmų be diskusijų su visuomene, nestato vežimo prieš arklį?

– Procedūrų prasme Vilniaus savivaldybė iš tiesų padarė klaidų. Naujų atminties vietų steigimas arba senų naikinimas XXI a. neturėtų būti paliktas privačiai savivalei. Tačiau akivaizdu, kad administracinės valios ir iniciatyvos dažnai nepakanka, kai kalbame apie istorijos ir atminties prasme sudėtingus atvejus. O J.Noreikos-Generolo Vėtros atminimui skirta lentelė yra būtent iš tokių atvejų kategorijos, kai dėl atminties vietos turinio koregavimo arba atminties vietos naikinimo derėtų tartis su ekspertais, rengti profesionalų diskusijas.

Žinoma, skeptikas šiuo atveju gali sakyti: "O kam tos diskusijos, jeigu ekspertai sako, kad jie dažnai negali duoti vienareikšmiško atsakymo – "juoda" ar "balta"?"

Nepaisant to, aš vis dėlto laikausi nuomonės, kad mums reikalingos diskusijos, nes visuomenė privalo išmokti gyventi situacijoje, kurioje sutariame tik dėl to, kad nesutariame. O tai, savo ruožtu, reikalauja mokytis kompromiso tarp skirtingų atminčių bendruomenių meno. Kompromisas yra situacija, kurioje abi pusės lieka nepatenkintos.

– Prezidentūra pranešė ketinanti inicijuoti tolesnius forumus, kuriuose bus gvildenami istorinės atminties politikos klausimai. Gal čia ir yra didžiausia problema – Lietuvoje iki šiol nėra suformuotos istorinės atminties politikos?

– Nė viena valstybė neegzistuoja be istorijos politikos. Šiuo atveju Lietuva nėra išimtis. Paprastai istorijos politika yra iniciatyvų ir kompromisų derinys, kurį sukuria įvairių politinių institucijų, partijų bei visuomeninių organizacijų, pavienių kūrybiškų ir veiklių asmenų veikla. Jeigu konkrečioje valstybėje ar visuomenėje nuskamba raginimas formuoti vieningą, vienakryptę, ne dialogo, bet direktyvinių sprendimų principais paremtą istorijos politiką – lauk bėdos.

Prezidento iniciatyva organizuoti Kultūros forumus – savalaikė ir prasminga. Ji gali prisidėti prie diskusijų kultūros lygio kėlimo, konstruktyvių receptų, kaip elgtis atminties gaisrams įsiliepsnojus, paieškos, ir pagaliau – empatijos politikos, nukreiptos į visuomenę, formavimosi. Pastaruoju metu mūsų viešąją erdvę siaubę atminčių konfliktai, be kita ko, signalizuoja vieną dalyką – mums stinga empatijos vienas kitam.

– Kokiu keliu, siekiant išspręsti visas šias kilusias problemas, reikėtų eiti? Ką ir kas turėtų daryti?

– Sudėtingos istorijos ir atminties temos yra svarstomos trimis lygmenimis. Tai pažinimo, hermeneutinis ir egzistencinis lygmuo. Todėl šiuo atveju yra svarbus ne tik istorikų, bet ir filosofų, psichologų, menininkų balsas.

Mąstant apie sudėtingus istorijos ir atminties klausimus derėtų laikytis keleto principų. Mūsų pareiga pasirūpinti, kad praeitis liktų atvira naujiems klausimams ir interpretacijoms, mėginant suprasti žmones bei jų poelgius ribinėse situacijose. Kalbėdami apie sudėtingas temas turime kreipti dėmesį ne tik į tai, ką sakome, bet ir į tai, kaip sakome.

Na ir dar vienas dalykas: istorijos teorijos požiūriu daug svarbiau yra ne tai, kokius sprendimus konkreti istorinė asmenybė priėmė ir kokias pasekmes šis sprendimas sukėlė, bet tai, ką mes ruošiamės daryti su istorine patirtimi šiandien. Taigi, svarbu suprasti, kad kalbėdami apie J.Noreiką-Generolą Vėtrą mes tuo pat metu kalbame apie save.

"Vertybių požiūriu miestai gali išsirinkti visiškai skirtingus politikus į Seimą ir į savivaldą, svarbu, kad tas žmogus savivaldai būtų ūkiškas ir tvarkytų "arti namų" kylančias problemas", – sakė politologas Vytautas Sinica.

– Ar tai reiškia, kad liberalizmas gali būti visoks?

– Reikia skirti liberalizmo teorines ir praktines atmainas. Teorinės – įvairios srovės, mąstymo tradicijos. Praktinės – įvairios partijos, pasivadinančios liberalų vardu.

Lietuvoje liberalizmas tapo vardu, kurį ėmė, kas tik netingėjo, jis buvo tarsi įgrisusio sovietinio komunizmo priešingybė, išsvajotos laisvės sinonimas. Liberalų partijos jungėsi ir skyrėsi, steigėsi ir žlugo. Taip priėjome tašką, kai Lietuvoje šiandien yra bent trys liberalų partijos ir dar viena – pirmaujanti reitinguose TS-LKD, kuri liberalia nesivadina, bet tokia yra savo faktiniais veiksmais.

Taigi Lietuvoje pilna liberalų partijų. Taip pat ir partijų viduje tvyro didelė įvairovė. Ypač Lietuvos liberalų sąjūdis, dar iki pernykščio skilimo, buvo daugiau ne liberalų ideologijos, o tiesiog intereso draugėn suvestų žmonių sambūris. Tokiai partijai buvo visiškai natūralu skirtingai elgtis Vilniuje, Klaipėdoje ar provincijoje. Kol liberalai Vilniuje sveikino gėjų eitynes, liberalas Klaipėdos meras organizavo tradicinių šeimų eitynes savo mieste.

Kai pagrindinis siekis – ne partijos principai, o išlikimas, partija visiškai prisitaiko prie aplinkybių. Neatsitiktinai Seime turime porą formaliai "liberalų" Seimo narių, kurie išrinkti kaimiškose vienmandatėse ir balsuoja gerokai konservatyviau nei konservatorių pirmininkas.

Tiek apie faktinę liberalizmo įvairovę Lietuvoje.

Tačiau ir principų lygmeniu liberalizmas yra lengvai mutuojanti ideologija. Liberalizmui rūpi laisvė, tačiau jis neturi, kokį turinį pasiūlyti. Kovodamas su įvairiausiais suvaržymais, jis laimi laisvę daryti, ką nori, tačiau negali pasakyti, ką daryti ir kokiais būti būtų siektina, teisinga ir laiminga.

Liberalizmas sako, kad tai turi nuspręsti patys žmonės individualiai. Deja, realiame žmonių gyvenime visuomenėms reikia telkiančio tikslo ir krypties, reikia vizijos. Liberalizmas siūlo priešingybę – kiekvienam po savo viziją ir tegu jos konkuruoja lyg rinkoje. Žmogus yra kolektyvinė būtybė ir taip susiskaldęs gyventi nenori.

Pastaraisiais dešimtmečiais toks klasikinio liberalizmo idealas buvo išduotas. Liberalizmas pradėjo kovoti su bet kokiomis tradicinėmis moralės, krikščionybės, tautinių tradicijų ir bet kokių kitų kolektyvinių autoritetų apraiškomis visuomenėje. Tai nebėra liberalizmas, nors mes iš įpratimo jį taip vadiname. Tai neomarksizmas arba šnekamąja kalba – leftizmas.

Kai pagrindinis siekis – ne partijos principai, o išlikimas, partija visiškai prisitaiko prie aplinkybių.

Paprasčiausia leftizmą nuo liberalizmo atskirti pagal šį principą: ar kovojama su valstybės kišimusi į piliečių gyvenimus, ar už tai, kad būtų kišamasi "laisvės vardan". Tarkime, nuoseklus liberalas visada bus už tai, kad valstybė nesikištų į žmonių tarpusavio santykius tiek rinkoje, tiek kitose gyvenimo srityse. Jam būtų nesuprantama bausti už pasisakymus, už "neapykantos kalbą", nes liberali valstybė negali aiškinti žmonėms, ką mėgti ir ko nemėgti, ką gerbti ir ko ne. Liberalas pasakytų, kad kol tavo veiksmai nedaro žalos kito laisvei, tu gali jo nemėgti, ir to kaina bus tavo paties statusas ir pagarba visuomenėje, tačiau valstybė neturėtų kištis.

Šiandien visur Vakaruose, bet jau ir Lietuvoje, išryškėjo požiūris, kad valstybė privalo kištis ir priversti piliečius elgtis liberaliai, kad liberalizmas turi būti vienintelis privalomas. Taip atsiranda kova su diskriminacija, homofobija, ksenofobija ir kitais išgalvotais dalykais, lyčių kvotos įmonių tarybose ir kitose vietose, įvairios cenzūros formos. Tą darantieji vadina save liberalais, tačiau tai gryniausias leftizmas. Lietuvoje šią mintį įkūnija Aušrinės Armonaitės Laisvės partija. Štai tokia įvairovė.

– Kodėl, pavyzdžiui, klaipėdiečius liberalų valdymas džiugina, o vilniečiams kelia nepasitenkinimą?

– Nesutikčiau, kad vienus džiugina, o kitų ne. Abu miestai perrinko liberalais besivadinančius merus ne pirmai kadencijai, taigi buvo sąlygiškai patenkinti arba, tiksliau, nematė geresnių alternatyvų. Tiek Remigijus Šimašius, tiek Vytautas Grubliauskas laimi rinkimus daugiau kaip charizmatinės asmenybės nei kaip partijų atstovai.

Matėme, kad su liberalų vėliava kandidatuojantis Simonas Gentvilas Klaipėdoje neturėjo šansų. Vilniuje R.Šimašius taip pat populiarus ne dėl to, kad liberalas, o dėl to, kad Šimašius. Šią kadenciją matome, kad merui "užaugo sparnai", jis pradėjo daryti kontroversiškus ir net priešiškus valstybei dalykus, kurių nedrįso iki rinkimų. Bus labai įdomu pamatyti, kaip tą įvertins jo rinkėjai.

– Norite pasakyti, kad per mero rinkimus Vilniuje varžėsi ne du liberalių pažiūrų politikai, o tiesiog dvi asmenybės?

– Aš manau, kad apskritai savivalda yra daugiau ne ideologijų, o asmenybių ar kažkokių interesų grupių rinkimai. Partija yra labiau suvokiama kaip interesų grupė – jos vaidmuo toje savivaldybėje, ar ja pasitikima, ar nepasitikima, ar ji nuskriaudusi žmones ar jiems padėjusi. Žiūrima labiau į tai, o ne į kažkokį vertybinį komplektą bagažo, kurį žada liberalai, konservatoriai ar socialdemokratai.

Vilniuje antrame ture, jeigu žiūrėsime formaliai, kovojo liberalas prieš liberalą. Bet rinkėjai ne taip žiūrėjo – rinkėjai matė, kad R.Šimašius prieš A.Zuoką kovoja, mažiau korumpuotas prieš labiau korumpuotą, kaip daug kam atrodė. Nors R.Šimašius prieš rinkimus pabėgo iš partijos, kuri visa yra korupcijos skandale, jam neblogai pavyko "atsiplauti" ir jis liko toks tarsi susijęs, bet nekaltas, o A.Zuokui yra daug labiau prilipusi ta korupcijos etiketė. Tai va čia buvo, mano galva, toks pagrindinis pjūvis.

Na, ir charizmatinės savybės. A.Zuokas turi vienokią charizmą, R.Šimašius – kitokią. O ideologija, aš manau, čia suvaidino labai mažą vaidmenį. Jeigu mes pasižiūrėtume į bendrą Vilniaus rinkėjų paveikslą, be abejo, tai yra liberaliausias miestas Lietuvoje, bet jame tikrai niekada nesusidarytų liberalų dauguma – tokių idėjinių, nuoseklių liberalų, kurie norėtų pasirašyti kokią nors liberalų ideologijos programą.

O Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, pavyzdžiui, išvis nepartinis ir nedeklaravęs jokios savo politinės pasaulėžiūros. Jis tiesiog susikūrė įvaizdį, kad štai aš gerai tvarkiausi versle, ir, be abejo, rinkėjams "sužaidė" tai, kad jis jau turtingas, tai nebevogs, nes jam "daugiau nebereikia". Ir štai tokie sėkmingo verslininko, ūkiško žmogaus akcentai, po nesėkmingo, kauniečiams įgrisusio konservatorių mero valdymo, buvo tai, ko tuo metu visuomenė norėjo. O V.Matijošaičio perrinkimas antrai kadencijai rodo, kad kauniečiai juo patenkinti, jaučiasi gavę ūkišką merą, nes pagrindinis miesto poreikis ir yra ūkiškas miesto vadovas, nežiūrint į tai, kokios jo politinės pažiūros. Vertybių požiūriu miestai gali išsirinkti visiškai skirtingus politikus į Seimą ir į savivaldą, svarbu, kad tas žmogus savivaldai būtų ūkiškas ir tvarkytų "arti namų" kylančias problemas.

– Tai gal savivaldoje apskritai partinė priklausomybė neturėtų būti svarbi – juk iš esmės kalbama apie ūkišką tvarkymąsi mieste?

– Sunkus klausimas. Viena vertus, jeigu žiūrėtume iš techninės pusės, šiuo metu nėra modelio, kaip kitaip, ne per partijas, suorganizuoti rinkimus. Na, yra rinkimų komitetai – jie tarsi ir išpildo šitą, bet aš manau, kad nemaža dalimi komitetų populiarumas savivaldos rinkimuose yra ne tiek prieš ideologinį balsavimą – ne tai, kad žmonės nemėgsta ideologinio balsavimo – jiems jis tiesiog neįdomus, net kai jiems siūlai partijas su ideologiniais pavadinimais, jie pažiūri kitaip ir balsuoja neideologiškai. Taigi tas komitetų populiarumas buvo ne tiek prieš ideologinį balsavimą, kiek prieš partijas, kaip įgrisusius organizacinius dalinius, kurie yra praradę pasitikėjimą. Tačiau mes pamatėme, kad yra gana lengva apgauti Lietuvos rinkėjus – labai daug kur tie patys žmonės, išėję iš partijų, pasivadina komitetais ir sėkmingai apsimeta, kad tai yra kažkas naujo, nors iš esmės nėra nieko naujo. Būtent liberalai, ko gero, yra geriausias to pavyzdys, nes tą padarė tiek R.Šimašius Vilniuje, tiek V.Grubliauskas Klaipėdoje, tiek Algis Kašėta Varėnoje, tiek Vitalijus Gailius Joniškyje. Šitas modelis veikia ir jis rodo ne tik priešiškumą ideologiniam balsavimui, bet partijoms kaip tokioms.

Partijos puikiai gyvena be ideologijų, bet rinkimai negali gyventi be partijų – tokia yra ta sąveika.

Tad atrodo, tarsi žmonės ir nenori balsuoti už partijas, mielai balsuotų kažkaip kitaip, bet gal tai, kas dabar yra pasiūlyta – galimybė rinktis tarp komitetų ir partijų, yra užtektina revoliucija, nes jeigu mėgintume visai išgyvendinti partijas iš savivaldos rinkimų, nes ideologijos čia nieko nereiškia, nebūtų gerai. Tai sukurtų chaosą, nes komitetai šiaip ar taip yra labai nestabilūs dariniai, niekas jų neįpareigoja ilgai egzistuoti, net formaliai komitetas po rinkimų ir yra paleidžiamas.

Pačius rinkimus sunku įsivaizduoti be partijų, o partijos sėkmingai gyvena be ideologijų. Aš manau, kad Liberalų partija yra geras to pavyzdys. Visos mūsų tradicinės partijos su labai ideologiškais pavadinimais turi daug pavyzdžių savo elgesyje, savo programose, savo balsavimuose, kaip jos yra visai neideologiškos, nenuoseklios, jos dažnai prieštarauja savo ideologijoms. Tai partijos puikiai gyvena be ideologijų, bet rinkimai negali gyventi be partijų – tokia yra ta sąveika.

– Minėjote, kad Vilniaus merui R.Šimašiui po perrinkimo antrai kadencijai "užaugo sparnai" ir jis pradėjo daryti kontroversiškus ir net priešiškus valstybei dalykus, kurių nedrįso iki rinkimų. Ar vilniečiai, jeigu jie būtų nepatenkinti mero R.Šimašiaus veiksmais, gali tikėtis, kad dar iki kitų rinkimų kokiu nors būdu meras bus pakeistas?

– Manau, ne. Be to, drąsu yra sakyti, kad "vilniečiai nepatenkinti". Vilniečiai yra labai įvairūs. Vilniuje gyvena gana daug vyresnių žmonių su sovietmečio nostalgija. Tiems žmonėms tai, ką R.Šimašius padarė su Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta, su Kazio Škirpos alėja ir panašiais dalykais, yra gal net žavinga. Tiesa, jiems gal nepatinka gėjų paradai, galbūt nepatinka planai statyti Vilniuje mečetę, bet tai, kas susiję su Lietuvos istorinės atminties naikinimo klausimais, jiems atrodo šaunu.

Aš noriu pasakyti, kad Vilniuje, gal labiau nei bet kurioje kitoje šalies vietoje, visuomenė yra labai susiskaldžiusi. Žmonės čia suvažiuoja iš visos Lietuvos, formuojasi labai skirtingos visuomenės grupės, kartų skirtumai patys didžiausi būtent Vilniuje. Tie žmonės, kurie rinko R.Šimašių, tikėtina, ir toliau jį rinktų. Tiesiog išaugo visų kitų pasipiktinimas R.Šimašiumi. Jei dabar būtų rinkimai, pirmame ture, aš manau, R.Šimašiaus rezultatai būtų tokie patys, antrame ture jis gautų mažiau balsų, nes suerzino daug visuomenės grupių, kurių iki rinkimų nebuvo suerzinęs. Sakykim, žmonės, kuriems yra svarbus politikos skaidrumas, sąžiningumas ir kurie nebalsavo už A.Zuoką, manydami, kad jis korumpuotas, tačiau kuriems svarbus ir partizanų, laisvės kovotojų atminimas ir pagarba jiems, jau dabar galbūt nesureikšmintų tų abejonių dėl A.Zuoko skaidrumo ir balsuotų už jį. Aš manau, kad A.Zuokas kol kas yra realiausias ir dar neatsirado realesnio kandidato "išversti" R.Šimašių. Ir jo šansai išlieka menki.

Kitos partijos, pavyzdžiui, socdemai, nors jų reitingai šalies mastu ir kyla, bet Vilniuje per rinkimus jie beviltiškai pasirodė. Tad, sakyčiau, didžiausia laimė ir saugiklis R.Šimašiui yra tai, kad nėra stiprios alternatyvos su skaidria reputacija. Jeigu tokia atsirastų ir jis pradėtų kitaip elgtis, nes bijotų pykdyti miestiečius, jo šansai ateityje būtų daug menkesni.

– Ar yra politinių jėgų, kurios galėtų vaidinti reikšmingą vaidmenį?

– Aš nemanau, kad turėtų būti regioninės partijos. Manau, kad labai problemiška, kai atsiranda partijos, kurios teigia, kad atstovauja ne visai Lietuvai, ne visai šalies visuomenei, o kuriam nors regionui. Tai yra problema. Jeigu visuomenėje yra kažkoks susipriešinimas ir susiskirstymas į "dvi Lietuvas" – skirtingų pažiūrų, skirtingos socialinės situacijos, tu vietoj to, kad bandytum tą išspręsti ir tas dvi Lietuvas kažkaip sujungti į vieną, tai paverti savo kapitalu, sakai: aha, yra atskirtis, aš pasirinksiu vieną pusę, atstovausiu Vilniui – pažangiam, progresyviam, turtingesniam ir patenkintam gyvenimu. Ir tada, jam atstovaudamas, neišvengiamai ginsi jo interesus ir tą prarają tik toliau gilinsi. Tai yra iš esmės blogai.

Kita situacija, kai tokios partijos būna blogai, – tautinis momentas. Prasideda separatizmai, atskirtys. Italijoje, pavyzdžiui, labai populiaraus Matteo Salvini partija ilgą laiką veikė kaip Šiaurės Italijos separatistai, vadinosi Šiaurės lyga. Tačiau po to jis suprato, kad taip veikti yra blogai, persivadino tiesiog Lyga, pradėjo daugiau kalbėti apie Europos Sąjungos problemas, migraciją, ir dabar yra populiariausias politikas Italijoje.

Tad tos partijos – nesvarbu, ar tautiniu pagrindu, ar socialinės atskirties pagrindu, – jeigu bando būti kažkokios šalies dalies, o ne visos šalies partija, tik gilina problemas. Tokių partijų neturėtų būti. Aš nesakau, kad jas reikėtų drausti, bet šalies partinė sistema turėtų veikti taip, kad joms neliktų vietos.

Partija turi mąstyti nacionaliai. Problemas reikia matyti ir už valstybės sienų ribų, bet mąstyti pirmiausia reikia apie savo valstybės problemas ir jos žmonių gerovę. Dauguma partijų sako, kad jos taip ir daro. Tačiau šiandien aš nematau jokios politinės jėgos, kuri galėtų užimti įtakingą padėtį savivaldoje.