Nuo mažens būtina dresuoti

Ugnė Urtė pasakoja, kad pirmasis šuo į jos namus atkeliavo 2009-ųjų rugsėjį – tuomet ir prasidėjo jos kelionė per gyvenimą su šunimis. Pirmasis šuo, žinoma, buvo anglų kokerspanielis Vinis.

„Tuo metu aš tiesiog norėjau šuns, nesvarbu kokios veislės. Tačiau anglų kokerspanielis buvo mano tėčio svajonė, tad, kai prasidėjo kalbos apie šunį, dėl veislės klausimų nebebuvo. Labai dėl to džiaugiuosi ir iki šiol tėčiui esu dėkinga dėl tokio sprendimo“, – sako Ugnė Urtė.

Šiuo metu ji turi du anglų kokerspanielius – Leo ir Mią. Jos namuose gyvena Leo, o mažylė Mia – pas bendraturtę Viktoriją. „Leo yra geriausias šiame gyvenime sutiktas šuo, neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau be jo. Visi, kas susipažįsta su Leo, man pritaria“, – sako pašnekovė.

Paklausta, kokie yra anglų kokerspanieliai, Ugnė Urtė svarsto, kad apie tam tikras veislės ypatybes yra labai sunku kalbėti, nes kiekvienos spalvos kokerspanielių charakteris skiriasi.

„Dar neauginau visų spalvų, kad galėčiau daug papasakoti ir palyginti. Esu auginusi rudą, dabar auginu margą, parodose dirbu tiek su vienos, tiek su kitos spalvos kokerspanieliais. Jei reikėtų rinktis kitą šunį, rinkčiausi tik margą, – svarsto pašnekovė. – Margi sukalbamesni ir meilesni. Tačiau, be abejo, viskas labai priklauso nuo individualaus šuns, jo tėvų charakterių ir panašiai.“

U.U.Uždavinytės teigimu, kokerspanieliai yra be galo draugiški ir meilūs šunys, reikalaujantys fizinės veiklos ir nemažai priežiūros. Turi labai jautrias ausis, kurias būtina nuolat prižiūrėti. Jų kailis turi būti triminguojamas (pešiojamas), nes, nukirpus trumpai arba nuskutus, kailis atauga garbanotas, ir jei ant nugaros dar gana tiesus, tai kojos...

Sėkmė: Ugnės Urtės teigimu, kokerspanielis Leo yra geriausias jos gyvenime sutiktas šuo ir visi, kas susipažįsta su Leo, jai pritaria / U. U. Uždavinytės asmeninio archyvo nuotr.

„Dažnai sulaukiu komentarų, koks gražus ir švelnus Leo kailis, ir dažniausia tie komentarai būna iš tų, kurių šunys yra nuskusti, – sako pašnekovė. – Norint trumpo kailio, visada galima triminguoti nugarą, trumpai nukirpti kojas ir vadinamąjį sijoną.“

Kokerspanielis, anot pašnekovės, yra žmogaus šuo. Tačiau šios veislės šunims nuo mažens būtina dresūra, mat savo gražiomis akytėmis šie šunys greitai pavergia žmogų, lengvai juo manipuliuoja, o kuo toliau, tuo šuo sau daugiau leidžia. Jei žmogus nusileis – šuo užlips ir ant galvos.

Tapo vedle parodose

Ugnė Urtė neslepia – visas jos gyvenimas sukasi apie šunis. Savaitgalius dažniausiai leidžia parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dažnai atostogas planuoja taip, kad pavyktų ir į vietinę parodą nuvykti. Leo kartu su ja jau yra aplankęs dešimt šalių, ir tai dar ne pabaiga – mergina planuoja ir daugiau kelionių su augintiniu.

Parodose ji dalyvauja ne tik su savo šunimis, bet ir su kitų šeimininkų augintiniais, nes yra vedlė, pristatanti šunis parodose.

„Mūsų pirmasis kokerspanielis buvo kiek didesnis nei standartiniai veislės atstovai, tad parodose dalyvauti negalėjome. Na, galėjome, nes jis buvo su kilmės dokumentais ir įsigytas veislyne, bet vis tiek nebūtų pasisekę, – pasakoja pašnekovė. – 2010 m. važiavome pas veisėją apsikirpti ir ji pasiūlė išbandyti jaunųjų vedlių pamokas, kad konkursuose vertintų mano darbą su šunimi, o ne šuns atitikimą standartui. Kadangi dalyvavimas parodose man atrodė labai įdomus užsiėmimas, net nedvejojau. Susisiekiau su vedlių mokytoja, mokiausi dirbti su šunimis, ir štai trylika metų dalyvauju parodose.“

Iš poreikio saugoti ausis

Kokerspanieliai tapo ir Ugnės Urtės sukurto ir sėkmingai besivystančio verslo kaltininkais. Ji nuo mažens užsiimdavo rankdarbiais – siūdavo rozetes, pindavo antkaklius, pavadėlius, verdavo auskarus ir visokius gyvūnėlius iš karoliukų.

Prieš dešimt metų dalyvavo parodoje Druskininkuose ir ten savo šuniui nupirko pirmąją kaklo movą, apsaugančią šunų ausis. Mat, šios veislės šunų ausys yra labai ilgos ir labai arti žemės, į plaukus greitai prilenda purvo, jos greitai sušlampa, tad jas patartina saugoti. Tiesa, mova buvo skirta taip pat ilgas ausis turintiems Afganų kurtams, bet puikiai tiko ir jos Viniui. Paskui kelis panašius savo augintiniui pasiuvo ir pati. Sunešiojo juos, bet tuo viskas ir baigėsi.

2017 m. į šeimą atkeliavo dabartinis ilgaausis Leo, šeima nuo pat pirmų dienų jam ant ausų dėjo movą. Pačią pirmąją jam numezgė Ugnės Urtės mama, o po kurio laiko merginai kilo mintis pasisiūti impregnuoto audinio movą, nes iš pasivaikščiojimų grįždavo permirkusiomis ausimis.

Populiaru: U.U.Uždavinytės siuvamomis kaklo movomis spanielių augintojai noriai puošia savo keturkojus draugus / U. U. Uždavinytės asmeninio archyvo nuotr.

„Pasidalijau pasipuošusio Leo nuotrauka iš pasivaikščiojimo kokerspanielių grupėje „Facebook“. Atsirado labai daug susidomėjusių spanielių šeimininkų, prašančių pasiūti ir jiems, – pasakoja mergina. – Pradėjau siūti kitiems, didėjant susidomėjimui, ėmėme ieškoti įvairesnių audinių, spalvų, ir taip asortimentas vis plėtėsi. Šiuo metu turime apie penkiolika movų rūšių ir per 300 spalvų pasirinkimą.“

Savo verslą Ugnė Urtė sugalvojo pavadinti „Snoods by UgneWinner“, nes pirmasis spanielio Vinio, dėl kurio ji taip smarkiai pamilo anglų kokerspanielius ir kuris ją atvedė į šunų ir parodų pasaulį, vardas dokumentuose buvo Winner. Sudėjus mūsų abiejų vardus ir gimė pavadinimas „UgneWinner“.

Kas yra vedlys?

Vedlys – tai žmogus, kuris pristato šunį parodoje. Jie pristato savo arba klientų šunis. Vedlio paslaugomis patariama naudotis tuomet, kai šeimininkas pats bijo ar nedrįsta eiti į parodos ringą, jam nesiseka tinkamai parodyti savo šuns arba tam neturi galimybių.

Geras vedlys yra susipažinęs su savo pristatomo šuns standartu ir žino, kas turi būti demonstruojama parodos ringe. Jis puikiai žino pristatomo šuns anatomijos pranašumus ar trūkumus ir stengiasi juos pabrėžti arba paslėpti.

Vedlys turi mokėti tinkamai užkelti ir pademonstruoti šunį ant stalo, teisėjui parodyti šuns dantis ir sukandimą, sugebėti tinkamai parodyti šunį ringe, vedant jį tam tikru greičiu, reikiamu laiku pastatant į parodinę stovėseną.

Meilė: pirmasis Ugnės Urtės šuo buvo anglų kokerspanielis Vinis / U. U. Uždavinytės asmeninio archyvo nuotr.

Jis turi išlaikyti šuns dėmesį, kol teisėjas jį vertina. Šuo privalo išlaikyti stovėseną visą laiką, kol vyksta apžiūra.

Dėmesio vedlys turi skirti ir pristatomo šuns gerovei – stebėti aplinką ir, esant galimybei, leisti šuniui šiek tiek atsipalaiduoti, sugebėti atpalaiduoti šunį ringe, suprasti šuns poreikius, ženklus, nuotaikas.

Apie anglų kokerspanielius

Kilmės šalis: Didžioji Britanija.

Kilmės laikas: XIX a.

Buvo: atnešantis smulkius laimikius šuo.

Dabar: namų, medžioklinis šuo.

Ūgis: 38–41 cm.

Svoris: 13–15 kg.

Gyvenimo trukmė: 13–14 metų.

Veislė: anglų kokerspanielis – linksmas, judrus, protingas, draugiškas, vaikus mylintis šeimos šuo / U. U. Uždavinytės asmeninio archyvo nuotr.

Veislės istorija. Neabejotina, kad spanieliai – vieni žinomiausių ir seniausių šunų veislių pasaulyje, o anglų kokerspanieliai – labiausiai paplitusi spanielių veislė. Šių šunų protėviai žinomi nuo XIV a., nors Ispanijoje panašūs į juos šunys buvo auginami jau VII a. XIV a. šie šunys Anglijoje buvo naudojami kaip paukštininkai. Nors anglams patiko šie šunys, tačiau dėl konservatyvumo ir neblėstančios meilės karališkiesiems šunims šie nepajėgė užkariauti britų širdžių. Anglų kokerspanieliai ypač išpopuliarėjo tik karalienės Elžbietos laikais. Oficialiai ši veislė įregistruota 1879 m.

Šuns temperamentas. Šiandien anglų kokerspanielis – populiarus šeimos šuo. Jis linksmas, judrus, protingas, draugiškas, myli vaikus. Nors šis šuo gali gyventi mieste, tai – medžioklinis šuo, tad būtina leisti jam išsišėlti lauke be pavadėlio. Per dieną šuo gali aktyviai sportuoti, bėgioti 40–60 min. Jis mėgsta plaukioti, šniukštinėti, instinktyviai veržiasi persekioti grobį, todėl patariama nuo mažens atpratinti vytis paukščius, automobilius ar dviratininkus. Tai lengvai dresuojamas šuo, gabus ir protingas kokerspanielis mėgsta dirbti su žmogumi.

Galimos spalvos. Juoda, juoda ir balta, rausvai ruda ir balta, rausvai ruda, aukso spalva, ruda, ruda ir balta, ruda ir marga, oranžinė ir balta, oranžinė ir marga, citrinos ir balta, citrinos ir marga, sabalo ir sabalo-balta. Šiose kombinacijose dažnai pasitaiko gelsvai rudų dėmių.

– Nemažai žmonių nepatenkinti savo gyvenimu, tačiau nieko nekeičia ir taip gyvena toliau. Dažnas galvoja – jeigu turėčiau pinigų, sveikatos, žinių ar dar ko nors, tada gyvenčiau kitaip... Kodėl taip atsitinka?

– Gyvenime dažnai elgiamės automatiškai, nesąmoningai. Kadangi viena pagrindinių žmogaus smegenų funkcijų yra tausoti energiją, todėl jos visas mūsų emocijas ir su tuo susijusius veiksmus, situacijas, kuriose atsiduriame, kaip kompiuteris įrašo į duomenų bazę – pasąmonę. Ši patirtis „įrašytų“ programų pavidalu naudojama automatiškai, kad nereikėtų kurti naujų scenarijų ir nešvaistytume energijos. Jei mes nebandome „nulaužti“ tų programų – neplečiame savo sąmoningumo, neatrandame giliai glūdinčių įsitikinimų ir nesuabejojame savo mintimis – tai viskas ir vyksta automatiškai. Tada atrodo, kad viską lemia likimas: jeigu turėčiau, jeigu būtų tam tikros sąlygos ir pan. Žmogus viduje jaučiasi neįgalus, nes galvoja, kad viską jo gyvenimą didžiąja dalimi kuria kažkas, tik ne jis pats.

Mes, žmonės, turime keturis prigimtinius resursus: fizinį kūną, mentalinį bei emocinį ir sielą. Esame būtybės gyvenančios dviejuose pasauliuose – materialiame ir dvasiniame. Dėl to mums lemta nuolat judėti tarp šių dviejų erdvių tobulėjant ir balansuojant. Kol žmogus nesuvokia savo dualumo, savo prigimtinių galių, sukasi tarsi užburtame rate. Nesuvokdamas, kad mąstymo pokyčiai lemia išorinius pokyčius, gyvena pagal automatinius algoritmus. Todėl dažnai darome tuos pačius dalykus tikėdamiesi kito rezultato.

– Bet galima kažką pakeisti?

– Žinoma, galima. Reikia suprasti, kad viską, kas aplink mus – įvykius, situacijas, žmones – realiai sukūrėme patys, tam tikrais savo sprendimais, kuriuos lėmė mūsų mąstymo būdas ir įprasti elgesio modeliai. Sprendimus juk darome kiekvieną akimirką. Tad jeigu mes tai sukūrėme, vadinasi, galime ir atkurti arba sukurti iš naujo. Žingsnis po žingsnio. Ko reikia norint tai padaryti? Pabandyti suprasti mechanizmą, kaip atsidūrėme ten, kur esame ir kuo esame nepatenkinti. Juk nėra taip, kad vienas, du arba trys poelgiai mus pastūmėjo į esamą padėtį. Visada yra vidinė sistema, nes kaip elgiamės vienur, taip elgiamės visur.

Du esminiai žodžiai jūsų klausime: „nepatenkinti“ ir „nekeičia“. Pirmas – kodėl nepatenkinti? Žmogus nepatenkintas tuomet, kai jis ilgą laiką veikia prieš save, kažkur sau nuolat meluoja. Deja, bet šioje srityje daugelis yra profesionalai. Meluoti sau – reiškia nesuprasti savo jausmų ir emocijų, kūno siunčiamų signalų ir nuolat savo veiksmais ir poelgiais prisitaikyti prie aplinkos ir aplinkybių. Taip gyventi mes išmokstame jau nuo vaikystės. Mūsų tėvai ir kita artimiausia socialinė aplinka, visuomenė mums pateikia tam tikrus elgesio standartus, kurie mus daro patogius kitiems. Mes ilgainiui net nesusimąstydami keliaujame per gyvenimą pagal tuos standartus.

Tad pirmiausias žingsnis būtų suprasti, kur aš sau melavau ir kur aš sau meluoju. Tai reiškia – pripažinti sau, kad aš nepatenkintas, atvirai, sąžiningai ir nuoširdžiai su savimi pasikalbėjus. Suprasti, ko aš nenoriu ir neprivalau, o ko aš noriu. Tai – esminis žingsnis, nes kol aš neatrandu ir nepripažįstu destruktyvaus elgesio, nukreipto prieš save, ir toliau darau kažkokius žingsnius, kurie man net nebūtini, tik dėl to, kad įtikčiau kitiems – išeities iš situacijos, kurioje atsidūrėme, nerasime. Tokio didelio ir mažo melo kiekvienas savyje turime labai daug. Taigi gerai būtų atsistoti į akistatą su savimi, nors tai nėra patogu. Ir labai dažnai, kuo daugiau žmogus tvirtina, kad jis atviras su savimi, tuo labiau jis yra nenuoširdus.

Antras dalykas – kodėl nepatenkintas žmogus nieko nekeičia? Standartinis mąstymas: ką nors pakeisti yra labai sunku, keisti reikia išorės aplinkybes. Dažnas yra pats patyręs ir daug kartų matęs, kaip išorės aplinkybių pokyčiai neduoda norimo rezultato – ilgalaikio pasitenkinimo ir pilnavertiškumo jausmo viduje. Neįgyvendinus savo vidinių pokyčių, o tik keičiant vyrą, žmoną, partnerius, gyvenamą vietą, darbą ar pan. ir tikintis norimo rezultato, dažnai pasiliekama toje pačioje būsenoje, arba ji pasikeičia tik trumpam. Todėl žmogus nusivilia ir jam atrodo, kad jis kovoja su devyngalviu slibinu, kad nieko pakeisti neįmanoma, o kadangi tai yra dar ir labai sudėtinga, tai geriau nieko nedaryti – gal kažkaip savaime išsispręs.

Tačiau svarbiausias pokytis turi įvykti ne išorėje, o viduje. Kai mes po truputį sukuriame pokytį viduje, išoriniai pokyčiai palaipsniui susidėlios be didelio pasipriešinimo, neskausmingai. Pokytis viduje prasideda nuo mąstymo pokyčių. Būtent mąstymo pokyčiai – sąmoningumo didinimas, kritinio mąstymo stimuliavimas, požiūrio plėtimas – įtakoja kitokių aplinkybių sukūrimą. Mums kylančių emocijų ir jausmų negalime pasirinkti, tačiau išmokę juos laiku suprasti, jų neužspausti bei neignoruoti, galime nepasiduoti jų užvaldomi ir neužstrigti juose. Kai mes pakoreguojame savo mąstymo modelius, tai daro įtaką viskam: ir emocijoms, ir mūsų veiksmams, ir mūsų poelgiams. Gyvenimas natūraliai pradeda suktis kita kryptimi.

– Dažnam žengti kažkokį žingsnį, kažką keisti, trukdo įsitikinimas „aš nesugebėsiu“, „man nepavyks“. Čia savivertės klausimas, kurį taip pat galima koreguoti?

– Taip, jūs teisi. Savivertė yra esminis sveikos pilnavertiškos asmenybės psichikos aspektas. Teiginiai „man nepavyks“, „aš nesugebėsiu“ ir panašiai, glaudžiai susiję su saviverte. Šiais laikais daugelis įpratę gydyti vaikystės traumas. Viskas būtų tarsi gerai su šiuo procesu, jeigu nestrigtume jame per ilgai. Neretai sutinku žmonių, kurie vien tik „kasasi“ po vaikystės traumas, neva supranta vienokių ar kitokių nesklandumų priežastis, tačiau taip ir nežengia pirmyn. Visuomet sakau, jog kiekvieną žingsnį į praeitį turi lydėti du žingsniai pirmyn, kitaip trypčiosime vietoje arba nepaliausime „gydyti“ praeities. Juk ne tik praeities žaizdos daro įtaką mūsų poelgiams – lygiai taip pat galime rasti momentų ar įvykių savo praeityje, kurie gali tapti tomis „atominėmis elektrinėmis“, kurių užvedimas neš mus norima kryptimi. Taigi, ko ieškoti praeityje yra požiūrio klausimas.

Stabilumo jausmą – tą inkarą, kuris padėtų išsilaikyti, kad aplinkybės nenublokštų neaišku kur – reikia susikurti viduje.

Taip ir su saviverte. Sakoma, kad ją reikia ugdyti, auginti. Aš matau šiek tiek kitaip: vertingi išties esame visi, tik dažniausiai nesuvokiame ir todėl nejaučiame savo vertės. Ką daryti? Reikia gilinti suvokimą apie savo vertę. Tik nėra mygtuko, kurį paspaudus iškart suvokiu ir jaučiuosi pilnavertis. Tai yra procesas ir yra gana paprasti, konkretūs žingsniai, kuriais suvokimą apie savo vertę žmogus gali atstatyti į adekvatų. Tai reiškia – nei pervertinti, nei nuvertinti savęs. Tuomet įgaunamas vidinis stabilumas.

Nors iki šiol dauguma buvome įpratę ieškoti ir kurti stabilumą išorėje, tačiau dabartinio gyvenimo pagreitis bei turbulencija akivaizdžiai rodo kitą kryptį mūsų ieškojimams. Žmonės nenori to pastebėti bei pripažinti, todėl labai daug nusivylimų, depresijų, blaškymosi ir agonijos. Iš tiesų tikrasis stabilumas galimas tik mūsų viduje. Kiek esame patys stabilūs, tiek galime tokie išlikti ir nuolat kintančiose aplinkybėse. Stabilumo jausmą – tą inkarą, kuris padėtų išsilaikyti, kad aplinkybės nenublokštų neaišku kur – reikia susikurti viduje. Žmogui, suvokiančiam savo vertę, net klausimai kyla kitokie - vedantys į priekį, o ne atgal. Dažnai žmogus kelia sau ir kitiems klausimus „kodėl?“, „kodėl man taip nutiko?“ ir panašius. Mano nuomone, tai labai neefektyvus klausimas. Na ir kas, kad sužinosi – kodėl? Ką su tuo darysi? Galima sužinoti tūkstantį priežasčių kodėl, tačiau nepajudėti pirmyn. O jeigu, nepaisant situacijos komplikuotumo, paklaustume savęs „kaip man išeiti iš šios situacijos?“, „kaip pasiekti to?“, „kaip man geriausiu būdu įveikti šį gyvenimo iššūkį?“ Ir net jeigu atsakymas neateina iškart, bet klausimas nuolat keliamas būtent taip, jis veda į priekį, o ne tempia atgal. Tokiame klausime nėra užkoduoto patvirtinimo „man nesiseka“.

Galios: „Aistringai domiuosi žmonėmis ir trokštu įkvėpti juos bei suteikti įrankius gyventi pilnavertišką, gyvą ir autentišką gyvenimą“, – teigia asmenybės ugdymo trenerė D.Dūdėnaitė / D. Dūdėnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Taigi, vienas svarbiausių momentų mano veikloje - įkvėpti ir išmokyti žmogų uždavinėti sau kokybiškus, padedančius rasti sprendimus, vedančius į priekį klausimus, nes klausimuose jau slypi atsakymai. Kai žmogus klausia „kaip man pajudėti pirmyn?“, tuomet visi jo resursai: organizmas, smegenys ir jutimai susivienija ir pradeda ieškoti atsakymo. Mes pradedame matyti galimybes, naujus būdus ir formas savo situacijos sprendimui ir einame pirmyn, nors ir mažais žingsneliais.

– Vis dėlto noriu paklausti – kodėl? Kodėl tada, kai esame jauni, išdrįstame kurti planus, žengti žingsnius, o sulaukę tam tikro amžiaus sustojame ir galvojame: viskas, aš jau nieko padaryti ir pakeisti nebegaliu?

– Tai nėra taisyklė. Neabejoju, kad žinote išimčių. Tačiau tai yra vyraujanti tendencija. Tik jeigu tai nėra taisyklė, vadinasi, taip gali ir nebūti. Kodėl ateiname į tokį tašką, pabandysiu paaiškinti.

Kiekvienas gimstame tam tikroje šeimoje, augame tam tikroje socialinėje aplinkoje ir, kol esame jauni, mūsų artimiausia aplinka mus stipriai veikia. Ir dažnai mes kabinamės tam tikrų nustatytų programų. Fiksuojame savo artimiausių žmonių pasaulio suvokimą ne tik tuomet, kai jie mums pataria ar moko tiesiogiai – fiksuojame jų reakcijas, jų elgesio modelį. Ir žmogui nuo vaikystės psichikoje formuojasi tam tikra programa, paremta visuomenės standartais, kokia eiga turi dėliotis gyvenimas: turime mokytis, po to studijuoti, po to rasti gerą darbą, tada kurti šeimą ir taip toliau. Ypač, jeigu tėvai vaikus auklėja kaip itin patogius sau ir visuomenei: „nesiskųsk, nutylėk, būk kuklus, būk toks, anoks“, netgi jausmai ir emocijos užgniaužiamos.

Kol esame jauni ir gyvybinės energijos dar neišeikvoję, keliaujame pagal tas programas. Dėl to pradedame negirdėti savęs, atitolstame nuo prigimtinių dalykų, savo unikalumo: savo energijos kiekio, jautrumo, temperamento ir kitų savybių. Standartiškai net ugdymo sistema pas mus veikia taip, kad siekiama stiprinti vaiko silpnąsias, o ne tas prigimtines stipriąsias savybes, kurios mus daro išskirtiniais, unikaliais. Taip nepastebimai atsitolstame nuo savo prigimties autentiškumo.

Galiausiai kažkuriuo gyvenimo momentu sociumo mums primesta programa užstringa ir nebežinome kaip elgtis toliau. Nuo savęs būnam atitolę, išoriniais patarimais jau pradedame abejoti, nes lyg ir turėtume jaustis laimingi ir patenkinti, juk gyvenome atitikdami standartus, tačiau gyvenimas pradeda slysti iš po kojų.

Mūsų viduje vyksta tokie vidiniai konfliktai: „Tai kur čia ta gyvenimo laimė? Jeigu aš viską vykdžiau, tvarkingai keliavau per gyvenimą, tačiau jaučiuosi visiškai ne taip, kaip lyg ir turėčiau jaustis.“ Aplanko nusivylimas ir lūkesčiai, kad galbūt kažkas dar pametės tą tolimesnę kryptį, pasakys, ką toliau daryti. Užstrigę savo lūkesčiuose laukiame. Laukdami dirbame tai, kas mums nepatinka, gyvenam taip, kad gyvenimas neteikia džiaugsmo. Tačiau laukimas nėra veiksmas, ir todėl niekas nesikeičia.

Taip gyvendami, eidami prieš save, nesuvokdami savo prigimties unikalumo bei nepanaudodami savo stipriųjų savybių, iššvaistome daug energijos, ir jaučiamės vis labiau bejėgiai. Aš pati daug metų galvojau, kad mano jautrumas yra mano didžiausias minusas, kurį, jei tik galėčiau, pašalinčiau. Visi artimieji ir aplinkiniai nuo mažens vis pasakydavo replikų dėl šios savybės, nes kaip dabar suvokiu, jiems mano jautrumas buvo tiesiog nepatogus. Dėl to ir aš įtikėjau, kad tai neigiama mano savybė. Kovojau su ja trisdešimt metų, kol supratau, kad tai yra mano išskirtinumas, duotybė ir jeigu ne visi tą savybę turi, vadinasi tai nėra klaida. Supratau, kad turiu ją išnaudoti vietoje to, kad su ja kovočiau.. Kai aš „įdarbinau“ savo jautrumą darbui su žmonėmis – pamačiau, kad ši savybė yra viena didžiausių man suteiktų prigimtinių dovanų ir privalumų, kad ji man ne trukdo, o padeda. Savo jautrumo dėka aš galiu betarpiškai pajausti ir suprasti žmogų, kartais netgi daugiau nei jis pats save jaučia. Supratę ir priėmę savo prigimtį, galime ženkliai tvirčiau žingsniuoti savo gyvenimo keliu, galime atsitiesti parklupę bet kokioje situacijoje, nes stringame kažkur tik dėl atotrūkio nuo savęs. Svarbiausia kelionė yra į save.

– Tad užstrigus reikėtų ne laukti, kol kažkas tau pasiūlys sprendimo būdą, o ieškoti savęs?

– Taip. Ir savęs ieškojimo būdų yra įvairiausių. Svarbiausia – prisiimti vidinę atsakomybę ir tapti savo gyvenimo kūrėju. Būtent vidinę, ne tik išorinę. Kuo tai skiriasi? Išorines atsakomybes mes visi linkę daugiau ar mažiau prisiimti: už tėvus, už vaikus, už paskolas, už darbus ir panašiai. Puiku. Tačiau išorinės atsakomybės atsakingos už procesą, kurį gali parodyti, pamatyti, apčiuopti, įvertinti. Vidinė atsakomybė susijusi su rezultatais, mūsų būsena ir jausmais, nes vidinė atsakomybė yra vidinė laisvė. Tai laisvė rinktis, spręsti, veikti, ieškoti savitų išeičių, tačiau neieškoti kaltų, nesijausti aplinkybių auka. Patekus į nepageidaujamą situaciją ar turint netenkinantį rezultatą, tiesiog pasižiūriu, kokie mano sprendimai iki to atvedė, ir ramiai keičiu sprendimus.

Stabtelėjimas ir akistata su savimi nėra lengva, tačiau ji padeda iš esmės pakeisti kryptį, pradėti eiti ne nuo savęs, bet į save. Esminis dalykas, kaip minėjau, yra mąstymo pokyčiai. Gyvenimas keičiasi tiek, kiek mes keičiame mąstymą, pastebime savo ribojančius įsitikinimus, juos suvokiame ir keičiame. Pagalbos šiame kelyje šiais laikais yra, o ji gali sutaupyti jums laiko. Iš esmės, ieškantis žmogus besigilindamas pats gali atrasti kelius, tačiau gali užtrukti daug metų. Kelią galima sutrumpinti pasinaudojus ne tik žiniomis ar patirtimi, bet ir pagalba bei vedimu žmogaus, kuris išmano žmogaus mąstymo veikimo mechanizmus ir per visą tai yra praėjęs pats – mentoriaus, trenerio. Kartais žmogus iš šalies gali sutrumpinti kelią iki išsivadavimo iš užstrigimo, padėdamas identifikuoti kelis esminius momentus, kurių mes patys nenorime matyti, arba mūsų protas ir emocijos taip viską sujaukia, kad mes jų nepastebime. Identifikavę, kur mūsų kliūtys, galime jas pašalinti ar apeiti ir tikslingiau judėti norima kryptimi, kurti savo svajonių gyvenimą.

Ji – ir tinklaraščio „Ananaso kelionės“ kūrėja, jame dalijasi savo kelionių įspūdžiais, patarimais norintiems keliauti ir informacija apie atrastus pigius kelionių bilietus.

– Kada pradėjote svajoti apie keliones?

– Gimiau Kaune, bet augau Anykščiuose pas močiutę. Ji nuolat dalyvaudavo įvairiuose televizijos žaidimuose, todėl į namus plūsdavo knygos apie pasaulio stebuklus, kitus žemynus, kultūras, religijas ir mumijas. Kadangi gyvenau mažame mieste, man visa tai atrodė sunkiai suvokiama: kaip taip gali būti, kad kažkiek kilometrų už Anykščių yra palmės, piramidės, liūtai, gyvatės?! Taip ir gimė mano pažinimo troškulys, nes labai knietėjo pamatyti ir pačiupinėti. Nors liūto glostyti neteko ir čia viskas tikrai kitaip nei knygose, – smagu, kad tai galiu sužinoti, pamatyti, patirti. Kita priežastis – mokslų ir darbų rutinos ratelis laikui bėgant po kaklu pakabino nemažą akmenėlį, kuris gyvenimo upėje pradėjo mane skandinti. Kelionėse aš pabėgau nuo rūpesčių. Tiesa, keliaudama supratau, kad pabėgus problema nedingsta, bet atsitraukus tuos pačius rūpesčius pamačiau kitu kampu, o grįžus jie manęs tiek nebesmaugdavo. Ir šiaip, kasdienis lėkimas nežinia kur visada alino, o kelionės man yra tas norimas sustojimas kasdienybėje.

Drąsiai: Ugnės ir jos išrinktojo Luko karantinas neišgąsdino. Jie ir tuokėsi, ir keliavo griežtų pandeminių suvaržymų metu / U. Rutkauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dėl kelionių palikote samdomą darbą ir teisės studijas. Nebuvo baisu?

– Iš pradžių keliavau ir dirbau vienu metu, vis prasistumdydavau pamainas ir išvažiuodavau kad ir kelioms dienoms, o grįžusi atidirbdavau, nes man atrodė labai verta. Vėliau supratau, kad, net ir tęsdama savo būsimos teisininkės kelią, vis tiek nuolat galvosiu apie keliones. Todėl pagalvojau, kad visko daryti „puse kojos“ neverta – nusprendžiau atsiduoti kelionėms. Mane labai įkvėpė grupiokė, kuriai metų – kaip mano mamai, todėl žinojau, kad studijuoti visada spėsiu, jei norėsiu, o dabar tiesiog galiu eiti ten, kur kojos pačios neša. Ar buvo baisu? Taip, bet mintys apie nemėgstamą darbą ir nuobodų gyvenimą buvo baisesnės.

Prisimenu save prieš pradedant keliauti – į kokį siaubingą minčių kalėjimą buvau save uždariusi. Žūriu į save dabar – tokią laisvą nuo visų primestų įsitikinimų.

– Kas jums svarbiausia kelionėse? Ką iš kiekvienos parsivežate, kuo praturtėjate?

– Kelionėse man svarbiausia ištirpti lankomos šalies kultūroje ir gyvenimo ritme. Čia aš vaikštinėju gatvėmis su vietiniais, apsiperku turgeliuose, susipažįstu su gyvūnija ir tiesiog pabūnu malaizietiškai, jei, pavyzdžiui, lankausi Malaizijoje. Kiekvienos tautos istorijoje telpa tūkstantmetė išmintis – bent dalelę pasiimu ir aš. Tai neapsakomi turtai. O kiek kelionėse augimo ir laisvumo ateina! Prisimenu save prieš pradedant keliauti – į kokį siaubingą minčių kalėjimą buvau save uždariusi. Ir žiūriu į save dabar – tokią laisvą nuo visų primestų įsitikinimų. Kelionės mane nepaliaujamai laisvina.

Dviese: prieš dvejus metus susituokę Ugnė ir Lukas Rutkauskai dabar jau per pasaulį ir gyvenimą keliauja kartu / U. Rutkauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar gali kelionės praeiti be nuotykių?

– Man atrodo – negali. Visada visko būna, o tai ir yra įdomiausia. Smagiausia iš tokių situacijų išnešti sveiką kailį, o nejuokinga pasidaro tada, kai šiek tiek tą kailį nusvyli. Nors nusivylimų buvo, jie neapkartino kelionių džiaugsmo, tik išmokė atidumo ir atsargumo.

– Kaip gimė jūsų interneto svetainė „Ananaso keliones“ ir koks buvo jos tikslas?

– Svetainė gimė, kai pradėjau svarstyti apie atsisveikinimą su studijomis ir ėmiau dokumentuoti visą keliavimo procesą. Tikslas toks ir buvo – parodyti, kaip man gyvenime nutiko, ir paskatinti žmones keliauti dažniau ir pigiau. Mesti darbų ir universitetų neraginu, bet kviečiu pažinti pasaulį ne vien tik iš „viskas įskaičiuota“ viešbučio baseino.

Mokslų ir darbų rutinos ratelis laikui bėgant po kaklu pakabino nemažą akmenėlį, kuris gyvenimo upėje pradėjo mane skandinti. Kelionėse aš pabėgau nuo rūpesčių.

– Kodėl „Ananaso kelionės“?

– Labai myliu savo augintinę – kalytę Ananasę. Svajoju pasaulį kartu su ja apkeliauti.

– Ar šiais laikais, kai viskas taip smarkiai pabrango, vis dar galima keliauti pigiai?

– Visada galima, tik reikia žinoti, ką daryti ir kur ieškoti. Siūlau dažniau aplankyti www.kiwi.com – puiki pradžia pigių skrydžių paieškoms.

Šaltinis: kelionėse Ugnė teigia pasikraunanti energijos, geros nuotaikos, žinių, patirčių, laisvės pojūčio / U. Rutkauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek apytikriai dienų per metus būnate kelyje, o kiek – namuose? Ar kelionės nepradėjo varginti, kai jos tapo darbu?

– Neskaičiuoju, bet gal 40 proc. laiko praleidžiu keliaudama, o 60 proc. –  namuose. Iki pandemijos buvo atvirkščiai. Kol kas kelionėse pasikraunu ir atsigaunu, nors jau buvo minčių, kad gal norėtųsi ramiai pabūti namie. Tačiau vos tik tokia situacija nutinka – pati to nepastebėdama jau analizuoju skrydžių bilietų kainas ir su vyru vakarais žiūrinėjame vietas, kurios įdomios ir nelabai aiškios. Kartais vargina nebent tik nuolatinis dalijimasis viešojoje erdvėje informacija su tokiais kaip mudu su vyru, kurie irgi ieško, kur nuvažiuoti. Tačiau tai šiuo metu yra mano darbas, kuris leidžia gyventi taip, kad galėčiau toliau laisvai keliauti, todėl per daug nesiskundžiu ir bandau suderinti.

– Kitaip sakant, kelionėms, net ir pigioms, reikia užsidirbti?

– Taip. Tinklaraštis per tuos metus užaugo, o dėl vis didėjančio skaičiaus skaitytojų turiu galimybę dirbti su įvairiais prekių ženklais ir kurti jiems turinį. Galiu darbuotis iš visų pasaulio kampelių, kur yra interneto ryšys, tad vienoje vietoje manęs niekas nebelaiko.

Pasirinkimas: „Mesti darbų ir universitetų neraginu, bet kviečiu pažinti pasaulį ne vien tik iš „viskas įskaičiuota“ viešbučio baseino“, – kviečia aistringa keliautoja / U. Rutkauskienės asmeninio archyvo nuotr. 

– Kur šiuo metu esate?

– Šiuo metu esu Tailande. Pastarąjį kartą čia buvau apsistojusi pusmečiui, o namo grįžau prieš pat pandemiją. Šiaip tiek ilgai vienoje šalyje retai užstringu, bet Tailandas man yra toks mielas, kaip apsilankymas pas močiutę kaime, todėl vis grįžtu. Pandemijos metu patekti į šalį buvo gana sudėtinga, tad vos tik atlaisvėjo kelionės sąlygos, susidėjau daiktus ir atskridau. Tiesa, nuo pandemijos pradžios tai pavyko tik po trečio bandymo, nes anksčiau visus skrydžius paskutinėmis sekundėmis vis atšaukdavo ir tekdavo rinktis kitas kryptis.

– Kuri šalis –  jūsų svajonė, tikslas, kurio dar nepavyko pasiekti? Kada ten patrauksite?

– Mongolija yra mūsų su vyru nuolatinis diskusijų objektas, todėl sakyčiau, kad ji. Prieš pandemiją nusprendėme nukelti kitam kartui, bet tas „kitas kartas“ pasirodė sudėtingas ir su dideliais suvaržymais dėl bandymo suvaldyti COVID-19. Todėl vis dar laukiame savo valandos. Dabar, kai matau, kad pasaulis vėl atsidaro, bandysiu ieškoti galimybių ten patekti per artimiausius metus.

– Kada maisto gamyba atsirado jūsų gyvenime ir kodėl?

– Nuo mažens man knietėjo ruošti maistą gamtoje: kepdavau bulves žarijose, dešreles ant pagaliuko, šašlykus ir kitokius patiekalus. Išvykose su draugais prie ežero visada ką nors kepu, rūkau, eksperimentuoju. Po truputį namuose pradėjo kauptis kepsninės, šašlykinės, rūkyklos, ketaus keptuvės ir dar velniai žino kokie tam reikalingi aksesuarai. Pomėgis virto manija. Visą laisvalaikį praleisdavau gamindamas, ieškodamas naujų receptų, skaitydamas knygas, naršydamas internete ir gliaudydamas maisto ruošimo virš gyvos ugnies paslaptis. Po truputį atsirado minčių užsiimti tuo ne tik laisvalaikiu, bet ir paversti pomėgį pragyvenimo šaltiniu. Taip hobis virto darbu, o darbas – hobiu.

– Ar sutinkate, kad sotus žmogus yra laimingas žmogus? Ar yra skirtumas, kiek laiko ir dėmesio skiriame tam, ką gaminame, kaip gaminame ir ką valgome?

– Sotus žmogus tikrai geriau jaučiasi nei alkanas, matyt, ir laimingesnis. Gaminti reikia su meile, kruopščiai, neskubant. Man tai – tarsi meditacija. Manau, ir maistas daug skanesnis, jei gamindami neužsiimame pašaliniais darbais. Ką valgyti? Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Žinoma, visada reikėtų stengtis maitintis sveikiau, nepiktnaudžiauti kalnu grietinės ir kibiru spirgų, bet ir nepulti į kraštutinumus ar vaikytis madingų dietų.

– Kas svarbiau maisto gaminimo procese – technika, žinios, suvokimas ar kūryba?

– Svarbu viskas, bet gaminimo procese naudojant vien tik techniką ir žinias niekada nejausime malonumo – tai bus tik monotoniškas, tylus, pilkas darbas. Vargu ar taip gaminant išvis kada nors atsiras noras kurti. Kūryba verčia mąstyti plačiau, skatina nesustoti, ieškoti, eksperimentuoti, atrasti. Net ir neturint pakankamai žinių, nemažai klystant, tai teikia malonumą. Kai viduje dega noras, žinios, suvokimas, technika – viskas anksčiau ar vėliau ateis. Visko yra išmokstama.

– Kokių klaidų dažniausiai daro žmones, ruošdami maistą virš gyvos ugnies? Ką jums, specialistui, ypač sunku matyti?

– Dažniausiai nesulaukiama, kada sudegs malkos ar įsidegs anglys. Per anksti pradėtas gaminti maistas apdega, įgauna kartumo, prisigeria nemalonaus kvapo. Jei gaminame tiesiogiai virš žarijų, būtina palaukti, kol jos visiškai pasidengs baltais pelenais. Kita dažna klaida – mėsa ant grotelių dedama tiesiai iš šaldytuvo. Kepsnys iš viršaus jau pradeda degti, o vidus vis dar žalias. Mėsą reikėtų pradėti kepti, kai ji sušyla iki kambario temperatūros. Didžiausias mitas, kad, prieš kepant barbekiu ar karštai rūkant, medžio malkeles reikia mirkyti vandenyje. Rūkimo procesas neprasideda tol, kol iš malkelės neišgaruoja vanduo. Žmonės gaišta laiką mirkydami, o vėliau laukdami, kol tas vanduo išgaruos...

– Ką labiausiai mėgstate gaminti? Ar yra kas nors, ko negalite, nenorite, net nebandote pagaminti?

– Skaniai pavalgyti mėgsta dauguma, bet man taip pat labai svarbus ir gaminimo procesas. Labiausiai mėgstu gaminti tiesiai virš žarijų, virš ugnies. Tuomet turi likti arti kepsninės ar laužo: mėsą apversti, žarijas papurenti, malkų užmesti – visada būna ką veikti. Jeigu minutę kitą ramu, negi praleisi progą tiesiog pažiūrėti ir pasimėgauti šokinėjančiais ugnies liežuviais? Turbūt nėra tokio patiekalo, kurio nenorėčiau gaminti – galbūt vienam ar kitam patiekalui pagaminti tiesiog nėra tinkamų sąlygų ar galimybių. Labiausiai man patinka eksperimentuoti, ieškoti kažko, ko dar niekas nebandė. Ne visada, žinoma, pavyksta, tačiau tai ir yra įdomiausia. Kai pagaliau lieki patenkintas rezultatais, didžiausias atlygis yra matyti, kaip žmonės naudoja tavo receptus, įsiklauso į tavo patarimus.

– Ne tik gaminate, bet ir rašote knygas. Išleidote jų jau tris – „Kristupo Krivicko BBQ užrašai“, „Ugnis šneka, dūmas šnibžda“, „Brolių Grilių pasakojimai“, iš kurių viena net išversta į anglų kalbą. Kas tai – noras dalytis tuo, ką žinote, perteikti kitiems savo pasaulėžiūrą?

– Kaip minėjau, geriausias atlygis yra matyti, kad žmonės sotūs ir patenkinti pasigaminę pagal mano receptą. Tai motyvuoja. Nors knygos paruošimas ir išleidimas yra ilgas, sudėtingas procesas, kartu labai įdomus ir kūrybingas. Visos trys knygos – tai daug kartų išbandytų ir ilgai tobulintų lauko virtuvės receptų knygos, iškeptos su vienu tikslu – atkreipti dėmesį, sudominti, įtraukti, užkerėti ir niekada nebepaleisti iš gyvos ugnies pasaulio.

– Sukūrėte net originalią barbekiu ir grilio tema programėlę. Kas tai?

– „KK BBQ užrašai“ yra nemokama ir analogų Lietuvoje neturinti programėlė. Parsisiuntę ją į savo mobilųjį įrenginį, vienoje vietoje turėsite koncentruotą informaciją beveik apie viską, kas susiję su maisto gamyba. Čia maisto mėgėjai ras spalvingomis fotografijomis ar vaizdo įrašais papildytų receptų. Programėlėje yra daug patarimų, pranešimų apie renginius, naudingų nuorodų į kulinarines laidas, maisto gaminimo grupes, interneto svetaines. Pristatomos ir mėsos, žuvies ir jūrų gėrybių, gurmaniškos maisto parduotuvės, akcijos, nuolaidos, geriausi pasiūlymai, prieskoniai, padažai, virtuvės reikmenys, griliai, rūkyklos ir t.t. Programėlė gyva – nuolat papildomi receptai, kita informacija, dažnai vykstantys žaidimai ir vertingi partnerių prizai suteikia galimybę nemokamai išbandyti įvairių produktų. Nemokamą programėlę galite atsisiųsti iš „Google Play“, „Apple Store“ ar tiesiog interneto adresu www.KKBBQuzrasai.lt.

Man patinka galvoti, kad barbekiu šefai, tarsi žyniai iš praeities, yra senų tradicijų sergėtojai.

– Jūsų šūkis: „BBQ – ne gaminimo, tai gyvenimo būdas.“ Kodėl taip manote? Ar tai galimybė bent trumpam stabtelėti, kai visi nuolatos bėgame?

– Tikrai taip, ir tiksliausiai tai apibūdina mano antros receptų knygos „Ugnis šneka, dūmas šnibžda“ įžanga: „Ugnis hipnotizuoja, priverčia mus susimąstyti... Laikas. Ar tikrai mes jo neturime? Su šiuolaikiniu beprotišku gyvenimo tempu, televizija, internetu, išmaniaisiais įrenginiais, negailestingai keičiasi įprasta, šimtmečiais nusistovėjusi tvarka, o praėjusio amžiaus pradžioje suklestėjusi greito maisto pramonė iš esmės pakeitė maisto vartojimo kultūrą. Šiandien bėgantis žmogus visada gali mėgautis prabanga (ar prakeiksmu?) valgyti vienas. Užsisakę kavinėje ar internetu, mes galime pasisotinti vos už keliolikos minučių. Man patinka galvoti, kad BBQ šefai, tarsi žyniai iš praeities, yra senų tradicijų sergėtojai. Suburkite aplink save šeimos narius, draugus, kolegas. Dalykitės ne tik puikiu, jūsų pačių pagamintu maistu, bet ir savo nuotaika, šiluma. Švęskite šventę, mėgaukitės bendrumo jausmu ir lai niekas jūsų namų nepalieka alkanas. Skleiskite nuoširdumo ir gėrio kupiną atmosferą ir pajusite, kaip gyva ugnis ir aromatingas dūmas padeda jums sukurti ypatingą bendravimo, vienybės ir supratingumo jausmą. Vieną iš tokių ypatingų popiečių, apsupti šeimos ir draugų, užsimerkite. Burnoje tirpstant mėsai gurkštelėkite šalto putojančio gėrimo, pajuskite ramybę ir harmoniją... Tai LAIMĖ. Ar mes turime laiko būti laimingi?"

„Trys pašiukai“ / K. Krivicko asm. archyvo nuotr.

Trys paršiukai

500 g stambiai pjaustytos kiaulienos šoninės be odos,

250 g kiaulienos šoninės juostelių,

200 g čoriso dešros riekelėmis,

kiaulienos prieskonių.

Šiaurės Karolinos barbekiu padažui:

120 ml obuolių acto,

½ šaukšto medaus,

1 šaukšto aitriųjų paprikų dribsnių,

½ šaukšto juodųjų pipirų,

mažo žiupsnelio druskos.

Viską sumaišykite. Galima naudoti iškarto, bet skaniau – po 12 valandų.

Šoninės gabaliukus įtrinkite prieskoniais, čoriso dešros riekeles dėkite ant šoninės abiejų pusių ir vyniokite į keletą šoninės juostelių. Kepkite 130 °C temperatūroje netiesioginėje kaitroje su trupučiu dūmo apie 1 val. iki vidinės 80°C temperatūros. Apskrudinkite po 2 min. kiekvieną pusę tiesiogiai virš žarijų. Supjaustykite ir pilkite ant viršaus padažą.

„Plonas mėsainis“ / K. Krivicko asm. archyvo nuotr.

Plonas mėsainis

Dviem mėsainiams:

200 g brandintos maltos jautienos,

100 g tarkuoto fermentinio sūrio,

4 griežinėlių didelio pomidoro,

2 salotos lapų,

6 „Fazer Street Food“ avižinės poliarinės duonelių su bulvėmis,

druskos,

juodųjų pipirų.

Maltą jautieną pagardinkite druska ir šviežiai maltais pipirais, išminkykite. Suformuokite keturis plonus mėsos paplotėlius po 50 g, guldykite ant aliejumi pateptos lentelės ir pusvalandžiui palikite šaldymo kameroje. Kepkite ant grotelių virš žarijų 180 °C temperatūroje 2 min., mentele atsargiai, kad nesuplyštų, verskite ant kitos pusės, kiekvieną paplotėlį gausiai pabarstykite tarkuotu sūriu. Kepkite dar 2 min. uždaroje kepsninėje arba pridengę paplotėlius geležiniu dubeniu, kad išsilydytų sūris. Duoneles lengvai paskrudinkite virš žarijų ir darykite mėsainį: duonelė, salotos lapas, mėsos paplotėlis su sūriu, pomidoro griežinėlis, duonelė, mėsos paplotėlis su sūriu, pomidoro griežinėlis, duonelė... Nieko nelaukę suleiskite dantis į šį daugiasluoksnį, sultingą, pomidorų sultimis ir sūriu varvantį mėsainį.

„Iberico kiaulės papilvė ant iešmo“ / K. Krivicko asm. archyvo nuotr.

Iberico kiaulės papilvė ant iešmo

Papilvės, supjaustyta juostelėmis,

druskos,

pipirų,

ridikų, svogūnų laiškų, krapų su grietine,

puodynės virtų bulvių su krapais.

Pagardintas druska ir pipirais mėsos juosteles vingiais verkite ant iešmų. Net nebandykite kepti tiesiogiai virš žarijų – vos tik riebaliukas sušils ir pradės varvėti, jūsų kepsninė pavirs į Joninių laužą. Jeigu bandysite gudrauti ir kepti uždaroje kepsninėje – tada jau nebeatidarinėkite, kol nesibaigs pirolizė. Mėsos vis tiek išgelbėti nepavyks, bet pagailėkite savo blakstienų ir antakių (geriausiu atveju). Kepkite netiesioginėje kaitroje ir būtinai naudokite vandens vonelę riebalams surinkti. Kepsninės temperatūra turėtų būti 110–120 °C. Guldykite iešmelius ant grotelių, kepkite apie 1 val. netiesioginėje kaitroje su vandens vonele, tada pakelkite temperatūrą iki 220 °C ir apskrudinkite. Jeigu temperatūra nepakyla (per mažai anglių, antro ar trečio kepimo anglys, nekokybiškos anglys, velnias žino, ką pridarėte, kad ji nekyla), tada po valandos kepimo žemoje temperatūroje išimkite deflektorius, vonelę. Žarijos turi būti gerai įsidegusios, visiškai pasidengusios baltais pelenais. Apatinė sklendė uždaryta, kepsninės dangtis atviras. Skrudinkite po porą minučių, po 2–3 iešmelius vienu metu. Nuolat vartykite, perkelkite, neleiskite mėsai būti ugnies liežuviuose, nes to rezultatas – pajuodusi mėsa, nemalonus kvapas, kartumas. Nesudeginkite ir iberico papilvė tirps jūsų burnoje. Nepamirškite gaivių ridikų salotų ir virtų šviežių bulvių.

„Kalakutienos iešmeliai su tortilijų vamzdeliais“ / K. Krivicko asm. archyvo nuotr.

Kalakutienos iešmeliai su tortilijų vamzdeliais

600 g kalakuto šlaunies be kaulo,

5 šaukštai sojų padažo,

1 šaukštelis druskos,

3 skiltelės trinto česnako,

1 šaukštelis maltų juodųjų pipirų.

Tortilijų vamzdeliams:

4 tortilijų su įvairiais grūdais,

6 šaukštų alyvuogių aliejaus,

4 šaukštų kapotų petražolių,

žiupsnelio druskos.

Nuo kalakuto šlaunies nurėžkite kas nereikalinga – riebalus ir plėves.

Paruoškite marinatą. Mėsą supjaustykite nedideliais gabaliukais ir marinuokite porą valandų. Verkite ant iešmelių ir vartydami kepkite virš žarijų 180–200 °C temperatūroje 10–15 minučių.

Tortilijas, kad geriau susisuktų, šiek tiek pašildykite. Ant kiekvienos po lygiai tepkite aliejų sumaišytą su petražolėmis ir druska, susukite į vamzdelį ir kepkite virš žarijų 180–200 °C temperatūroje 3–4 min., apskrudindami iš visų pusių.

Viską patiekite su ridikais, gražgarste. Iešmelius apšlakstykite alyvuogių aliejumi, citrinos sultimis.

Anties krūtinėlė su mangų padažu / K. Krivicko asm. archyvo nuotr.

Parūkyta, vėliau apskrudinta anties krūtinėlė su mangų padažu

Anties krūtinėlės,

druskos (aš naudojau su citrina ir čiobreliais),

juodųjų pipirų.

Mango padažui:

1 prinokusio mango,

1 šaukšto obuolių acto,

1 šaukšto žuvies padažo,

1 šaukšto sojų padažo,

¼ stiklinės kokosų pieno,

1 šaukšto saldaus aitriųjų paprikų padažo,

1 šaukšto rudojo cukraus,

3 skiltelių česnako,

1 aitriosios paprikos be sėklų,

1 žaliosios citrinos sulčių.

Aštrumą, saldumą ir rūgštumą galite reguliuoti pagal save dėdami truputį daugiau ar mažiau aitriųjų paprikų, česnako, cukraus ir žaliosios citrinos sulčių. Viską sutrinkite su trintuvu, bet ne iki vientisos masės – truputį gabaliukų palikite. Krūtinėlės odą aštriu peiliu įpjaukite skersai ir išilgai, pabarstykite druska, pipirais. Kepsninę įkaitinkite iki 110°C, užmeskite romo statinės kaladėlę ir netiesioginėje kaitroje, su vandens vonele, parūkykite krūtinėlę oda į viršų apie 20 min. iki 40 °C vidinės temperatūros. Kol kepsninę ruošite tiesioginiam kepimui ir pragaro karščiui, krūtinėlę suvyniokite į foliją, kad neatšaltų. Jeigu turite, naudokite ketaus groteles. Anglims įkaitus iki raudonumo (temperatūra apie 200–250 °C) krūtinėlę išvyniokite iš folijos ir apskrudinkite abi puses po minutę. Atsargiai – bus ugnies! Vidinė krūtinėlės temperatūra turi būti apie 55 °C. Neišsigąskite odelės riebaliuko. Jis toks skanus ir tirpsta burnoje, kad pradeda tirpti net kojos.

*Jeigu šildant netiesioginėje kaitroje krūtinėlės vidinė temperatūra netyčia šiek tiek per daug pakilo, nevyniokite į foliją, kol ruošiate kepsninę grilinti.

*Jeigu pasisekė ir krūtinėlės liko, šaltą supjaustykite labai plonai.

Šparaginės pupelės šoninėje / K. Krivicko asm. archyvo nuotr.

Šparaginės pupelės šoninėje

7 šparaginių pupelės vienai šoninės juostelei.

Pupeles nuplaukite, nupjaustykite galiukus ir standžiai vyniokite į šoninės juosteles. Rūkykite apie valandą 110 °C temperatūroje, o pabaigai – 5–10 min. apskrudinkite virš žarijų.

– Ar net per atostogas reikėtų riboti virtualiojoje erdvėje praleidžiamą laiką? Kokio amžiaus vaikui koks laikas gali būti leidžiamas?

– Bendra rekomendacija yra, kad vaikai turėtų kuo vėliau pradėti naudotis išmaniaisiais įrenginiais ir internetu. Ikimokyklinio amžiaus vaikai turėtų naudotis išmaniaisiais prietaisais tik kartu su tėvais. Dėl savo dar nedidelės patirties vaikams gali būti sunku nuspręsti, kaip elgtis, iškilus netikėtumui virtualiojoje erdvėje. Mažų vaikų tėvai turėtų matyti, kaip vaikas naudojasi įrenginiais ir ką veikia internete.

Mokslininkai ir gydytojai yra nustatę rekomenduojamą laisvalaikio praleidimo laiką prie ekranų pagal vaikų amžių. Vaikai iki dvejų metų apskritai neturėtų naudotis įrenginiais su ekranais, 2–5 metų vaikai prie ekranų per dieną neturėtų praleisti daugiau nei pusvalandį, 6–12 metų vaikai – ne daugiau nei valandą, 12–17 metų vaikai – iki dviejų valandų.

– Kodėl ir kokių taisyklių vaikams ir paaugliams būtina laikytis virtualiojoje erdvėje? Apie ką tėvai turėtų su jais kalbėti?

– Vaikams pradedant naudotis išmaniaisiais įrenginiais ir internetu, itin svarbu, kad tėvai pasikalbėtų apie galimas grėsmes ir kaip išlikti saugiam. Vieno pokalbio gali neužtekti. Svarbu nuolat su vaikais kalbėti apie tai, kas vyksta jų realiame gyvenime ir ką jie veikia ar su kuo susiduria virtualiajame.

Pavojai, apie kuriuos svarbu su vaikais pasikalbėti: asmeninės informacijos ir duomenų atskleidimas, amžiaus neatitinkantis, žalingas turinys, internetinės patyčios ir smurtas, nuogo kūno vaizdų siuntimas, bendravimas su nepažįstamais. Prieš naudojantis įrenginiais ir internetu, rekomenduojama sudaryti šeimos susitarimus, kuriuose būtų numatyta – kada, kiek ir kur išmaniaisiais įrenginiais galima naudotis. Svarbu, kad vaikai žinotų, jog, susidūrę su netinkama informacija ar elgesiu, jie gali kreiptis pagalbos į patikimus suaugusiuosius.

– Kokią informaciją ypač pavojinga atskleisti virtualiojoje erdvėje? Kuo vaikai neturėtų dalytis tiek su pažįstamais, tiek su nepažįstamais?

– Vaikams ir paaugliams saugu internete bendrauti tik su pažįstamais ir jiems žinomais žmonėmis. Mažesni vaikai neturėtų bendrauti su nepažįstamais. Jei paaugliai nori bendrauti su naujais pažįstamais, su kuriais, pavyzdžiui, susipažino žaisdami kompiuterinį žaidimą, svarbu, kad apie tai papasakotų tėvams. Bendraujant saugiausia naudoti slapyvardį. Pavojinga atskleisti adresą, gimimo datą, slaptažodžius ir pan. Nesaugu vaikams ir paaugliams dalytis su nepažįstamaisiais asmeninėmis nuotraukomis ir vaizdo įrašais, kuriuose matomas pats vaikas.

– Kaip elgtis vaikui, jei virtualiojoje erdvėje jis kalbinamas nepažįstamo suaugusio žmogaus ar vaiko?

– Svarbu, kad vaikai ir paaugliai pasakytų apie tai suaugusiesiems. Mažiems vaikams saugu bendrauti tik su jiems ir jų šeimai realiai pažįstamais asmenimis, šeimos nariais. Su paaugliais turi būti aptarta, kokiais kanalais ir su kuo bendrauti saugu, kad apie nepažįstamo žmogaus kalbinimą jie papasakotų suaugusiesiems ir kartu nutartų, ar su tuo žmogumi toliau bendrauti yra saugu.

– Vasarą, kai mažiau tėvų kontrolės, padaugėja ir patyčių virtualiojoje erdvėje. Ką vaikai apie tai turėtų žinoti? Kaip elgtis su tuo susidūrus?

– Labai svarbu, kad vaikai ir paaugliai žinotų ir suprastų, kas yra patyčios – netinkamas elgesys, kai šaipomasi iš kito, jis žeminamas, pravardžiuojamas, išjuokiamas žodžiais, paveikslėliais ar vaizdo įrašais. Jei vaikas patiria patyčias ar mato, kad skriaudžiamas kitas vaikas, svarbu, kad jis galėtų kreiptis pagalbos į patikimą suaugusįjį ir pranešti apie patirtą ar pastebėtą netinkamą elgesį. Taip pat svarbu, kad pats vaikas nesityčiotų iš kitų.

– Kaip vaikai turėtų elgtis susidūrę su neigiama informacija virtualiojoje erdvėje: pornografiniu turiniu, smurtu prieš kitą žmogų ar gyvūnus, vaiko amžiaus neatitinkančia informacija?

– Reikėtų pasikalbėti su vaikais ir paaugliais, kad, susidūrę su bet kokia trikdančia, nejaukumą, baimę ar šleikštulį keliančia informacija, jie pasidalytų informacija apie tai su patikimais suaugusiaisiais. Kad vaikai ir paaugliai jaustųsi galintys apie viską kalbėti su tėvais ar globėjais, reikia nuolat skirti laiko pokalbiams su vaikais, išklausyti, kai jie kreipiasi dėl jiems nerimą keliančio dalyko ar tiesiog nori pasidalyti įspūdžiais. Taip vaikai išmoksta, kad jų patyrimai ir nuomonė suaugusiesiems yra svarbi ir padidėja tikimybė, kad, patekę į nemalonią situaciją ar problemą, jie kreipsis į suaugusiuosius pagalbos.

– Kokia gali būti neigiamos informacijos žala vaikui?

– Vaikai ir paaugliai, susidūrę su neigiama informacija ar pavojinga situacija, gali jausti nerimą, baimę, gėdą, gali užsisklęsti ar atsiriboti, jiems gali būti sunkiau susikaupti, atlikti įprastas kasdienes veiklas. Taip pat vaikams gali būti sunku laikytis taisyklių ir susitarimų, jie gali pradėti netinkamai elgtis. Jei suaugusieji pastebi pakitusią vaiko savijautą ar elgesį, turėtų susirūpinti ir pasidomėti, kas vaikui kelia nerimą, ar kas nutiko.

Kai vaikai išklausomi, padrąsinami, kai jais tikima, tuomet jie supranta, kad verta kreiptis į suaugusiuosius.

– Vaikai ne visada linkę atskleisti tėvams tai, ką pamatė ar išgirdo, nes baiminasi, kad gali būti išbarti ar jiems apskritai uždrausta naudotis kompiuteriu. Gal tėvai turėtų į kažkokius vaiko elgesio pasikeitimus atkreipti dėmesį?

– Jeigu tėvai pastebi pasikeitusią vaiko ir paauglio savijautą, neramumą, išsiblaškymą ar prislėgtą nuotaiką, tėvai turėtų nuoširdžiai pasiteirauti, kas įvyko vaiko gyvenime, kokių rūpesčių jis turi. Svarbu suaugusiesiems kalbėtis su vaikais ir paaugliais kuo ramiau, siekiant suprasti vaikų situaciją ir savijautą. Svarbu neskubėti barti ar kritikuoti, išgirdus apie problemą. Kai vaikai išklausomi, padrąsinami, kai jais tikima, tuomet jie supranta, kad verta kreiptis į suaugusiuosius.

– Ar vaiko ir paauglio naudojamuose įrenginiuose turi būti įdiegtos saugumo ir turinio kontrolės programos?

– Vaikų ir paauglių naudojamuose įrenginiuose turėtų būti įdiegtos saugumo ir turinio kontrolės programos, atsižvelgiant į amžių. Vaikai ir paaugliai turėtų naudotis tik tomis programėlėmis ir socialiniais tinklais, žaisti žaidimus, kurie atitinka jų amžių. Įdiegiant saugumo ir kontrolės programas, svarbu pasikalbėti su vaiku, paaiškinti, kokios ir kodėl programos diegiamos.

– Papasakokite apie save iki Italijos – kokia jūsų asmeninė ir profesinė istorija?

– Mano profesinis kelias Lietuvoje prasidėjo mokyklos ir studijų Vilniaus universitete metais. Studijavau verslo vadybą ir administravimą. Nuo šešiolikos metų prisiliečiau prie įvairiausių darbų: buvau reklamos mergaitė, batų pardavėja, stomatologinių prekių platintoja, konsultantė banke. Palaipsniui perėjau prie rimtesnės atsakomybės reikalaujančių pareigų: dirbau virtuvės baldų įmonėje pardavimo vadybininke, netradicinės reklamos agentūroje buvau atsakinga už personalo valdymą ir administracinius klausimus.

Tuomet subūriau beveik 400 žmonių komandą, dirbusių reklamos projektuose. Rūpinausi atrankų etapu, motyvacijos, kontrolės procesais. Per penkerius metus išaugusi savo kėdę, norėjau judėti toliau ir įkūriau netradicinės reklamos agentūrą „TOTEM promo“.

Po beveik devynerių metų sėkmingo agentūros vystymo ir bendradarbiavimo su didžiausiais tarptautiniais prekių ženklais, perleidau įmonės vairą patikimoms rankoms, tolesniam sėkmingam augimui ir klestėjimui. Tada pradėjau rašyti naują savo gyvenimo knygos tomą baltame lape. Tame lape nuo pamatų statausi savo naują gyvenimo pilį. Tai darau be didelių pažinčių rato, be žinomumo, be pripažinimo, o su sukaupta patirtimi, pasitikėjimu ir galva ant pečių. Visada vadovaujuosi šūkiu: „Kai darai, tai pasidaro.“ Tad tikiu, kad ir Italijoje tas pats šūkis mane ves į priekį ir po kelerių metų galėsiu papasakoti dar vieną asmeninės sėkmės istoriją.

Meilė padėjo priimti galutinį sprendimą ir pajudėti iš Lietuvos. Bet pagrindinė priežastis buvo, sakyčiau, tiesiog poreikis kažką keisti gyvenime.

– Esate vadinamoji meilės emigrantė?

– Ir taip, ir ne. Iš tikrųjų meilė padėjo priimti galutinį sprendimą ir pajudėti iš Lietuvos. Bet pagrindinė priežastis buvo, sakyčiau, tiesiog poreikis kažką keisti gyvenime. Meilė man padėjo apsispręsti vykti į Italiją, o ne kažkur kitur, ar viską mesti ir metus keliauti po pasaulį. Taip, meilės yra daug, bet tai nebuvo pagrindinis akstinas.

– Daug meilės žmogui ar meilės Italijai?

– Geras klausimas. Taip, Italiją mylėjau jau seniai, bet tai nebuvo šalis, be kurios negalėčiau gyventi. Visada sakiau, kad gyvensiu tik Lietuvoje ir mano vyras bus tik lietuvis. Esu Lietuvos patriotė, daug metų šokau tautinius šokius. Sakydavau: pakeliauti – gerai, Italija – gerai, pasaulis – gerai, bet gyvenimas – Lietuvoje. Tad nebuvo taip, kad viskas, metu viską ir išvažiuoju į Italiją. Tačiau buvo žmogus, kuris tokį žingsnį paskatino. Mano vyras Gianluca – italas. Jei jis būtų portugalas, gal būčiau Portugalijoje, nežinau. Tikrai specialiai italo ir Italijos neieškojau. Bet taip įvyko, kad atsidūriau mylimoje šalyje su mylimu vyru.

Požiūris: „Sakyčiau, man tikroji Italija tik dabar atsiskleidžia savo spalvomis ir įdomybėmis ir esu atvira tai priimti“, – sako S.Normantaitė / S. Normantaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Tačiau jūs su Italija jau buvote pažįstama ir buvote ją pamėgusi?

– Taip. Po Italiją jau ne kartą keliavau. Bet ne tik po Italiją, nes keliauti visada labai mėgau – esu aplankiusi gal 35 pasaulio šalis – nuo egzotiškų iki Baltijos šalių. Bet Italija buvo ta, į kurią visą laiką norėjosi grįžti: gana nebrangūs ir netolimi skrydžiai, puikus klimatas, yra ką pamatyti ir pan. Taip, tai man buvo mylima šalis, bet taip pat mylima ir Ispanija, ir Portugalija, visos Pietų šalys.

– Ar skiriasi Italija turisto akimis ir ta, kurią pažįstate dabar?

– Žinokite, ji man pagražėjo. Nes turiu galimybę prisiliesti prie santykių, žmonių, prie bendravimo, kultūros, tradicijų. Ji dar iki šiol mane stebina, bet žavingai, italų nuoširdumas, gebėjimas bendrauti, atvirumas, gerumas, atsipalaidavimas.

Žiūrint turisto akimis, viskas gražu, atvirukai, paveikslėliai. Paveikslėliai niekur nedingo, tik matymo kampų daugiau atsirado. Keliauji ne ten, kur turistai, o ten, kur keliauja ir atostogauja vietiniai. Vaizdų vis daugėja ir jie vis gražėja – tiek kalbant apie geografinę padėtį, tiek apie vidinį, kultūrinį gyvenimą. Sakyčiau, tikroji Italija man tik dabar atsiskleidžia savo spalvomis ir įdomybėmis ir esu atvira tai priimti.

Taip, yra ir niuansų, dalykų, kurie ne tokie žavūs, pavyzdžiui, biurokratija, paštas, kurjeriai, kurių turi sėdėdamas namuose laukti tris dienas ir neaišku, ar tau atveš siuntą. Bet ir jie šalies žavesio nesumažina.

– Ar Italijoje kitatautis gali tapti savas?

– Man atrodo, kad man dar per anksti kalbėti, bet jaučiuosi gana sava. Italai kitataučius, manau, tikrai priima atviromis rankomis. Gal darbo aplinkoje sudėtingiau, bet taip yra daugiausia dėl kalbos, nes išmokti kalbėti rišlia italų kalba irgi reikia laiko. Bet tai nėra apie neįsileidimą. Jie gana tolerantiški ir netgi, sakyčiau, su pagarba žiūri į užsienietį. Tiesa, aš galiu kalbėti tik apie savo aplinką. Kai stengiesi, mokaisi jų kalbą, domiesi jais ir jų gyvenimu, jie tau atgal duoda tą patį. Bet jeigu eitum ranką ištiesęs, kaip ir daugelyje šalių, į tave žiūrėtų kreiviau.

Manau, kad integruotis galima, jie yra gana atviri – tiek šeimose, tiek visuomenėje. Net, sakyčiau, tikrai didelėmis akimis į užsieniečius žiūri, nes patys yra mažai keliaujantys po pasaulį. Kad tu keliauji, išmokai jų kalbą – tai jiems yra kažkas tokio.

– Kalbama, kad italų vyrai yra mamyčiukai, iki 30-ies ar net ilgiau gyvenantys, kaip sakoma, prie mamos. Ar tai tiesa?

– Tiesa. Tarkim, mano vyras išėjo iš tėvų namų 35-erių. Italų požiūriu, jis išėjo labai anksti. Jo pusbrolis, kuriam 33 metai, neseniai įsigijo savo būstą, tėvai rauda, kaip anksti vaikas išeina iš namų, kaip jis susitvarkys, kas jam valgyti padarys...

Italų vyrų atitrūkimas nuo mamos yra labai ilgas procesas. Kartais net 60-mečiai dar gyvena su mama. Neseniai savaitgalį lankėme draugą kalnuose, kuriam yra gal 54-eri, bet jis vis dar gyvena pas tėvus. Jis nenori kurti šeimos, nes jam patogu taip, kaip yra dabar: tėvai apmoka visas sąskaitas, mama išlygina marškinius, pakedena pagalves, nereikia sukti dėl nieko galvos. Jo vienintelis tikslas – kuo daugiau pakeliauti po pasaulį.

Nors, sakyčiau, mano vyras yra ne mamyčiukas, bet vis tiek tėvus jis paliko gana vėlai. Lietuvoje juk aštuoniolika metų sukako -– durys atidarytos ir, vaikeli, nerk į gyvenimą.

Permainos: Keliaujant po Italiją, puikių jos vaizdų vis daugėja ir jie vis gražėja – tiek kalbant apie geografinę padėtį, tiek apie vidinį, kultūrinį gyvenimą / S. Normantaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Italai visą laiką garsėjo, kad jiems šeima yra labai didelė vertybė. Net vaikų namų pas juos nėra, nes nėra niekieno vaikų?

– Taip. Čia yra geroji šios situacijos pusė. Nes šeima jiems yra svarbiausia. Ne draugai, ne pažįstami – šeima. Net per atostogas dauguma italų važiuoja į kalnus ar prie jūros, bet kodėl? Susitikti su savo šeima, gimine, pusbroliais. Jie metai iš metų važiuoja į tą patį pliažą, susitinka su savo familija, bendrauja. Ne su draugais, pažįstamais. Jiems kaip oras yra svarbus bendravimas su savais. Jeigu kas nors atsitinka, skambina artimiausiam. Net ir pusbroliai, pusseserės, tetos, dėdės yra labai įsitraukę į kiekvieno giminės nario gyvenimą. Taip, čia šeimos institutas yra labai svarbus ir meilė vaikams yra nuostabi. Nors pati dar neturiu vaikų, bet matau, kaip jie bendrauja su vaikais, ir suprantu, kad man dar mokytis ir mokytis.

– Šiek tiek pagyvenus Italijoje ir pramokusi kalbos, ėmėtės veiklos ir žingsnių į verslą?

– Taip, po truputį. Pasitraukus iš verslo Lietuvoje, kurį laiką norėjosi atostogų ir pertraukos, kad galėčiau susidėlioti mintis, kur ir kokį naują lapą atversti. Atvykus į Italiją COVID-19 viską dar paredagavo, tad turėjau puikaus laiko poilsiui ir italų kalbai. Paskui metus laiko atstovavau vienam lietuviškam prekės ženklui Italijoje, kuris norėjo pabandyti įeiti į šios šalies rinką. Išmokome daug pamokų, kokių namų darbų nepadarėme, ir dabar šį projektą  šiek tiek pristabdėme.

Kadangi vėl atsirado laiko, ėmiau galvoti, ką noriu veikti toliau. Norėjau neprarasti ryšio su Lietuva, kad ji būtų ir mano galvoje, ir darbuose. Reikėjo rasti sinergiją. Vienas planas buvo konsultuoti lietuviškus verslus, norinčius ateiti į Italijos rinką. Kitas, kuris tapo mano projektu-hobiu, – tinklalapis labasitalia.com – konsultacijos lietuviams keliaujantiems Italijoje: kur keliauti, ką pamatyti, paragauti, kaip pažinti Italiją. Ši šalis iš tiesų yra labai didelė ir įvairi, mano patirtis rodo, kad reikia viso gyvenimo jai pažinti ir suprasti. Kadangi aš ją jau šiek tiek pažįstu – daugiau nei standartinis lietuvių keliautojas , – pagalvojau, kad galiu savo žiniomis dalytis su tautiečiais. Juo labiau kad bendrauti man patinka, tad toks darbas būtų ir darbas, ir malonumas.

Paskatino tuo užsiimti ir šimtai užklausų iš draugų, draugų draugų, buvusių kolegų: „Labas, Salomėja, matau, kad sekasi puikiai, gal gali patarti?..“, „Labas Salomėja, tu žinai apie Italiją, gal gali rekomenduoti...“ Lavina klausimų ir sugeneravo mintį pradėti šį projektą. Dabar labiausiai džiugina, kad žmonės keliauja, jiems įdomu, kad jie nori pažinti šalį ir per mano matymo prizmę.

– Kiek jūs sugebėjote per trejus metus pažinti pati? Ar manote, kad jau turite pakankamai žinių, ar galite greičiau rasti informacijos?

– Iš 20 Italijos regionų esu apkeliavusi septyniolika. Ar kiekvieną regioną pažįstu kaip penkis pirštus? Tikrai ne. Milaną jau daugiau pažįstu, nes čia gyvenu. Bet ar pažįstu irgi kaip penkis pirštus? Irgi ne. Tad, natūralu, naudojuosi ir paieškų sistemomis. Moku italų kalbą, o daugiausia informacijos apie Italiją yra būtent italų kalba, ir žinau, kur ieškoti ir kaip ieškoti. Tačiau ir savų žinių jau turiu pakankamai nemenką bagažą, nes mes nuolatos keliaujame. Mūsų savaitgaliai yra ne prie televizoriaus, bet vis naujose patirtyse – levandų laukuose, vynuogynuose, kalnuose, miestuose ir miesteliuose.

Suplanuoti kelionę užtrunka nemažai laiko. Tad žmonės gali dirbti savo darbus, o aš galiu tai padaryti už juos ir uždirbti pinigų. Juk ir dantų nesitaisome patys – patikime tai specialistams, tiems, kurie supranta, ką daro.

Mano pirmas klausimas žmogui, kuris į mane kreipiasi: ar jums patinka planuoti keliones?

Jeigu patinka ir jis turi tam laiko, tikrai nenoriu atimti iš jo to džiaugsmo, nes žinau, kad daliai žmonių kelionių planavimas jau yra atostogos. Net psichologų yra nustatyta, kad atostogos prasideda nuo jų planavimo – planuojant smegenys jau ilsisi, jei tai nekelia streso. Tokiam žmogui galiu padėti keliomis rekomendacijomis, nuorodomis ar nukreipimais. Bet jeigu žmogus tikrai neturi laiko ir nepatinka planuoti, – aš atvira ir laukiu išskėstomis rankomis, kad galėčiau padėti.

Rezultatas: geriau pažinusi Italiją, S. Normantaitė šią šalį dar labiau pamilo / S. Normantaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie būtų jūsų pagrindiniai patarimai žmogui, kuris planuoja važiuoti į Italiją?

– Mano pirmas patarimas būtų ramiai atsisėsti ir pagalvoti, kokių atostogų norisi: lėtų, greitų, prie jūros ar ežerų, ar norisi architektūros, o gal maisto?.. Išgirsti save.

Kitas patarimas – pagalvoti, kur jau buvote ir kur dar norėtumėte nuvykti. Jeigu jau aplankėte dešimt regionų, gal reikėtų pasirinkti kitą? Ar norėtumėte sugrįžti į kurį nors?

Trečias dalykas – pradėti planuoti kelionę rekomenduočiau likus bent jau trims mėnesiams iki atostogų. iš pradžių susižiūrėti skrydžius, nes trys mėnesiai iki kelionės yra geriausios jų kainos.

Dar patarčiau apsvarstyti, ar tikrai norite į Italiją keliauti liepą–rugpjūtį. Kodėl? Šiuo laikotarpiu italai dažniausiai mėgsta atostogauti ir kainos sezono metu yra gerokai didesnės. Bet jeigu mėgstate būti tarp gausybės žmonių, o finansinės galimybės nevaržo – kodėl nepasimėgauti?

Taip pat nereikėtų bijoti atostogų Italijoje šaltuoju periodu. Taip, lietuvaičiai visą laiką ištroškę šilumos. Didelės šilumos žiemą Italijoje ne visada bus, bet saulės – tikrai. Pas mus labai daug saulėtų dienų. Tad net žiemą galite sėsti į lėktuvą, atskristi savaitgaliui ir pasinerti į nuotykį.

Dar vienas praktinių patarimų – nesistenkite aprėpti daug. Per dvi atostogų savaites pamatyti visos Italijos neįmanoma. Dažnai mažiau yra daugiau. Ne be reikalo italai patys neskuba – jie išjaučia, išbūna. Mes gyvename bėgime, tad bent per atostogas leiskite sau pabūti. Pasėdėti ir pažiūrėti į kraštovaizdį yra didesnė vertė, negu praleisti penkias valandas autostradoje, kad tik daugiau užsidėtumėte varnelių. Pabandykite išmokti keliauti lėtai.

Daugiau bendraukite, šypsokitės, sveikinkitės, nebijokite bendrauti su italais. Nors ir nemokate italų kalbos, o jie nemoka angliškai, bet iš jų tikrai gausite geriausių patarimų, kur nuvykti, kokį vynuogyną aplankyti, kokio maisto paragauti.

– Sakėte: „Pas mus labai daug saulėtų dienų.“ Jūs jau sakote „mes“ kalbėdama apie Italiją?

– Taip, sakau mes, nes gyvenu čia. Esu lietuvaitė, mylinti Lietuvą, ir visada tokia liksiu, bet dabar čia mano namai, čia mano vyras, čia mano gyvenimas, čia mano rutina. Kartais, kai skrendu į Lietuvą ar iš Lietuvos į Italiją, man pačiai tas klausimas kyla: kur yra namo? Aš turiu dvejus namus – toks mano atsakymas sau.

– Vadinasi, vieną dieną gal pasakysite, kad grįžtate?

– Niekada nesakau niekada. Kol kas tokio plano ir tokių norų neturiu. Kol kas man čia labai gerai, saulė, nors ir kaitri, bet džiugina, jaučiuosi laimingesnė visomis prasmėmis. Bet tai gal labiau dėl gyvenimo pokyčio nei dėl saulės ar Italijos. Negaliu sakyti, kad Italija apvertė gyvenimą – pokytis apvertė gyvenimą.

Pamatė ir neatsispyrė

Jau aštuoniolika metų dalmatinus auginanti Dalia Mudėnienė pasakoja pirmąjį šios veislės šunį įsigijusi 2004 m., galima sakyti, atsitiktinai. „Mes ieškojome pinčerio, bet Lietuvoje tuo metu buvo tik arba dideli dobermanai, arba nykštukiniai pinčeriai. Aš norėjau vidutinio dydžio šuns. Kadangi pageidaujamo pinčerio neradome, akys užkliuvo už skelbimo, kad Vilniuje parduodami dalmatinų veislės šuniukai. Nuvažiavome pažiūrėti ir jie mane tiesiog užbūrė. Viena kalytė prie manęs pribėgo, pradėjo nosį laižyti, tad išvažiavau aš jau su šunyte ant rankų, – pasakoja Dalia. – Paskui nebenorėjau jokios kitos veislės šuns. Ir galiu pasakyti, kad daugumai dalmatinų augintojų taip atsitinka – kai jie praranda savo bičiulį, vėl ieško būtent šios veislės šuns.“

Kai savo ilgametės taškuotos draugės neteko, moteris kurį laiką labai sielvartavo. Tačiau gyvenimo be dalmatino jau neįsivaizdavo, todėl po mėnesio pradėjo ieškoti naujo šuniuko. Rado kalytę, kuri buvo gimusi  tą pačią dieną, kai pirmoji augintinė iškeliavo, – tai buvo tarsi kažkoks ženklas. Dar ir labai gražų šuniuką pamatė, kuriam buvo labai sunku atsispirti. Atsitiko taip, kad nusipirko ir vieną, ir kitą. Tad šiuo metu jos namuose gyvena dalmatinų porelė – Rastis ir Cypla.

Kai šuniukai paaugo ir prasidėjo vestuviniai šokiai ir dainos, nusprendė: kodėl nepabandžius jų veisti? Taip atsirado veislynas „Margulio sapnas“. Pirma veislyno vada buvo labai nusisekusi, neseniai turėjo antrą vadą, kurios visi šuniukai taip pat iškeliavo pas naujus šeimininkus.

„Žinoma, veisimas – daug rūpesčių, bet ir labai daug gerų emocijų, daug džiaugsmo. Kadangi aš šunis labai myliu, tai man labai prie širdies tokia veikla“, – sako Dalia.

Turi žinoti, kas šeimininkas

Dalmatinai, anot pašnekovės, – ypatingi šunys. Savo intelektu jie yra  žmogiškiausi. „Mano tėtė, vyresnio amžiaus žmogus, sako: na, tie tavo šunys tai tokie sužmogėję, su jais ir pasikalbėti galima. Iš tiesų jie tokie ir yra – kompanionai, visada prie žmogaus. Jei turi dalmatiną, jis visada bus su tavimi, nebus taip, kad tu pabėgsi kažkur į kambarį, užsidarysi, – tada jie krapštys duris ir galiausiai vis tiek įsitaisys prie tavęs, ten, kur leisi. Aš tai leidžiu jiems visur, nes man šuo yra šeimos narys.“

Sklinda gandai, kad dalmatinus sunku dresuoti. D.Mudėnienės teigimu, taip nutinka tiems, kurie įsigyja šunį ne veislyne, o iš daugintojų. Mat dalis šuniukų būna visiškai kurti, dalis jų negirdi viena ausimi, o daugintojai šių dalykų tikrai netikrina ir apie tai pirkėjų neinformuoja. Tad savaime suprantama, kad neprigirdintis ar visiškai negirdintis šuniukas nevykdo jokių komandų, nes jis jų nesupranta.

Tradicija: D. Mudėnienės teigimu, daugumai dalmatinų augintojų taip atsitinka – kartą pažinę, vėliau jie ir vėl ieško būtent šios veislės šuns / D. Mudėnienės asm. archyvo nuotr.

Jeigu šuniuką pradedi dresuoti nuo kokių keturių penkių mėnesių, jis išmoksta pagrindines komandas, ir jeigu tu jam nenusileidi, reikalauji, kad įvykdytų, – viskas puiku. Tiesa, veisėja pastebi, kad kalytės – prieraišesnės, paklusnesnės, patinėliai – ne tokie paklusnūs, dažniau ką nors nusiveja ir pabėga.

Dalmatinas visiškai netinka žmonėms, kurių gyvenimo būdas yra pasyvus, kurie nemėgsta pasivaikščiojimų, nekeliauja.

Tik tiek, kad dalmatinas turi žinoti, kas namie šeimininkas. Jeigu jam leisti turėti valdžią, jis tuo ir naudosis. Šeimoje, kur auga dalmatinas, visi šeimos nariai turi laikytis tų pačių principų, – negali būti taip, kad vienas kažką leidžia, o kitas neleidžia. Ir kai šuo įpranta, žino savo vietą ir ribas, jokių problemų nekyla.

„Aš sakyčiau, toks šuo visiškai netinka žmonėms, kurių gyvenimo būdas yra pasyvus, kurie nemėgsta pasivaikščiojimų, nekeliauja, – sako pašnekovė. – Dalmatinai yra labai smalsūs ir judrūs šunys, jiems reikia veiksmo. Tarkim, jeigu jūs tik vesitės šunį su pavadėliu tam tikru maršrutu – visą laiką tuo pačiu, dalmatinui netiks, nes jis negaus nei peno mąstymui, nei galimybės bent pusvalandį intensyviai pabėgioti. Jei šuo neišsibėgioja, būna gana įkyrus – bėgioja kambaryje, tampo žaislus, kaišoja, kad su juo žaistum, neduoda ramybės. Jei šunį dažnai palieki neišsidūkusį ar ilgai vieną, jis gali susirgti depresija. Tada nuolat guli, miega, pradeda tukti, nors, atrodo, ir ėda mažiau. Pagydyti galima tik šeimininkams pakeitus gyvenimo būdą.“

Nėra agresyvus

Dar viena savybė – dalmatinai labai nemėgsta grubumo, rėkimo, šaukimo. Su dalmatinu galima susitart tik gražiuoju, žaidžiant. Jeigu jį apšauki, aprėki – šuo įsižeidžia ir jus ignoruoja. Gali išeiti į kitą kambarį ir, tarkim, kokį pusvalandį nekreipti į jus dėmesio, kviečiamas net nepasukti galvos į jūsų pusę.

Pasak D.Mudėnienės, dalmatinas yra šuo, kuris apskritai neagresyvus – čia išskirtinis jų bruožas. Šie šunys gali būti agresyvūs tada, jeigu jų psichika nestabili, sužalota, todėl labai reikia žiūrėti, kur šuniuką įsigyjate, kokie jo tėvai, protėviai. Jei šuo bailus, bruka uodegą, spaudžiasi į kampą, o prie tokio šuns kažkas intensyviai lįs, iš baimės jis gali kąsti. Agresyvūs šunys gali būti ir dėl kažkokių ligų, kai jiems skauda. Tačiau tai pavieniai ir labai reti atvejai. Jeigu šuo sveikas ir stabilios psichikos, jis ir su vaikais sutaria puikiai, ir su kitais gyvūnais.

Tai šeimos šunys, ir jie nėra iš tų, kurie prisiriša prie vieno – jie myli visus šeimos narius vienodai.

„Aš pati išaugau tris sūnus, visi jie su dalmatinais augo: kai įsigijau pirmą šunį, jauniausiam sūnui buvo penkeri ir nebuvo jokios konfliktinės situacijos. Kartais paurgzdavo įspėdami, kai labai jau įkyriai prie jų lįsdavo, bet įkandę nė karto nėra, – sako pašnekovė. – Tai šeimos šunys, jie nėra iš tų, kurie prisiriša prie vieno. Jie myli visus šeimos narius vienodai, visais vienodai džiaugiasi ir visų vienodai laukia.“

Rekordinė šuniukų vada

Iš Dalios veislyno „Margulio sapnas“ į pasaulį jau iškeliavo dvi šuniukų vados. Pirmoje vadoje buvo aštuoni šuniukai, antroje – septyni. Tiek šuniukų dažniausiai ir atsiveda dalmatinai.

Tačiau prieš du mėnesius įvyko stebuklas – Rastis ir dvejų metų kalytė Diva iš veislyno „Mano Aidas“ susilaukė septyniolikos šuniukų. Tai  Lietuvos rekordas.

Tad dalmatinų veisėjos Enrikos Mylinos namuose šiuo metu siaučia gausus augintinių būrys – kolis, trys suaugę dalmatinai ir septyniolika mažylių.

Šeima: E.Mylinos kalytė Diva prieš du mėnesius atsivedė rekordinį skaičių šuniukų – net septyniolika, tad namuose dabar – gausus taškuotųjų būrys / E. Mylinos asm. archyvo nuotr.

„Dalmantinai įprastai atsiveda nuo maždaug septynių aštuonių iki penkiolikos mažylių. Kiek domėjausi, Lietuvoje yra buvę ir gausesnių vadų – dešimt vienuolika šunyčių, tačiau septyniolikos nėra buvę. Europoje, kiek pavyko sužinoti, daugiausia gal devyniolika buvę. Tai mūsų tokia gausi vada – labai retas atvejis“, – sako Enrika.

Moteris pasakojo nė neįtarusi, kad jos augintinių gretos šitaip pasipildys. Divos pilvelis ilgai neryškėjo, tad besilaukdama ji dar dalyvavo parodoje. Kai pilvas pradėjo augti, jis visai neatrodė didelis. Tačiau kai atėjo laikas ir šuniukai pradėjo keliauti į šį pasaulį, tai užtruko beveik parą. Enrika visą tą laiką buvo šalia pasiruošusi padėti, kviesti veterinarą, jei kas atsitiktų. Ir nors kalytė labai išvargo, laimė, viskas praėjo sklandžiai iš pagalbos neprireikė.

„Iš pradžių dar bandėme į krepšį tuos gimusius šunyčius dėti, bet Diva kategoriškai prieštaravo – traukė už pakarpos mažylius atgal, glaudė prie savęs, nors septyniolika buvo sunku priglausti“, – prisimena pašnekovė.

Veisėjai jaudinosi ir dėl to, kaip kalytei reikės visus septyniolika šuniukų išmaitinti. Su kuo konsultavosi, visi sakė, kad tiek mažylių neišmaitins, reikės primaitinti. Tačiau Diva – nuostabi mama. Ji pamaitindavo dalį mažylių, paskui juos su nosimi nustumdavo šalin ir prisistumdavo tuos, kurie dar nemaitinti. Žmogaus pagalbos jai neprireikė – puikiai viską darė pati, nors jai tai ir pirma vada. Primaitinti šuniukus veisėja pradėjo  maždaug nuo pusantro mėnesio, nes paaugę jie pradėjo kandžioti kalytei spenius.

„Mamos meilė šuniukams – begalinė, visus spėja apiprausti, sutvarkyti, – pasakoja Enrika. – Jie aptvarkiuke būdavo, kad neišsilakstytų, tai kai tiek daug mažylių, mamai sudėtinga įlipti. Tad ji cypdavo, kviesdavo mane, kad ateičiau ir atkreipčiau mažylių dėmesį. Jie į vieną kraštą subėga – ji ramiai įšoka, visais pasirūpina ir iššoka lauk.“

Linksma kompanija

E.Mylinai kalė leido imti šuniukus, ja pasitikėjo ir jokios agresijos šeimininkei nerodė. Tačiau kai, pasidėjus gimdos uždegimui, atėjo veterinaras vaistų suleisti, jo prisileisti nenorėjo. Savo mažylius, kol netapo savarankiški, ji labai saugojo ir nuo kitų namuose gyvenančių šunų.

O gyvena šiuose namuose dar koli veislės kalytė, kurią moteris įsigijo  maždaug prieš septynerius metus grįžusi gyventi į Lietuvą iš užsienio. Po metų, kai Enrika pradėjo daugiau dirbti, kalytei likti vienai būdavo liūdna, tad nusprendė, kad namuose turėtų atsirasti antras šuo. Tuo metu akys užkliuvo už skelbimo, kad parduodami dalmatinai. Kelias dienas ši mintis neišėjo iš galvos, tad moteris sėdo į automobilį, nuvažiavo ir nusipirko kalytę Fėją. Nuo jos ir prasidėjo domėjimasis dalmatinų veisle. Ir taip jau susiklostė, kad dar po metų Enrika su draugu iš vieno Kroatijos veislyno parsivežė Divą, o maždaug prieš metus iš Belgijos veislyno – rudai dėmėtą dalmatiną Uno.

Fėja, pasak Enrikos – didžiausia išdaigininkė. Ji labai mėgsta viską vogti. Pavyzdžiui, nueina į šiltnamį, pavagia agurkų ir pasidalija kieme su visais šunimis.

„Mes seniau laikėme vištas. Tai ji buvo pasidariusi skylę aptvare, tyliai nueidavo ir pavogdavo kiaušinių, o vištos kažkodėl neprieštaraudavo, – juokiasi moteris. – Aš galvojau, kad čia gal kokios lapės ar žiurkės kiaušinius vagia, kol vieną rytą išeinu į lauką, žiūriu – stovi Fėja tame aptvare su vištomis. Tada supratau, kas čia dvi savaites vagia tuos kiaušinius. Ji juos su visais lukštais sutratindavo ir išeidavo laiminga.“

Pašnekovė prisimena, kad kai ūkyje buvo ožkų, Fėjai vis įpildavo į kibiriuką palakti ką tik pamelžto ožkos pieno. Kartą pamiršo ir neįpylė, tai kalytė nuėjo pas kaimynus, pavogė kibiriuką ir parnešė šeimininkei, kad pieno įpiltų. Kaimynė matė ir pasakojo, kad labai juokinga buvo žiūrėti, kaip Fėja su kibiriuku per tvorą stengėsi peršokti. Nueidavo ji pas kaimynus ir košės, kurią šie savo šuniui išvirdavo ir palikdavo atvėsti, paskanauti. Žinodavo, kada tos košės prieangyje bus padėta, peršokdavo tvorą, pasivaišindavo ir pareidavo laiminga. O tvora tarp sodybų nemenka – daugiau nei 1,5 m. Tai dabar tenka naują statyti, nes vagystės kaimynams jau pabodo.

Jauniausias augintinis – patinėlis Uno – didžiausias iš visų dalmantinų. Į namus jis atkeliavo penkių mėnesių, dabar jam jau daugiau nei metai. Jis – linksmuolis, laimingas vaikas, vis dar įsivaizduojantis, kad yra mažas šuniukas. Susirango į pačią mažiausią kėdutę ir įsivaizduoja, kad čia jo vieta, nejaučia savo gabaritų, kad jau yra didelis.

„Jis – namų siela, visus pralinksmina, – sako pašnekovė. – Aš, pavyzdžiui, pradedu jį barti, kad kažką blogai padarė, o jis galvoja, kad aš tiesiog garsesniu tonu jį kviečiu žaisti, ir jam tavo pykčiai neįdomūs. Jis visą laiką vizgina uodegą, visą laiką laimingas, visą laiką nori žaisti. Labai mėgsta skraidančią lėkštę gaudyti – gali visą dieną tą daryti. Dar labai mėgsta maudytis – nė viena kalytė neina, o jis – pats pirmas. Lenda į vandenį, viską gaudo, trauka į krantą, ką tik randa, – toks žvejys.“

Siekia populiarinti veislę

Enrikos teigimu, kiekvieno šuns charakteris savitas, bet visi dalmatinai turi šį tą bendro – jie yra judrūs, labai mėgsta lakstyti. Tai šeimos šunys, nes mėgsta kompaniją ir labai myli vaikus. Jiems šeima svarbiausia.

Tikslas: dalmatinus auginanti E.Mylina siekia suburti šios veislės šunų mylėtojus ir augintojus ir labiau populiarinti šią veislę / E. Mylinos asm. archyvo nuotr.

Dalmatinai – vidutinio dydžio šunys, kurie puikiai gali gyventi bute, jei tik turi galimybę bent kartą per dieną išsilakstyti. Protingi, imlūs dresūrai, greitai mokosi, tačiau linkę bandyti žmogaus kantrybę – mėgsta apsimesti, kad negirdi, kas jiems sakoma. Tad dresuojant komandas tenka vėl ir vėl kartoti ne tam, kad šuo išmoktų, o kad įprastų jas vykdyti.

E.Mylinos teigimu, dalmatinai – puikūs šunys, tačiau Lietuvoje jų labai mažai. Kažkada, kai pasirodė filmas „101 dalmantinas“, buvo kilusi šių šuniukų mada. Mada baigėsi, tada pirkti šunys užaugo ir iškeliavo, o mada nebegrįžo. Juos vis dar augina ištikimiausi mylėtojai. Todėl prieš kurį laiką moteris sukūrė feisbuko grupę, į kurią siekia suburti dalmatinų veislės šunų mylėtojus, augintojus ir labiau populiarinti šią veislę.

– Atostogos – laikas, kai daugeliui mokyklinio amžiaus vaikų nesinori mokytis. Ar tai išties vien poilsio metas?

Jeigu siekiame, kad vaikas ko nors atsakingai mokytųsi ir atostogų metu, svarbu, kad jis tai darytų maloniai nusiteikęs, be baimės, pykčio.

– Tai sudėtingas klausimas, kurį, žinoma, natūralu užduoti sau, kaip tėvams, siekiant savo vaikų sėkmės. Visų pirma, reikėtų vaikams leisti mėgautis atostogomis. Bent vieną mėnesį vasarą vaikai turėtų ilsėtis. Atostogos turėtų būti poilsio laikas. Nesvarbu, ar vyresniųjų, ar pradinių klasių mokinys, – kiekvienas vaikas atostogų metu turėtų miegoti tiek, kiek nori, ir dėl to nesijausti kaltas. Miegas padeda atsipalaiduoti, užmiršti stresines situacijas, pasikrauti energijos, kad prasidėjus mokslo metams vaikas galėtų dar geriau pasirodyti ir toliau sėkmingai mokytis.

Jeigu siekiame, kad vaikas ko nors atsakingai mokytųsi ir atostogų metu, svarbu, kad jis tai darytų maloniai nusiteikęs, be baimės, pykčio. Kad mokymasis būtų sėkmingas, būtina daryti pertraukas. Svarbu ir tai, kad vaikai jaustų veiklų prasmę.

Šiaip ar taip, atostogos nėra nieko neveikimo metas. Svarbu, kad vaiko laisvalaikis būtų smagus! Skatinkite jį aktyviai judėti, sportuoti, žaisti su draugais, eiti pasivaikščioti ar užsiimti rankdarbiais. Skamba šiek tiek keistai, bet per mokinių atostogas taip pat svarbu... leisti vaikui ir panuobodžiauti. Nuobodulio jausmas yra labai svarbus ne tik ugdant kantrybę, savarankiškumą, bet ir lavinant vaizduotę! Tačiau negalima vaikų palikti visą dieną prie televizoriaus, kad tik jie „tylėtų“, arba leisti jiems daugiau nei du mėnesius daryti tai, ką nori.

– Tai kuo juos užimti? Kokią veiklą pasiūlyti ir skatinti?

– Labai svarbu su vaiku aptarti veiklą, pritaikytą jo amžiui. Geriausia, jei galėtumėte kartu su vaiku pasiruošti savaitės planą / programą, kurioje būtų numatyta kiekvienos dienos kokia nors aktyvi kūrybinė veikla. Pavyzdžiui, surenkite piešimo konkursą tam tikra tema (pieškite mėgstamiausią veikėją, savo šeimos narius ar svajonių namą ir t. t.). Tokia veikla gali būti plėtojama namuose arba lauke, piešiant kreidelėmis. Svarbu, kad piešinių idėjas ir temas siūlytų patys vaikai.

Taip pat galite vaikui pasiūlyti pasikviesti į svečius vieną iš klasės draugų, ypač jei jis neturi tokio paties amžiaus brolių ir seserų. Leiskite jiems pasivaikščioti lauke, pasivažinėti dviračiais, riedučiais ar kitomis priemonėmis, o vakare tiesiog visi kartu žaiskite stalo žaidimus. Žaisdami taip pat skatinsite vaiko loginį mąstymą ar net pilietiškumo ugdymą, o kartu smagiai praleisite laiką!

Maisto ruošą arba namų tvarkymą taip pat galima paversti vaikams įdomia veikla. Geriausia būtų, kad ruošdami bet kokį patiekalą vaikai galėtų patys perskaityti receptą, pasiruošti visus produktus, pagaminti pagal eigą. Svarbu tai, kad jie ne tik mokytųsi gaminti, vėliau mėgautis tuo, ką pagamino, bet ir įprastų susitvarkyti priemones ir indus, kai patiekalas jau bus paruoštas. Tokiomis veiklomis vaikai ne tik mokysis ruošos darbų, kantrybės ir atsakingumo, bet ir gilins skaitymo gebėjimus (nors galbūt net nepastebės, kad skaito, kai rinksis receptą...) ar skaičiavimo įgūdžius, nes reikės skaičiuoti tam tikrų produktų kiekį, sverti ar matuoti ir pan. Taip pat galite paprašyti, kad vaikas nueitų iki artimiausios parduotuvės ir nupirktų būtiniausių produktų: pieno, duonos ar pan. Taip būtų ugdomi ir skaičiavimo, ir finansinio raštingumo pamatiniai gebėjimai, nes vaikas turės atlikti skaičiavimus ir mokysis tvarkyti pinigus.

Apsilankykite kartu su vaiku miesto, miestelio ar kaimo lankytinose vietose. Tai gali būti muziejus, parkas, ežero pakrantė, miškas, pasivaikščiojimų takas ir pan. Kad keliauti būtų įdomiau, galite paruošti tam tikrų užuominų, mįslių, aptarti lankytinas vietas, atkreipti dėmesį, kas yra įsimintina, reikšminga ir paaiškinti, kodėl.

Vaikas atostogų metu turėtų kasdien aktyviai judėti, mankštintis. Pagalvokite apie galimybę kartu su šeima surengti kelias aktyvias sporto dienas. Priklausomai nuo oro sąlygų, galite pasivažinėti dviračiu po mišką, pažaisti su kamuoliu parke arba kieme, paplaukioti ežere.

– Ar vaikai vasarą turėtų mokytis: skaityti, kartotis ir pan.?

– Išties Lietuvoje vasaros atostogos trunka labai ilgai, daugeliui moksleivių – net 10 savaičių. Visą laiką vien atostogauti yra labai daug, vaikas gali pamiršti daug ką iš to, ką mokėjo baigdamas tam tikrą klasę. Tad rekomenduojama rasti gudrų būdą, ką kartu su vaiku veikti, kad jis neužmirštų to, ką buvo išmokęs.

Viena iš svarbiausių veiklų yra skaitymas. Skaityti reikia sistemingai, kad šis gebėjimas būtų gilinamas. Skaityti kasdien bent po 20 min. arba daugiau rekomenduojama nuo pat pradinių klasių. Svarbu tai daryti ir vasarą. Mokslininkai teigia, kad vaikas imliausias apie 11 val. ryto, todėl ir skaityti rekomenduojama dienos metu, kai vaikas dar nepavargęs nuo dienos įspūdžių.

Aktualu, kad vaikas skaitytų jį dominančią literatūrą, jo paties pasirinktas knygas. Naudinga su vaiku pasikalbėti apie perskaitytą turinį, paklausinėti apie tai, kas buvo perskaityta, siekiant išsiaiškinti, ar jis suvokia tekstą, padiskutuoti apie probleminį skaitomos knygos siužetinį turinį ir pan. Ši veikla turėtų būti plėtojama kasdien. Tai itin svarbu dėl gebėjimų gilinimo.

Skaitydami pomėgius atitinkančius žurnalus, enciklopedijas, komiksus ar laikraščius, vaikai taip pat gali tobulinti ir turtinti žodyną, atkreipti dėmesį į žodžių rašybą, plėsti bendrąjį žinojimą apie supantį pasaulį. Be to, naudinga spręsti kryžiažodžius, atlikti eksperimentus.

Vasaros atostogų laiku labiau tarkitės ir leiskite vaikui daryti tai, ką jis nori, tačiau veiklas siekite ir su tam tikrų gebėjimų ugdymu.

– Ar vasara – tinkamas laikas užkamšyti skyles, išmokti tai, ko vaikas neišmoko per mokslo metus?

– Jei jūsų vaikas nepatiria tikrų sunkumų mokykloje, nepatartina versti jo dirbti per atostogas. Likus dviem ar trims savaitėms iki mokslo metų pradžios rekomenduojama prisiminti tam tikrus mokymosi klausimus, pavyzdžiui, prisiminti ir pasikartoti daugybos lentelę, aprašyti perskaitytas knygas, išspręsti keletą galvosūkių ir pan. Išties tokios veiklos padėtų vaikui prisiminti tam tikras žinias ir pagilinti gebėjimus.

Patartina tam neskirti labai daug laiko vienu metu – geriau trumpi, bet reguliarūs mokymosi veiklos laikotarpiai. Pradinėje mokykloje rekomenduojame 30–45 min. per dieną, o vidurinėje mokykloje – 1,5 val. per dieną. Jei vaikams sunku organizuoti mokymosi veiklą namuose, padėkite jiems susiplanuoti darbą pagal susidarytą tvarkaraštį, nes kiekvieno vaiko poreikiai skiriasi, kai kuriuos reikia prižiūrėti.

36-erių D.Juozapaitis į ligoninę prieš trejus metus netikėtai pateko po naktį ištikusio epilepsijos priepuolio. Atlikę kompiuterinę tomografiją ir magnetinio rezonanso tyrimą, medikai smegenyse rado teniso kamuoliuko dydžio auglį. Kaip sako pats pašnekovas, buvo diagnozuotas banalusis smegenų vėžys.

Klausimo, operuoti ar ne, net nebuvo. Išoperavo, bet po trijų mėnesių medikai pranešė, kad reikia dar vienos operacijos, nes navikas buvo pakankamai didelis ir negalėjo jo viso pašalinti. Po to keleri metai buvo ramesni – vyras grįžo į daugmaž įprastą gyvenimą, tik katkartėmis reikėjo atlikti tyrimus. Šį pavasarį atlikus tyrimus paaiškėjo, kad navikas vėl pradėjo augti, tad vėl reikia operuoti.

Balandį Dalius buvo operuotas trečią kartą, jam paskirtas kompleksinis gydymas chemoterapija.

„Radioterapiją, vadinamąjį spindulinį gydymą, baigiau prieš porą savaičių. Dar liko 8 ar 9 kursai chemoterapijos – 6 dienas gerti vaistus su 23 dienų pertrauka. Beveik metams gydymas suplanuotas, o paskui žiūrės, kaip auglys reaguoja“, – pasakoja pašnekovas.

Į klausimą, iš kur tokioje situacijoje optimizmas, Dalius atsako klausimu: „Ar pesimizmas kažkuo padės? Jeigu padėtų, gal praktikuočiau pesimizmą. Kadangi tai nieko nekeičia, stengiuosi gyventi ir daryti tai, ką galiu, ką moku, ką geriausiai sugebu, ir tiek.“

Geriausiai, jo manymu, jam sekasi planuoti keliones – tiek savo gausiai šeimai, tiek kitiems. Taip gimė interneto puslapis kelioniuplanavimas.lt, kuriame pasakojama, kaip, net keliaujant penkiese, įmanoma neištaškyti dešimčių tūkstančių eurų. Taip pat instagramo paskyra „Cancer_cannot_stop_travel“ („Vėžys negali sustabdyti kelionės“), kurioje Dalius pasakoja apie keliones sergant vėžiu.

Sako, pačiam keliauti liga netrukdo – tik oro uosto patikroje reikia turėti receptus, kad įrodytum, jog vaistai, kuriuos vežiesi, skirti tau nuo tavo ligos.

Dalius keliauti su žmona Aliona pradėjo dar 2007 m., kai tėvai vestuvių proga jiems padovanojo kelionę su agentūra į Kretą. Tada pora suprato, kad kelionės su agentūra ir visokie pasiūlymai „viskas įskaičiuota“ (angl. all inclusive) yra absoliučiai ne jiems. Nutarė, kad visas tolimesnes keliones planuos patys. Taip iki šiol ir yra.

Dabar jie dažniausiai keliauja penkiese – jis su žmona ir trys vaikai: Patrikas (14 m.), Aurimas (11 m.) ir Leticija (5 m.). Įdomumo dėlei – dukra į pirmąją kelionę išvyko būdama vos keturių mėnesių.

„Į Turkiją, kai viskas įskaičiuota, nesame važiavę iki šiol, bet savarankiškai kelionę susiplanuoti, manau, jau išmokau. Bent po Europą tai tikrai. Savarankiškai jau apkeliavome devyniolika šalių, kai kuriose lankėmės net po kelis kartus. Taigi, keliavimo patirties ir įgūdžių tikrai netrūksta, o kai žinai, kur ir ko planuojantis kelionę ieškoti, viskas vyksta daug paprasčiau ir greičiau“, – sako pašnekovas, savo konsultacijas ar pagalbą planuojant keliones siūlantis ir kitiems.

Kelionės vaikams yra pirmosios pasaulio pažinimo pamokos: kuo toliau, tuo jos svarbesnės.

– Papasakokite, kaip mokėtės planuoti keliones?

– Iš patirties. Iš klaidų. Kažką susiplanuodavome, paskui išbandydavome. Kai kas pasiteisino, kai kas – ne. Tarkime, suplanuodavome, kad kažkur per dieną nuvažiuosime, bet iš tiesų suprasdavome, kad negalime tiek nuvažiuoti. Taip pradėjome orientuotis, kiek įmanoma nuvažiuoti, kur galima nuskristi, kaip nusipirkti bilietus pigiau, kaip ieškoti, kur nebrangiai apsigyventi.

Žinoma, visko planuodamas kelionę niekada nenumatysi – vis tiek bus kažkokių staigmenų, netikėtumų, neplanuotų situacijų. Tačiau kuo daugiau kelionių suplanuoji, tuo viskas tampa paprasčiau. Kaip aš sakau, jeigu gerai padarai namų darbus, tada pati kelionė būna su mažiau streso, ramesnė, gali daugiau pamatyti, geriau praleisti laiką. Kai kažkur vyksti nepadaręs namų darbų, gali atsitikti taip, kaip mums su vienu sūnumi kažkada Milane: nieko iš anksto per daug neplanavę nuskridome, norėdami pamatyti Leonardo da Vinčio paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Paaiškėjo, kad tai neįmanoma, nes bilietai išparduoti savaitei į priekį. Jeigu būtume pasidomėję, tą informaciją būtume radę internete, bilietus į muziejų nusipirkę iš anksto ir savo tikslą pasiekę. Tąkart likome, kaip liaudyje sakoma, pabučiavę duris.

– Ar visą informaciją, kurios riekia planuojant kelionę, galima rasti internete?

– Iš esmės labai daug ką, beveik viską. Nes yra žmonių patirčių, yra forumų, yra feisbuko keliautojų grupių, kur žmonės dalijasi informacija ir patirtimi. Jeigu ko nors paklausi, tau atrašo dešimtys žmonių ir papasakoja, kas ir kaip.

Pora: kadaise savarankiškai pradėję keliauti dviese, Dalius su Aliona ir dabar abu vyksta į tas keliones, kurios vaikams per sunkios ar neįdomios / D. Juozapaičio archyvo nuotr.

– Kiek laiko jums dabar užtrunka susiplanuoti kelionę?

– Dabar su mano įgūdžiais, turbūt porą dienų, gal tris. Kelionių planavimas man ir hobis, ir malonumas. Kai planuoju, aš jau praktiškai būnu pakeliavęs, nes peržiūriu nuotraukas, Gūglo žemėlapiuose realius vaizdus: kokios aikštelės, kaip privažiuoti ir t.t. Tad paskui telieka planą įvykdyti ir viską gyvai pamatyti.

– Kur buvo pirmoji jūsų paties organizuota kelionė?

– Pirma buvo į Maltą. Kryptį rinkomės pagal bilietų, nakvynių kainą. Žiūrėjome daug krypčių, bet Malta turbūt pasirodė tuo metu pigiausia ir patraukliausia. Gerai, kad ir nuvažiavome, nes po trejų metų, jeigu neklystu, vienas įspūdingiausių Maltos gamtos stebuklų – jūros arka „Žydrasis langas“, kuri buvo Maltos vizitinė kortelė, įgriuvo į jūrą ir jos nebeliko.

– Jūsų šeimos mėgstamiausias keliavimo būdas yra...

– Lėktuvu ir nuskridus nuomotis automobilį.

– Kodėl lėktuvu? Tai taupo laiką ir jėgas?

– Taip. Tarkime, keliaujant iš Lietuvos automobiliu bet kur į Europą, kiekviena kelionė prasideda nuo kelionės per Lenkiją, o tai jau yra kokios dvi papildomos dienos. Tačiau nuskristi į bet kurią Europos šalį galima per kelias valandas ir taip sutaupyti nemažai laiko. Nuskridęs išsinuomoji automobilį ir keliauji.

– Ar yra kažkas, ką žinodami žmonės galėtų sutaupyti, nusipirkti bilietus pigiau?

– Tikrai taip. Tarkime, jeigu žmogus nėra prisirišęs prie kažkokios konkrečios krypties, tai galima ieškoti, kur skristi pigiausia. Mes, pavyzdžiui, ieškome: kasmet peržiūrime kryptis, kur norėtume skristi, kur dar nebuvome, kur mums būtų įdomu, ir išsirenkame pagal mažiausias bilietų kainas.

Tiesa, reikia dar nepamiršti pažiūrėti, kokios bus nakvynės kainos. Tarkime, į Daniją yra labai pigūs bilietai, bet ten nakvynės kaina milžiniška, kiek teko skaityti – nuo 80 eurų naktis. Tad reikia įvertinti ir tai, ar kažkur pigiai nuskridus pati kelionė dėl kitų priežasčių neišbrangs. Gal labiau apsimoka už lėktuvo bilietus sumokėti brangiau, bet skristi ten, kur pigios nakvynės.

Visa tai įvertinus tikrai galima rasti kažkokį patogų ir ekonomišką variantą, kuris nepareikalaus išleisti tūkstančių eurų. Mes keliaujame su trimis vaikais, penkiese, tai mums susidaro nemenka suma. Nesvarbu, kad vaikai maži. Pavyzdžiui, Maljorkoje teko važiuoti dviem taksi, nes mūsų penkių į vieną taksi nepriėmė, nors dukra dar buvo maža ir galėjome ant rankų palaikyti.

– Į tą minėtą Maljorką jūs keliavote su dviem paaugusiais sūnumis ir vos keturių mėnesių dukra. Dažnai žmonės, turėdami vieną kūdikį, nesiryžta niekur keliauti, baimindamiesi, kad tai bus labai sudėtinga. Kaip jūs susitvarkėte?

– Žinokite, su keturių mėnesių kūdikiu turbūt buvo mažiausiai problemų. Su metų ir keturių mėnesių – jau šiek tiek daugiau, o su dvejų metų ir keturių mėnesių problemų buvo daugiausia. Tada jau vėl lengviau.

Tikrai nereiktų bijoti keliauti su kūdikiu. Skrydžio metu, pavyzdžiui, jis pusę laiko miega, pusę laiko valgo. Kelionėje jį krepšelyje nešiojiesi, ir tiek. Didesniems vaikams kelionės yra neįtikėtina patirtis. Nesvarbu, kad jie, kaip daug kas sako, užaugę neatsimins. Vis tiek tai yra pirmosios pasaulio pažinimo pamokos, ir kuo toliau, tuo jos svarbesnės.

Kartu: Juozapaičiams vaikai kelionių neapsunkina – visiems tik įdomiau / D. Juozapaičio archyvo nuotr.

– Kaip, planuodami savo keliones, paskirstote laiką savo ir vaikų interesams? Juk jie ne visada sutampa. Kaip persiplėšti?

– Taip ir paskirstome: vieną dieną skiriame, tarkime, kokiam nors vandens parkui ir vaikų pramogoms, kitą dieną tam, kas suaugusiesiems labiau patinka. Padalijame maždaug per pusę. Vaikai jau nemaži, tad pavyksta su jais susitarti. Mes su žmona labiau gamtos mėgėjai, tai visi važiuojame kažkur į kalnus ar plaukiame laivu. Vaikams tai irgi patinka.

– Ar galite įvertinti, kuri iš tų devyniolikos šalių, kurias esate aplankę, palankiausia kelionėms su vaikais, o kuri priešingai – tam nepatogiausia?

– Turbūt daug kas nuo pačių vaikų priklauso: nuo to, ką jie mėgsta, sugeba ir pan. Madeira yra tiesiog žygeivių rojus. Tačiau kai kurios trasos – po penkiolika ir aštuonis kilometrus. Abejoju, kad mano vaikai tokias nueitų. Tačiau galbūt yra vaikų, kurie nueina. Dėl to mes į Madeirą važiavome dviese su žmona. Tačiau Nicoje, Monake, Prancūzijos pietinėje pakrantėje vaikams gausybė atrakcijų. Tokiose kelionėse vaikams labai smagu, tad keliauti su vaikais yra gerokai lengviau.

Apie tuos dalykus reikėtų pagalvot prieš važiuojant: ką tu norėsi veikti, ką tu norėsi ten pamatyti, ar tikrai visai šeimai tai priimtina. Būna, kad žmonės kartais randa pigius bilietus, nusiperka, o nuskridę supranta, kad negali nei kažkur nueiti, nei kažko nuveikti.

– Kokią didžiausią klaidą pats esate padaręs, beplanuodamas šeimos keliones?

– Manau, tai, kad buvau sugalvojęs nuvažiuoti vienu prisėdimu 900 km per Lenkiją, kur daug mažų miestelių. Nuvažiavau. Tačiau sunku buvo. Pervertinau jėgas.

– Žmonės, nuskridę į kokią nors šalį, dažnai nori apvažiuoti ir pamatyti kuo daugiau. Ar tai protinga?

– Kaip kada. Mes, pavyzdžiui, buvome nuskridę į Malagą per Naujuosius metus. Išsinuomojome automobilį ir per savaitę prasukome 1 100 km po Andalūzijos regioną. Grįžome pilni įspūdžių, daug pamatę. Mums nebuvo sunku.

Kita vertus, jeigu keliaujate automobiliu, važiuoti daugiau kaip 500–600 km per dieną nepatarčiau, nes visa diena bus vien važiavimas – nei pailsėsi, nei kažką pamatysi. Reikia viską gerai apgalvoti, išsiaiškinti, kokie yra keliai. Jeigu autostrados, kur gali tikrai greitai važiuoti, tai vienoks keliavimas, jeigu prastesni, regioniniai keliai arba net serpantinai, – daug nenuvažiuosi.

– Ar karantino laikas jūsų šeimai – kelionių mėgėjams – buvo problema?

– Tai buvo šiek tiek iššūkis. Tiesiog prisidėjo papildomo planavimo, nes reikėjo kas kartą aiškintis, kokie yra reikalavimai dėl COVID-19, kokių skiepų, kokių dokumentų, kokių testų reikia. Tačiau namuose užsidarę tikrai nesėdėjome. Mes vis tiek keliavome.

2020 m., kai prasidėjo karantinas, mes su žmona lankėmės Šri Lankoje ir buvome priversti grįžti iš ten po trijų dienų kelionės. Kai išskridome, Lietuvoje buvo užfiksuoti gal aštuoni COVID-19 atvejai, o Šri Lankoje – vienas per pusę metų. Išskridome galvodami, kad nieko čia blogo nebus. Tačiau kitą dieną skaitome žinias, kad vieną dieną mokyklas uždarė, kitą dieną jau praneša, kad visi, kas galite, parskriskite, nes visai užsidarysime. Turėjome po trijų dienų labai brangiai pirkti bilietus ir per Maskvą parskristi į Vilnių. Grįžome likus penkiolikai minučių iki šalies visiško užsidarymo.

– Kuri kelionė jums pačiam buvo įspūdingiausia?

– Manyčiau, pirmoje vietoje yra Madeira. Ten labai žalia, labai gražu, vešli augmenija. Ir kalnų yra, ir takų visokių. Tad tai įspūdingiausia iki šiol kelionė. Aišku, neskaitant Šri Lankos, kurioje mes nespėjome pabūti. Ten gražu – džiunglės, uolos. Deja, tik į vieną uolą ir teįlipome. Tačiau turime planą kažkada grįžti.

– Ką apie įspūdingiausią kelionę pasakytų jūsų vaikai?

– Manau, kuri nors iš tų, kai lankėmės vandens parkuose. Gal Maljorka. Ten gyvenome viešbutyje, kuriame buvo vandens parkas. Arba Zakinto sala, kur visai dienai važiavome į vandens parką po atviru dangumi: didelė teritorija, daug pramogų, kalnelių, daug visko. Vaikams labiausiai tokios pramogos įsimena.

– Jau turite artimiausios šeimos kelionės planą?

– Taip. Jau kitą savaitę išskrendame į Portugaliją per Paryžių. Esame suplanavę Paryžiuje aplankyti Eifelio bokštą, nes dar nesame buvę, o po dviejų dienų Paryžiuje skrisime į Portugaliją ir važiuosime per visą šalį – nuo apačios iki viršaus. Algarvės regione išsinuomojome mašiną, paskui – traukiniais. Nusprendėme, kad tai bus nebloga atrakcija ir suaugusiesiems, ir vaikams, nes dar traukiniais nekeliavome, ir tai yra gana nebrangu.

Per Kalėdas skirsime į Barseloną. Jau turime bilietus, rezervuota gyvenamoji vieta.

Vienas iš pagrindinių mano patarimų norintiems keliauti savarankiškai –  planuotis ir rezervuoti viską kuo anksčiau. Yra žmonių, kurie laukia paskutinės minutės pasiūlymų, bet paskutinės minutės paketus dažniausiai siūlo kelionių agentūros – tai, ko neparduoda. Jeigu nori kelionę planuoti pats, paskutinę minutę kažką pirkti tikrai bus labai brangu. Oro linijos tikrai negalvoja: išparduokime tai, kas liko. Jie galvoja: tau reikia šiandien, tai mokėk trigubai ar net dešimteriopai. Žinoma, būtų labai romantiška nuvažiuoti į oro uostą, nusipirkti bilietus ir skristi bet kur, tačiau tai bus labai brangu. Jeigu planuoji prieš pusę metų, gali gauti bilietus už gerą kainą, mažiau mokėti už nakvynę.

Susižavėjo vos pamačiusi

Iš Telšių kilusi I.Doršienei vaikystėje neteko matyti gyvų reptilijų. Vėliau, nepriklausomybės metais, į Telšių kultūros namus atvažiavo mini zoologijos sodas. Tada ji pirmą kartą pamatė iguanas ir susižavėjo jomis.

Jau sukūrusi šeimą, Ingrida su vyru Svajūnu vežė vyresnįjį sūnų į Kauno zoologijos sodą ir tikėjosi, kad ten pavyks iguaną nusipirkti. Išties buvo galima, tik kainavo labai brangiai – apie 400 litų. Suprantama, nepirko.

Nelabai ką težinojome apie tai, kaip namuose auginti iguaną, tad ieškojome informacijos internete.

Gyvenimas susiklostė taip, kad prieš penkiolika metų Ingridos šeimai teko išvažiuoti gyventi ir dirbti į Ispaniją. Čia, nuėjusi į gyvūnėlių parduotuvę, ji pamatė iguanas, parduodamas vos po 25 eurus. Ir moters vaikystės svajonė tapo realybe – jos namuose apsigyveno maža žalia iguana, kurią šeima pavadino Perla.

„Nelabai ką težinojome apie tai, kaip namuose auginti iguaną, tad ieškojome informacijos internete, – sako pašnekovė. – Prisiminiau ir tai, ką kažkada per Lietuvos televiziją apie iguanas pasakojo jas auginanti moteris – nors augintinio tada neturėjau, šiek tiek informacijos, kaip iguanomis rūpintis, mano atmintyje buvo išlikę. Dabar, per trylika metų, jos jau susikaupė tikrai daug.“

Terariumo nepripažįsta

Kai Ingrida parsinešė Perlą namo, ji tebuvo delno dydžio. Dabar – daugiau nei 1 m ilgio gyvūnas, labai mėgstantis įsitaisyti kur nors aukščiau, saulėje.

Pašnekovė pasakoja, kad maža iguana buvo labai greita, tad jau pirmosiomis dienomis dėl to neišvengta rūpesčių.

„Mes nupirkome jai terariumą, bet toks jau mano būdas, kad aš nė vieno gyvūno negaliu uždaryti į jokį narvą, tad ir terariumas liko atviras, – šypsosi Ingrida. – Po trijų ar keturių dienų pareinu iš darbo ir matau, kad Perlos terariume nėra. Visur apieškojome, iššniukštinėjome, bet neradome. Ašaros, liūdesys. Kitą dieną užeinu į vaiko kambarį, pasižiūriu pro langą ir matau Perlą prikibusią prie baltos sienos kažkieno bute priešais esančiame name. Skambinu vyrui: ką daryti, kaip ją paimti? Vyras sako: gal reikia ugniagesius kviesti... Bet mes su vaiku sugalvojome iš dviejų šluotų pasidaryti ilgą pagalį, pasiekėme ją, ji ant to pagalio užlipo ir mes ją nukėlėme. Bet nuo to laiko, kol iguana buvo maža, daugiau niekad praviro lango nepalikdavome.“

Mėgsta saulę ir salotas

Per kelerius metus Perla ūgtelėjo. Šalia terariumo šeima augintinei įtaisė sausą medį, ant kurio ji mėgsta užlipti. Tačiau dažniausiai ieško saulėtos vietos, todėl neretai laiką leidžia ant sofos krašto ar palangės. Jeigu kas nors pamiršta uždaryti duris – mėgsta nukeliauti į balkoną, kur Ingrida paprastai augina daug gėlių, ir įsitaiso ant jų.

Virsmas: iš mažo žalio gyvūnėlio Perla per trylika metų išaugo į daugiau nei 1 m ilgio roplį / I. Doršienės asmeninio archyvo nuotr.

„Bute, kur anksčiau gyvenome, buvo ypač daug gėlių, tai ji nenukrisdavo – įsikabindavo savo stipriais nagais ir laikydavosi. Matyt, suvokia, kad aukštai, – pasakoja pašnekovė. – Į butą, kur gyvename dabar, atsikraustėme žiemą. Atėjo pavasaris, karšta, tad langus, balkoną atsidarome. Kartą aš išlėkiau ryte į darbą, pamiršusi uždaryti. Per pietus grįžtu namo, nueinu į dušą, pavalgau, prigulu ant sofos ir girdžiu beldimą į duris. Atidarau – stovi mano vyras su iguana ant rankų. Pasakojo, kad grįžo namo, išlipo iš automobilio ir žiūri – žmonių prie namo pilna, visi kažką telefonais fotografuoja, o viena kaimynė per langą šaukia: „Drakonas, drakonas!“ Prieina artyn, o ten – mūsų Perla, iš antro aukšto balkono iškritusi.“

Maitinasi iguana salotomis, įvairiais žalumynais ir vaisiais, tik vaisių negalima duoti daug, nors būtent juos gyvūnas labiausiai ir mėgsta – vos pradėjus lupti, pavyzdžiui, mandariną, ji tuojau užuodžia kvapą ir ateina vaišintis. Duoti gerti iguanai nereikia, nes pakankamai skysčio ji gauna iš žalumynų.

„Vienu metu mano vyras buvo pradėjęs jai leisti vaišintis iš lėkštės tuo, ką mes valgome. Ji užuodžia maistą, tad pradėjo piktybiškai į lėkštes lįsti, – juokiasi Ingirda. – Kai paskaičiau, kad iguanoms negalima duoti nieko kito, tik žalumynus – jų skrandis gali užsikimšti, nes negeria vandens, tai uždraudžiau tuos žaidimus ant valgomojo stalo.“

Ieško šilumos ir švelnumo

I.Doršienė pasakoja, kad iguana labai mėgsta šilumą – jei temperatūra žemesnė nei +20–25 °C, jai šalta. Tad Perlai teko nupirkti specialią šildomą lovą, nes tame Ispanijos regione, kur šeima gyvena, žiemą lauke kartais būna tik apie 14 °C šilumos, o jokių radiatorių, šildymo sistemos namuose nėra. Butą galima prišildyti iki 20–21 °C, bet vis tiek ta žiemos šiluma ne tokia, kaip vasarą, ir iguana tai labai jaučia.

Žiemą iguana būna sustingusi, mažiau juda, daugiausia laiko praleidžia savo šildomoje lovoje, išlipa tiktai paėsti, o ir ėda tik kas dvi tris dienas. Kai ateina vasara, tampa aktyvesnė, vaikštinėja po namus. Mėgstamiausia vieta – sofos atlošas.

Iguanos gyvena 20–25 metus, tad Perla yra vidutinio amžiaus. Kol  buvo maža, į terariumą šeima pildavo specialaus reptilijoms skirto kraiko, į kurį ji tuštindavosi. Bet kai užaugo ir į terariumą nebetilpo, dėl tuštinimosi kilo nemažai problemų. Pašnekovė buvo girdėjusi, kad iguanas galima pripratinti tuštintis kartą per dieną – tiesiog tereikia įdėti į šiltą vandenį, kad gyvūnas atsipalaiduotų. Šis metodas pasiteisino: nuprausta tekančiu vandeniu, ji būna švari, neskleidžia jokio kvapo.

Kaip į tokį šeimos augintinį reaguoja kaimynai? „Kai atsikraustėme čia gyventi, niekam nesakėme, kad auginame iguaną, kol ji neiškrito iš balkono. Kai jau iškrito ir visi pamatė, visiems buvo ir šokas ir pasidarė įdomu, ką mes ten turime. Vienas kitas kaimynas užsuka pasižiūrėti“, – pasakoja iguanos šeimininkė.

Atpažįsta namiškius

Daugumai žmonių iguanos atgrasios, domina tik todėl, kad tai retas, neįprastas, egzotiškas gyvūnas. „Man iguanos labai gražios, – tikina Ingrida. – Kai buvo mažytė, Perla buvo žalia žalia, užaugusi tapo ruda, bet kartkartėmis, kai keičia odą, tampa oranžinė.“

Mažytė iguana buvo labai greita – pagauti namuose ją pavykdavo tik užmetus pledą, nes kitaip išsprūsdavo iš rankų. Dabar ji – ramybės įsikūnijimas, dažniausiai sustingusi kaip namų dekoracija. Nors kartais – ypač kai orai pradeda vėsti – ateina ieškoti šilumos, prisiglaudžia ar atsigula ant kojų.

Iguana – ne katė ar šuo, kad pažintų žmogų ir atbėgtų pasitikti parėjusį namo, tačiau, Ingridos įsitikinimu, šeimos narius atpažįsta. Kad Perla atpažįsta jos balsą, įsitikino ir pašnekovės vyras: kai moteris žiemą buvo parskridusi į Lietuvą ir paskambindavo namo, vyro teigimu, iguana klausydavosi pokalbio ir reaguodavo, linksėdavo galva. Taip pat ji elgiasi ir Ingridai po darbo grįžus namo ir pradėjus ją kalbinti.

Kai šeimos namuose atsirado iguana, Ingridos jaunesniajam sūnui Kristupui buvo treji. Tad jis ir reptilija, galima sakyti, kartu užaugo. Tiesa, yra jam įkandusi, o įkąsti gali iki kraujo – nors ir neturi dantų, bet turi spygliukus ant žandenų, kurie labai stiprūs, tad nubrozdina.

Bendraamžiai: Ingridos sūnus Kristupas užaugo kartu su Perla / I. Doršienės asmeninio archyvo nuotr.

Naujas augintinis nepatinka

Neseniai šeimos namuose atsirado dar vienas augintinis – mažas baltas kačiukas Koko. Jį parsinešė sūnus.

„Jis jau seniai norėjo katino. Vienos jo draugės katė atsivedė kačiukų, bet jų nemaitino. Mes vieną mažylį paėmėme ir mėginome išauginti – pirkome specialaus pienuko, maitinome, bet jis neišgyveno, – pasakoja moteris. – Liūdna vaikui buvo. Po kurio laiko pamačiau feisbuke, kad kažkas atiduoda kačiukus. Sakau: jeigu nori, susisiek su tais žmonėmis ir pasiimk. Ir kai kitą dieną parėjau iš darbo namo, jau radau šitą baltą kačiuką.“

Kačiukas, anot Ingridos, labai žaismingas ir smalsus, viskas jam įdomu, ypač – Perla. Tačiau iguanai naujas namų gyventojas nelabai patinka, ypač tai, kad vis mėgina ją pulti iš pasalų ir šeria letenėle. Pirmieji tokie išpuoliai reptilijai, augusiai tarp žmonių ir nemačiusiai kitų gyvūnų, buvo netikėti, o dabar ji jau iš tolo gąsdina besiartinantį katiną, kad šis prie jos nelįstų.

Katinas labai greitai okupavo iguanos lovą, kuri vasarą nenaudojama, ir ten įsitaiso miegoti. „Gal susidraugaus ir žiemą galės kartu miegoti – žiūrėsim kaip jiems seksis“, – svarsto Ingrida.

Gyvūnai: namuose neseniai atsiradęs kačiukas Koko kol kas Perlai pasitikėjimo nekelia / I. Doršienės asmeninio archyvo nuotr.

Naujas augintinis pakeitė ir jos įpročius – grįžusi namo, paglostydama pasisveikina su katinu, paskui – ir su viską stebinčia iguana, kad ji nesijaustų nuskriausta. Moteris tikisi, kad šeimai ir augintiniams pavyks draugiškai sutarti.

Apie iguanas

• Žaliosios iguanos yra dideli driežai, gamtoje paplitę nuo Pietų Amerikos iki Meksikos. Nepaisant jų pavadinimo, žaliosios iguanos gali turėti ir kitų – rudos, pilkos, smėlio – spalvų, nors jaunikliai paprastai būna ryškiai žali. Jiems augant, blunka ir keičiasi jų spalva. Norintys pasišildyti driežai patamsėja, o pašviesėję geriau atspindi saulę ir atvėsta.

• Jaunos iguanos yra nedidelės ir savo išvaizda primena kitus smulkius driežus, tačiau suaugusios žaliosios iguanos atrodo tikrai įspūdingai – jos užauga iki 1,5 m ir sveria apie 9 kg.

• Jaunos iguanos minta ne tik augalinės, bet ir gyvūninės kilmės maistu: vabzdžiais, tarakonais, svirpliais, miltinėmis kirmėlėmis. Sendamos žaliosios iguanos kur kas mieliau renkasi augalinį maistą.

• Kadangi iguanos yra šaltakraujai šiltųjų kraštų gyvūnai, svarbu pasirūpinti jiems reikalinga šviesa ir šiluma. Sveikatai palaikyti joms reikalinga UVB šviesa bent 12 valandų per parą. Tinkama temperatūra dienos metu yra 29–32 °C , naktį 21–25 °C.