– Santaros klinikų kolektyvas, tęsdamas prieš trejus metus pradėtą tradiciją Medikų dieną apdovanoti labiausiai pasižymėjusius kolegas, šiais metais jus išrinko Vaikų numylėtiniu. Jūs gydote lūžusius vaikų kaulus, operuojate, siuvate žaizdas. Visa tai – skausminga. Tad už ką jus vaikai taip myli?

– Čia kolegos mano, kad vaikai mane labai myli. Kaip yra iš tiesų – nežinau. Bet aš tikrai vaikus myliu – ne be reikalo pasirinkau tokią profesiją. Esu baigęs suaugusiųjų ortopedijos-traumatologijos rezidentūros studijas, bet gyvenimas taip susiklostė, kad dirbu su vaikais. Ir dėl to tikrai nesigailiu.

– Gydyti vaikus sunkiau nei suaugusiuosius?

– Jautriau, daugiau kantrybės reikia. Vaikus reikia emociškai suvaldyti, kad duotųsi apžiūrimi, su tėvais labai daug reikia bendrauti. Kad konsultacijos metu viskas vyktų sklandžiai ir visi liktų patenkinti, reikia nemažai laiko. Tėvai šiais laikais apsiskaitę, ateina su vienokia ar kitokia nuomone, ir blogiausia, jei jie gauna nepakankamai informacijos. Tada ir kyla konfliktai – staiga tampi "nemylimas".

– Kaip jums pavyksta susišnekėti su vaikais?

– Vaikai pas mus patenka įvairaus amžiaus – nuo kūdikių iki 18 metų. Jei vaikas mažametis, bendrauji daugiau su tėvais, o jam pateikiama tik bendro pobūdžio informacija – kad čia bus daroma kažkas, kad bus gipsiukas, dabar darysiu tą, dabar aną, dabar tave paliesiu. Su vyresniais, kurie jau supranta, bendrauji kitaip – jiems paaiškini, kas ir kaip bus. Paaugliai turi žinoti.

– Ar šiuolaikinis vaikų gyvenimo būdas smarkiai lemia vaikų sveikatą?

– Vaikai dabar daug laiko praleidžia prie kompiuterių, tad yra mažiau aktyvūs, mažiau judrūs, mažiau būna lauke. Tad vis dažniau diagnozuojame plokščiapėdystę. Dėl tos pačios priežasties dažniau pastebime laikysenos sutrikimų. Tendencijos tokios, kad vis daugiau vaikų turi sąnarių hipermobiliumą ir per mažą raumenų tonusą – vadinamieji "minkšti vaikai". Tiesa, tai yra įgimti dalykai, nors tai gali sąlygoti ir vitamino D trūkumas.

Anksčiau būdavo – daktaras pasakė, ir viskas. O dabar vis dažniau klausia: "kodėl?"

Išskirčiau ir tėvus – ne tik vaikai, bet ir tėvai dabar yra kitokie. Anksčiau būdavo – daktaras pasakė, ir viskas. O dabar vis dažniau klausia: "kodėl?" Jie apsiskaitę, jiems kyla daug klausimų, su jais reikia diskutuoti – ne gydytojo monologas vyksta, o diskusija.

– Jei vaikai dabar mažiau aktyvūs, tai gal ir traumų jie patiria mažiau?

– Deja, traumų išlieka daug, tik pastebimas jų sezoniškumas. Pavasario pabaiga, vasara mums – pats darbymetis. Per parą sulaukiame apie 100 traumas patyrusių vaikų. Vasarą net ir mažiau aktyvūs vaikai eina į lauką, daugiau ar mažiau juda, ir patiria traumų.

– Kokios traumos vasarą dažniausios?

– Dažnos traumos, kurios patiriamos šokinėjant ant batutų – batutas yra vienas didesnių rizikos faktorių vaikui patirti traumą, net, sakyčiau, lyderis. Gana dažnai traumos patiriamos vaikams važinėjantis riedučiais, riedlentėmis, dviračiais.

Traumos patiriamos dėl įvairių priežasčių. Vieni netaisyklingai kažką daro, kiti nenaudoja tinkamos apsaugos. Tad tėvai turėtų atkreipti dėmesį – jei vaikas eina važinėtis riedučiais ar dviračiu, turėtų būti imtasi visų atsargumo priemonių. Atrodo, nedidelį atstumą vaikas planuoja nuvažiuoti, bet traumos, jei ji įvyksta, pasekmės gali būti labai rimtos. Blogiausia, kas gali atsitikti – patirta galvos trauma, antroje vietoje – kaulų lūžiai, taip pat patempimai, sumušimai.

– Jei vaikas patiria traumą, kas dėl to kaltas – vaikas ar tėvai?

– Tai priklauso nuo situacijos. Kažkokioje psichologijos knygoje skaičiau, jog tėvai daro klaidą sakydami vaikui: "Būk atsargus." Tai neturi prasmės. Vaikas turi tam tikrų įgimtų savisaugos instinktų, jis specialiai juk negriūna. Tačiau būna tam tikrų situacijų, kai kartu su draugų kompanija daro netinkamus dalykus, nors žino, kad negalima. Tėvai turi kalbėtis su vaiku, aiškinti, kas vienu ar kitu atveju gali atsitikti, kodėl nereikia kažkur lipti, lįsti, kur tikrai žinai, kad negalima.

Tačiau dėl kai kurių nelaimingų nutikimų niekas nekaltas ir niekas nuo jų neapsaugotas.

– Ką tėvai gali padaryti, kad neatsitiktų vasarą nelaimė?

– Vasarą ypač svarbus vaikų fizinis aktyvumas. Reikėtų skatinti vaikus kuo daugiau judėti, ir tėvai turėtų daryti tai savo pavyzdžiu.

Užsiimant kokia nors aktyvia veikla, sportuojant suaugusieji turėtų instruktuoti vaikus, kaip elgtis saugiai, imtis visų prevencinių priemonių – uždėti apsaugas, šalmą. Jei vaikai eina šokinėti ant batuto, ten jų neturėtų būti daugiau nei du, nes kuo daugiau vaikų sulipa, tuo labiau didėja traumos tikimybė.

Jei leidžiate vaikus į batutų centrus, kurie dabar labai populiarūs, atkreipkite dėmesį, ar saugiai jie įrengti, kiek ten yra suaugusiųjų, prižiūrinčių vaikus. Batutų parko darbuotojų užduotis suvaldyti srautą, kad vaikai nešokinėtų vienas ant kito ir nepatirtų traumų.

Giedrius Bernotavičius

– Jūs pats savo vaikus leidžiate į batutų parkus?

Nė vienas tėvas nepajėgs būti šalia vaiko visą laiką ir kaskart jam griūnant pagalvę pakišti.

– Kadangi mano tokia profesija – ortopedas-traumatologas, kai vaikai pradėjo vaikščioti, man psichologiškai buvo labai sunku paleisti juos vienus, norėjosi visur kartu su jais eiti, vesti už rankos. Tačiau suvokiau, kad turiu vaikus paleisti. Jie turi turėti savisaugos instinktą ir turi patys pradėti mąstyti. Kiekvienas turi "susirinkti" savo nubrozdinimus. Nė vienas tėvas nepajėgs būti šalia vaiko visą laiką ir kaskart jam griūnant pagalvę pakišti. Tą tėvai turi suprasti ir priešmokyklinio, pradinio mokyklinio amžiaus vaikus "paleisti", kad jie taptų savarankiški.

Aš pats buvau judrus, sportiškas vaikas, man kiemas, laukas, visi tie sportiniai žaidimai buvo pats geriausias užsiėmimas, tad visus savo nubrozdinimus aš tikrai susirinkau.

– Ar visada vaikui patyrus traumą būtina vežti jį pas medikus?

– Ne visada. Aš sakau taip – jeigu tikrai tėvai jaučia, kad traumą patyrusį vaiką reikia parodyti gydytojui, tegu veža ir rodo. Nes tėvų yra kelios kategorijos – vieni dėl bet kokios smulkmenos važiuoja, kiti net ir vaikui patyrus rimtesnę traumą lieka namie, o į medikus kreipiasi po dviejų, trijų ar keturių dienų, nors vaikas būna patyręs lūžį ar žaizdą, kurią reikėjo siūti. Kaip elgtis geriau, ko gero, vienos taisyklės nėra – jeigu tikrai įtaria, kad trauma galėjo būti rimta, geriau jau tegu kreipiasi į medikus, nei ką nors pražiopso.

Sakyčiau taip – jei traumą patiria mažas vaikas, tačiau praėjus valandai ar dviem jis vėl laksto lyg nieko nebūtų buvę, tikrai pasvarstykite, ar verta važiuoti į ligoninę. Juk ir traumatologai visų pirma vertina tai, kaip vaikas šiuo metu atrodo ir jaučiasi. Jei jis yra aktyvus, žvalus, bėgioja, matyt, trauma ar sumušimas nebuvo didelis. Bet jei vaikas nenusiramina, net po kelių valandų verkia, neleidžia prisiliesti ar po galvos traumos pradeda vemti – skubėkite pas medikus.

– Kai buvo priimtas vadinamasis vaiko nemušimo įstatymas, buvo baiminamasi, kad tėvai vengs vaikus vežti pas medikus, net jei tai reikalinga, kad nebūtų apkaltini nepriežiūra. Ar to neatsitiko?

– Nemanau. Tėvai, kurie rūpinasi savo vaiku, tokių baimių neturi. Kitas dalykas – patirties turintys traumatologai mato tėvus, žino traumos mechanizmą. Jeigu yra, tarkime, diagnozuotas šlaunikaulio lūžis ar kūnas nusėtas mėlynėmis, o tėvai šneka kažką, kas su tokiomis traumomis nieko bendro neturi, kyla daug klausimų. Tokiais atvejais vaikui suteikiame pagalbą, guldome į ligoninę, net jei jokio rimto sužalojimo ir nėra, o apie įtarimus pranešame socialiniams darbuotojams, kad situacija šeimose būtų išsiaiškinta nuodugniau. Tačiau taip atsitinka labai retai.

Mokyklos keisis

Šį rudenį mokytojais taps įmonių vadovai, psichologė, antropologė, architektė, IT ir telekomunikacijų specialistės, menininkai ir kitų sričių atstovai. Visi jie įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą, patyrę savo sričių praktikai. Jie dirbs mokyklose Panevėžio r., Priekulėje, Tauragėje, Alytuje, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Pasak projekto "Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!" vadovės Robertos Žižienės, visi programos dalyviai turės realių galimybių prisidėti prie geresnės mokyklos kūrimo ir kiekvieno vaiko mokymosi sėkmės bei džiaugsmo. Tai jie galės daryti ne tik dirbdami su vaikais klasėje, bet ir kartu su visa mokyklos bendruomene per dvejus metus įgyvendindami pokyčio projektą. Pokyčio kryptį padės pasirinkti šiuo metu mokyklose atliekama mokinių, jų tėvų ir pedagogų apklausa.

Projektą "Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!" įgyvendina VšĮ Mokyklų tobulinimo centras drauge su Vilniaus prekybos paramos fondu "Dabar". Fondas per ketverius su puse metų numato skirti beveik 1 mln. eurų finansavimą. Planuojama, kad projekte dalyvaus 45 šalies mokyklos, 60 "Renkuosi mokyti!" mokytojų, jis pasieks 23 tūkst. mokinių.

Norėčiau, kad mokykla nebūtų tik įstaiga. Tikiu, kad mokykla gali tapti užuovėja, grąžinančia pasitikėjimą ir norą eiti pirmyn.

"Norėčiau, kad mokykla nebūtų tik įstaiga. Tikiu, kad mokykla gali tapti užuovėja, grąžinančia pasitikėjimą ir norą eiti pirmyn. Tokios mokyklos negali sukurti ministerija ar valdžios atstovai – tokią ją kuria mokytojai ir mokiniai", – savo apsisprendimą "grįžti į mokyklą" aiškino Akvilė Andziukevičiūtė-Jankūnienė, turinti beveik 20 metų finansinio ir vadybinio darbo patirties, o dabar dar ir studijuojanti gamybos inžinerijos magistrantūroje. Nuo rugsėjo Kauno Veršvų gimnazijoje ji dėstys technologijas.

Būsimoji klasių kuratorė Kornelija Čepytė prie Klaipėdos "Varpo" gimnazijos kolektyvo prisijungs iš karto po socialinės antropologijos magistrantūros studijų. Ji įsitikinusi, kad kokybiškas, demokratiškas ir visiems vienodai prieinamas švietimas yra pagrindinis atsakas daugeliui socialinių problemų.

"Deja, šiandien Lietuvoje matome didelę apatiją ir nenorą iš esmės pertvarkyti švietimo sistemą, todėl "Renkuosi mokyti!" man atrodo alternatyva, leisianti prisidėti prie švietimo sistemos transformavimo per savo pačios indėlį. Studijos mane privertė gerokai permąstyti, kaip savo išsilavinimą ir patirtį pritaikyti prasmingai, ir vienintelis atsakymas, kuris galiausiai atėjo į galvą, buvo mokyti", – sakė Kornelija.

Agnė Motiejūnė

Švietimas yra ateitis

Dar viena dešimtosios kartos "Renkuosi mokyti!" dalyvė – Ugnė Puskunigytė. Ji nuo rugsėjo pradės dirbti IT mokytoja Vilniaus Antakalnio progimnazijoje. Ugnė į mokyklą ateina nemažai metų išdirbusi telekomunikacijų versle su nemažais projektais.

"Vilniaus dienai" U.Puskunigytė pasakojo, jog mintis apie pedagogės darbą galvoje kirbėjo dar mokyklos laikais, nes turėjo nuostabius mokytojus, kurie jai buvo didelis autoritetas. Tačiau tuo metu buvo neįsivaizduojama, kad puikiais pažymiais baigus mokyklą galima stoti kur nors kitur, o ne į prestižinę specialybę – ekonomiką, teisę, vadybą ar panašiai. Visuomenės nuomonė padarė savo – mergina nestojo į Vilniaus pedagoginį universitetą. Tačiau nepasirinko ir kurios nors vadinamųjų prestižinių specialybių – įstojo studijuoti telekomunikacijų ir elektronikos inžinerijos, nes jautė, kad technologijos yra ateitis.

Po daugiau nei 10 metų, praleistų dirbant telekomunikacijos ir IT įmonėse, vėl grįžo mintis, kad švietimas yra ateitis, tad ėmė ieškoti galimybių, kaip tapti pedagoge. Netikėtai pamačiusi informaciją apie projektą "Renkuosi mokyti!", suprato, kad tai yra jos kelias, ir tą pačią dieną užpildė bei išsiuntė anketą.

Sužinoję apie tai, kad U.Puskunigytė dalyvaus programoje "Renkuosi mokyti!", artimieji nustebo – ne vienam jos pasirinkimas gerai apmokamą darbą iškeisti į mokytojo profesiją, ypač žinant, kad tai toli gražu nėra pakankamai apmokamas darbas, buvo sunkiai suvokiamas. Tačiau palaikymo namuose ji sulaukė, ir tai buvo svarbiausia.

Tiems, kurie šiemet tik pradeda savo pedagoginį kelią, patariu nepasiduoti susidūrus su pirmomis problemomis, kurių tikrai bus, labiau pasitikėti savimi ir mokiniais, nepamiršti, kad viskas ateina per patirtį.

"Mokyklą baigiau 2002-aisiais, tad prabėgo jau daug metų, todėl tas grįžimas į mokyklą nėra toks jau nerūpestingas. Suprantu, kad laukia daug iššūkių, reikės ne tik kitus išmokyti, bet ir pačiai daug išmokti. Tačiau dirbsiu IT mokytoja, o kadangi per savo darbo metus sukaupiau daug žinių informacinių technologijų srityje, specialybės srityje jaučiuosi tvirta, – tikino U.Puskunigytė. – Kitas klausimas – kaip man pavyks dirbti su vaikais. Jau lankiausi mokykloje, mačiau, kad šiuolaikiniai vaikai yra labai aktyvūs. Tiesą sakant, man tai net patinka. Jau supratau, kad veiksmo su jais bus daug. Svarbiausia, kad man pakaktų stiprybės ir kantrybės."

Būsimoji pedagogė teigia puikiai suvokianti, kad šiuolaikiniai vaikai yra aktyvūs IT technologijų vartotojai ir žino apie jas tikrai daug. Ji užsibrėžė išmokyti juos kurti tas technologijas, panaudoti jas skirtingose profesinėse srityse, inovacijų kūrimui. Kitaip sakant – išmokyti atsakingo IT naudojimo. "Manau, ir aš turėsiu ko iš jų pasimokyti – tikrai leisiu jiems būti mano mokytojais. Šiuolaikiniame pasaulyje tai ir yra svarbiausia, kad galime mokytis vieni iš kitų", – sakė Ugnė.

Ji įsitikinusi – šios gyvenimo permainos jai bus ištrūkimas iš komforto zonos, tačiau labai įdomus gyvenimo etapas, savęs išbandymas.

"Žinau, kad po dvejų metų, kai baigsis projektas, būsiu labai pasikeitusi. Ir jeigu mano nuojauta pasitvirtins, ateityje aš toliau sieksiu mokytojos karjeros. Esu tikra, jog išbandymų ir nesėkmių tikrai bus, ir net ne viena. Tačiau būtent to juk ir siekiu – mokytis ir išmokti. Išmokti būti mokytoju. Mokytojas – tai ne tik profesija. Tai gyvenimo filosofija. Tai tas žmogus, kuris atiduoda dalį savęs dėl kito žmogaus, kuris nesavanaudiškai ir nesivadovaudamas asmeninėmis ambicijomis linki kitam sėkmės ir įkvepia jos siekti", – sakė U.Puskunigytė.

Ugnė Puskunigytė

Geriausi metai

Toje pačioje Vilniaus Antakalnio progimnazijoje šiais mokslo metais programą "Renkuosi mokyti!" baigė Agnė Motiejūnė. Sociologijos studijas baigusi moteris į mokyklą atėjo padirbėjusi praktinio darbo pagal savo specialybę ir verslo srityje, tačiau vis neapleidžiama minties, kad padirbėti mokykloje būtų prasminga patirtis. Tad Antakalnio progimnazijoje ji buvo atsakinga už neformalųjį ugdymą, vedė geografijos pamokas, dirbo su verslumo programa "Junior Achievement".

"Mokykla man buvo naujas iššūkis sau, naujas išbandymas. Kokie buvo mano lūkesčiai? Sunku pasakyti. Buvo daug nežinomybės. Tačiau mano vizija buvo išpildyta su kaupu – pastarieji dveji metai buvo tarsi amerikietiški kalneliai, kupini įvairiausių emocijų ir tokios patirties, kurios, manau, daugiau niekur negautum. Sakyčiau, tai buvo geriausi metai mano gyvenime", – sakė "naujai iškepta" pedagogė.

Šiuolaikiniai vaikai, jos teigimu, yra kūrybiški, laisvi žmonės, kurie turi labai daug idėjų ir kurie nori būti išgirsti. Dirbti su aktyviais žmonėmis, trykštančiais energija, labai smagu. Tereikia sugebėti tą energiją suvaldyti, nukreipti reikiama linkme, suformuoti erdvę, kur mokiniai galėtų atsiskleisti. Jei mokytojui pavyksta tai padaryti, prasideda labai gražūs dalykai, atsiskleidžia visas vaikų potencialas ir jie įgyvendina labai didelius dalykus.

A.Motiejūnė teigia per dvejus metus įsitikinusi, kad ji eina teisingu keliu, tad ir ateityje liks dirbti švietimo sistemoje – ten, kur mato prasmę ir jaučia poreikį. "Tiems, kurie šiemet tik pradeda savo pedagoginį kelią, patariu nepasiduoti susidūrus su pirmomis problemomis, kurių tikrai bus, labiau pasitikėti savimi ir mokiniais, nepamiršti, kad viskas ateina per patirtį. Ir stengtis suprasti mokinius – tai, kuo jie gyvena ir kas jiems svarbu", – linkėjo pedagogė.

Projekto "Mokėk plaukti ir saugiai elgtis vandenyje" tikslas – išmokyti mažuosius saugiai elgtis vandenyje, kad po vasaros visi jie grįžtų į klases. Vilniuje šiais mokslo metais plaukti mokėsi apie 2 400 antrokų.

Nors šiltasis sezonas Lietuvoje vidutiniškai tetrunka apie 3 mėnesius, vien pernai, Higienos instituto duomenimis, šalyje nuskendo 149 žmonės. Paskendimai yra antra pagal dažnumą (po žūčių transporto įvykiuose) vaikų iki 14 metų išorinių mirties priežasčių. Didžiosios dalies šių mirčių būtų buvę galima išvengti, jeigu aukos būtų turėjusios bent bazinius plaukimo įgūdžius.

Tad nuo 2009 m. Lietuvos plaukimo federacija (LPF) organizuoja ir koordinuoja vaikų mokymo plaukti projektus. Kasmet vis daugiau Lietuvos vaikų dalyvauja projekte "Mokėk plaukti ir saugiai elgtis vandenyje", kuriam vykstant jie ne tik išmoksta plaukti, bet ir atsargumo tiek būdami prie vandens, tiek vandenyje.

Svarbus įgūdis

LPF viceprezidentė, Lietuvos sporto universiteto (LSU) Treniravimo mokslo katedros docentė dr. Ilona Judita Zuozienė mano, kad jau 10 metų besitęsiančio vaikų mokymo plaukti projekto sėkmė slypi pačioje jų misijoje – išmokyti vaikus gyvybiškai svarbaus įgūdžio, pastebėti plaukimui gabius vaikus ir užpildyti baseinus rytinėmis valandomis, kai jie būna pustuščiai.

"Idėja yra pažangi, reikalinga ir labai naudinga. Kitas dalykas, mums pavyko suderinti mokyklos darbą su plaukimo trenerių darbu, kaip rodo patirtis, gerai išmokyti plaukti gali specialistai – plaukimo treneriai. Kita vertus, situacija yra tokia, kad pačios mokyklos savo baseinų ir plaukimo mokytojų turi nedaug. Sujungus mokyklų ir baseinų infrastruktūras, mums pavyko padaryti tikrai gerą projektą", – pasidžiaugė I.Zuozienė.

A. Kubaičio / Fotobanko nuotr.

Pasak LSU Treniravimo mokslo katedros docentės dr. Valentinos Skyrienės, dar sovietmečiu dalis kūno kultūros pamokų vykdavo būtent baseine. Vėliau šios pamokos buvo dingusios ir vyko epizodiškai. 2007 m. Kūno kultūros ir sporto departamento, LSU ir LPF specialistai pradėjo aktyviai veikti dėl to, kad visi šalies vaikai turėtų galimybę mokytis plaukti ir įgyti gyvybiškai svarbų įgūdį.

"Vaiko 7-ieji 8-ieji gyvenimo metai – puikus amžius jo motoriniams gebėjimams ugdyti. Vaikai imlūs viskam. Jų neriboja kompleksai ir baimės. Plaukimo įgūdžių mokymas yra ta veikla, kai vaikai ne tik įgyja plaukimo pradžiamokslį, susipažįsta su saugaus elgesio prie vandens taisyklėmis, bet ir fiziškai aktyviai sportuoja", – paaiškino I.Zuozienė.

Vaikų – vis daugiau

Šiais mokslo metais Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) informacijos ir paslaugų biuro koordinuojamuose mokymo plaukti projektuose dalyvavo daugiau nei 7 000 mokinių iš visos Lietuvos, o nuo projektų pradžios – daugiau nei 38 tūkst. Taip pat išaugo ir projektuose dalyvaujančių baseinų skaičius – nuo 10 iki 34.

Kaip "Vilniaus dieną" informavo Sveiko miesto biuro projektų vadovas Ignas Vaičaitis, projekte "Mokausi plaukti ir saugiai elgtis vandenyje" Vilniuje šiais mokslo metais dalyvavo apie 2 400 sostinės antrokų.

Projektui Vilniaus mieste 2018 m. rugsėjo–spalio mėnesiais, 18-ai mokymo plaukti pamokų lėšas skyrė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, 2019 m. sausio–gegužės mėnesiais 14-ai mokymo plaukti pamokų – Vilniaus miesto savivaldybė.

Tai, kad tėvelis stovės ant kranto, visiškai nereiškia, kad vaikas bus saugus vandenyje.

"Vien už Vilniaus savivaldybės skirtus pinigus plaukti buvo mokomi apie 1 600 vaikų. Dar nuo rugsėjo pirmą pusmetį plaukė apie 880 vaikų už LPF skirtus pinigus, antrą pusmetį jų mokymąsi plaukti apmokėjo Vilniaus savivaldybė. Tad visi vaikai – apie 2 400 – per praėjusius mokslo metus turėjo 32 plaukimo pamokas. Vaikai mokėsi plaukti penkiuose – Žirmūnų, Fabijoniškių, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro ir dviejuose "Impuls" – baseinuose", – sakė I.Vaičaitis.

Anot jo, Vilniaus savivaldybė šiems metams antrokų plaukimo pamokoms yra skyrusi 190 tūkst. eurų. Iš jų pavasario plaukimo pamokoms jau buvo panaudota apie 70 tūkst. eurų. Visi likę pinigai bus panaudoti naujų antrokų mokymui plaukti nuo rugsėjo. Planuojama, kad ateinančiais mokslo metais Vilniuje plaukti vėl mokysis panašus skaičius antrokų kaip ir šiemet.

Pramoksta visi

Jau ne pirmus metus projekte "Mokėk plaukti ir saugiai elgtis vandenyje" dalyvaujantis ir vaikus plaukti mokantis buvęs plaukikas Dominykas Spudvilas "Vilniaus dienai" teigė, jog vaikai noriai eina į baseiną – tokių, kurie bijotų lipti į vandenį, būna vos vienas kitas. Tačiau net ir tie, kurie iš pradžių bijo vandens, matydami plaukiojančius ir žaidžiančius vandenyje savo draugus, anksčiau ar vėliau prisijungia.

Trenerio teigimu, per tas 32 pamokas įmanoma vaiką išmokyti plaukti. Žinoma, kiekvieno situacija individuali – vienam vaikui pakanka 2–3 pamokų, kitam reikia ir visų 20. Daug kas priklauso nuo paties vaiko ir nuo jo noro, pastangų.

"Antrokai, tiesą sakant, dar šiek tiek per maži suprasti, kad mokėti plaukti yra jiems naudinga. Jiems labai rūpi pažaisti, papramogauti, padūkti, panardyti", – pastebėjo D.Spudvilas.

Anot trenerio, kiekvienas skirtingai vertina savo gebėjimą plaukti, ir, tarp kitko, toli gražu ne visada adekvačiai. Dažnai į pamoką atėjęs vaikas sako, kad jis moka plaukti, o realybėje tegali įšokti į vandenį ir nuplaukti iki artimiausio baseino krašto, kad užsikabintų už kopėtėlių ir išliptų. Atsitikus kokiai nors nelaimei, tarkime,  iškritus iš valties, iki kranto parplaukti jam tikrai nepavyktų – vaikas sutriktų, pradėtų panikuoti, pritrūktų jėgų.

Kitas dalykas – su drabužiais plaukti yra labai sunku, o nusirengti vandenyje retas sugebėtų.

"Šito projekte dar nėra, bet jau kalbama apie tai, jog reikėtų vaikams bent kelias pamokas leisti pabandyti paplaukti su rūbais – kad jie bent jau žinotų, kaip tai yra sunku, kad orientuotųsi situacijoje ir nepasimestų, – sakė plaukikas. – Olandijoje, pavyzdžiui, yra skirtingi lygiai ir su skirtingomis aprangomis viskas daroma. Lengviausias lygis – su šortukais ir marškinėliais, sunkiausias – kai viskas daroma su žiemine apranga."

Trenerio teigimu, mokyti vaikus plaukti gali kiekvienas, kuris supranta, kaip tą daryti. Yra tam tikri žingsniai, kuriuos palaipsniui reikia žengti. Kai tėveliai bando mokyti taip, kaip jie supranta, po to labai sunku išmokyti vaiką plaukti taisyklingai. Tad geriau, kai tą daro žmogus, kuris supranta.

"Tarkime, mokant anglų kalbą, galima ir kitą kažko išmokyti, bet anglų kalbos mokytojas tą padarys geriau. Tad jeigu tik yra galimybė, geriau tai patikėti profesionaliems plaukimo treneriams", – paaiškino D.Spudvilas.

Dėmesys – saugumui

Paklaustas, ką patartų tėvams, išleidžiantiems vaikus vasarą pramogauti prie vandens telkinių, plaukikas D.Spudvilas pirmiausia ragina suaugusius galvoti apie vaikų saugumą. Anot jo, tai, kad tėvelis stovės ant kranto, visiškai nereiškia, kad vaikas bus saugus vandenyje. Daug priklauso ir nuo to, ar vaiką prižiūrintis asmuo moka plaukti, ar jis galėtų padėti kilus  problemoms.

"Prieš leidžiant vaikams vieniems maudytis, visada reikia įvertinti situaciją – ar tas žmogus, kuris yra atsakingas už vaiką, sugebės jam padėti. Būna, močiutės prižiūri vaikus. Ar nesibaigtų maudynės dar didesne tragedija, jeigu ta močiutė mėgintų vaiką išgelbėti? Visada reikia realiai įvertinti ir pasverti rizikas", – įspėjo plaukikas. Jis ragina tėvus atkreipti dėmesį, kur ir su kuo vaikas eina maudytis.

Vienas svarbiausių trenerio patarimų tiek vaikams, tiek visiems atostogaujantiems – tai, ko vaikai mokomi per plaukimo pamokas nuo pat pradžių: stengtis nepanikuoti, kad išnaudotų kuo mažiau jėgų, o atsipalaiduotų, išsitiestų paviršiuje iškišę tik veidą iš vandens ir gulėtų. Vanduo visada kelia žmogų į paviršių, tad nusiraminus tai padaryti neturėtų būti sunku. O tada, jau gulint ant nugaros, galima mėginti šauktis pagalbos ar savo jėgomis po truputį judėti link kranto.

Gelbėjimosi ratą ar ant rankų dedamus "sparnelius", kurie neleidžia nugrimzti, – vaikams maudantis patartina naudoti kaip saugumo priemones. Tačiau tokiu atveju vaikus reikėtų ypač saugoti tuose vandens telkiniuose, kur yra srovių, kad jų nenuneštų tolyn.

Įvairūs vabzdžiai kiekvieną vasarą sukelia aibes problemų, ypač – alergiškiems žmonėms. Vabzdžius turinčios atbaidyti priemonės padeda toli gražu ne visada.

Pavojinga alergiškiems

Kaip "Vilniaus dienai" teigė Apsinuodijimų informacijos biuro vyriausioji specialistė Daiva Gutauskaitė, kalbant apie vabzdžių įgėlimų keliamą pavojų, reikėtų išskirti dvi žmonių grupes – tie, kurie yra alergiški bičių nuodams, ir tie, kurie nealergiški.

Nealergiški žmonės įgėlimo vietoje paprastai jaučia skausmą, niežėjimą, atsiranda patinimas, paraudimas, kartais gali susidaryti pūslelė odoje. Tokiu atveju didžiausias pavojus – kasant nešvariomis rankomis įnešti į žaizdą infekciją.

Kartais odos uždegimas labai išplinta, pradeda niežėti visą odą. Šie požymiai paprastai pranyksta po 24–48 val.

Nealergiškiems žmonėms įgėlimas irgi gali būti pavojingas, jeigu pataikoma į gyvybiškai svarbias vietas – kaklą, liežuvį, apatinio žandikaulio sritį. Ten kyla vietinė audinių reakcija, kuri gali būti grėsminga gyvybei – kvėpavimo takų audinių tinimas sudaro kliūtį patekti orui į plaučius.

Jei žmogus alergiškas, jam gali būti labai pavojingas ir vienas įgėlimas. Kyla labai audringa organizmo anafilaksinė reakcija į nuodą, kuri jau reikalauja labai greito ir rimto gydymo. Kadangi nuodą sudaro baltymai, fermentai, alergiško žmogaus organizmas audringai reaguoja į svetimas medžiagas. Laiku nesuteikus pagalbos, nukentėjusįjį gali ištikti mirtis.

Alerginės reakcijos įgėlus vabzdžiams dažniau atsiranda tiems, kurie sirgo arba serga alergine liga arba kurių artimiausi giminaičiai serga alergine liga, netoleruoja kai kurių vaistų. Alergiškai dažniausiai reaguojama į bičių nuodus, būna ir alergija širšių, vapsvų nuodams bei skruzdžių įkandimams. Mažiems vaikams alergiją gali sukelti uodų, aklių, musyčių įkandimai.

Teigiama, kad bičių nuodams jautresnės moterys, vaikai ir senjorai. Tačiau yra žmonių, kurių organizmas greitai pripranta prie bičių nuodų ir silpnai arba visai nereaguoja į juos.

Kuo skiriasi bitės įgėlimas nuo vapsvos ar širšės? Anot D.Gutauskaitės, bitės įgėlimo vietoje lieka geluonis, vapsvos ir širšės geluonies nepalieka. Bitės geluonį reikėtų peilio kraštu atsargiai nubraukti nuo odos, kad nuodas iš geluonies liaukutės nebetekėtų į organizmą. Bandydami bitės geluonį ištraukti pirštais ar pincetu, mes suspaudžiame su geluonimi likusį nuodų maišelį, taigi susileidžiame ir nuodus.

Vabzdžio įgėlimas, pasak specialistės, net ir nealergiškam žmogui gali būti mirtinas, jeigu įgelia daug vabzdžių – pasireiškia sisteminė organizmo reakcija.

Kaip elgtis įgėlus?

Pasak D.Gutauskaitės, vabzdžius dažniausiai pritraukia maistas: bites – saldumynai, kitus – vaisiai, gėrimai, net mėsa. Tad ypač svarbu nepalikti atidarytos neskaidrios gėrimų taros, nes į vidų gali būti įlindusi vapsva ar širšė, kuri geriant gali įgelti į ryklę, burnos gleivinę, o tada jau dėl tinimo gali kilti gyvybei pavojinga būklė, kai užspaudžiami kvėpavimo takai.

Jeigu pasireiškia sisteminė reakcija – galvos svaigimas, pykinimas, vėmimas, bendras silpnumas, pasunkėjęs kvėpavimas, sumažėjęs kraujospūdis – reikėtų skubiai vykti į gydymo įstaigą.

Bičių reikėtų saugotis vaikštant pievose, kur jos renka iš žiedų nektarą. Giedrą vasaros dieną geriau nedėvėti ryškių spalvų drabužių. Darbuotis, vaikštinėti ar ilsėtis patartina pavėsyje arba tose vietose, kur augalai jau nužydėję.

Specialistai pataria patiems būti atsargiems ir mokyti vaikus atsargumo – neliesti ropojančių vabzdžių. Negalima leisti vaikui žaisti arti avilių ar tų vietų, kur skraido širšės, vapsvos ar bitės, be priežiūros ragauti prinokusių nukritusių obuolių, kriaušių – juose gali būti įsigraužusi širšė arba vapsva.

Pamačius atskrendantį vabzdį, nereikėtų mosuoti rankomis ar daryti staigių judesių – tai tik sustiprins jo agresiją.

Galima naudoti vabzdžius atbaidančias priemones – yra repelentų nuo vabzdžių. Tačiau toli gražu ne visi ir ne visada būna veiksmingi.

Įgėlus vabzdžiui D.Gutauskaitė pataria stebėti organizmo reakciją. Įgėlimas gali būti per kelias valandas savaime praeinantis. Skausmą, niežėjimą, tinimą galima prislopinti pridėjus įgėlimo vietoje kažką rūgštaus. Galima patepti įgeltą vietą šaldančiu, niežėjimą mažinančiu tepalu ar tiesiog uždėjus ledo.

"Jeigu pasireiškia sisteminė reakcija – galvos svaigimas, pykinimas, vėmimas, bendras silpnumas, pasunkėjęs kvėpavimas, sumažėjęs kraujospūdis – reikėtų skubiai vykti į gydymo įstaigą, – sakė specialistė. – Alergiški žmonės paprastai žino, kad taip gali atsitikti, ir nešiojasi su savimi specialių vaistų, nes alerginė reakcija po kiekvieno įgėlimo būna vis stipresnė."

Gresia ligos

Upiniai mašalai kanda skaudžiai, būna didelių paraudimų, tinimų, kurie ilgai laikosi. D.Gutauskaitės teigimu, mašalų sukandžioti žmonės į medikus kreipiasi gana dažnai, tačiau didelių alerginių reakcijų tai nesukelia, kokio nors specifinio gydymo ir šiuo atveju nėra. Tad nukentėjus nuo mašalų taikomas tas pats vietinis gydymas: mažinti alergiją priešalerginiais tepalais, šaldyti sukandžiotas vietas. Jei pasireiškia stipri alerginė reakcija – kreiptis į medikus ir jie skiria gydymą, jei nusprendžia, kad tai reikalinga.

Skruzdžių pagrindinį nuodą sudaro organinė skruzdžių rūgštis. Ji sukelia tik vietinį dirginimą – iš karto po sąlyčio su oda ją degina, oda parausta, patinsta, atsiranda uždegimo požymių, gali susidaryti pūslelių. Pasak specialistės, tai yra labai nemalonu, skausmas gana stiprus, bet kokio nors specialaus gydymo nereikia, nes nuodo kiekis yra menkas ir tie reiškiniai paprastai savaime praeina – kažkokios sisteminės reakcijos, alerginių reakcijų nebūna.

Kur kas daugiau nerimo, pasak D.Gutauskaitės, pastaruoju metu kelia daugeliui įprasti uodai. Mat uodai žinomi ir kaip įvairių infekcinių ligų pernešėjai. Ir nors Lietuvoje dar neplinta maliarija, kitos karštinės, parazitologų manymu, pastaruoju metu, dėl vis šiltėjančio klimato, plisti toms ligoms jau yra sąlygos ir Lietuvoje. Maliarinių uodų mūsų šalyje yra, tad trūksta tik pačios maliarijos sukėlėjo, kad šią ligą uodai pradėtų platinti ir Lietuvoje.

Net ir "ieškodama savęs" Ispanijoje, ji galvojo apie tai, kuo galėtų būti naudinga Lietuvai. Ir atrado – tik dėl savo iniciatyvumo tapo prancūzų kompanijos, veikiančios dvidešimtyje Europos šalių, atstove Lietuvoje.

Netikėtas žingsnis

Vilniaus universitete psichologijos bakalauro studijas ir organizacinės psichologijos magistro studijas baigusi vilnietė K.Dalšėdaitė turėjo gerą darbą – beveik dvejus metus dirbo mokymų konsultacinėje kompanijoje. Buvo vertinama vadovų, turėjo neblogas karjeros perspektyvas. Tačiau 2018 m. vasarį, netikėtai tiek artimiesiems, tiek kolegoms ir darbdaviams, nusprendė viską mesti ir išvykti iš Lietuvos.

"Tiesą sakant, išvažiuoti iš Lietuvos aš niekad neplanavau – visada buvau Lietuvos patriotė. Net ir magistro studijoms buvau įstojusi į vieną Olandijos universitetą, tačiau, daugelio nuostabai, pasirinkau studijas Vilniaus universitete. Niekad nenorėjau išvykti iš Lietuvos, bet gal kokį penktą kartą, kai jau buvau baigusi studijas, apsilankiusi Londone staiga supratau, kad pasaulis didelis ir įvairus, todėl noriu išvažiuoti ir pagyventi kažkur kitur. Kai pasisakiau darbe, darbdaviai ragino neišeiti, siūlė geresnes darbo sąlygas. Tačiau kažkodėl norėjosi važiuoti, ir viskas: pamatyti, pasižiūrėti, patirti iššūkių."

Tuo metu Kamilės draugė kaip tik planavo išvažiuoti dirbti kur nors į šiltus kraštus. Merginos nusprendė kartu vykti į Ispaniją, nes ten šilta, kita kultūra, kita kalba. Kamilė svarstė, jog net ir jei nepasisektų ten įsitvirtinti ar padaryti karjeros, bent jau išmoktų ispanų kalbą.

"Nebuvo taip, kad važiuoju į Ispaniją siekti karjeros – važiavau dėl savęs: norėjau pažinti kitą šalį, pažinti save kitokioje aplinkoje. Todėl prieš išvykstant kažkokio perspektyvaus darbo pagal specialybę neieškojau. Tiesiog susiradome savanorystės programą, pagal kurią už apgyvendinimą puse etato turėjome dirbti viename Barselonos hostelyje – kaip buvo žadama, vedžioti hostelio svečius po įvairias populiarias Barselonos vietas. Deja, realybė buvo kitokia nei pažadai: apgyvendinimas prastas, be langų ir su gausybe tarakonų."

Savaitę iškentusios tokioje darbo vietoje merginos iš ten išėjo. Išsinuomojo kambarį, ėmė ieškoti naujų darbų. Kamilė pasakojo, kad greitai supratusi, jog nemokant ispaniškai įsidarbinti nebus lengva, tad intensyviai mokėsi kalbos.

Ilgas kelias

Prieš išvykdama iš Lietuvos K.Dalšėdaitė profesionaliai užsiiminėjo vandenlenčių sportu (waikbordu), buvo net tapusi šios sporto šakos  antrosios vietos laimėtoja Lietuvoje. Šį pomėgį mergina sugalvojo išnaudoti ir Ispanijoje – didžiausiame Barselonos vandenlenčių sporto parke įsidarbino instruktore. Dirbo savaitgaliais, tačiau šis darbas buvo nemenkas, kaip ji sako, "asmenybinis iššūkis": reikėjo stengtis kalbėti ir ispaniškai, ir angliškai, nesugebėjus kažko išaiškinti – mėginti parodyti. Po poros mėnesių prasidėjo sezonas, parko lankytojų buvo daug, o mokant tik ispanų kalbos pagrindus, dirbti tikrai nebuvo lengva. Teko ieškotis kito darbo.

Esu savo šalies patriotė ir man ta sąsaja su Lietuva – būtina.

Tada mergina prisiminė, jog dar studijų laikais Lietuvoje dirbo aukle. Pasinaudojusi Barselonoje veikiančia auklių paieškos interneto platforma "Yoopies", per kelias dienas susirado auklės darbą – prižiūrėjo dvejų metukų vaiką, o tuo pačiu metu ieškojosi darbo kokiame nors biure. Po poros mėnesių įsidarbino kompanijoje, pardavinėjančioje tam tikrą priemonę, kuri analizuoja jų klientų video patirtį. Kamilei net ir šiandien sudėtinga paaiškinti, kas per veikla tai buvo.

"Man visiškai nauji techniniai dalykai, ir nors dirbti sekėsi neblogai, jaučiau, kad tai visiškai ne man, todėl išėjau", – pasakojo moteris.

Galvodama, ką daryti toliau, K.Dalšėdaitė prisiminė, kiek jai naudinga buvo "Yoopies" platforma ieškant auklės darbo Barselonoje, taip pat ir savo patirtį ieškant auklės darbo Lietuvoje, kai visiškai neturėjo į ką kreiptis, aukle įsidarbino tik pas pažįstamus, o jai nustojus dirbti šeimos skundėsi, kad susirasti naują auklę buvo labai sunku. Tada ir kilo mintis steigti Lietuvoje auklių agentūrą, tačiau ne tokią, kokios jau egzistuoja, o pasinaudojant "Yoopies" platformos pavyzdžiu ir perkeliant viską į internetinę erdvę. Galiausiai ji nuėjo dar kitu keliu – susirado "Yoopies" platformos įkūrėjo kontaktus, parašė jam laišką ir pasiūlė įgyvendinti jų projektą Lietuvoje.

"Susisiekėme, pasikalbėjome, "Yoopies" atstovai mano idėjai pritarė ir tapau jų atstovė Lietuvai. Kitaip sakant, pradėjau dirbti Lietuvai gyvendama Barselonoje, – sakė moteris. – Jaučiu moralinį pasitenkinimą dėl to, kad galiu parnešti į Lietuvą kažką gero, pamatyto kažkur pasaulyje. Juo labiau kad Lietuvoje dirbame vos kelis mėnesius, o susilaukiame labai gerų atsiliepimų. Dirbdama šiame projekte matau, kad buvo toks poreikis Lietuvoje, o aš didžiuojuosi, galėjusi tai "atvesti" į savo gimtąją šalį."

Naujoji platforma gerokai palengvina šeimoms auklės paieškas, nes ieškodamas čia gali įvesti pačius įvairiausius duomenis – kokiu atstumu nuo namų ieškai auklės, kokią kainą nori mokėti, kuriuo metu tau reikia auklės. Kiekviena čia užsiregistravusi auklė taip pat nurodo savo paslaugų kainas, savo tvarkaraštį, savo išsilavinimo sertifikatus ir pan. Platformos administratoriai kiekvieną profilį patikrina, kad auklės būtų patikimos.

Bandyti verta

K.Dalšėdaitė teigia kol kas likusi gyventi Barselonoje, nes jaučia, kad vis dar turi ko iš ten pasisemti. "Tiesą sakant – tą sakiau net ir savo tėvams – niekada nesijaučiau taip smarkiai "ūgtelėjusi", kaip per pastaruosius porą metų. Ta patirtis, kurią aš gavau, kai nekalbėdamas tos šalies kalba turi sugebėti įsitvirtinti, susirasti darbą, išgyventi – neįkainojama. Sunku, kovoji su savimi, tačiau nenori visko mesti ir bandai sau įrodyti, kad gali pats susikurti gyvenimą", – sakė moteris.

Ar to ji negalėtų daryti gyvendama Vilniuje? Kamilė atsako, kad ne. "Nežinau, gal tai nuo žmogaus priklauso, tačiau man visada reikėjo iššūkių – buvimas "komforto zonoje" man nesuteikia laimės, – sakė mergina. – Nežinau, ar susikursiu tą "komforto zoną" Barselonoje, ir tada man vėl reikės kažkur išvažiuoti. Nežinau, aš vis dar save tyrinėju ir bandau suprasti. Faktas – man patinka, kai nėra lengva, kai norėdamas kažko pasiekti turi labiau pasistengti, kažką daryti geriau, nei daro kiti."

K.Dalšėdaitės nuomone, kiekvienam verta save "patyrinėti" – pamėginti suprasti, kas esi, ko šiame gyvenime nori ir ko sieki. Todėl ji visiems jauniems žmonėms pataria visų pirma savęs paklausti: ar čia ir dabar esu laimingas? Jei atsakymas "taip", galbūt nieko ir nereikia keisti, nereikia savęs prievartauti, važiuoti kažkur į svetimą šalį vien dėl to, kad kiti važiuoja. Jei vis dėlto kyla abejonių arba atsakymas "ne", ji patartų mėginti kažką pakeisti, nes galbūt ten atrasite save tokį, kokio net neįsivaizdavote esant, ir pasijusite laimingas. O jeigu nepasiseks, juk visada galite grįžti namo.

Jaučiasi patriotė

"Aš taip pat nesakau, kad negrįšiu gyventi į Vilnių. Bet faktas, kad grįšiu daugiau pamačiusi, daugiau patyrusi, geriau save pažinusi ir tikrai laimingesnė nei buvau, – sakė ji. – O dabar džiaugiuosi galimybe dirbti dėl lietuvių, su lietuviais partneriais, bendrauti lietuviškai ir taip išlikti artimai susijus su Lietuva, nes esu savo šalies patriotė ir man ta sąsaja su Lietuva – būtina."

Išsakė nuomonę

Paminklo nukėlimo šalininkai teigia, kad P.Cvirka nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais aktyviai kolaboravo su Maskva, vėliau, vadovaudamas Rašytojų sąjungai, šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumui. Tad jo įamžinimui skirtam paminklui miesto centre – ne vieta, o aikštę būtina desovietizuoti.

Sužinojusi apie Vilniaus savivaldybės planus, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba kreipėsi į kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską bei Vilniaus merą Remigijų Šimašių, ragindami nenukelti sostinės centre esančio paminklo rašytojui ir sovietmečio veikėjui P.Cvirkai. Rašytojų laiške teigiama, kad apskritai nereikėtų griauti sovietmečio epochą atspindinčių paminklų, nes taip "neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių".

V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

Anot sąjungos atstovų, P.Cvirka buvo "vienas talentingiausių ir žinomiausių tarpukario Lietuvos rašytojų", iki sovietmečio jo kūryba buvo "itin kokybiška, tačiau viskas pasikeitė parsivežus Stalino saulę". Todėl ir šį paminklą derėtų palikti aikštėje, o aplinką, patraukliai sutvarkius, paliekant medžius ir žalius skverus, pritaikyti visuomenės reikmėms ir atverti naujas galimybes socialinei kultūrinei raiškai.

"Juk griaudami sovietmečio paminklus neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių, priešingai – apie juos reikia kalbėti, kad ateityje panašūs įvykiai nesikartotų ir nauji cvirkos nepultų mums vežti naujos saulės", – teigia rašytojai.

Jų manymu, P.Cvirkos skvere prie paminklo galėtų būti pritvirtinta informacinė lentelė apie rašytojo kūrybą ir gyvenimą, skveras taptų vieta, kurioje "vyktų istorijos pamokos apie į sovietinio režimo pinkles įkliuvusius kairiąsias pažiūras išpažinusius tautiečius, kuriems atrodė, kad sovietinė sistema jas atitiko. Juk daugelis jų vėliau suprato klydę, tačiau ne visi spėjo pagarsinti apie savo nesitaikstymą su sistema."

Rašytojų sąjungos teigimu, P.Cvirka, kaip ir daugelis kitų to meto maištingų ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos inteligentų, jaunystėje buvo susižavėjęs marksizmu ir Sovietų Sąjungos propaguojamomis idėjomis, o jų paveiktas galbūt pakenkė ne vienam savo tautiečiui. Tačiau yra pagrindo manyti, kad už šį savo paklydimą užmokėjo gyvybe. Mat P.Cvirka mirė 1947 m., būdamas 38-erių, o tai, pasak rašytojų, buvo laikas, "kai imta rimtai susidoroti su režimo nuostatų neatitinkančiais intelektualais".

"Sprendžiant iš palikto romano "Upė negrįžta" rankraščio, P.Cvirka buvo kaip tik vienas iš tų, kuriuos reikėjo pašalinti. Visų P.Cvirką pažinojusių amžininkų liudijimuose atrandame pastebėjimus, kad jis buvo labiau emocingas negu racionalus ir, remiantis rašytojo Gasparo Aleksos surinkta archyvine medžiaga, matome, kad ir Rašytojų sąjungos pirmininko pareigos P.Cvirkai buvo ne nomenklatūrinis karjeros laiptas, o priverstinis, nekenčiamas darbas", – tvirtina Rašytojų sąjungos atstovai.

Tik juoda arba balta

Rašytojai pažymi, kad 2017-aisiais Vilniaus miesto savivaldybės politikų ir įvairių ekspertų komisijos pasisakymas už paminklo nukėlimą kelia abejonių, kadangi už tai balsavo 8 iš 17 narių, į ekspertus įtraukti ir apie tai nieko nežinojęs poetas, P.Cvirkos sūnėnas Tomas Venclova, taip pat poetas, literatūrologas ir dabartinis kultūros ministras M.Kvietkauskas.

"Neįmanoma paneigti, kad Lietuvos žmonėms per daugelį metų šis paminklas buvo siejamas su "Žemės maitintojos" ir "Cukrinių avinėlių" autoriumi. Su šio talentingo rašytojo knygomis išaugo kelios kartos, kai kurios novelės yra ir liks lietuvių literatūros klasika, todėl reikėtų atskirti menininko paliktą kūrybą nuo jo sudėtingo, prieštarų kupino gyvenimo. Negi visuomenė tokia nebrandi, kad ją ideologiškai veiktų ir net žalotų (!) skverelyje stovintis P.Cvirka, per tiek metų sutapęs su ta vieta?" – klausia rašytojai.

Kuo toliau, tuo liūdniau, nes atrodo, tarsi mes visi esame kažkoks žaislas didelio kapitalo rankose, tarsi kažkokie nuomininkai šiame mieste, o ne jo gyventojai.

Ką tik pasibaigusio 55-ojo Poezijos pavasario laureatas Marius Burokas, pasiteiravus jo nuomonės dėl savivaldybės planų nukelti paminklą P.Cvirkai, "Vilniaus dienai" teigė, jog iš esmės jo nuomonė sutampa su Lietuvos rašytojų sąjungos išsakyta nuomone.

"Negana to, man labai įtartina, kai nežinau, ką ten darys nugriovę tą paminklą. Gražų parką su LED apšvietimais ir panašiais dalykais? Vėl iškirs visus senus medžius ir padarys dar vieną pseudobarokinį parką? Tai būtų baisoka", – sakė M.Burokas.

Jis teigė nemanantis, kad paminklą P.Cvirkai būtina nugriauti – galima būtų palikti jį ten, kur stovi, tik prisukti lentelę su paaiškinimais, kas jis buvo, jo vaidmenį visuose tuomečiuose įvykiuose, jei jau to reikia. Blogiausiu atveju, galima paminklą perkelti į P.Cvirkos tėviškę. Bet ar tikrai tai būtina daryti – klausimas.

"Manau, apie P.Cvirką ir panašius autorius reikėtų kalbėti įvairiapusiškiau – pateikiant ir tas puses, ir anas. Ir tą literatūrą reikėtų pateikti įvairesniame kontekste. Nes dabar matome arba juoda, arba balta, o tokio normalaus paveikslo nesusidėliojame. Tokios šviečiamosios misijos irgi reikėtų", – svarstė poetas.

Istorijos nepakeisime

"Mano požiūriu, nukelti paminklą P.Cvirkai būtų neteisingas žingsnis", – "Vilniaus dienai" teigė poetė Aušra Kaziliūnaitė, liepą pradėsianti darbą kaip Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja.

Jos manymu, toks savivaldybės žingsnis – maža dalelė viso to, kas šiuo metu vyksta – grandiozinių pertvarkymų, kurie vykdomi kaip buldozeriu pervažiuojant per Vilniaus miestą. Ir šiuo atveju situacija valdininkams paranki, nes kaip savo veiksmų pateisinimą jie gali naudoti ideologines priežastis ir taip manipuliuoti žmonėmis. O kokie tikrieji tokių veiksmų tikslai – tiesos niekas nesako. Visai gali būti, jog kažką tiesiog domina teritorija šalia P.Cvirkos paminklo.

"Jeigu pasigilintume į P.Cvirkos biografiją, pamatytume, kad jis mirė 1947 m., praėjus vos dvejiems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kai iš laiko perspektyvos kalbame apie sovietmetį ir sovietų įvykdytus nusikaltimus, turime iškart turėti omenyje, kad tai, kas šiandien mums atrodo savaime aiškūs dalykai, tuo metu nebuvo tokie savaime aiškūs dalykai, – sakė A.Kaziliūnaitė. – Kitas dalykas – tokiu būdu, tiesiog nuimdami paminklą, mes istorijos nepakeisime. Manau, šiuo atveju mums kaip tik reikėtų tas istorijos pamokas prisiminti ir stengtis kritiškai apmąstyti tai, kas įvyko, kodėl įvyko, kad tai nepasikartotų. Nereikėtų istorijos suvokti kaip kažkokio dvimačio, plokščio proceso. Tas paminklas – geras priminimas apie tai, kas įvyko, ir apie tą laiko nevienprasmiškumą."

Pasak poetės, jeigu pasigilintume apskritai į Vilniaus miesto istoriją, atminties istoriją, sužinotume, jog veikiausiai paminklas kompozitoriui Stanislavui Moniuškai yra šiuo metu seniausias paminklas, bet ir jis yra tik žmogaus amžiaus senumo. Tad faktas, kad Vilniuje tokių įpaminklintų senesnių atminties ženklų, kurie bylotų apie laiko ženklus Vilniaus mieste, neturime. A.Kaziliūnaitės manymu, tai yra didelė klaida.

O jeigu pažiūrėtume, kas vyksta Berlyne ar kituose Europos miestuose, kurie taip pat išgyveno ne pačius gražiausius istorijos vingius XX a., pamatytume, kad yra kelios strategijos. Viena – kai tie paminklai ar kiti atminimo ženklai, kurie susiję su nevienprasmiškais arba skaudžiais įvykiais, yra transformuojami. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, kažkas prie tų paminklų prideda kokių nors detalių ir atnaujina juos, suteikdami postmodernių naujų prasmių tam, kas buvo. Geras to pavyzdys galėtų būti akcija, kuri Vilniuje buvo įvykdyta su Žaliojo tilto skulptūromis, kai jos dar stovėjo.

"Prasmės pakeitimas yra viena iš tų srovių, kurios vyrauja, ir, mano manymu, ji išsaugo tai, kas buvo, bet pakeičia žinią taip, kad mes galėtume lengviau žiūrėti į tas skulptūras, – sakė A.Kaziliūnaitė. – Kita strategija – paliekamos skulptūros ar paminklai, tačiau šalia pastatomi elektroniniai ekranai, kuriuose galima detaliai susipažinti su informacija apie tai, kas įvyko, apie istorinius įvykius. Arba dar kitas žingsnis, kuris būtų lengvai Vilniuje įgyvendinamas, – "kalbančios skulptūros". Tiesiog prie skulptūros mobiliuoju telefonu nuskenavęs specialų kodą gali klausytis informacijos apie ją."

Man labai įtartina, kai nežinau, ką ten darys nugriovę tą paminklą – vėl iškirs visus senus medžius ir padarys dar vieną pseudobarokinį parką? Tai būtų baisoka.

Tad, poetės manymu, yra įvairių būdų, kaip skulptūras ir kitus laiko ženklus pritaikyti dabarčiai ir nebandyti sau ir kitiems meluoti, kad skaudžios praeities nebuvo. Juk daug pavojingiau apsimesti, kad viso to nebuvo, nei, tą prisiminus, mąstyti, kas įvyko, kad tai nepasikartotų ateityje. Tai yra mūsų istorija, mes turime ją žinoti, o ne apsimesti, kad to nebuvo.

Nuomonių negirdi

A.Kaziliūnaitė įsitikinusi, kad visi tie žmonės, kurie sėdi aukštuose politiniuose postuose ir planuoja įvairias permainas, turėtų daugiau kalbėtis su ekspertais, su bendruomene, su vilniečiais, įsiklausyti į jų nuomonę. Juo labiau kad tai, kas vyksta dabar – planuojamas paminklo P.Cvirkai griovimas, nėra koks nors pavienis "simptomas" – tai tėra viena didelės "dėlionės" detalė.

Juk visi tie įvykiai (Lukiškių aikštės renovacijos, kurios, poetės manymu, buvo pasityčiojimas tiek iš miestiečių, tiek apskritai iš politinių procesų, Reformatų parko pertvarka, naujausios užmačios iškirsti Sapiegų parko medžius, planai nepasitarus ir deramai neapsvarsčius su bendruomene autobusų stotį perkelti į Naujininkus ir paversti siauras to rajono gatveles pagrindinėmis transporto arterijomis), kurie vyksta Vilniaus mieste pastaruoju metu, pasižymi vienu bendru bruožu: į ekspertų rekomendacijas savivaldybė tiesiog deramai neįsiklauso. Jeigu ir bando rengti kokias nors diskusijas su specialistais ir visuomene, dažniausiai jos būna imitacinio pobūdžio. Tą įrodė, pavyzdžiui, Reformatų parko pertvarkos planai. Vilniečiai, neturintys jokių asmeninių interesų, neatstovaujantys jokioms politinėms jėgoms, puolė aktyviai ginti Reformatų parko. Kai savivaldybės atstovai bandė imituoti diskusiją, tačiau kalbėdami atvirai melavo, žmonės juos tiesiog nušvilpė. Valdininkai žadėjo, kad atsižvelgs į miestiečių nuomonę. Tačiau "atsižvelgimas" buvo toks, kad išėjo atostogauti, o po atostogų tiesiog nubalsavo taip, kaip jiems reikėjo. Ir dabar Reformatų skvere tikriausiai tiesiog padarys dar vieną bedvasį "euroremontinį" parkelį.

"Pagrindinė miesto valdžios pozicija – jeigu yra kažkokia tuštesnė vieta, reikia padaryti, kad ten visi labai burtųsi. Tokių "euroremontinių" parkelių pasaulyje bet kur galime rasti. Ir Vilniuje vyksta tokie procesai, kai viskas tiesiog vienodinama. Aš norėčiau gyventi Vilniuje, o ne mieste, kuris visiškai neturi veido. Tačiau kuo toliau, tuo liūdniau, nes atrodo, tarsi mes visi esame kažkoks žaislas didelio kapitalo rankose, tarsi kažkokie nuomininkai šiame mieste, o ne jo gyventojai", – sakė A.Kaziliūnaitė.

Sprendžia savivaldybė

Tad ar bus atsižvelgta į Lietuvos rašytojų sąjungos atstovų nuomonę priimant sprendimą dėl P.Cvirkos paminklo nukėlimo, "Vilniaus diena" teiravosi sostinės vicemero Valdo Benkunsko.

"Kai Žaliojo tilto skulptūras nukėlinėjome, irgi buvo visokių nuomonių. Taip jau būna, tos nuomonių įvairovės visada galima sulaukti. Yra ir tokių, kurie klausia, kodėl iki šiol stovi tas paminklas tokioje vietoje, pačiame miesto centre, – sakė vicemeras. – Lietuvos rašytojų sąjunga yra viena iš organizacijų, kuri turi savo nuomonę. Ta nuomonė yra girdima, gerbiama. Bet miesto savivaldybė yra atsakinga už savo erdvių tvarkymą ir kuo geriausios paskirties vilniečiams užtikrinimą. Tai yra teritorija, kurią reikia sutvarkyti. Mes norime šią viešąją erdvę miesto centre desovietizuoti, padaryti šiuolaikišką, patrauklią, ir po rekonstrukcijos tokiam paminklui ten tiesiog nebus vietos."

Pasak V.Benkunsko, diskusijos dėl P.Cvirkos paminklo nukėlimo nėra naujos. Savivaldybėje buvo sudaryta speciali komisija, kuri nagrinėjo susijusius klausimus. Jų sprendimas irgi buvo rekomenduoti tą paminklą nukelti. Tad nelabai suprantamas tiek Lietuvos rašytojų sąjungos, tiek kultūros ministro motyvas neskubėti – jau daug metų niekas niekur neskuba ir nieko nedaro. Savivaldybė šiuo atveju, norėdama sutvarkyti centrinėje miesto dalyje esančią viešąją erdvę, kuri šiuo metu yra "iš praeito amžiaus", negyva, nepatraukli, imasi veiksmų, siekdama paversti gražia, jaukia, šeimoms skirta laisvalaikio zona, ir akivaizdu, kad paminklas P.Cvirkai ten bus ne vietoje. Jam reikės ieškoti kitos vietos.

Vicemeras taip pat informavo, jog minimos teritorijos rekonstrukcijos projektas dar nėra parengtas – yra sprendimas dėl teritorijos architektūrinio sutvarkymo, bus skelbiamas rangos konkursas.

O kalbos, kad ta teritorija bus užstatyta, yra spekuliacija. Tai yra viešosios paskirties sklypas, miesto viešoji erdvė, ir ji tokia liks.

Žmonėms neramu

Kad tiltas yra prastos būklės, pastabūs vilniečiai atkreipė dėmesį dar gegužės pradžioje. Važiuojant Liubarto tiltu jų automobilis dunkstelėjo, o duslintuvas pasiekė metalines tilto detales. Riedant automobiliams tiltu jaučiama vibracija, matyti pasislinkę turėklai. Kažkas pranešė, kad, važiuojant pro Liubarto tiltą, betono gabalas nuo tilto konstrukcijos nukrito šalia automobilio.

Žmonės pranešė apie susidariusią situaciją visoms įmanomoms tarnyboms, tikėdamiesi, kad bus užkirstas kelias nelaimei ir nepasikartos Kleboniškio tilto istorija, kai 2009-aisiais, nutrūkus 8 laikančioms tilto per Nerį automagistralėje Vilnius–Klaipėda metalinėms sijoms, pasislinko tilto konstrukcijos, viena tilto dalis įgriuvo apie 20 cm.

Deja, jokių priemonių taip ir nebuvo imtasi. Lietuvos edukologijos universiteto alumnai praėjusią savaitę atkreipė dėmesį, kad nuo viešo kreipimosi gegužės 12 d.  Liubarto tilto būklė tik prastėja. Atsirado plyšys ir iš apačios akivaizdžiai matyti tilto viršus, nuo Jasinskio g. pusės naujai trūkę lietvamzdžiai, nesutvarkytas byrantis betonas nuo PC "IKI" pusės, dar labiau sulinko ant sudūrimo esantis metalas, nesutvarkytos surūdijusios kanalų plokštės. Neatsirado ant tilto ir jokių perspėjimų ar greitį ribojančių ženklų.

Dalijosi pastebėjimais

Sunerimusių vilniečių teigimu, valstybinės institucijos šią problemą mėto kaip karštą bulvę vieni nuo kitų persiųsdami raštus, tačiau nesprendžiama problema tik didina nerimą. Nors mokslininkai, akademikai sakė, kad tiltų priežiūra Vilniaus mieste vykdoma neišsami ir netinkama,Vilniaus miesto savivaldybės administracija ramina, kad viskas yra gerai.

Vilniaus miesto savivaldybės atstovė nerimaujantiems vilniečiams tik padėkojo mero vardu ir parašė, kad situacija žinoma, sprendžiama. Tik žmonėms kyla klausimas: kaip sprendžiama, jeigu nėra imamasi jokių veiksmų?

Viskas gerai

"Vilniaus dienai" pasidomėjus, kas atsakingas už sostinėje esančių tiltų priežiūrą bei remontą, Vilniaus savivaldybės Viešųjų ryšių tarnyba informavo, kad "už sostinės tiltų, viadukų ir estakadų priežiūrą atsakinga Vilniaus miesto savivaldybė". Sostinėje yra 51 tiltas, 67 viadukai, 8 estakados ir 3 tuneliai. Tiltų, viadukų ir estakadų remontui šiemet skirta apie 1 mln. eurų.

Savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento vyresnysis patarėjas Arūnas Visockas, vos visuomenei ėmus nerimauti dėl Liubarto tilto, žurnalistus tikino, kad Vilniaus miesto savivaldybė nuolat atlieka visų sostinės tiltų, viadukų ir estakadų techninę priežiūrą. Pastarąjį kartą visų sostinėje esančių tiltų, viadukų ir estakadų, taip pat ir Liubarto tilto, techninę būklę savivaldybės specialistai vertino pernai gegužę. Apžiūros metu taip pat jokių tilto konstrukcijos pakitimų nustatyta nebuvo – nuspręsta perdažyti metalines tilto konstrukcijas ir sutvarkyti deformacines siūles.

"Šiandien patikrinus Liubarto tilto būklę galime patvirtinti, kad tilto būklė pavojaus nekelia: laikančiosios tilto konstrukcijos nepažeistos, tačiau buvo pastebėtas naujas deformacinio pjūvio defektas ir atitrūkęs šliaužiantis lakštas, kuris netrukus bus pritvirtintas, o pjūvis sutvarkytas", – tikino A.Visockas.

Jo teigimu, vilniečių juntamą tilto vibraciją sukelia transporto dinaminės apkrovos.

Pinigų nepanaudoja

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savo tinklalapyje paskelbė žemėlapį, kuriame atsispindi savivaldybėse 2018 m. piniginei socialinei paramai skirtų ir nepanaudotų lėšų procentinė dalis.

Ministerijos duomenimis, praėjusiais metais socialinėms pašalpoms, būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijoms nepasiturintiems gyventojams buvo skirta 223,3 mln. eurų. Tačiau 117,5 mln. eurų, arba 52,6 proc., buvo nepanaudota, todėl galėjo būti perskirstoma kitoms socialinės apsaugos sritims.

Pagal ministerijos skaičiavimus, Vilniuje liko nepanaudota 58, Kaune – 47, Klaipėdoje – 61, Alytuje – 68, Panevėžyje – 59, Šiauliuose – net 72 proc. lėšų, kurios iš valstybės biudžeto šiems miestams buvo skirtos socialinėms reikmėms.

Anot socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nuo socialinių pašalpų ir kompensacijų likusius pinigus savivaldybės turi teisę išleisti kitoms įstatyme numatytoms socialinėms reikmėms, o tokių – net dvylika kategorijų.

Kitaip sakant, tuos nepanaudotus 117,5 mln. eurų buvo galima skirti socialinę riziką patiriančių žmonių reabilitacijai ir integracijai, pagalbai vaikams, neįgaliesiems ir senyviems žmonėms, vienkartinėms, tikslinėms, sąlyginėms ar periodinėms pašalpoms, kurias savivaldybės skiria savo nuožiūra smurto, savižudybių, priklausomybių ir prekybos žmonėmis prevencijai, taip pat neįgaliųjų integracijai, bendruomeninių ir nevyriausybinių organizacijų plėtrai, užimtumui didinti, socialiniams būstams, socialinėms paslaugoms, socialinių darbuotojų darbo sąlygoms gerinti ar atlyginimams didinti tiek socialiniams darbuotojams, tiek socialinių išmokų specialistams.

Nepanaudotus pinigus Lietuvos savivaldybės pranešė daugiausia perskirsčiusios įvairioms socialinėms paslaugoms, šeimoje ir bendruomenėje teikiamai pagalbai vaikams, neįgaliesiems ir senyviems žmonėms, taip pat socialinių darbuotojų darbo sąlygoms gerinti, darbo užmokesčiams kelti, kitiems tikslams. Tačiau net ir po to niekur nepanaudota liko 11,9 mln. eurų.

Išleido ne viską

"Kauno diena" pasidomėjo, kur Kaune buvo panaudoti pinigai, kuriuos Vyriausybė pernai skyrė tam, kad būtų padengta dalis kauniečių šildymo sąskaitų išlaidų ir socialinėms pašalpoms. Miesto atstovai tikino, kad pinigai perskirstyti ir padengė kitus miestiečių socialinius poreikius.

Miesto atstovai tikino, kad pinigai perskirstyti ir padengė kitus miestiečių socialinius poreikius.

Finansų ir ekonomikos skyriaus Biudžeto poskyrio vedėja Roma Vosylienė dienraščiui aiškino, kad 2018 m. Kauno miesto savivaldybė socialinėms pašalpoms ir kompensacijoms skyrė 9,3 mln. eurų. Iš jų 5,6 mln. eurų skirta socialinei pašalpai, 3,7 mln. eurų – mokėti kompensacijoms už šildymą ir karštą vandenį.

Kauno miesto savivaldybė piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymui įgyvendinti 2018 m. miesto biudžete turėjo numatyti 17,6 mln. eurų. Iš šios sumos net 4,3 mln. eurų savivaldybės biudžeto lėšų laikoma nepanaudotomis socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams nustatytoms reikmėms. Kyla klausimas, galbūt Kaune sumažėjo vargingai gyvenančių žmonių, jei dar lieka pinigų kompensacijoms skirtame biudžete.

Perskirstė kitur

Miesto atstovai aiškino, kad šios lėšos perskirstytos kitoms kauniečių socialinėms reikmėms. Kompensacijoms ir pašalpoms nepanaudoti asignavimai buvo nukreipti devynioms kitoms socialinėms sritims.

"Nurodytos savivaldybės biudžeto lėšos savarankiškai savivaldybių funkcijai vykdyti buvo panaudotos kitoms miesto gyventojų socialinėms reikmėms, susijusioms tiek su socialinių paslaugų prieinamumu, tiek su socialine integracija", – nurodė Finansų ir ekonomikos skyriaus Biudžeto poskyrio vedėja.

R.Vosylienė teigė, kad 0,04 mln. eurų skirta socialinę riziką patiriančių asmenų (šeimų) socialinės reabilitacijos ir integracijos priemonėms įgyvendinti, dar 1,8 mln. eurų – šeimoje ir bendruomenėje teikiamai pagalbai vaikams, neįgaliesiems, senyvo amžiaus asmenims ir jų šeimoms plėtoti. Finansinė parama skirta ir skurdui bei socialiniai atskirčiai mažinti. Šiai sričiai paskirta 0,9 mln. eurų.

0,1 mln. eurų finansavimo sulaukė smurto, savižudybių, priklausomybių, prekybos žmonėmis prevencijos sritis, 0,3 mln. eurų – neįgaliųjų socialinės integracijos sfera. Tokia pat suma skirta ir bendruomenių bei nevyriausybinių organizacijų plėtrai, jų vykdomoms socialinėms programoms įgyvendinti.

Iš nepanaudoto kompensacijų ir socialinių pašalpų biudžeto miestas skyrė 100 tūkst. eurų skyrė socialinių paslaugų priemonėms finansuoti, jų infrastruktūrai modernizuoti ir plėtoti. Dalis pinigų perskirstyta ir darbo užmokesčiui. R.Vosylienė informavo, kad 200 tūkst. eurų pernai skirta socialinių paslaugų srities darbuotojų darbo sąlygoms gerinti ir darbo užmokesčiui didinti, dar 50 tūkst. eurų – savivaldybės administracijoje dirbančių socialinių išmokų specialistų darbo užmokesčiui didinti.

Mažiau paramos gavėjų

Miesto atstovai teigė, kad pastebimos tendencijos, kad mažėja asmenų, kuriems reikėtų finansinės paramos, skaičius, tačiau didėja išmokų dydžiai.

Štai 2018 m. socialinei pašalpai, būsto šildymo, geriamojo ir karšto vandens išlaidų kompensacijoms, kreditui, paimtam daugiabučiam namui atnaujinti ir palūkanoms apmokėti asmenims suteikta 30,98 proc. daugiau lėšų nei 2017 m. Išlaidos, lyginant 2018 m. su 2017 m., padidėjo 2,2 mln. eurų. Skaičiuojama, kad kompensacijas prieš kelerius metus gavo 17 tūkst. Kauno gyventojų, o pernai – 16,8 tūkst. gyventojų.

Pernai socialinės pašalpos prireikė mažiau kauniečių. Ją 2018-aisiais gavo 9,8 tūkst. asmenų, o 2017 m – 10,5 tūkst. asmenų, tai yra 6,7 proc. mažiau. Tačiau išmokų dydis buvo didesnis. Jos nuo padidėjo 1 mln. eurų. 2017 m. pašalpoms skirta 4,6 mln. eurų, o pernai – jau 5,6 mln. eurų.

Specialistai teigė, kad socialinė pašalpa ir kompensacijoms skirta suma buvo paskirstyta tinkamai ir žymiai prisidėjo prie kauniečių socialinės gerovės. Anot R.Vosylienės, nebuvo nė vieno kauniečio, kuris būtų nepatenkintas, kad jam paskirta per maža socialinė išmoka.

Nepaskirstytos paramos lėšos (mln. eurų):

Kauno m. 4,348 (52,5 proc.),

Panevėžio m. 2,024 (37,5 proc.),

Alytaus r. 0,533 (31,9 proc.),

Kelmės r. 0,623 (29,4 proc.),

Alytaus m. 1,115 (28,7 proc.),

Šalčininkų r. 0,436 (20,4 proc.),

Panevėžio r. 0,323 (15,5 proc.),

Vilniaus m. 2,106 (15,4 proc.),

Joniškio r. 0,132 (10,9 proc.),

Zarasų r. 0,1 (10,8 proc.),

Vilkaviškio r. 0,119 (6 proc.),

Kaišiadorių r. 0,041 (2,9 proc.),

Utenos rajonas – 25,2 tūkst. Eur (1,8 proc.),

Vilniaus rajonas – 37,8 tūkst. Eur (0,9 proc.).

Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Neįprasti reiškiniai

Gegužės 17-ąją NASA pranešė, jog naktį verta pakelti akis į dangų ir pamatyti Mėlynąją pilnatį, nes kita tokia dangų nušvies tik 2021 m. birželio 22 d. Mėlynoji pilnatis – tai "papildoma" pilnatis, kuri suspindi danguje per metų laiką, turintį keturias pilnatis, arba antroji pilnatis per tą patį kalendorinį mėnesį. Taip atsitinka todėl, kad mėnulio fazių ciklas yra 29,5 dienos, o kalendoriniai mėnesiai turi 30 ar 31 dieną (išskyrus vasarį). Taigi, kartą per dvejus ar trejus metus mes iš viso turime 13 pilnačių metuose, o ne 12.

Maždaug tuo pačiu metu pranešta, kad Žemę pasiekė įelektrintų Saulės dalelių gūsis – geomagnetinė audra. Audra pasiekė Žemę praėjus penkioms dienoms po to, kai Saulės karūnoje įvyko karūnos masės išmetimas – atsiskyrė karštų dujų, vadinamų plazma, gūsis.

Skelbiama, jog esant silpnai geomagnetinei audrai, gali nutikti silpnų elektros tinklo svyravimaų, toks reiškinys gali kažkiek paliesti migruojančius gyvūnus. Per stipresnę audrą didelį plotą apimančiuose elektros tinkluose gali atsirasti įtampos svyravimų, ilgai trunkanti tokia audra gali sukelti žalos transformacinėje įrangoje. Stiprios geomagnetinės audros, manoma, gali turėti įtakos žmonių sveikatai ir savijautai, bet tokios audros mūsų platumoje nutinka gana retai.

Nepaisant to, pastarosiomis savaitėms netrūko pranešimų, kad į medikus kreipiasi gausybė žmonių, kuriems pasireiškė širdies ritmo sutrikimai, paūmėjo lėtinės ligos. Neretas tai siejo būtent su minėtais šio mėnesio gamtos reiškiniais.

Tačiau Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Skubios medicinos centro vadovas doc. Andrius Klimašauskas "Vilniaus dienai" teigė, jog praktika nerodo, kad "mėlyni mėnuliai" ar geomagnetinės audros darytų poveikį žmonių sveikatai. Nors pirmoje gegužės pusėje padaugėjo pacientų, kuriems buvo diagnozuotas miokardo infarktas, jokio mokslinio darbo, įrodančio geomagnetinių audrų ar pilnaties sąsają su miokardo infarkto išsivystymu nėra.

"Medikai dažniausiai juokauja, kad pilnatis gali turėti įtakos psichikos ligų paūmėjimui, tačiau yra aibė tyrimų, kurie įrodo priešingai – kad tai neturi įtakos. Tad greičiausiai atsakymas yra "ne" – nei pilnatis, nei geomagnetinės audros neturi įtakos sveikatos pablogėjimui. Arba kol kas tai yra neįrodyta," – sakė A.Klimašauskas.

Karščiai pavojingi

Kitokia situacija, anot docento, kalbant apie aukštos oro temperatūros poveikį žmonių sveikatai – per karščius neteisingai elgiantis gali kilti rimtų sveikatos problemų. Tai patvirtino ir praėjusią savaitę buvusi situacija ligoninės Skubios pagalbos skyriuje.

Greičiausiai nei pilnatis, nei geomagnetinės audros neturi įtakos sveikatos pablogėjimui, arba kol kas tai yra neįrodyta.

A.Klimašausko teigimu, įprastai gyvenantis, dirbantis žmogus normaliai reaguoja į temperatūrų svyravimus ir, naudodamas elementarias priemones – gerdamas daug vandens, saugodamasis tiesioginių saulės spindulių – šilumos sukeltų sveikatos sutrikimų gali išvengti. Patirti perkaitimą ar šilumos smūgį labiau rizikuoja tie žmonės, kurie sunkiai dirba ar sportuoja, tad, jei karšti orai sugrįš, fizinis krūvis jiems turi būti ribojamas.

Kita sveikatos prasme labiau pažeidžiamų žmonių grupė – senyvo amžiaus žmonės, sergantieji lėtinėmis ligomis bei maži vaikai, kurių organizmo temperatūros vidinė reguliavimo sistema dar nėra iki galo išsivysčiusi, tad perkaisti jie gali daug greičiau ir pasekmės gali būti rimtesnės.

Nepamirškite vandens

Įprastai žmogus per parą išgarina ir iškvėpuoja po pusę litro skysčių. Jei oro temperatūra aukšta, jis gali išgarinti ir du litrus, iškvėpuoja savaime taip pat daugiau, nes kvėpuojama dažniau, tai yra visiškai normalu. Svarbiausia – grąžinti organizmui prarastą skysčių kiekį, o tam reikia išgerti kur kas daugiau daugiau vandens, nei geriama įprastai.

"Tad jei karščiai vėl užklups, patarimas paprastas – rankoje visada turėtų būti vandens buteliukas. Nesvarbu, žmogus nori gerti ar ne, jis turi nuolatos papildyti vandens kiekį savo organizme, – paragino A.Klimašauskas. – Ir dar reikėtų atsiminti, kad nei kava, nei vaisvandeniai, nei alkoholis nėra vanduo. Senyviems ar sergantiems žmonėms reikalavimai griežtesni – neturi močiutė eiti į daržą ravėti bulvių tuo metu, kai lauke visu pajėgumu spigina saulė, nes tikrai rizikuoja pakliūti į ligoninę dėl perkaitimo."

Perkaitimas yra situacija, kai su tuo neigiamu aukštos temperatūros poveikiu galima susidoroti patiems. Apie jį įspėja galvos svaigulys, šiek tiek padidėjusi temperatūra, gausus prakaitavimas. Tokiam žmogui pagalbą galime suteikti patys, nuvesdami jį į vėsią patalpą, duodami daug gerti, atvėsindami kūną kompresais. Tačiau jeigu vyksta dramatiškesni pokyčiai – didėja temperatūra, rausta oda, žmogų pykina, jis vemia – jau būtina kreiptis medikų pagalbos, nes situacija gali būti gerokai rimtesnė.

Būtinos pertraukos

Valstybinė darbo inspekcija primena, kad, per karščius organizuodamas darbą lauke, darbdavys turi suteikti darbuotojams specialiąsias pertraukas, kurios įskaitomos į darbo laiką. Specialiųjų pertraukų trukmė per 8 val. darbo dieną turi būti ne mažesnė nei 40 min. ir ne rečiau kaip kas pusantros valandos. Pertraukų metu darbuotojai turi turėti galimybę atsivėsinti.

Kokiam karščiui esant turi būti suteikiamos specialiosios pertraukos, teisės aktuose nėra numatyta – tai sprendžia darbdavys, įvertinęs realią situaciją.

Jeigu dirbama biure, t. y. lengvą fizinį darbą, teisės aktai numato, kad temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 28 laipsniai. Jeigu dirbamas sunkus fizinis darbas, temperatūra patalpose turi būti ne aukštesnė nei 26 laipsniai. Jei temperatūra aukštesnė, darbuotojams turi būti suteikiamos specialiosios pertraukos.

Jeigu darbdavys specialiųjų pertraukų nesuteikia, darbuotojai turi teisę kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją – inspektorius atvyks ir darbdaviui paaiškins jo pareigas.