– Vyras – maisto tinklaraštininkas. Tai nedažna. Kaip kilo mintis juo tapti?

– Taip, pas mus tradiciškai dažniau gamina ir savo receptais dalijasi moterys, bet užsienyje yra daug maisto tinklaraštininkų vyrų. Negaliu sakyti, kad prieš įkeldamas pirmą filmuką galvojau, jog tapsiu maisto tinklaraštininku. Viskas prasidėjo nuo to, kad norėjau išmokti montuoti vaizdo siužetus. Kadangi virtuvė man nebuvo svetima, maistą gaminti mėgstu, tai tapo man erdve kuriant scenarijus, filmuojant, montuojant vaizdelius.

– Jūsų profesija visai nesusijusi nei su filmavimu, nei su vaizdo siužetų kūrimu, nei su maisto gamyba?

– Ne, niekaip nesusijusi. Esu kalbų specialistas ir verslo ir reklamos magistras, dirbau viešbučių srityje, paskui metus dėsčiau anglų kalbą Klaipėdos universitete, o pastaruosius kelerius metus pagrindinė mano veikla – darbas su duomenų bazėmis. Tačiau darbas iš namų tapo labai pilkas ir neįdomus, tai mane ir pastūmėjo ieškoti kažkokio kūrybiško užsiėmimo, kuris padėtų prasiblaškyti. Savo pagrindinius darbus atlikdavau greitai, tad atsirado laisvo laiko veikti kažką kito. Atsitiko taip, kad pradėjau filmuoti, montuoti. Užsikabinau, man patiko. Tik prieš kokį pusmetį pagalvojau, kad norėčiau, jog tai kada nors būtų mano profesija.

A. Šimulyno asmeninio archyvo nuotr.

– Mėgstate pavalgyti?

– Gal į mane pasižiūrėjus ir neatrodo, bet mėgstu pavalgyti, ir gausiai. Galbūt tai irgi turėjo įtakos mano veiklai.

– Kas vis dėlto jums svarbiau šioje veikloje – filmuoti ar gaminti?

– Manau, tai lygiaverčiai dalykai. Juk receptais susidomėję žmonės nežino, ar tai skanu, ar ne. Dažniausiai, kad skanu, išduoda vaizdas. Juk sakoma, kad gražiai patiektas maistas yra skanesnis. Tad maisto patiekimas yra labai svarbu. Tiesa, tik pradėjus filmuoti maisto gaminimas užimdavo didesnę dalį laiko nei vaizdo klipų montavimas, bet palaipsniui tobulėjau redaguodamas vaizdo medžiagą ir manau, kad dabar abi veiklos užima vienodai laiko.

– Kuriant tokius linksmus filmukus reikia ir aktorinių savybių. Turite ir jų?

– Menas man niekada nebuvo svetimas: dešimt metų grojau klarnetu, visada mėgau teatrą, šokį. Tiesa, iš pradžių filmuodamas vengiau rodytis kadre – matydavosi tik mano rankos. Pamažu nustojau drovėtis kameros ir vis daugiau savęs pradėjau rodyti kadre. Taip iš maisto gaminimo receptų šie filmukai tapo mini istorijomis su tam tikrais siužetais.

– Pirmuosiuose filmukuose nebuvo receptų...

– Taip. Rašyti juos pradėjau, kai žmonės ėmė labai klausinėti, kaip pagaminau, ko kiek dėjau. Kad nereikėtų kiekvienam klausiančiam atskirai rašyti recepto, nusprendžiau, jog bus paprasčiau prie kiekvieno filmuko jį parašyti. Tiesa, tie receptai – šioks toks krapštymasis. Tad dažniausiai receptą rašau prieš pat įkeldamas filmuką.

A. Šimulyno asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip sugalvojate, ką gaminti?

– Iš pradžių gaminau tiesiog pagal klasikinius receptus – klasikinis šokoladinis braunis, anties krūtinėlė, karbonariški patiekalai, lazanija ir pan. Daug žinomų itališkų patiekalų. Tačiau mėgau viską daryti nuo nulio: jei jau kepu lazaniją – iš miltų ir kiaušinių pasidarau makaronų lakštus, jeigu ruošiu tiramisu – net ir tuos sausainukus pirštelius išsikepu. Tačiau kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad klasikiniai receptai šiek tiek per sudėtingi, jeigu man pagaminti ir nufilmuoti užtrunka net šešias valandas. Juk žmonės nori kažko paprastesnio, kad gaminant nereikėtų 30 skirtingų ingredientų. Tad pradėjau rinktis paprastesnius receptus ir daugiau dėmesio skirti vizualumui – mano filmukai tapo spalvingesni. Dabar dažniausiai sugalvoju produktą, iš kurio norėčiau kažką pagaminti, tada ieškau idėjų, ką pagaminti, ar kažkur pamatau kažkokią įdomią, netradicišką kombinaciją, kurią kažkuo papildau. Tad dažniausiai mano receptai – tiesiog klasika su netradiciniu prieskoniu.

– Pats ir suvalgote tai, ką pagaminate?

– Taip, dažniausiai suvalgau. Gyvenu su drauge, tad, jeigu kažką saldaus kepu, draugė neša kolegoms į darbą. Aš saldžių patiekalų beveik nevalgau – iškepu, prieš kamerą šiek tiek paragauju, o tada vaišiname draugus, kolegas, tėvams nuvežame.

– Nemėgstate saldumynų?

– Mėgstu, tai ir yra problema. Žinau, jeigu juos valgysiu, galiu filmukuose greitai nebetilpti į kadrą.

– Tai ką vis dėlto mėgstate valgyti?

– Man svarbiausia maistingumas. Nemažai sportuoju, tad man reikia daug baltymų, daržovių. Dažniausiai mano mityba labai nuobodi – tiesiog kiaušiniai, avižinė arba ryžių košė, mėsa ir daržovės. Pastaruoju metu dažnai pradėjau valgyti fermentuotus produktus – užkandu kokių raugintų kopūstų arba kimčių, atsigeriu kefyro. Žiūrint mano instagramo profilį atrodo, kad kiekvieną dieną valgau kažkokį spalvingą patiekalą, bet taip nėra. Už kadro stengiuosi laikytis griežtesnio režimo. Nesakau, kad visada laikausi. Mėgstu ir picas, mėsainius, bet dažniausiai maitinuosi daug nuobodžiau.

– Ar kelionės turi įtakos tam, ką gaminate?

– Taip. Dažniausiai, kai kažkur keliauju – nebūtinai į kitą šalį, bet ir į kitą miestą, stengiuosi aplankyti gerus restoranus. Susiplanuoju kelionę dažniausiai ne taip, kaip visi: stengiuosi aplankyti ne kažkokias populiarias vietas, muziejus, o maitinimo taškus. Taip semiuosi idėjų ir patirties.

A. Šimulyno asmeninio archyvo nuotr.

– Tai, ką skanaus paragaujate, mėginate pritaikyti mūsų sąlygoms ir pagaminti?

– Dažniausiai taip. Pavyzdžiui, praeitą vasarą lankiausi Italijoje, grįžęs pradėjau gaminti itališką maistą, nes daug jo paragavau, ypač – labai gerų desertų. Man labai patinka italų virtuvė, nes joje, skirtingai nei, pavyzdžiui, prancūziškoje, nesilaikoma griežtų taisyklių – mažai kas sveriama ir matuojama, viskas – iš akies, viskas ragaujama. Man patiko ta laisvė.

– Kiek užtrunka pagaminti patiekalą ir sukurti įrašą instagramui?

– Priklauso nuo to, kokią esu sugalvojęs idėją. Filmukai negali kartotis, kiekvieną kartą sugalvoju vis kitą akcentą – iš kažkur iššokti, atvažiuoti į kambarį dviračiu, bėgti keturiomis ar dar ką nors. Tad daug priklauso nuo to, kiek sudėtingas tas akcentas. Pavyzdžiui, vieną filmuką sumontavau taip, kad iš kambario atsiradau prie jūros. Tai užima laiko, nes man reikia nufilmuoti vaizdus namuose, tada nuvažiuoti prie jūros, ten taip pat nufilmuoti, grįžti, viską suklijuoti, sumontuoti. Ir dar patiekalą pagaminti. Gaminimo trukmė vėlgi priklauso nuo recepto sudėtingumo. Jeigu kepu mielinį pyragą, kurį kildinti reikia kelias valandas, ar laukiu, kol kažkas fermentuojasi, vien gaminimas kartais užtrunka 5–12 valandų. Jeigu gaminu tiesiog sumuštinį su pirkta duona,  galiu paruošti ir nufilmuoti per valandą, bet tada dar 2–3 valandas montuoju. Jeigu noriu kažkokių sudėtingų specialiųjų efektų, galiu montuoti ir 4, ir 6 valandas. Tad dažniausiai vienas receptas, galima sakyti, užima visą dieną.

– Taigi kasdien nefilmuosi?..

– Ne, kad ir kaip norėčiau, kasdien negalėčiau filmuoti. Tačiau manau, kad tai yra gerai, nes aš koncentruojuosi į kokybę, o ne į kiekybę. Jeigu rezultatas nepatinka, neatitinka mano standartų, aš jo nekeliu.

– Kalbant apie maisto kokybę – ar buvo kada nors taip, kad pagaminote, nufilmavote, atrodė viskas gražiai, bet nevalgoma?

– Kad nevalgoma – ne, nebuvo. Visada suvalgau. Tiesa, dažnai persūdau, nes reikia nufilmuoti gražiai krintančius druskos krislelius, o tam tenka jos pabarstyti ne vieną, o du, tris, keturis kartus. Tad galutinis rezultatas kartais būna šiek tiek per sūrus, bet retai – kad nesuvalgyčiau.

– Kaip manote, gal iš tų filmukų kada nors galėsite pragyventi?

– Įsivaizduoju, kad tai įmanoma. Kaip jau minėjau, nepradėjau šito daryti su intencija uždirbti, nes manau, kad pinigų troškimas žlugdo kūrybą. Tačiau faktas, kad tai, ką padariau, yra gera pradžia. Mano tikslas – kad tai, ką kuriu, visų pirma atrodytų gražiai, kad ir aš, ir žmonės būtų turiniu patenkinti, o tik antroje vietoje – galimybė iš to uždirbti. Nors, suprantama, būtų gerai.

---

Apkepti bulvių virtinukai (njokiai) su šviežių pomidorų padažu

4 su odele virtos bulvės,

4–5 pomidorai,

3 česnako skiltelės,

šiek tiek sviesto ir alyvuogių aliejaus,

keli švieži bazilikų lapeliai,

kelios saujos miltų,

2 kiaušiniai,

šiek tiek druskos ir pipirų.

Išvirkite bulves, nulupkite ir sutrinkite iki vientisos masės. Į ją įmuškite kiaušinius ir įberkite žiupsnelį druskos. Po truputį berkite miltus, kol bulvės nebelips prie pirštų. Naudokite kuo mažiau miltų. Taip virtinukai bus minkšti. Tešlą supjaustykite į 5–6 dalis, iš jų formuokite dešros formos juostas. Jas pjaustykite norimo dydžio gabaliukais ir lengvai pabarstykite miltais, kad nesudžiūtų ir neprikibtų prie paviršiaus.

Padažui stambiai supjaustykite pomidorus ir česnakus. Česnakus šiek tiek apkepkite aliejuje ir sudėkite pomidorus. Pagardinkite druska ir pipirais. Ant silpnos ugnies ir vis pamaišydami apkepkite viską, kol suminkštės, o tada lengvai patraiškykite – palikite gabaliukų geresnei tekstūrai. Baigdami įdėkite kelis bazilikų lapelius ir palikite padažą šiltai. Virtinukus dėkite į gerai pasūdytą verdantį vandenį ir virkite, kol iškils. Tada perdėkite juos į įkaitintą keptuvę su sviestu. Apkepkite ir perdėkite į keptuvę su padažu. Prieš patiekdami pagardinkite druska ir pipirais pagal skonį, bazilikų lapeliais ir alyvuogių aliejumi.

Ravioliai su baravykais

Tešlai:

100 g miltų,

1 didelis kiaušinis ir 1 trynys.

Įdarui:

šviežių arba džiovintų baravykų,

svogūno,

česnako,

2 šaukštai rikotos,

smulkiai tarkuoto parmezano,

druskos ir pipirų pagal skonį.

Padažui:

1 česnako skiltelė,

100 ml grietinėlės,

šiek tiek parmezano,

šiek tiek šviežiai tarkuoto muskato.

Iš miltų ir kiaušinių išminkykite makaronų tešlą ir palikite valandai. Tešlos lakštus gaminkite šiek tiek storesnius nei ravioliams – apie 1 mm storio. Padažui pakepinkite aliejuje smulkintą česnako skiltelę, įpilkite 100 ml grietinėlės, įberkite tarkuoto parmezano ir šiek tiek šviežiai tarkuoto muskato. Raviolių įdarui galite naudoti šviežius ar džiovintus grybus, tik juos prieš tai reikėtų 2–3 valandas pamirkyti. Grybus pakepinkite su smulkintu svogūnu ir česnaku, viską sudėkite į smulkintuvą, įmeskite du gerus šaukštus rikotos, smulkiai tarkuoto parmezano, druskos ir pipirų pagal skonį ir susmulkinkite. Turėtų išeiti minkšta, bet formą išlaikanti košytė. Dėkite įdaro kamuoliukus ant makaronų lakšto krašto kas 3–4 cm, apklokite kitu lakšto galu, gerai užspauskite tešlą aplink įdarą ir stikline, taure ar raviolių spaustuku išspauskite raviolius. Sumeskite juos į verdantį pasūdytą vandenį ir virkite 60–90 sek. Išgriebę iš puodo kiaurasamčiu, dėkite tiesiai į padažą.

Kepintų paprikų rizotas

Sultiniui:

1 morka,

1 svogūnas,

2 saliero stiebai,

keli pankolio stiebai,

2–3 lauro lapai,

šakelė rozmarino ir šalavijo,

druskos ir pipirų pagal skonį,

1,5 l vandens.

Rizotui:

1 didelis šalotinis svogūnas,

2 česnako skiltelės,

1/2 pankolio,

2 raudonos saldžiosios paprikos,

200 g rizoto ryžių,

50 g smulkinto kietojo sūrio,

šiek tiek sviesto.

Stambiai supjaustykite sultiniui skirtas daržoves, sudėkite į puodą, užpilkite vandeniu ir virkite ant silpnos liepsnos apie 45 min. Palikite šiltai. Paprikas apkepkite orkaitėje / ant viryklės ugnies / su liepsnosvaidžiu, kol odelė pajuoduos, o vidus taps minkštas. Sudėkite į dubenį ir uždengę palikite apie 10–15 min. Paskui odelę nulupkite (mažą gabaliuką paprikos pasilikite), išimkite sėklas, pertvarėles ir smulkinkite iki tyrės. Smulkiai supjaustykite išsaugotą paprikos gabaliuką ir pankolį – apkepinkite juos svieste. Vėliau sudėkite smulkiai pjaustytą šalotinį svogūną ir česnaką, paprikų tyrę, o po 1–2 min. – ir ryžius. Viską apkepinkite apie 2 min. ir pradėkite pilti sultinį – po samtį kiekvienąkart visiškai susigėrus į ryžius. Pilkite ir maišykite, kol ryžiai taps al dente – 10–15 min. ant silpniausios ugnies. Nuimkite nuo viryklės, įmaišykite tarkuotą sūrį ir apie 50 g sviesto. Dėliokite rizotą į lėkštes, pagardinkite rikotos gabalėliais, pipirais, tarkuota citrinos žievele ir bazilikų aliejumi, kuriam saują bazilikų lapelių, citrinų sultis, alyvuogių aliejų ir druską sutrinkite iki vientisos masės (galite perkošti per sietelį, jei norite glotnesnės tekstūros).

Prancūziškas mačios skrebutis

2 storos riekės sviestinės ar baltos duonos,

pakankamai pieno, kad jas apsemtų,

1 kiaušinis,

apie 150 g maskarponės,

1 šaukštelis mačios miltelių,

1 šaukštelis vanilės pastos,

miltelinio cukraus,

cinamono,

druskos,

sviesto kepti,

mėgstamų uogų pagardinti,

klevų sirupo.

Duonos riekėse peiliu atsargiai padarykite ertmę įdarui – smeikite peilį ne iki galo ir pasukiokite į abi puses. Įdarui sumaišykite mačią (dėkite  po truputį – gali ir neprireikti viso šaukštelio, nes skonis stiprus), sūrį, vanilę ir norimą saldiklį – miltelinį cukrų, klevų sirupą ar kurį kitą. Nuolat ragaukite, nes mačia gali užgožti saldumą. Prišvirkškite įdaro į abi riekes ir jas palikite šaldytuve stingti, kad įdaras taip greitai neištirptų kepant. Dubenyje suplakite pieną, kiaušinį, mažą žiupsnelį druskos, cinamono pagal skonį, 1/2 šaukštelio vanilės pastos ir pagal skonį miltelinio cukraus. Keptuvėje ant mažos liepsnos ištirpinkite šaukštą sviesto, pieno mišinyje iš abiejų pusių pamirkykite įdarytas duonos riekes ir kepkite iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus. Apvertus pirmąkart gali prireikti įdėti daugiau sviesto. Patiekdami lėkštėje pabarstykite milteliniu cukrumi, pagardinkite uogomis ir klevų sirupu.

– Jūs seniai miške?

– Nuo vaikystės nuolatos leisdavau laiką miške ir ta meilė gamtai irgi atėjo iš vaikystės. Nešdavausi namo viską, ką rasdavau, kas pasirodydavo įdomu. Ir mano tėvai, seneliai labai daug pasakodavo man apie gamtą. Taigi gamtoje ir miške, galima sakyti, esu nuolatos.

Mano veiklai – kūrybos namams „Basomis miške“ – dar nėra nė metų. Tačiau labai džiaugiuosi tuo, ką darau, ir matau labai didelę prasmę, nes per savo edukacijas padedu vaikams ir suaugusiesiems pažinti gamtą artimiau, pajusti meilę jai. Į edukacijas – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų – visada atvykstu su miško gėrybėmis, jo kvapais, ir žmonės gali atrasti tai, ko galbūt iki šiol nepastebėjo.

Mokomės gaminti advento vainikus iš natūralių medžiagų – be plastiko, be blizgučių, o iš to, ką dovanoja gamta. Arba pinti Velykų lizdelį iš beržų šakelių. Dar – iš natūralių medžiagų ir siūlų likučių pasigaminti sapnų gaudyklę. Popieriaus perdirbimo dirbtuvėse mokomės jau panaudotą popierių prikelti antram gyvenimui ir sukurti puikiausią atviruką, paveikslą ar knygų skirtuką.

Per Velykas į edukacijas atvykstu su naminiais paukščiais, kuriuos net ne visi suaugusieji yra matę. Ne kiekvienas ir žino, kad naminiai paukščiai gali sudėti puikiausią žalių atspalvių kiaušinių paletę, kad yra dekoratyvinių vištų, kurios deda melsvus arba bordinės spalvos kiaušinius.

A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip šios edukacijų idėjos atkeliavo į jūsų gyvenimą?

– Ilgą laiką slopindavau savo kūrybiškumą, nes galvojau, kad nesu kūrybinga. Net mokykloje dailės mokytoja sakydavo, kad nemoku piešti. Tačiau augindama dukras labai pasikeičiau, kūrybiškumas palaipsniui atsiskleidė. Visi mano mamadieniai praleisti pas dukras darželyje arba mokykloje – susitardavau su mokytojais ir vesdavau vaikams kokius nors užsiėmimus. Pamažu atėjo jausmas, kad galiu kažką duoti ir kitų miestų ir mokyklų vaikams – ne tik mano vaikų darželio grupės ar klasės.

– Tačiau mamos dažniausiai išleidžia vaikus į darželį ir džiaugiasi laiku sau...

– Aš, augindama vaikus, noriu matyti, kokioje aplinkoje jie auga, su kuo draugauja, apie ką kalba bendraudami. Man pačiai patinka bendrauti su žmonėmis – juos pajausti, kažką jiems parodyti, sudominti. Kai aš ateidavau į darželį, būdavau ta mama, prie kurios visi vaikai lipdavo kaip prie medaus. Man labai paprasta atrasti ryšį su vaikais – matyt, kažkokia vidinė chemija, abipusė trauka. Buvimas tik namuose manęs nepraturtina ir neįkrauna, o laikas su vaikais, emocijos, kurias jiems suteikiu, jų smalsumas ir spindinčios akys mane įkrauna gyventi ir kurti.

– Gal ir jūsų specialybė susijusi su vaikų ugdymu?

– Esu baigusi psichologijos bakalaurą ir organizacinės psichologijos magistrą, taip pat gretutines sociologijos studijas. Ilgą laiką dirbau personalo srityje – nuo personalo projektų vadovės iki personalo atrankų konsultantės vienoje iš lyderiaujančių darbuotojų atrankų kompanijų. Pastarosios mano pareigos buvo vieno SPA centro, turinčio padalinius trijuose miestuose, personalo vadovė.

Požiūris: Aušra įsitikinusi, kad daugiausia vertybių ir įgūdžių savo vaikams galima perduoti per bendrą veiklą. / A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Vieną dieną visa tai metėte?

– Negaliu sakyti, kad mečiau – greičiau paleidau. Tiesiog tam tikru gyvenimo etapu supranti, kad ateina permainų laikas. Man visada patiko tai, ką dariau. Įgijau labai daug žinių, įgūdžių, kuriuos panaudoju šiandienėje veikloje – tai projektų valdymas, komunikacija, komunikabilumas, gebėjimas rasti bendrą kalbą su skirtingais žmonėmis. Visa tai buvo fantastiška, puiki, nepakartojama patirtis. Tačiau visada žiūriu į priekį ir galvoju, kur dar gali kelias nuvesti.

– Kas paskatino žengti lemtingą žingsnį?

– Kai susilaukiau trečios dukrytės, buvo karantinas, tikrai sunkesnis laikotarpis, ir kažkaip viskas apsivertė. Būtent tada pradėjau galvoti, kad edukacijos yra ta veikla, kurioje aš jaučiuosi labai gerai, kurioje matau gilesnę prasmę ir galiu kažką duoti kitiems.

Gyvenimas kaime suteikia daugiau ramybės, didesnę erdvę mintims, galimybę kažką auginti, daugiau patirti.

– Ar nebūtų buvę paprasčiau tiesiog vėl nueiti į darželį ar studijuoti, pavyzdžiui, pedagogiką?

– Nuėjau ten, kur mane nuvedė intuicija, ir ten, kur noriu būti. Visada gali eiti paprastesniu keliu – mažiau atsakomybės, mažiau duobių, stabilesnė finansinė padėtis. Tačiau ar tai mano kelias? Ar tikrai darai tai, ką nori daryti, kas neprieštarauja tavo vertybėms?

Aš esu žmogus, kuris mėgsta pokyčius ir iššūkius – visuose darbuose man labai patikdavo iššūkio perspektyva. Šiandien savo kūrybos namuose „Basomis miške“ galiu kurti veiklą su prasminga žinute: „Meilė gamtai“. Galiu kažką veikti savo vertybių ribose ir jausti didžiulį pasitenkinimą matydama spindinčias akis, girdėdama juoką. Kai atsirakina kūrybiškumas, atrodo, kad idėjos niekada nesibaigia, ir niekada nežinai, kur jos tave nuneš, kur nuves šis kelias. Tad šį kartą pasirinkau ne saugesnį, o ambicingesnį kelią, ir mėgaujuosi tuo.

– Gyvenote Vilniuje, Kaune, o prieš aštuonerius metus išsikraustėte į kaimą. Kodėl?

– Mano vaikystė prabėgo kaime. Buvome ūkininkai, turėjome bulvių ūkį, auginome gyvulių, įvairių paukščių. Buvau laukinis laimingas kaimo vaikas, žaidžiantis su kalakutais, jodinėjantis ant avino, glostantis karves ir įsimylėjęs jų akių grožį. Visą laiką būdavau gamtoje ir mieste man jos trūko.

Gyvenome Vilniuje, Kaune, aplankiau daug šalių, buvau net Amerikoje, bet vis tiek traukė turėti savo žemės lopinėlį. Man labai patinka, kai gali bet kada išeiti į lauką, įkvėpti švaraus oro, atsistoti basomis ant žolės. Taip prieš aštuonerius metus nusprendėme turėti savo namą ir daugiau erdvės sau, vaikams, mintims. Taip ir padarėme.

A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Tai buvo didelis pokytis?

– Mano manymu, jei nori augti, tam tikrame etape turi kažką keisti, kelti sau vis naujus iššūkius. Pradžioje pokytis būna nepatogus, nes nesi savo komforto zonoje, bet vėliau viskas nusistovi. Gyvenimas kaime suteikia daugiau ramybės, didesnę erdvę mintims, galimybę kažką auginti, daugiau patirti. Turime nemenką būrį augintinių: vištų, katę, šunį. Auginame ir Kalifornijos sliekus. Man nieko nėra geriau, kai galiu nueiti į savo daržą ir prisiskinti uogų ar atsinešti pomidorą, kuris ne plastikinis, o tavo užaugintas. Ir kiekvieną vasarą galiu auginti skirtingus pomidorus ir ragauti jų skirtingas veisles, nes man taip norisi.

– O vaikams?

– Žinokite, dukros net nenori pagalvoti apie kraustymąsi iš kaimo. Jos yra gyvenusios mieste, mačiusios daug ką, bet ta vieta, kur mes dabar gyvename, joms pati puikiausia. Kažkada svarstėme, gal keltis gyventi į Klaipėdą, prie jūros. Sakė: tikrai ne. Gyvenimas kaime neapriboja – esame labai mobilūs, mūsų dukros mokosi Kaune, mato daug renginių, turi daug veiklų, mes daug keliaujame. Jų socialinis ar kultūrinis gyvenimas tikrai nenukenčia. Manau, viskas priklauso nuo požiūrio, kiek pats save apriboji gyvendamas kaime.

– Dukros laksto basomis?

– Tikrai taip. Ir aš lakstau basomis, ir mano dukros laksto. Jos šoka lietaus šokį – kai lyja, bėga į lauką ir džiaugiasi lietumi. Taškomės balose basos. Mums patinka nešvarios, bet laimingos pėdutės. Mes labai daug laiko praleidžiame gamtoje. Tai turbūt vienas iš didžiausių pranašumų gyvenant kaime, nuosavame name.

– Gamta ir tvarumas, sakyčiau, neatsiejami dalykai. Kokią vietą jūsų gyvenime užima tvarumo idėjos?

– Kai pradėjau savo veiklą „Basomis miške“, pirmas jausmas, kurį norėjau sužadinti, tai meilė gamtai. Norėjau žmonėms parodyti, kad gamta tikrai yra labai turtinga, dosni ir ji dalijasi. Nereikia jos skriausti – reikia tik ją mylėti.

Prie visų šių idėjų glaudžiasi tvarumas. Tai, kas išmetama, mes galime panaudoti ir sukurti labai gražių dalykų – tik svarbu jausti. Edukacijų metu prie tvarumo stengiamės prisiliesti pojūčiais, tad, pavyzdžiui, perdirbami popierių vaikai kartais taip įsijaučia, kad net nekvėpuoja. Tuomet aš tikrai žinau, kad perteikiu jiems savo žinutę. Tvarumo idėjas vaikai sąmoningai suvokia tuomet, kai jie patys prisiliečia, ir tai, ką sužino, pamato ar sukuria, jiems sukelia emocijų. Taip bet kurią žinutę perteikti ir prisiliesti prie žmogaus širdies daug lengviau nei tik kažką kalbant ir pasakojant.

A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip jūs pati suvokiate tvarumą? Ar tai reiškia, kad turime atsisakyti visko, pasigaminti viską patys?

– Nemanau, kad norėdamas gyventi tvariai turi visko atsisakyti. Taip, man patinka paleisti daiktus, kurie tave apkrauna ir kurių yra per daug namuose. Tačiau tai nereiškia, kad turi viską pats užsiauginti, pasisiūti, pasigaminti. Aš manau, kad laikas gyvenime yra vienas iš brangiausių dalykų. Tad kartais užtenka sveikai paskaičiuoti, kiek laiko sugaišime kažkokiam dalykui ir ar tikrai tam verta eikvoti savo brangų laiką.

Tačiau gyventi tvariau galima ir neatsisakant visų patogumų. Atsirinkti maistą, kurį valgai, iš ko valgai, pasirinkti mažiau plastiko turinčias pakuotes. Galima apsipirkti turguje. Man labai patinka ilgaamžiškumas, o kartais net popierinės pakuotės, jeigu jas labai dažnai naudoji, nėra tvarios, jas nuolat turi keisti. Tad galbūt geriau nusipirkti plastikinę dėžutę daiktams sudėti ir ją naudoti ilgiau negu popierinę. Viskas priklauso nuo to, kokie tavo poreikiai, pasirinkimai, kaip vertini savo laiką.

Norėjau žmonėms parodyti, kad gamta tikrai yra labai turtinga, dosni ir ji dalijasi. Nereikia jos skriausti – reikia tik ją mylėti.

Negaliu pasakyti, kad gyvename labai tvariai, bet mokomės ir sąmoningai keičiame savo įpročius. Mokomės paleisti daiktus, ir tai vyksta labai natūraliai ir palaipsniui. Sakyčiau, kelias į tvarų gyvenimą yra nuolatinis virsmas. Prasidėjo jis nuo meilės gamtai. Kai eini miške ir per 15 minučių surenki kelias dėžes šiukšlių... Tikrai norisi, kad mūsų aplinka būtų žalesnė, gražesnė, be šiukšlių. Iš šito gimė ir mano edukacijos, pokalbiai, ir ta linkme tikrai norisi judėti toliau.

– Ar ir jūsų dukros yra iš tų, kurios nepraeina pro numestas šiukšles?

– Miške surinkti visas šiukšles yra labai sudėtinga, nes jų labai daug. Pirmiausia mokomės nešiukšlinti patys. Pradėti reikia nuo savęs. Daug kalbame apie tai, ką naudojame, kodėl naudojame, – tą sąmoningumą skiepiji po truputėlį. Mano dukros, kaip ir dauguma vaikų, kaupia daiktus, ir jų kambariai nebūna patys švariausi, gražiausi. Tačiau, jeigu aš ateisiu ir už jas sutvarkysiu, nemanau, kad tai bus tas kelias. Jos pačios turi suprasti, kada paleisti daiktus, kada ką naudoti ar ne. To mes mokomės pamažu.

A. Galvanauskės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs joms – pavyzdys, nes vaikai juk mokosi iš tėvų?

– Negalėčiau vienareikšmiškai pasakyti, kad taip. Kartais ir jos turi gerų idėjų. Kadangi dukros yra skirtingo amžiaus, jos mokosi ir viena iš kitos – nėra taip, kad tėvai yra vienintelis autoritetas ar pavyzdys. Mes mokomės vienas iš kito, iš savo ar kitų klaidų. Aš – už komandinį darbą.

– Esate gera komanda?

– Komandiškumas – vertybė, bet to reikia mokytis nuolatos. Skatinu dukras prisidėti prie mano veiklos, matyti, ką mama daro, nes manau, kad daugiausia vertybių ir įgūdžių galiu perduodi savo vaikams per bendrą veiklą. Noriu, kad jos suprastų, kokią žinutę mama neša, kokias vertybes kuria. Tačiau niekada netraukiu jų į savo veiklas per prievartą. Jeigu man reikia pagalbos – einu ir paprašau. Jeigu negali padėti – ieškau kito žmogaus, kuris galėtų.

– Ar jau esate pagalvojusi, kas iš jų išaugs? Jos sesės, bet, manau, labai skirtingos.

– Taip, jos tikrai labai skirtingos. Tačiau labai noriu, kad jos pasirinktų savo kelią ir atrastų savo veiklą, kurioje jaustųsi gerai. Svarbiausia, kad jos užsiimtų ta veikla su meile. Tai man pagrindinis dalykas – gyvenime viską svarbu daryti su meile. Ir edukacijų metu kalbu apie tai, kad kai kažką darai su meile – visiškai kita energija, visiškai kitoks pasitenkinimas procesu ir rezultatu. Tu gyveni tuo ką darai, jauti gyvenimo pilnatvę. Todėl neplanuoju, kuo dukros bus, – jos turi atrasti savo kelią.

Būtent tiek boružėlių namuose turi šilutiškė Estera Žiliuvienė. Tiesa, visos taškuotosios jos namuose – patys įvairiausi daiktai. Tačiau aplanko ir tikrosios, kai kurios jos namų balkoną, dideliam moters džiaugsmui, net pasirenka žiemos miegui.

Iš kur ta meilė ir išskirtinis dėmesys boružėlėms, pašnekovė negali pasakyti. Tiesiog prieš kokį dešimtmetį vieną dieną namuose atsirado pirmoji boružėlė, o paskui ją – ir visos kitos. Dabar moters namuose šimtai įvairių raudonų ir juodai taškuotų daiktų – žaislų, žaidimų, laikrodžių, taupyklių, knygų skirtukų, atvirukų, statulėlių, dėžučių, mokyklinių priemonių, servetėlių, rankšluosčių, žvakučių, žiebtuvėlių, indų, magnetukų, žvakidžių, gėlių vazonų, pagalvėlių, kilimėlių ir dar daug visko.

Aplinka: boružės Esteros namuose draugiškai įsikūrusios specialiose lentynose. / E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Tik gerokai vėliau kolekcininkė išsiaiškino, kad boružė – jos talismanas, nes pagal horoskopą ji – Liūtas. „Keista buvo, kai sužinojau. Atrodytų, liūtas – toks grėsmingas gyvūnas, o jo talismanas – mažutė boružėlė“, – stebisi Estera.

Nusiperka ji ir boružėmis puoštų drabužių, juos mielai dėvi, įvairių aksesuarų – rankinių, segių, auskarų, vėrinių, juos puošiasi. Net dekoruotus boružėmis batus turi.

„Saldainiukų būna visokių boružiukų – tai aš nusiperku ir vis sakau, kad valgysiu, bet pati nevalgau, nebent pasidaliju su kitais“, – sako pašnekovė.

Boružėlių E. Žiliuvienei dovanoja šeimos nariai, draugai, pažįstami – visi žino jos pomėgį, tad, kas kur pamato, nuperka. Turi boružėlių iš įvairių pasaulio šalių – Latvijos, Lenkijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Šveicarijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Turkijos, Italijos.

E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Pati irgi perka – iš kolekcininkų grupių, internetinėse parduotuvėse. Sako, užeina ko nors ieškodama į kokį internetinį puslapį, ta pačia proga patikrina, ar yra boružėlių. Randa – perka ir siunčia namo. Tik dabar jau renkasi kuo mažesnes, nes nebetelpa namuose – šiuo metu savo kolekcijai Estera skyrusi vieną kambarį.

Mano darbas susijęs su vaikais – gal dėl to ir mano boružėlės vaikiškos. Labai mieli man šie maži padarėliai.

„Feisbuko kolekcininkų grupėje susipažinau su viena moterimi, kuri man pasiūlė boružėlę, – nusipirkau. Ji gyvena užsienyje, po blusturgius vaikšto, tai dabar vis ką radusi klausia, ar man reikia. Nuperka ir atsiunčia. Oi, kaip džiugu tuos siuntinius gauti“, – sako kolekcininkė.

Pati kur nors nuvykusi boružėlių parsiveža – jai net nereikia ieškoti, bet kur užėjus iškart į akis krinta, o kiti net nepastebi. Kitą kartą tiesiog jaučia, kur užeiti reikia.

„Pastaruoju metu stengiuosi šiek tiek save riboti, nes boružėlių jau tikrai daug ir kartais pagalvoju: kur jas dėsiu, kam paliksiu? – sako pašnekovė. – Sūnūs mano dideli, jiems tokie dalykai neįdomūs. Anksčiau galvojau, gal turėsiu anūkėlę, tai kai pamatydavau kokių mergaitiškų drabužėlių, vis pirkdavau. Tačiau turiu anūkėlį. Jam esu dovanojusi ne vieną boružėlę. Kartais kokias kojines su boružėlėmis užsimauname ir vaikštome abu vienodomis kojinėmis.“

E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausia boružė moters kolekcijoje – pripučiamas pufas. Boružės, už kurias teko sumokėti daugiausia, – segės, auskariukai, bet ir tie nebuvo labai brangūs. Sako, jei ką labai gražaus pamatytų, nepagailėtų ir 100 eurų. Tačiau ne daiktų vertė svarbiausia, o tai, kad jie yra širdžiai mieli.

„Kartais, kai būna liūdna, einu į miestą ieškoti boružėlių. Visada randu – tad nuotaika pasitaiso. Matyt, yra kažkoks vidinis poreikis“, – svarsto Estera.

Laisvalaikiu ji sako paskaitanti ir apie tikrąsias boružes, kurių pasaulyje yra labai daug rūšių. Juokauja, kad, benaršydama internete, ir kalbų pasimoko, – tenka išsiaiškinti, kaip boružė vadinasi kitomis kalbomis, pavyzdžiui: švediškai – nyckelpiga, prancūziškai – coccinelle, lotyniškai – adalia, lenkiškai – biedronka, ispaniškai – mariquita.

E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

„Mano darbas susijęs su vaikais – gal dėl to ir mano boružėlės vaikiškos, – juokauja kolekcininkė. – Labai mieli man šie maži padarėliai ir šiaip mėgstu mažus daiktus. Kažkas renka didelius, grubius daiktus, o man reikia smulkių, gražių – tokių, kad net suskaičiuoti, kiek jų yra mano kolekcijoje, būtų sunku.“

Prieš šešerius metus Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje Estera rengė savo kolekcijos parodą – boružių jau tada turėjo apie 500. Nuo to laiko taškuotųjų tiesiog nebeskaičiuoja, bet visada mielai savo kolekcijoje randa vietos vis naujoms.

– Vis dažniau mokykloje jau net pradinukus matome su akiniais. Ar tai reiškia, kad regėjimas pradeda prastėti vis jaunesnio amžiaus vaikams?

– Iš tiesų, vaikų, nešiojančių akinius, daugėja. Akinių lęšiai padeda  vaizdą fokusuoti į tinklainę ir galime koreguoti refrakcijos ydas – toliaregystę, astigmatizmą ir trumparegystę. Būtent didėjantis jaunesnio amžiaus vaikų trumparegystės paplitimas – problema, analizuojama moksliniuose tyrimuose. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, prognozuojama, kad iki 2050 m. pusė planetos gyventojų bus trumparegiai.

– Dėl kokių priežasčių dažniausiai pradeda prastėti mokyklinukų regėjimas? Kokią įtaką tam daro telefonai, kompiuteriai, televizoriai ir prie jų praleidžiamas laikas?

– Prastesnis vaikų regėjimas siejamas su nekeičiamais genetiniais ir keičiamais aplinkos veiksniais. Pastebėta, kad po COVID-19 pandemijos padidėjo jaunesnio amžiaus vaikų trumparegystės progresavimas. Tai siejama su gyvenimo būdo pokyčiais – ilgesniu buvimu uždarose patalpose ir ilgesniu laiku, praleistu prie ekranų.

2019 m. PSO paskelbė rekomendacijas vaikams dėl praleidžiamo prie ekranų laiko pagal amžių. Iki dvejų metų vaikams visiškai nereikėtų naudotis ekranais. Dvejų–penkerių metų vaikams patariama praleisti prie ekranų iki vienos valandos per dieną. Laikas, praleistas prie ekranų, turi įtakos ir sumažėjusiai vaiko socializacijai, fizinio aktyvumo stokai, miego ritmo disbalansui ir psichologinei būklei.

Svarbus atstumas, iš kurio vaikai žiūri į ekranus. Nustatyta, kad darbas iš artimo atstumo – mažesnio nei 20 cm – didina trumparegystės riziką. COVID-19 pandemijos laikotarpiu atlikto tyrimo metu nustatyta, kad septynerių–dvylikos metų vaikams, kurie nuotoliu mokėsi prie televizoriaus ekrano ar projektoriaus, trumparegystė progresavo mažiau nei tiems, kurie mokslams naudojo planšetes ar mobiliuosius telefonus.

Darbas prie ekranų yra dalis šiuolaikinių vaikų mokymosi proceso – to neišvengsime, tad reikėtų nustatyti ekranų naudojimosi režimą: riboti laiką prie ekrano pagal amžių, išlaikyti saugų 30–40 cm atstumą nuo akių. Rekomenduojamos darbo pertraukos, pavyzdžiui, 20 minučių darbo iš arti – 20 sekundžių žiūrėti į tolį.

Dalia Jarušaitienė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek geram regėjimui reikšmingas patalpų apšvietimas? Ką tėvai ir pedagogai turėtų apie tai žinoti, jei nori padėti vaikams išsaugoti gerą regėjimą?

– Moksliniai tyrimai pagrindžia, kad buvimas bent dvi valandas šviesiu paros metu lauke mažina trumparegystės progresavimą. Natūralioje šviesoje akies audiniuose gaminami ir išsiskiria neurohormonai dopaminas ir melatoninas, kurių stygius turi įtakos ne tik trumparegystei progresuoti, bet ir miego ritmui, bendrai nuotaikai.

Todėl vaikams rekomenduojama kuo daugiau laiko praleisti natūralioje šviesoje, o namuose sukurti akims palankią darbo aplinką. Kambarys turėtų būti gerai apšviestas, geriausiai – natūralios šviesos. Darbo stalas turėtų būti pastatytas labiausiai apšviestoje kambario vietoje, geriausiai – prie lango. Darbo vietos apšvietimas turėtų būti bendras ir vietinis, naudojant stalinę lempą, nesudarant ryškaus kontrasto tarp bendro ir vietinio kambario apšvietimo. Dirbant kompiuteriu rekomenduojama įsijungti stalinę lempą. Ruošiant pamokas dešiniarankiams šviesos šaltinis turėtų kristi iš kairės pusės, kairiarankiams – atvirkščiai.

– Koks vaiko elgesys įspėja, kad jis pradeda prasčiau matyti ir silpsta regėjimas? Į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį?

– Mažesniems vaikams regos sutrikimus galima įtarti, jei pastebime, kad vaikas bando įžiūrėti daiktus stipriai prisimerkdamas, trina akis kumščiais, skundžiasi galvos ar kaktos skausmais, mirksi, primerkia vieną akį.

Moksliniai tyrimai pagrindžia, kad buvimas bent dvi valandas šviesiu paros metu lauke mažina trumparegystės progresavimą.

Toliaregiams gali pasireikšti galvos skausmas, didesnis akių nuovargis dirbant darbus iš arti, skaitant.

Būna atvejų, kai, profilaktiškai vaikui tikrinant regėjimą, matymo sutrikimo nenustatoma, tačiau po intensyvesnio darbo iš arti jis ima skųstis akių nuovargiu, galvos skausmu, sutrinka matymas į tolį – galima įtarti akomodacijos spazmą. Akomodacija – akies gebėjimas taip kaitalioti savo laužiamąją gebą, kad aiškiai matytų įvairiai nutolusius daiktus. Dėl intensyvaus darbo iš arti už akies akomodaciją atsakingas raumuo spazmuoja ir sutrinka akies gebėjimas matyti objektus skirtingais atstumais.

Trumparegystė pasireiškia sutrinkusiu matymu į tolį. Tokie vaikai linkę šiek tiek prisimerkti norėdami įsižiūrėti į tolimus objektus, ypač prieblandoje.

Jei pastebima, kad vaikas žvairuoja, būtina nedelsiant kreiptis į akių gydytoją. Mokyklinio amžiaus vaikų regėjimą kasmet prieš mokyklą  tikrina šeimos gydytojas. Tad būtina laiku pasitikrinti.

– Ar, procesui prasidėjus, dar galime jį sustabdyti?

– Priklauso nuo ligos ir jos gylio. Akomodacijos spazmui gydyti gali būti skiriami akių pratimai.

Jei yra ašinė trumparegystė (trumparegės akies ašies ilgis didesnis, todėl vaizdas fokusuojasi prieš tinklainę), jos anatomiškai sumažinti (sutrumpinti) neįmanoma, todėl trumparegystė nepagydoma pratimais. Korekcija akiniais, kontaktiniais lęšiais ar lazerinė korekcija tik padeda matomą vaizdą sufokusuoti tinklainėje, tačiau akies ilgio nepakeičia. Tačiau galima lėtinti trumparegystės progresavimą.

2023 m. pasaulio vaikų oftalmologai ir žvairumo specialistai parengė susitarimą dėl trumparegystės progresavimo stabdymo. Rekomenduojama nešioti tinkamus, ne silpnesnius akinius, aktyviai leisti laiką lauke šviesiu paros metu dvi valandas ir ilgiau per dieną, riboti ekranų naudojimą, juos laikyti ne arčiau 30–40 cm atstumu nuo akių, dirbti gerai apšviestose patalpose.

Jei trumparegystę nustato gydytojas oftalmologas, jis gali paskirti priemonių trumparegystės progresavimui lėtinti: atropino lašų, kuriuos reikia lašinti kiekvieną vakarą ne trumpiau nei dvejus metus, gydomuosius minkštuosius kontaktinius lęšius, kurių gamybos technologija pritaikyta trumparegystės progresavimui stabdyti, ortokeratologinius, naktį dėvimus kontaktinius lęšius.

Atsirado rūpestis gamta

S. Lileikienė pasakoja, kad pirmieji jos žingsniai tvaraus gyvenimo link prasidėjo maždaug prieš septynerius metus.

„Tuo metu gyvenau Londone, sąmoningai ruošiausi kurti šeimą. Tad, manau, kad tai darė įtaką mano pasaulėžiūrai, – sako moteris. – Londone apskritai visko yra daug: idėjų, skirtingų žmonių, alternatyvų. Ten įsigijau ir savo pirmąjį daugkartinį puodelį, pagamintą iš perdirbtų vienkartinių, įpratau visada su savimi turėti gertuvę, daugkartinių maišelių. Žingsnelis po žingsnelio – žinios ir noras gyventi tvariau plėtėsi.“

Nusprendusi kurti šeimą, Simona pradėjo dar labiau savimi rūpintis – naudoti natūralesnes priemones, rinktis visko kuo daugiau iš gamtos, valgyti sveikatai palankesnį maistą, kiek įmanoma, vengti plastiko. Kaip pati sako, taip jau susiklostė, kad, rūpinantis savimi, atsirado rūpinimasis ir gamta – juk daugelis žmogaus sveikatai palankių dalykų ateina būtent iš gamtos.

„Na, ir paskutinis, bet tikriausiai dar negalutinis mano virsmas įvyko prieš kokius porą metų, kai jau turėjau vaikučius. Tada susimąsčiau: kas bus, kai dukros paaugs, koks tada bus pasaulis? Tai man suteikia labai daug motyvacijos šiandienos mano pasirinkimuose“, – pasakoja pašnekovė.

Šeima: Simona mano, kad vaikai tvarumo principų geriausiai mokosi iš artimųjų. / S. Lileikienės asmeninio archyvo nuotr.

Investicija į ateitį

S. Lileikienė įsitikinusi: tvarumas – labai svarbus faktorius, lemiantis, kokia bus mūsų ateitis, kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai ir kitos kartos. Tvarumas lemia ne tik kokioje aplinkoje toliau gyvensime, bet ir kokios vertybės bus svarbios žmonėms. Tvarumas – kaip investicija: galbūt iš karto nematyti jokio pokyčio ar skirtumo, bet tai nulems, kas mūsų laukia ateityje.

Galutinis mano virsmas įvyko, kai jau turėjau vaikučius. Tada susimąsčiau: kas bus, kai dukros paaugs, koks tada bus pasaulis? Tai man suteikia labai daug motyvacijos šiandienos mano pasirinkimuose.

„Dabar tvarumo idėja mane nuolat lydi, tačiau manau, kad tvarumas neturėtų būti stabdys ar nuolatinis galvos skausmas, – svarsto Simona. – Aš toks pat žmogus, kaip ir visi. Aš stengiuosi. Būna, kad ir nepavyksta. Tikrai neretai tenka daryti kompromisų. Atsiranda mūsų namuose ir plastiko, ir vandens buteliukų nusiperkame, ir kavos vienkartiniame puodelyje. O kiek plastiko į namus atkeliauja su maistu!“

Vis dėlto yra pagrindiniai principai, kuriais vadovaujasi moters šeima. Atliekas rūšiuoja, stengiasi kuo dažniau naudoti daugkartinius maišelius, gertuves, puodelius. Nevengia įsigyti daiktų iš antrų rankų ir apskritai, prieš įsigydami naujų daiktų, labai apgalvoja. Prioritetą teikia daiktams, pagamintiems iš natūralių medžiagų. Jei vis dėlto tai plastikinis daiktas, pagalvoja, ar jį naudos ilgai, kur jį dės, kai taps nebereikalingas.

Moteris nuolat stengiasi susiplanuoti šeimos savaitės meniu ir apsipirkimus, vengia švaistyti maistą. Jos įsitikinimu, apskritai tvarumas labai siejasi su sąmoningumu.

Šešerių ir dvejų metų dukras auginanti Simona sako apie tvarumą jau neretai pasišnekanti ir su vyresnėle: apie taršą, gamtą, daiktus ir vartojimą. Tačiau daugiausia siekianti, kad žinios ją pasiektų per pavyzdį, per tėvų įpročius, per šeimos vertybes.

Dermė: buityje puikiai tinka aplinkai nekenksmingos ir gražiai atrodančios medžiagos. / S. Lileikienės asmeninio archyvo nuotr.

Principus taiko buityje

Norėdama dalytis savo žiniomis apie tvarų gyvenimą, Simona sukūrė instagramo paskyrą „jaukutvaru“, o tada – ir internetinę parduotuvę, kurioje prekiauja pačios patikrintais, patikimai ir buityje puikiai pritaikomais tvariais interjero elementais.

„Paskyra instagrame nėra parduotuvė. Mano tikslas – kad tai būtų vertingos ir įkvepiančios informacijos vieta, – sako pašnekovė. – Stengiuosi parodyti kuo daugiau savo kasdienybės. Juk už elektroninės parduotuvės esu aš – žmogus, kaip ir visi kiti. Įrašuose pateikiu informacijos, kuri, tikiuosi, įkvepia sekėjus pamatyti grožį aplink, pažvelgti į gamtą ir ją pamilti, rūpintis ir gamta, ir savimi, mėgautis gyvenimu tvariai.“

Pagrindiniai produktai, kurie žavi pačią tvaraus gyvenimo šalininkę, yra gaminami iš ypatingos medžiagos – kamštienos. „Man natūrali kamštiena visada patiko, bet kai sužinojau apie ją daugiau – tiesiog įsimylėjau! – sako Simona. – Ši medžiaga išgaunama visiškai nekenkiant medžiui, o kamštienos gaminiai pasižymi ypatingomis savybėmis, kurių negali atkartoti jokia dirbtinė medžiaga. Naudodama kamštienos padėkliukus ant stalo labiausiai džiaugiuosi jų itin lengva priežiūra, atsparumu, ilgaamžiškumu ir higiena. Kamštienoje nesikaupia jokios bakterijos, pelėsiai ar grybeliai, jos net nereikia niekaip specialiai valyti ar prižiūrėti!“

Iš kamštienos gaminami įvairaus dydžio ir dizaino padėkliukai stalui – lėkštėms ir puodeliams, taip pat padėklai, žvakidės.

S. Lileikienės asmeninio archyvo nuotr.

Reikia laiko ir kantrybės

Kitas pašnekovai labai patinkantis produktas – stiklinės, pagamintos iš nebenaudojamų butelių. „Labai smagu suteikti dar vieną galimybę nebereikalingiems buteliams ir paversti juos gražiomis, stilingomis stiklinėmis, kurios dėl savo minimalistinio dizaino gali turėti daug panaudojimo būdų: stiklinė karštiems ir šaltiems gėrimams, stiklinė maistui serviruoti, vazelė, indelis susidėti kanceliarijos ar higienos priemonėms“, – sako Simona.

Dar vienas jos itin mėgstamas produktas – daugkartiniai maišeliai,  pagaminti iš nedažytos ir nebalintos medvilnės ir kamštienos. Juos galima naudoti ir serviravimui, ir maistui, daiktams laikyti. Pavyzdžiui, dėl savo natūralios sudėties jie labai tinkami duonai laikyti. Tai pati geriausia duoninė – duona ilgai išlieka šviežia ir minkšta.

Tad ar galima sakyti, kad tvarumas – gyvenimo būdas? „Aš sakyčiau, kad tvarumas yra vidinė vertybė, kuria vadovaudamiesi darome pasirinkimus. Iš to išplaukia visas gyvenimo būdas, net filosofija, – sako Simona. – Taip, tvarumo principų laikymasis atneša pokyčių į mūsų gyvenimą. Parduotuvėse ne taip lengva išvengti plastiko – reikia tam iš anksto ruoštis, ieškoti alternatyvų arba eiti į specializuotas parduotuves. Daug apie ką tenka iš anksto pagalvoti, pavyzdžiui, kur nors einant nepamiršti pasiimti daugkartinio puodelio, maišelių, gertuvės.“

Tačiau kai tvarumas yra vertybė, pašnekovės įsitikinimu, viskas susidėlioja natūraliai. Žinoma, siekiant gyventi tvariau, tam gali prireikti laiko, ir nebūtinai tai bus paprasta.

S. Lileikienės asmeninio archyvo nuotr.

---

Tvarūs įpročiai kasdienybėje

Išgirdus apie tvarumą, iš pradžių viskas gali atrodyti kiek per sudėtinga. Tai visiškai normalu. Tačiau nereikia daryti visko iš karto. Puiki strategija gali būti pradėti vos nuo vieno ar kelių naujų kasdienių įpročių. Peržvelkite šį sąrašą ir išsirinkite vieną naują įprotį, kurį išbandysite jau šiandien.

■ Nešiotis vandens daugkartinio naudojimo gertuvėje, kavinėje perkant kavos išsinešti – paprašyti supilti į savo daugkartinį puodelį. Galima įsigyti, kad viskas būtų kartu, – gertuvę / termosą.

■ Parduotuvėse, turguje prekes dėti į daugkartinius maišelius. Jų būna didelių, pirkinių maišelio tipo, ir mažų drobinių pavieniams produktams (vaisiams / daržovėms / riešutams).

■ Kuo dažniau gamintis patiems maistą į darbą ar išvykas, o perkant maistą išsinešti – paprašyti įdėti į savus indus.

■ Planuoti maistą. Tai ne tik palengvina kasdienybę, padeda sutaupyti pinigų, bet ir mažina maisto švaistymą.

■ Kompostuoti. Tai sumažina sąnaudas sąvartynuose, gerina dirvos kokybę.

■Atsisakyti arba labai atsakingai rinktis palmių aliejų. Didžiulė jo paklausa visame pasaulyje prisideda prie miškų naikinimo.

■Naudoti daugkartinius šiaudelius. Dabar jų galima rasti pagamintų iš įvairiausių tvarių medžiagų.

■ Naudoti daugkartines vaško drobeles vietoj plastikinės maisto plėvelės. Dėl savo gerųjų savybių jos puikiai tinka maistui ir dėl antibakterinio poveikio net padeda išlaikyti maistą šviežią ilgiau. Tinka susipakuoti maistą, kai valgoma ne namuose.

■ Naudoti kietąjį šampūną, muilą. Pilstoma kosmetika yra tvaresnis sprendimas nei įprasta, kaskart perkama naujoje plastiko pakuotėje.

■Naudoti ekologiškas valymo priemones, pagamintas iš aplinkai draugiškų medžiagų. Verta rinktis ir koncentratus, didesnes pakuotes arba pilstomas priemones, kad išvengtume didelio kiekio plastiko pakuočių.

■ Rūšiuoti. Taip mažiau plastiko ir kitų atliekų lieka tiesiog suirti dirvoje ir yra galimybė perdirbti tas medžiagas.

■Dažniau rinktis viešąjį transportą, dviračius, elektrinius paspirtukus, elektromobilius. Įprastą automobilį naudoti sąmoningai ir atsakingai dėl oro taršos ir degalų sunaudojimo.

■ Kuo mažiau sukurti naujos paklausos – stengtis naudoti daiktus iš antrų rankų, mainyti, skolintis, kai įmanoma.

■Rinktis maistą ir kitus produktus, kurie pagaminti čia pat, mūsų regione. Valgyti sezoninį maistą.

■ Rinktis daugiau augalinės kilmės produktų – mažiau vartoti mėsos, kiaušinių, pieno produktų. Tai didžiulės pramonės šakos, kurios smarkiai prisideda prie oro taršos ir išteklių eikvojimo.

■ Atkreipti dėmesį į skaitmeninį anglies pėdsaką. Nors daugelis žmonių perėjo prie skaitmeninių sąskaitų ir kitų komunikacijos formų, svarbu atsiminti, kad skaitmeniniai dalykai taip pat sukuria anglies pėdsaką. Aušinant serverius, tiekiant energiją įrenginiams ir gaminant naujas technologijas reikia didelių energijos sąnaudų ir yra išmetamas CO2. Taigi, pradžioje užtektų kiek įmanoma sumažinti debesies naudojimą, vaizdo įrašų srautinio perdavimo skaičių ir ne HD parinkčių pasirinkimą.

■ Patiems auginti bent kažkuriuos produktus maistui.

■ Taupyti vandenį, galima rinkti lietaus vandenį ir jį pernaudoti, panaudoti po virimo likusį vandenį augalams laistyti.

■ Sumažinti popieriaus vartojimą.

■ Gerai apgalvoti visus pirkinius ir kaip paskui tuos daiktus utilizuoti.

■ Skaityti etiketes. Žinodami kuo daugiau apie produktą (jo sudėtį, gamybos būdą ir vietą ir pan.) galime padaryti kuo sąmoningesnius sprendimus.

■Rinktis drabužius iš natūralių medžiagų. Jiems pagaminti reikia mažiau energijos nei sintetiniams pluoštams, todėl jie daro mažesnį poveikį aplinkai. Taip pat natūralias medžiagas lengviau perdirbti.

Lėlė kaip simbolis

L. Ščerbukė pasakoja, kad pirmoji suvenyrinė lėlė jos gyvenime atsirado gana keistai. Prieš 28 metus ji pirmą kartą savarankiškai keliavo į užsienį – lankėsi Čekijos sostinėje Prahoje. Kai svarstė, kokį suvenyrą parsivežti, kažkodėl nusipirko suvenyrinių lėlių – porelę su tautiniais čekų kostiumais. Parsivežė ir tuo viskas baigėsi.

„Po kelių mėnesių atvažiavau į Vilnių studijuoti, – prisimena Lina. – Atsitiktinai apsilankiau Vilniaus planetariume vykusioje vieno kolekcininko suvenyrinių lėlių iš įvairių pasaulio šalių parodoje. Ji man padarė milžinišką įspūdį. Tada ir pagalvojau, kad gal ir aš galėčiau jas kolekcionuoti. Po kurio laiko gavau dovanų lėlytę iš Kubos... Taip viskas ir prasidėjo.“

Pašnekovė mėgo keliauti, tad kelionių tiek studijų metais, tiek vėliau buvo tikrai daug. Dabar – ne mažiau, tik keliauja jau su šeima. Dvejus metus šeima gyveno Venesueloje, septynerius – Latvijoje. Kiekvienoje šalyje, į kurią nuvyksta, Lina ieško lėlės savo kolekcijai. Ji nebūtinai turi būti su tautiniais tos šalies drabužiais – svarbiau, kad tą šalį atspindėtų. Sako, tokios lėlės įdomesnės nei tiesiog aprengtos tautiniais drabužiais. Nors jos kolekcijoje daug ir pastarųjų, nes būtent tokias iš pradžių kolekcionavo, tačiau jos visos labai panašios. Tik vėliau suprato, kad vieną ar kitą šalį atspindėti gali ir visai kitokios lėlės.

Pavyzdžiui, Venesuelai kolekcijoje atstovauja dviprasmiškai vertinamo revoliucionieriaus Simono Bolivaro ir buvusio prezidento Hugo Chavezo, nustekenusio šalį, lėlytės.

„Turiu ir Chavezą, rankose laikantį Venesuelos konstituciją, ir suvenyrinę konstituciją, – sako Lina. – Čia toks eksponatas, kurio tikrai taip paprastai nenusipirksi. Ją mano vyrui, kai jis dirbo Venesueloje, padovanojo apsaugos, kuri saugojo jo statomą objektą, karininkai.“

Iš Venesuelos atsivežta ir džiunglėse iš indėnų įsigytų rankų darbo lėlyčių, suvertų iš karoliukų. Iš Holivudo – suvenyrinė „Oskaro“ statulėlė. Jungtines Amerikos Valstijas simbolizuoja ir Donaldo Trumpo statulėlė, lėlės-indėnai, kažkada prieš Heloviną Amerikoje pirkti animacinio filmuko personažai.

Butauto Barausko nuotr.

Ir dovanų gauna, ir perka

Nors kolekcijoje yra ir tautiniais drabužiai pasipuošusių estukių ir estukų, iš Estijos Saremo salos į kolekciją atkeliavo iš akmenukų sukurta lėlytė, mat saloje yra iškyšulys, kur jūros pakrantė nusėta iš akmenų pastatytais bokšteliais. Menininkai ten iš akmenukų daro suvenyrines lėlytes.

Sicilijos salos simbolis kolekcijoje – Krikštatėvis. „Sicilijoje buvome kelis kartus, tačiau vieną kartą keliavome būtent per tas vietas, kur buvo filmuojamas „Krikštatėvis“. Ten ir nusipirkau tą Krikštatėvį į savo kolekciją. Iš Italijos turiu ir kitokių lėlyčių – ir su tautiniais drabužiais, ir lėlę, pasipuošusią Venecijos karnavalo drabužiais. Beje, ši lėlė man – aukso vertės, – pasakoja Lina. – Pirmą kartą keliavau į Veneciją būdama gal antro ar trečio kurso studentė. Ilgai taupiau – nevalgiau, negėriau, nes turėjau du tikslus: paplaukioti gondola ir nusipirkti lėlę. Pasiplaukiojimas tuo metu kainavo gal 60 dolerių – tai buvo kosminiai pinigai, o už lėlę sumokėjau apie 15 dolerių. Kitą tokią brangią tik Monake pirkau. Nors dabar – suaugusiam žmogui – tai atrodo juokinga.“

Iš Laplandijos į kolekciją atkeliavęs iš Kalėdų Senelis iš elnio kailio. Pašnekovei ten teko net du kartus lankytis – juokiasi, kad teko vežti vaikus, kai šie pradėjo Kalėdų Seneliu nebetikėti.

Kipro simbolis kolekcijoje – Afroditė, Kretos salos – deivė Sirena, Egipto – mumija, Latvijos – jūrininkas, Anglijos – ledi ir kt.

Iš Prancūzijos Šamoni miesto, šalia kurio yra aukščiausia viršukalnė Monblanas, moteris į kolekciją parsivežė miestelio simbolį – kaminkrėtį. Šiaip iš Prancūzijos lėlyčių yra ne viena – kelios atvežtos dovanų, kelios, jau tikrai solidaus amžiaus, pirktos Marselio vintažo turguje.

Kiekvienos – savas kelias

Didžioji dalis lėlių – apie 95 proc. – yra iš tų šalių ir miestų, kur Lina lankėsi pati.

„Man įdomu ten, kur nuvažiuoju, ieškoti išskirtinės, įdomios, su kažkokia istorija lėlės, – sako pašnekovė. – Tiesa, ir dovanų gauti lėlyčių malonu, nes vėliau kiekviena jų primena kažkokius įvykius arba žmones.“

Dabar mano svajonė – turėti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio statulėlę. Kiek girdėjau, tokios jau gaminamos, bet jas labai greitai išperka.

Štai gana daug sverianti keraminė moteriškė iš Venesuelos – Linos vyro dovana, kai dar net nebuvo kalbos apie tai, kad šeima važiuos į šią šalį gyventi. „Kai tik prasidėjo projektas, prie kurio mano vyras vėliau dirbo, jis pirmą kartą nuvažiavo ten savaitei – atlikti auditą. Paprašiau parvežti man lėlytę. Parbogino šitą. Įsivaizduokite, tokį daiktą, sunkų ir dūžtantį, vežti lėktuvu! Po kelių mėnesių mes jau kartu išskridome į Venesuelą“, – pasakoja pašnekovė.

Japonijai kolekcijoje atstovauja japonų menininko sukurtos šiuolaikinio meno statulėlės – aliuzija į japonų imperatoriaus ir imperatorienės porą –  spalvingos, puoštos sakurų žiedais. Jas kolekcininkei dovanų atsiuntė viena Japonijos ambasados darbuotoja, su kuria teko susipažinti, kai sužinojo, kad Lina kolekcionuoja lėles.

Butauto Barausko nuotr.

Įdomi istorija susijusi ir su kolekcijos pradžia. Moteris pasakoja, kad tada nė nebuvo išsigryninusi, kokias lėles rinks, tačiau labai norėjosi kuo gausesnės kolekcijos, tad akis už lėlių kliūdavo visur. Dalyvaudama šventėje prie Baltojo tilto ji rado pievoje pamestą lėlytę. Paklausinėjusi išsiaiškino, kad renginyje buvo vyras iš Pakistano su dukra – ji ir pametė lėlytę. Lina atidavė žaislą vaikui, o šnekėdamasi su mergaitės tėvu jam papasakojo, kad kolekcionuoja lėles. Vyras, pasirodo, buvo verslininkas, dažnai važinėjantis tarp Pakistano ir Lietuvos. Jis pažadėjo parvežti lėlytę iš Pakistano ir pažadą tesėjo – po kokio mėnesio paskambino ir pasakė: „Sveiki, turiu jums lėlytę.“

Moters širdžiai labai brangi lėlė, kurią gavo visai neseniai, – ukrainietė su tautiniais drabužiais. Ją iš Kyjivo dovanų atvežė pažįstamos. Interjero dizainerei, kuri pabėgėliams iš karo niokojamos Ukrainos neatlygintinai įrengė jau ne vieną butą, o dabar įrengia ir mokyklą, tai  labai svarbi dovana.

„Nors pati esu buvusi Ukrainoje, bet lėlės iš Ukrainos iki šiol neturėjau. Dabar mano svajonė – turėti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio statulėlę. Kiek girdėjau, tokios jau gaminamos, bet jas labai greitai išperka“, – sako Lina.

Dar ji labai norėtų mirusios Anglijos karalienės Elžbietos II lėlytės. Žino, kad iš prekiautojų internetu galėtų nusipirkti, bet taip neįdomu. Reikėtų važiuoti į Londoną ir gal ten kokiame antikvariate pavyktų rasti.

Padeda planuoti keliones

Visų šalių, iš kurių į jos kolekciją atkeliavusios lėlės, pašnekovė nė nesiima vardyti – vis tiek ką nors pamirš. Sako, vis ruošiasi kolekciją kataloguoti – viską susirašyti ir suskaičiuoti, bet tam trūksta laiko.

Ne visas šalis, iš kurių lėles turi kolekcijoje, Lina jau aplankė. Daug lėlių kolekcijoje atsirado anksčiau, nei moteris pamatė jų kilmės šalį. Tarkime, kad ir besišlapinantis berniukas iš Briuselio – Belgijoje gyvenusi studijų laikų draugė atvežė jį dovanų, o pati Lina į Briuselį nuvažiavo gal tik po dešimties metų.

Panašiai – ir su lėlėmis iš Amerikos, Venesuelos, Indonezijos.  Pirmosios lėles iš Indonezijos į kolekciją atkeliavo gal prieš penkiolika ar daugiau metų, o pati kolekcininkė ten nuvyko tik prieš septynerius metus.

Butauto Barausko nuotr.

„Turiu lėlytę iš Tibeto, o pati Tibete dar nebuvau, bet labai norėčiau ten nukeliauti. Lėlytę iš Kubos turiu, bet pati nebuvau – irgi būtų įdomu apsilankyti. Kinijoje nesu buvusi, bet ji ir nėra prie mano pirmojo pasirinkimo lankytinų šalių, nors lėlytę iš ten turiu. Dar labai norėčiau į Australiją, juo labiau kad ir lėlės iš Australijos neturiu“, – savo ateities kelionių planais dalijasi Lina.

Tiesa, ne visada ir ne visur paprasta rasti lėlę kolekcijai. Kai neseniai lankėsi Seišeliuose, visas tris salas išmaišė, po suvenyrų parduotuves vaikščiojo – niekur lėlės negalėjo rasti. Galiausiai vienoje parduotuvėje rado ir nusipirko lėlyčių, pagamintų iš šiaudų. Tad ne visose šalyse tokie suvenyrai populiarūs.

Džiugina geresnė savijauta

Maždaug prieš septynerius metus J. Lazauskienė dėl sveikatos problemų atsisakė mėsos, dar po metų – ir žuvies, ir kitų gyvūninių produktų – tapo vegane.

Sako, būtent tada, kai perėjo detoksikacijas, išsivalė organizmą ir ėmė maitintis veganiškai, pajuto didžiausią pakeistos mitybos naudą sveikatai: atsirado daugiau energijos, pagražėjo oda, sutankėjo plaukai, atsigavo nagai. Geresnė nuo to laiko ir sveikata – neserga nei gripu, nei sloga ar kitomis peršalimo ligomis.

Na, o prie žaliavalgystės jau vedė smalsumas, mat girdėjo žmonių pasakojimų, kad žaliavalgiai jaučiasi dar geriau. Ir Jolantai tai pasitvirtino. Dabar energijos ji turi dar daugiau, miego pakanka 4–5 valandų.

„Kai buvau visavalgė, mane kamavo mažakraujystė ir su ja nebuvo įmanoma susitvarkyti. Tačiau tapus vegane, išsivalius organizmą, dingo mažakraujystė, pagerėjo kraujo rodikliai, dingo silpnumas, galvos svaigimas. Geresnė savijauta mane džiugina ir dabar, tapus žaliavalge“, – sako pašnekovė.

Svarbu žinoti principus

Veganai nevalgo visų gyvūninės kilmės produktų, žaliavalgiai – dar ir termiškai apdoroto maisto. Vienintelė galimybė termiškai apdoroti maistą – džiovinti jį, bet ne aukštesnėje nei 40 laipsnių temperatūroje. Jolantos teigimu, jei temperatūra aukštesnė – maiste lieka mažai organizmui naudingų medžiagų.

„Kai tapau žaliavalge, gerokai sumažėjo porcijos – nebereikia tiek daug maisto, kad pasijusčiau soti“, – sako pašnekovė.

Moteris pasakojo keisdama mitybą neužsiėmusi eksperimentais – skaitė įvairią literatūrą, analizavo kitų patirtis. Prie žaliavalgysės, pavyzdžiui, pereinama palaipsniui, pradžioje tik ryte valgant žalio maisto, o kitą dienos dalį maitinantis įprastai. Po kurio laiko to žalio maisto valgoma per pusryčius ir per pietus, tik vakarienė įprasta, dar po kurio – ir per vakarienę jau valgomas tik žalias maistas.

Pašnekovės teigimu, jei žmogus neturi rimtų sveikatos problemų, prie veganinės mitybos ar žaliavalgytės gali pereiti pats, bet reikia pasidomėti, kaip išsivalyti organizmą, kaip prie kitokios mitybos pereiti iš lėto, nesukeliant organizmui streso.

Dalijasi žiniomis ir patirtimi

Prieš trejus metus Jolanta instagrame ėmė rašyti „Skonių dienoraštį“ – dalytis veganiškų ir žaliavalgiškų patiekalų receptais.

„Pagalvojau – gal žmonėms, kurie nori tapti veganais ar žaliavalgiais, bus naudinga, – sako ji. – Tiesiog visa tai yra didelė mano gyvenimo dalis ir tuo, ką sužinau ar sugalvoju, aš dalijuosi savo „Skonių dienoraštyje“.

Virtuvėje aš praleidžiu gerokai mažiau laiko nei visavalgiai – nebent sugalvoju kokį tortą pasigaminti ar duonelių pasidžiovinti.

Natūralu, kad mėsos kepsnių receptų čia nerasite, tačiau rasite veganiškų kepsniukų, net žaliavalgiškų desertų ar tortų receptų – iš riešutų, vaisių, uogų.

„Mano virtuvėje visada yra mangų, apelsinų, bananų, pomidorų, avokadų, bolivinės balandos, cukinijų, riešutų. Ir visiškai nepasiilgstu to kažkada valgyto maisto. Pasigaminti galiu net pieną, jogurtą – tiesa, iš riešutų, – sako moteris. – Turiu pastebėti, kad toks maistas labai tinka ir visavalgiams. Tie, kurie ragavo, sako, kad skanu.“

Patinka ir visavalgiams

Kai kurie draugai ar artimieji Jolanta mitybos srityje gal ir norėtų sekti, bet negali atsisakyti mėsos. Tačiau jos patiekalų ragauja mielai ir net patys kartais pasigamina. Daugelis noriai pas ją svečiuojasi, nes žino, kad bus pavaišinti visokiais skanumynais.

„Virtuvėje aš praleidžiu gerokai mažiau laiko nei visavalgiai – nebent sugalvočiau kokį tortą pasigaminti ar duonelių pasidžiovinti. Vasarą, rudenį būna daug uogų, vaisių, daržovių, bet ir žiemą visko galima nusipirkti. Net ir atvežtinių produktų galima rasti labai geros kokybės ir tikrai nuo jų sveikata nepablogėja – tiesiog reikia atsirinkti, kas tau tinka“, – aiškina pašnekovė.

Per didžiąsias metų šventes, pavyzdžiui, Kalėdas, šeima pasigamina žaliavalgiškų kūčiukų iš riešutų ir sėklų, kuriuos džiovina 40 laipsnių temperatūroje. Visi labai mielai juos ragauja. Velykas taip pat švenčia, tik be kiaušinių.

„Jei kas domisi – mielai patariu, kaip išsivalyti organizmą ir kaip pereiti prie veganinės ar žalavalgiškos mitybos. Aš tuo gyvenu ir mielai dalijuosi tuo, ką žinau“, – sako Jolanta.

---

Baklažano picos

2 baklažanai,

100 g veganiško sūrio,

2 pomidorai,

druskos,

pomidorų padažo,

50 g pievagrybių,

2 svogūnai,

alyvuogių aliejaus.

Baklažanus nuplaukite ir nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Supjaustykite griežinėliais. Abi puses pabarstykite druska ir palikite pastovėti 30 min. Kepimo formą išklokite kepimo popieriumi. Sudėkite baklažanus ir kepkite įkaitintoje orkaitėje 180 laipsnių temperatūroje apie 10–15 min. Kol kepa baklažanai, pasiruoškite pievagrybius – nuplaukite ir susmulkinkite. Svogūnus smulkiai supjaustykite. Svogūnus su pievagrybiais pakepinkite. Pomidorus nuplaukite ir supjaustykite. Sūrį sutarkuokite stambia tarka. Iškepusių baklažanų griežinėlius sutepkite pomidorų padažu, sudėkite pakepintus pievagrybius, smulkintus pomidorus, veganišką sūrį. Kepkite orkaitėje dar kelias minutes.

J. Lazauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Veganiškas moliūgų keksas

1 ir ¾ stiklinės speltos miltų,

3 šaukštai klevų sirupo,

½ šaukštelio druskos,

1 šaukštelis cinamono,

1 šaukštelis valgomosios sodos,

1 stiklinė kepintų ir trintų moliūgų,

¾ stiklinės alyvuogių aliejaus,

1/3 stiklinės kokosų pieno.

Pabarstymui – 3 šaukšteliai klevų sirupo ir šaukštelis cinamono.

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių. Sausus ingredientus sumaišykite dubenyje. Atskirame dubenyje sumaišykite aliejų su kokosų pienu, tada įmaišykite moliūgų piure. Sujunkite sausų ingredientų mišinį su moliūgų tyrės mišiniu ir išmaišykite. Masę supilkite į pailgą kepimo formą ir viršų ištepkite cinamono ir klevų sirupo mišiniu. Kepkite orkaitėje apie 1 valandą.

J. Lazauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Cukinijų ir bolivinių balandų kepsneliai

1 stiklinė virtų bolivinių balandų ir 1/2 stiklinės nevirtų,

1 cukinija,

1 morka,

2 svogūnai,

3 šaukštai avinžirnių miltų (ar kitų miltų),

3 šaukštai smulkiai supjaustytų šviežių petražolių,

1 šaukštas aliejaus,

1 skiltelė susmulkinto česnako,

1/4 šaukštelio kalendros miltelių,

žiupsnelis kajeno pipirų,

žiupsnelis baltųjų pipirų,

žiupsnelis Himalajų druskos.

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių temperatūros. Bolivinę balandą išvirkite. Morką sutarkuokite stambia tarka. Svogūnus susmulkinkite. Svogūnus ir morką pakepinkite. Cukiniją sutarkuokite stambia tarka. Sutarkuotą cukiniją pasūdykite ir sudėkite į kiaurasamtį, kad išsiskirtų sultys. Dideliame inde sumaišykite visus ingredientus. Rankomis formuokite nedidelius paplotėlius. Juos sudėkite į kepimo popieriumi dengtą kepimo skardą. Kepti apie 25 min.

J. Lazauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Žaliavalgiška linų sėmenų košė

5 šaukštai linų sėmenų,

3 bananai,

3 datulės,

5 šaukštai juodųjų serbentų,

0,5 puodelio vandens.

Linų sėmenis užmerkite ir palaikykite per naktį. Išmirkytus linų sėmenis nuplaukite. Sudėkite visus ingredientus į plaktuvą ir susmulkinkite. Puoškite košę uogomis ir vaisiais.

J. Lazauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Braškių jogurtas

100 g braškių,

1 sauja bertoletijų riešutų,

agavų sirupo.

Bertoletijų riešutus mirkykite per naktį. Riešutus, braškes, agavų sirupą sudėkite į plaktuvą ir suplakite. Papuoškite braškėmis.

J. Lazauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Žinios – ir sau, ir kitiems

L. Ruibienė apie savo pasaulio tyrinėjimus pradėjo rašyti 2016-aisiais, bet tyrinėti – gerokai anksčiau, dar paauglystėje.

„Visada buvau smalsi ir drąsi, nebijojau kažkur eiti, susipažinti, dalyvauti. Tiesiog toks mano būdas, – sako Lina. – Kai gimė ir paaugo dukros – dabar didžioji yra penkiolikos, vidurinioji – aštuonerių, mažoji – penkerių metų, norėjau joms parodyti ir įskiepyti, kad gerai praleistas laisvalaikis nėra sėdėti namuose ant sofos, prie televizoriaus ar žaisti žaidimus su išmaniosiomis technologijomis. Nuo pat mažų dienų vaikams sakiau, kad gyvenimas mums duotas tik vienas ir jį privalome maksimaliai išnaudoti, nesėdėti vietoje. Reikia džiaugtis, mėgautis, pažinti, tyrinėti.“

Kiekvieną šeimos kelionę pašnekovė fiksavo nuotraukose, nes nuo vaikystės mėgo fotografuoti. Dabar su vaikais mėgsta pavartyti senus nuotraukų albumus ir keliauti po prisiminimų pasaulį.

Apie tai, kur apsilankydavo, ką pamatydavo, ką nuveikdavo su dukterimis, mama ėmė rašyti, o galiausiai nusprendė dalytis ir su kitais tėvais. Taip gimė paskyra „Tyrinėju pasaulį“.

„Tiesą sakant, gal net nereikėjo jai gimti – ji tiesiog buvo. Tereikėjo išdrįsti paleisti į viešumą, o tada plaukti pasroviui. Tad tas gimimas toks natūralus, iš širdies“, – sako Lina.

Paskyra dabar – tarsi prisiminimų albumas pačiai šeimai. Tačiau pagrindinis pašnekovės tikslas – skleisti žinią ir užkrėsti kitas mamas, šeimas nebijoti veikti, patirti ir dalytis.

Keliauti su vaikais – smagu

„Kai kam nors pasakau, kad neretai keliauju po Lietuvą viena su trimis dukterimis  (tėtis dažnai būna išvykęs darbo reikalais ir tik grįžęs prie mūsų prisijungia), išgirstu nuostabą: ar tu išprotėjai – neįmanoma su vaikais keliauti. Tačiau aš kaip tik ir noriu paskatinti ir parodyti, kad su vaikais keliauti yra įmanoma, tik reikia pozityviai nusiteikti“, – savo požiūrį aiškina Lina.

Kartu: Ruibių mergaitės noriai leidžiasi į pažintines keliones ir pasaulio tyrinėjimą. L. Ruibienės asmeninio archyvo nuotr.

Mama pasakoja, kad tos kelionės visada išsitęsia, nes keliaudami niekur neskuba. „Aš prisitaikau prie vaikų ritmo, mes dažniau sustojame pailsime, pavalgome, užkandžiaujame. Svarbiausia yra nebijoti susikrauti kuprines ir pirmyn – į nuotykį! – entuziastingai kalba Lina. – Mes nežinome, kelintą valandą parvažiuosime, nebijome, kad susidursime su iššūkiais, o jų keliaujant su vaikais tikrai būna – tai vienam koks ožiukas išlenda, tai kitam. Tačiau mes kaskart judame pirmyn, problemas išsprendžiame ir grįžtame kupini įspūdžių. Nėra neįmanomų dalykų!“

Pasak pašnekovės, keliauti su vaikais yra ne tik labai įdomu ir smagu – jai širdį glosto dar ir žinojimas, kad taip dukros kaupia žinių, emocijų, prisiminimų bagažą. Jos jau taip pripratusios prie nuolatinio judėjimo ir patirčių, kad pačios klausinėja – o kas toliau? Tada šeima tiesiog pasiima Lietuvos žemėlapį ir nagrinėja, kur jau buvo, o kur dar ne.

Dabar didžiausias jų tikslas – apkeliauti ir pamatyti kuo daugiau Lietuvos, pasinerti į nuotykius, kai važiuodami kažkur nuklysta visai ne pagal pirminį planą. Kuo daugiau netikėtumo – tuo daugiau teigiamų emocijų ir vaikams, ir suaugusiesiems.

„Mūsų pagrindinis tikslas – vaikams ir sau atverti, kad gyvenimas yra kur kas spalvingesnis, nei mes dažnai įsivaizduojame. Tereikia praverti savo namų duris, ir pamatyti, kiek aplink mus visko yra. Gali ne tik žiūrėdamas televiziją, skaitydamas knygas ar žurnalus, bet ir pats savo akimis ištyrinėti ir pačiupinėti gyvenimą“, – sako Lina.

L. Ruibienės asmeninio archyvo nuotr.

Veikti tikrai yra ką

Ruibių šeimai keista iš kitų girdėti, kad Lietuvoje nėra kur keliauti, nėra ką žiūrėti. Tiesa, Lina prisipažįsta kažkada ir pati taip galvojusi. Tačiau, kai pradėjo keliauti po Lietuvą, pamatė, kiek mūsų šalyje yra visokių gamtos grožybių, kiek ekspozicijų, muziejų, kiek vyksta įvairiausių edukacijų ir kokia Lietuva yra turtinga.

„Mes esame iš Žemaitijos, iš Plungės, tad didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune – lankomės nedažnai. Tačiau stengiamės šioje Lietuvos pusėje surasti vietų ir veiklų, kurios būtų smagios ir vaikams, ir suaugusiesiems, pamatyti kaskart kažką naujo, patirti dar nepatirto“, – pasakoja Lina.

Štai prieš kurį laiką jie atrado Žemaitės memorialinį muziejų Bukantės dvare Plungės rajone, kuriame vyksta edukacijos. Atrodytų, ne vaikiškas užsiėmimas, bet mergaitėms buvo labai įdomu prisiliesti prie jų mėgstamo patiekalo – kastinio – gimimo: sakė net neįsivaizdavusios, kaip jis atsiranda. Šiauliuose, „Rūtos“ saldainių fabrike, pamatė, kaip gimsta mėgstami saldainiai. Tokie apsilankymai, kai vaikai pamato, kas kaip gaminama, labai praturtina jų žinių bagažą, praplečia akiratį.

Kur mergaitės labiausiai nori keliauti? „Sunku atsakyti, – susimąsto Lina. – Jos labai smalsios, tad stengiamės, kad vienos išvykos metu būtų patenkinti įvairūs poreikiai: sustoti ir kokioje žaidimų aikštelėje, pasinaudoti vandens pramogomis, nueiti į muziejų, kitokią lankytiną vietą. Tačiau atsitinka ir taip, pavyzdžiui, Šiauliuose, – užstrigome miesto viduryje prie fontano, kuriame mergaitės dūko tol, kol pirštai nuo vandens susiraukšlėjo. Ir gamtoje joms be galo patinka, ir į apžvalgos bokštus lipti – vis ieško kuo aukštesnio, kuo įdomesnės formos. Žodžiu, ką joms pasiūlai, viskas įdomu. Gal tik nepatiktų klausytis sausų istorinių faktų. Vaikui reikia ir pačiupinėti, ir kažką išbandyti pačiam, interaktyviose veiklose dalyvauti – į klausimus atsakinėti, spėlioti, piešti, dėliones dėlioti. Štai Švietimo muziejuje penkiametė užstrigo prie žmogaus vidaus organų muliažo, kurį reikėjo surinkti. Parklupusi ten vos ne valandą sėdėjo, tiek jai buvo įdomu.“

Pasaulis – ne tik kelionės

Vis dėlto L. Ruibienės instagramo paskyra „Tyrinėju pasaulį“ – ne tik apie keliones. Ten galima rasti ir rubrikas „Knygų pasaulis“, „Vaikų kampas“, „Virtuvės reikalai“, „Vaikų edukacija“.

„Pasaulio tyrinėjimo būdų yra daug. Jį tyrinėti galime per veiklas, per keliones, taip pat ir per knygas, nes knyga irgi yra kelionė – tu į tą knygą pasineri ir keliauji su jos herojais, – sako pašnekovė. – Mes su vaikais turime savo bibliotekas: aš savo, vaikai savo. Stengiamės skaityti kuo daugiau lietuvių autorių knygelių. Labai mėgstame gamtininko Selemono Paltanavičiaus knygas. Ką perskaitome ir galime rekomenduoti kitiems, pasidalijame tinklaraštyje.“

Moteris džiaugiasi, kad net vyrą, kuris nebuvo didelis knygų mėgėjas, pavyko užkrėsti skaitymu. Dabar, vykdamas į darbą užsienyje, prašo rekomenduoti, kokias knygas verta būtų vežtis, ką skaityti. Jau ir jis – šeimos knygų klubo narys.

Linos manymu, knygos – kaip nuotraukos: bet kada gali atsiversti, paveiksliukus pažiūrėti, paskaityti. Ji labai džiaugiasi, kad ši veikla mergaitėms patinka.

L. Ruibienės asmeninio archyvo nuotr.

Kai tik turi laiko, šeima stengiasi ir kūrybiniais darbeliais, kurie taip pat lavina fantaziją ir įvairius gebėjimus, užsiimti – piešti, lipdyti, kurti. Veiklų galima sugalvoti labai įvairių, o dalytis sumanymais ir rezultatais su kitais – malonu.

„Mes esame veiklūs, nemėgstame sėdėti vienoje vietoje ar nieko neveikti, – teigia pašnekovė. – Net išvažiavę į svečią šalį visur klaidžiojame, kad tik kuo daugiau pamatytume, sužinotume, išragautume. Štai iš Ispanijos neseniai grįžome, o vyriausioji dukra juokėsi, kad po savaitės tokių atostogų jai reikės dar savaitės nuo tų atostogų atsigauti. Nenusėdime vienoje vietoje, vien tik gulėti kur nors prie jūros ar baseino mums netinka.“

Taip gimsta tradicijos

Ar tai reiškia, kad Ruibiai nesusiduria su problema, kuri dažna daugelyje šeimų, – kaip atitraukti vaikus nuo ekranų.

Pasaulio tyrinėjimo būdų yra daug. Jį tyrinėti galima per veiklas, per keliones, taip pat ir per knygas, nes knyga irgi yra kelionė.

„Stengiuosi, kad kuo mažiau tų technologijų būtų, kad vietoj kompiuterio į rankas pasiimtų knygą, stengiuosi savo pavyzdžiu parodyti, nes pati nuo mažens esu didelė mėgėja skaityti knygas, – sako aktyvi mama. – Labai džiaugiuosi, kad palengva dukros prisijungia, vis dažniau pasiima knygą – kas skaityti, kas vartyti. Į kelionę pastaruoju metu jau net neprašomos pasiima po knygą.“

Lina nedraudžia dukterims naudotis technologijomis, pažaisti žaidimų kompiuteriu, televizorių pažiūrėti, tačiau saikingai. Dukros dėl to pretenzijų nereiškia – galbūt dėl to, kad nuo mažens taip pripratusios.

„Mes savo sprendimą pagrindžiame, sakome, kad šaunus dalykas tos technologijos, įdomūs tie žaidimukai, bet yra kur kas smagesnių ir prasmingesnių dalykų, kuriuos galime savo akimis pamatyti, patyrinėti, pačiupinėti, o prie ekrano spėsime bet kada sugrįžti“, – paaiškina moteris.

Ji įsitikinusi, kad požiūrį į tai, kas gyvenime svarbu, vaikams įskiepija tėvai. Vaikai mato, ką daro tėvai, ir juos kopijuoja.

„Mano tėveliai neturėjo galimybių kartu su visa šeima keliauti, bet mane visada išleisdavo, sakydavo: tu tik eik, tik važiuok, jei yra galimybė, išleisime, suruošime, – pasakoja Lina. – Aš iki šiol atsimenu, kaip mano mama, kartais ir tėtis po darbų skaitydavo knygas prieš miegą. Aš irgi noriu išsaugoti tokias tradicijas. Tad tęsiu savo mamos tradiciją vaikams skaityti pasakas, eilėraščius, istorijas, o dukros užaugusios galbūt tą tradiciją atsineš į savo šeimas. Labai tikiuosi, kad prisimins, kaip keliavo, ką veikė, ką matė, kai buvo mažos. Prisimins jausmą, ką reiškia būti kartu su šeima.“

L. Ruibienės asmeninio archyvo nuotr.

Nenurims nė senatvėje

Ruibių šeimai nekyla klausimų, ką veikti. Jei oras prastas, traukia stalo žaidimus, knygas ar rankdarbius, dar kažką sugalvoja.

„Gaila laiko nieko neveikti, – sako Lina. – Stebiuosi, kai mamos sako: pareinu iš darbo, vaikas į planšetę sulindęs, tai aš kažkokį serialą pažiūriu. Man tai nesuvokiama, nemokėčiau taip gyventi. Jei turiu laisvą minutę, tuojau raginu vaikus: kažką veikiame! Su vyru juokiamės, kad turbūt ir senatvėje, kai anūkai atvažiuos, vis sakysime: kažką veikiame, nesėdime.“

Artimiausiu metu šeima planuoja toliau tyrinėti Lietuvą – tuos miestus ir miestelius, kur dar nėra buvę. Sąrašas netrumpas, o tikslas – visą Lietuvą apkeliauti. Dar planuose – kelionė į Latviją. Tiesa, kelionėms galės skirti tik savaitgalius, nes tėvams reikia dirbti.

„Artėja savaitgalis, ir mes jau pradedame planuoti, į kokį miestą keliausime, ką pamatysime. Taip ir judame į priekį, plečiame akiratį“, – juokiasi Lina.

Rinkti pradėjo atsitiktinai

Vos peržengęs Rasos ir Vaclovo Kukučių namų netoli Pakruojo slenkstį, iš karto pasakysi, kad čia gyvena kolekcininkai, – nėra kampelio, kuriame nebūtų indo, paveikslo ar buities daikto su karvutės atvaizdu.

Rasa pasakoja, kad vyras iš pradžių pyko, kam žmona visokį šlamštą į namus velka, tačiau vėliau susitaikė su jos aistra. Dabar ir pats naujus eksponatus jos kolekcijai perka, pakabino lentynas ir pastatė spintas, kad būtų kur juos sudėlioti.

Kaupti karvučių kolekciją moteris pradėjo prieš devyniolika metų, kaip pati sako, atsitiktinai. Kartą kaimynės telefone pamatė linksmą užsklandą su karvutės atvaizdu – patiko, paprašė ir jai tokią atsiųsti.

Gausa: kiek tik Kukučių namuose yra lentynų – visos perpildytos pačių įvairiausių kolekcijos eksponatų. / R. Kukutienės asmeninio archyvo nuotr.

„Paskui kažkas atvažiavo į svečius ir vaikams atvežė šokoladinių kiaušinių su žaisliukais viduje. Viename iš jų buvo karvytė – raktų pakabukas. Vaikams nereikėjo, tai aš pasiėmiau ir prisikabinau prie savo raktų, – pasakoja Rasa. – Po kurio laiko skubėdama į darbą užbėgau į parduotuvę puodelio – pasiėmiau nuo lentynos pirmą pasitaikiusį. Kai darbe pasidėjau ant stalo telefoną, raktus ir puoduką, kuris taip pat buvo su karvyte, vienas, dabar jau miręs, bendradarbis paklausė: „Ar tau toks sutapimas nieko nesako?“ Nusijuokiau ir numojau ranka. Tačiau tas pats bendradarbis vis dėlto paskatino imtis karvučių kolekcijos: per Jonines mugėje nupirko ir man padovanojo Klovainių keramikų pagamintą karvutę-pakabuką, linkėdamas, kad tai būtų kažko gražaus pradžia. Ir prasidėjo...“

Kolegos palinkėjimas išsipildė – tikrai išėjo šis tas gražaus. Ilgainiui Rasos namuose susikaupė kolekcija, kurioje – 1 728 daiktai ir visi jie su karvėmis ar apie karves.

Pašnekovė pasakoja kažkada auginusi tikras karves. Mat, kai ji iš Linkuvos atitekėjo į kaimą šalia Pakruojo, vyro tėvai gyveno ūkiškai, laikė gyvulius, tad jaunų specialistų šeimai pastatė namuką ir iškart pasirūpino, kad jie turėtų karvę. Daug metų pora gyveno ūkiškai, laikė ne vieną karvę, kažkuriuo momentu, kaip sakoma, iš karvių ir gyveno.

Kai vaikai užaugo ir tiek pieno šeimai nebereikėjo, Rasa susirado darbą ir karvių teko atsisakyti, bet meilė šiam gyvuliui nedingo – atsirado kolekcija. Dabar moters namai pilni daiktų su karvių atvaizdais – statulėlių, paveikslų, indų, žaislų, pakabukų, papuošalų ir net drabužių su jai mielo gyvulio siluetu.

Linksmai: kad ir koks būtų karvutės atvaizdas, kiekvienas eksponatas verčia nusišypsoti ir pakelia nuotaiką. / R. Kukutienės asmeninio archyvo nuotr.

Kolekcionuoja viską

Dabar turbūt nėra nė vieno giminaičio, bičiulio ar pažįstamo, kuris nežinotų apie Rasos kolekciją. „Ją visi ir pildo. Aš perku tik išskirtines, originalias ar vienetines karvutes, nes jų skaičius seniai nebesvarbu“, – sako kolekcijos savininkė.

Tiesa, ji pripažįsta – iš pradžių buvo sportinis azartas, pirkdavo, ką tik pamatydavo. Vėliau nusprendė, kad kičo gana, ir ėmė atsirinkti, kuo papildyti kolekciją. Visų pirma, perka tai, kas jai gražu. Dar svarbu, kad tokio daikto neturėtų – kolekcijoje nėra dviejų vienodų eksponatų. „Renku ne dėl skaičiaus – man tai gražu, miela, malonu“, – tikina Rasa.

Ji prisipažįsta, kad Lietuvoje rasti kažką, ko kolekcijoje dar neturi, gana sudėtinga, todėl ir pažįstami vis rečiau jai karvyčių dovanoja. Jeigu ką randa – pirmiausia kolekcininkės atsiklausia, ar reikia, ar tinka. Paprasčiau tiems, kurie iš užsienio lauktuvių parveža, – dažniausiai pataiko.

„Visų dovanos man vienodai brangios, visiems esu dėkinga už mano kolekcijos gausinimą. Štai dukters draugas išlankstė origamio karvytę, anūkai piešia ir dovanoja piešinius su karvėmis – man gražu, nes tai daiktai, dovanoti iš širdies“, – sako pašnekovė.

Nemenką vietą kolekcijoje užima indai: puodeliai, lėkštės, ąsotėliai pienui, grietinėlei, druskinės, pipirinės, kiaušinių laikikliai ir kt. Keturiose dėžėse – drabužiai, batai, patalynė su karvučių atvaizdais. Kolekcininkė dar nesugalvojo, kaip juos eksponuoti. Dar yra gausybė atvirukų su karvytėmis. Yra net pinigų – įvairių šalių kupiūrų ir monetų, ant kurių pavaizduotos karvės. Gausu įvairių žaislų, bet jų Rasa stengiasi kuo mažiau pirkti dėl vietos stygiaus. Namų sienos nukabinėtos paveikslais ir nuotraukomis, kuriuose pavaizduotos karvės.

R. Kukutienės asmeninio archyvo nuotr.

Atkeliauja iš viso pasaulio

Paklausta, iš kokių šalių į jos kolekciją atkeliavusios karvės, Rasa sako, kad iš viso pasaulio. Filipinų, Amerikos, Kubos, Zanzibaro, Islandijos, Japonijos, Australijos, Portugalijos, Italijos, Danijos, Belgijos, Vokietijos, Bulgarijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir dar daugybės kitų šalių – sunku net išvardyti.

„Mano abu vaikai gyvena Londone, labai daug keliauja po pasaulį, tai visada atveža, – sako pašnekovė. – Aš dažnai skraidau pas juos, daug keliaujame po Angliją. Kai pamačiau gyvai, įsimylėjau škotiškas, Velso karvytes. Man karvytės yra ne daiktas kolekcijoje, o tai, į ką gražu pasižiūrėti. Juk karvytė labai susijusi su motinyste – jų pienelis ne vienai mamai padeda vaikučius užauginti.“

Pas prekiautojus sendaikčiais, kaip daro dauguma kolekcininkų, Rasa nemėgsta ieškoti karvučių savo kolekcijai. Mieliau užsuka pas tautodailininkus. Trakuose, pavyzdžiui, prie tilto į pilį įsikūrę liaudies menininkai ją jau pažįsta ir žino, ko moteris ieško. Kolekcininkės įsitikinimu, autoriniai menininkų darbai pakėlė jos kolekciją į šiek tiek aukštesnį lygį. Su kai kuriais menininkais užsimezgė artimesnė draugystė. Štai tautodailininkė Jūratė Eimontienė, kurios daug darbų puošia Rasos kolekciją, specialiai jai kuria suvenyrus, padovanojo papuošalų su karvytėmis komplektą,

R. Kukutienės asmeninio archyvo nuotr.

„Kai einu į kokį nors renginį, būtinai įsisegu sagę su karvyte kaip išskirtinį ženklą, nors čia, Pakruojyje, mane ir taip visi pažįsta“, – juokiasi Rasa.

Beje, visiems, kurie užsuka pasižiūrėti kolekcijos, Rasa leidžia liesti, imti, žiūrinėti eksponatus. Sako visai nebijanti, kad kas nors suduš – juk daiktai žmogui tarnauja, o ne žmogus daiktams.

Kai paprašo mokykla ar biblioteka, ji mielai paskolina kelis šimtus kolekcijos eksponatų parodoms. Juokauja, kad tai gera proga dulkes nuo kai kurių daiktų nuvalyti. Tik vargina, kai toms iš parodos grįžusioms karvutėms reikia vietos surasti – kažkodėl ten, iš kur paėmė, jos nebetelpa.

Kolekcininkę džiugina ir tai, kad būtent dėl pomėgio rinkti karvytes užsimezgė daug įdomių pažinčių, nemažai jų peraugo ir į tolesnę draugystę.

Greta pasakoja visada mėgusi gaminti. Jokių maisto gaminimo kursų niekada nelankė – gaminti, kaip sakoma, išmokė gyvenimas. Dar gal šiek tiek močiutė vaikystėje pamokydavo, nes, kai buvo maža, mėgo gaminti įvairius miltinius patiekalus. Paaugusi pati pradėjo eksperimentuoti ir vis kažką naujo bandyti. Patiko, tad bando iki šiol.

„Per karantiną, kai visi įstrigome namuose, daugiau laiko atsirado ir gaminti, ir fotografuoti, – pasakoja pašnekovė. – Savo asmeninėje paskyroje draugai daugiau matydavo maisto, o ne mano pačios nuotraukų. Pusbrolis pasiūlė susikurti maistui atskirą paskyrą – taip instagrame gimė mano maisto tinklaraštis „Noriuniam“.

Kurį laiką į tinklaraštį Greta kėlė tik maisto nuotraukas su trumpais komentarais. Paskui suprato, kad sekėjus domina ir receptai, kaip vieną ar kitą patiekalą pagaminti. Taip viskas ir išsirutuliojo.

Tiesa, pirmiausia Greta gamina šeimai. Prieš dvejus su puse metų, gimus dukrai, ir jos požiūris į mitybą šiek tiek pasikeitė – visa šeima pradėjo maitintis sveikiau, valgyti daugiau daržovių, vaisių.

„Vyras kartais juokauja, kad galėčiau tiesiog kotletų iškepti, – juokiasi Greta. – Žinoma, maisto tinklaraštininkės veikla turi kažkiek įtakos mūsų mitybai, nes dažniausiai stengiuosi pagaminti įdomiau. Tačiau, suprantama, ne visą maistą fotografuoju, ne viską keliu į internetą. Tie patiekalai, kurie visiems žinomi, gaminami ir mano virtuvėje, tačiau į tinklaraštį nepakliūva. Viskas prasideda nuo idėjos, ką pagaminti, kad visi galėtume paragauti, o jeigu pavyksta ir viskas gerai – receptas pakliūva ir į maisto tinklaraštį.“

Pašnekovė labiausiai mėgsta gaminti desertus, kepti kepinius – jai įdomus pats procesas ir, savaime suprantama, rezultatas.

„Kepiniai, saldumynai, – mano aistra, – sako Greta. – Vyras dažnai sako, kad nereikia tų desertų, bet kai ilgiau jų nebūna – pasigenda. Tad pagrindiniai valgiai – pirmiausia, bet kepiniai taip pat svarbu. O ir per giminės šventes, susibūrimus pasirūpinti saldžiu stalu visada patikima man.“

Maisto tinklaraštininkės veikla daro kažkiek įtakos mūsų mitybai, nes dažniausiai stengiuosi pagaminti įdomiau.

Kaip sugalvoja, ką gaminti? „Anksčiau būdavo – šauna mintis, kad gaminsiu tą ir tą, o produktų tam patiekalui namuose nėra, reikia viską pirkti. Dabar jau stengiuosi žiūrėti, ko yra šaldytuve, ir gaminu, kad sunaudočiau likučius, kad kuo mažiau maisto tektų išmesti, o pirkti produktų reikėtų minimaliai“, – pasakoja Greta.

Tiesa, jei kažkur pasisemia kepinių idėjų ir labai norisi išbandyti, jau tenka ir nusipirkti produktų tam kepiniui.

Kaip dirbanti ir mažą vaiką auginanti moteris randa laiko maisto tinklaraščiui? „Stengiuosi, – sako ji. – Tiesa, kai gimė dukra, pusę metų visai neradau tam laiko. Vėliau, dukrai paaugus, laiko atsirado daugiau, o dabar, kai teko grįžti į darbą, hobiui rasti laiko vėl sudėtinga. Tad prie tinklaraščio dažniausiai prisėdu vakarais arba savaitgaliais. Bet nesiplėšau – jei nėra laiko ar noro, tai nieko ir nerašau.“

Pasak Gretos, maisto tinklaraštininkai – irgi žmonės, ir jiems būna dienų, kai nesinori gaminti. Tada ji gali iškepti šeimai šaldytą picą ar išvirti koldūnų. Vis dėlto taip nutinka nedažnai.

---

Trupininis rikotos ir varškės pyragas su šilauogėmis

G. Bešlovienės asmeninio archyvo nuotr.

Tešlai:

300 g miltų,

80–100 g cukraus,

žiupsnelis druskos,

1 šaukštelis kepimo miltelių,

1 kiaušinis,

175 g sviesto.

Įdarui:

250 g rikotos,

180 g riebios varškės,

1–2 šaukštai cukraus,

1 šaukštelis vanilinio cukraus,

1 apelsino ar citrinos žievelė ar citrinų sulčių,

1 didelis kiaušinis,

miltelinio cukraus pabarstyti ant viršaus (nebūtina).

Įdaro priedams:

1–2 saujos šilauogių,

1 šaukštelis miltų ar kukurūzų krakmolo.

Įkaitinkite orkaitę iki 175 °C temperatūros. Į didelį dubenį suberkite miltus, cukrų, druską, kepimo miltelius, sudėkite kiaušinį ir sviestą (šaltą ir supjaustytą mažais kubeliais). Sviestą su konditeriniu pjaustytuvu arba tiesiog rankomis sutrinkite su visais ingredientais iki trupančios tešlos. Kol ruošite įdarą, palaikykite šaldytuve bent 15 minučių. Į didelį dubenį sudėkite rikotą, varškę, cukrų, kiaušinį, vanilės ekstraktą ir smulkiai tarkuotą 1 apelsino žievelę ar įspauskite citrinos. Gerai išmaišykite. Nuplautas uogas sumaišykite su miltais ar kukurūzų krakmolu – taip uogos išliks standesnės kepant ir nenukris į dugną. Kepimo formą ištepkite riebalais arba išklokite kepimo popieriumi. Supilkite apie 2/3 trupintos tešlos ir švelniai prispauskite. Supilkite rikotos įdarą ir ant jo suberkite uogas. Ant viršaus uždėkite likusią tešlą trupindami ją pirštais per visą plotą. Kepkite 175 °C temperatūroje apie 45 minutes, kol viršus taps švelniai auksinės spalvos. Pabarstykite milteliniu cukrumi.

Cukinijų picutės

G. Bešlovienės asmeninio archyvo nuotr.

1 jauna cukinija,

2 šaukštai pomidorų ir / ar paprikų pastos,

50–100 g kieto sūrio, mocarelos ir fermentinio sūrio mišinio,

50 g mėgstamos mėsos ar dešros (dėjau vytintos dešros ir šaltai rūkytos kiaulienos filė),

saujelė šviezių ir džiovintų bazilikų, raudonėlių, persilado,

šlakelis alyvuogių aliejaus,

šaukštelis kukurūzų krakmolo.

Supjaustykite cukiniją apie 0,5 cm pločio griežinėliais, suberkite į dubenį, pabarstykite persiladu, berkite kukurūzų krakmolą, įpilkite vos vos aliejaus ir lengvai išmaišykite. Išdėliokite ant kepimo popieriumi ištiestos kepimo formos. Tose vietose, kur dėsite griežinėlius, galite pabarstyti truputį kietojo sūrio – bus tvirtesnis padukas. Ant cukinijos griežinėlių tepkite pomidorų ir paprikų pastą, dėkite sutarkuotų sūrių mišinį, išdėliokite smulkiai pjaustytą mėsą, dešrą, pabarstykite raudonėliais ir kepkite įkaitintoje iki 230 °C kaitros orkaitėje 5 minutes. Tuomet išjunkite orkaitę ir dar palikite 5 minutes. Ištraukite, papuoškite bazilikų lapeliais.

Kepti persikai su traškiomis avižomis

G. Bešlovienės asmeninio archyvo nuotr.

2–3 persikai (priklausomai nuo dydžio),

30–50 g viso grūdo avižų dribsnių,

1 šaukštas avižinių ar kitokių miltų,

1 šaukštelis lydyto sviesto ar kokosų aliejaus,

0,5 šaukštelio cinamono,

1 šaukštelis cukraus ar kito saldiklio, pvz., datulių, agavų sirupo.

Persikus perpjaukite pusiau ir išimkite kauliukus. Avižas su likusiais ingredientais išmaišykite ir šaukšteliu dėkite į persikų puseles. Kepkite karšto oro gruzdintuvėje 160 °C kaitroje apie 15–20 minučių arba orkaitėje šiek tiek ilgiau. Iškeptus persikus patiekite su jogurtu / ledais ir datulių sirupu ar apšlakstykite citrinų sultimis.

Morkų pyrago skonio avižinė košė

G. Bešlovienės asmeninio archyvo nuotr.

50 g avižų dribsnių,

100 ml vandens,

100 ml augalinio pieno (arba paprasto),

1 nedidelė morka,

1 šaukštelis cinamono,

šlakelis agavos sirupo ar kito saldiklio,

priedai – graikiniai riešutai, džiovinti ar švieži vaisiai, uogos, juodasis šokoladas.

Supilkite į nedidelį puodą vandenį pieną ir užvirkite. Tuomet suberkite avižų dribsnius, smulkiai sutarkuotą morką, džiovintus vaisius, saldiklį, cinamoną ir virkite ant vidutinės kaitros 7–10 minučių, vis pamaišydami. Patiekite užbarstę riešutų, vaisių, šokolado drožlių.