Piešia nuo vaikystės
Samanta pasakoja, kad piešimas jos gyvenime atsirado labai anksti ir ilgą laiką buvo natūrali kasdienybės dalis. Vaikystėje daug laiko leisdavo namuose piešdama, ypač tada, kai tėvai būdavo darbe. Iš pradžių tai buvo įvairių objektų kopijavimas – gyvūnai, daiktai, vaizdai iš interneto, net ir namų aplinka.
„Labai daug laiko praleisdavau piešdama. Viskas prasidėjo nuo kopijavimo – gyvūnėlių, įvairių daiktų. Taip mokiausi žiūrėti į objektus ir juos perteikti“, – pasakoja ji.
Didelę įtaką darė ir močiutė, kuri ne tik dailiai siuvo drabužius, bet ir kūrė paveikslus iš siūlų. „Žiūrėdavau į jos darbus ir galvodavau: noriu ir aš taip“, – prisimena Samanta.
Ji svajojo lankyti menų mokyklą, tačiau to padaryti nepavyko – gyvenimas mažesniame miestelyje ir atstumas tapo kliūtimi. Kurį laiką bandė važinėti, tačiau dėl to nukentėjo mokslai, teko rinktis, o tuo metu dar lankė ir kitus būrelius.
Vis dėlto kūrybos neapleido – piešė, tapė, kūrė dovanas artimiesiems. „Per gimtadienius seneliams tapydavau portretus, piešdavau gyvūnus, viską dariau, kad tik galėčiau kurti ir tobulėti“, – sako ji.
Atsisakė samdomo darbo
Baigusi mokslus Samanta kurį laiką dirbo samdomą darbą drabužių parduotuvėje. Ilgainiui vis labiau jautė, kad tai nėra jos vieta. „Ten nebuvau savimi, slėpiau savo asmenybę, apsimesdavau. Visą laiką jutau vidinę tuštumą, labai trūko kūrybos“, – atvirauja ji.
Galiausiai nusprendė išeiti iš darbo ir skirti laiko paieškoms – suprasti, kaip galėtų meną paversti ne tik pomėgiu, bet ir pragyvenimo šaltiniu. Mintis apie sieninę tapybą buvo kilusi jau anksčiau, tačiau tik tada ji ryžosi ją įgyvendinti. „Labai ilgai galvojau, kad būtų šaunu piešti ant sienų, ir vienu momentu supratau: kodėl gi ne? Jeigu ne dabar, tai kada?“ – sako pašnekovė.
Pirmuosius darbus ji išbandė savo namuose. Artimieji palaikė, leido kurti be didelių svarstymų, o tai suteikė pasitikėjimo. Netrukus pradėjo aktyviai praktikuotis, ieškoti galimybių, net imtis nemokamų darbų, kad sukauptų patirties. „Pradėjau nuo konkursų, kūriau nemokamai, kad galėčiau įgyti patirties ir susikurti darbų aplanką“, – pasakoja Samanta.
Mokėsi stebėdama ir dirbdama
Sieninė tapyba pareikalavo ne tik kūrybiškumo, bet ir techninių žinių, todėl iš pradžių teko nemažai mokytis savarankiškai. Samanta pasakoja, kad daug stebėjo kitus kūrėjus, ypač užsienyje, ieškojo informacijos, bandė įvairius sprendimus.
„Tai buvo labai ilgas nagrinėjimas – stebėjau, ieškojau žmonių, kurie tai daro. Lietuvoje jų yra, bet daugiau informacijos radau iš užsienio. Vis tiek visko išmoksti dirbdamas“, – sako ji.
Norisi parodyti, kad iš meno galima gyventi. Yra stereotipas, kad tai labai sunku, bet jeigu nori ir darai – viskas įmanoma.
Pasak Samantos, svarbu ne tik pats piešinys, bet ir jo ilgaamžiškumas – kokios naudojamos priemonės, kaip darbas laikysis, ar bus lengva jį atnaujinti. Visa tai ji išmoko dirbdama. „Gali skaityti kiek nori, bet kol pats nepradedi daryti – nesuprasi. Aš iki šiol mokausi“, – teigia pašnekovė.
Šiandien ji piešia ne tik ant sienų, bet ir ant langų, kuria darželiams, šventinėms dekoracijoms, taip pat tapo ant drobės. Pasak jos, žmonių poreikiai labai skirtingi – vieni ateina su aiškia vizija, kiti – tik su nuojauta. „Tada siūlau variantų, darau eskizus, ilgai deriname. Kiti ateina su konkrečiais pavyzdžiais, o yra tokių, kurie leidžia man kurti laisvai“, – pasakoja ji.
Sprendimai kartais keičiasi vietoje, jau pradėjus tapyti. Skiriasi ir požiūris į spalvas – vieni renkasi minimalistinius sprendimus, kiti ieško išskirtinumo. „Yra žmonių, kurie bijo ryškių spalvų, o yra tokių, kurie sako, kad nenori gyventi be spalvų ir nori ko nors autentiško“, – sako Samanta.
Džiugina vaikų reakcijos
Paklausta, kas jai pačiai artimiausia, Samanta sako labiausiai mėgstanti realistiškesnius motyvus – gamtos elementus, paukščius, džiungles, tačiau kiekvienas projektas yra savitas ir reikalauja individualaus sprendimo. Svarbiausia jai – pasitikėjimas ir galimybė kurti laisvai.
Vienas darbas paprastai trunka kelias dienas – dažniausiai dvi ar tris, tačiau, priklausomai nuo projekto, gali užtrukti ir ilgiau. Samanta sako, kad jai svarbus ne tik rezultatas, bet ir pats procesas, ypač kai dirba vaikų erdvėse.
„Labai smagu, kai vaikai stebi, klausinėja, o pamatę galutinį rezultatą rodo pirštukais. Jie labai nuoširdūs, jų reakcijos visada tikros“, – šypsosi ji.
Paklausta apie ateitį, Samanta sako turinti ne vieną idėją. Norėtų ne tik kurti, bet ir dalytis savo patirtimi – rengti sieninės tapybos kursus, taip pat išbandyti save platesniame kontekste, galbūt ir užsienyje. „Norisi parodyti, kad iš meno galima gyventi. Yra stereotipas, kad tai labai sunku, bet jeigu nori ir darai – viskas įmanoma“, – įsitikinusi ji.
(be temos)