Kodėl žmonės ryžtasi auginti šiuos egzotinius gyvius, plačiau papasakojo egzotinių gyvūnų mylėtojas Edgaras Čepulkovskis.
– Ar jūsų vorai turi vardus? Kokios tai rūšys?
– Vardus turi abu. Jie yra skirtingi – vienas atkeliavęs iš Čilės, kitas – azijietis. Pirmąjį vadiname Rožyte, o kitą – Mažuoju gigantu, nes jis dar labai jaunas, bet priklauso prie didžiausių pasaulio vorų rūšių, kurie užauga net iki 32 cm. Yra užfiksuotas toks rekordas.
– Kiek apskritai turite vorų?
– Paskutinį kartą, kai skaičiavau, buvo apie 40. Dar turiu mažylių, kurie auga, juos bandau užsiauginti. Jų neskaičiuoju, bet tikriausiai bus apie 50 ar daugiau.
– Kas tai per augintinis?
– Palyginti su šunimi ar kate, jie yra vieni patogiausių augintinių – nereikia daug priežiūros. Jie nepadarys netvarkos namuose, nesugrauž baldų. Juos gali stebėti – tai labai įdomu. Vorai perstatinėja savo terariumą, kasa žemę, audžia tinklus, viską sutvarko taip, kaip jiems reikia. O mes dažnai pamirštame, kad ir mūsų namuose, kampuose, jau gyvena daug vorų. Mes su jais kartu esame nuo amžių amžinųjų, tik dabar juos stebime sąmoningai.
– Kokia yra jų priežiūra?
– Svarbiausia – šiluma, drėgmė ir meilė. Priklauso nuo rūšies, bet dažniausiai reikia palaikyti 25–28 laipsnių temperatūrą. Žmonės dažnai bijo, kad voras pabėgs, bet tai mažai tikėtina. Be to, pabėgęs jis neišgyventų – pritrūktų drėgmės.
– Jūs juos ir pardavinėjate. Kiek dažnas tai pasirinkimas tarp lietuvių?
– Kai pradėjome, vorus augindavo slapta – bijodavo, kaip į juos pažiūrės. Dabar viskas keičiasi – per savaitę po kelis voriukus tikrai suranda naujus namus. Mūsų kultūra po truputį keičiasi – pradedame gyvūnus matyti ne tik kaip šunį ar katę.
Baimės dažnai perduodamos – mama ar močiutė pamato vorą, išsigąsta, tada vaikas išmoksta bijoti. Vėliau prie to prisideda darželis, mokykla, filmai. Tačiau vorai mums iš tiesų labai naudingi – jei jų nebūtų, mus užpultų uodai, erkės, kiti vabzdžiai ir jų platinamos ligos.
– O ką tokie didžiuliai vorai valgo?
– Jų pavadinimas – paukštėdos. Jie valgo viską, kas mažesnis už juos: driežus, peles, tarakonus, net paukštelius. Jiems visiškai nesvarbu, ką randa – tai ir suėda.
– Bet rankų jie tikrai neima?
– Reikėtų tikslinti – ar tikrai bijote, ar jie tiesiog neįprasti. Ant rankų jų laikyti nerekomenduoju, nes pavojus kyla ne dėl įkandimo, o dėl kritimo – nukritęs voras gali žūti. Be to, voras gali išsigąsti nuo kvėpavimo ar staigaus judesio ir šokti. Todėl rankose jų niekas neaugina.
– Bet jie juk nuodingi?
– Taip, bet nuodinga yra ir boružėlė. Vorų nuodai skirti maistui virškinti, todėl jie paprastai jų nenaudoja be reikalo. Jei įkąstų – skaudėtų panašiai kaip širšės įgėlimas.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Kiek jie gyvena?
– Patinai – 5–7 metus, patelės – iki 25 metų.
– O ar pasitaiko kuriozinių situacijų?
– Dirbant su jais buvo tokių įdomesnių atvejų. Kai kurie vorai labai greiti – mes juokaujame, kad jie teleportuojasi. Vieną kartą, perkeldamas tokį vorą, jį pajutau ant kaklo, po akimirkos – jau ant kojos.
Naujausi komentarai