Miestai yra triukšmingiausios planetos buveinės, o jei mūsų klausa būtų tokia jautri, kaip pigmėjų Afrikoje ar vaoranių Amazonėje, neatlaikytume triukšmo mieste, LRT RADIJUI sako italų garso menininkas ir ekoakustikos tyrėjas Davidas Monacchi, įrašinėjantis žmogaus nepaliestų ekosistemų garsus Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje.

„Manau, kad būtent todėl mūsų kultūra tokia prisodrinta vaizdų, o ne garsų. Mūsų garsinė aplinka užteršta akustinėmis šiukšlėmis, kurios neperduoda jokios prasmingos žinios“, – mano D. Monacchi.

– Ar tiesa, kad šiandien žemėje vis mažiau vietų, kur galima pasiklausyti gamtos, bet kartu ir žmonės mažiau pajėgūs ją girdėti?

– Miestai yra triukšmingiausios planetos buveinės. Mes, kaip rūšis, sąmoningai gyvename akustinėse šiukšlėse. Kad išgyventume, tikriausiai turėjome iš dalies apkursti. Jei mūsų ausis būtų tokia jautri, kaip pigmėjų Afrikoje ar vaoranių Amazonėje, negalėtume atlaikyti tos triukšmo sienos, kuri supa mieste. Manau, kad būtent todėl mūsų kultūra yra tokia prisodrinta vaizdų, o ne garsų. Mūsų garsinė aplinka yra tokia užteršta akustinėmis šiukšlėmis, kurios neperduoda jokios prasmingos žinios.

– Vartojate terminus bioakustika, ekoaukstika ir garsovaizdžio ekologija. Ką jie reiškia?

– Bioakustika yra įsitvirtinęs mokslas. Jau dešimtmečius atliekamos studijos, daugiausia bandančios suprasti gamtą rūšies, šeimos arba bendrijos lygiu. Tačiau šiandien turimi duomenys mums leidžia tyrinėti ištisas ekosistemas – ne tik gyvūnus, bet ir gamtą bei žmones joje. Garsovaizdžio ekologija stengiasi praplėsti tą žvilgsnį panaudojant įvairias metodikas.

– Bet tai daroma laikais, kai mums patiems būdingas išmoktas kurtumas, ir vietų, kur būtų galima pasiklausyti natūralių gamtos garsų, vis mažėja. Jūs ieškote būtent tokių ir dar randate?

– Žinoma. Aš dirbu tropikuose ir ten tikrai galima rasti tokių vietų. Tiesa, tenka labai pasistengti, kad ten patektume. Labai pasiseka, jei pavyksta išvengti praskrendančių lėktuvų arba upių, kur motorinėmis valtimis plaukioja vietos gyventojai.

Mano projektas „Išnykimo fragmentai“ teikia pirmenybę ties pusiauju esančioms gamtos buveinėms Amazonėje, Afrikoje ir Borneo. Pirmiausia todėl, kad ten gamtos ritmai labai reguliarūs. Be to, ten galima rasti žmogaus veiklos nepaliestų sengirių – niekada nekirstų miškų ir miškų, kur neužsuka net brakonieriai su moderniais ginklais. Taip pat ten yra vietų, kur didžiausia rūšinė įvairovė planetoje, turtingiausia bioįvairovė, o kartu ir garsų choras.

Žinoma, koraliniuose rifuose irgi labai daug rūšių ir garsų, bet mūsų technologija pritaikyta garsams, sklindantiems oru, o ne vandeniu.

– Kokias naujas galimybes suteikia technologijų pažanga? Jūs gebate užfiksuoti ir žmogaus ausiai negirdimus garsus, kurių ir klausytis reikia specialiomis technologijomis.

– Taip. Mes naudojame 3D garso įrašymo technologijas. Kas tai? Tai koncepcija, kuri jau yra virtualiosios realybės dalis. Mes nuolat esame apsupti sferinių garsų. Įprasti mikrofonai, toks, kokiu įrašinėjame dabar, geba įrašyti mūsų pokalbį iš dviejų pusių, 180 laipsnių kampu. Tačiau jis neima garso iš šono, statmenai.

Yra mikrofonų, kurie gali įrašyti garsą iš visų pusių, bet jie nefiksuoja erdvinės informacijos, iš kur konkrečiai jie sklinda. Mes įrašinėjame tokią informaciją. Amazonėje dirbome su 38 mikrofonais, keturiais įrenginiais vienu metu. Tokius įrašus galima atkurti įvairiais būdais, keliais garsiakalbiais arba sferoje.

– Kitaip tariant, tuomet galima būtų atkurti tokį įspūdį, tarsi beždžionė rėkauja mums virš galvos, o varlė kurkia ežere apačioje?

– Būtent, taip galima nustatyti ir individo balso kryptį ir atstumą, arba perspektyvą, kaip mes sakome. Atkurtume tokią pačią akustinę aplinką, tik virtualiai. Ir tai nuostabu – įspūdis labai galingas, nes pradedi jausti santykius tarp rūšių. Atkurdamas sferą, gali atkurti tai, kaip jos dalijasi teritoriją, kaip signalizuoja apie savo buvimą, bendrauja su poravimosi metu, garso funkcijas. Įvairių disciplinų mokslininkai iš tos informacijos gali nustatyti ir ekosistemoje vykstančius pokyčius, jos įvairovę, būklę.

Tačiau net jei pajėgtume suprasti bioįvairovės  nykimo mastą iš garso, tik įrodytume, kad tai vyksta. Bet mes tai jau žinome. Verčiau dėti pastangas užkirsti tam kelią ar bent užfiksuoti, kad galėtume vaikaičiams parodyti, kaip pasaulis skambėjo prieš 50 metų.

– Vadinasi, jūsų tikslas daugiau fizinis ir emocinis, tos reakcijos, kurias sukelia jūsų įspūdingi įrašai? Todėl ir įrenginėjate ekoakustinį teatrą?

– Taip, aš pirmiausia esu menininkas ir kompozitorius, nors dabar daugiau laiko skiriu ekologinei veiklai, o ne muzikai. Dabar labiausiai stengiuosi sujungti įvairias disciplinas ir didinti visuomenės sąmoningumą meninėmis priemonėmis, subtiliai interpretuodamas gamtą. Žinoma, tai panašu į mokslo komunikaciją, vykstančią gamtos ir mokslo muziejuose.

Mes sukūrėme ir patentavome naują priemonę – ekoakustinį teatrą, kuris yra sferos formos. Ten išdėliota daugybė garsiakalbių, o centre atkuriama trimatė garsinė iliuzija, apie kurią pasakojau. Taip pat ratu yra atvaizduojamos garso spektrogramos, iliustruojančios tą garsovaizdį ir padedančios suprasti jo struktūrą. Tai nėra audiovizualinis teatras, visa ko pagrindas yra garsas.

– Kokia buvo didžiausią pasitenkinimą suteikusi žmonių reakcija į jūsų darbus?

– Kai kurie žmonės man sakė, kad atpažino tuos garsus. Aš labai nustebau, nes ne vienas, o keletas žmonių tai paminėjo. Kaip gali būti pažįstami garsai iš atogrąžų miškų, į kuriuos keliavau keturias dienas? Kaip taip gali būti? Ilgai apie tai galvojau ir manau, kad tai susiję su mūsų genuose užkoduotu atpažinimu, kad tai mūsų sistema. Net jei esame nutolę nuo gamtos, instinktai ją atpažįsta kaip subalansuoto pasaulio garsą.

– Kolektyvinė garsinė atmintis, ne patys garsai?

– Atmintis arba ryšiai, kuriuos atpažįstame. Harmonija.