-
Unikalus muziejus empatijos moko avint kito batus
Viename kalnų kaime Airijos pietuose, pagrindinėje gatvėje yra įvairių buities reikmenų parduotuvė. Čia galima nusipirkti dažų, šviestuvų ir net sofą. Bet vieną darganotą spalio popietę ji siūlė pasimatuoti batus.
Tie batai tik po vieną porą, neparduodami ir visi jau daugiau ar mažiau dėvėti. Štai jaunas vyras aunasi šviesiai rusvus užapvalintus verstos odos laivelius. „Šie batai yra vyro vardu Gary`is, – sako darbuotoja ir paduoda jam nedidelį muzikinį grotuvą su ausinėmis ir pasiūlo maršrutą. – Jei išėję pasuksite dešinėn ir eisite link bažnyčios, už jos pamatysite tiltelį. Apsisukite, grįžkite, tai ir bus maždaug mylia kelio“.
Pro duris žengia dar viena klientė. Ji irgi smalsiai nužvelgia palei sieną sudėtas rusvas batų dėžes su užrašu „Empatijos muziejus“. Darbuotoja pasiteirauja jos batų dydžio ir užduoda dar vieną klausimą: „Ar emociškai šiandien jaučiatės tvirtai?“ Moteris akimirkai susimąsto ir atsidūsta. „Oho, čia rimtas klausimas...“.
„Tiesiog kai kurios mūsų istorijos yra gana liūdnos...“, – patikslinta Londone veikiančio „Empatijos muziejaus“ vadovė Clare Patey.
V. Pilibaitytės (LRT) nuotr.
Šis projektas vadinasi „Mylia mano batuose“. „Tai pažodinė to posakio interpretacija“, – pasakoja C. Patey kolegė Tiphaine Tailleux. Kai kalbama apie empatiją, kartais kalbama apie buvimą kito žmogaus vietoje, matymą jo akimis arba pabuvimą jo batuose. „Mes siūlome tiesiogine to žodžio prasme apsiauti nepažįstamo žmogaus batus ir pasiklausyti istorijų, kurias jie kartu su tais batais mums padovanojo“. Pasakojimai trunka maždaug tiek, per kiek laiko ramiu žingsniu galima nueiti mylios arba pusantro kilometro atstumą.
„Raginame nusukti nuo pagrindinio kelio, kad galėtumėte ramiai klausytis ir netrukdomi apmąstyti“, – rekomenduoja T. Tailleux. Anot jos, pagal sumanymą, tai turėtų būti fizinė ir emocinė kelionė, padedanti įsijausti į kitą žmogų: „Tie batai kaip ir tinka, bet yra nepažįstami. O ausyse girdite to žmogaus balsą“.
„Empatijos muziejus“ nuo 2015 m. rugsėjo jau turi surinkęs apie 150 batų porų ir tas skaičius nuolat auga. Tai seni ir nunešioti batai, kurie žmonėms buvo kuo nors ypatingi, arba tiesiog tokie, kurių jie nebeplanuoja nešioti.
Dabar C. Patey rankose – įspūdinga moteriškų batų pora. Tai juodi aukštakulniai, ypač ilgais, smailiais auksiniais kulnais. „Empatiją gali paskatinti įvairūs dalykai. Tai nebūtinai turi būti ekstremalios patirtys. Turime ir istorijų, pasakojamų žmonės, kuriuos nebūtinai sutiksite kasdieniame gyvenime. Šitie batai priklausė australei vardu Saige Divine. Ji Australijoje dirbo prostitute“, – pasakoja C. Patey.
Pamačiusios šiuos batus dvi į parduotuvę užsukusios jaunos moterys pratrūksta juoktis ir sako neįsivaizduojančios, kaip galės jais avėdamos paeiti. „Bet tai gera istorija,“ – patikina jas C. Patey ir iš batų dėžių stirtos atneša suvarstomus juodus aulinukus storu padu. Kita mergina matuojasi didelį guminį kostiumą su sunkiais batais ir petnešomis. Netrukus abi gauna po grotuvą su įrašais ir trumpą instrukciją, kaip juo naudotis.
„Jaučiuosi taip, tarsi būčiau išsiruošusi į žvejybą“, – nusijuokia mergina, pasitikslina siūlomą maršrutą ir užsidėjusi ausines išeina laukan.
Muziejaus vadovė vieną po kitos kilnoja gelsvas dėžes iš savo kolekcijos ir pasakoja batų savininkų istorijas: „Šis vyrukas – Danny`is. Jo visa šeima dirbo laivuose du ar tris šimtus metų. Jis pasakoja, kaip Temzės upė per tą laiką pasikeitė. O štai čia – kita britė iš Londono, Sam. Jos batai tamsiai mėlyni, įspiriami. Moteris vadovauja slaugos namams ir pasakoja, ką reiškia ramiai numirti. Labai įdomi istorija“.
Vienoje iš dėžių – pailgi odiniai smailianosiai batai išmarginti rytietiškais raštais. „O čia sikhas, gyvenantis Australijoje. Jis pasakoja, kaip mokėsi plaukti. Vyras, kilęs iš Indijos, dabar gyvena Perte, Vakarų Australijoje. Visur aplink vandens telkiniai, o jis nemoka plaukti, bet labai nori išmokti. Nerimauja, kaip ant turbano užsidėti plaukimo kepuraitę. Tai nuostabi istorija. Jam galiausiai pavyksta, jis randa būdą“, – pasakoja C. Patey.
Pasak C. Patey, dalis kolekcijoje esančių batų susiję su žmogaus profesija. Pavyzdžiui guminiai nuotekų vamzdyno darbuotojo batai, sportininko riedučiai, guminiai ligoninės darbuotojo sandalai.
„Tikrai puiki idėja“, – atiduodamas grotuvą ir ausines šypsosi vyras, ką tik sugrįžęs iš pasivaikščiojimo su Gary`io batais. „Jis prekiavo padirbtais gaminiais ir narkotikais, keturiolika metų praleido kalėjime, nors pats teigia, kad jį pakišo. „Jis pasakoja, kaip kalėjime susidomėjo menu ir tai pakeitė jo požiūrį į gyvenimą. Dabar jis vedęs ir turi vaikų, bet nerimauja, kad jie neišklystų iš kelio“. Paklaustas apie įspūdžius „Empatijos muziejaus“ lankytojas pripažįsta, kad pradžioje buvo šiek tiek keista suvokti, kad avi įraše girdimo žmogaus batus. „Man jie labiau panašūs į septyniasdešimtmečio batus. O jis pradžioje pasakoja, kad jam keturiasdešimt kažkeli. Visa tai tikrai keistas sumanymas, bet labai paveikus“.
„Buvo puiku. Jaučiau ant savęs visą tą batų ir kelnių svorį, tarsi vaikščiočiau kartu su juo Londono požeminiais vamzdynais, – vaduodamasi iš guminio kostiumo pasakoja sugrįžusi mergina. – Jis pasakoja, kaip ten tamsu ir kaip gali girdėti aidą. Tas įrašas tikrai erdvinis. Atrodė, kad jis pasakoja man, o aš kaip nematoma jo pakeleivė einu šalia su tokiu pat sunkiu kostiumu.“
T. Tailleux akcentuoja – atėjus į muziejų reikia būti atviriems: „Kad tie pasakojimai paveiktų, būtina atverti širdį. Nesvarbu, kas pasakotojams bebūtų nutikę, kasdieniško ar nekasdieniško, mūsų tikslas yra parodyti, kad tarp mūsų visų yra daug bendra. Tai ir yra empatijos esmė.“
Nesvarbu, kas pasakotojams bebūtų nutikę, kasdieniško ar nekasdieniško, mūsų tikslas yra parodyti, kad tarp mūsų visų yra daug bendra.
Ši unikali „Empatijos muziejaus“ batų ir istorijų kolekcija buvo pradėta rinkti Londone, Temzės pakrantėje vieno festivalio metu. Dabar ji keliauja po įvairių šalių miestus ir sulaukė daugiau kaip 10 tūkst. lankytojų.
„Mes paprastai esame įsikūrę jūriniame konteineryje, kuris atrodo kaip milžiniška batų dėžė. Pastatome jį mieste ir iš tos vietos renkame pasakojimus. Dabar tai darome Briuselyje, Sietle, Maskvoje... – vardija muziejaus direktorė C. Patey. – Mūsų istorijos labai įvairios – jauniausiam pasakotojui aštuoneri, o vyriausiam – 93-eji. Tai žmonės iš įvairių pasaulio vietų, įvairių profesijų ir tautybių. Visi turi ką papasakoti ir visus jungia žmogiškumas. Juk visi mylime, gedime, džiaugiamės arba liūdime. „Empatijos muziejuje“ mes tyrinėjame būtent tuos sąlyčio taškus tarp žmonių“.
Viso radijo pasakojimo klausykitės įraše.
-
Pėsčiomis privačią Ameriką apkeliavęs K. Ilgunas: nenoriu to pakartoti 1
„Sakoma, kad katinas turi devynis gyvenimus, aš toje kelionėje aštuonis tikrai praradau. Mane vijosi briedis ir karvių banda, girdėjau medžiotojų šūvius, kasdien buvau aplojamas šunų Oklahomoje. Nenoriu to pakartoti“, – neslepia K. Ilgunas.
– Kaip jus reikėtų pristatyti?
– Esu Kenas Ilgunas, rašytojas ir parkų reindžeris.
– Ir aplinkosaugos aktyvistas?
– Taip pat – aktyvistas, nors... nesu tikras. Gal labiau aplinkosaugininkas...
– Taip pat – ir lietuvis?
– Taip. Ketvirtadaliu esu lietuvis, ketvirtadaliu škotas ir perpus – lenkas. Bet mano pavardė lietuviška. Kaip tik bandau išsiaiškinti, iš kur kilę mano šeimos medžio Ilgūnai. Kiek žinau, vienam Ilgūnui kažkaip pavyko pabėgti iš carinės Lietuvos XIX a. 6-ajame ar 7-ajame dešimtmetyje. Jis nuvyko į Škotiją ir tapo angliakasiu, vėliau jo palikuonys dirbo plieno pramonėje. Galiausiai mano tėtis išvyko į JAV valstijas 8-ajame dešimtmetyje. Tokia trumpa šeimos istorija.
– Jūsų naujausioje knygoje yra epizodas, kai, paklaustas, ar esate vienas iš tų pakvaišusių aplinkosaugininkų, sau tyliai stebitės, kaip žmogus gali toks nebūti, kaip gali nerūpėti aplinka. Kada jums aplinkosauga tapo tokia svarbi?
– Nežinau, man apskritai rūpi silpnesnieji. Gamta kenčia jau šimtus metų. Gyvename antropocene, netenkame rūšių, buveinių, vandenynai rūgštėja sutrikdyti. Kaip galima nenorėti apsaugoti aplinkos? Kai buvau jaunesnis, nuvykau į Aliaską. Gyvenau toli šiaurėje, Arktyje, vienoje labiausiai laukinių pasaulio vietų. Tuomet absoliučiai įsimylėjau laukinę gamtą, gyvenimą tarp meškų, briedžių ir vilkų. Tai manyje pažadino kažką laukinio.
Gyvenau toli šiaurėje, Arktyje, vienoje labiausiai laukinių pasaulio vietų. Tuomet absoliučiai įsimylėjau laukinę gamtą, gyvenimą tarp meškų, briedžių ir vilkų. Tai manyje pažadino kažką laukinio.
Manau visi turėtume galėti pažinti tokią nepaliestą, sveiką gamtą, todėl ją reikia saugoti. Ne tik gyvūnų, bet ir visos žmonijos labui. Manau, paradoksalu, kad tokioje vietoje vyksta naftos gavyba. Aliaska yra vienas iš Šiaurės Amerikos iškastinio kuro epicentrų. Dėl to ten matyti ir žmonių gyvenimo, ir klimato pokyčiai.
– Ne mažiau paradoksalu ir tai, kad iš parko reindžerio pats tapote indų plovėju naftos įmonėje Aliaskoje. Kaip taip nutiko?
– Patikėkite, niekada nemaniau dirbti naftininkams. Tai nutiko dėl finansinių priežasčių. Buvau visiškai nusigyvenęs, bandžiau pabaigti savo pirmąją knygą, visai neturėjau pinigų. Man reikėjo darbo ir pasitaikė darbas tokioje apgailėtinoje vietovėje greta naftos verslovės. Tai tetruko porą mėnesių, bet užtektinai ilgai, kad visiškai pulčiau į neviltį ir dingčiau iš ten.
– Kaip kilo mintis leistis į žygį pėsčiomis palei naftos vamzdyną Amerikoje?
– Pasijutau pasirengęs ryžtis kokiam nors beprotiškam žygiui. Buvo 2011-ieji. Prieštaringai vertinamas Kistouno naftotiekis iš Kanados į JAV buvo nuolat linksniuojamas žiniose. Skaičiau apie protestuotojus, kurie patenka į kalėjimą, žmonės nerimauja, o aš dirbu naftos pramonei. Jau jaučiau beprasmybę ir ji dar paūmėjo dėl to, kad esu nuošalyje.
Kartą kalbėjomės apie tai su virėju ir jis staiga pasiūlė: o gal nueinam tą naftotiekio maršrutą pėsčiomis? Jis tikriausiai pajuokavo, bet man lėkštė iškrito iš rankų ir sušukau: mes privalom! Taip gimė idėja nueiti 1,7 tūkst. mylių atstumą to naftotiekio maršrutu nuo Albertos Kanadoje iki Teksaso JAV. Tai – maždaug 3 tūkst. kilometrų.
– Toji kelionė virto knyga. Joje aprašote pavojus, kad buvote jiems nepasirengęs. Bet esate reindžeris ir keliautojas, tad skaitydama šiek tiek suabejojau. Galbūt dėl to, kad rašote gana smagiai ir su humoru? O gal perlenkėte tuos pavojus dėl dramatiškumo, apie kurį užsimenate ir knygoje cituojamame laiške savo mamai?
– Aš leidausi į tą kelionę kupinas tikrai pagrįstos baimės. Niekas nebuvo to daręs. Taip, aš dirbau reindžeriu Aliaskoje, nemažai laiko praleidau laukinėje gamtoje. Bet tai buvo valstybinėje žemėje, kuri atvira visiems. Tačiau niekas nebandė eiti per privačias valdas Amerikoje. Ypač Montanos, Pietų Dakotos ir Teksaso valstijose, kur didelė dalis žemių priklauso privatiems asmenims.
Todėl nežinojau, ko tikėtis. Ar susidursiu su spygliuotos vielos tvoromis? Ar į mane šaus, ar išvarys, areštuos? Su kokiais gyvūnais teks susidurti? Nebuvau buvęs Didžiosiose lygumose, nepažinojau tenykščių žmonių ir kraštovaizdžio. Dėl to jaučiau daug baimės. Žinoma, bekeliaujant ji išblėso.
– Kodėl jūs taip baiminotės karvių bandų?
– Aš nebuvau matęs karvių, nepažinojau jų, kaip rūšies, išskyrus tai, kad žinojau, jog jos yra didelės, greitos ir su ragais. Buvau matęs bulių kovas ir tai, kaip jie vejasi žmones Ispanijoje. Todėl nerimavau, kaip man reikės eiti per tūkstantines karvių bandas. Prisiartinti prie kelių šimtų karvių bandos yra gana baisu.
Aš nebuvau matęs karvių, nepažinojau jų, kaip rūšies, išskyrus tai, kad žinojau, jog jos yra didelės, greitos ir su ragais. Buvau matęs bulių kovas ir tai, kaip jie vejasi žmones Ispanijoje. Todėl nerimavau, kaip man reikės eiti per tūkstantines karvių bandas.
– Per kelionę matėte ne tik laukinį ir agrarinį kraštovaizdį, bet ir naftos pramonės dramatiškai pakeistą gamtą. Papasakokite apie tuos skirtumus.
– Nuo Denverio Kolorado valstijoje autostopu nuvažiavau apie 1,5 tūkst. kilometrų iki Fort Makmario Kanados Albertos provincijoje. Toji vietovė garsėja bituminio smėlio gavyba. Tam, kad išgautum jame esančią naftą, reikia iškirsti didelius miškų plotus. Skrisdamas virš tų kasyklų lėktuvu, matai milžinišką purvyną, kuris lieka perdirbant tą bituminį smėlį.
Čia telkšo užteršto vandens tvenkiniai, panašesni į juodus ežerus, ir geltoni sieros kalnai, su kuriais nėra ką daryti, tad jie tiesiog stūkso kaip keistos piramidės. Tai išties pragariškas kraštovaizdis. Būtent todėl tas planuojamas naftotiekis kelia tiek pasipriešinimo. Bituminio smėlio gavyba Kanadoje – galimai didžiausia žmogaus sukelta gamtinė katastrofa istorijoje.
Pradėjau savo kelionę ten, Kanadoje, po to pėsčiomis nuėjau apie 3 tūkst. kilometrų į pietus ir atsidūriau Port Arture, Teksaso valstijoje, prie Amerikos iškastinio kuro pramonės ištakų. XX a. pradžioje būtent ten prasidėjo naftos bumas. O juos jungia bekraštė, beveik nepaliesta prerija, kertama to vamzdyno.
– Akivaizdu, kad maršrutą pasirinkote tikslingai. Ar žinojote, ką per beveik pusmetį truksiančią kelionę pėsčiomis norite pasiekti?
– Mano motyvacija susidėjo tarsi iš dviejų dalių. Viena vertus, norėjau nuotykių, sutikti žmonių, susidurti su gyvūnais. Norėjau išbandyti save fiziškai, pažiūrėti, ar galiu pereiti šalį pėsčiomis, atlaikyti alinantį orą. O kaip aplinkosaugininkas norėjau paskleisti žinią, padaryti poveikį.
Leisdamasis į tokią kelionę, nežinai, kaip viskas pasisuks. Negali tikėtis, kad viską pavyks suplanuoti, negali turėti išankstinių nuostatų apie viską. Dalis kelionės prasmės tokia ir yra – sužinoti daugiau apie naftos pramonę, pasikalbėti su žmonėmis.
Nenorėjau keliauti su visažinio nuostata. Eidamas atvira galva, nesi tikras, ką nori pasakyti. Tai paaiškėja per pačią kelionę ir jai baigiantis. Manau, kad tik rašydamas knygą ir apmąstydamas tai, ką mačiau ir sužinojau, susiformulavau savo požiūrį, kurio neturėjau kelionės metu.
– Skaitant knygą, gali pasirodyti keista, kad keliaudamas skaitote ir „Žiedų valdovą“, ir knygas apie aplinkosaugą, bet sutiktiems žmonėms vengiate prisipažinti, koks jūsų kelionės tikslas. Nors vėliau dėl to graužėtės.
– Viena vertus, esu malonus vaikinas, kuris nori su visais sutarti. Kartu esu ir radikalus aplinkosaugininkas, kuris nori pakeisti pasaulį. Kai bendrauji su kelyje sutiktais žmonėms, matai, kad jie akivaizdžiai turi gana griežtą nusistatymą apie klimato kaitą.
Prerijų valstijose klimato kaita jau savaime yra bjaurus, kontroversiškas terminas. Į aplinkosaugininkus ten žiūri kaip į pamišusius radikalus. Bendraudamas nenori, kad jie tavęs nekęstų, kad iškart atsiribotų.
Atvirai pasakius, žurnalistui tokiais atvejais nerodyti savo pozicijos yra gana paranki taktika. Tuomet neatsiranda neperžengiamas barjeras. Jie gali pasakyti, ką nori, pasitikėti, atsiverti. Manau, buvo būtina jiems suteikti tokią galimybę.
– Knygoje užsimenate, kad ir pats norėjote geriau suprasti savo šalies žmones, jų požiūrį į planetos ateitį, klimato kaitą, naftą. Koks tas požiūris susiformavo bekeliaujant?
– Mano mintys apie amerikiečius išsiskyrė. Mane sužavėjo žmonių gerumas ir dosnumas, kurį patyriau kasdien. Kai ėjau keliais ir laukais, žmonės man siūlė pinigus, pavėžėti ar nakvynę. Pamenu, kartą Oklahomoje mane aplenkė sunkvežimis, kurio vairuotojas po kurio laiko sugrįžo su „McDonalds“ maisto pakuote. Aš ją su dėkingumu paėmiau, nes buvau labai išalkęs.
Tokių atsitiktinių nepažįstamajam rodomų gerumo pavyzdžių buvo ne vienas. Dažnai žiniose matau daug cinizmo, pasidalijusią ir susipriešinusią šalį. Kartais pradedu tikėti, kad tai ir yra mano šalis. Tačiau paskui pagalvoju, kad gal visgi tai – tas vyras Oklahomoje, kuris man pasiūlė maisto.
Bet, kalbant apie politiką, visgi mačiau daug dezinformacijos ir propagandos aplinkosaugos, klimato kaitos klausimais paveiktų žmonių. Žmonės man sakė, kad tai – valdžios apgaulė, kairiųjų sąmokslas. Buvo akivaizdu, kad jie tai girdėjo per radiją ar televiziją, o ne iš tyrimų ar ekspertų ir net neabejojo tuo. Tai varo į neviltį, galvojau apie galimas išeitis iš tokios padėties. Juk tokios pažiūros turi realias, rimtas, gąsdinančias politines pasekmes.
Nežinau, ar sugebėjau susigyventi su tais dvejopais jausmais – begaliniu žmonių gerumu ir labai baisiomis jų politinėmis pažiūromis. Mane iki šiol stebina, kaip viename žmoguje gali derėti tokie skirtingi dalykai.
– Kaip manote, ar jūsų žygis būtų buvęs kitoks, jei nebūtumėte baltaodis, vyras ir gana santūrus aplinkosaugininkas?
– Be abejo, man buvo lengviau. Prerijoje daugiausia gyvena baltaodžiai. Taigi aš, baltaodis, ėjau per baltaodžių Ameriką. Bet Kanzase ir Nebraskoje mane sustabdydavo policija, prašydavo parodyti dokumentus, teiraudavosi, kur einu.
Daug kur į mane žiūrėjo įtariai, bet viskas baigdavosi gerai, palinkėdavo gero kelio, ir eidavau toliau. Tačiau ilgainiui pradėjau galvoti, o jei būčiau juodaodis, žydų kilmės arba moteris, homoseksualas? Jiems būtų kur kas sunkiau, nes į juos būtų žiūrėję dar įtariau.
Norėčiau, kad mano knyga įkvėptų žmones laukiniams, beprotiškiems žygiams. Kai man kilo idėja pėsčiomis nueiti Kistouno naftotiekio maršrutu, tai buvo įkvėpimo pliūpsnis. Tokie nutinka tik keliskart gyvenime. Norėjau to nepaleisti. Man atrodo, tai kyla iš kažkokio gilaus egzistencinio ilgesio.
Eidamas tuos 3 tūkst. kilometrų per prerijas, jaučiau palaimą: atrodė, kad esu būtent ten, kur turiu būti, būtent tuo metu, kai man to reikia, ir darau tai, ką turiu daryti: einu, rašau, kalbuosi su žmonėmis apie naftotiekį. Norėčiau, kad žmonės pasiduotų tokiems impulsams, net jeigu jie skamba beprotiškai.
O kalbant apie aplinkosaugą, žiūrėdamas į tuos naftos vamzdynus supratau, kad negaliu nesižavėti žmogaus sugebėjimais net žvelgdamas aplinkosaugininko akimis. Panašiai buvo skrendant lėktuvu virš bituminio smėlio kasyklų Albertoje. Ne todėl, kad tai nuostabūs žmogaus kūriniai. Tiesiog matai, ką žmogus pajėgus padaryti, ką visi drauge, kaip specialistai, inžinieriai, sugebame. Jei galime tai, ką dar esame pajėgūs padaryti? Gal galime panaudoti tai geram tikslui?
Yra daugybė priežasčių pulti į neviltį, bet aš verčiau gyvensiu neprarasdamas vilties. Niekas nežino, kas mūsų laukia. Yra toks Masačusetso technologijų instituto mokslininkas Kerry Emanuelis, kuris sako, kad vandenynai ir klimatas yra sudėtingos sistemos, jas labai sunku prognozuoti. Gali būti, kad planeta taip sušils, kad taps nebetinkama gyventi. Bet gali būti ir priešingai. Tačiau tai nėra priežastis nieko nedaryti. Gyventi turint vilties yra kur kas geriau.
– Praėjo metai nuo knygos pasirodymo. Ar vis dar jaučiatės toks pat vienišas ir bejėgis didelių pasaulio problemų akivaizdoje, kaip rašote knygoje?
– O taip, žinoma. Parašiau apie tai knygą. Prezidentas Barackas Obama atmetė šio vamzdyto projektą, bet po metų prezidentas Donaldas Trumpas jį atgaivino. Jo požiūris į aplinkosaugą visiškai atsilikęs. Žmonės, esantys valdžioje, nori pasitraukti iš Paryžiaus susitarimo, atgaivinti Kistouno naftotiekį.
Netrykštu viltimi ir optimizmu, tačiau nesu ir visiškai praradęs vilties. Nežinau, kas mūsų laukia per ateinančius penkerius, dešimt ar dvidešimt metų. Tikriausiai reikia išmokti susitaikyti su ta nežinia ir dirbti geresnės ateities labui.
– Ar šiandien, leisdamasis į tokią kelionę, ką nors darytumėt kitaip?
– Šiandien į tokią kelionę tikriausiai nebesileisčiau. Sakoma, kad katinas turi devynis gyvenimus, aš toje kelionėje aštuonis tikrai praradau. Mane vijosi briedis ir karvių banda, girdėjau medžiotojų šūvius, kasdien buvau aplojamas šunų Oklahomoje. Nenoriu to pakartoti.
Nežinojau, kas man nutiks, o ta nežinia garantuoja nuotykius. Kvailumas tampa tikru privalumu. Atvirai pasakius, tie dalykai man padėjo pasiryžti kelionei ir ją užbaigti. Žinodamas tai, ką žinau dabar, nieku gyvu nesileisčiau į tokį pavojingą žygį. Nesakau, kad daugiau nedarysiu nieko kvailo ir pavojingo, tiesiog greičiausiai darysiu tai nežinodamas, kas manęs laukia.
– Ar aprašinėti savo kelionių nuotykius taip pat smagu, kaip keliauti? Ar rašymas turi terapinį poveikį?
– Kai įsivaizduoju save 80 metų, matau lentynoje 6–7 savo parašytas knygas. Turiu tikslą būti rašytoju. Tačiau rašymas man neteikia malonumo – tai sunkus ir skausmingas procesas. Statyti vištides ir tvoras man patinka labiau. Patinka būti lauke ir matyti savo darbo rezultatą.
Rašymas reikalauja kur kas daugiau valios ir disciplinos, bet kūrybinis darbas mane stimuliuoja intelektualiai, jaučiuosi taip, tarsi atlieku pilietinę pareigą, padedu vystyti idėjas. Nepasakyčiau, kad tai yra terapija – labiau būtinybė. Kiekviena tokia patirtis atrodo neužbaigta po kelionės. Kai prisėdu, apmąstau, kas man nutiko, tai tampa mano esybės dalimi, padeda suprasti mano vietą pasaulyje.
– Ar taip gimė idėja dar vienai knygai apie privačią žemės nuosavybę Amerikoje?
– Kai eini nuolat dairydamasis per petį, bijodamas, kad tavęs nenušautų, pradedi kitaip mąstyti apie pačią nuosavybės sampratą. Ruošdamasis savo kelionei, domėjausi kitų šalių požiūriu ir praktika. Sužinojau, kad Švedijoje kiekvienas žmogus turi teisę visur vaikščioti, tiek privačioje, tiek valstybinėje žemėje. Panašiai ir Škotijoje – galima vaikščioti, plaukti baidarėmis, stovyklauti gamtoje.
Mane labai įkvėpė tie pavyzdžiai, lyginau juos su Amerika, kur dideli šalies žemės plotai yra uždari ir neprieinami. Kai kuriose valstijose – Kanzase, Nebraskoje, Ilinojuje – mažiau nei 3 proc. žemės priklauso valstybei. Įsivaizduokite, 97 proc. valstijos žemės priklauso privatininkams ir gali būti neprieinama kitiems. Amerikoje egzistuoja teisė apsitverti savo valdą tvoromis ir draudžiamaisiais ženklais.
Manau, tai beprotybė. Kaip žmogus gali nusipirkti dešimtis tūkstančių ar net milijoną akrų ir visiškai uždaryti pridėjimą 7 mlrd. planetos žmonių? Nemanau, kad teisinga vienam žmogui suteikti tiek teisių į žemę. Savo knygoje „Ši žemė yra mūsų žemė“ kalbu apie tuos dalykus: apie vis labiau neprieinamą, privatizuotą Ameriką, apie laisvesnį, ne tokį absoliutų švedišką ir škotišką mentalitetą.
Mano supratimu, uždarumas skatina ekstremalų individualizmą, kuris kenkia pačiai šalies sielai. Turėtume siekti bendresnio gėrio, žemė ir kraštovaizdis turėtų būti tai, kuo dalijamės. Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių pasaulyje, kur toji kultūra yra atviresnė. Ne man aiškinti, kaip lietuviams gyventi, bet manau, kad tai reikėtų vertinti.
-
Kodėl mokslininkai nori anglies dvideginį paversti akmeniu? 2
O Kauno technologijos universiteto docentė Inga Stasiulaitienė teigia, kad iš pramonės įmonių surinktą anglies dvideginį būtų galima surišti su Pietų Lietuvoje randama uoliena – tokiu būdu jis virstų akmeniu, kurį būtų galima naudoti statyboms.
Ambicijų atsisakyti anglies pakanka
Tiek daug anglies dvideginio atmosferoje nėra buvę per 800 tūkst. metų, skelbia mokslininkai. Jie taip pat perspėja, kad šalys veiksmų imasi pernelyg lėtai, todėl planeta šyla ir su vis ekstremalesniais orais teks susitaikyti. Kai kurie ekspertai mano, kad stabilizuoti klimatą be anglies dvideginio surinkimo ir saugojimo technologijų nepavyks. Gal tikrai planetą išgelbės stebuklingi oro siurbliai?
Per lapkričio viduryje Bonoje vykusią kasmetinę klimato konferenciją atsirado naujas aljansas – dvi dešimtys šalių, nuo Kanados, Kosta Rikos ir Angolos iki Didžiosios Britanijos, Danijos, Prancūzijos ir Šveicarijos bei Naujosios Zelandijos, sutarė iki 2030 m. atsisakyti anglies savo energetikoje.
„Anglis tiesiogine to žodžio prasme dusina mūsų miestus ir mūsų žmones. Pasaulyje kasmet beveik milijonas žmonių miršta nuo oro taršos, kuri atsiranda deginant anglį. Mes mokame ne tik žmogišką, bet ir ekonominę kainą, siekiančią milijardus dolerių kasmet“, – pabrėžia Kanados aplinkos ministrė Catherine McKenna.
Anglis tiesiogine to žodžio prasme dusina mūsų miestus ir mūsų žmones. Pasaulyje kasmet beveik milijonas žmonių miršta nuo oro taršos, kuri atsiranda deginant anglį.
Ji įsitikinusi, kad ambicijų atsisakyti anglies pasaulyje pakanka: „Kanada atsisakys anglies iki 2030 m. ir pasieks tikslą turėti 90 proc. švarios elektros. Tas perėjimas visiems pasiekiamas skirtingais būdais, bet žinau, kad mūsų motyvai panašūs.“
Britų aplinkos sekretorė Claire Perry išreiškė siekį, kad aljansas per ateinančius metus dar išsiplėstų. „Nenorime nurodinėti, kam ir ką daryti, bet pasinaudoti tuo, kas įmanoma, ir žengti svarbų žingsnį planetos ir ateities kartų labui reikia. Tikiuosi, kad kitąmet Katovicoje mums reikės keturiskart didesnio kambario. Gera pradžia padaryta“, – sako C. Perry.
D. Trumpo požiūris sunkiai suprantamas
40 proc. anglies dvideginio išmetimų pasaulyje tenka anglies deginimui. Tačiau didžiųjų anglies naudotojų – Kinijos, Indijos, JAV, Vokietijos ir Rusijos – nuotraukoje nematyti. Prezidentas Donaldas Trumpas yra apskritai pareiškęs norą trauktis iš 2015 m. Paryžiaus klimato susitarimo.
„Mes jau atsikratėme katastrofiškų, prieš anglį nukreiptų įstatymų. Tačiau tai tik pradžia. Šiandien aš imuosi ryžtingų veiksmų. Mano administracija užbaigs tą karą prieš anglį. Mes turėsime švarios anglies, tikrai švarios anglies. Aš imuosi istorinių veiksmų pašalinti suvaržymus Amerikos energetikai“, – tikino D. Trumpas.
Ką konkrečiai jis turi omenyje kalbėdamas apie švarią anglį, sunkiai supranta net šioje srityje dirbantys mokslininkai. G. Petersas iš Osle veikiančio CICERO Tarptautinių klimato tyrimų centro irgi bando spėlioti.
„Tai gali reikšti keletą skirtingų dalykų. Galima gerinti elektrinių efektyvumą. Jos vis dar labai teršia, bet ne taip, kaip prieš 20 metų. Kartais tai laikoma švaresne anglimi, bet tikrai nepalyginama su tikrai švariais energijos šaltiniais. Taip pat yra anglimi kūrenamos jėgainės su anglies dvideginio surinkimu ir saugojimu. Tai galima būtų laikyti švaria anglimi, bet tada taip reikia ir sakyti. Tai sumažina išmetimus 80–90 proc. Tai geriau nei deginant dujas, bet vis tiek ne saulės, vėjo, atominė ar hidroelektrinių energija“, – pastebi G. Petersas.
Technologijos nepaprastai brangios
Anglies dvideginio surinkimas ir saugojimas, kurį mini mokslininkas, nėra naujas sumanymas. Pasaulio mokslo bendruomenė sutaria, kad, norint stabilizuoti klimatą, iki šimtmečio vidurio būtina ne tik atsisakyti iškastinio kuro, bet ir sumažinti šiltnamio dujų išmetimus iki nulio. Kitaip tariant, pradėti siurbti CO2 iš atmosferos.
„Paryžiuje pasirašytame susitarime nustatytas tikslas, kad metinė pasaulinė temperatūra nekiltų daugiau kaip dviem laipsniais. Norint tai pasiekti, būtina didinti saulės ir vėjo energijos apimtis, atsisakyti iškastinio kuro pramonės ir vystyti technologijas, kurios išimtų CO2 iš atmosferos. Modeliai numato, kad tai turi vykti lygiagrečiai ir plačiu mastu. Tai labai radikalūs pokyčiai. Iš esmės reikia sukurti visuomenę, kuri, užuot metusi CO2 į atmosferą, siurbtų jį iš jos. Tie scenarijai gana aiškūs, bet dauguma tebemano, kad pakanka gaminti daugiau energijos saulės ir vėjo jėgainėse“, – neslepia G. Petersas.
Nors mažai žinomos ir kol kas nepaprastai brangios, šios technologijos jau taikomos praktikoje. Štai JAV sugaudytas CO2 laidojamas po žeme ir, nors skamba ironiškai, tai palengvina naftos gavybą. Šveicarijoje milžiniškais siurbliais iš oro atskirtas CO2 nukreipiamas į pramoninius šiltnamius ir paspartina daržovių augimą. O Singapūras surinktą CO2 naudoja keliams tiesti.
Anglies dvideginio surinkimas turės tapti nauja norma
Kauno technologijos universiteto docentė I. Stasiulaitienė sako, kad saugoti anglies dvideginiui yra trys būdai: laidojimas vandenyje, geologinis saugojimas ir mineralinė karbonizacija. „Kontroversiškiausias – saugojimas vandenynuose, nes nežinoma, kaip sureaguos jis pats, jo flora ir fauna. Taip pat nežinia, ir ar CO2 neišsiskirs, ar nebus nutekėjimo. Kiek man teko domėtis, šis būdas mažiausiai priimamas visuomenės“, – neslepia mokslininkė.
Saugoti anglies dvideginiui yra trys būdai: laidojimas vandenyje, geologinis saugojimas ir mineralinė karbonizacija.
Prieš keletą metų I. Stasiulaitienė apsigynė daktaro disertaciją apie anglies dvideginio saugojimo galimybes Lietuvoje. Ji abejoja, ar būtų ėmusis tuo metu neperspektyvia laikytos technologijos tyrimo, jei ne projekto partneriai Skandinavijoje.
Savo darbe mokslininkė parodė, kad iš pramonės įmonių surinktą anglies dvideginį būtų galima surišti su pietų Lietuvoje randama uoliena. Tokiu būdu jis virstu akmeniu, kurį galima būtų naudoti statyboms, tiesiant kelius. „Vienintelis minusas, kad tie serpentinai gana giliai po žeme, todėl, kad išgautume tuos mineralus iš žemės gelmių, reikėtų energijos“, – sako I. Stasiulaitienė.
Nors, mokslininkės teigimu, pramonė šia technologija nesusidomėjo dėl to, kad reikėtų didelių investicijų, vis dėlto ji įsitikinusi, kad ateityje anglies dvideginio surinkimas turės tapti nauja norma.
I. Stasiulaitienei antrina ir G. Petersas: „Įvairiose pasaulio šalyse daugėja saulės ir vėjo energijos, bet nemažėja iškastinio kuro naudojimas. Saulė ir vėjas neteršia atmosferos, bet jeigu ta energija nepakeičia anglies, naftos ar dujų, iš esmės mes nejudame į priekį. Tiesiog dar neskęstame.“
Pokyčiai vyksta nepakankamai sparčiai
Nepaisant visko, šios technologijos sunkiai skinasi kelią ne tik dėl finansinių priežasčių. Dalis specialistų įsitikinę, kad anglies dvideginio surinkimas ir saugojimas visgi nukreipia išteklius nuo tikrųjų, žaliųjų sprendimų.
„Prieš 10 metų, kai daug kalbėta apie anglies dvideginio surinkimą ir laidojimą, labai akcentuota anglies pramonė. Iš esmės tai buvo logiška, nes anglis taršiausias kuras, ir CO2 ten reikėtų pirmiausia surinkti. Tačiau šiandien, kai saulės ir vėjo energetika taip atpigo, ją naudoti kur kas išmintingiau ir pigiau net skaičiuojant baterijų sąnaudas. Tačiau, pavyzdžiui, metalo pramonėje labai sunku sumažinti taršą, o anglies dvideginio surinkimas ir saugojimas gali būti pigiausias ir vienintelis būdas tai padaryti. Patinka mums ar nepatinka, bet pramonėje tai taikyti reikės“, – įsitikinęs G. Petersas.
Bet kol kas neaišku, ar, sprendžiant vieną problemą, nebus nesukuriama nauja – I. Stasiulaitienė pastebi, kad turi būti atlikta didžiulė analizė ir išsiaiškinta, ar, vienoje vietoje mažindami CO2 kiekį, nesukelsime poveikio aplinkai kitur.
Visgi panašu, kad ateities energetika bus švari ir žalia, o purvinos anglies bus atsisakyta ir be ambicingų politinių sprendimų. Apmaudžiausia, kaip sako mokslininkai, jog pokyčiai vyksta nepakankamai sparčiai, kad būtų galima sustabdyti pavojingą klimato kaitą.