Vienovėje su gamta

Senovėje žmonės buvo gamtos dalis, jautė jos virsmus ir savo gyvenimą taikė prie jų. Pavasario švenčių metu jie pagerbdavo atgimstančius vandenis: lankydavo šaltinius, upelius, juose prausdavosi, puošdavo jų pakrantes žilvičio šakelėmis, berželiais.

Lygiadienio rytą mūsų protėviais maudydavosi upėje, tekančioje į rytus, kad visus metus būtų sveiki ir tyri. Ritualinio prausimosi ar maudynių paprotys būdingas ir per Velykas, ir per Rasų šventę.

Lietuvoje gausu šventų šaltinių, upelių, ežerų, kurių vanduo laikomas nepaprastu, turinčiu gydomųjų galių. Šį vandenį žmonės gėrė, juo prausėsi, gydė akių, odos ligas.

Taigi, mūsų protėviai gyveno vienyje su žeme, vandeniu, augmenija ir gyvūnija – viską aplink jautė gyva ir buvo to dalimi. Negalima buvo spjauti į vandenį, rodyti pirštu į saulę – tai buvo laikoma nepagarbos ženklu.

sveikuoliai.lt nuotr.

Kas gi tos laumės?

Laumė – viena seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių. Laumės – tarpininkės tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Tikima, kad jos žmones apdovanodavo materialinėmis gėrybėmis, dėl to su jomis buvo svarbu sutarti. Laumės bendraudavo su dangaus dievais, tai buvo ypatingo grožio būtybės.

Laumių žinioje buvo lietaus ir žemės paviršiaus vandenys. Jos rūpinosi ežerų iškasimu, upių užtvenkimu, tvarkė ir žemės paviršių. Jos sterblėse sunešė žemes ir supylė piliakalnius. Laumių žinioje buvo kai kurie dideli akmenys, žmonių vadinami laumių stalais arba laumių akmenimis.

Lygiadienio rytą mūsų protėviais maudydavosi upėje, tekančioje į rytus, kad visus metus būtų sveiki ir tyri.

Namų dievaitis

Pavasario lygiadienio laikotarpiu (kovo 20–21 d. – astronominio pavasario pradžia) susilygina dienos ir nakties trukmė, diena ima ilgėti.

Tai ir Gandrinių metas, kadaise laikytas prosenoviškais Naujaisiais metais. Gandrą mūsų protėviai laikė šventu paukščiu, saugančiu namų laimę, lemiančiu gausą ir vaisingumą.

Per Gandrines po žiemos miego buvo žadinamas ir kitas mūsų šventas gyvūnas – žaltys. Mūsų protėviai žaltį laikė namų dievaičiu, žmonių sveikatos sergėtoju, Dievo pasiuntiniu. Įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose Lietuva minima kaip žalčių garbinimo kraštas, čia gyvavo žalčių pagerbimo tradicijos, kurios, deja, neišliko.

Tačiau mes turime nepaprastą mitologinę pasaką „Eglė žalčių karalienė“, kurioje užkoduota mūsų senosios kultūros pasaulėvoka. Žaltys joje vaidina svarbų vaidmenį.

sveikuoliai.lt nuotr.

Išsirangęs kaip žaltys

Asvejos ežero istorinis vardas – Alka (alka – baltų religijos šventovė). Turbūt ne veltui mūsų protėviai jį taip vadino. Tai pats ilgiausias Lietuvos ežeras (21,9 km), kai kur siekiantis 36, 43 ir net 50,2 m gylį. Ežeras išsirangęs kaip žaltys, kurių čia yra labai daug ir jie yra saugomi. Kadangi rudenį simboliškai išlydėjome Asvejos žalčius žiemos miego, pavasarį juos pažadinsime Laumių maudynėmis – simboliškai sušildydami savo kūnais Asvejos ežero vandenį.

Mūsų protėviai jautė begalinį ryšį su aplinka, jie buvo vienyje su gamta, todėl savo kūno šiluma stengėsi sušildyti gamtą. Tai ypatingo ryšio, globos veiksmas. Kūno apnuoginimas ir susilietimas su žeme buvo magiškas. Tam, kad ateitų pavasaris, atgytų žemė ir taptų derlinga, vyravo žemės sušildymo papročiai: vertimasis kūliais, voliojimasis, lakstymas ir šokimas basomis, plonai apsirengus, nors oras dar šaltas.

Visi bus dalyviai

Kas laukia renginyje „Laumių maudynės“? Svarbiausia – įsitrauksime ir dalyvausime visose veiklose ir ritualuose. Nėra šventės atlikėjų – yra šventės dalyviai. Viskas, ką darysime, žadins ir sveikins pavasarį, atgimimą mumyse ir kurs gamtojautos ryšį.

Dainuosime pavasarines sutartines, grosime būgnais, šoksime aplink laužą, vaišinsimės gandro duonele, sriuba, saugodami protėvių tradicijas pagerbsime gamtos stichijas. Be abejo, šildysime žemę ir nusiprausime arba nusimaudysime Alkos ežere.

Sutartines dainuosime su žinoma sutartinių atlikėja Laurita Peleniūte. Renginys skirtas visai šeimai – čia nebus nuobodu nė vienam.