S. Paltanavičius: esame bedieviškai nutolę nuo gamtos | Diena.lt

S. PALTANAVIČIUS: ESAME BEDIEVIŠKAI NUTOLĘ NUO GAMTOS

"Aš ne susidomėjau gamta – aš gimiau ja domėdamasis", – sako gamtininkas, fotografas, rašytojas Selemonas Paltanavičius. Virtualiosios knygų šventės "Knygų savaitė" metu jis pasakojo apie savo kelią į knygų ir gamtos pasaulį bei pristatė 82-ąją knygą apie gamtą – literatūrinę pasaką mažiesiems "Kas nudažo pasaulį".

Bedieviškai nutolę

Daugiau nei 60 metų sąmoningai esantis su gamta, kaip pats sako – į ją spoksantis ir vis daugiau apie ją sužinantis, 40 metų be vienos dienos pradirbęs Aplinkos ministerijoje, S.Paltanavičius teigia, kad jo ir gamtos santykiuose jam pačiam įdomiausia tai, jog jis niekada nesirinko gamtos – ji yra neatskiriama jo gyvenimo dalis.

"Bet kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai, – sako gamtininkas. – Šiandien gali skaityti knygas, naršyti internete ir rasti vertingos informacijos keliomis kalbomis, bet tada supranti savo mažumą. Informacijos yra tiek daug ir ji tokia įdomi, kad kol į vieną temą įsigilini, dar 20 temų kažkur nukeliauja, ir tu kartu su jomis jau nespėsi. Pasaulis atsivėręs – gal tik dabar karantinas mus šiek tiek pririšo namuose – ir galime dabar pasiekti bet kurį pasaulio kraštą, bet aš visai ten nenoriu. Aš noriu būti ir kurti čia, Lietuvoje. Matau, kad tikrai nesuspėsiu visko pamatyti, sužinoti to, kas yra čia."

Taip, gamta – ne bažnyčia, bet šiokia tokia šventovė, į kurią reikėtų eiti susikaupus. Ne įsitempus, o susikaupus. Ir žiūrėti, matyti. Mylėti.

S.Paltanavičiaus manymu, mes, suaugusieji, turėtume nuspręsti, ko norime ir ką galime nuveikti. Viena iš veiklų – gamta, jos pažinimas ir saugojimas. Tik dauguma esame bedieviškai nutolę nuo gamtos. Ne todėl, kad žmonės neišvažiuoja grybauti, uogauti. Ne. Nutolę kitaip. Brisdami per pievą sako, kad nepatogu basiems, ir net nežino, kas toje pievoje žydi. Daugėja žmonių, kurie sako: išvažiavau į sodybą, maniau, pailsėsiu, išsimiegosiu, bet negalėjau pailsėti, nes taip spiegė paukščiai... Vilniuje yra Vingio parkas – jo takais smagiai galima nueiti kokius 10 km. Pilna paukščių, čia pat Neris su visomis klykuolėmis, dančiasnapiais, o pavasarį, vasarą apskritai paukščių begalė. Tačiau eina žmogus, užsimaukšlinęs didžiausias ausines, nieko negirdėdamas, – betrūksta užsidėti dujokaukę, kad gryno oro neužuostum. Taip esame nutolę nuo gamtos.

O kad gamta mums reikalinga, gamtininko teigimu, parodė ir pirmasis, ir antrasis karantinas. "Kai mes, būdami tarp keturių sienų, pradedame vieni kitiems nepatikti, ką mes darome? Lekiame kuo toliau – į mišką, į gamtą. Pamenu, balandžio pradžioje, kai jau buvo įsibėgėjęs pirmasis karantinas ir prasidėjo geri orai, išvažiavau į Rūdininkų mišką, į tokias nuošalias atkampias vietas – sakiau, išeisiu su fotoaparatais, kur nėra žmonių. Tačiau pamačiau mašiną prie mašinos, žmonės, vaikai, šunys... Tiesa, miškas lauktų, kad jie gražiau elgtųsi, kad to triukšmo nebūtų, nes kai kurie atvažiuoja ir net neišjungia radijo, už kelių šimtų metrų girdisi. Taip, gamta – ne bažnyčia, bet šiokia tokia šventovė, į kurią reikėtų eiti susikaupus. Ne įsitempus, o susikaupus. Ir žiūrėti, matyti. Mylėti. Bet reikia pažinti savo meilės objektą. Tik bėda, kad dažnai jau daug ko nežino ir mama, ir tėtė, ir net močiutė su seneliu", – svarsto žinomas gamtininkas.

Rašyti pradėjo vaikystėje

Pirmoji S.Paltanavičiaus knygelė apie gamtą "Žalio miško istorijos" išleista 1978 m. Tačiau, kaip pasakoja autorius, tai metais ji tik išleista, o parašė ją būdamas septintokas.

"Šeimoje buvome keturi broliai, gimę kas penkeri metai. Aš buvau mažiausias, tad broliai mane daug ko išmokė, tėtė, mama irgi daug ką žinojo ir galėjo pasakyti. Bet man reikėjo daugiau, o knygų apie gamtą buvo nedaug, – pasakoja rašytojas. – Ir aš, būdamas visai mažas, kažkada supykęs pats sau pasakiau: kai užaugsiu, prirašysiu knygų, kad visi vaikai galėtų paskaityti. Tai buvo vaiko paprastas, naivus pykčiukas, bet vėliau jis tapo kūnu."

Gamtininko tėviškė buvo vienkiemis prie pat miško. Kiek save atsimena, jis visada eidavo į mišką – penkerių metų vyras jau žingsniuodavo vienas. Šiandieniniai tėvai tikriausiai neleistų ar bėgtų iš paskos, nes vaikas paklys, o jo tėvai sakė: "Kaip vaikas gali paklysti? Čia gi mūsų miškas." Tas "mūsų miškas" buvo Kazlų Rūdos giria – trečia pagal dydį Lietuvoje.

"Taigi, aš eidavau ir spoksodavau, rupūžiukais delnuose pasidžiaugdavau, žaltį pasigaudavau, vabalų saujoje parsinešdavau. Ir vis norėdavau pasakoti apie viską, ką pamatau, – prisimena S.Paltanavičius. – Kadangi mano draugams mokykloje nelabai buvo įdomios tos mano patirtys, pradėjau pats sau kažką rašinėti ir, būdamas septintokas, parašiau pluoštą pasakų apie gamtą. Tie pasakojimai gulėjo stalčiuje. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, atsivežiau juos. Būdamas antrakursis studentas savo moksliniam vadovui genetikui prof. Romualdui Lekevičiui prasitariau, kad jas turiu. Jis paskambino į "Vagos" leidyklos Vaikų literatūros redakciją ir sako: "Žinote, parašiau vaikams knygą, ką man daryti?" Pasakė atnešti. Tad, profesoriaus paragintas, nunešiau."

Po kurio laiko sulaukė laiško iš leidyklos, kviečiančio užeiti. Galvojo – pasiimti tekstų. Tačiau leidyklos vadovas Jonas Stukas pasakė, kad spausdins. Tik labai nustebo, kad juos parašė jaunuolis – manė, kad jie parašyti suaugusio žmogaus. "Aš jam tada nesakiau, kad pasakojimai septintoko parašyti, – prisiminęs šypsosi rašytojas. – Taip atsirado ta mano pirmoji knygutė. Ji nedidutė, bet man buvo didelis džiaugsmas. Dar ką pasakysiu: neseniai ją paskaičiau – ir visai ne gėda."

Tad S.Paltanavičiaus žinutė visiems: jeigu nėra knygos, kurią norėtumėte skaityti, – parašykite patys. Taip ir kitiems padėsite – turės ką paskaityti. O rašyti jam visada buvo labai lengva. Sako, Suvalkijoje nori nenori gauni tą kalbos pojūtį. Negana to, visos autoriaus knygos parašytos ant jau kartą naudotų popieriaus lapų – visi draugai nereikalingus raštus, dokumentus atneša rašytojui, žinodami, kad tų lapų antrą pusę jis panaudos geram reikalui ir popierius pasitarnaus dar kartą.

Knyga – ne vien istorija

Naujausia S.Paltanavičiaus knyga "Kas nudažo pasaulį" – apie tai, kaip sezonai atbunda ir kiekvienas savaip imasi nudažyti aplinką. Pats rašytojas visuomet labiausiai laukia pavasario. Ne tiek pavasario, kiek to meto, kai prasideda tirpsmas. Vaikystėje jam būdavo smagiausia, pradėjus tirpti sniegui, kastuvėliu nukreipti vandens sroveles.

"Knygos rašomos ne tam, kad būtų užpildyta kažkiek puslapių. Ir net ne tik norint papasakoti istoriją. Pasakysiu jums tokį paprastą pavyzdį: įsivaizduokite, kad nuėjote į prekybos centrą, nusipirkote batoną su razinomis. Namie prapjaunate – nesimato razinų. Bet kai suvalgote – jaučiate, kad suvalgėte batoną su razinomis. Įdomu? Tai tokia turi būti knyga", – sako kūrėjas.

Žmonės nusprendžia: kadangi šalia nestovi mama, tai tas stirniukas turi būti našlaitis. Parsineša į namus, augina, o ką daryti vėliau, kai jis užauga?

S.Paltanavičius iki šiol pamena situaciją, susijusią su jo knyga "Velniukas ir vieversiukas". Tai istorija apie velniuką, kuris kartą rado mažą kiaušinuką. Jis tokio daikto niekada nebuvo matęs. Kadangi velniukas buvo dar mažas, neturėjo kišenės, tai nešiojosi kiaušinuką rankytėje. Šiltoje rankytėje iš jo po kiek laiko išsirito paukščiukas. Velniukas pagalvojo, kad tai gali būti jo broliukas, nes iš kur velniukų broliukai atsiranda – nežinia. Ir velniukas juo rūpinosi – kirminukų davė, sliekų. Paukščiukas užaugo ir išskrido.

"Viename susitikime su vaikais klausiu: ar skaitėte knygelę? Taip, skaitėme. Klausiu – tai apie ką ta knyga? Labai bijojau – neduok Dieve valdiškai kaip suaugusieji atsakys. Atsistoja berniukas rašaluotais pirštais ir sako: "Man atrodo, ta knyga yra apie gerumą." Aš iš džiaugsmo vos neapsiverkiau, – pasakoja rašytojas. – Toje knygoje nė vieno žodžio nebuvo, kad kažkas geras ar jūs būkite geri. Juk puikiai žinote: jeigu vaikams dešimt kartų pakartosite, kad jie būtų geri, jie nuo to geresni nebus. Tad kur tas svarbias mintis suslapstyti, kaip tą papasakoti, – rašytojui yra didžiausias rūpestis, ir ypač – rašant apie gamtą."

Butauto Barausko nuotr.

Ir pasakoja, ir moko

Net ir ne pažintinėse savo knygose S.Paltanavičius pasakoja apie gamtą ir teigia labai norintis, kad iš kiekvienos knygos vaikai kažką naujo sužinotų bei tai atsimintų.

Prieš keletą metų leidykla "Nieko rimto" išleido jo knygelę "Maži ežiuko sapnai". Tie vaikai, kurie ją skaitė ar klausė, rašytojo manymu, tikrai žino, kad ežiukas niekada nieko neneša ant spyglių. Tai yra neteisybė. "Aš vaikams sakau: žinokite, ežiuko spygliai yra jo plaukai. Jei ežiukas ką nors nešasi ant spyglių, tai jūs, eidami iš parduotuvės, dešreles turėtumėte neštis prisirišę ant plaukų. Vaikams būna juokinga, bet aš tikiu, kad jie tą pavyzdį gerai prisimins", – sako gamtininkas.

Knygoje "Kas nudažo pasaulį" yra veikėja Varna, kuri kiekvieno sezono prašo, kad ją nuspalvintų, bet sezonams vis baigiasi dažai. Vienintelė žiema turi daug likusių dažų ir pasisiūlo varną nuspalvinti baltai. Tačiau Varna baltai nenori, nes niekam nereikia baltų varnų.

"Balta varna – tai tas, kuris nepritampa, kitoks. Niekas nenori būti balta varna. Bet gamtoje yra albinosai – paukščiai, žvėrys, net vabzdžiai, kuriems trūksta įprastinio jų rūšiai pigmento ar net kelių. Tačiau būdami kitokie gamtoje jie dažnai nukenčia, net nuo savo gentainių", – aiškina gamtininkas.

Dar vienoje S.Paltanavičiaus knygoje "Brunas" paliečiama laukinių gyvūnų, užaugusių nelaisvėje, negebėjimo prisitaikyti gamtoje tema. Ši knyga – apie meškiną, kuris dirbo cirke, o kai dirbti nebegalėjo, cirko savininkas jį paleido į mišką. Didelis žvėris, bet jis kaip mažas meškiukas – nieko nežino, nieko nemoka, bijo girios, nežino, ką čia galima ėsti.

Autoriaus teigimu, pasakojimas iš dalies paremtas tikra istorija, kurios veiksmas vyko keturių valstybių teritorijoje – Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje ir Italijoje. Nors Lietuvoje nebuvę, kad meškos iš nelaisvės būtų paleistos į gamtą, S.Paltanavičius teigia žinantis daugybę atvejų, kai žmonės, radę gamtoje mažą laukinį gyvūną, pavyzdžiui, stirniuką, kažkodėl pagalvoja, kad jis našlaitis.

"Aš nežinau, kas jiems leido taip galvoti, – sako S.Paltanavičius. – Greičiausiai jie, braudamiesi per girią, pabaidė to stirniuko mamą. Žmonės nusprendžia: kadangi šalia nestovi mama, tai tas stirniukas turi būti našlaitis. Parsineša į namus, augina, o ką daryti vėliau, kai jis užauga? Su žmonėmis užaugęs laukinis gyvūnas niekada negalės grįžti į gamtą."

Rūpinasi gyvūnų išsaugojimu

Gamtininkas pasakoja turintis didelę patirtį – jis pats vaikystėje, būdamas trečiokas ar ketvirtokas, užaugino stirnaitę. Tačiau tai buvo kita situacija.

Pievoje netoli savo namų pastebėjo kranklių tąsomą stirniuką. Kranklius nuvijo, stirnaitę parsinešė namo, kad paukščiai vėl neužpultų. Vakare vėl nunešė ten, kur rado. Atėjo mama, stirniukas cypdamas puolė prie mamos, bet ji jo nepriėmė. Tad stirnaitei užaugti padėjo S.Paltanavičiaus šeima. Tačiau niekas jos neglostė, nemylavo, ji nebuvo uždaryta, keliavo, kur norėjo, miegodavo rugiuose, gaudavo per čiulptuką pieno, vėl išeidavo. Gyveno pusiau naminį, pusiau laukinį gyvenimą. Paaugusi stirnaitė Sigutė išėjo į mišką, kurį laiką kartais dar pareidavo iki namų, paėsdavo dobilų. "Aš ją mačiau trejus metus – išeidavo į miško pakraštį, stovėdavo, žiūrėdavo, pašaukta nebėgdavo, bet aš supratau, kad artyn negaliu eiti. Ji sugrįžo į gamtą", – dalijasi savo patirtimi gamtininkas.

Svetimas sukramtytas kąsnis nėra geras – reikia pačiam ir atsikąsti, ir sukramtyti. Taip pat ir su žiniomis.

Kitokia situacija su stirninais. Antraisiais gyvenimo metais, kai jiems išauga antri – tikrieji – ragai, jie tampa agresyvūs, puola žmones, bado. Ir visi jie žūsta, nė vienas į gamtą negrįžta.

Tad imti laukinius gyvūnus iš gamtos yra pats didžiausias nusikaltimas prieš gamtą ir to žmonės neturėtų daryti. Sužeistam, paliegusiam mes, žinoma, privalome padėti, bet kaip ne vienas mes negalime vienas kitam daryti operacijos ar ištraukti dantį, taip pat ir sužeistam gyvūnui ar paukščiui turi padėti specialistai – veterinarai.

S.Paltanavičiui visada buvo svarbus gyvūnų išsaugojimas. Dirbant Aplinkos ministerijoje jo idėja buvo nelaisvėje veisti lūšis ir didžiuosius apuokus bei išleisti juos į laisvę. Ir pavyko tą padaryti – buvo išleista septyniolika gimusių nelaisvėje, bet paruoštų grįžti į laisvę lūšių ir 40 didžiųjų apuokų. Bet tai, pasak gamtininko, nėra daug – reikia dar daugiau, nes dabar šių gyvūnų ir paukščių mūsų miškuose yra labai mažai. Didžiųjų apuokų, pavyzdžiui, Lietuvoje peri vos 10–15 porų.

Paklaustas, kaip vaikui atrasti ryšį su gamta, pašnekovas pataria pradėti nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui, dabar, kol dar medžiai be lapų, pačiam pamėginti išsiaiškinti, koks čia medis. Ne klausti, o aiškintis pačiam, nes jeigu kas nors pasakys, yra tikimybė, kad po akimirkos užmirši. Orui šylant pasirodys pirmieji vabzdžiai, keliaus rudi plaukuoti vabzdžių vikšrai. Nereikėtų imti jų į rankas, bet pamačius galima pasiaiškinti, kas jis toks, kodėl jam nešalta.

"Ieškokite atsakymų patys. Svetimas sukramtytas kąsnis nėra geras – reikia pačiam ir atsikąsti, ir sukramtyti. Taip pat ir su žiniomis", – sako S.Paltanavičius.

Rašyti komentarą
Komentarai (5)

Kaunietis

Pagarba siam zmogui,savo darbo profesionalas.

anas

Kada Lietuvoje bus nutrauktas paukščių kankinimas juos masiškai žieduojant. Jau seniai ištyrinėtos paukščių kelionės jiems išskrendant žiemoti, prirašyta gausybė disertacijų. O žiedavimas (kankinimas) nesiliauja. Neseniai netoli manęs nutūpė mažytis paukštelis, jis snapu stengėsi nuo kojos nulupti metalinį žiedą, bandžiau jam padėti - jau neprisileido .Paltanavičiau - atsipeikėk.

A

Puikus pasakojimas apie gamtą ir nuostabų žmogų.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS