SAUGOTI ŽEMĘ IR VANDENYNUS – VISŲ MŪSŲ REIKALAS

Neseniai klausytojų ausis pasiekusi giesmė "Malda už Žemę" – muzikos atlikėjos, kanklininkės ir pedagogės Linos Žilinskaitės kūrinys, šį rudenį gimęs Islandijoje. Menininkė dalyvavo moksliniame-aplinkosauginiame projekte "Ocean Missions Iceland", kurio metu valė Islandijos pakrantes ir padėjo tirti Atlanto vandenį.

– Kaip jūs atsidūrėte Islandijoje, ekspedicijoje?

– Seniai norėjau nuvažiuoti į Islandiją – traukė ta šalis. Pernai žiemą pagaliau buvau ten padirbėti ir pakeliauti. Dirbdama kavinėje prie Vatnajokudlio ledyno susipažinau su biologu, kuris žiemą ledyne dirba gidu, o vasarą tyrinėja banginius. Susidraugavome, nes turėjome daug bendrų interesų – abu domėjomės aplinkosauga. Jis mane ir pakvietė dalyvauti šioje ekspedicijoje, kadangi buvo vienas jos organizatorių. Ir nors ši ekspedicija yra labiau mokslinė, aš į ją keliavau dėl nuotykių ir įspūdžių, taip pat ir kaip menininkė, kadangi iki šiol visi mano sukurti kūriniai buvo įkvėpti gamtos ir dvasinių patirčių.

Kodėl mes norime pirkti? Kad užpildytume kažkokią tuštumą savo širdy. Geriau nukreipti dėmesį į veiklas, artimuosius, maldą, meną – ten ieškoti meilės, džiaugsmo.

Dar pirmą kartą lankydamasi Islandijoje dalyvavau "Ledyno sesijose" – atlikau specialiai joms sukurtą kūrinį. Tokie muzikantų pasirodymai ledyne yra unikalūs, nes dėl globalinio atšilimo ledynas kasdien keičiasi. Kartu su muzikantų pasirodymais užfiksuojamas ir ledyno tirpsmas. Šis pasirodymas ledyne ir ekologijos tema, pradėta vystyti per savąją muziką, taip pat turėjo įtakos mano dalyvavimui "Ocean Missions Iceland" ekspedicijoje.

– Koks pagrindinis šios jau trečią kartą surengtos ekspedicijos tikslas?

– Šios ekspedicijos tikslas yra plėsti žinias apie vandenyną stebint banginius, paukščius ir mikroplastiką vandenyje aplink Islandijos krantus, dar – rinkti šiukšles ir valyti fiordus. Taip pat skleisti žinią, kokį mes pėdsaką paliekame Žemėje.

Mūsų dvylikos žmonių grupėje buvo keturi profesionalūs jūreiviai, trys biologai, viena veterinarė, moksleivė iš Danijos, ekologijos aktyvistė, dalyvavusi ir Papua plastiko ekspedicijoje, du muzikantai. Specialistai tirdavo vandens mėginius, mes, likusieji, jiems padėdavome. Į ekspediciją sąmoningai kviečiami skirtingų profesijų žmonės, kad jie skirtingais keliais skleistų pasauliui žinią apie ekologiją.

– Tai ką pamatėte ir patyrėte? Įspūdžių daugiau teigiamų ar neigiamų?

– Pirmiausia, aš pirmą kartą buvau vandenyne ir dar plaukiau tokiu senovišku laivu. Tas plaukimas laivu mane labai sužavėjo. Dar banginiai, kurių niekada nebuvau mačiusi, – taip iš arti pamatyti, kaip jie plaukioja, sinchroniškai juda. Tos didžiulės bangos – antrą plaukimo dieną pakliuvome į milžiniškas bangas, maždaug 5 m aukščio. Man tai padarė milžinišką įspūdį. Trečią dieną net negalėjome išplaukti į vandenyną, turėjome pralaukti fiorde, nes bangos siekė 10 m aukštį.

Kompanija: ekspedicijos laivo įgulą sudarė skirtingų profesijų ir tautybių žmonės. Danielio Gonzalezo de la Penos nuotr.

Rinkti šiukšles nebuvo labai malonus užsiėmimas. Mane nustebino tai, ką pamačiau, nes galvojau, kad Islandija – švari šalis, nuostabus gamtos kampelis. Bet iš tiesų taip nėra – ir ten gausu šiukšlių. Guodžia tik tai, kad ir patys islandai buria žmones, eina rinkti šiukšlių, kad jos nepatektų į vandenyną, nes tada ir gyvūnai gali susižeisti, ir, patekusios į vandenyną, jos pradeda irti, o galiausiai patenka atgal į mūsų maistą.

Tyrinėdami mikroplastiką šioje ekspedicijoje, Atlanto vandenyno Islandijos vakariniuose krantuose, pastebėjome, kad daugiausia mikroplastiko čia buvo atskilę nuo žvejybos tinklų ir kitos žvejybos įrangos. Panašiai buvo ir paplūdimiuose, kuriuos valėme, – didžiausią šiukšlių kiekį sudarydavo žvejybos atliekos, padangos ir kitoks kietasis plastikas. Per visas tris "Ocean Missions" ekspedicijas buvo surinkta 1,5 t šiukšlių. Šioje ekspedicijoje, kurioje dalyvavau aš, surinkome 51 kg iš dviejų skirtingų vietų.

"Ocean Missions Iceland" metu buvo pradėti rinkti zooplanktonų mėginiai, norint ištirti jų kolonijas, sąsajas su mikroplastiku ir banginiais, kadangi per planktonus mažos mikroplastiko dalelytės keliauja per visą maisto grandinę iki mūsų. Ir nors dar nėra iki galo ištirtas mikroplastiko poveikis mūsų organizmams, tačiau tyrimai ima rodyti neigiamą poveikį žmogaus imuninėms ląstelėms. Mūsų ekspedicijos tyrimų duomenimis, buvo pastebėta, kad planktonų buvo daugiau rasta ten, kur buvo mažiau mikroplastiko, bet, norint daryti išvadas, dar reikia atlikti daugiau tyrimų.

– O ką bendra mes, lietuviai, turime su Atlanto vandenynu?

– Ir aš buvau apie tai susimąsčiusi. Tik šioje ekspedicijoje ėmiau labiau domėtis, kokią reikšmę mums turi vandenynas, o mes – jam. Tiesą sakant, kalbant apie ekologiją nereikia galvoti apie tolimus vandenis. Juk mes visi dalyvaujame bendroje planetos ekosistemoje, kuri šiuo metu yra didžiuliame pavojuje. Mes mažai matome, bet tik todėl, kad nesidomime, kokie kritiniai dalykai šiuo metu vyksta Žemėje.

Greitosios mados fabrikai į orą išmeta 10 proc. visų pasaulio teršalų, o vėliau sąvartynuose nugulantys sintetiniai pluoštai išskiria nuodingas medžiagas ir šiltnamio dujas, skatinančias šiltnamio efektą.

Remsiuosi klimato kaitos temomis rašančio JAV žurnalisto Davido Wallace-Wellso knyga "Negyvenama žemė. Ateities istorija". Per metus vidutinis žmogus, džiaugdamasis vartotojiškomis gėrybėmis ir patogumais, kuriems reikia iškastinio kuro deginimo, – elektra, asmeniniais automobiliais, skrydžiais lėktuvu, raudona mėsa, į atmosferą išskiria tiek anglies dvideginio, kad jo pakanka ištirpdyti 10 tūkst. t Antarkties ledo, dėl to į vandenynus patenka 10 tūkst. kub. m vandens. Galima sakyti, kad kiekvienas iš mūsų kas minutę į vandenynus išleidžia po 20 l vandens. O dėl atšilimo ir ledynų tirpimo į atmosferą išsiskiria vis didesni metano – šiltnamio efektą sukeliančių dujų – kiekiai.

Lietuvoje turime savo mažuosius vandenynus: ežerus, upes, marias ir jūrą, kuriuos turime saugoti nuo šiukšlių ir išpilamų kenksmingų nuotekų. Moksliškai yra apskaičiuota, kad visame pasaulyje kiekvienais metais upėmis į vandenyną patenka apie 2 mln. t plastiko!

Taip pat ne visi susimąsto, kad apsipirkdami greitosios mados parduotuvėse jie irgi prisideda prie pasaulio taršos. Juk norint greitai, dideliais kiekiais ir nebrangiai pagaminti drabužius, dažniausiai būna išnaudojami tiek žmonės, tiek gamta. Greitosios mados fabrikai į orą išmeta 10 proc. visų pasaulio teršalų, o vėliau sąvartynuose nugulantys sintetiniai pluoštai išskiria nuodingas medžiagas ir šiltnamio dujas, skatinančias šiltnamio efektą.

Transportas: "Opal" – laivas kuriuo ekspedicijos dalyviai savaitę keliavo iš Islandijos miestelio šiaurėje Husaviko į sostinę Reikjaviką. Danielio Gonzalezo de la Penos nuotr.

Iš pradžių ir pati galvojau: kaip lietuviai tiesiogiai prisideda prie didžiulių kiekių šiukšlių, pavyzdžiui, Ramiajame vandenyne, kur yra susiformavusi apie 1,6 mln. kv. m plastiko sala? Sužinojau, kad 2018 m. Lietuva net 1 764 t savo plastiko atliekų išsiuntė į Malaiziją – į šalį, kuri tikrai neturi pažangių plastiko perdirbimo technologijų ir pajėgumų ir kur plastikas buvo tiesiog palaidotas.

Taigi tų pavyzdžių, kaip mes prisidedame prie globalinės pasaulio taršos ir atšilimo, tikrai yra. Kiekvienas pagamintas, nupirktas ir vėliau išmestas daiktas dažniausiai niekur nedingsta. Todėl prieš ką nors perkant riekia pagalvoti, kur tu paskui dėsi tą daiktą. Juk visokie drabužiai, plastikas, kiti vienkartiniai dalykai niekur nepradingsta. Nugula į sąvartynus, kažkas išvežama į kitas šalis, kažkas sudeginama kogeneracinėse jėgainėse, o tai kenkia gamtai. Gausus masinis vartojimas visose srityse ne tik alina Žemę, bet ir reikalauja daug išteklių, viskas šyla, ledynai tirpsta... Paprasčiau sakant, jeigu tu daug naudoji, daug važinėji, prie viso to proceso prisidedi, nes viskas labai susiję.

– Ką mes galime padaryti, kad nekenktume gamtai?

– Dabar žmonės vis daugiau pradeda šnekėti apie mažesnį vartojimą. Mano patarimas pirmiausia sau pačiai, o paskui ir kitiems – tiesiog išmokti susilaikyti nuo naujų daiktų, drabužių pirkimo, tai aš irgi mėgdavau daryti. Patarčiau mažiau vartoti visose srityse, džiaugsmo ieškoti santykiuose, maldoje, gamtoje, veiklose, menuose. Kodėl mes norime pirkti? Kad užpildytume kažkokią tuštumą savo širdy. Geriau nukreipti dėmesį į veiklas,  artimuosius, maldą, meną – ten ieškoti meilės, džiaugsmo.

Jau pirmą vakarą vos išplaukus atrodė, kad jau viską gavau, ko norėjau toje kelionėje.

– Ekologija domėjotės prieš plaukdama į Islandiją?

– Visada stengiausi palaikyti ekologiško gyvenimo idėją. Pas mus šeimoje yra taip, kad daug maisto mama užaugina kaime, padedama visos šeimos. Mums artimas toks paprastesnis, senoviškesnis gyvenimas. Kai prasidėjo zero waste judėjimas, stengiausi ir aš atsisakyti plastiko pakuočių ir kai kurių produktų, ieškojau alternatyvų. Atsisakiau beveik visų plastiko pakuočių, kiek tik tai buvo įmanoma. Maisto produktus renkuosi popierinėse, stiklo pakuotėse arba dedu į savo atsineštą pakuotę. Vertinu tiekėjus, kurie suteikia galimybę tokiu būdu prisidėti prie globalinės švaros.

Kadangi esu menininkė, tai stengiuosi kalbėti per meną. Visi mano kūriniai gimsta iš gamtos, ir manau, kad jeigu žmogus klauso mano kūrinių, mato nuotraukas ar vaizdus, jis natūraliai nusikelia į gamtą, vertina jos grožį. Tad ši kelionė man buvo didžiulis įkvėpimas. Parsivežiau vieną kūrinį – mes jį sukūrėme Islandijoje su kitu atlikėju islandu. Pavadinau jį "Malda už Žemę. Tiesiog prašiau Dievo, kad pasaulis keistųsi.

– Ar kelionės metu turėjote laiko muzikuoti?

– Vežiausi kankles, turėjau minčių, kad aš ten grosiu, kursiu. Kai išplaukėme iš uosto, pirmą dieną buvo nesmarkiai banguota, tad po kokių penkių valandų plaukimo, kai supratau, kad manęs nepykina, pasiėmiau kankles. Jau buvo tamsu, švietė pilnatis, matėsi fiordai. Pradėjau groti savo kūrinį "Tekanti po žvaigždėmis" ir po kokių 3 min. pradėjo sklaidytis debesys, pasirodė Šiaurės pašvaistė, vadinamoji Aurora. Buvo kažkas neįtikėtino – ta pilnatis ir Šiaurės pašvaistė, kokios dar nebuvau mačiusi, per visą dangų lakstė tokia žalia ir violetinė. Visi aikčiojome nuo to grožio ir stebėjomės, kaip čia su muzika Aurorą prisikvietėme. Tad jau pirmą vakarą vos išplaukus atrodė, kad jau viską gavau, ko norėjau toje kelionėje.

Gamta: ramiuose fiorduose sunku atsigrožėti tuo, ką matai. Regitze Andersen nuotr.

Dar komanda mums, muzikantams, suorganizavo apsilankymą Verksmidjan Hjalteyri gyvenvietėje, kurioje yra muzikantų pamėgtas apleistas žuvų fabrikas su didžiulėmis cisternomis, garsėjančiomis gera akustika. Tokių apleistų žuvies fabrikų dabar Islandijoje yra keletas, neribojamas žvejybos verslas praeitame amžiuje išsekino žuvų išteklius. Taip pat dėl klimato kaitos, kylant vandenyno temperatūrai, žuvys, taip pat ir banginiai, traukiasi arčiau Arkties.

Kadangi mūsų komandoje buvome du muzikantai, mielai sutikome ten surengti koncertą. Visuomet, kur tik keliauju, vežuosi savo diktofoną, nes niekada nežinau, kada bus tas momentas, kai ims lietis muzika. Taip tada ir nutiko. Islandas kompozitorius ir multiinstrumentalistas Rafnaras Orris Gunnarssonas pradėjo dainuoti melodiją, paskui įsitraukiau ir aš, pradėjome improvizuoti visiškai naujas melodijas. Tai buvo neapsakomas jausmas. Galima tikriausiai sakyti, kad tokiose situacijose patiri Dievo artumą ar nušvitimą – abu mes pajautėme, kad čia vyksta kažkas labai gražaus. Ėmė pintis mano ir jo melodijos, kurių dar niekada patys nebuvome dainavę. Visiškai pamiršome realybę. Viskas buvo improvizuota, gal todėl visa tai atrodė taip stebuklinga.

– Tad ši ekspedicija suteikė įkvėpimo ir jūsų tolesnei kūrybai?

– Man ši kelionė buvo didžiulis įkvėpimas! Gyvenimas laive, didelės bangos, dienos ant denio, o naktys – arba ramiai miegant fiorduose, arba besisupant vandenyne. Tie milžiniški banginiai, plaukiantys po tris ir daugiau, sinchroniškai išnyrantys ir iškeliantys savo gražiąsias uodegas, – vaizdai mistiški, kaip iš knygų. Užaugau skaitydama Jacko Londono knygas apie jūreivius, menininkus ir lobių ieškotojus, tad šioje ekspedicijoje pasijaučiau tarsi būčiau tų knygų veikėja.

Ta šalis tokia įdomi ir taip mūsų akiai neįprasta, kad net atrodo, jog gyveni Mėnulyje. Ilgai besitęsianti žiemos tamsa arba baltosios naktys vasarą. Reljefas, su bet kada galinčiais išsiveržti krateriais. Audros, sustabdančios bet kokį susisiekimą. Tirpstantys ir nuolat besikeičiantys ledynai ir vandenyno pakrantė su nuostabiu "deimantų" pliažu, į kurį vandenynas išmeta ledo luitus. Prisiklausiau visokių istorijų, kaip atsipalaidavę turistai vieni iš ledyno negrįžta, kitus bangos nuplauna nuo pakrantės. Nepaprasta vieta. Retas apgyvendinimas, nemažai vienatvės ir tamsa. Vietiniams ir su depresija tenka pakovoti. Žmonės ieško išsigelbėjimo intymiuose santykiuose, menuose, mėgsta rašyti knygas ir muzikuoti.

Darbas: ekspedicijos dalyviai specialiu sietu košė vandenį ir rinko mikroplastiko gabalėlius, kuriuos paskui tyrė su mikroskopu – daugiausia buvo rasta nuo žvejų tinklų atskilusio plastiko. Linos Žilinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Islandų santykis su menu yra unikalus ir tikras. Jie nekamuoja savęs perdėtu perfekcionizmu, o lieja savo kūrybą, jei tik ji liejasi. Jiems į kraują nėra įaugusios griežtos taisyklės, kaip galima ir negalima muzikuoti ir kurti. Iš tokių akimirkų su vietiniais aš ir parsivežiau padrąsinimą. Laive per ekspediciją vakarais muzikuodavome visi! Islandai, nors ir nebūdami profesionalūs muzikantai, mielai prisijungdavo. Jie visai nesivaržydami laisvai liedavo savo kūrybiškumą, kuris mane maloniai nustebino ir įkvėpė.