Apdovanojimai įpareigoja būti Kauno ambasadore

Einanti ne su minia

Ne vienus metus nešęs „Metų kaunietės“ vėliavą, šiemet projektas virto „Metų kauniečiais“. Formatą pakeitė, tačiau svarbiausią ir pagrindinę nominaciją išsaugojo – tryliktąja „Metų kauniete“ skaitytojai išrinko Kauno Maironio universitetinės gimnazijos ekonomikos ir verslumo mokytoją, jaunųjų lyderių ugdytoją Editą Naidaitę.

„Pasibaigus projektui mačiau kelis komentarus, esą Kaune praleidau pusmetį ir tapau „Metų kauniete“. Pataisysiu – čia aš jau trejus metus“, – Edita įrodė, kad gimimo vieta, nurodyta asmens dokumente, nenusako tapatybės, o įgytas diplomas neįpareigoja susilieti su visuomenės suformuotais stereotipais. Jei esi vadybininkas – vadinasi, įkyrus, jei medikas – šiek tiek arogantiškas, jei mokytojas – būtinai į kuodą susuktais plaukais, pakeltu balso tonu ir šviesmečiais matuojama atskirtimi nuo mokinių. Tai ne apie Editą! Jos pašėlusios garbanos gyvena atskirą gyvenimą. Jai nereikia šaukti, kad būtų išgirsta. Priešingai, kartais užtenka pritilti. Savo mokinius žinomiausia šalies antreprenerė vadina kolegomis, o jų lūpose suskambus „Editute“, mokytojos širdis klimpsta meduje.

Lyderė: pastarasis pusmetis E. Naidaitei gausus įvertinimų tiek šalies, tiek Europos mastu. (Editos Naidaitės asmeninio archyvo nuotr.)

„Tai yra pagarba. Ne „tu“, ne „jūs“, ne „ponia Edita“, ne „gerbiama mokytoja“. Pas mane ateina vaikai ir sako: „Editute, atsisėsk, atsitiko toks dalykas.“ Arba: „Editute, nusiteik liūdnam pokalbiui.“ Štai čia yra pagarba – betarpiškas bendravimas, šiluma ir žinojimas, kad vaikas gal neturės pas ką nueiti, bet ateis pas tave ir sakys: „Man labai blogai, gelbėk!“ Pas „ponią mokytoją“ jis neateis“, – prisiminusi pirmąjį mudviejų pokalbį pagalvojau, kad „poniai mokytojai“, triumfavusiai projekte, vaikai, ko gero, dovanų nebūtų atnešę ir kramtomosios gumos „Donald“ pagalvėlės, nes ji to paprasčiausiai būtų nesupratusi. Reikia tik ditirambų, skambių įrašų ir gėlių!

„Gavau ir jų“, – kukliai nusišypsojo jaunųjų lyderių ir galbūt ateities „Metų kauniečių“ ugdytoja.

Apie pavyzdį jaunajai kartai, apie kaltės jausmą, kuris susitraukė po sulauktų įvertinimų, apie sūnų Ąžuolą, stebinantį savo branda ir pamąstymais, ryškius sapnus, svajones, kurios užprogramuotos pildytis, ir mokyklą, ruošiančią ne brandos egzaminams, o gyvenimui, – pokalbis su „Metų kauniete“, mokytoja vėliavneše Edita.

Nuoširdi: negalėjusi patikėti, kad yra įtraukta į „Metų kauniečių“ šešetą, Edita sunkiai suvokė ir tai, kad laimėjo. Edgaro Cickevičiaus, Regimanto Zakšensko nuotr.

Širdyje – kaunietė

– Turbūt ne kartą girdėjote sakant, kad gyvenime nebūna atsitiktinumų. Ar nemanote, kad Kaunas buvo užprogramuotas jūsų likime?

– Anksčiau, ko gero, kaip jaunimas sako, būčiau pasikėlusi, nesusitvarkyčiau su žinomumu, naudočiausi juo ne pagal paskirtį. Dabar labai tiksliai žinau, kas mano draugai, kas yra žmonės, kurie man padėjo užlipti ant visų tų laiptelių. Kai ateina tokie laimėjimai, imi galvoti, kad Dievas ar gyvenimas tave ruošė priimti visa tai. Žinote, visai neseniai feisbuke radau labai įdomią mintį: „Reikia nustoti gūžtis, kad tilptum į vietą, kurią seniai išaugai.“ Čia visiškai apie mane! Aš lioviausi gūžtis, lioviausi bijoti. Pasibaigus projektui mačiau kelis komentarus, esą Kaune praleidau pusmetį ir tapau „Metų kauniete“. Pataisysiu – čia aš esu jau trejus metus. Man tai buvo naujas miestas, finansiniai iššūkiai, dvejonės – ar pavyks įsitvirtinti, kaip reikės gyventi? Viskas labai paprasta, kai, baigęs dieną ir įveikęs 150 km, grįžti į savo namus, kurie toli nuo darbo. Tada jautiesi saugus. Čia viskas pasikeitė, juolab kad man ne aštuoniolika metų. Kaunas parodė, kad tai miestas, kuriame, jei tik turi potencialo, būsi pastebėtas. Esu dėkinga ir pačiam miestui, ir visiems jo žmonėms.

248

Projekto „Metų kauniečiai“ apdovanojimų vakaras (renginio akimirkos)

– Sakoma, ne ta mama, kuri pagimdė, o ta, kuri užaugino. Turbūt tą pačią tiesą galima pritaikyti ir gimtajam miestui. Sakykite, ar bent šiek tiek jaučiatės kauniete?

– Taip, nes man visi nuolat primena ir kartoja: „Nebandyk važiuoti į savo Kybartus!“ Apdovanojimai, kurių sulaukiau, mane įpareigoja būti šio miesto ambasadore, kurti Kaunui. Nors žinote, anksčiau buvo gana aiški riba – Kaunas yra Kaunas, Vilnius yra Vilnius. Dabar mes kuriame Lietuvai ir visai nesvarbu, esi Kybartuose, Kaune, sostinėje ar kitame mieste. Juk, susiklosčius situacijai, kai reikėtų ginti šalį, nesakytume: „Aš kaunietis, todėl Garliava ar Čiobiškis man jau nepriklauso.“ Kaunas yra fantastiškas miestas, nes jame sugalvotas toks dalykas, turiu omenyje projektą „Metų kauniečiai“. Tokios socialinės iniciatyvos dar labiau įpareigoja, uždega, daro tave pavyzdžiu kitiems. Įsivaizduojate, vienos mano draugės dukra pamatė kažkurį mano vaizdo įrašą ir pasakė: „Mama, žinok, aš kada nors tapsiu tokia pat „Metų kauniete“ kaip ir Edita“. Labai svarbu įkvėpti jaunąją kartą, kai esi paprastas, sąžiningai dirbi savo darbą, darai savaime suprantamus dalykus, bet kartu esi įvertintas. Labiausiai džiaugiuosi dėl savo mokinių, nes matau, kad jiems dar labiau norisi pasitikėti mokytoju. Šiandien vaikams pasakiau: „Nesvarbu, ką dirbi, esi mokytojas, gydytojas ar pardavėjas, gali siekti labai daug dalykų gyvenime.“ Ir tai visiška tiesa.

Ryšys: kaip sako Edita, jos ir vaikų santykis – sveikas, grįstas laisve, pasitikėjimu, be primestinių baimių ir suvaržymų. Regimanto Zakšensko nuotr.

Nukirpo bambagyslę

– Sulaukėte daug mokinių sveikinimų?

– Ketvirtadienį atėjusi į pirmą pamoką ir pravėrusi duris pamačiau stovinčius vaikus. Jie plojo man. Paskui tempė, kas ką sugalvojo. Gavau ir spurgų, ir kramtomosios gumos „Donald“, kažkas atnešė arbatos iš Egipto, apkabino, parašė žinutę.

– Kaip į pergalę reagavo jūsų pačios vaikai?

– Dukra Miglė neišlipa iš reelsų. Ji yra komikė, scena besidalijanti su Mantu Katleriu, Justu Jankevičiumi, Vita Žiba. Mano Morta dalyvavo projekte „Lietuvos balsas“ ir nuėjo iki pat superfinalo. Gavau jos žinutę: „Tai gal dabar atvažiuosi užkariauti Vilniaus?“ Nebuvo to tokio vau! Mes šeimoje tiesiog kikename, o sūnus Ąžuolas vis klausia: „Ką man daryti, kad būčiau kaip jūs?“ Žinote, visada turėjau didelį kaltės jausmą prieš savo vaikus, kad per daug dirbu ir per mažai laiko skiriu jiems. Aišku, mūsų laisvalaikis tikrai labai kokybiškas, bet mamoms juk visada atrodo, kad reikia daugiau, labiau. Tokie apdovanojimai ir blizgančios vaikų akys palengvina kaltės jausmą, ypač kai iš jų išgirsti: „Mama, gerai varai!“ Mūsų visų santykis yra labai sveikas – per humorą, lengvumą, laisvę ir pasitikėjimą, kad gyventi vieniems šalia kitų būtų gera. Vaikų aš neapkraunu savo baimėmis. Mes pasiskambiname, pakalbame, pasitariame, bet nėra tos nenutrauktos bambagyslės.

Turtinga: ji turi ne tik tris biologinius, po širdimi išnešiotus vaikus, bet ir dešimtis mokinių. (Editos Naidaitės asmeninio archyvo nuotr.)

– „Metų kauniečių“ šventiniame koncerte, vaizdo įraše būtent apie tai ir kalbėjote – blogai, kai vaikams stinga tėvų meilės, bet blogai ir tada, kai bambagyslė nenukirpta.

– Taip, aš savanoriavau kalėjime, bendravau su nuteistaisiais iki gyvos galvos. Staiga ėmiau galvoti, kas su tais žmonėmis atsitiko, kai jie buvo šešerių, aštuonerių, dešimties ar dvylikos. Aš visada sakau, kad dabarties sprendimai nulemia, kaip gyvensime ateityje. Ėmiau klausinėti, kas nutiko jų vaikystėje, kad šiandien jie yra čia. Visi nuteistieji pradėjo kalbėti apie savo tėvus, ypač apie mamas. Vienas vyras pasakojo, kad jo mama užėmė aukštas pareigas, turėjo daug ryšių, todėl ištraukdavo jį iš įvairių situacijų. Nesvarbu, kad ir ką būtų padaręs, jis buvo teisus, nebaudžiamas ir visada žinojo, kad padės mama. Atėjo laikas, kai visa tai baigėsi ir jis atsidūrė kalėjime. Kitas pasakojo, kad jo gyvenime mamos tiesiog nebuvo – ji gėrė, valkatavo, todėl teko pačiam galvoti, kaip pavalgyti ir išmaitinti brolius. Jis vogė, mušė, jautė galią, kol taip pat atsidūrė kalėjime. Štai jums du kraštutinumai ir rezultatas. Todėl noriu pasakyti, kad labai svarbu atskirti, kur esi tu: tėtis, mama, o kur tavo vaikas. Kur yra tavo baimės ir ties kuria vieta jas perkeli savo vaikui. Kur yra tavo tvarkingo ir gero gyvenimo su baigtais mokslais įsivaizdavimas, o kur yra vaiko kelias.

– Jūsų dukros savo kelią, atrodo, pasirinko. Sūnui – viskas prieš akis. Beje, kartkartėmis feisbuke paskaitau jūsų pasidalijimus apie pašnekesius su Ąžuolu. Labai įdomu.

– Esu žmogus, ieškantis gylio, todėl kaskart jo žodžiuose randu labai daug dalykų. Pamenu, kartą gulime su juo lovoje ir aptariame dieną, kaip sekėsi, ką veikėme. Jis sako: „Gerai, kad tu mane turi, mama.“ Žinoma, aš paantrinau, kad ir man gerai, ir jam gerai. Tada Ąžuolas tęsia: „Žinai, jei man reikės vėl ateiti, aš ir vėl tave pasirinksiu. Ar gerai?“. Kai maniau, kad Ąžuolas jau snūduriuoja, jis lyg iš niekur nieko pašoko: „Klausyk, o jei aš ateisiu tavęs pasirinkti, bet tu tuo metu būsi turguje, ką man reikės daryti? Stovėti už durų ir laukti?“ Ir gilu, ir stipru, ir kartu juokinga. Arba visai neseniai buvo kita situacija: vyko Kaziuko mugė mokykloje. Aišku, per savo darbus nebuvo laiko ką nors gaminti, o pirkti ir parduoti kaip savo ruoštą – nei šis, nei tas. Duodu aš 10 eurų Ąžuolui ir aiškinu, kad Kaziuko mugėje labai svarbūs du dalykai: kad būtų, kas parduoda, ir kad būtų, kas perka. Maniau, gavęs laisvę, prisipirks keksiukų ir kitų skanėstų, o jis namo grįžo su baltų akmenukų apyranke ir karoliukais ant kaklo su maža vaivorykšte. Tą akimirką supratau, kad šiame gyvenime aš viską gerai darau, nes juk mes, mamos, kartais linkusios suabejoti.

Šaulė: geriausia Europos antreprenerė kartkartėmis būna ir tokia. (Editos Naidaitės asmeninio archyvo nuotr.)

Pildosi svajonės

– Fotografuodamasi į rankas paėmėte Mindaugo Balkaus knygą „Kaip Kovno tapo Kaunu“, bet užsiminėte, kad įdomiausia knyga yra namuose. Ji – apie žydų holokaustą.

– Taip, turiu dvi nepaaiškinamas aistras: tai kalnai ir Holokaustas. Esu buvusi Aušvice ir iki šiol negaliu suvokti, kas turėjo dėtis žmonių, istoriją atvedusių iki tokio taško, galvose. Aš esu iš tų, kuriems reikia aiškumo, o nesuvokimas man neleidžia nurimti, todėl daug skaitau šia tema, žiūriu nemažai dokumentikos. Tas pats ir dėl kalnų. Vaikystėje esu buvusi Chibinų kalnuose Karelijoje, bet tuose tikruose – ne. Nežinau, ar norėčiau kopti į Everestą kaip Aurimas Valujavičius, bet dabar akylai stebiu jo pasirengimą. Kalbant apskritai apie knygas, dievinu skaitymą, tačiau tai daryti galiu tik tada, kai esu visiškai pailsėjusi. Dabartinės būsenos galiu tik klausyti įrašų.

– Edita, o ar dažnai sapnuojate?

– Taip. Dažniausiai sapnuoju žmones iš praeities, bet ne tuos, su kuriais šiuo metu bendrauju. Mano sapnai ryškūs ir labai realistiški. Pamenu, likus gal kokiam mėnesiui iki plataus masto invazijos į Ukrainą, susapnavau savo namų Kybartuose balkoną, iš kurio labai gerai regima Rusija. Išėjusi į jį, aš išvydau nuo Latvijos pusės ateinantį tirštą, juodą debesį. Kai jis priartėjo supratau, kad ten lėktuvai. Tada prabudau.

– Sapnuojate dažnai. Svajojate irgi dažnai?

– Svajoti aš bijau, nes viskas pildosi. Absoliučiai viskas. Nėra buvę dalykų, kurie netaptų realybe.

Botagas ir saldainis

– Gerai, tada pasvajokite apie savo svajonių mokyklą. Kokia ji?

– Svajonių mokykla – kompetencijomis grįstas ugdymas. Tai, apie ką nuolat kalbame, bet neturime. Vaikai mano svajonių mokykloje būtų vertinami ne tik už žinias. Žinios čia sudarytų 1/3 ugdymo proceso dalies. Mes pamirštame esminį dalyką – mokykla vaiką turi ruošti gyvenimui, o dabar ji ruošia vaiką egzaminams. Įsivaizduokite, mokykloje yra keliolika dalykų ir visų jų mokytojai reikalauja atlikti namų darbus, pasiruošti atsiskaitymams. Kada žmogui gyventi? Kada? Užtai baigę mokyklą visi iš jos bėga kaip iš pragaro, o juk galėtų būti kitaip – dvylika ūgties ir mėgavimosi procesu metų. Turime programas, įvairių standartų, bet kam to reikia? Baigėsi laikai, kai buvome gamyklų darbuotojai, kurie privalėjo klausyti, neprieštarauti, žinoti ir nebesigilinti. Situacija pasikeitė, gyvename laisvoje šalyje, bet mokymo metodai lieka labai panašūs, o kitokio mąstymo mokytojai atsiima nuo visų, nes jie eina pirmieji ir neša tą vėliavą.

– Kai esi pirmosiose linijose, reikia skardaus balso ir storos odos?

– Po renginio prie manęs priėjo buvusio mero Andriaus Kupčinsko žmona ir pasakė: „Aš žinojau, visiems tą kartojau, kad vaikams reikia meilės ir ribų. Nieko daugiau.“ Aš esu nepėsčia. Griežtai reaguoju, kai man meluoja, bet ne todėl, kad mane įžeidė. Noriu parodyti, kad kaip tik dabar yra tinkamas laikas keisti savo elgesį ir jo modelį. Jei tu meluoji mokykloje, meluosi ir išėjęs iš jos. Griežtai reaguoju, kai mokiniai nesilaiko susitarimų, ypač mokyklos bendruomenės. Tiesiog vaikams smagu, kad į kiekvieną situaciją aš reaguoju kitaip, nei jie dažniausiai tikisi iš suaugusiųjų. Per auklėjimą gali kurti ryšį. Tarkim, sutikau mokinį, kuris pamokose nesirodė gal kokį mėnesį, klausiu, kas nutiko. Jis teisinasi, kad sirgo, paskui šiaip neatėjo, o galiausiai turėjo dalyvauti pasirodyme – groti birbyne. Sakau: „Tu rimtai groji birbyne? Vau!“ Mokinys kaip ir gavo velnių, bet, antra vertus, mūsų pokalbis baigėsi tuo, kad aš likau sužavėta jo talentu. Čia botago ir saldainio principas. Svarbiausia tik nesumaišyti ir nebaigti botagu. Kad ir kas nutiktų, vaikus turi išleisti su gera emocija.

237

Projekto „Metų kauniečiai“ apdovanojimų vakaras (svečiai)

„Metų kauniečiai“ parodo, kiek turime ypatingų žmonių

Vygintas Kaikaris, renginio „Metų kauniečiai“ mecenatas, „Fi Clinika“ akcininkas, medicinos mokslų daktaras, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas:

Jausmas: V. Kaikaris su žmona Kristina džiaugėsi, kad renginys „Metų kauniečiai“ ne tik pagerbia nusipelniusius, bet ir įkvepia visus. Regimanto Zakšensko nuotr.

– Didžiuojuosi būdamas kaunietis. Tai miestas, kuriame mokslas ir menas žengia koja kojon, kur tradicija susitinka su inovacijomis. Šiais metais dienraščio „Kauno diena“ organizuotas renginys „Metų kauniečiai“ apdovanojo miesto gyventojus, kurie savo darbais kuria miesto dvasią, įkvepia pokyčiams ir palieka ryškų pėdsaką ateities kartoms. Kaunas šiandien tampa ne tik kultūros, bet ir mokslo centru, – „Mokslo sala“ yra puikus to pavyzdys. Tai erdvė, skatinanti smalsumą, kūrybiškumą ir inovacijas, o būtent šios vertybės yra neatsiejama ir mano paties gyvenimo dalis. Dar vienas ryškus pasiekimas – moderni Kauno biblioteka, kuri jau lyginama su garsiausiomis Europos bibliotekomis. Tai ne tik knygų namai, bet ir atvira erdvė diskusijoms, pažinimui, naujoms idėjoms generuoti. Toks progresas rodo, kad Kaunas sparčiai auga kaip intelektualinis ir kultūros centras, o tai mane, kaip mokslo žmogų, ypač džiugina. Noriu pasidžiaugti gražiu „Metų kauniečių“ renginiu ir pasveikinti šių metų nugalėtojus. Ačiū organizatoriams už šį puikų renginį, kuris ne tik pagerbia nusipelniusius, bet ir įkvepia mus visus.

Robertas Jocius, renginio „Metų kauniečiai“ mecenatas, verslininkas:

Įvertinimas: R. Jocius, sveikindamas Ąžuolyno bibliotekos direktorę Editą Urbonavičienę, pasidžiaugė, kad Kaune nestinga savo srities autoritetų. Regimanto Zakšensko nuotr.

– Labai džiaugiuosi pokyčiu, nes jis praplėtė renginio ribas ir suteikė galimybę įvertinti daugiau teigiamų reiškinių mieste. Projektas įrodė, kad nebūtina gimti ir augti Kaune norint save vadinti kauniečiu. Kiekvienas žmogus, kuris myli Kauną, nori čia gyventi, nėra abejingas tam, kas vyksta šiame mieste, ir yra tikrasis kaunietis. Noriu pasidžiaugti, kad šiųmetis projekto „Metų kauniečiai“ renginys – itin aukšto lygio, visiškai atspindintis Kauno dvasią. Puiki vieta, stilistika, organizacija, nominantai. Dabartiniu laiku, kai informacinė erdvė bendrąja prasme yra užteršta, pamatyti šviesulių tokiame formate labai svarbu. Dabar visame tame negatyve ištirpsta ir pranyksta žmonės, kurie yra autoritetai, savo srities specialistai. Tokie renginiai kaip „Metų kauniečiai“ išgrynina ir parodo, kiek yra ypatingų, kuriančių žmonių. Kad ir kaip būtų, būtent jiems ir priklauso visas pasaulis.

Šiame straipsnyje:

Metų kauniečiai

Metų kaunietė

Edita Naidaitė

apdovanojimas

vaikai

mokiniai

mokytoja