Ar turime daiktų, vadinamų šeimos relikvija? | Diena.lt

AR TURIME DAIKTŲ, VADINAMŲ ŠEIMOS RELIKVIJA?

Parodoje "Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos" galime išvysti eksponatų – šeimos relikvijų. Kuo tie daiktai nusipelnė "šeimos relikvijos" statuso?

Dažnas turbūt pažįsta tokių šeimų, kurios ilgus metus saugo vieną ar keletą daiktų, galinčių papasakoti visą šeimos istoriją. Šie daiktai – tarsi apčiuopiama jungtis su praeitimi ir seniai anapilin iškeliavusiais žmonėmis. Relikvijos gali būti įvairiausi daiktai: senelio kariškos uniformos kepurė ar diržas, močiutės vestuvinė suknelė, su kuria tuokėsi kelios jaunamarčių kartos, tėvo rankas primenantis visą gyvenimą naudotas kišeninis laikrodis, motinos atminimą saugančios vyno taurės, kurios kadaise puošdavo šventinį stalą, medinis kryželis ir sena maldaknygė, lydėję šeimą tremtyje į Sibirą ir kartu sugrįžę atgal į Lietuvą...

Šių daiktų materialinė vertė gali būti labai įvairi: nuo brangaus auksinio žiedo ar laikrodžio, iki nedidelės maldaknygės, drožinėto medinio kryželio ar religinio paveikslėlio. Tačiau emocinė jų vertė – neišmatuojama. Dovanotojų pasakojimai leidžia suprasti, kad šie daiktai virto relikvijomis ne dėl savo materialiosios išraiškos, o dėl didelės emocinės-dvasinės vertės, susijusios su išskirtiniais prisiminimais, gyvenimo įvykiais ir žmonėmis. Kartais tos relikvijos neapsiriboja šeimos istorija – per jas galima kalbėti apie miestą, valstybę, o kartais ir visą platų pasaulį.

Laimingų akimirkų liudininkas

Danutė Andriušytė pasakoja apie muziejui padovanotą šveicarišką "Omega" firmos kišeninį laikrodį, kuris buvo brangiausia relikvija, primenanti mylimą tėtį: "Kišeninis mano tėtės Juozo Andriušio laikrodis – kasdieninis jo gyvenimo palydovas, kiek aš atsimenu, visada jį nešiojo gal nuo 1934-ųjų iki pat mirties 1955 m. Prie laikrodžio grandinėlės prisegtas pakabukas – tai to laiko madinga vyrų puošmena. Jos viduje buvo dedamos šeimos narių ar mylimųjų nuotraukos. Atidarius pakabuką vienoje pusėje aš su tėčiu prie mūsų "Ford" automobilio, o kitoje pusėje – mano mama Danutė Andriušienė. Tėtis – agronomas, mokslus baigė Vokietijoje, gaudamas lietuvišką stipendiją, už kurią turėjo valstybei atidirbti. Vėliau mokė būsimus žemdirbius žemės ūkio mokyklose. Mama – taip pat agronomė, pasižymėjo stipria patriotizmo dvasia. Ji varpininko, teisėjo Motiejaus Čepo ir Marijos Jablonskytės-Čepienės dukra, nuo vaikystės girdėjusi tėvo pamokymą "Įpraskite turėti drąsos jaustis lietuviais. Kai save gerbsite ir kiti jus gerbs". Laimingos Andriušių šeimos gyvenimo akimirkos liko tik nuotraukose, o visa kita sugriovė sovietų okupacija."

Palikimas: agronomo J.Andriušio kišeninis laikrodis su grandinėle ir pakabuku. Metalas, emalis. Šveicarija, firma "Omega". Grandinėlė – metalas, pynimas, auksavimas. JAV, "Speidel" firma, XX a. 3–4 dešimtmečiai. D. Andriušytės dovana

Jausmai: laikrodžio pakabuke esančiose nuotraukose – J.Andriušis su dukrele Danute. Danutė Andriušienė. 1938 m. D. Andriušytės dovana

Su krikšto ženklu

Dažnoje šeimoje branginama šeimos relikvija buvo krikšto drabužėliai. Savo krikšto suknelę su kepuraite muziejui dovanojusi Dalia Vasiliauskaitė papasakojo, kad su jais pakrikštyta buvo ne tik ji, bet ir jos motina. Pirmiausia šie krikšto drabužėliai buvo skirti Reginai Danutei Ritai Kripaitytei, gimusiai 1928 m. Marijampolėje, pedagogų Petronėlės ir Povilo Kripaičių šeimoje. Krikšto suknelę ir kepuraitę mergytei dovanojo krikšto motina Veronika Karvelienė, kuri kartu su vyru ekonomistu Petru Karveliu buvo pirmoji krikštatėvių (kūmų) pora. Po 28 metų R.D.R.Kripaitytė-Vasiliauskienė šiais drabužėliais krikštynų dieną aprengė savo dukrą Dalią Vasiliauskaitę. Krikštynos vyko Kaune 1956 m. per Žolinę Kauno arkikatedroje.

Trapu: R.D.R.Kripaitytės krikšto suknelė ir kepuraitė. Batistas, siuvinėjimas. 1928 m. D. Vasiliauskaitės dovana

Jaunystės aidai

Ilgametė "Kauno dienos" žurnalistė Virginija Skučaitė muziejui dovanojo tris iš viso komplekto likusias šampano taures, kurios primindavo laimingos tėvų šeimos idilę tarpukario Lietuvoje: "Trys tarpukario laikus menančios šampanui skirtos taurės, kiek atsimenu, stovėdavo nenaudojamos mūsų indaujoje visą sovietmetį ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Mama, Marija Skučienė, retsykiais šluostydama nuo jų dulkes, sakydavo, kad ji labai brangina tas taures, nes jos primena jai jaunystę, kai gyveno su vyru, Pranu Skuču, Kaune, Nemuno gatvėje, nuomotame bute. Mama tuo metu dirbo Kauno apskrities viršininko administracijoje, o tėtis, jei neklystu, inspektavo pramoninės prekybos parduotuves, važinėjo į Europos šalis. Iš ten parveždavo į namus gražių indų. Tos taurės, jei neklystu, taip pat parvežtos iš kažkurios Europos šalies, greičiausiai – Čekoslovakijos."

Stiklas: Skučų šeimos relikvija – trys tarpukarį menančios taurės.

Dienos ritualams

Ramūnas Janulaitis prie šeimos relikvijų priskirtų trims Janulaičių kartoms tarnavusį kavinuką: "Kiek prisimenu, mano senelių – teisės istoriko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Augustino Janulaičio ir dailininkės Alenos Jurašaitytės-Janulaitienės – šeimoje kava buvo mėgstamas gėrimas, ir šis pirminio žavesio netekęs kavinukas ilgus metus buvo nepamainomas pagalbininkas. Vėliau šis kavinukas labai ilgai naudotas pusrytinei kavai abiejų mano tėvų, taip pat kurį laiką ir mano šeimos. Jo privalumas, kad buvo galima paruošti didelį kiekį kavos, tačiau sovietmečiu tikros kavos nusipirkti būdavo sudėtinga. Pamenu, iš minėto kavinuko gerdavome, švelniai tariant, ne itin skanią, miežinę kavą."

Ritualui: kavinuke Janulaičiai virdavo rytinę kavą.


Kas? Paroda "Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos".

Kur? Istorinėje Prezidentūroje.

Kada? veikia iki 2021 m. liepos 6 d.

GALERIJA

  • Ar turime daiktų, vadinamų šeimos relikvija?
Vilmanto Raupelio nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS